Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dariaus Prankos ir Ugniaus Trumpulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. rugsėjo 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 1 dalį – 75 (septyniasdešimt penkių) parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 4, 5, 7, 8 punktais, A. N. paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas 1 (vienerių) metų laikotarpiui, paskiriant intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nuo 23.00 iki 6.00 val. būti savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), jeigu tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymo įstaigose, taip pat įpareigojant: tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; auklėti ir prižiūrėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 69 straipsniu, 75 straipsnio 5 dalimi, A. N. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turtinės žalos atlyginimas, įpareigojant jį per 2 (dvejus) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui E. P. nusikalstama veika padarytą 17 000 Eur (septyniolikos tūkstančių eurų) turtinę žalą.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. P. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš A. N. priteista 17 000 Eur (septyniolika tūkstančių eurų) nusikalstama veika padarytos turtinės ir 1 500 Eur (vienas tūkstantis penki šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo. Likusioje dalyje ieškinys atmestas.

Iš A. N. nukentėjusiajam E. P. priteista 2 167,44 Eur (du tūkstančiai vienas šimtas šešiasdešimt septyni eurai, 44 ct) išlaidų, patirtų atstovo advokato teisinėms paslaugoms apmokėti.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. A. N. pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis nuo 2022 m. rugsėjo 30 d. apie 20.00 val. iki 2022 m. spalio 14 d., tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, E. P. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, tyčia iškirsdamas 59 (penkiasdešimt devynis) E. P. priklausančius medžius, tai yra 10 (dešimt) eglių, 2 (dvi) tujas, 6 (šešis) klevus, 10 (dešimt) tuopų, 18 (aštuoniolika) gluosnių, 9 (devynias) blindes, 3 (tris) drebules ir 1 (vieną) uosialapį klevą, kurių visų medžių medienos bendra vertė 1 195,67 Eur, ir ištempdamas iš nukentėjusiojo sklypo bei parduodamas sumalti į biokurą nurodytų tyčia nukirstų medžių medieną, pagrobė svetimą, nukentėjusiajam E. P. priklausantį 1 195,67 Eur vertės turtą.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Dėl esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų ir teismo šališkumo

Dėl BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos

Dėl civilinio ieškinio

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

12.1. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiau paminėtos teismų praktikos kontekste pažymi, kad aplinkybė, jog A. N. išpjovė visus kaltinime nurodytus nukentėjusiojo sklype buvusius medžius, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, jog jis realizavo BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvųjį požymį – svetimo turto pagrobimą. Šiame kontekste pažymėtina, kad situacijos vertinimo nekeičia nukentėjusiojo atstovo argumentas, kad minima teismų praktika neva nagrinėjamu atveju neaktuali, nes joje kalbama apie miško medieną, tuo tarpu iš REGIA sistemos išrašo matyti, jog aktualioje vietoje buvo ne miškas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepriklausomai nuo to, ar medžiai auga miške, ar privačioje teritorijoje, nenukirsti medžiai neatitinka vagystės dalyko požymio – jo atskirtumo nuo gamtinės aplinkos, o savavališkas jų kirtimas nelaikytinas turto pagrobimu, tačiau gali būti vertinamas kaip civilinis deliktas, todėl nėra pagrindo nesiremti minėta teismų praktika, o kartu ir pripažinti, jog vien medžių nukirtimas leidžia konstatuoti BK 178 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviuosius požymius. Kaip minėta, svetimo turto pagrobimas paprastai apibrėžiamas kaip tyčinis neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto paėmimas ir pasisavinimas, todėl būtina nustatyti, kad A. N. (ar jo iniciatyva kiti asmenys) ne tik nupjovė kaltinime nurodytus medžius, bet ir juos pasisavino. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas sprendė, kad A. N., nupjovęs visus kaltinime nurodytus nukentėjusiojo sklype augusius medžius, juos pasisavino, kadangi PVM sąskaita-faktūra bei mokėjimo nurodymu, iš kurių matyti, kad UAB „J“ iš MB „N“ 2022 m. spalio 5 d. nupirko kirtimo atliekas už 9 680 Eur, nustatyta, jog jis, pasitelkdamas UAB „J“, malė medžius į biokurą ir už tai gavo pajamas. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad tokie duomenys nelaikytini neabejotinai pavirtinančiais faktą, jog susmulkinti į biokurą ir taip pasisavinti buvo visi nukentėjusiojo sklype nukirsti ir kaltinamajame akte nurodyti medžiai, jau nekalbant apie tai, kad sąskaita už sumaltų medžių pridavimą į biokurą išrašyta ne asmeniškai A. N., o MB „N“.

12.6. Šioje dalyje teisėjų kolegija atmeta nukentėjusiojo atstovo argumentą, kad kasacinis teismas, išnagrinėjęs faktinėmis aplinkybėmis panašią bylą Nr. 2K-94-303/2019, pasisakė, jog asmeniui pagrobus nukentėjusiajai priklausančią medieną, atėmus galimybę valdyti priklausantį turtą, juo naudotis, tačiau policijai nustačius dalies pagrobtos medienos buvimo vietą, tai, jog ji vėliau nebuvo išvežta, nereiškia, jog ikiteisminio tyrimo pradėjimo dieną asmuo nepagrobė viso jam inkriminuojamo medienos kiekio ir jo veiksmai neturi visų BK 178 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymių. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Nukentėjusiojo atstovo minimoje byloje iš dalies susiklostė panaši situacija, kaip ir šioje baudžiamojoje byloje, tačiau esminėje dalyje šios bylos faktinėmis aplinkybėmis skiriasi, todėl negali būti remiamasi minėta nutartimi kaip precedentu. Šiuo apsektu pažymėtina, kad byloje Nr. 2K-94-303/2019 kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad BK 178 straipsnio 1 dalies taikymas minėtu atveju pagrįstas, nes nukentėjusiosios sandėliuota mediena, atlikus tam tikrus ikiteisminio tyrimo veiksmus, buvo rasta ne nukentėjusiajam priklausančioje miško kirtavietėje, o kitoje, gana nutolusioje nuo kirtavietės, vietoje, atitinkamai nukentėjusioji realiai šia mediena nedisponavo ir negalėjo disponuoti, nes, kaip nustatyta byloje, medieną iš sandėliuotos vietos išsivežė nuteistasis. Nagrinėjamu atveju tokios aplinkybės nenustatytos, nukentėjusiajam E. P. priklausanti mediena (ar liudytojų parodymais reikšminga jos dalis) rasta iš esmės ant jam priklausančio sklypo ribos, praktiškai lengvai matoma iš jo kiemo, ji nuo jo nebuvo paslėpta, todėl nukentėjusiojo mediena nebuvo fiziškai užvaldyta, teisėtam jo savininkui galimybė ja naudotis ir disponuoti nebuvo atimta. Ta aplinkybė, kad ši mediena ar reikšminga jos dalis palaipsniui vėliau dingo galimai nenustatytiems asmenims ją pasisavinant, gali būti vertinama bylą nagrinėjant civilinio proceso tvarka ir sprendžiant dėl A. N. civilinės atsakomybės už veiksmus, galimai nulėmusius, kad minėta mediena dingo.

13. Teisėjų kolegija, plačiau pasisakydama dėl subjektyviųjų A. N. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių, primena, jog šio nuosprendžio 10 punkte jau minėta, kad BK 178 straipsnio 1 dalies prasme, svetimo turto pagrobimas paprastai apibrėžiamas kaip tyčinis neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto paėmimas ir pasisavinimas, be to, tokio pobūdžio bylose formuojamoje teismų praktikoje nuosekliai pasisakoma dėl negalimumo remtis vien tik objektyviosiomis aplinkybėmis užvaldant svetimą turtą, pabrėžiamas būtinumas nustatyti ir subjektyviąsias aplinkybes, t. y. kaip asmuo suvokė savo veiksmus, kokius padarinius numatė ir kokio tikslo siekė. Vagystės sudėties subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. svetimo turto užvaldymas konstatuojamas tais atvejais, kai kaltininkas neabejotinai suvokė, jog paima svetimą daiktą, numatė, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to norėjo arba kai kaltininkas suvokė, kad jis neteisėtai ir neatlygintinai pasisavina svetimą turtą, kad dėl tokių jo veiksmų padaroma turtinė žala kitam asmeniui, ir to norėjo.

14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad, priešingai nei vertino pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju byloje nėra patikimais ir abejonių nekeliančiais įrodymais įrodyta, kad A. N., nupjaudamas nukentėjusiojo E. P. sklype medžius ir tiksliau nenustatytą jų dalį susmulkinamas į biokurą, suvokė, kad neteisėtai ir neatlygintinai pasisavina nukentėjusiajam E. P. priklausantį turtą ir to norėjo, t. y. kad jis veikė turėdamas tiesioginę tyčią pagrobti nukentėjusiojo turtą. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, jog neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas BK 178 straipsnyje nurodytais veiksmais, t. y. vagystės atveju kaltininkas turi būti įsitikinęs, kad grobia kito asmens turtą, nes neturi turto savininko sutikimo užvaldyti jo turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147-511/2016, 2K-357-139/2016, 2K-151-628/2018).

15. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog bylai aktualioje vietovėje A. N. medžių pjovimo darbus atliko (organizavo) vykdydamas su (duomenys neskelbtini) seniūnija sudarytą 2022 m. rugsėjo 12 d. sutartį (2 t., b. l. 23-24). Pastebėtina, kad šioje sutartyje nėra aiškiai apibrėžtos konkrečių darbų apimtys, tiksli vietovė, tačiau aišku, kad ji sudaryta medžių pjovimo darbams atlikti. Pasak liudytojos A. P., ši sutartis sudaryta ne konkrečiam darbui, o visiems medžių pjovimo darbams, kuriuos nuteistasis turėjo atlikti seniūnijoje ir ateityje. Nuteistasis A. N. apklausiamas teisme parodė, kad su (duomenys neskelbtini) seniūnija sudarė sutartį dėl tuopų iškirtimo, sutartis neatlygintinė, bet buvo sutarta, jog jis pasiims nupjautą medieną. Buvo sutarta žodžiu dėl tuopų pjovimo, esančių prie kelio (duomenys neskelbtini). Jam buvo nurodyta nupjauti 13 tuopų. Pažymėjo, jog darbams atlikti pasitelkė D. D. įmonę, nes pats turi techniką, bet neturi žmonių, todėl D. D. įmonė ir joje dirbantys žmonės atliko pjovimo darbus, pats kaltinamasis tempė medieną į krūvas. Pasak kaltinamojo, tuopas, kurias jis turėjo nupjauti, jam nurodė V. D., kuris jam parodė 13 tuopų abejose kelio pusėse ir aplink menkaverčius krūmus. Pasitikslinus, ar pjauti abejose kelio pusėse, jam ir seniūnė, ir V. D. sakė – abejose. Kompiuteryje rodė, kur reikia pjauti. Tikslinosi, nes nukentėjusiojo pusėje augo trys pavojingiausios ir didžiausios tuopos, jas šalinti sudėtinga. Išvalė krūmus ir menkaverčius medžius, tada storesnius medžius, o tuopas pabaigoje. Be to, V. D. turi didelį žemėlapį, ant žemėlapio parodė abejose kelio pusėse. O jis pats (A. N.) parodė, kiek jiems reikės išsipjauti atstumo iki tuopų, kadangi tuopa kristų per keliuką ir visus medžius būtų išlaužiusi. Taigi, iš nuteistojo A. N. parodymų galima suprasti, kad, pjaudamas medžius abejose kelio pusėse (taip pat ir šalia nukentėjusiojo namo), jis buvo įsitikinęs, kad veikia tiek pagal sutartį su (duomenys neskelbtini) seniūnija, tiek pagal šią sutartį detalizuojančius seniūnės A. P. ir seniūnijos darbuotojo V. D. žodinius nurodymus. Kitaip tariant, tokie nuteistojo parodymai leidžia spręsti, kad jis manė, jog turėjo tam teisę ir nesuvokė, jog pjauna ne tik (duomenys neskelbtini) seniūnijai, bet ir nukentėjusiajam E. P. priklausančius medžius. Pirmosios instancijos teismas tokius nuteistojo parodymus atmetė remdamasis liudytojų A. P. bei V. D. parodymais, kurie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme tvirtino, kad neliepė kaltinamajam kirsti E. P. sklype buvusių medžių ir kartu įvertinęs sutarties neatlygintinumo faktą sprendė, jog A. N. veikė tiesiogine tyčia, nes jis turėjo motyvą išpjauti kuo daugiau medžių, kadangi jo uždarbis priklausė nuo išpjautų ir į biokurą priduotų medžių skaičiaus. Teisėjų kolegija sutinka, kad veikos motyvas ir tikslas yra vienos iš aplinkybių, kuriomis remiantis galima spręsti apie padarytos veikos subjektyvųjį požymį – kaltę, tačiau tai nėra vienintelės aplinkybės, į kurias turi atsižvelgti teismas, kadangi apie kaltės turinį taip pat sprendžiama ir vertinant paties kaltininko ir liudytojų parodymus bei objektyvias bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija šiuo atveju nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad A. N. veikė tiesiogine tyčia padaryti svetimo turto vagystę.

15.1. Išties, liudytoja A. P. tvirtino, kad pamačiusi, jog kirtimo darbai atliekami kitoje gatvės pusėje, labai nustebo, nes tuopas reikėjo iškirsti tik toje gatvės pusėje, kur buvo pėsčiųjų takas, nes jos kėlė grėsmę pėstiesiems. Pažymėjo, jog V. D. buvo atsakingas už darbų vykdymo priežiūrą ir turėjo vykti į darbų atlikimo vietą kartu su A. N. bei parodyti, kuriuos medžius reikia kirsti, pati ji galimai tik kompiuterio ekrane kaltinamajam parodė apytikslę vietą, kur auga medžiai, kuriuos būtina pašalinti. Tuo tarpu liudytojas V. D. teigė, kad savivaldybė buvo davusi leidimą kirsti 13 tuopų, tai kaltinamasis žinojo, todėl ir taip buvo aišku, ką kirsti, nes toje vietoje palei gatvę auga tuopos. Patvirtino, kad parodė, kuriuos medžius kirsti, bet jų nežymėjo, nes žymėti medžius gali tik savivaldybės darbuotojai, kurie ir išdavė leidimą kirtimui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šių liudytojų parodymai nėra visiškai patikimi, jie iš dalies dėstomi sau palankia linkme ta apimtimi, kurioje kalbama apie tai, kas ir ką nurodė nuteistajam A. N., kiek tai susiję su medžių pjovimo vieta ir aplinkybėmis, kadangi šiuo atveju akivaizdu, jog nesant tikslios ir detaliai apibrėžtos sutarties dėl medžių pjovimo, civilinės atsakomybės dėl medžių išpjovimo subjektais gali tapti būtent šie asmenys, tikėtina ir juridinis asmuo – (duomenys neskelbtini) seniūnija. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojų A. P. ir V. D. parodymus, jiems suteikė pernelyg kategorišką prasmę bei neatsižvelgė į tai, kad šie asmenys suinteresuoti duoti jiems patiems palankesnius parodymus, kadangi yra ar buvo (duomenys neskelbtini) seniūnijos darbuotojais, kuriems, nustačius netinkamą medžių pjovimo darbų organizavimą, galimai taip pat tektų dalis atsakomybės dėl išpjautų nukentėjusiųjų medžių.

15.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad tiek liudytoja A. P., tiek liudytojas V. D. patvirtino, kad su A. N. išties buvo sudaryta sutartis dėl medžių pjovimo. Nors liudytoja A. P. teigė, kad nenurodė A. N. pjauti medžius toje kelio pusėje, kurioje yra nukentėjusiojo E. P. namas, tačiau iš esmės patvirtino, kad viso reikėjo nupjauti 13 tuopų. Pažymėtina, kad apklausiama ikiteisminio tyrimo metu A. P. papildomai buvo nurodžiusi, kad nors apie kitų medžių kirtimą jokios kalbos nebuvo, tačiau jai buvo minėti menkaverčiai krūmai, trukdantys tuopų kirtimui. Taigi, gretinant liudytojos A. P. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus parodymus, matyti, jog jai buvo žinoma, kad bus pjaunama ne tik 13 tuopų, bet ir menkaverčiai krūmai, trukdantys tuopų pjovimui. Pažymėtina, kad iš byloje esančios schemos matyti, kad įvykio vietovėje 13 tuopų augo abejose kelio pusėse, t. y. 10 vienoje kelio pusėje ir 3 kitoje kelio pusėje, kurioje ir buvo nukentėjusiojo sklypas. Taigi, nors ir nėra pagrindo nesivadovauti teiginiu, kad liudytoja A. P., užsakydama medžių pjovimo darbus, buvo įsitikinusi, jog visos 13 tuopų auga vienoje kelio pusėje, tačiau akivaizdu, jog objektyviai buvo kitaip, t. y. pjautini medžiai augo abejose kelio pusėse. Pažymėtina, kad pati A. P. įvykio vietoje nei su A. N., nei su atvykusia komisija, sprendusia dėl medžių pjovimo, nebuvo ir nerodė A. N., kuriuos medžius pjauti, tačiau tai padaryti pavedė seniūnijos darbuotojui liudytojui V. D., kurio pareigybės aprašyme, pasak liudytojos, buvo nurodyta, kad jis atsakingas už medžių kirtimą. Liudytojos A. P. teigimu, V. D. jai pasakė, kad sutarta, jog nukirs tuopas. [...] Nebuvo užfiksuota popieriuje, kuriuos medžius kirsti. Ji tikėjosi, kad V. D. yra patyręs darbuotojas, jis buvęs seniūnas, juo pasitikėjo pavesdama atlikti šį darbą, o ji pati nei karto nebuvo vietoje ir nerodė, kuriuos medžius pjauti, V. D. gerai žinojo, apie kokias tuopas eina kalba. Taigi, teisėjų kolegija pažymi, kad iš esmės nėra jokio pagrindo remiantis liudytojos A. P. parodymais spręsti, kad A. N. nebuvo nurodyta pjauti medžius ir toje kelio pusėje, kurioje yra nukentėjusiojo E. P. namas, kadangi šiuo aspektu liudytojos parodymai apskritai neinformatyvūs, nes visus medžių pjovimo darbus ji buvo pavedusi organizuoti V. D., kuris ir rodė nuteistajam, ką ir kur reikia daryti. Nors byloje atkreipiamas dėmesys į tai, kad galimai dar seniūnijoje A. N. kompiuteryje buvo rodoma, kuriose vietose pjauti medžius, tačiau liudytoja A. P. parodė, kad galimai kompiuterio ekrane A. N. parodė tik apytikslę vietą, kur auga medžiai, kuriuos būtina pašalinti. Pažymėtina, kad apklausiama apeliacinės instancijos teisme liudytoja A. P. ir atsakydama į klausimą, ar rodė A. N. kompiuteryje, kur yra medžiai, parodė, kad jai atrodo, jog A. N. davė kompiuterio ekrano kopiją, tačiau detaliau negali pasakyti, kaip ir negali pasakyti, ar tuo atveju, jei tokią ekrano kopiją davė, tai ar ten buvo pažymėti medžiai ar planas, kur buvo medžiai. Be to, apklausiama apeliacinės instancijos teisme liudytoja A. P. nurodė ir kitų reikšmingų aplinkybių, kurios stiprina abejones, kad A. N. iki kilusio konflikto suvokė, jog medžių pjovimo darbus vykdo nukentėjusiojo sklype. Antai, liudytoja patvirtinto faktą, kad jau po įvykio prasidėjus tyrimui kalbėjo su V. D., kuris jai pasakė, kad tuopas skaičiavo ir vienoje, ir kitoje kelio pusėje, V. D. sakė, kad „taip, aš įtraukiau ir tas kairėje pusėje“, tačiau, pasak liudytojos, tai jis padarė be jos žinios. Maža to, liudytoja patvirtino, kad V. D. jai minėjo, jog priėjimui prie pjautinų tuopų trukdo kažkokie krūmai, kad juos reikia pašalinti, menkaverčiai krūmai, o ji galvojo, jog jis kalba apie dešinę kelio pusę. Taigi, tokie liudytojos A. P. parodymai sudaro pagrindą vadovautis nuteistojo A. N. parodymais apie tai, kad V. D. jam nurodė pjovimą vykdyti ir nukentėjusiojo sklypo pusėje, be to, buvo kalbama ir apie darbus trukdančių krūmų pašalinimą. Atitinkamai, sprendžiant dėl to, kokius medžius ir kuriose vietose A. N. buvo nurodyta pjauti, pirmosios instancijos teismas iš esmės be pagrindo rėmėsi liudytojos A. P. parodymais, kadangi esminę reikšmę turi būtent liudytojo V. D., kuris pats tiesiogiai vyko su nuteistuoju A. N. į įvykio vietą ir rodė pjautinus medžius, parodymai.

15.3. Šioje dalyje pažymėtina, kad liudytojo V. D. parodymai nėra visiškai nuoseklūs, jie gynybiški, kadangi iš jų turinio akivaizdu, jog jis suvokia situaciją kaip bandymą padaryti jį atsakingu dėl medžių išpjovimo, tačiau jų visiškai pakanka išvadai, kad A. N. jis nurodė pjauti tuopas ir nukentėjusiajam E. P. priklausančio gyvenamojo namo pusėje, o kartu leido pjauti ir darbam trukdančius kitus krūmynus (kaip jis juos suvokė pats). Antai, apklausiamas pirmosios instancijos teisme V. D. pirmiausia parodė, kad nepasakys, kas parodė kaltinamajam, kokius medžius kirsti. Seniūnė parodė, negirdėjo, nematė, bet taip mano. Vėliau tos pačios apklausos metu liudytojas V. D. jau pripažino, kad rodė A. N., ką pjauti, teigdamas, kad buvo žinoma, ką kirsti, leidimas buvo 13-ai medžių (tuopos). Negalėjo būti nežinoma, nes atvažiavus į gatvę matomi medžiai. Pažymėtina, kad dar vėliau tos pačios apklausos metu liudytojas V. D. parodė, kad „kalbėjo, kad gali eglę sužaloti. Tik apie eglę pokalbis buvo, kad gali ją sužaloti. Apie šilauoges pokalbio nebuvo. [...] Pokalbis prie namo vyko, nes prie namo stovėjo tuopa, didelė labai, prie kelio. Nuo kelio iki namo 5-6 metrai. Tuopa stovėjo į tą pusę apie 10 metrų, ant kampo, o eglė stovėjo ten toliau, kokia 10 metrų nuo tuopų. Jei tuopa kristų į eglę, ji sužalotų, bet kirtėjas padarė, kad eglės nesužalotų. Apie kitus medžius nebuvo kalbos, tik apie eglę“. Tokie liudytojo V. D. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai iš esmės patvirtina nuteistojo A. N. parodymus apie tai, kad išties V. D. jam rodė, kuriuos medžius ir kuriose vietose pjauti, taip pat kalbėjo ir apie šalia nukentėjusiajam priklausančio namo augusius medžius ir krūmynus, trukdančius tuopų kirtimui. Pastebėtina, kad ir liudytoja R. P., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, jog iš pokalbio su A. N. suprato, kad jam trukdė pjauti tuopas aplinkiniai medžiai. Pažymėtina, kad apklausiamas apeliacinės instancijos teisme liudytojas V. D. neneigė, kad nurodė A. N. pjauti tuopas ir toje kelio pusėje, kur yra nukentėjusiojo namas, parodė, kad niekas nežinojo, kad ten, kur bus vykdomi medžių pjovimo darbai, yra privati valda. [...] ten tvoros nebuvo, tvora buvo tik prie namo – prie kelio, jei kitas žmogus atvažiuotų, tai nežinotų, kur yra nukentėjusiojo sklypas, o kur ne jo sklypas. Be to, peržiūrint Google Maps įvykio vietą iki medžių pjovimo, liudytojas V. D. patvirtino, kad išties buvo kalbama apie vieną eglę, kurią krisdama tuopa gali nulaužti, o jis A. N. pasakė, kad šeimininkas žmogus, jeigu kris, tai paprašys ir nieko blogo nebus, tačiau jis teigė, kad nežinojo, kad ta eglė tikrai priklauso kokiam nors šeimininkui. Tik po to, kai kilo triukšmas, jie peržiūrėjo ribas.

15.4. Teisėjų kolegija pažymi, kad gretinant jau pirmiau aptartus A. N. parodymus apie tai, kad jam, prieš pjaunant tuopas, reikėjo išvalyti aplink kitus menkaverčius medžius, ir A. P. parodymus apie tai, kad jai V. D. buvo minėjęs, jog tam, kad nupjauti tuopas, reikėjo aplinkui išvalyti menkaverčius krūmus, su liudytojo V. D. parodymais, duotais apeliacinės instancijos teisme, svarbi aplinkybė, kad nurodymus davęs V. D. nesuvokė visa apimtimi, jog dalis darbų vyksta nukentėjusiojo sklype, taip pat tai, kaip jis pats suvokė medžius ir menkaverčius krūmus ir kokius nurodymus vedinas tokio suvokimo davė A. N. Antai, apeliacinės instancijos teismo posėdyje V. D., atsakydamas į klausimą, kiek nukirstų medžių matė, teigė, kad „...ne du, trys, daugiau medžių. Aš jums pasakysiu, ką jūs skaičiuojate medžiais, tai medžių ten daug nebuvo, ten daugiausia buvo krūmai, tokios diametro (pademonstravo 15-20 cm), nes ten žemės ūkio paskirties, kur auga tie medžiai, ten turėjo būti ariama žemė“. Taigi, pats V. D. įvykio vietoje buvusius medžius vertino labiau kaip menkaverčius krūmus. Tai patvirtina ir gynybos pateikti garso įrašai, kuriuose fiksuoti V. D. ir A. N. pokalbiai, o viename iš jų V. D. nurodo, kad abejoja, jog prie nukentėjusiojo sklypo buvusios dvi tuopos yra ant privataus sklypo (įrašas pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“), tuo tarpu kitame įraše užfiksuota, kaip V. D. nuteistajam A. N. nurodo, kad „...kodėl jūs šnekat, kad ten medžiai? ten medžių nebuvo, ten krūmai buvo, kokie ten medžiai..[...] kai mane kvietė į policiją, aš policijai aiškinau, kad ten medžių nebuvo, antras dalykas ten kur ta žemė, ten žemės ūkio žemė, ten ir negalėjo būti medžių...“, pokalbio metu diskutuojant, kaip reikia matuoti medžius, V. D. aiškina, kaip turėjo būti matuojami medžiai, teigia, kad ten negalėjo augti medžiai ir pan., nurodo, kad reikėjo tuopas abejose kelio pusėse išpjauti, kad apie tai žinojo ir A. P., dalinasi savo patirtimi, kaip jam anksčiau yra tekę matuoti medžius, nurodo, kad miškininkai jam aiškino, kaip matuoti medžius, teigia, kad „...medžiais laikomi kai diametras nuo tiek iki tiek, o krūmas nuo tiek iki tiek...[...] jeigu mažas diametras, jie neskaitomi kaip medis“ (pokalbis pavadinimu „06-04 17.22?“ iki 8.40 minutės). Pažymėtina, kad nors tokia V. D. nuomonė nėra pagrįsta, o jo subjektyvūs vertinimai visumoje neatitinka teisinio reglamentavimo, tačiau remiantis pirmiau aptartais įrodymais galima spręsti, kad jis, nurodydamas, ką ir kuriose vietose pjauti, turėjo nors ir ne visai teisingą, tačiau sava patirtimi grįstą subjektyvų įsitikinimą, kas yra medis, o kas nelaikoma medžiu, atitinkamai ką galima pjauti be leidimo, o ko negalima. Todėl remiantis tokiais nuteistojo, liudytojų A. P. ir V. D. parodymais bei fiksuotais pokalbiais, iš esmės negalima atmesti, kad nei V. D., nei A. N. iki kilusio konflikto aiškiai nesuvokė, kad pjaunami medžiai yra nukentėjusiojo E. P. sklype, kad apskritai visi kaltinime nurodyti augalai laikytini medžiais, o kartu ir to, kad jų objektyviai negalima pjauti.

15.5. Šiuo aspektu tiek pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, tiek nukentėjusiojo atstovas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme akcentavo faktą, kad pats A. N. parodė, jog prieš pradėdamas pjovimo darbus toje gatvės pusėje, kur nukentėjusiojo sklypas ir atsiradus poreikiui kirsti eglę, patikrino informacinėje sistemoje „REGIA“ ir pamatė, kad čia yra privatus sklypas, t. y. dar iki medžių nupjovimo aiškiai žinojo, kur yra privataus sklypo ribos ir kad medžius ketina pjauti privačiame, o ne valstybiniame sklype. Vis dėlto, pastebėtina, kad A. N. apklausiamas teisme parodė, kad „..negalima buvo matyti, tuopos po 20-30 metrų, viršūnės medžių susikirtę, kai išsivalė viršūnes, tada pamatė, kad eglės trukdo, iškvietė V. D. ir jis pasakė kirsti, šeimininkų nėra.“. Taigi, A. N. nenurodė, kad aplinkybę, jog eglė auga privačiame sklype, sužinojo prieš pradėdamas darbus, o teigė tai pamatęs, kai atliko dalį darbų. Tikslios aplinkybės, kiek tuo metu buvo atlikta darbų, byloje nenustatytos. Kita vertus, pažymėtina, kad net ir šios eglės jis taip pat nepjovė negavęs V. D. leidimo. Pažymėtina, kad V. D. iš esmės patvirtino tokius A. N. parodymus bei apklausiamas teisme parodė, kad išties buvo toks pokalbis. Tokie seniūnijos darbuotojo V. D. parodymai, tarp jų ir jo nurodoma aplinkybė, kad niekas iš jų išties nesuprato, jog aktualūs medžiai yra privačiame sklype, palieka pernelyg didelę abejonę, kad A. N. suprato, jog medžius pjauna privačiame sklype, o kartu leidžia daryti išvadą, kad jis išties buvo suklaidintas dėl galimybės pjauti konkrečius medžius. Maža to, net ir kilus konfliktui dėl kertamų medžių ir apie tai įvykus pokalbiui seniūnijoje, matyti, kad jame vienareikšmiai nebuvo leista A. N. suprasti, kad daugiau darbų nebetęstų, kadangi, pasak nuteistojo, nukentėjusiojo E. P. sutuoktinė leido suprasti, kad neprieštarauja, kad tuopos bus toliau pjaunamos. Pirmosios instancijos teismas ir šia nuteistojo parodymų dalimi netikėjo, pažymėdamas, kad liudytoja R. P. apklausiama pirmosios instancijos teisme tvirtino, jog susitikimo metu nedavė leidimo pjauti likusias tuopas. Vis dėlto, nuteistasis A. N. apklausiamas pirmosios instancijos teisme tokią aplinkybę nurodė, o ją iš esmės taip pat patvirtino liudytojai A. P. ir V. D. Antai, A. P. apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad „...visiems susitikus seniūnijoje, nukentėjusieji kalbėjo apie parkelį, apie tris tuopas neatsimena. Kažkuris iš susirinkusių sakė „ką toliau darom?“, ji (liudytoja) atsakė „nepjaunam“, o moteris (nukentėjusiojo sutuoktinė) sakė „pjaukit, pjaukit“. Apeliacinės instancijos teisme apklausiama liudytoja A. P. dėl šios aplinkybės parodė, kad jei taip sakė anksčiau, tai tikrai taip buvo. Tuo tarpu liudytojas V. D. apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino tokius parodymus bei nurodė, kad seniūnijos patalpose girdėjo, jog nukentėjusieji sakė, kad galima tuopas toliau pjauti. Dėl šios aplinkybės nukentėjusysis E. P. apklausimas apeliacinės instancijos teisme teigė, kad tokio leidimo nedavė, „...pokalbio metu buvo akcentuota, kad prieš kirtimo darbus galėjo susisiekti su šeimininkais viską suderinti, ir tada jie jau žiūrėtų, mano, kad liudytojai, nurodydami aplinkybes dėl leidimo pjauti tuopas, ne taip suprato, nes leidimo pjauti tuopas nebuvo“. Tokie nukentėjusiojo parodymai rodo, kad išties apie tuopų pjovimą kalba buvo, tačiau visi pokalbyje dalyvavę asmenys suteikė skirtingą prasmę pokalbio turiniui ir nukentėjusiojo bei jo sutuoktinės išsakytiems žodžiams, t. y. ne taip suprato pokalbio esmę. Atitinkamai šioje dalyje liudytojos R. P. parodymai apie tai, kad vėliau, jai nuvažiavus į sodybą ir sutikus A. N., visos trys tuopos buvo nupjautos, dvi sutvarkytos, trečią dar tvarkė, o pastarasis pasakė „man seniūnė ir V. D. liepė sutvarkyti, aš vykdau jų užsakymą“, kad jis sakė „aš žinau, kad tai privati valda“, nelaikytinos patvirtinančiais nuteistojo veikimą tiesiogine tyčia. Išties, tuo metu A. N. jau žinojo darbus atliekantis privačioje valdoje, tačiau iš pirmiau aptartų liudytojų parodymų matyti, kad pokalbio seniūnijoje metu A. N. išties buvo suklaidintas dėl to, ar jam tęsti medžių pjovimo darbus.

15.6. Pirmiau aptartos aplinkybės stiprina teisėjų kolegijos abejones tuo, kad A. N. tiek pradėdamas jam pačiam nesuvokiant nukentėjusiojo sklype pjauti medžius, tiek vėliau po pokalbio (duomenys neskelbtini) seniūnijoje su seniūne ir nukentėjusiuoju tęsdamas pjovimą, vėliau ir smulkindamas medieną ir priduodamas į biokurą, veikė turėdamas tiesioginę tyčią pagrobti svetimą, nukentėjusiajam E. P. priklausantį, turtą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau aptarti už medžių priežiūrą (duomenys neskelbtini) seniūnijoje atsakingo asmens parodymai, o taip pat garso įraše fiksuoti jo pasisakymai, iš dalies liudytojos A. P. parodymai, nuteistojo ir nukentėjusiojo bei jo sutuoktinės nesusikalbėjimai (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme, stiprina teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą tuo, kad V. D., duodamas nurodymus A. N. dėl tuopų pjovimo ir šių medžių pjovimui trukdančių aplinkinių menkaverčių krūmynų pašalinimo ir atitinkamai smulkinimo į biokurą, nesąmoningai suklaidino nuteistąjį A. N., leisdamas pastarajam suprasti, kad medžiai auga (duomenys neskelbtini) seniūnijai priklausančiame sklype, o nuteistasis A. N. darbus atliko iš esmės manydamas, kad turi teisę šiuos medžius pjauti.

16. Vertinant visumoje, pirmiau aptartos aplinkybės, nuteistojo A. N. ir liudytojų A. P. bei V. D. parodymai rodo, kad byloje liko nepaneigti nuteistojo parodymai apie tai, jog jis buvo įsitikinęs, kad sutarties su (duomenys neskelbtini) seniūnija pagrindu bei šios seniūnijos darbuotojo V. D. žodiniu leidimu turi teisę pjauti kaltinime nurodytoje vietoje medžius ar krūmynus ir juos minėtos neatlygintinos sutarties pagrindu priduoti smulkinti į biokurą ir gauti už tai pinigines lėšas. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo neabejotinai įžvelgti A. N. veikoje būtinąjį BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyvųjį požymį – tiesioginę tyčią pagrobti svetimą turtą, kadangi aptarti įrodymai, in dubio pro reo principo taikymo prasme, palieka per daug abejonių dėl to, kad A. N. suvokė, jog neteisėtai pasisavina svetimą turtą, taip pat tai, kad dėl tokių jo veiksmų padaroma turtinė žala kitam asmeniui – nukentėjusiajam E. P., ir to norėjo. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su nukentėjusiojo E. P. atstovo argumentu, kad šioje situacijoje galima įžvelgti netiesioginės tyčios, ar, teisėjų kolegijos vertinimu, neatsargios kaltės, pasireiškiančios nusikalstamu nerūpestingumu, bruožų, tačiau pastebėtina, kad BK 178 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma tik veikiant tiesiogine tyčia.

17. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nenustatytas būtinasis BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė, pasireiškusi tiesiogine tyčia, todėl A. N. dėl šios veikos išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 1 punktas).

Dėl kardomosios priemonės

18. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato 2-ojo veiklos skyriaus tyrėjo 2022 m. lapkričio 15 d. nutarimu A. N. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (3 t., b. l. 13-14). Nuosprendį paskelbus, ši kardomoji priemonė naikintina.

Dėl nukentėjusiojo civilinio ieškinio

19. Priėmus sprendimą išteisinti A. N. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, konstatavus, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, nukentėjusiojo E. P. civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad toks sprendimas nereiškia, kad A. N. kaltinime nurodyti veiksmai pripažįstami teisėtais civilinės teisės normų taikymo prasme. Pažymėtina, kad nukentėjusysis E. P. šiuo atveju savo turtines teises gali ginti pareikšdamas ieškinį civilinio proceso tvarka, juo labiau, kad yra tikimybė, jog tokiu būdu nukentėjusiojo teisės gali būti ginamos efektyviau, kadangi tokio proceso metu į civilinės bylos nagrinėjimą gali būti įtraukiami atsakovais ar trečiaisiais asmenimis ir kiti nagrinėjamo įvykio dalyviai, tarp jų ir (duomenys neskelbtini) seniūnija.

Dėl nukentėjusiojo patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti

20. Nukentėjusiojo atstovas pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą priteisti nukentėjusiojo E. P. patirtas 2 167,44 Eur išlaidas advokato teisinėms paslaugoms pirmosios instancijos teisme apmokėti, taip pat pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą priteisti nukentėjusiojo patirtas 1 058,75 Eur ir 264,69 Eur Eur išlaidas advokato teisinėms paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

21. Prašymai netenkinami. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

22. Šiuo atveju A. N. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu išteisinamas, atitinkamai nukentėjusiojo E. P. gynėjo pirmosios instancijos teismui pateiktas prašymas priteisti nukentėjusiojo patirtas 2 167,44 Eur išlaidas advokato teisinėms paslaugoms apmokėti, taip pat prašymas priteisti jo patirtas 1 058,75 Eur ir 264,69 Eur išlaidas advokato teisinėms paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti, netenkinami.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Nuteistojo A. N. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. rugsėjo 10 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

A. N. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

A. N. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendį paskelbus panaikinti.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. P. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

Atmesti nukentėjusiojo E. P. atstovo prašymus apmokėti nukentėjusiojo patirtas 2 167,44 eurų išlaidas advokato teisinėms paslaugoms pirmosios instancijos teisme bei 1 058,75 eurų ir 264,69 eurų išlaidas, patirtas advokato teisinėms paslaugoms apeliacinės instancijos teisme.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – CD laikmenas su teisiamųjų posėdžių vaizdo įrašais, saugomus byloje – palikti saugoti prie bylos.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.