- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-10-24
- Bylos Nr.
- 2A-1417-467/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-44472-2015-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alma Urbanavičienė
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
- Pareiškėjas
- M. F.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Urbanavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos M. F. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto termino atnaujinimo, suinteresuotas asmuo - Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Pareiškėja M. F. 2015-12-18 kreipėsi į teismą su pareiškimu ir prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos M. F. senelis A. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise (duomenys neskelbtini), valdė 0,16 ha dydžio žemės sklypą. Taip pat pareiškėja prašė atnaujinti jai - M. F. nuo 2006-06-18 praleistą terminą pateikti dokumentus, patvirtinančius jos teisę atkurti nuosavybės teisę į A. B. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą buvusioje (duomenys neskelbtini), nustatant šį terminą ne trumpesnį kaip 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pareiškime nurodė, kad ji (pareiškėja M. F.) 1992-03-20 pateikė Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos prašymą atkurti nuosavybės teisę į jos senelio A. B. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini)kelias (plentas). Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000-07-18 raštu buvo informuota, kad esamų dokumentų, jog A. B. nuosavybės teise iki priverstinės nacionalizacijos valdė nekilnojamąjį turtą - žemę – nepakako. 2002 m. rugpjūčio mėnesį pareiškėja kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, o būtent: kad senelis A. B. mirė 1941 metų spalio mėnesį, buvo nužudytas Vilniaus gete, ir dėl juridinio fakto, kad jos senelis nuosavybės teise valdė 2 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu prašymas buvo tenkintas iš dalies, t. y. nustatytas juridinis faktas, kad pareiškėjos senelis A. B. mirė, t.y. buvo vokiečių fašistinių okupantų sušaudytas 1941 m. spalio mėnesį. Nagrinėjant Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinę bylą Nr. 2-5387-10/2002, suinteresuotas asmuo - tuometinis Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius pripažino, kad, remiantis specialistų atliktais paskaičiavimais ir kitais duomenimis, galima daryti išvadą, jog žemės sklypas buvo 16 arų dydžio ir buvo (duomenys neskelbtini). Šis pripažinimas yra reikšmingas ne suinteresuoto asmens pripažinimo fakto vertinimo aspektu, bet tuo, kad suinteresuotas asmuo, įvertinęs turimus duomenis, specialistų nuomonę, padarė išvadą, jog esamų dokumentų pakanka pripažinti, jog A. B. nuosavybės teise valdė 16 arų dydžio žemės sklypą. Teisės aktai, reglamentuojantys nuosavybės teisės atkūrimo procesą, suteikė teisę suinteresuotam asmeniui priimti savarankišką sprendimą dėl įrodymų pakankamumo, nesikreipiant į teismą, ir ši suinteresuoto asmens pozicija vertintina kaip įrodymas. Pareiškėja, būdama senyvo amžiaus, gimusi 1932 m., ir ligota (nustatyta lėtinė galvos smegenų išėmija, vestibuloataksinis sindromas, dubens organų funkcijų sutrikimas, galvos smegenų meningioma ir kiti gretutiniai susirgimai ir komplikacijos), tikėjosi, kad po šio teismo sprendimo pakaks duomenų priimti sprendimui dėl nuosavybės teisės atkūrimo į 0,16 ha žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), todėl aktyviai prašymo svarstymo procesu nesidomėjo. Be to dėl sveikatos būklės jai buvo sudėtinga aktyviai dalyvauti procese, teikti ir rinkti dokumentus. Tik vėliau sužinojo, kad nuosavybės teisės atkurtos nebuvo, kadangi trūko duomenų, patvirtinančių, kad A. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą Vilniaus mieste. Kadangi terminas pagal LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatytas dokumentams pateikti yra pasibaigęs, pareiškėja prašo terminą atnaujinti.Pareiškėja pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra duomenys apie tai, kad pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), yra A. B. nuosavybė. Tai suteikia pagrindą preziumuoti, kad ir žemė buvo valdoma A. B. nuosavybės teise. Be to Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2015 metais pareiškėjai pateikė papildomus duomenis iš archyvo apie B. šeimos turimą turtą. Iš pridėto Vilniaus miesto valdybos, Statybos inspekcijos pateikto 1937-05-10 garso įrašo (fonogramos) turinio matyti, kad jame kalbama apie A. B. valdą, t. y. ne tik apie A. B. nuosavybės teise priklausančius pastatus. Taigi šis dokumentas, vertinant visumoje su kitais bylos duomenimis, patvirtina prašomą nustatyti juridinį faktą.Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime prašė pareiškimą atmesti. Nurodė, kad institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, privalo vadovautis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ bei kitais teisės aktais.Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. balandžio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-1078-15/2006 buvo patenkinęs pareiškėjos skundą ir atnaujinęs terminą pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. B. valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini), dviem mėnesiams nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nors pareiškėjos atstovas ir kreipėsi į tuometinę Vilniaus apskrities viršininko administraciją su 2006 m. gegužės 19 d. ir 2006 m. liepos 14 d. prašymais, tačiau Vilniaus apskrities viršininko administracija 2006 rugsėjo 26 d. ir 2006 m. birželio 14 d. raštais aiškiai nurodė, kad trūksta papildomų nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, įrodančių, kokį žemės kiekį iki 1940 m. nacionalizacijos valdė buvęs savininkas.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškimą tenkino - nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos M. F. senelis A. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise (duomenys neskelbtini), valdė 0,16 ha dydžio žemės sklypą; taip pat atnaujino M. F. praleistą terminą pateikti dokumentus, patvirtinančius jos teisę atkurti nuosavybės teisę į A. B. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą buvusioje (duomenys neskelbtini), nustatant 3 mėnesių terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas juridinę reikšmę turintį faktą, rėmėsi tuo, kad pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), priklausė A. B., todėl sprendė, kad, tikėtina, jog ir žemės sklypas priklausė jam. Be to teismas rėmėsi ir įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-5387-10/2002, kuriame nurodyta, jog suinteresuotas asmuo – tuometinis Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius pripažino, kad, remiantis specialistų atliktais paskaičiavimais ir kitais duomenimis, galima daryti išvadą, kad žemės sklypas buvo 16 arų dydžio. Pastaroji aplinkybė buvo reikšminga tiek nustatant juridinį faktą, tiek sprendžiant klausimą dėl termino atnaujinimo. Teismas sprendė, kad pareiškėja pagrįstai galėjo būti suklaidinta ir tikėjosi, kad po šio teismo sprendimo jau tikrai pakaks duomenų, jog jos senelis A. B. valdė 16 arų dydžio žemės sklypą. Be to teismas nurodė, kad pareiškėjos sveikatos būklė ir amžius lėmė tai, kad ji negalėjo tinkamai ir laiku pateikti dokumentų, todėl sprendė, kad terminas yra atnaujintinas.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos pareiškimą atmesti.Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi byloje esančiais įrodymais, nes iš jų galima spręsti nebent tai, kad nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), priklausė A. B., tačiau iš jokių duomenų negalima daryti išvados, jog ir žemės sklypas priklausė A. B. ir kad jo plotas buvo 16 arų. Teismas nepagrįstai išplėtė įrodymų ratą, nes teismą turėjo riboti Atkūrimo įstatymas ir jį įgyvendinantys teisės aktai, kurie numato konkrečius šaltinius, iš kurių galima spręsti apie tai, kad asmuo iki nacionalizacijos valdė žemės sklypą ir kokio dydžio jis buvo. Apeliantas laiko, kad teismas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą ypatingos teisenos kategorijos bylose.Pareiškėja M. F. su apeliacinio skundo argumentais nesutinka, prašo apeliacinį skundą atmesti ir sprendimą palikti nepakeistą. Laiko, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, todėl priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėja pažymi, kad, jeigu ji (pareiškėja) būtų turėjusi dokumentus, išvardintus Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje ir jį įgyvendinančiuose teisės aktuose, tai pareiškėjai nebūtų reikėję nei 2002 m., nei 2006 m. kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjęs bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra. Nors apeliaciniame skunde prašoma panaikinti visą sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti, tačiau ir apeliacinio skundo turinio akivaizdu, kad suinteresuotas asmuo iš esmės nesutinka su sprendimo dalimi, kurioje teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, jog A. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 16 arų dydžio žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Taigi byla apeliacine tvarka ir nagrinėjama apeliacinio skundo dalyje, konstatuojant, kad kitoje (neapskųstoje) dalyje teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinį faktą (CPK 444, 445 str.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-09-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2008). Kasacinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad tais atvejais, kai turto valdymo nuosavybės teise juridinį faktą prašoma nustatyti siekiant atkurti nuosavybės teises į buvusio nekilnojamojo turto (šiuo atveju – žemės) savininko nuosavybės teise iki nusavinimo valdytą turtą, teismas vadovaujasi ne tik CPK nustatytomis bylų dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nagrinėjimo taisyklėmis, bet ir specialiosiomis normomis – Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu ir jo įgyvendinamaisiais teisės aktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2010). CPK nustatytas įrodinėjimo priemonių sąrašas yra platesnis, nei nustatytas nagrinėjant prašymus atkurti nuosavybės teises administracine tvarka, ir bendroji taisyklė yra ta, kad asmuo turi teisę visomis šiomis priemonėmis įrodinėti valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktą. Nagrinėjant bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, taip pat ir dėl žemės valdymo nuosavybės teise nustatymo, taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės, nustatytos įstatyme (CPK 176–185 str.) bei suformuluotos kasacinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į įrodinėjimo proceso šios kategorijos bylose ypatumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-09-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2012; 2015-10-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015; 2017-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272-701/2017; kt.). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad šios kategorijos (dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo) bylose, siekiant protingo įsitikinimo apie faktus, būtinas proporcingai įvertintinas laiko veiksnys, nes neprotinga, siekiant susiformuoti įsitikinimą apie senokai buvusius faktus, visuomet reikalauti tiek įrodymų, kiek reikalaujama dėl ką tik įvykusių faktų, nes jų objektyviai negali būti tiek išlikę. Tačiau bet kokiu atveju protingas teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu turi išlikti, todėl įrodymų turi būti pakankamai tam, kad susiformuotų vidinis teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2011). Leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pripažįstami rašytiniai įrodymai; teismas, spręsdamas dėl juridinio fakto nustatymo, įrodymais, patvirtinančiais nuosavybės teisę, gali pripažinti ne tik Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 ir 13 punktuose nurodytus dokumentus, bet ir kitus bet kokius faktinius duomenis, kurie pagal CPK atitinka sąsajumo ir leistinumo reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-01-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-28/2007; 2015-10-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015; 2017-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272-701/2017; kt.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai rėmėsi ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas. Atmestini apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas turėjo būti saistomas Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje ir jį įgyvendinančiuose teisės aktuose nustatytų dokumentų sąrašo, kuriais galėjo būti įrodinėjamas juridinis faktas. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, reikšmingas nustatant juridinį faktą, pripažįsta tikėtinai pagrįstomis, kadangi jos grindžiamos byloje surinktais įrodymais: iš byloje esančio Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2002-07-15 atsiliepimo Nr. 31/02/19-1799 į M. F. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo matyti, kad „Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pažyma ir specialistų atlikti skaičiavimai pagal ištrauką iš 1938 m. Vilniaus miesto plano, (duomenys neskelbtini), aplink namą buvusio žemės sklypo plotas yra apytiksliai 16 a“; iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2002-07-16 pažymos apie plotą Nr. 31/02/18-1818 matyti, kad „1938 metų Vilniaus miesto plane (duomenys neskelbtini) buvusio žemės sklypo plotas yra apytikriai 16 arų“; iš garso įrašo (fonogramos), gautos iš Vilniaus miesto valdybos, Statybos inspekcijos 1937-05-10, matyti, kad „šiuo pranešama apie statybos darbų <...> sustabdymą, kurie atliekami ponui A. B. priklausančioje valdoje, adresu (duomenys neskelbtini) “, rašte, išduotame Lietuvos centrinio valstybės archyvo F 64, Ap. 9, B. 2927, L. 31 pažymėta, kad „atsižvelgiant į tai, kad namo valdos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), savininkas A. B. ketina atlikti didelės apimties remonto darbus...“, kiti byloje esantys dokumentai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad tiek pastatai, tiek žemės sklypas, esantys (duomenys neskelbtini) (dabar – (duomenys neskelbtini)), Vilnius, priklausė A. B.. Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad susiformavo protingas teismo įsitikinimas, jog A. B. iki nacionalizacijos valdė 16 a dydžio žemės sklypą adresu (duomenys neskelbtini) (dabar – (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini). Be to, į bylą nėra pateikta duomenų, prieštaraujančių šiai išvadai ar leidžiančių tokia išvada pagrįstai abejoti.Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.). Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.