Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jelena Šiškina, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apeliantės pareiškėjos M. F. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos M. F. pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo bei įstatymu nustatyto termino atnaujinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja M. F. kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos senelis A. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 0,16 ha dydžio žemės sklypą, esantį Vilniaus mieste, (duomenys neskelbtini), taip pat atnaujinti pareiškėjai terminą pateikti dokumentus, patvirtinančius jos teisę atkurti nuosavybės teisę į A. B. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 23 d. nutartimi pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir įstatyme nustatyto termino atnaujinimo atsisakė priimti.

Teismas atkreipė dėmesį, kad iš pareiškėjos pareiškimo turinio bei prie pareiškimo pridėtų įrodymų matyti, kad pareiškėja 2002 m. jau buvo kreipusis į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, jog jos senelis A. B. iki 1940 m. liepos mėnesio nuosavybės teise valdė 2 ha ploto žemės sklypą, esantį Vilniaus mieste, tačiau Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2002 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu nustatė, jog toks juridinis faktas negali būti nustatytas, nes jis nėra pagrįstas rašytiniais įrodymais. Nors minėto sprendimo rezoliucinėje dalyje ir nėra nurodyta, jog pareiškimas dėl minėto juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmetamas, tačiau atsižvelgiant į tai, jog sprendimo turinį sudaro ne tik rezoliucinė, bet ir motyvuojamoji dalis, laikytina, kad teismui sprendimo motyvuojamojoje dalyje nustačius, jog toks faktas nustatytas negali būti, šis klausimas buvo išspręstas iš esmės. Tai, jog pareiškėja nagrinėjamame pareiškime savo reikalavimus susiaurino, nesudaro pagrindo pripažinti, jog šioje apimtyje pareiškėjos pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nebuvo išnagrinėtas.

Pareiškėjos pareiškimo dalį dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo CPK 137 str. 2 d. 4 p. pagrindu teismui atsisakius priimti, pareiškėjai išaiškinta, kad ji gali kreiptis į teismą, išnagrinėjusį pareiškėjos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, su prašymu išaiškinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2002 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą (CPK 278 str.).

Pareiškėja pateiktu pareiškimu taip pat prašo atnaujinti jai terminą pateikti atsakingai institucijai dokumentus, patvirtinančius jos teisę atkurti nuosavybės teisę į A. B. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą.

Remiantis CPK 137 str. 2 d. 1 p., teismas atsisako priimti ieškinį/pareiškimą, jeigu ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimas vykdomas ne pagal Civilinio kodekso, o pagal specialiuosiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas taisykles. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra reglamentuojamas viešosios teisės normų, o atitinkama valstybės ir jos institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra viešojo administravimo sritis (ABTĮ) 2 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – PNTINTAĮ) 10 str. 1 ir 4 d. nustatytų terminų atnaujinimas yra sudėtinė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso stadija. Tai, kad valstybės ir jos institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra viešojo administravimo sritis ne kartą konstatavo specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti. Pagal PNTINTAĮ 17 str. prašymas atkurti nuosavybės teises turi būti paduotas atitinkamai institucijai. Šios institucijos atlieka viešojo administravimo veiksmus. Dėl šių institucijų veiksmo (neveikimo) asmuo, kai jis mano, kad jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, turi teisę paduoti skundą (prašymą) administraciniam teismui (ABTĮ 5 str. 3 d. 1 p., 22 str. 1 d.). Taigi šiame procese kylantys ginčai nenagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme, o nagrinėtini administraciniuose teismuose. Taigi, pareiškimas atnaujinti praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises paduoti bendrosios kompetencijos teisme nenagrinėtinas (CPK 137 str. 2 d. 1 p.)(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2009; kt.). Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjos pareiškimo dalį dėl įstatyme nustatyto termino atnaujinimo CPK 137 str. 2 d. 1 p. pagrindu priimti atsisakytina, kartu išaiškinant, kad su prašymu dėl PNTINTAĮ 10 str. 1 ir 4 d. nustatytų terminų atnaujinimo ji pirmiausia turi kreiptis į atitinkamą instituciją, o pastarajai tokį prašymą netenkinus, pareiškėja ABTĮ nustatyta tvarka galės tokius veiksmus skųsti administraciniams teismui.

Teismas pareiškėjos pareiškimą atsisakė priimti CPK 137 str. 2 d. 1 ir 4 p. pagrindais.

Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Pareiškėja pateikė atskirąjį skundą (b.l.83-84), kuriuo prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir perduoti klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nurodo, jog skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad teismas tenkina tik reikalavimą dėl mirties juridinio fakto nustatymo, tačiau dėl prašymo nustatyti kitą juridinę reikšmę turintį faktą (dėl nuosavybės teise valdyto nekilnojamojo turto) teismas nepasisakė, t.y., kad šį reikalavimą atmeta. Todėl priešingai skundžiamos nutarties išvadai, Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2002-08-30 sprendimu nėra išspręstas prašomas nustatyti juridinę reikšmę turinti faktas dėl žemės valdymo nuosavybės teise.

Sutiktina, kad iš 2002-08-30 sprendimo motyvų galima daryti išvadą, jog teismui neužteko įrodymų juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui, kad pareiškėjos senelis A. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 2 ha dydžio žemės sklypą. Tačiau naujai pareikšto reikalavimo dalyku buvo nurodytas ne 2 ha dydžio žemės sklypo valdymo, o 0,16 ha dydžio žemės sklypo valdymo juridinio fakto nustatymas. Todėl reikalavimas yra reiškiamas ne dėl to paties, o dėl kito dalyko. Be to, prie prašymo pridedami papildomi dokumentai, kurių pareiškėja neturėjo reikšdama pirminį prašymą dėl juridinių faktų nustatymo. Todėl laikytina, kad prašymas reiškiamas kitu pagrindu. Priešingai teismo išvadai, Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2002-08-30 sprendimas nelaikytinas CPK 137 str. 2 d. 4 p. nurodytu pagrindu atsiakyti priimti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turintį faktą.

Pareiškėja yra nurodžiusi argumentus, dėl kurių ji abu reikalavimus prašo nagrinėti kartu bendrosios kompetencijos teisme (abu reikalavimai susiję, abiejų reikalavimų nagrinėjimas vienoje byloje lemia greitesnį ir teisingesnį bylos išnagrinėjimą, abu reikalavimai nagrinėjami ypatingosios teisenos tvarka), todėl teismui formaliais pagrindais nebuvo pagrindo atsisakyti priimti nagrinėti 2-ąjį pareiškimo reikalavimą (dėl įstatymuose nustatytų terminų atnaujinimo).

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

Vadovaujantis CPK 320 str., 338 str., apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškimą atsisakyta priimti CPK 137 str. 2 d. 1 ir 4 p. pagrindais, yra pagrįsta ir teisėta.

Nagrinėjamu atveju apeliantė pareiškė du reikalavimus – dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo bei dėl LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme 10 str. 4 d. įtvirtinto termino atnaujinimo.

Dėl reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą

Apeliantės teigimu, priešingai skundžiamos nutarties išvadai, Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2002-08-30 sprendimu nėra išspręstas prašomas nustatyti juridinę reikšmę turinti faktas dėl žemės valdymo nuosavybės teise; be to nagrinėjamu atveju reikalavimas yra reiškiamas ne dėl to paties, o dėl kito dalyko.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, jog Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2002-08-30 sprendimu nėra išspręstas prašomas nustatyti juridinę reikšmę turinti faktas dėl žemės valdymo nuosavybės teise, nes iš Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2002-08-30 sprendimo turinio matyti, jog buvo prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. B. nuosavybės teise valdė 2 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) bei juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos senelis A. B. mirė, tačiau teismas 2002-08-30 sprendimu tenkino reikalavimus iš dalies, t.y. nustatė tik juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos senelis A. B. mirė. Dėl šių aplinkybių, bei atsižvelgiant į sprendimo motyvuojamąją dalį, kurioje pasisakyta, kad jog toks faktas (t.y. jog A. B. nuosavybės teise valdė 2 ha žemės sklypą) nustatytas negali būti, darytina išvada, jog šis klausimas buvo išspręstas iš esmės. Kita vertus, iš Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2002-08-30 sprendimo motyvų darytina, kad buvo nagrinėjamas klausimas tik dėl juridinę reikšmę turinčio fakto ar 2 ha žemės sklypas nuosavybės teise priklausė pareiškėjos seneliui A. B., tuo tarpu dėl 0,16 ha žemės sklypo priklausymo nuosavybės teise pareiškėjos seneliui A. B. teismas minėtame sprendime nepasisakė.

Darytina išvada, jog skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos pareiškimo dalį dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo CPK 137 str. 2 d. 4 p. pagrindu, nes dėl reiškiamo reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos senelis A. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 0,16 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini)nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas.

Dėl reikalavimo atnaujinti terminą

Nesutikdama su skundžiama nutartimi, apeliantė nurodo, jog abu reikalavimai susiję, abiejų reikalavimų nagrinėjimas vienoje byloje lemia greitesnį ir teisingesnį bylos išnagrinėjimą, abu reikalavimai nagrinėjami ypatingosios teisenos tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas formaliai atsisakė priimti ir šį reikalavimą.

Pažymėtina, jog Specialioji teisėjų kolegija ne kartą yra nurodžiusi, jog Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme 10 straipsnyje įtvirtintų terminų prigimtis nėra vienoda. Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto termino atnaujinimas yra susijęs su tuo, ar asmuo apskritai turi teisę pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą. Jeigu minėtas terminas neatnaujinamas, asmuo nėra pretendentu, t.y. kitų klausimų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu (tarp jų įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino atnaujinimas ir juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymas nuosavybės teisių atkūrimo tikslu) nėra galimas, nes nesukels teisinių pasekmių. Tik išsprendus klausimą (administracinės teisenos tvarka) dėl minėto termino atnaujinimo, ir atitinkamai viešojo administravimo institucijai nurodžius apie nuosavybės teises ir (arba) giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų nepakankamumą, asmuo gali kreiptis į teismą dėl 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino atnaujinimo bei atitinkamų juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo (pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 14 d. nutartis, priimta byloje pagal G. D. v. Kauno apskrities viršininko administracija, 2013 m. birželio 25 d. nutartis Nr. T-76-2013, priimta byloje pagal pareiškėjo R. J. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo). Reikalavimai dėl 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto termino atnaujinimo bei juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tokiu atveju gali būti nagrinėjami kartu bendrosios kompetencijos teisme (pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 18 d. nutartis byloje Nr. T-110/2015; Specialiosios teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta byloje R. R. v. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir Kauno apskrities viršininko administracija; 2012 m. gruodžio 31 d. nutartis Nr. T-251-2012, priimta byloje pagal pareiškėjos R. Č. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl termino atnaujinimo ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, 2013 m. spalio 28 d. nutartis Nr. T-118-2013, priimta byloje pagal pareiškėjos R. L. pareiškimą dėl žemės valdymo nuosavybės teise juridinio fakto nustatymo ir termino atnaujinimo). Tačiau klausimas dėl Lietuvos Respublik?s piliečių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino atnaujinimo, su kitais reikalavimais (dėl 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto termino atnaujinimo bei juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo) negali būti sujungiamas, ir bendrosios kompetencijos teisme negali būti nagrinėjamas (Specialiosios teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta byloje A. Č. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kiti; 2009 m. sausio 14 d. nutartis, priimta byloje G. D. v. Kauno apskrities viršininko administracija, 2013 m. birželio 25 d. nutartis Nr. T-76-2013, priimta byloje pagal pareiškėjo R. J. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo).

Nagrinėjamu atveju iš apeliantės pareiškimo turinio matyti, kad ji dar 1992-03-20 (t.y. neparleidusi Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d. nustatyto termino) pateikė suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės ūkio tarnybai prie LR ūkio ministerijos prašymą atkurti nuosavybės teisę į jos senelio A. B. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą; taip pat pareiškime ji nurodo praleidusi kitą – Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d. – nustatytą terminą.

Pažymėtina, jog Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d. nustatyta, jog kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Taigi, Specialioji teisėjų kolegija nuosekliai formuoja praktiką, kad reikalavimai dėl LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme 10 str. 4 d. įtvirtinto termino atnaujinimo bei juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo gali būti nagrinėjami kartu bendrosios kompetencijos teisme. Taigi pareiškėjos abu reikalavimai – dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir termino pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus (teismo priimtą sprendimą) atnaujinimo – teismingi bendrosios kompetencijos teismui. Todėl skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos pareiškimo dalį dėl termino atnaujinimo CPK 137 str. 2 d. 1 p. pagrindu, kaip nenagrinėtą civilinio proceso tvarka.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, dėl to priėmė nepagrįstą nutartį, todėl skundžiama nutartis naikintina ir pareiškimo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d., 337 str. 1 d. 3 p.).

Vadovaudamasis CPK 337 str.1 d. 3 p., 338 str. ir 339 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartį ir perduoti pareiškėjos M. F. pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo bei įstatymu nustatyto termino atnaujinimo priėmimo klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.