Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Dariaus Prankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. G. gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo G. G. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta laisvės apribojimo bausmė 1 (vieneriems) metams, įpareigojant ją bausmės atlikimo metu: būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi; dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje; per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje bei nevartoti alkoholio ir kitų psichiką veikiančių medžiagų.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Civilinį ieškinį teismas tenkino visiškai ir priteisė iš G. G. civiliniam ieškovui E. Š. 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo ir 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) išlaidų advokato teisinėms paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. G. G. 2021 m. sausio 23 d., laikotarpiu nuo 04.00 val. iki 05.00 val., bute (duomenys neskelbtini), konflikto metu, priėjusi prie savo draugo E. Š., panaudojo fizinį smurtą, t. y. dešinės kojos keliu sudavė 5 kartus į lyties organų sritį, po ko rankų kumščiais 4 kartus sudavė jam į krūtinės sritį, po ko griebdama jam už kaklo nagais apdraskė kairįjį skruostą ir kaklą, tada E. Š. jėga išstūmė į buto koridorių, o E. Š. supratus, kad ji uždarys duris ir jis neturės galimybės pasiimti savo striukės, jam laikant ištiestą kairę ranką durų tarpduryje ir prašant paduoti striukę, trenkė durimis į ištiestą E. Š. kairę ranką ir laikė durimis prispaudusi, tokiais savo veiksmais sukeldama nukentėjusiajam E. Š. fizinį skausmą bei padarydama odos nubrozdinimus kaklo kairėje, poodinę kraujosruvą kairiame dilbyje, kurie vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Šiais savo veiksmais G. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame G. G. gynėjas nesutinka su šioje baudžiamojoje byloje atliktu įrodymų vertinimu, iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis E. Š. nenuosekliais parodymais, neteisingai išanalizavo nagrinėjamo įvykio situaciją, dėl ko G. G. buvo nepagrįstai nuteista pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Taip pat skunde yra nurodoma dalis argumentų dėl būtinosios ginties instituto taikymo, vienos sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, nustatymo, civilinio ieškinio tenkinimo ir išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Taigi teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, pasisakys būtent dėl šių apeliaciniame skunde keliamų klausimų.

Dėl nustatytų bylos faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo

7. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio motyvais, patikrinęs ir išanalizavęs baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos įrodymų vertino taisyklės išsamiai išnagrinėti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegija nemato pagrindo nesutikti su G. G. nuteisimu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tačiau kai kurios nuteistajai inkriminuotos smurto panaudojimo prieš E. Š. veikos kelia pagrįstų abejonių.

9. Iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų matyti, kad nagrinėjamo incidento dalyvių parodymai akivaizdžiai skiriasi. G. G. šiame baudžiamajame procese savo kaltės nepripažino, teigė, kad įvykio dieną prieš E. Š. nesmurtavo ir fizinio skausmo jam nesukėlė, tik atstūmė jį rankomis, kad prie jos nelįstų. Anot nuteistosios, konflikto metu E. Š. norėjo su ją suartėti, o ji to nenorėjo, todėl priešindamasi galėjo apdraskyti nukentėjusiojo kaklą. Taip pat nuteistoji parodė, kad tuo metu, kai E. Š. buvo varomas iš namų, ji nematė, kad nukentėjusysis buvo įkišęs ranką tarpduryje. Tuo tarpu E. Š. pateikė kitokią įvykių versiją. E. Š. 2021 m. sausio 24 d. protokole-pareiškime nurodė, kad 2021 m. sausio 23 d., tarp 04.00 ir 05.00 val., buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), balkone jo draugė G. G. smūgiavo keliu jam maždaug 5 kartus į lyties organų sritį, maždaug 4 kartus sudavė rankomis į krūtinę, apdraskė nagais skruostą ir kaklą. Pareiškėjo teigimu, tokiais veiksmais G. G. sukėlė jam fizinį skausmą (t. 1, b. l. 1-9). Ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) metu liudytoju apklaustas E. Š. iš dalies pakeitė bei detalizavo savo pirmiau protokole-pareiškime išdėstytas aplinkybes. Pažymėtina, kad E. Š. 2021 m. sausio 24 d. apklausos metu davė parodymus, jog apytiksliai tarp 04.00 val. ir 05.00 val. jis kartu su G. G. buvo viename iš buto kambarių, kuriame pastaroji pradėjo keikti jį necenzūriniais žodžiais, sakė „kam tu čia reikalingas“ ir pan. Jis klausė G. G., kodėl ji taip elgiasi, tačiau ši ir toliau tą darė. Pasak liudytojo, tuomet kambaryje G. G. prie jo pribėgo ir sudavė dešiniu keliu jam maždaug 5 kartus į lyties organų sritį, smūgiavo rankų delnais maždaug 4 kartus į krūtinę bei rankomis apdraskė skruostą ir kaklą, dėl ko jis juto fizinį skausmą. Po šių veiksmų G. G. nubėgo į balkoną, o jis nusekė paskui ją (t. 1, b. l. 25-26). Iš esmės panašias aplinkybes E. Š. nurodė ir 2021 m. balandžio 6 d. papildomos nuotoliniu būdu atliktos apklausos metu. Kita vertus, šioje apklausoje E. Š. papildomai paaiškino, kad jis, būdamas koridoriuje, sakė G. G., kad nori pasiimti savo striukę, o ji atsakė, kad jos neduos. Supratęs, kad nebeatgaus striukės, įkišo ranką pro atidarytas koridoriaus duris, kad G. G. negalėtų jų uždaryti. Tuo metu G. G. vieną kartą stipriai trenkė durimis ir pataikė į jo ištiestą ranką, taip pat laikė prispaudusi jo ranką durų tarpduryje, kad durys neatsidarytų (t. 1, b. l. 27-28). Teisiamojo posėdžio metu E. Š. pasiliko prie savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, nurodė, kad konfliktas vyko G. G. nuomojamame bute, į kurį jį pakvietė nuteistoji. Viskas prasidėjo, kai G. G. sugrįžo nusipirkusi alkoholio. Ji trenkė keliu jam 5 kartus į lytinius organus, sudavė kumščiais 4-5 kartus ir nagais apdraskė pusę kaklo. Nukentėjusysis savo parodymuose pabrėžė, kad į G. G. kambarį, kuriame vyko smurtas, jis nuėjo pirmas – norėjo atsigulti, nes buvo pavargęs po alkoholio vartojimo ir po darbo. Tuomet užėjo G. G. ir pradėjo traukti jį už rūbų iš lovos, sakydama „eik iš čia, varyk iš čia“. Lovoje gulėjo ant nugaros su drabužiais, nesipriešino. G. G. pradėjo draskyti ir spardyti jį. G. G. užlipo ant lovos ir traukė. Jis atsistojo, bandė ją nuraminti ir apkabinti, klausė kodėl ji pyksta. Paaiškino, kad su durimis jam buvo prispausta kairė ranka, kuri buvo tarp durų. Norėjo pasiimti striukę, užkišo ranką, kad jų neuždarytų ir tuomet G. G. prispaudė jo ranką. Kairės rankos dilbio viršutinė dalis buvo spaudžiama iš jėgos – buvo stiprus durų laikymas. Taigi, iš E. Š. nurodytų aplinkybių seka, kad nuteistosios kambaryje ir prie buto durų prieš jį buvo atlikti keturi skirtingi smurtinio pobūdžio veiksmai. Nukentėjusysis nurodė, kad G. G.: 1) 5 kartus spyrė keliu jam į lytinių organų sritį; 2) 4-5 kartus sudavė (smūgiavo) rankų delnais arba kumščiais į krūtinę; 3) apdraskė nagais skruostą ir kaklą; 4) durimis prispaudė jo kairę ranką ir ją prispaustą laikė.

10. Vertindama aukščiau nurodytus duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje baudžiamojoje byloje nebuvo surinka pakankamai patikimų ir neabejotinų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad įvykio metu G. G. panaudotas fizinis smurtas, t. y. spyriai keliu nukentėjusiajam į lytinių organų sritį ir smūgiai į krūtinę, galėjo sukelti vieną iš baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių – fizinį skausmą. Atkreiptinas dėmesys, kad fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą nurodęs, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajautė skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę, atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinamas nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-128-895/2019).

11. Nagrinėjamu atveju E. Š. nebuvo nustatyti jokie sužalojimai, susiję su spyriais keliu į lytinių organų sritį bei smūgiavimu rankomis į krūtinę. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos (toliau – ir VTMT) Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytų duomenų matyti, kad E. Š. buvo padaryti tik odos nubrozdinimai kaklo srityje, taip pat padaryta poodinė kraujosruva kairiame dilbyje (t. 1, b. l. 60). Be to, E. Š. įvykio metu patirtas skausmas nebuvo objektyviai išreikštas ir užfiksuotas (nėra duomenų, kad nukentėjusysis suriko ar šaukė iš skausmo, jis niekam nesiskundė, nekvietė pagalbos ir pan.). Tokių aplinkybių nenurodė nei pats E. Š., nei nuteistoji G. G. ir įvykio vietoje buvusi liudytoja D. S.. Tuo metu, kai prieš E. Š. buvo naudojama fizinė jėga, jis bandė nuraminti ir apkabinti G. G., vėliau nusekė paskui ją į balkoną aiškintis santykių. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks elgesys nėra būdingas situacijai, kuomet prieš asmenį yra naudojamas stiprų skausmą galintis sukelti smurtas. Aptariamu aspektu taip pat pažymėtina, kad E. Š. savo parodymuose nedetalizavo nuteistosios atliktų spyrių keliu pobūdžio ir nebuvo pakankamai nuoseklus teigdamas, kuria rankų dalimi jam buvo suduoti smūgiai į krūtinę. Nukentėjusysis iš pradžių (ikiteisminio tyrimo metu) aiškino, kad nuteistoji smūgiavo jam rankų delnais, o teisme šiuo parodymus pakeitė – nurodė, kad maždaug 4 smūgiai buvo atlikti kumščiais. Apklausos metu teisme E. Š. taip pat nenurodė, kad jis patyrė fizinį skausmą būtent dėl veiksmų, nukreiptų į lytinių organų ir krūtinės sritį. Priešingai, jis teisme parodė, kad jautė fizinį skausmą, nes jam skaudėjo ranką ir kaklą.

12. Taigi G. G. veiksmus 5 kartus suduodant keliu E. Š. į lytinių organų sritį, taip pat 4-5 kartus rankų delnais arba kumščiais suduodant į krūtinę nurodė tik nukentėjusysis E. Š.. Byloje nėra daugiau jokių duomenų, patvirtinančių tokius jo parodymus. Įvertinus šias aplinkybes, taip pat paties E. Š. elgesį po smūgių sudavimo ir parodymų šioje dalyje netikslumą bei nenuoseklumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju kyla pagrįstų abejonių dėl to, ar nuteistoji G. G. atliko E. Š. nurodomus veiksmus spiriant į lytinių organų sritį ir suduodant į krūtinę. Nesant galimybės šių abejonių pašalinti, jos vertinamos nuteistosios naudai.

13. Dėl E. Š. nustatytų odos nubrozdinimų kaklo srityje teisėjų kolegija sprendžia, kad šie sužalojimai atsirado dėl G. G. tyčinių veiksmų, jai griebiant nukentėjusiajam už kaklo ir nagais apdraskant jo kairįjį skruostą bei kaklą. Minėtas aplinkybes objektyviai patvirtina ne tik pačios G. G., E. Š., liudytojų D. S. ir O. M. parodymai, specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys, tačiau ir kita rašytinė bylos medžiaga. Nors liudytoja D. S. parodė, kad nepastebėjo jokių smurtinių veiksmų nei iš G. G., nei iš E. Š. pusės, o liudytojas O. M. konflikte nedalyvavo bei smurtinių veiksmų nematė, visgi šie proceso dalyviai matė, jog nukentėjusysis buvo apdraskytas, t. y. matė įdrėskimus (įbrėžimus) ant jo kaklo. Be to, liudytojas O. M., veždamas konflikto dalyvius į ligoninę, kelionės metu išgirdo tik G. G. ir D. S. versijas, tačiau neišgirdo E. Š. versijos, nes G. G. nukentėjusįjį vadino necenzūriniais žodžiais, neleido jam kalbėti. Nuvedęs G. G. į ligoninę bei grįžęs prie automobilio, liudytojas paklausė E. Š., kas nutiko, o pastarasis labai nedetalizavo, tik pasakė, kad jį mušė ir apdraskė. Todėl šiuo atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl nuteistosios G. G. nusikalstamų veiksmų šioje dalyje.

15. Atsižvelgdama į tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje nebuvo objektyviais įrodymais nustatyta, jog E. Š. atžvilgiu panaudoti smurtiniai G. G. veiksmai, t. y. spyriai keliu į lytinių organų sritį ir smūgiai rankomis į krūtinę, sukėlė jam fizinį skausmą BK 140 straipsnio prasme. Dėl šios priežasties Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 14 d. nuosprendis keistinas iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinant aplinkybes, kad G. G. dešinės kojos keliu sudavė nukentėjusiajam E. Š. 5 kartus į lyties organų sritį, po ko rankų kumščiais 4 kartus sudavė jam į krūtinės sritį, tokiais savo veiksmais sukeldama E. Š. fizinį skausmą. Kita vertus, aukščiau išanalizuoti duomenys patvirtina, kad 2021 m. sausio 23 d. laikotarpiu nuo 04.00 val. iki 05.00 val. bute (duomenys neskelbtini), konflikto metu, priėjusi prie savo draugo E. Š., panaudojo fizinį smurtą, t. y. griebdama jam už kaklo, nagais apdraskė kairįjį skruostą ir kaklą, tada E. Š. jėga išstūmė į buto koridorių, o E. Š. supratus, kad ji uždarys duris ir jis neturės galimybės pasiimti savo striukės, jam laikant ištiestą kairę ranką durų tarpduryje ir prašant paduoti striukę, trenkė durimis į ištiestą E. Š. kairę ranką ir laikė durimis prispaudusi, tokiais savo veiksmais sukeldama nukentėjusiajam E. Š. fizinį skausmą bei padarydama odos nubrozdinimus kaklo kairėje, poodinę kraujosruvą kairiame dilbyje, kurie vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu ir atitinka BK 140 straipsnio 1 dalį.

Dėl BK 28 straipsnio taikymo

16. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad įvykio metu E. Š. siekė artumo su G. G., o pastaroji to nepageidavo ir, gindamasis, apdraskė jam veidą ir kaklą. Gynėjo manymu, šios aplinkybės leidžia teigi dėl būtinosios ginties instituto taikymo galimybės.

17. BK 28 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi .

18. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, 2K-310/2011, 2K-423/2011, 2K-568-139/2015). Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-279/2010).

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, sutikti su gynėjo argumentais, kad G. G. galėjo veikti esant būtinosios ginties sąlygoms, nėra pagrindo. Byloje surinkti įrodymai nepatvirtina jokių pavojingų veiksmų, kuriais E. Š. būtų kėlęs realų ir akivaizdų pavojų G. G. gyvybei, sveikatai ir (arba) lytinei laisvei. Nors E. Š. atlikti veiksmai, pavyzdžiui, gulėjimas G. G. lovoje, bandymai suartėti ir apkabinti nuteistąją, kai ji to nenorėjo ir pan., galėtų būti vertinami moralės nuostatų kontekste, visgi šios aplinkybės nepateisina prieš nukentėjusįjį panaudoto fizinio smurto. Nuteistoji, būdama viename kambaryje su E. Š. ir santykių aiškinimosi metu matydama, jos manymu, grėsmę keliantį draugo elgesį, turėjo galimybę pasikviesti į pagalbą kitame kambaryje buvusią draugę D. S. arba iškviesti policiją, tačiau to nepadarė. Vietoje to, ji pradėjo elgtis agresyviai ir apdraskė nagais nukentėjusiajam veidą ir kaklą, tokiu būdu sukeldama jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Be to, teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus G. G. parodymus, kad kambaryje E. Š. užgulė ją ant lovos, prispaudė savo kūnu, bandė ją nurengti, kišo rankas jai už rūbų, lietė ir pan. Teisiamajame posėdyje D. S. patvirtino aplinkybę, kad E. Š. siekė artumo su G. G., visgi ši liudytoja nenurodė, jog miegamajame kambaryje prieš nuteistąją buvo naudojama fizinė jėga ir (arba) seksualiai priekabiaujama. Priešingai, iš šios liudytojos parodymų seka, kad vakarėlio metu kažkuriuo momentu G. G. buvo išėjusi į lauką pasiimti alkoholio, o kai grįžo, tarp jos ir E. Š. prasidėjo žodinis konfliktas dėl pavydo, kuris netrukus persikėlė į G. G. miegamąjį. Liudytoja nurodė, kad ji nematė smurtinių veiksmų nei iš G., nei iš E. pusės. Nepasakytų, kad E. priekabiavo prie G., jis norėjo aiškintis santykius, tačiau G. to nenorėjo. Buvo porą kartų užėjusi į miegamąjį, jie ten tiesiog šnekėjosi. Vieną kartą jie sėdėjo, o kitą kartą – gulėjo.

Dėl nuteistajai G. G. paskirtos bausmės

22. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Remiantis šio straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232-942/2018). Be to, teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes bei motyvuotai parinkęs bausmės rūšį, skiriamos bausmės dydį privalo skaičiuoti nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

23. Pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių G. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau pažymėjo, įvykio metu nuteistoji buvo apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Nurodė, kad G. G. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), kuriuo sukėlė E. Š. fizinį skausmą su nežymiu sveikatos sutrikdymu. Ši veika buvo atlikta spontaniškai, t. y. jos iš anksto neplanuojant, ir ilgalaikių išliekamųjų reiškinių nesukėlė, tačiau nuteistoji nukentėjusiojo neatsiprašė ir žalos neatlygino. Taip pat skundžiamu nuosprendžiu buvo įvertinta ir G. G. asmenybė, teismas atkreipė dėmesį, kad nuteistoji: neteista, anksčiau buvo bausta administracine tvarkau – dažniau už vairavimą viešuoju transportu be bilieto ir nėra sumokėjusi visų baudų, turi galiojančių nuobaudų, dirba, mokosi. Vadovaudamasis šiomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas G. G. paskyrė BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą laisvės apribojimo bausmę 1 metams, įpareigojant ją bausmės atlikimo metu: 1) būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi; dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje; 2) per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje bei nevartoti alkoholio ir kitų psichiką veikiančių medžiagų.

24. Šiems nuosprendžio motyvams pritariama. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas esmines G. G. bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, pagrįstai jai paskyrė vienerių metų laisvės apribojimo bausmę, kurios dydis yra mažesnis už vidutinį šios sankcijos dydį (BK 48 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo 3 mėnesių iki 2 metų, todėl šios bausmės vidurkis – 1 metai, 1 mėnuo ir 15 dienų). Nors šiuo apygardos teismo nuosprendžiu iš kaltinimo yra šalinamos kai kurios apylinkės teismo nepagrįstai nustatytos smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį aplinkybės, vien tai nesudaro pagrindo keisti ir švelninti nuteistajai paskirtą bausmę. Teisėjų kolegija sprendžia, kad minėta laisvės apribojimo bausmė yra adekvati, t. y. neprieštarauja teisingumo principui, atitinka tiek G. G. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, tiek jos asmenybę, taip pat užtikrins BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausmės tikslų įgyvendinimą.

25. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, kuriais ginčijama BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta G. G. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, teisėjų kolegija pažymi, kad apsvaigimas nuo alkoholio, kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena, nustatomas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, nes BPK nenustatyta kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Pagal teismų praktiką jis nustatomas ne tik alkoholio kiekio matuoklio duomenimis ar medicininės apžiūros aktu, bet ir remiantis liudytojų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-297/2010, 2K-613/2011, 2K-40/2012, 2K-405/2012, 2K-41-697/2015, 2K-247-788/2017). Nagrinėjamu atveju iš pačios nuteistosios, nukentėjusiojo E. Š. ir liudytojų D. S. ir O. M. parodymų matyti, kad aptariamo įvykio dieną G. G. vartojo alkoholinius gėrimus ir prieš pat nusikalstamos veikos padarymą buvo nuo jų apsvaigusi. Nuteistoji teisme nurodė, kad iki E. Š. atvykimo ji išgėrė skardinę alaus, o paskui kartu su D. S. galimai išgėrė 5 butelius šampano, buvo apsvaigusi, bet viską suvokė. Taip pat, pagal nuteistosios parodymus, vakarėlio metu ji susirašė su pažįstamu asmeniu, kuris jai atvežė dar alkoholio. Paėmusi alkoholį, ji grįžo namo ir nuo to momento prasidėjo jos žodinis konfliktas su E. Š.. Taigi šių duomenų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatas. Įvertinus aptariamo konflikto susidarymo aplinkybes ir nuteistosios smurtinių veiksmų pobūdį, elgesį po įvykio, teismui nekyla abejonių, jog G. G. nusikalstamą elgesį, t. y. smurto panaudojimą prieš E. Š., paskatino būtent jos apsvaigimas nuo alkoholio. Alkoholio vartojimas susilpnino nuteistosios savikontrolę, dėl ko ji konflikto metu nesugebėjo neigiamai įvertinti savo veiksmų.

Dėl neturtinės žalos dydžio ir priteistų proceso išlaidų

26. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-74/2014).

27. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Pažymima, kad, vertinant kriterijų visumą, tam tikrais atvejais vieni jų vertinami kaip turintys didesnę reikšmę žalos dydžiui nustatyti nei kiti, ir tai visų pirma priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą reikia atsižvelgti ir į formuojamą teismų praktiką aiškinant bei taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio.

28. Laikydamasis tokių teismų praktikoje formuojamų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų apygardos teismas pastebi, kad teismų praktikoje priteisiamas neturtinės žalos dydis bylose dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo (BK 140 straipsnio 1 dalis) labai svyruoja ir priklauso nuo daugelio aplinkybių. Sukėlus skausmą žmogui ar nežymiai sutrikdžius sveikatą (BK 140 straipsnis), neturtinės žalos atlyginimo dydis nukentėjusiesiems nustatomas nuo 145 iki 1 000 Eur (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr.1A-730-851/2018 6.5 papunktis ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika; be to, žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. gegužės 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-272-648/2015. Teismų praktika. 2015, 43, p. 329-339; Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019 m. rugsėjo 9 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1A-309-654/2019 26 punktas; Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. birželio 20 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-389-497/2017).

29. Nuteistosios gynėjas skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino E. Š. ikiteisminio tyrimo metu pateiktą civilinį ieškinį dėl 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir nepagrįstai priteisė nukentėjusiajam 800 Eur išlaidų advokato teisinėms paslaugoms apmokėti.

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių, reikšmingų sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, konstatuoja, kad E. Š. civilinis ieškinys buvo tenkintas pagrįstai ir teisėtai. Šiuo klausimu padarytos pirmosios instancijos teismo išvados atitinka CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, priimtos vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgiant į pažeistų vertybių svarbą bei teismų praktikos pavyzdžius analogiško pobūdžio bylose. Pažymėtina, kad civilinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma.

31. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiojo veiksmai negali būti vertinami vienareikšmiai, nes jis pats pradėjo konfliktą su nuteistąja, siekė su ja artumo, kai ši to nepageidavo, ir nesureagavo į jam skirtus prašymus išeiti iš namų. Pastebima, kad nuosprendyje buvo klaidingai nurodyta aplinkybė, jog E. Š. po įvykio vartojo raminamuosius vaistus. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios gynėjo skunde išdėstytos aplinkybės neturi lemiamos reikšmės nukentėjusiojo civilinio ieškinio tenkinimui, kadangi esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus yra – žalos pasekmės ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai. Šiuo atveju teismas šalina iš kaltinimo dalį apylinkės teismo nustatytų G. G. veiksmų, tačiau ši aplinkybė nėra reikšminga sprendžiant dėl padarytos neturtinės žalos dydžio. Kaip buvo minėta, nagrinėjamu atveju E. Š. patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį odos nubrozdinimais kaklo srityje bei poodine kraujosruva kairiame dilbyje ir būtent dėl šių sužalojimų (o ne fizinio skausmo sukėlimo) jis patyrė sveikatos sutrikdymą, t. y. sužalojimus, kurie jautėsi, matėsi ir gijo ilgesnį laiką. Teismui nekyla abejonių, kad jis dėl G. G. tyčiniais veiksmais atlikto smurto, t. y. dėl kairiojo skruosto ir kaklo apdraskymo, trenkimo durimis į ištiestą kairę ranką bei rankos prispaudimo, neabejotinai jautė fizinį skausmą, stresą, neigiamus dvasinius išgyvenimus, pažeminimą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija skundžiamu nuosprendžiu priteistą 500,00 Eur dydžio neturtinės žalos sumą vertina kaip atitinkančią ir (ar) neviršijančią teismų priteisiamą neturtinės žalos atlyginimą tokio pobūdžio bylose, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje nekeičiamas.

32. Apeliaciniame skunde gynėjas nenurodė jokių konkrečių argumentų dėl, jo manymu, E. Š. nepagrįstai priteistų 800 Eur atstovavimo išlaidų. BPK 106 straipsnio 2 dalyje yra reglamentuota, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš jo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Skundžiamame nuosprendyje buvo pagrįstai nurodyta, kad minėtos išlaidos susidarė, nes dėl G. G. neteisėtų veiksmų nukentėjusiajam teko kreiptis teisinės pagalbos į advokatą, kuris teikė konsultacijas ir patarimus, parengė civilinį ieškinį, atstovaudamas nukentėjusįjį dalyvavo trijuose teismo posėdžiuose, teikė prašymą dėl dokumentų prijungimo, rengėsi ir pasakė baigiamąją kalbą. Nukentėjusiojo patirtos teisinės pagalbos išlaidos buvo pagrįstos byloje esančiais dokumentais, yra objektyvios ir adekvačios atliktoms teisinėms paslaugoms, todėl mažinti šias išlaidas ar jų nepriteisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

nuteistosios G. G. gynėjo P. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 14 d. nuosprendį pakeisti.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad nuteistoji G. G. dešinės kojos keliu sudavė nukentėjusiajam E. Š. 5 kartus į lyties organų sritį, po ko rankų kumščiais 4 kartus sudavė jam į krūtinės sritį, tokiais savo veiksmais sukeldama E. Š. fizinį skausmą.

Kita skundžiamo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.