Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Klaipėdos energija“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Klaipėdos energija“ ieškinį atsakovei J. R., institucija, teikianti išvadą byloje, Valstybinė energetikos reguliavimo tarnyba dėl skolos už šilumos energiją priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6.1. Atsakovei nuosavybės teise priklauso ne tik kavinė, bet ir daugiabučiame gyvenamajame name, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys bendrosios pastato konstrukcijos, inžinerinės sistemos, inžineriniai tinklai, taip pat ir bendro naudojimo patalpos, kurios nėra įregistruotos konkrečių asmenų nuosavybe. Todėl atsakovė privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti. Atsakovė šios pareigos neginčija, priešingai, ji pateikė teismui įrodymus, kad apmokėjo UAB „Vitės valdos“ už bendrų vamzdynų remonto darbus, sienų angų užtaisymą, šiluminio punkto įrengimo darbus. Prie bendro turto išlaikymo taip pat yra priskiriamos ir išlaidos bendro turto šildymui (šiluma bendroms reikmėms), todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šių mokesčių nepriteisė. Atsakovė privalo mokėti už šilumą bendroms reikmėms, nors jos patalpos ir yra atjungtos nuo centralizuotų šilumos tinklų, nes šildomas yra daugiabučiame name esantis bendras turtas, kuris neapima vien laiptinių.

6.2. Pirmosios instancijos teismo motyvas, kad teismas negali individualizuoti, už ką konkrečiai šilumos energija ginčo laikotarpiu buvo apskaičiuota (už rūsio, laiptinės, kitų patalpų ar inžinerinių įrenginių), yra nepagrįstas, nes šių nuostolių įrodinėti nereikia, nes jie yra visuotinai pripažįstami, o jų dydis apskaičiuojamas pagal tam specialiai nustatytą paskirstymo metodą.

6.3. Išvadą teikianti institucija 2018 m. spalio 9 d. išvadoje nustatė, kad atjungtų patalpų savininkai turi pareigą mokėti už šilumos kiekį bendroms reikmėms bei tai, kad pastatui pagrįstai taikytas metodas Nr. 7 ir 5. Pažymėjo, kad ieškinyje buvo klaidingai nurodytas paskirstymo metodas Nr. 4, o raštiškuose paaiškinimuose metodas Nr. 10 ir Nr. 5. Procesiniuose dokumentuose buvo padaryta techninė klaida nurodant netinkamą šilumos paskirstymo metodą, tačiau faktiškai metodai parinkti ir skaičiavimai buvo atlikti teisingai.

6.4. Šios bylos ginčo dalykas skiriasi nuo Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-48-123/2012 išnagrinėtos civilinės bylos šalių ir dalyko. Civilinėje byloje Nr. 2A-48-123/2012 2012 m. sausio 9 d. nutarties motyvuojamoje dalyje nurodyta, kad prašoma buvo priteisti pagal Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio už šilumą namo bendroms patalpoms šildyti, o šioje byloje pagal Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalį už šilumą bendroms reikmėms. Šios sąvokos nesutampa, nes bendro naudojimo patalpų šildymas yra tik viena iš šilumos bendrosioms reikmėms sudėtinių dalių.

6.5. Po 2012 m. sausio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-48-123/2012 priėmimo buvo suformuota kasacinio teismo praktika, kuri pasisakė dėl mokesčių bendroms reikmėms. Pagal naujausią kasacinio teismo praktiką bendro naudojimo objektų šildymas apima ne tik laiptinių, bet ir namo pagrindinių konstrukcijų, inžinerinių tinklų ir kitų bendro naudojimo objektų šildymą. Šiluma į namo butus tiekiama šilumos energijos vamzdynu, taigi šilumos vamzdynu tekantys šilumos energijos srautai šildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų, taip pat bendro naudojimo laiptines. Todėl nepaisant pasirinkto priklausančių patalpų šildymo būdo ir / ar to, kad namo laiptinėje nėra šilumos prietaisų, pareiga mokėti už šilumą bendroms reikmėms išlieka, nes bendrojo naudojimo objektų šildymas apima ne tik laiptinių, bet ir namo pagrindinių konstrukcijų, inžinerinių tinklų ir kitų bendrojo naudojimo objektų šildymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-06-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-01-13 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-421/2017 ir kt.).

8.1. Atsakovei nuosavybės teise priklauso negyvenamoji patalpa kavinė-baras, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), daugiabučiame gyvenamajame name. Šios nuosavybės teise priklausančios patalpos neturi rūsio ir kitų bendro naudojimo patalpų su kitomis šio namo bendraturčių patalpomis, nes įėjimas į atsakovei priklausančias patalpas yra atskiras, nesusijęs su kitų bendraturčių bendrojo naudojimo patalpomis.

8.2. Rašytinė bylos medžiaga neginčytinai patvirtina aplinkybę, jog atsakovei priklausančių patalpų lubose ir sienose yra garso ir termoizoliacija, esami šildymo sistemos stovai izoliuoti, todėl dėl šių priežasčių į jai nuosavybės teise priklausančias patalpas nepatenka ieškovės tiekiama namo patalpų savininkams tiekiama šiluma. Atsakovei priklausančios kavinės patalpos yra šildomos elektra, iš atsakovės negyvenamųjų patalpų per sienas sklindanti šiluma taipogi prisideda prie namo pagrindinių konstrukcijų, inžinerinių tinklų šildymo, todėl ieškovė, pareikšdama ieškinį ir prašydama priteisti iš atsakovės skolą už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, verčia ją antrą kartą prisidėti prie namo bendrųjų patalpų šildymo, o tam prieštarauja Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 str. įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

8.3. Atsakovė pagal Šilumos ūkio įstatymo nuostatas laikytina vartotoju, todėl vartotojas turi pareigą sumokėti tik už gautą prekę ir paslaugą. Mokestis negali būti išieškomas už nesuvartotą šilumos energiją, nes tai prieštarautų Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymo 2 straipsnyje numatytai vartotojo teisei pirkti prekes ar paslaugas savo nuožiūra, taip pat ir nuostatai, kad yra sumokama už parduotą prekę ar paslaugą. Šioje byloje nėra ginčo, jog šilumos energija faktiškai nebuvo tiekiama į atsakovės patalpas, o ginčo energijos kiekį gavo kiti atsakovės bendraturčiai, todėl teismas pagrįstai sprendime nurodė, jog atsakovei nekyla pareiga ieškovei sumokėti už bendrųjų patalpų šildymą bendrosioms reikmėms.

8.4. Atsakovė gera valia prisidėjo prie išlaidų, skirtų bendram turtui išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jo būtiniesiems pagerinimams atlikti, t. y. prisidėjo prie pastato remonto darbų, vandentiekio vamzdyno remonto ir kt. CK 4.83 str. 4 dalyje nustatytos išimtys, kur buto ir kitų patalpų savininkas neprivalo apmokėti išlaidų, kai išlaidos yra nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Apeliacinis skundas tenkintinas.

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

10. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, tai, kad šalių atstovai (atsakovė) dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

11. Byloje kilo ginčas dėl atsakovės prievolės mokėti už dalį daugiabučiam namui patiektos ir įtrauktos į apskaitą šilumos energijos, tenkančios bendro naudojimo patalpoms šildyti, nors šiam asmeniui priklausantis nuosavybės teise butas yra atjungtas nuo centralizuoto šilumos tiekimo ir karšto vandens tiekimo sistemų, atsakovė patalpas šildosi savarankiškai – elektra.

12. Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Butų ir kitų patalpų savininkai bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti ir pan. (CK 4.83 straipsnio 3 dalis). Pagal CK 4.76 straipsnio nuostatą kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi tiek teisę į bendrai daikto duodamas pajamas, tiek pareigą apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Prie jų priskirtini ir mokesčiai už bendro naudojimo patalpų šildymui sunaudotą energiją.

13. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad daugiabučio namo butų savininkų padėtis šilumos energijos vartojimo atžvilgiu dvejopa. Be šilumos ir karšto vandens vartojimo santykių, yra ir atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, aspektas. Kaip vartotojas, abonentas turi sumokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Kartu jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas. Tiekiama į namą šilumos energija yra naudojama bendroms patalpoms šildyti. Visa energija, tiekiama į namą, turi būti įtraukta į apskaitą ir pagal įstatymą paskirstoma. Už dalį energijos sumokama kaip suvartotą konkrečių vartotojų, kita (bendrų patalpų šildymas, karšto vandens temperatūros palaikymas) turi būti apmokėta kaip namo savininkų. Ši dalis tarp bendraturčių paskirstoma pagal nuosavybės dalį gyvenamajame name, nes pagal CK 4.76 straipsnio nuostatas kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), proporcingai savo daliai, taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004; 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012; kt.).

14. Pareiga išlaikyti name esančias bendro naudojimo patalpas ir proporcingai savo turto daliai apmokėti išlaidas bendro naudojimo daiktui išlaikyti bei prižiūrėti taikytina ir tiems butų savininkams, kurie yra atsijungę nuo bendros šildymo sistemos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 12 d. nutartis Nr. 3K-3-401-248/2015).

15. Ieškovė reikalavimą sumokėti skolą grindė tiek Šilumos ūkio įstatymo, tiek CK 4.76, 4.82 straipsnio normomis. Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis, nustatytas pagal atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis, paskirstomas vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam paskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su jais suderinus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartota šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šio įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkas sumoka už jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisydamas to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. 2007 m. lapkričio 20 d. Šilumos ūkio įstatymo (įsigaliojo nuo 2008 m. sausio 1 d.) 25 straipsnyje taip pat nustatyta, kad daugiabučio namo ir kitų patalpų savininkas sumoka už jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Taigi tiek pagal bendrąsias bendraturčių teises ir pareigas reglamentuojančias normas, tiek pagal pirmiau nurodytą įstatymą atsakovei, kaip turto savininkei, tenka pareiga proporcingai jos daliai atlyginti išlaidas bendro naudojimo patalpoms šildyti.

16. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad buvimas daugiabučio namo bendraturčiu nesukuria prievolės atsakovei dengti ieškovės reikalaujamą sumą, grindžiamą bendrųjų patalpų šildymu / šiluma bendrosioms reikmėms, kai jai nuosavybės teise priklausančios patalpos nuo centrinio šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų yra atjungtos. Ši pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką pripažįstama, jog šiluma į namo butus tiekiama šilumos energijos vamzdynu, taigi, šilumos vamzdynu tekantys šilumos energijos srautai šildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų, taip pat bendro naudojimo laiptines (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad įstatymuose, reglamentuojančiuose daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigas bendrosios dalinės nuosavybės teisės atžvilgiu, yra įtvirtinta bendroji taisyklė, jog bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui ir bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti. Taikant šią taisyklę yra teisiškai nereikšminga bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių patiriamos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam taisyklė taikytina, naudojimo ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139-611/2017, 2017 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-382-421/2017 35 punktas, 2016 m. sausio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-79-378/2016 16 punktas). Vadovaujantis kasacinio teismo praktika pagrįsti apeliantės argumentai, kad atsakovė privalo mokėti už šilumą bendroms reikmėms, nors jos patalpos yra atjungtos nuo centralizuoto šilumos tiekimo ir karšto vandens tiekimo sistemų, atsakovė patalpas šildosi savarankiškai – elektra.

17. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ir išvadą byloje teikianti institucija konstatavo, jog pastato šildymo sistemos atjungtų patalpų (butų) savininkai turi pareigą mokėti už šilumos kiekį bendrosioms reikmėms. Esant anksčiau aptartai kasacinio teismo praktikai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo institucijos byloje pateikta išvada.

18. Apeliacinės instancijos konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi anksčiau išnagrinėtomis bylomis tarp tų pačių šalių dėl tų pačių aplinkybių, kuriose buvo sprendžiamas klausimas dėl atsakovės pareigos mokėti už jai tenkančią pastato bendrosioms reikmėms sunaudotos šilumos ir karšto vandens dalį, nes pagal naujausią kasacinio teismo praktiką bendro naudojimo objektų šildymas apima ne tik laiptinių, bet ir namo pagrindinių konstrukcijų, inžinerinių tinklų ir kitų bendro naudojimo objektų šildymą. Šiluma į namo butus tiekiama šilumos energijos vamzdynu, taigi šilumos vamzdynu tekantys šilumos energijos srautai šildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų, taip pat bendro naudojimo laiptines. Todėl nepaisant pasirinkto priklausančių patalpų šildymo būdo ir / ar to, kad namo laiptinėje nėra šilumos prietaisų, pareigą mokėti už šilumą bendroms reikmėms išlieka, nes bendrojo naudojimo objektų šildymas apima ne tik laiptinių, bet ir namo pagrindinių konstrukcijų, inžinerinių tinklų ir kitų bendrojo naudojimo objektų šildymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-06-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-01-13 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-421/2017 ir kt.).

19. Įvertinusi esminius apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

20. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog esant nurodytoms aplinkybėms apeliantės apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl netinkamo procesinės ir materialinės teisės normų taikymo naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkintinas visiškai (326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

21. CPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos nagrinėti iš naujo, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

22. Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad apeliantė pirmosios instancijos teisme turėjo 119 Eur bylinėjimosi išlaidas, t. y. 29 Eur žyminis mokestis už ieškinį ir 90 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti ir sumokėjo 29 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą, iš viso 148 Eur.

23. Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovė pirmosios instancijos teisme turėjo 400 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir 300 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

24. Apeliacinį skundą (ieškinį) patenkinus, iš atsakovės ieškovei priteistinas 148 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose atlyginimas, o atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. balandžio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovei akcinei bendrovei „Klaipėdos energija“ iš atsakovės J. R. 1 239,03 Eur skolą už šilumos energiją už laikotarpį nuo 2010 m. spalio iki 2018 m. gegužės mėn., 43,85 Eur delspinigius, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos 1 282,88 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2018 m. rugpjūčio 6 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovei akcinei bendrovei „Klaipėdos energija“ iš atsakovės J. R. 148 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose atlyginimą.