Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens R. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 19 d. nutarties, kuria tenkintas prašymas pripažinti atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Salonas–restobaras“ bankrotą tyčiniu, likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Salonas–restobaras“ nemokumo (bankroto) byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK)) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

15. Skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

16. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas pripažino bendrovės bankrotą tyčiniu, nustatė dėl tyčinio bankroto kaltą asmenį bei apribojo jo teises eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias juridinių asmenų tyčinio bankroto institutą bei su tokio instituto taikymu susijusias teisines pasekmes, šioje byloje susiklosčiusiomis faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis.

Dėl sąlygų, būtinų bankrotui pripažinti tyčiniu

17. Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, jog jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

18. Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalį teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šiuos požymius: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.

19. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje aiškinant minėtas įstatymo nuostatas yra nurodyta, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1438-553/2020; 2020 m. spalio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1511-450/2020; 2020 m. spalio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1461-241/2020).

20. Iki JANĮ įsigaliojimo suformuota kasacinio teismo praktika bylose dėl bankroto pripažinimo tyčiniu taip pat išlieka aktuali. Kasacinis teismas yra suformulavęs tokią teisės taikymo taisyklę: jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348-219/2019).

21. Teisės doktrinoje pažymima, kad tokia teismų praktikoje suformuota tyčinio bankroto pagrindų ir įmonės nemokumo priežastinio ryšio teorija leidžia teigti, kad tyčinį bankrotą nulėmusiais laikomi tik tokie veiksmai, kurie yra įmonės nemokumo priežastis arba kuriais nemokios įmonės padėtis buvo iš esmės pabloginta. Kitaip tariant, tokie veiksmai turi arba lemti įmonės nemokumą, arba iš esmės pabloginti jos padėtį, įmonei esant nemokiai. Pirmasis tokių veiksmų kriterijus siejamas su konkrečia faktine aplinkybe – įmonės nemokumo sukėlimu. Praktikoje gali susiklostyti, kad pavienis veiksmas, pavyzdžiui, sandorio sudarymas, gali lemti įmonės nemokumą, tačiau įprastai blogą įmonės valdymą rodo tokių neteisėtų veiksmų visuma, kurią ir turėtų nustatyti teismas. Antras tokių veiksmų kriterijus siejamas su esminiu nemokios įmonės padėties pabloginimu. Manytina, kad jis siejamas su tais atvejais, kai įmonei esant nemokiai ji vis tiek tęsia veiklą, prisiima nenaudingus įsipareigojimus, eikvoja turtą ir pan. Tokie veiksmai laikytini neteisėtais, nes įmonei tapus nemokiai nėra vykdoma pareiga inicijuoti nemokumo (bankroto) procesą, bet toliau didinamos įmonės mokumo problemos ir mažinamas jos turto aktyvas. Vertinant tyčinio bankroto požymius, manytina, kad vien formalus šių požymių nustatymas nereiškia, jog įmonės bankrotas laikytinas tyčiniu. Tyčinis bankrotas yra šalutinis bankroto procese sprendžiamas klausimas, kuris bankroto procese iš esmės nėra skirtas pagrindiniam šio proceso tikslui – kuo operatyviau ir kuo didesne apimtimi tenkinti kreditorių reikalavimus – pasiekti. Todėl veiksmai, kurie yra tyčinio bankroto požymiai, gali būti pagrindas taikyti kitas kreditorių teisių gynybai veiksmingesnes priemones, pavyzdžiui, sandorių ginčijimą ir kt. (Remigijus Jokubauskas. Juridinių asmenų nemokumo procesas. Monografija, 2021 m., p. 223).

22. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad faktiškai nuo pat bendrovės veiklos pradžios nebuvo laikomasi atsiskaitymo eiliškumo su kreditoriais bei tai, jog suinteresuotas asmuo toliau naudoja LUAB „Salonas–restobaras“ rekvizitus ir turtą, kurį sudaro baldai bei įranga, vėliau įsteigtų bendrovių veikloje, kurią vykdo tose pačiose patalpose, nusprendė, kad egzistuoja JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 3, 5 punktuose įtvirtinti pagrindai bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu. Suinteresuotas asmuo, nesutikdama su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, atskiruoju skundu jas ginčija ir teigia, kad jis neatliko tyčinių, sąmoningų veiksmų, galėjusių lemti bendrovės bankrotą, priešingai, sistemingai stengėsi laiku atsiskaityti su kreditoriais ir vykdyti įsipareigojimus darbuotojams, investavo asmenines lėšas, perėmė įsiskolinimus kreditoriams.

Dėl JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio

23. JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad vienas iš požymių, į kuriuos teismas gali atsižvelgti spręsdamas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, yra kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribojimas arba panaikinimas, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą.

24. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs kreditorių reikalavimų formavimosi eiliškumą, tarp kurių ir mokesčių nemokėjimas, nepaisant taikyto skolos išdėstymo, taip pat suinteresuoto asmens paaiškinimus, kad jis visą bendrovės turtą realizavo ir iš dalies atsiskaitė su kreditoriais, tačiau nepateikė nei dokumentų, pagrindžiančių turto perleidimą bei gautas sumas, nei duomenų apie kreditorius, kuriems buvo padengti įsipareigojimai, jų įsiskolinimo laiką, dydį, nusprendė, jog šios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, kad CK 6.930¹ straipsnyje nustatytu atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo pažeidimu buvo sąmoningai ir kryptingai siekiama bendrovės nemokumo ar jos būklės pablogėjimo.

25. Apeliantas atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad jis bendrovės turtą realizavo tam, jog būtų atsiskaityta su kreditoriais, tačiau visiems buhalteriniams dokumentams esant pas nemokumo administratorę ir teismui jų neišreikalavus, teismas nepagrįstai nusprendė dėl mokėjimų eiliškumo nesilaikymo, kaip tyčinio bankroto požymio.

26. Kasacinio teismo praktikoje atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017). Kasacinio teismo išaiškinta, kad tyčiniu bankrotu pripažintini tik veiksmai, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis, nemokios įmonės atveju šis esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).

27. Byloje nustatyta, kad kreditorių finansiniai reikalavimai, vykdant bendrovės veiklą, formavosi atitinkamai:

27.1. UAB ,,Samsonas“ 1 557,17 Eur finansinis reikalavimas atsirado pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 16 d. išduotą teismo įsakymą, 2018 m. gruodžio 3 d. skolos perkėlimo sutarties pagrindu. Delspinigiai pagal sutartį skaičiuoti nuo 2018 m. gruodžio 3 d. iki 2019 m. sausio 14 d.

27.2. UAB „Įranga verslui“ 142,80 Eur finansinis reikalavimas susidarė pagal neapmokėtas sąskaitas faktūras už įrangą nuo 2018 m. gruodžio 3 d.

27.3. UAB ,,LINDSTORM“ 677,35 Eur finansinis reikalavimas susidarė nuo 2018 m. gruodžio 31 d. už nepamokėtas sąskaitas faktūras.

27.4. UAB ,,Tridens LT“ 215,08 Eur finansinis reikalavimas susidarė nuo 2019 m. sausio 9 d. už neapmokėtas sąskaitas faktūras.

27.5. VMI, vykdydama 2019 m. kovo 25 d. pavedimą tikrinti, atliko bendrovės PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. vasario 28 d. VMI 2019 m. birželio 13 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222) FR0682-145 buvo patvirtintas 2019 m. gegužės 9 d. patikrinimo aktas Nr. (21.222) FR0680-156 ir nurodyta bendrovei į VMI sąskaitą sumokėti 8 333,36 Eur, iš jų 6 827 Eur PVM, 141,36 Eur PVM delspinigių ir 1 365 Eur PVM baudą. VMI mokestinė nepriemoka susidarė nuo 2019 m. vasario 26 d., iš jų PVM – 16 426 Eur, PVM bauda – 1 365 Eur, PVM delspinigiai – 645,36 Eur, pelno mokestis – 437 Eur, pelno mokesčio delspinigiai – 5,46 Eur;

27.6. AGATA 544,50 Eur įsiskolinimas susidarė nuo 2019 m. liepos 1 d.; neapmokėtos sąskaitos už muzikos naudojimą iki 2020 m. gruodžio 31 d.;

27.7. UAB „Švyturys–Utenos alus“ 449,70 Eur finansinis įsiskolinimas susidarė nuo 2019 m. rugpjūčio 8 d. už neapmokėtas sąskaitas.

27.8. Restruktūrizuojamos AB ,,Salas zivis“ 1 198,77 Eur finansinis reikalavimas susidarė nuo 2019 m. rugpjūčio 30 d. už neapmokėtas sąskaitas faktūras.

27.9. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 1 236,07 Eur finansinis reikalavimas atsirado 2020 m. II ketvirtyje;

27.10. UAB „Prike Lietuva“ finansinis reikalavimas atsirado pagal 2021 m. kovo 22 d. išduotą vykdomąjį dokumentą pagal 2021 m. kovo 22 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį; priteista skolos suma 4 500 Eur, 61 Eur bylinėjimosi išlaidų;

27.11. Darbuotojai K. Č. įsiskolinimas atsirado laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 1 d. iki 2020 m. vasario 10 d., neišmokėtas darbo užmokestis priteistas 2020 m. kovo 16 d. Darbo ginčų komisijos sprendimu;

27.12. Darbuotojui R. J. įsiskolinimas atsirado pagal Darbo ginčų komisijos 2020 m. sausio 27 d. sprendimą; skolos likutis 1 194,26 Eur, iš jų 590,48 Eur padengta Garantinio fondo lėšomis.

27.13. Darbuotojai G. Z. įsiskolinimas atsirado pagal Darbo ginčų komisijos 2020 m. balandžio 20 d. sprendimą; skolos likutis 334,62 Eur, iš jų Garantinio fondo lėšomis padengta 325,44 Eur.

28. Byloje esančios 2019 m. sausio 22 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 62, Nr. 63 ir Nr. 64 bei 2019 m. sausio 22 d. kasos išlaidų orderiai Nr. 008, Nr. 009 ir Nr. 010 patvirtina, kad bendrovė 2019 m. sausio 22 d. įsigijo iš UAB „Melorsa“ turto (įrangos) už 24 946,27 Eur be PVM.

29. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aukščiau nustatytas aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad LUAB „Salonas–restobaras“ nesilaikė atsiskaitymų eiliškumo. Bendrovė, neturėdama pakankamai lėšų patenkinti visus finansinius reikalavimus, atsiskaitė ne su CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje numatytomis pirmesnėmis kreditorėmis, ketvirtos eilės kreditore UAB „Samsonas“, penktos eilės kreditorėmis UAB „Įranga verslui“, UAB ,,LINDSTORM“, UAB ,,Tridens LT“, kurioms turėjo įsiskolinimų pirmesne kalendorinio eiliškumo tvarka, bet atsiskaitė su penktos eilės kreditore UAB „Melorsa“.

30. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, kad LUAB „Salonas–restobaras“, pažeisdama atsiskaitymų eiliškumą, atsiskaitė būtent su UAB „Melorsa“, kurios akcininku ir vadovu buvo suinteresuotas asmuo R. R., bei tai, jog UAB „Melorsa“ buvo sumokėta didelė suma – 29 967,19 Eur, ją vertinant patvirtintų finansinių reikalavimų apimtimi, daro išvadą, kad tokiais mokėjimais buvo siekiama išvengti atsiskaitymo su kitais pirmesnės eilės kreditoriais. Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas LUAB „Salonas–restobaras“ bankrotą tyčiniu pagrįstai pripažino, remdamasis JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

31. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad suinteresuotam asmeniui teigiant, jog jis visą bendrovės turtą realizavo ir iš dalies atsiskaitė su kreditoriais, šis nepateikė nei dokumentų, pagrindžiančių turto perleidimą bei gautas sumas, nei duomenų apie kreditorius, su kuriais buvo atsiskaityta, neaiškus įsiskolinimų laikas, dydis.

32. Minėta, kad apeliantas su tokiu teismo nurodytu įrodinėjimo naštos paskirstymu nesutinka ir teigia, jog jis bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus perdavė nemokumo administratorei, todėl teismas turėjo juos išsireikalauti pats.

33. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad teismo pareiga bankroto bylose būti aktyviam negali būti suprantama, kaip teismo pareiga savo iniciatyva rinkti visus įrodymus dėl kiekvieno galimo veikos epizodo įtakos bendrovės mokumui, t. y. teismui negali būti perkeliama įmonės vadovo neteisėtų veiksmų ir bendrovės nemokumo atsiradimo ar esminio nemokios bendrovės padėties pabloginimo priežastinio ryšio įrodinėjimo ar tokio ryšio paneigimo našta. Pažymėtina, kad pats suinteresuotas asmuo, siekdamas paneigti atsiskaitymų eiliškumo pažeidimą, turi būti aktyvus bei teikti teismui visus tokio klausimo nagrinėjimui reikalingus (reikšmingus) duomenis ar prašyti teismo juos išreikalauti, o neapsiriboti deklaratyviais paaiškinimais, jog jis, realizavęs bendrovės turtą, iš dalies atsiskaitė su kreditoriais. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas, žinodamas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl aptariamo tyčinio bankroto požymio, tokių duomenų nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui bei neprašė jų išreikalauti.

34. Apibendrindamas motyvus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl LUAB „Salonas–restobaras“ bankroto pripažinimo tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu yra teisingos ir pagrįstos.

Dėl JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio

35. JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad vienas iš požymių, į kuriuos teismas gali atsižvelgti spręsdamas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, yra juridinio asmens veiklos ir (ar) turto perkėlimas į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.

36. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad suinteresuotas asmuo toliau naudoja LUAB „Salonas–restobaras“ rekvizitus ir turtą, kurį sudaro baldai bei įranga, vėliau įsteigtų bendrovių veikloje, kurią vykdo tose pačiose patalpose, nusprendė, jog egzistuoja JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto pagrindas.

37. Byloje nėra ginčo, kad be LUAB „Salonas–restobaras, suinteresuotas asmuo R. R. buvo įsteigęs ir vadovavo UAB „Melorsa“, kuri likviduota 2021 m. rugpjūčio 11 d., UAB „Skonių pasaulis“, kuriai 2022 m. vasario 22 d. iškelta bankroto byla, bei UAB „Skonių paslaptys“. Visų šių bendrovių veikla buvo / yra vykdoma tose pačiose patalpose, komunikacijai ir kontaktams naudojant tuos pačius rekvizitus.

38. Byloje nėra ginčo, kad steigiant naują bendrovę buvo perimama ir dalis nebeveikiančios bendrovės skolų. 2018 m. lapkričio 11 d. trišale sutartimi, atsižvelgiant į tai, kad UAB „Melorsa“ buvo įsipareigojusi iš UAB „Prike Lietuva“ nupirkti ir apmokėti alkoholinių bei nealkoholinių gėrimų už 42 000 Eur be PVM, bei į tai, jog likusi neįvykdyta skolos dalis sudaro 35 056,11 Eur, kad UAB „Melorsa“ yra skolinga 1 334,76 Eur, buvo susitarta, jog LUAB „Salonas–restobaras“ perims visus UAB „Melorsa“ įsipareigojimus, t. y. LUAB „Salonas–restobaras“ įsipareigojo už UAB „Melorsa“ grąžinti 1 334,76 Eur skolą ir įsigyti prekių už 35 056,11 Eur. 2018 m. lapkričio 28 d. Teisių ir pareigų perleidimo bei skolos perkėlimo sutartimi UAB „Melorsa“ 468,55 Eur skola AB „Volfas Engelman“ buvo perkelta LUAB „Salonas–restobaras“, taip pat LUAB „Salonas–restobaras“ perėmė ir UAB „Melorsa“ teisę į 10 376,91 Eur grąžintiną avansą.

39. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės pagrindžia, kad suinteresuotam asmeniui įsteigiant viso 4–ias bendroves po šių bendrovių veiklos vykdymo nutraukimo bei vykdant tapačią maitinimo ir gėrimų teikimo veiklą tose pačiose patalpose, naudojant tuos pačius rekvizitus, perimant dalį nebeveikiančios bendrovės įsipareigojimų, yra pakankamos kvalifikuoti veiklos perkėlimą į kitą juridinį asmenį JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme. Pažymėtina, kad LUAB „Salonas–restobaras“ vykdyti veiklą – teikti maitinimo ir gėrimų teikimo paslaugas – esminiai elementai buvo patalpos ir rekvizitai komunikacijai bei kontaktams, todėl vien šių elementų perkėlimas į kitą juridinį asmenį šiuo konkrečiu atveju yra pakankamas tokius veiksmus, kaip jau minėta, vertinti kaip veiklos perkėlimą į kitą juridinį asmenį, dėl to pirmosios instancijos teismo išvados dėl JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinto požymio egzistavimo yra teisingos ir pagrįstos.

Dėl atsakingo(-ų) asmens(-ų) nustatymo

40. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi apeliantą R. R. pripažino atsakingu dėl LUAB „Salonas–restobaras“ tyčinio bankroto. Suinteresuotas asmuo R. R. atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad jis neatliko tyčinių, sąmoningų veiksmų, galėjusių lemti bendrovės bankrotą, priešingai, stengėsi laiku atsiskaityti su kreditoriais bei vykdyti įsipareigojimus darbuotojams, investavo asmenines lėšas, perėmė įsiskolinimus kreditoriams.

41. Pagal JANĮ 70 straipsnio 3 dalį teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą.

42. Įmonės bankrotas turėtų būti pripažįstamas tyčiniu tik tuo atveju, jei teismui nelieka pagrįstų abejonių, kad įmonės bankrotą lėmė tyčiniai jos valdymo organų veiksmai, kuriais buvo sukeltas įmonės nemokumas ar iš esmės pabloginta nemokios bendrovės turtinė padėtis. Atsižvelgiant į nemokumo teisėje vyraujantį reabilitacinį tikslą bei neigiamas įmonės bankroto sukeliamas pasekmes, tyčinį bankrotą reglamentuojančios nuostatos taip pat neturi būti aiškinamos ir taikomos tokiu būdu, kuris atgrasytų įmonės valdymo organus nuo protingumo kriterijų neviršijančios rizikos, siekiant atkurti mokumo problemų turinčios įmonės veiklą ir išvengti bankroto. Siekiant įgyvendinti pagrindinį bankroto proceso tikslą – patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus, tyčinio bankroto instituto taikymas įmonės vadovą pripažinus atsakingu už tyčinį bankrotą, yra ultima ratio (paskutinė priemonė), taikoma išnaudojus kitus kreditorių teisių bei interesų būdus (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-603-450/2022 54–55 punktai ir juose nurodyta teismų praktika).

43. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui sutikus su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad buvo pažeistas atsiskaitymų eiliškumas, atsiskaitant su suinteresuotu asmeniu susijusia bendrove UAB „Melorsa“ (apeliantas buvo šios bendrovės vadovas ir akcininkas), o ne su pirmesnės eilės kreditoriais, taip pat jog LUAB „Salonas–restobaras“ veikla buvo perkelta į apelianto naujai įsteigtą UAB „Skonių paslaptys“, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl R. R., kaip atsakingo asmens už LUAB „Salonas–restobaras“ tyčinį bankrotą, yra teisingos ir pagrįstos. R. R., būdamas LUAB „Salonas–restobaras“ vadovu, negalėjo nežinoti apie bendrovės nemokumą, tačiau užuot pradėjęs nemokios bendrovės likvidavimo procedūras ar siekęs atkurti LUAB „Salonas–restobaras“ mokumą, ėmėsi priešingų veiksmų – pažeisdamas atsiskaitymų eiliškumą atsiskaitė su susijusia bendrovę bei sudarė sąlygas LUAB „Salonas–restobaras“ veiklos perkėlimui į naują juridinį asmenį, įsteigtą ir valdomą paties suinteresuoto asmens R. R.. Aptarti suinteresuoto asmens R. R. veiksmai sudaro pagrindą konstatuoti, kad jis yra atsakingas dėl LUAB „Salonas–restobaras“ tyčinio bankroto.

Dėl teisės eiti juridinių asmenų valdymo organų pareigas apribojimo

44. JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę apriboti juridinio asmens vadovo teisę nuo 1 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu jis: 1) neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti; 2) veikimu ar neveikimu sukėlė tyčinį bankrotą; 3) įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą neperdavė nemokumo administratoriui turto, dokumentų ir (ar) informacijos.

45. Kasacinio teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 14 dalyje (ši iki 2019 m. gruodžio 31 d. galiojusio ĮBĮ nuostata turiniu yra beveik identiška nagrinėjamu atveju taikytinoms JANĮ 13 straipsnio 2–3 dalių nuostatoms) įtvirtinta teisės norma yra prevencinio pobūdžio, ja siekiama dvejopo tikslo: pirma, įspėti įmonės vadovą, kad jis tinkamai vykdytų ĮBĮ (nagrinėjamu atveju – JANĮ) jam nustatytas pareigas dėl bankroto bylos iškėlimo laiku ir bankroto proceso metu; antra, pašalinti iš verslo rinkos asmenis, kurie, vadovaudami verslo subjektams, nevykdo įstatymo nustatytų pareigų, nesilaiko sąžiningo verslo praktikos ir dėl to viešieji, privatūs juridiniai ir fiziniai asmenys patiria normalios verslo rizikos neatitinkančių turtinių praradimų, t. y. šia norma siekiama apsaugoti viešuosius ir privačius asmenis nuo nesąžiningų vadovų, nevykdančių įstatymo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-690/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-462-553/2022).

46. Teisės doktrinoje pažymima, kad tokia sankcija siekiama apsaugoti visuomenę, išlaikyti aukštus įmonių standartus ir užkirsti kelią neteisėtam ar nesąžiningam elgesiui. Apibendrintai galima teigti, kad visi šie tikslai skirti geram įmonių valdymui užtikrinti. Įvairių valstybių teisėje ši sankcija siejama ir su kreditorių bei rinkos apsauga (J. J. du P., J. N. de K., Disqualification of Company Directors A Comparative Analysis of the Law in the UK, Australia, South Africa, the US and Germany, Routledge (2017), p. 7–17). Taip pat pripažįstama, kad nors daugelyje šalių diskvalifikavimas yra nustatytas neturint baudžiamojo (angl. punitive) tikslo, iš esmės tai laikoma bausme (angl. punishment). Taigi tarptautinėje praktikoje ir teisės doktrinoje pripažįstama, kad draudimas įmonės vadovui užimti juridinio asmens vadovo pareigas yra griežta sankcija, taikoma nustačius aiškiai nepagrįstus, neteisėtus įmonės vadovo veiksmus (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. liepos 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-795-910/2022 29 punktas).

47. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, pripažinęs bendrovės bankrotą tyčiniu ir nustatęs, kad tyčinis bankrotas sukeltas suinteresuoto asmens R. R. veiksmais, ta pačia nutartimi apribojo jam teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu 5–ius metus. Nors teismas tiksliai nenurodė JANĮ 13 straipsnio 2 dalies punkto(-ų), kurio(-ų) pagrindu taiko minėtą apribojimą, nutartyje yra konstatuotas tiek suinteresuoto asmens pareigos inicijuoti bendrovės nemokumo procesą nevykdymas, tiek bendrovės turto neperdavimas nemokumo administratorei, tiek ir tyčinio bankroto sukėlimas.

48. Apeliantas atskirajame skunde prašo panaikinti visą skundžiamą nutartį. Konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino bendrovės bankrotą tyčiniu ir nustatė suinteresuoto asmens R. R. kaltę dėl tyčinio bendrovės bankroto, nėra pagrindo naikinti ar keisti skundžiamos nutarties dalies, kuria jam pritaikytas apribojimas eiti juridinių asmenų valdymo organų pareigas. Juolab kad apeliantas nenurodo jokių argumentų dėl šio apribojimo netinkamo taikymo.

49. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog, bendrovei esant nemokiai nuo 2019 m. liepos 1 d., jos vadovas dėl nemokumo bylos iškėlimo nesikreipė, o bankroto bylos iškėlimą inicijavo VMI. Juo labiau kad suinteresuotas asmuo R. R. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 27 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-2724-1058/2021 yra pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 120 straipsnio 1 dalyje (kreditorių teisių pažeidimas), ir nubaustas 1 400 Eur bauda už tai, jog, būdamas LUAB „Salonas–restobaras“ vadovu, geriausiai žinodamas apie bendrovės finansinę padėtį bei didėjančius įsipareigojimus VMI, t. y. kad jo vadovaujama bendrovė buvo nemoki, turėjo pakankamai laiko susipažinti su bendrovės finansine padėtimi ir priimti atitinkamus sprendimus bendrovės atžvilgiu, tačiau turėdamas pareigą kreiptis su pareiškimu į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, šio pareiškimo nepateikė, taip nevykdė JANĮ 5 straipsnio 1 punkte numatytos pareigos – kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bei pažeidė kreditorės VMI interesus.

50. Tuo labiau, kad byloje nėra ginčo, jog bendrovės dokumentai (nuo 2019 m. liepos 31 d.) ir turtas nemokumo administratorei neperduoti.

51. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas sankciją – buvusio vadovo teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimą – pritaikė nustatęs ir išanalizavęs esmines faktines aplinkybes, reikšmingas šiai teisinei sankcijai taikyti, tai suponuoja pagrindą teigti, jog ši skundžiamos nutarties dalis yra teisinga bei pagrįsta.

Dėl procesinės bylos baigties

52. Remdamasis nurodytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas prašymą dėl LUAB „Salonas–restobaras“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir su tuo susijusių pasekmių, priėmė teisingą procesinį sprendimą, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista, o apelianto atskirasis skundas atmetamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 308 straipsnio 2 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 19 d. nutartį palikti nepakeistą.