Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Urmila Valiukienė, veikianti Klaipėdos apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininkės (apeliantės) B. G. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 4 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Dainava“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo ir skolos išieškojimo iš skolininkės B. G..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Mano Būstas Dainava“ pateikė teismui pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl 119,33 Eur skolos, 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo bei 75,45 Eur bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininkės B. G..

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

9. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas.

10. Apeliacijos objektą sudaro Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 4 d. nutarties pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

11. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacine tvarka nagrinėjama byla išimtinai susijusi su bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimu, todėl apeliantės argumentai, susiję su pačios skolos pagrįstumu, šioje byloje nėra analizuojami ir vertinami.

Dėl atskirojo skundo tikslinimo

12. Vilniaus apygardos teisme 2025 m. gruodžio 1 d. gautas B. G. atskirojo skundo patikslinimas.

13. Pažymėtina, kad apeliacijos ribas apibrėžia apeliacinio (atskirojo) skundo teisinis ir faktinis pagrindas, kurį draudžiama keisti (pildyti) pasibaigus procesinio sprendimo apskundimo apeliacine tvarka terminui (CPK 323 straipsnis). Ši nuostata yra specialioji bendros byloje dalyvaujančių asmenų teisės teikti teismui rašytinius paaiškinimus atžvilgiu. CPK 323 straipsnyje nurodyta, kad pasibaigus apeliacinio (atskirojo) skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį (atskirąjį) skundą yra draudžiama (CPK 338 straipsnis).

14. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantės apeliacinės instancijos teismui pateiktas atskirojo skundo patikslinimas, pateiktas praleidus terminą, per kurį galima keisti (pildyti) atskirąjį skundą, šio dokumento pateikimo teismui metu buvo pasibaigęs. Patikslintu atskiruoju skundu siekiama patikslinti skolininkės atskirojo skundo argumentaciją dėl pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo. Atsižvelgiant į aptartą CPK 323 straipsnyje nurodytą draudimą, apeliacinės instancijos teismas apeliantės pateiktą atskirojo skundo patikslinimą atsisako priimti ir jį vertinti (CPK 338 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

16. Apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau.

17. Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).

18. Spręsdamas prašymą priimti naujus įrodymus, be nurodyto teisinio reglamentavimo bei jo taikymo praktikoje sąlygų, teismas taip pat turi įvertinti, ar prašomi priimti įrodymai atitinka įrodymų sąsajumo taisyklę. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-687/2017).

19. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad bylos nagrinėjimo objektas yra klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, todėl teikiami įrodymai privalo būti susiję su šiuo klausimu. Apeliantė teikiamais įrodymais siekia ginčyti kreditorės teisę reikšti reikalavimus dėl skolos priteisimo, tačiau šioje byloje nėra sprendžiamas skolos pagrįstumo klausimas, todėl pateikti įrodymai laikytini nesusiję su byla, jie neturės teisinės reikšmės teisingai išspręsti kilusį ginčą, todėl apeliacinės instancijos teismas atsisako juos priimti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

20. Apeliantė atskiruoju skundu teigia, kad skolą sumokėjo prieš gaunant teismo įsakymą, kreditorė neturėjo įgaliojimų teikti sąskaitas, skaičiuoti skolą.

21. Paminėtina, kad bylinėjimosi išlaidų, susidariusių ieškovui atsisakius nuo ieškinio ir teismui šį atsisakymą priėmus bei civilinę bylą nutraukus, atlyginimą reglamentuoja CPK 94 ir 98 straipsniai.

22. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad bylos ar jos dalies nutraukimas vertinamas kaip bylos (jos dalies) užbaigimas nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės. Tokiu atveju, sprendžiant dėl priteistino bylinėjimosi išlaidų dydžio, taikytinos CPK 93 straipsnio 4 dalies, 94 straipsnio 1 dalies bei 98 straipsnio 2 dalies nuostatos, t. y. turi būti atsižvelgiama tiek į šalių procesinio elgesio tinkamumą bei priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, tiek ir į bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-647-248/2015; 2021 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-212-469/2021, 53 punktas, 2021 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-326-701/2021).

23. Šalies procesinis elgesys – tai jos veiksmai (neveikimas) bylos nagrinėjimo teisme metu. Šalies tinkamo elgesio apibrėžtis pateikta CPK 93 straipsnio 4 dalyje: šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Šalių procesinės teisės ir pareigos išvardytos CPK 42 straipsnio 1 dalyje, o šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, privalo veikti siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, pasirūpinti tinkamu atstovavimu, pateikti įrodymus, pranešti teismui apie ketinimą nedalyvauti teismo posėdyje ir nurodyti nedalyvavimo priežastis. Jei šalis šių reikalavimų nesilaiko, jos elgesys gali būti pripažintas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnio 1 dalis).

24. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra nurodęs, kad vertindamas šalies procesinį elgesį teismas turi atsižvelgti, ar buvo galimybė šį ginčą spręsti neteisminiu keliu ir šalis juo pasinaudojo, ar šalis pagrįstai pradėjo procesą, t. y. ar kreipimosi į teismą metu ji tinkamai pasinaudojo visa jos turima ir jai prieinama informacija, ar pasirūpino tinkamu atstovavimu ir pateikė visus reikalingus įrodymus ieškiniui pagrįsti, ar buvo aktyvi, bendradarbiaujanti ir dėjo pastangas greitai ir teisingai išnagrinėti bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-1075/2020).

25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant CPK 94 straipsnio nuostatas, išaiškinta, kad, civilinę bylą nutraukus, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos remiantis priežasties teorija; lemiamą reikšmę turi ne galutinio teismo sprendimo priėmimas, o procesinis šalių elgesys, įvertinus bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastingumą, šalių apdairumą, rūpestingumą atliekant procesinius veiksmus, taip pat ir ieškinio padavimą, ir kt. Turi būti atsižvelgta į tai, kad pagal CK 1.1, 6.263 straipsnius kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, taip pat vadovautis ir teisingumo bei sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518-248/2018, 29 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

26. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, vertinant reikalavimo pareiškimo ir vėlesnio jo atsisakymo priežastis, svarbu tai, ar jo atsisakyta dėl svarbių priežasčių, ar jų nenurodant, ar dėl to, kad kita šalis reikalavimą patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Tuo atveju, kai byla baigiama nepriėmus sprendimo dėl esmės, nėra nustatoma, jog bylos šalys būtų piktnaudžiavusios savo procesinėmis teisėmis, bylinėjimosi išlaidos paprastai neturėtų būti skirstomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-403/2020).

27. Tam, kad būtų teisinis pagrindas nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi paskirstymo taisyklių, taikant CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą išimtį, turi būti konstatuotas šalies netinkamo procesinio elgesio faktas. Šios teisės normos taikymo pagrindas gali būti ne bet koks netinkamas procesinis elgesys, bet toks, kuris nekelia abejonių dėl jį atlikusios šalies nesąžiningumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020, 18 punktas).

28. Remiantis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, 94 straipsnio 1 dalimi ir nurodyta kasacinio teismo praktika, sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, turi būti įvertintas tiek ieškovės, tiek atsakovės procesinis elgesys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir priežastys, nulėmusios tiek ieškinio padavimą, tiek jo atsisakymą, taip pat priežastys, dėl kurių susidarė šalių bylinėjimosi išlaidos, bei, atsižvelgiant į ieškinio reikalavimų pobūdį, t. y. skolos priteisimas, taip pat ir šalių elgesys ikiteisminėje stadijoje.

29. Jeigu ieškinio pareiškimą nulėmė atsakovo elgesys (atsakovas patenkino reikalavimus tik ieškovui pareiškus ieškinį arba dėl kitų su atsakovo elgesiu susijusių priežasčių ieškovas turėjo pagrindą reikšti reikalavimą teisme), laikytina, kad dėl bylinėjimosi išlaidų atsiradimo kaltas atsakovas, ir todėl būtent jam tenka bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013, 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-403/2022). Faktinis teisinių santykių sureguliavimo rezultatas, kai ieškinio atsisakoma dėl to, kad ieškovo reikalavimai yra patenkinami, pagal pobūdį iš esmės atitinka proceso rezultatą, kuris galėjo atsirasti priėmus analogišką teismo sprendimą. Vadinasi, galima nustatyti, kas materialiuoju teisiniu atžvilgiu laimėjo bylą, o kas ją pralaimėjo. Materialinio teisinio pobūdžio ginčo išsprendimo rezultatas lemia procesinio teisinio pobūdžio reikalavimo pagrįstumą, t. y., laimėjusiai šaliai atlyginamos jos turėtos išlaidos, kurių ji turėjo siekdama apginti pažeistą teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2012).

30. Nagrinėjamu atveju bylos nagrinėjimas buvo baigtas, nepriėmus teismo sprendimo dėl ginčo esmės, skolininkei įvykdžius kreditoriaus reikalavimą dėl skolos. Nustatyta, kad apeliantė pagrindinę 119,33 Eur skolą sumokėjo 2025 m. liepos 15 d., t. y. po to, kai kreditorė UAB „Mano Būstas Dainava“ kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo. Pažymėtina, kad skola už bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir kitas paslaugas susidarė per laikotarpį nuo 2024 m. birželio 1 d. iki 2025 m. vasario 28 d., t. y. yra ne vienkartinio pobūdžio. Byloje nėra duomenų, kad apeliantė būtų susisiekusi su kreditore dėl skolos sumokėjimo ar pan., priešingai, ji teigia, kad kreditorė neturėjo įgaliojimų išrašyti sąskaitas, nors skolą ir sumokėjo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skolininkė, reikšdama prieštaravimus dėl kreditorės pateikto pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo, žinojo, kad prieštaravimų pateikimo metu ji apmokėjo skolą kreditorei, tačiau neinformavo teismo, kad teismo įsakymu priteista skola yra sumokėta.

31. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismui, daro išvadą, kad pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo atsisakyta, esant svarbiai priežasčiai, be to, nenustatyta, kad kreditorė pareiškimą pareiškė nepagrįstai, kadangi skolą skolininkė padengė tik po ieškovės kreipimosi į teismą dienos. Taigi, kreditorės patirtų bylinėjimosi išlaidų susidarymą lėmė skolininkės neatsiskaitymas laiku. Paminėtina, kad jeigu skolininkė būtų laiku apmokėjusi skolą, kreditorė nebūtų kreipusis į teismą dėl skolos priteisimo ir nebūtų patyrusi bylinėjimosi išlaidų.

32. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs kasacinio teismo praktiką ir nustatytas aplinkybes, kurios leidžia daryti išvadą, kad bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl apeliantės kaltų veiksmų, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas iš apeliantės.

33. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.). Todėl į esminius atskirojo skundo argumentus atsakius, dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl bylos baigties

34. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, atskirojo skundo argumentus ir nustatytus faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šalių procesinį elgesį, tinkamai taikė bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančias teisės normas ir teismų praktiką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai naikinti ar keisti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniai, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.