Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Albinos Pupeikienės (pirmininkės ir pranešėjos) ir Alvydo Žerlausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovams E. K. ir A. K. dėl servituto nustatymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, S. S. ir R. S..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

14. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

15. Pažymėtina, jog, pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija neperžengdama apeliacinio skundo ribų patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

16. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės UAB (duomenys neskelbtini) ieškinys dėl servituto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Byloje nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama nustatyti šalių naudojamo kelio servitutą (tarnaujantysis daiktas) pagal 2019 m. balandžio 1 d. UAB „Gistamos projektai“ parengtą planą atsakovei priklausančioje žemės sklypo dalyje, pripažįstant viešpataujančiojo daikto savininkės ieškovės teisę be žemės sklypo dalies savininkės atsakovės sutikimo savo lėšomis įrengti kietos dangos kelią transporto priemonėms pravažiuoti pagal nustatytą servitutą.

18. Atsakovai su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog keliu ieškovė gali naudotis ir be servituto nustatymo, kaip buvo sutarta tarp šalių (trečiųjų asmenų ir atsakovės), apie ką ieškovė, įgydama dalį žemės sklypo, žinojo.

19. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, konstatuodamas, jog servituto nustatymą reglamentuojančios teisės normos atskirai nereguliuoja servituto nustatymo tais atvejais, kai turtas valdomas bendrosios nuosavybės teise.

20. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, jog teismas byloje netinkamai taikė materialinės teisės normas, netinkamai vertino civilinėje byloje esančius įrodymus, dėl to priėmė neteisėtą sprendimą. Teismo išvados viena kitai prieštarauja, tai patvirtina teismo sprendimo neteisėtumą. Teigia, kad teismo padarytos išvados neatitinka faktinių aplinkybių, nes ginčo žemės sklype nėra šalių naudojamo kelio, kuriuo ieškovė galėtų patekti į jai priklausantį žemės sklypą.

21. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas aiškiai motyvuotame sprendime tinkamai įvertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė iš esmės teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės, jo motyvams teisėjų kolegija pritaria, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl atskirų apeliaciniame skunde ieškovės nurodytų argumentų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

22. Nagrinėjantis ginčą teismas kiekvienu atveju privalo ne tik visapusiškai išsiaiškinti ir įvertinti bylos išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes, bet ir tinkamai kvalifikuoti tarp šalių kilusio ginčo pobūdį.

23. Apeliantė prašo pridėti prie civilinės bylos ieškovės UAB (duomenys neskelbtini) 2020 m. rugpjūčio 12 d. teismui pateiktus rašytinius dokumentus (administracinių nusižengimų bylų kopijas); 2020 m. rugpjūčio 24 d. pateiktus rašytinius dokumentus iš Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje yra nagrinėjamas civilinis ieškinys dėl servituto nustatymo, bylos šalys A. M. ir P. K. (šios civilinės bylos atsakovų sūnus). Nurodo, jog teismas nepagrįstai atsisakė priimti į civilinę bylą ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus, tuo pažeisdamas civiliniame procese įtvirtintus proceso šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principus.

24. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas A. K. nurodo, jog pirmosios instancijos teismo atsisakymas priimti minėtus įrodymus buvo pagrįstas, kadangi dokumentai nėra susiję su byla ir ginčo sklypu, todėl jų taip pat nėra teisinio pagrindo pridėti apeliacinės instancijos teisme. Teigia, kad pateikti dokumentai yra susiję su kitu žemės sklypu, kuris yra šiaurinėje apeliantei priklausančios ginčo žemės sklypo dalies pusėje, kuris priklauso P. K. ir neturi bendrų ribų su apeliantės naudojama žemės sklypo dalimi. P. K. nėra bylos dalyvis, ieškinio dalykas ir pagrindas nėra susijęs su gretimu žemės sklypu.

25. CPK 314 straipsnis draudžia apeliacinės instancijos teisme teikti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus šiame straipsnyje nustatytus atvejus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriėmė apeliantės pateiktų įrodymų. Pažymėtina, kad teismas sprendžia dėl įrodymų ryšio su byla, t. y. teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, visapusiškai įvertinęs ginčo aplinkybes, pagrįstai anksčiau minėtų dokumentų nepridėjo prie bylos. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti apeliantės įrodymus, jų nevertina ir dėl jų nepasisako (CPK 314 straipsnis).

Dėl apeliacinio skundo argumentų

26. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias servituto nustatymą, šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėms.

27. Teisėjų kolegija pažymi, jog servituto nustatymas yra daikto savininko nuosavybės teisės suvaržymas, reglamentuojamas teisės aktuose. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Taikant servituto instituto normas būtina laikytis objektyvumo, proporcingumo, civilinių teisinių santykių dalyvių interesų derinimo principų.

28. Servitutas gali būti nustatytas teismo sprendimu (CK 4.124 straipsnio 1 dalis, 4.126 straipsnis). Kreipiantis į teismą ieškinyje (pradiniame ar patikslintame) dėl servituto nustatymo turi būti išdėstyti būtinieji elementai – ieškinio dalykas ir pagrindas, nurodyti faktinį ieškinio pagrindą patvirtinantys įrodymai (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 punktai). Faktinį tokio reikalavimo pagrindą sudaro aplinkybės, kad ieškovo daiktas yra viešpataujantysis, o atsakovo žemės sklypas turi tapti tarnaujančiuoju. Ieškinyje būtina nurodyti ir pagrįsti, kodėl viešpataujančiojo daikto tinkamam naudojimui būtina nustatyti servitutą tarnaujančiuoju tapsiančiame žemės sklype (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-695/2017).

29. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šioje teisės normoje nustatytas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2009; 2009 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2009). Teismas gina pažeistas asmens teises CK 1.138 straipsnyje išvardytais būdais. Kokį įstatyme numatytą teisių gynimo būdą pasirinkti, atsižvelgdamas į ginčo santykių teisinį reguliavimą ir įrodytinas teisinei kvalifikacijai reikšmingas faktines aplinkybes, sprendžia asmuo, kuris kreipiasi į teismą. Šias faktines aplinkybes (ieškinio faktinis pagrindas) ir reikalavimą, kaip prašoma apginti pažeistas teises (ieškinio dalykas), ieškovas privalo nurodyti ieškinyje (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 4 punktas). Besikreipiančio į teismą asmens nurodytas ieškinio pagrindas ir dalykas apibrėžia teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises, neperžengiant šias nagrinėjimo ribas, išskyrus įstatymo numatytas išimtis. Taigi asmuo, naudodamasis savo nuožiūra civilinėmis teisėmis, turi įvertinti savo būsimo elgesio variantus ir neperžengti savo turimų civilinių teisių ribų. Pasirinkdama konkretų civilinių teisių gynimo būdą (tarp jų ir ieškinio pagrindą arba dalyką), šalis tam tikra prasme rizikuoja, nes ne visada jos pasirinktas teisių gynimo būdas užtikrina efektyvią jos pažeistos teisės apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008). Taigi bylos nagrinėjimo ribas nulemia pareikštas reikalavimas ir tokio reikalavimo pagrindu nurodytos aplinkybės.

30. Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė ieškinį dėl servituto nustatymo. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas turėjo bylą nagrinėti neperžengdamas pareikšto ieškinio ribų, tai jis, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ir darė. Konvencijos 6 straipsnyje, Konstitucijos 30 straipsnyje, CPK 5 straipsnyje laiduojama asmens teisė kreiptis į teismą, bet ne teisė į ieškinio patenkinimą, kuri priklauso nuo materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybių, tokių kaip ieškinio faktinio pagrindo įrodytinumas; ieškinio teisinio pagrindo įrodytinumas ir kt. Remiantis CPK 141 straipsnio 1 dalimi, iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo ieškovė turėjo teisę pakeisti ieškinio dalyką arba pagrindą. Ši CPK nuostata taip pat nedraudžia ir vėlesnį ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo keitimą, jeigu tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kai tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Nagrinėjamu atveju ieškovė tokia jai įstatymo nustatyta procesine teise nepasinaudojo. Taigi pirmosios instancijos teismas nagrinėjo bylą pagal ieškovės nurodytą ieškinio dalyką.

31. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovė reiškia reikalavimą nustatyti kelio servitutą žemės sklypo, kuris bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso keliems savininkams, dalyje. Reikšdama šį reikalavimą ieškovė nurodė, kad ieškovė neturi galimybių patekti į jai nuosavybės teise priklausančią žemės sklypo dalį, nes atsakovė atsisako leisti ieškovei patekti į jai priklausančią žemės sklypo dalį, t. y. atsakovė nesilaiko jos pačios su S. S. sudarytų susitarimų.

32. Byloje nustatyta, kad žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso šalims: 1965/14227 dalys priklauso ieškovei pagal 2013 m. balandžio 11 pirkimo–pardavimo sutartį (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini) dalys bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso atsakovams pagal 2010 m. spalio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartį (duomenys neskelbtini); 3635/14227 dalys bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso tretiesiems asmenims pagal 2006 m. spalio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartį (duomenys neskelbtini). Žemės sklypui kadastriniai matavimai atlikti 2001 m. rugpjūčio 30 d., žemės sklypo paskirtis – žemės ūkio. Naudojimosi tvarka žemės sklypu nustatyta 2010 m. spalio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartimi (duomenys neskelbtini) ir 2013 m. balandžio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartimi (duomenys neskelbtini) (t. 1, e. b. l. 6–7, 48).

33. Nustatyta, jog 2010 m. spalio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartimi tretieji asmenys pardavė dalį žemės sklypo atsakovei ir susitarė, kad šalys žemės sklypą valdys ir naudosis juo pagal K. K. individualios įmonės parengtą planą, pagal kurį S. S. ir R. S. valdys bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise ir naudosis žemės sklypo dalimi, kurios plotas 0,5600 ha, sklypo plane pažymėta indeksu A, E. K. valdys bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise ir naudosis žemės sklypo dalimi, kurios plotas 0,8627 ha, sklypo plane pažymėta indeksu B (2010 m. spalio 14 d. pirkimo–pardavimo sutarties 1.4, 1.4.1, 1.4.2 punktai) (t. 1, e. b. l. 175–177). 2010 m. spalio 14 d. raštu atsakovė su trečiaisiais asmenimis pasirašė susitarimą, kuriuo susitarė, kad tretieji asmenys naudosis B sklypo dalies dalimi su sąlygomis (t. 1, e. b. l. 94). Žemės sklypo planas parengtas 2010 m. rugsėjo 22 d. Atsakovės sklypo naudojama dalis 2010 m. rugsėjo 22 d. plane nurodyta kaip kelias (t. 1, e. b. l. 178–179). 2013 m. balandžio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartimi tretieji asmenys pardavė ieškovei dalį žemės sklypo. Minėtos sutarties 5 dalyje įtvirtintas naudojimosi tvarkos nustatymas, kuriuo šalys susitarė, kad ieškovė naudosis, valdys ir disponuos 1965/14227 kv. m žemės sklypo dalimis, pažymėtomis plane indeksu „C – 1965 kv. m – atskirai“, tretieji asmenys naudosis, valdys bei disponuos 3635/14227 kv. m žemės sklypo dalimis, pažymėtomis plane indeksu „A-3635 – atskirai“. Tretieji asmenys ir ieškovė susitarė šią sutartį kartu laikyti ir žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo sutartimi (2013 m. balandžio 11 d. pirkimo–pardavimo sutarties 5.1, 5.1.1, 5.1.2, 5.2 punktai) (t. 1, e. b. l. 181–187).

34. Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad, įsigydama dalį žemės sklypo iš trečiųjų asmenų, ieškovė žinojo, kad yra nustatyta naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka, nes šis įregistruotas juridinis faktas nurodytas ir 2013 m. balandžio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartyje (duomenys neskelbtini), įrašas galioja nuo 2010 m. spalio 26 d. Iš prie 2010 m. spalio 14 d. pirkimo–pardavimo sutarties (duomenys neskelbtini) pridėto K. K. individualios įmonės parengto žemės sklypo plano (t. 1, e. b. l. 21) matyti, kad sklype numatytas ir 702 kv. m kelias, plane pažymėtas indeksu S, kuris eina per atsakovų sklypo dalį iki trečiųjų asmenų sklypo dalies. Tas pats kelias atkartotas ir 2013 m. kovo 4 d. parengtame UAB „Domo projektas“ plane, kuris, pagal datą, parengtas iki tretiesiems asmenims parduodant dalį žemės sklypo ieškovei. Pagal valstybės įmonės Registrų centro į bylą pateiktus duomenis, šis planas kaip 2013 m. balandžio 11 d. pirkimo–pardavimo sutarties (duomenys neskelbtini) (t. 1, e. b. l. 181–187) priedas, nepateiktas, bet pastarojo šalys neginčijo.

36. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad bendraturčių nustatyta naudojimosi tvarka užtikrina ieškovei galimybę patekti į jos sklypo dalį, o servituto nustatymas šiuo atveju negalimas dėl egzistuojančios nuosavybės teisės į ginčo sklypą bendrumo tarp šalių. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, jog dėl esamos naudojimosi tvarkos kyla ginčų tarp bendraturčių, atsisakymas įregistruoti servitutą šiuo atveju nelaikytinas ginču, nes savininkai bendrą turtą valdo bendrai.

38. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas nurodė, jog nei įstatymas, nei kasacinio teismo praktika nenustato galimybės nustatyti servitutą užtikrinant bendraturčio teisę patekti į jam priskirtą naudotis žemės sklypo dalį. Nagrinėjamu atveju apeliantė turėtų laikytis 2010 m. spalio 14 d. susitarimu nustatytų kelio sąlygų. Teigia, kad atsakovai viso proceso metu nuosekliai teigė, jog neprieštarauja jog apeliantė naudotųsi atsakovės žemės sklypo dalimi, kuri pagal susitarimą su trečiaisiais asmenimis buvo pažymėta 2010 m. K. K. plane indeksu S. Apeliantė nei pirmosios instancijos teismui, nei su apeliaciniu skundu nepateikė jokių įrodymų, jog atsakovai trukdo ar neleidžia naudotis būtent šia sklypo dalimi ir yra pažeidžiamos jos teisės naudojantis nuosavybe. Šia įrodinėjimo pareigą apeliantė siekia perkelti atsakovams, nurodydama, jog atsakovai turi įrodyti, jog jie netrukdo, o tai neatitinka procesinėmis teisės normomis reglamentuotų įrodinėjimo taisyklių. Argumentai, kad apeliantė gali / negali įsirengti kelio iki jos naudojamos žemės sklypo dalies, nėra susiję su ieškinio bylos dalyku ir nespręstini šioje civilinėje byloje.

39. CK 4.37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Kasacinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra nurodęs, kad nuosavybės teisės absoliutumas nereiškia, jog ši teisė negali būti varžoma, tačiau tik įstatymo ar įstatymo pagrindu – teismo (CK 1.2 straipsnio 2 dalis). Nuosavybės teisė suponuoja ir tam tikras savininko pareigas, ji turi būti įgyvendinama taip, kad neprieštarautų įstatymo nuostatoms, nepažeistų trečiųjų asmenų teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-701/2020, 26 punktas).

40. Pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalį bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. Bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra tada, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys. Nuosavybės teisės bendrumas savininkams atsiranda ne bendros sutarties pagrindu, o tą bendrumą kuria daiktas, ir tai varžo kiekvieno savininko laisvę, įgyvendinant teises į daiktą, ir autonomiją. Bendrosios nuosavybės teisė reiškia tam tikrus nuosavybės teisės įgyvendinimo ribojimus, sukeliamus kitų to paties nuosavybės objekto savininkų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020, 43 punktas).

41. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o kai bendraturčiai nesutaria, bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarką nustato teismas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ši nuostata reiškia įstatymo įtvirtintą kiekvieno bendraturčio pareigą visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011; 2020 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-701/2020).

42. Žemė, kaip ir bet kuris kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektas, valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu (CK 4.74 straipsnis, 4.75 straipsnio 1 dalis). Bendraturčiui galimybė tinkamai naudotis jam paskirta sklypo dalimi gali būti užtikrinama, tam tikrą sklypo dalį paliekant naudotis bendrai. Tinkamam naudojimuisi užtikrinti negalimas servituto nustatymas, nes servitutu suteikiama teisė naudotis svetimu daiktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalga. 2010 m. vasario 18 d., Nr. AC-32-1). Taigi įstatymai nenumato galimybės nustatyti servitutus tarp bendraturčių.

43. Išanalizavus ir įvertinus bylos duomenis, matyti, jog ginčo kelias yra vienintelė galimybė ieškovei patekti į jai priklausančią sklypo dalį. Šios aplinkybės atsakovai neginčijo. Nagrinėjamu atveju verta pastebėti, jog 2010 m. spalio 14 d. susitarimas dėl žemės sklypo valdymo ir naudojimosi pagal K. K. individualios įmonės parengtą planą yra nenuginčytas įstatymo nustatyta tvarka, taigi galiojantis. Šis įregistruotas juridinis faktas nurodytas ir 2013 m. balandžio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartyje (duomenys neskelbtini), įrašas galioja nuo 2010 m. spalio 26 d. Žemės sklypų pirkimo–pardavimo aplinkybės bei pirkimo–pardavimo sutarties objekto apibūdinimas reiškia ne ką kitą, kaip faktinį naudojimosi tvarkos nustatymą tarp bendraturčių turto įsigijimo momentu. Taigi ieškovė įgydama žemės sklypą žinojo, kad yra nustatyta naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovė, įsigydama žemės sklypo dalį pagal pirkimo–pardavimo sutartį, ją priimdama, žinojo sklypo dalies ribas ir dislokaciją ir akivaizdu, kad suprato bei žinojo patekimo į ją galimybes, kurias sudaro bendraturčių nustatyta žemės sklypo naudojimosi tvarka.

44. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu situacijos vertinimu, jog bendroji nuosavybės teisė kiekvienam savininkui reiškia jo teisę į visą bendrą daiktą. Nuosavybės teisės bendrumas savininkams atsiranda ne bendros sutarties pagrindu, o tą bendrumą kuria daiktas, ir tai varžo kiekvieno savininko laisvę, įgyvendinant teises į daiktą, ir savininko autonomiją. Bendroji nuosavybė apibūdinama kaip savininkų santykiai su trečiaisiais asmenimis (išoriniai santykiai) ir kaip santykiai tarp savininkų (vidiniai santykiai). Pirmieji santykiai turi absoliutų, antrieji – santykinį pobūdį. Nustačius kiekvieno bendraturčio dalį į žemės sklypą ir naudojimo juo tvarką, nuosavybės bendrumas nesikeičia. Tai reiškia, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę į visą žemes sklypą (CK 4.72 straipsnio 1 dalis). Bendroji nuosavybė pasibaigia tik atidalijus dalį iš bendro daikto. Tokia bendrosios nuosavybės specifika neleidžia taikyti servituto vieno bendraturčio naudojamo sklypo dalyje nustatant kitam bendraturčiui teisę naudotis ta dalimi, kadangi servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (CK 4.111 straipsnio 1 dalis). Taigi remiantis tuo, kas išdėstyta anksčiau, darytina išvada, jog ieškovės reikalavimas nustatyti šalių naudojamo kelio servitutą pagal 2019 m. balandžio 1 d. UAB „Gistamos projektai“ parengtą planą atsakovams priklausančioje žemės sklypo dalyje negali būti tenkinamas vien dėl šios priežasties. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo šiuo aspektu padarytomis išvadomis, jog bendraturčiui galimybė tinkamai naudotis jam paskirta sklypo dalimi gali būti sudaroma, tam tikrą sklypo dalį paliekant naudotis bendrai, tai šioje situacijoje ir buvo padaryta, atsakovams skyrus dalį savo žemės sklypo dalies bendrai naudotis.

45. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamo sprendimo turinį, šalių pateiktuose dokumentuose nurodytus argumentus, neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms ir jų vertinimui, jog bendraturčių nustatyta naudojimosi tvarka užtikrina ieškovei galimybę patekti į jos sklypo dalį, o servituto nustatymas šiuo atveju negalimas dėl egzistuojančios nuosavybės teisės į ginčo sklypą bendrumo tarp šalių.

46. Apeliaciniame skunde apeliantė teigia, kad teismas pažeidė CPK 178 straipsnį nereikalaudamas, kad atsakovai pagrįstų savo atsikirtimus įrodymais, ir netinkamai vertino civilinėje byloje esančius įrodymus, tuo pažeisdamas CPK 185 straipsnį, kadangi teismo sprendime iškreipiamos faktines aplinkybes, kurias pagrindžia civilinėje byloje surinkti įrodymai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su šiais apeliacinio skundo argumentais.

47. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, įtvirtintą CPK 178 straipsnyje, nagrinėjamoje byloje būtent ieškovei, reikalaujančiai servituto nustatymo, tenka įrodinėjimo našta ir pareiga įrodyti tokias faktines aplinkybes, kuriomis grindžiamas servituto nustatymo būtinumas (CPK 12 ir 178 straipsniai).

48. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2011). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008.).

49. Teisėjų kolegija vertina, kad apeliantė, teikdama argumentus dėl tariamo proceso teisės normų pažeidimo teismui vertinant įrodymus, siekia, jog bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš naujo būtų vertinamos skunde išvardytos faktinės bylos aplinkybės, byloje surinkti įrodymai, jų turinys ir, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais, padarytos kitokios išvados nei skundžiamame sprendime. Aplinkybė, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nesudaro pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių pažeidimo atmetami kaip neįrodyti (CPK 178, 185 straipsniai).

50. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino bylos aplinkybes, nepažeisdamas nei materialinės teisės normų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės taikymą, nei proceso teisės normų, susijusių su įrodymų vertinimu, ir priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

51. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl bylos procesinės baigties

52. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymo, įrodymų vertinimo procedūras (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis), tinkamai taikė materialinės teisės normas, dėl to tarp šalių kilęs ginčas buvo išspręstas teisingai, teismo sprendimo išvados ir vertinimai yra pagrįsti byloje surinktų įrodymų visuma. Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija nusprendžia, kad ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

53. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostata numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas iš antrosios šalies.

54. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

55. Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, kuriuo apeliacinis skundas atmestas, atsakovo prašymas dėl 700,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo iš ieškovės yra tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) atsakovui A. K. 700,00 Eur (septynis šimtus eurų, 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.