Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-44-606/2018

Teisėja Ingrida Krušienė Teisminio proceso Nr. 1-60-1-00325-2013-4

2018 m. vasario 26 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Editos Lapinskienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo E. B. baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. gynėjo advokato Raimundo Jurkos apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 9 d. nuosprendžio, kuriuo E. B., gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalį – laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant per aštuonis mėnesius neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis,

pagal BK 25 straipsnio 2 dalį 222 straipsnio 1 dalį – 80 MGL (3012,80 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 4 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, paskirtos bausmės pagal BK 286 straipsnį ir 25 straipsnio 2 dalį 222 straipsnio 1 dalį subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, ir ši subendrinta bausmė subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, bausmes visiškai sudedant, ir paskirta galutinė bausmė – laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant per aštuonis mėnesius neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, ir 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda.

Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas 2013 m. rugpjūčio 9 d. (viena diena), ir, taikant BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b) papunkčio taisyklę, nustatyta galutinė bausmė – laisvės apribojimas vienuolikai mėnesių dvidešimt aštuonioms dienoms, įpareigojant per aštuonis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis ir 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir V. J., tačiau nuosprendis dėl jo neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. B. nuteistas už tai, kad mušdamas sukėlė šeimos nariui fizinį skausmą ir nežymiai jį sužalojo:

2013 m. rugpjūčio 8 d., apie 24 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), balkone, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, rankomis ne mažiau kaip 10 kartų sudavė sugyventinei K. K. į galvą, kaklą, 1 kartą – į dešinės rankos žastą, po to kambaryje, jai atsigulus lovoje ir užsiklojus galvą, jis rankomis ne mažiau kaip 10 kartų sudavė pastarajai į nugarą, ne mažiau kaip 5 kartus – į galvą, užlipęs ant lovos ne mažiau kaip 8 kartus spyrė jai į juosmenį kairiajame šone, ne mažiau kaip po 5 kartus spyrė į nugarą ir į galvą, tokiu būdu nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą bei dėl galvos sumušimo, dešinio žasto sumušimo ir kaklo dešinės pusės odos nubrozdinimo padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

E. B. nuteistas ir už tai, kad panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui:

2013 m. rugpjūčio 9 d. 00.23 val., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Klaipėdos apskrities VPK Palangos miesto PK VPS patrulių būrio vyr. patruliui R. A. vykdant tarnybines pareigas, t. y. E. B., įtariamą nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymu, pasodinus į tarnybinį automobilį „Nissan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) siekiant pristatyti į policijos komisariatą, jis koja spyrė R. A. į pilvą, dėl to nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą, tokiu būdu pavartodamas fizini smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui.

E. B. nuteistas ir už tai, kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą:

E. B., būdamas UAB (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), veiklą vykdžiusios (duomenys neskelbtini), akcininku ir nuo bendrovės įkūrimo faktiškai vadovavęs UAB (duomenys neskelbtini) ūkinei finansinei veiklai, laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. būdamas atsakingas už bendrovės ūkinę finansinę veiklą, veikdamas bendrininkų grupe su formaliai direktoriumi įdarbintu ir dirbusiu V. J., kuris realiai direktoriaus kompetencijai priklausiusių pareigų neatliko, o vykdė bendrovės akcininko ir faktiškai bendrovei vadovavusio E. B. nurodymus dėl UAB (duomenys neskelbtini) ūkinės finansinės veiklos, tyčia organizavo apgaulingą UAB (duomenys neskelbtini) teisės aktų reikalaujamą buhalterinės apskaitos tvarkymą, siekdamas, kad nebūtų galima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, o būtent: E. B., siekdamas pridengti savo, kaip faktinio bendrovės valdymo organo – direktoriaus realiai organizuojamą ir vykdomą UAB (duomenys neskelbtini) ūkinę finansinę veiklą, vengdamas būti oficialiu bendrovės vadovu ir taip siekdamas išvengti atsakomybės dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo, žinodamas, kad pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalį, numatančią, kad „už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas“ – už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas ir taip suvokdamas ir žinodamas, jog jis yra atsakingas už UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, jog „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, jog „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, veikdamas pats ir pasitelkdamas oficialiai UAB (duomenys neskelbtini) valdymo organo – direktoriaus – pareigas ėjusį, tačiau faktiškai direktoriaus kompetencijai priskirtų pareigų neatlikusį, formaliai direktoriumi dirbusį V. J., taip bendrininkų grupe su formaliai direktoriumi įdarbintu ir dirbusiu V. J. tyčia, suvokdamas savo nusikalstamo veikimo pobūdį, numatydamas nusikalstamus veikos padarinius, veikdamas per kitą asmenį – akcininkų paskirtą formalų įmonės direktorių V. J., organizavo apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

E. B. informavęs V. J., kad visus ūkinius, finansinius, statybos organizavimo ir atlikimo bei kitus klausimus, kylančius iš 2014 m. liepos 28 d. pasirašytos rangos sutarties Nr. 2014/07/22, susijusios su gyvenamojo namo V. J. statyba ir apdaila, spręs jis pats, gyvenamojo namo V. J. statybą organizavo ir atliko taip, kad UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinėje apskaitoje nebūtų parodytos ūkinės finansinės operacijos, susijusios su rangos sutarties Nr. 2014/07/22 vykdymu.

E. B., veikdamas pats ir per formaliai bendrovės direktoriumi dirbusį V. J., pastarajam nurodė parengti atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktą dėl atliktų statybos darbų, statant gyvenamąjį namą V. J., V. J. pateikė duomenis apie atliktus darbus – atliktų darbų pavadinimus, kiekius ir kainas, nurodė, kad iš viso yra atlikta darbų, skaičiuojant su PVM, už 65 446,76 Lt (18954,69 Eur).

E. B., veikdamas per UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą tvarkiusį UAB „(duomenys neskelbtini) “ įgaliotą asmenį V. E., nesuvokusią jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, tyčia, veikdamas apgaulingai, nepateikė jai apskaitos dokumentų apie faktiškai įvykusias ūkines operacijas – vykdant 2014 m. liepos 28 d. rangos sutartį Nr. 2014/07/22 su priedu Nr. 1 dėl gyvenamojo namo statybos ir apdailos V. J., apie atlikus darbus pagal 2014 m. rugpjūčio 29 d. atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktą ir panaudotų statybinių medžiagų įsigijimą, sunaudojimą bei darbo jėgos panaudojimą, šių duomenų nepateikė ir formaliai direktoriumi dirbusiam V. J., dėl to UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą tvarkiusios UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotas asmuo V. E., neturėdama apskaitos dokumentų apie faktiškai įvykusias ūkines-finansines operacijas, į UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą neįtraukė ir apskaitos registruose neužregistravo statybinių medžiagų, panaudotų atliekant 2014 m. rugpjūčio 29 d. atliktų darbų priėmimo–perdavimo akte nurodytus užsakovui V. J. namo statybos darbus, įsigijimo, sunaudojimo bei darbo jėgos panaudojimo, dėl to UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinėje apskaitoje negalima nustatyti šiame objekte pagal 2014 m. rugpjūčio 29 d. atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktą sunaudotų statybinių medžiagų įsigijimo ir sunaudojimo kiekio, kainos bei panaudotos darbo jėgos vertės.

Taip pat E. B., kaip faktinis UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, veikdamas pats, V. B. už atliktus statybos darbus pagal minėtą 2014 m. liepos 28 d. rangos sutartį Nr. 2014/07/22 su priedu Nr. 1, statant gyvenamąjį namą V. J., sumokėjęs 9600 Lt (2780,35 Eur), tyčia, veikdamas apgaulingai, apskaitos dokumentais nepagrindė ir šių duomenų neperdavė nei formaliai direktoriaus pareigas ėjusiam V. J., nei UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą tvarkiusios UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotam asmeniui V. E., ir taip tyčia, veikdamas apgaulingai, į UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, veikdamas per UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą tvarkiusį UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotą asmenį V. E., nesuvokusią jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, neįtraukė 9600 Lt (2780,35 Eur) grynųjų pinigų išmokėjimo iš bendrovės kasos už atliktus statybos darbus V. B..

Taip E. B., būdamas UAB (duomenys neskelbtini) akcininkas ir faktiškai vadovavęs bendrovės ūkinei finansinei veiklai, organizuodamas ir vykdydamas UAB (duomenys neskelbtini) veiklą, pats ir veikdamas bendrininkų grupe kartu su formaliai direktoriumi dirbusiu V. J., tyčia, veikdamas sąmoningai apgaulingai, organizavo UAB (duomenys neskelbtini) teisės aktų reikalaujamą buhalterinės apskaitos tvarkymą, dėl to laikotarpiu nuo 2014 rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. negalima iš dalies nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Teismas, pernelyg sureikšmindamas nuteistąjį E. B. kaltinančius įrodymus, bei, visiškai nepasisakydamas dėl kitų reikšmingų gynybos nurodytų duomenų, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų įrodymų vertinimo reikalavimų ir tuo pažeidė šalių rungimosi bei visuotinai pripažintą in dubio pro reo principą. Apeliantas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyse ne kartą akcentavo BPK 7 straipsnyje deklaruojamą rungimosi principą, kuris reiškia, kad byla teisme turi būti sprendžiama ginčo keliu. BPK įpareigoja teismą neapsiriboti vien tik proceso dalyvių pateikiamais duomenimis, bet ir pačiam siekti nustatyti tiesą byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-252/2005). Taip pat teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų esminiais pažeidimais paprastai pripažįstami atvejai, kai teismo išvados padarytos nesiėmus visų įmanomų priemonių tam, kad būtų nustatytos visos teisingam bylos išsprendimui reikšmingos aplinkybės; neįvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse numatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-253-303/2015). Apeliantas akcentuoja, jog baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K- 532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7N-73/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber ; Messeguė and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.).

Apelianto tvirtinimu, spręsdamas E. B. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 25 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį klausimą, teismas iki galo neištyrė visų teisingam bylos išsprendimui svarbių aplinkybių, dėl to buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Teismas kategoriškais bei neabejotinais duomenimis nepaneigė aplinkybės, kad nuteistasis E. B. kaip UAB (duomenys neskelbtini) akcininkas tik aktyviai domėjosi organizaciniais įmonės reikalais, o buvęs įmonės direktorius V. J. realiai atliko jam paskirtas vadovavimo bendrovei pareigas.

Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėjas, nukentėjusioji K. K. prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-109/2014, 2K-148/2014, 2K-240/2014, 2K-26-746/2015). Taigi būtent apeliacinio skundo ribos – nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas – lemia bylos apeliaciniame procese nagrinėjimo ribas.

Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal teismų praktiką tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje tik formaliai atkartojo specialisto išvadas, kurios buvo padarytos iš esmės remiantis tik liudytojų parodymais, bei ignoravo gynybos pateiktas auditoriaus A. V. 2017 m. sausio 6 d. pastabas „Dėl Finansinių nusikaltimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvados dėl UAB (duomenys neskelbtini) ūkinės finansinės veiklos tyrimo“, o šių duomenų vertinimas byloje iš esmės galėjo paneigti kai kurių objektyviųjų apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo požymių (veikos, padarinių) nuteistojo E. B. veiksmuose buvimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas dar kartą akcentuoja, jog apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai ir nustatomi būtent kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-233/2014). Šiuo atveju pažymėtina, kad nusikalstama veika, už kurią skundžiamu nuosprendžiu nuteistas E. B., galbūt būtų ir neišaiškėjusi. Ikiteisminis tyrimas pagal nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, požymius, buvo atliekamas būtent pagal liudytojo V. J. pareiškimą. Ikiteisminio tyrimo metu buvo tiriamos visos aplinkybės, susijusios su nusikalstamos veikos padarymu, nustatinėjami kalti asmenys, todėl, atlikdama tyrimą, vyriausioji specialistė V. S. pagrįstai rėmėsi ikiteisminio tyrimo medžiaga bei jos pagrindu nustatinėjo, ar konkrečiu atveju atsirado būtent buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai. BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas bylos nagrinėjimo teisme dalyviams suteikia teisę aktyviai dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus. Proceso dalyviai turi teisę siūlyti tirti kaip įrodymus ir tuos duomenis, kurie nėra nurodyti kaltinamajame akte. BPK nedraudžia naujų įrodymų pateikti ir bylos nagrinėjimo pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, tačiau bylą nagrinėjantis teismas neprivalo tirti visų proceso dalyvių pateikiamų dokumentų. Antra vertus, BPK nuostatos neįpareigoja teismo tenkinti visų prašymų dėl naujų įrodymų ištyrimo. Rungimosi principas nėra pažeidžiamas, jei teismas netenkina prašymų tirti naujus įrodymus, kai, pavyzdžiui, 1) nėra tikimybės, jog patenkinus prašymą gali būti gauti reikšmingi teisingam bylos išsprendimui duomenys, 2) reikšmingoms bylos aplinkybės patikimai nustatyti pakanka byloje ištirtų įrodymų ir nėra tikimybės, kad ištyrus naujus įrodymus galėtų būti daromos kitokios išvados dėl reikšmingų bylai faktų buvimo ar nebuvimo, 3) yra aišku, kad prašomi naujai tirti duomenys negalės būti pripažinti įrodymais dėl duomenų neatitikties BPK 20 straipsnyje numatytiems reikalavimams, 4) prašymo tenkinimas yra neįmanomas dėl negalimumo pakviesti į teismo posėdį prašomus apklausti asmenis, išreikalauti prašyme nurodomus dokumentus ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-45-507/2015).

Pažymėtina, jog klausimas dėl byloje pateiktų auditoriaus A. V. 2017 m. sausio 6 d. pastabų „Dėl Finansinių nusikaltimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvados dėl UAB (duomenys neskelbtini) ūkinės finansinės veiklos tyrimo“, auditoriaus A. V. apklausos buvo išspręstas apeliaciniame teismo posėdyje (t. 8, b. l. 6), tačiau dar kartą akcentuotina, jog visi baudžiamojoje byloje pateikiami duomenys turi atitikti įrodymų sąvoką baudžiamojo proceso įstatymo 20 straipsnio prasme, o auditoriaus A. V. pateiktose pastabose pateikiamas 2016 m. vasario 23 d. specialisto išvados Nr. 5-3/14, kaip įrodymo, vertinimas, jomis grindžiamas ir apeliacinis skundas. Kaip jau buvo minėta, įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, todėl pirmosios instancijos teismas taip pat, laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, pagrįstai ir teisėtai pateiktų pastabų kaip įrodymo nevertino. Be to, teisiamajame posėdyje buvo apklausta specialisto išvadą pateikusi specialistė V. S., kuriai nuteistojo E. B. gynėjas turėjo teisę užduoti ir uždavė klausimų, susijusių su padarytomis išvadomis specialisto išvadoje. Specialistė patvirtino, jog atliekant tyrimą, specialistai privalo vadovautis ir vadovaujasi Ekonominių nusikaltimų nuostatais, kur nurodyta, jog jie turi remtis įvykio metu nustatytais faktais, į menamus ir konsultacinius klausimus neatsakinėja (t. 7, b. l. 19–20).

Pažymėtina, kad buhalterinės apskaitos organizavimas ir buhalterinės apskaitos tvarkymas nėra tapačios sąvokos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-41/2012, 2K-363/2014). Kaip jau aptarta, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį, būtent įmonės vadovas yra atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą. Nagrinėjamu atveju nuteistasis E. B. buvo kaltinamas ir skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už tai, kad būdamas UAB (duomenys neskelbtini) akcininku, veikdamas pats ir per formaliai bendrovės direktoriumi dirbusį V. J., tyčia organizavo apgaulingą UAB (duomenys neskelbtini) teisės aktų reikalaujamą buhalterinės apskaitos tvarkymą, susijusį tik su gyvenamojo namo V. J. statyba ir apdaila pagal 2014 m. liepos 28 d. pasirašytą rangos sutartį Nr. 2014/07/22 su priedu Nr. 1, t. y. dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių atsiradimo, susijusių su į apskaitą neįtrauktų 9600 Lt (2780,35 Eur) grynųjų pinigų išmokėjimo V. B. ir grynųjų pinigų gavimo iš V. J. už atliktus darbus pagal 2014 m. rugpjūčio 29 d. atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktą, ir dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Teisiamajame posėdyje nuteistas E. B. parodė, jog jis kartu su T. J. įkūrė įmonę. Tuo metu jis dirbo (duomenys neskelbtini), o T. J. – (duomenys neskelbtini) , todėl nė vienas iš jų negalėjo eiti direktoriaus pareigų, jie ieškojo kito žmogaus. T. J. pasiūlė S. Š., jis tapo įmonės direktoriumi. Nuteistajam E. B. buvo žinoma, kad pažįstamas V. J. nori statytis namą, jis savivaldybėje išsiiminėjo leidimą statybai. Su V. J. telefonu sutarė, kad jam pastatys namą, pasirašė sutartį. Sutartį parengė teisinį išsilavinimą turėjęs S. Š.. Kas pirko medžiagas namo statybai, E. B. nežinojo, tuose procesuose nedalyvavo. V. J. buvo nepatenkintas direktoriaus darbu, todėl į direktoriaus vietą buvo pradėta ieškoti kito žmogaus. Šias pareigas pasiūlė eiti kaip statybininkui V. J., su juo iš pradžių susitiko pats (E. B.). Tačiau priimant V. J. į darbą, su juo kalbėjo ir T. J.. V. J. buvo išaiškinta, ką šiam reikės daryti. V. J. pradėjo dirbti nuo rugpjūčio 1 d., nors jis turėjo kitą veiklą – sulčių spaudimą. Buvo aptartas atlyginimas, nustatyta, kad bandomuoju laikotarpiu bus minimalus atlygis. S. Š. perdavė aktu V. J. sutartį, sąmatą ir visus kitus dokumentus. Dokumentų perdavime jis (E. B.) nedalyvavo. V. J. namo statybą direktoriui pavedė akcininkai. T. J. pasiūlė, kad jo kaimynas V. B. galėtų atlikti statybos darbus, o kai jis perėmė įmonę, pamatė, kad su V. B. nebuvo sudaryta jokių sutarčių. Direktorius turėjo suprasti, kas yra objektų valdymas. V. J. žinojo apie sutartį dėl V. J. objekto, nes sutartis buvo pas direktorių S. Š., o jis dokumentus perdavė V. J.. Kas faktiškai dirbo statyboje, E. B. teigimu, jam nėra žinoma. Jam pačiam V. J. statomame name yra tekę būti kartu su T. J. ir V. J. vieną kartą. Tuo metu šį objektą parodė V. J., sutartis jau buvo pasirašyta. V. J. gyveno šalia, todėl visus nusiskundimus pareikšdavo jam (E. B.). Kai su kitu akcininku ir V. J. keliai išsiskyrė, jis iš V. J. negalėjo atgauti dokumentų, kol nepagrasino. Po to dokumentai buvo perduoti per T. J.. Kai atgavo dokumentus, juos peržiūrėjęs surado darbų atlikimo aktą, 2015 m. sausio mėnesį jį pateikė buhalterei. Ji išrašė sąskaitą. Jam darbų atlikimo aktas anksčiau perduotas nebuvo. Kaip ant akto pasirašė V. J., jam nežinoma. V. J. jam jokių pinigų neperdavė. Jis įmone domėjosi kaip akcininkas, V. J. paskambindavo. Su buhaltere darbo sutartį pasirašė S. Š., jis su V. E. susipažino 2014 m. spalio mėnesį – tik tada, kai tapo vieninteliu akcininku. S. Š. prie elektroninio pašto prisijungimą turėjo, su V. B. elektroniniais laiškais jis iš įmonės pašto nebendravo, rašė iš savo elektroninio pašto. Elektroninio pašto dėžutę sukūrė S. Š., jos slaptažodį perdavė V. J.. E. B. tvirtinimu, jis jokių atsiskaitymų su V. B. nevykdė, jam pinigų nemokėjo. V. B. buvo pristatytas direktoriui ir buvo prašyta, kad jį įformintų, kai jis atliks darbus. E. B. prisiminė, kad buvo kalbama apie atsiskaitymą už V. B. atliktus darbus, kad T. J. atsiskaitys su V. B. per „(duomenys neskelbtini) “. Pokalbyje dalyvavo V. J., T. J.. Pokalbis vyko kavinėje, todėl jį galėjo girdėti K. K., nes ji irgi ten buvo (t. 7, b. l. 15–18).

Iš aptartų nuteistojo E. B. parodymų nustatyta, kad jis neigė, jog V. J. buvo tik kaip formalus, o jis kaip faktinis UAB (duomenys neskelbtini) direktorius ir tvarkė visus ūkinius, finansinius, statybos organizavimo ir atlikimo bei kitus klausimus, kilusius iš 2014 m. liepos 28 d. pasirašytos rangos sutarties Nr. 2014/07/22, susijusios su gyvenamojo namo V. J. statyba ir apdaila, gavo iš V. J. už atliktus darbus pagal 2014 m. rugpjūčio 29 d. atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktą grynuosius pinigus, taip pat neigė, jog už atliktus statybos darbus pagal minėtą 2014 m. liepos 28 d. rangos sutartį Nr. 2014/07/22 su priedu Nr. 1, statant gyvenamąjį namą V. J., sumokėjo V. B. 9600 Lt (2780,35 Eur).

Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio – kaltės – turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko parodymais apie tai, kaip jis suvokė aplinkybes, bet ir analizuojant visus bylos faktus, leidžiančius spręsti apie asmens kaltės turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-526/2011 ir kt.).

Teisiamajame posėdyje nuteistasis V. J. parodė, kad su E. B. aptarė pasiūlymą dirbti įmonėje UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi. V. J. sakė, jog faktiškai galės pradėti dirbti bendrovėje tik nuo spalio mėnesio pabaigos ar lapkričio mėnesio pradžios, kai baigsis sulčių spaudimo sezonas. Kadangi bendrovėje buvo nesutarimų su tuo metu dirbusiu direktoriumi, jo buvo paprašyta pradėti dirbti nuo rugpjūčio 1 d., todėl pagal dokumentus direktoriumi dirbo nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. Pokalbio metu E. B. minėjo įmonės tikslus, kad įmonė nori augti, idėja buvo rimta, rimti žmonės, jis pats turėjo daug patirties statybose, todėl sutiko dirbti, sutarė, kad jo palauks. Įdarbinimo metu buvo paminėta apie V. J. namo statybą. Kai V. J. pradėjo dirbti, buvęs direktorius S. Š. atvežė kažkokius įmonės dokumentus, į kuriuos jis nesigilino, pasirašė aktą, gavo antspaudą. Pasirašant aktą dalyvavo S. Š., E. B.. Nuteistasis neprisiminė, ar jo pasirašymo metu dalyvavo ir antrasis akcininkas T. J.. Viskas vyko „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) . Kur padėjo dokumentus, nuteistasis V. J. neprisiminė. Bendrovė jokio ofiso neturėjo, įmonės registracijos vieta buvo tik formalus adresas. Bendraudamas su E. B. telefonu gavo nurodymus dėl darbų pas V. J. pagal sutartį. Šią sutartį skaitė tik tiek, kad žinojo, jog tai yra rangos sutartis, kitų aplinkybių ir detalių nežinojo, nes tiesiog fiziškai negalėjo to padaryti – ją turėjo labai trumpai, tai buvo vėlai vakare, po ilgos darbo dienos. Statybinių medžiagų jis neužsakinėjo, nurodymų pirkti statybines medžiagas nedavė. Į statybų objektą pas V. J. nuvykęs lyg ir buvo. Kas statė V. J. namą, kas kam mokėjo atlyginimą, V. J. nežinojo. Jis pats pinigų už namo statybą niekam nemokėjo, darbų neorganizavo, statybinių medžiagų nepirko, ant darbų atlikimo akto pasirašė paprašytas E. B.. Rugpjūčio mėnesio pabaigoje paskambino E. B. ir pasakė, kad reikia pasirašyti aktą dėl atliktų darbų pas V. J., padiktavo, kokie darbai, už kokią kainą yra atlikti. Jis tuo pagrindu ir surašė aktą, kurį vakare, po darbų nuvežė į (duomenys neskelbtini) E. B. ir daugiau šio akto nematė. Atvežęs aktą, E. B. priminė, jog būtina pagal šį aktą išrašyti PVM sąskaitą faktūrą, ir šis žadėjo tai padaryti. Daugiau to akto nematė, kiek prisiminė, atliktų darbų suma buvo 65000 litų. V. J. tvirtinimu, jis dar ne kartą E. B. ragino išrašyti sąskaitą, nes E. B. sakė, jog tiesiogiai bendrauja su V. J.. V. J. pasitikėjo E. B., kad jis įvykdys pažadą, suvokė, kokia yra direktoriaus atsakomybė. Nuvykęs pas įmonės buhalterę V. E. sužinojo, jog nėra išrašytos sąskaitos. Tada suprato, kad vyksta kažkokie negeri dalykai, todėl paskambino antram akcininkui T. J., su juo susitiko „(duomenys neskelbtini)“ ir paprašė atleisti jį iš direktoriaus pareigų. Tuo jo (V. J.) darbas toje įmonėje baigėsi. Išeidamas iš darbo labai pyko ant E. B., todėl dokumentus atidavė akcininkui T. J.. Nuteistasis V. J. taip pat parodė, kad yra pasirašęs ir daugiau sutarčių, tačiau jokių klausimų, kylančių iš jų nederino, visais objektais rūpinosi pats E. B., o jis spaudė sultį po 14 val. per parą. Elektroninis paštas bendrovėje buvo bendras, juo naudojosi tiek E. B., tiek T. J., nors sukurti rekvizitai ir nurodyti kontaktai buvo jo, kaip direktoriaus, ir todėl jo rekvizitai buvo matomi ant kiekvieno rašyto laiško. Jis jokių elektroninių laiškų nerašė. V. J. turėjo prisijungimą ir prie sąskaitos banke, tačiau prisijungimą turėjo ne jis vienas. Mokėjimo pavedimus atlikdavo abu akcininkai arba buhalterė, jis nė vieno pavedimo nedarė. V. J. parodė, jog bendrovėje dirbo kaip formalus direktorius, t. y. tik pasirašinėdavo tam tikrus dokumentus. V. B. nepažinojo ir su juo elektroniniais laiškais nesusirašinėjo, kas su juo derino sutartį dėl atliekamų darbų, nežinojo (t. 7, b. l. 12–15).

Iš aptartų nuteistojo V. J. parodymų nustatyta, kad jis ir pats neneigė, kad kaip UAB (duomenys neskelbtini) direktorius jis gavo įmonės antspaudą, jam buvo perduoti kažkokie įmonės dokumentai, į kuriuos nesigilino, jo vardu buvo sukurtas elektroninis paštas, jis turėjo prisijungimą prie sąskaitos banke, taip pat atliko tam tikras funkcijas, t. y. pasirašė ant kelių rangos sutarčių, kitų dokumentų, tačiau veikė tik kaip formalus direktorius, vykdydamas E. B. nurodymus, o viskuo rūpinosi pats E. B.. Kartu V. J. suprato ir savo, kaip direktoriaus atsakomybę, bet tuo metu visiškai pasitikėjo E. B. ir dėl to gailisi. Tačiau su V. J. ir V. B. nieko bendro neturėjo iš viso. E. B. jam tik buvo užsiminęs apie V. J. objektą, o jis iš esmės neturėjo galimybės nuosekliai perskaityti ir pasirašytą su V. J. dėl namo statybos rangos sutartį. Nuteistasis V. J. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, dar apklausiant jį kaip liudytoją, vėliau ir kaip įtariamąjį, pripažino ir nuosekliai parodė, jog jis asmeniškai, pagal pateiktus E. B. duomenis – darbų pavadinimus, kiekius, kainas – paruošė 2014 m. rugpjūčio 29 d. „Atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktą“, jame pasirašė ir nuvežė jį E. B., informavo E. B., kad reikia išrašyti PVM sąskaitą faktūrą, ir E. B. prižadėjo, kad tai padarys asmeniškai. Tačiau vėliau sužinojo, jog tokia sąskaitą faktūra išrašyta nebuvo, todėl supratęs, kad įmonė dirba nesąžiningai, iš darbo išėjo (t. 3, b. l. 48–50, t. 5, b. l. 30–31, 39).

Akistatos su E. B. metu V. J. davė analogiškus parodymus, kaip ir ankstesnių apklausų metu, jog visais klausimais, susijusiais su V. J. namo statyba, rūpinosi ir sprendė E. B.. V. J. tik E. B. nurodymu ir pagal jo pateiktus duomenis, darbų pavadinimus, kiekius ir kainas parengė 2014 m. rugpjūčio 29 d. „Atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktą“, jį nuvežė į barą „(duomenys neskelbtini)“ ir perdavė E. B., be to, jam pasakė, kad reikia išrašyti ir PVM sąskaitą faktūrą, ir E. B. jam pasakė, kad sąskaitą išrašys, kai užsakovas pasirašys. Akistatos metu nuteistasis E. B. su V. J. parodymais nesutiko, tvirtino, kad jokių nurodymų V. J. dėl darbų atlikimo, akto surašymo nedavė ir duomenų jam neteikė, surašytas aktas jam nebuvo atvežtas, jog jokio pokalbio apie tai, kad reikia išrašyti PVM sąskaitą faktūrą nebuvo, rūpintis V. J. namo statyba buvo pavesta direktoriui V. J., jog po to, kai V. J. buvo atleistas iš pareigų, jis pastarajam paskambino ir paprašė perduoti buhalterinius dokumentus, tačiau šis nenorėjo jų perduoti, ir tik pagrasinus policija, juos sudėjo į T. J. automobilio bagažinę (t. 4, b. l. 167–173).

Iš 2014 m. liepos 30 d. UAB (duomenys neskelbtini) akcininkų susirinkimo protokolo Nr. 201407301 nustatyta, jog buvo nutarta nuo 2014 m. liepos 31 d. iš direktoriaus pareigų atleisti S. Š. ir nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. priimti V. J. (t. 1, b. l. 102).

2014 m. rugpjūčio 1 d. V. J. pateikė prašymą Juridinių asmenų registre registruoti jį kaip UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi (t. 1, b. l. 89–92).

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju, ne tik nuteistasis V. J. pripažino, bet ir byloje surinktais, teisiamajame posėdyje ištirtais ir skundžiamame nuosprendyje aptartais duomenimis nepaneigta, jog nuteistasis V. J. kaip UAB (duomenys neskelbtini) direktorius pasirašė apeliaciniame skunde paminėtas rangos sutartis, kitus dokumentus, turėjo prieigą prie sąskaitos banke ir panašiai. Kadangi šios aplinkybės išsamiai ir nuosekliai aptartos skundžiamame nuosprendyje, jų iš esmės neginčija ir nuteistasis V. J., todėl apeliacinės instancijos teismas dar kartą jų plačiau neaptaria. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylos duomenys nepaneigia aplinkybės, jog kaip UAB (duomenys neskelbtini) direktoriui V. J. sukurtu elektroniniu paštu galėjo naudotis ir naudojosi ne tik V. J., bet ir akcininkai E. B. bei T. J., galbūt ir kiti asmenys. Pažymėtina ir tai, kad elektroninį paštą susikūrė ne pats V. J., jis buvo sukurtas S. Š. ir perduotas V. J.. Todėl vien tai, jog parašius elektroninį laišką, po juo būdavo nurodyti kaip direktoriaus V. J. rekvizitai, visiškai nepatvirtina to, kad konkretų elektroninį laišką rašė būtent V. J..

Kolegija pažymi, kad, tapdamas įmonės vadovu, asmuo įgyja ne tik įgaliojimus ją valdyti, atstovauti, jos vardu priimti sprendimus, tačiau ir prisiima daugybę su įmonės valdymu susijusių pareigų, nustatytų Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme bei kituose teisės aktuose, tarp jų – ir Buhalterinės apskaitos įstatyme nustatytas pareigas tinkamai bei sąžiningai organizuoti įmonės buhalterinę apskaitą. Tai, kad vadovas nesidomi įmonės veikla, neatleidžia jo nuo atsakomybės dėl įstatymuose nustatytų pareigų neatlikimo ar netinkamo atlikimo. Todėl V. J., tapdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, prisiėmė visas su šiuo statusu susijusias pareigas bei įsipareigojo tinkamai jas vykdyti, todėl neabejotinai jam kilo atsakomybė pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė jam baudžiamąjį įstatymą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors atsakomybė kaip direktoriui pagal BK 222 straipsnio 1 dalį V. J. kilo, tačiau bylos duomenimis nepaneigta, jog nuteistasis E. B., veikdamas jau pats ir per formaliai bendrovės direktoriumi dirbusį V. J., tyčia organizavo apgaulingą UAB (duomenys neskelbtini) teisės aktų reikalaujamą buhalterinės apskaitos tvarkymą, susijusį su gyvenamojo namo V. J. statyba ir apdaila pagal 2014 m. liepos 28 d. pasirašytą rangos sutartį Nr. 2014/07/22 su priedu Nr. 1, o nuteistasis V. J. kaip UAB (duomenys neskelbtini) direktorius tik vykdė UAB (duomenys neskelbtini) akcininko E. B. nurodymus.

Teisiamajame posėdyje liudytojas V. J. parodė, kad E. B. jį susirado telefonu, po to, kai jis Palangos miesto savivaldybėje gavo leidimą statybai. Su E. B. buvo pažįstamas iš anksčiau, todėl susitarė dėl namo statybos. Buvo padaryta sąmata, V. J. paprašė nuolaidos, ir jam sutikus mokėti grynais pinigais, E. B. pasakė, kad gali nubraukti PVM. Sąlygos buvo tokios, kad V. J. turėjo sumokėti avansu 33000 litų grynais. Sutarė, kad E. B. sumokės grynais 28300 litų, o skirtumą paliko statybinėms medžiagoms pirkti. 2014 m. liepos mėnesio pabaigoje, gal 28 d., be jokio raštelio, grynais E. B. perdavė 28300 litų, nes juo pasitikėjo. E. B. jam pasiūlė, kol statys namą, gyventi pas juos pastate, kuriame pirmame aukšte buvo kavinė „(duomenys neskelbtini)“, o antrame – gyveno jie patys. Rugpjūčio mėnesį, statybų aikštelėje, E. B. supažindino jį su nauju direktoriumi V. J.. Šis žmogus padarė labai gerą įspūdį, kaip labai kompetentingas, viską sudėliojo, matėsi, kad gerai išmano statybos darbus. 2014 m. rugpjūčio 29 d. paskambino V. J. ir pasakė, kad reikia pasirašyti ant darbų atlikimo akto už 54000 litų. E. B. sakė, kad „pasirašyk ir man atveši, paskui atiduosi pinigus“. V. J. su E. B. susitiko „(duomenys neskelbtini)“, kur V. J. pasakė, jog tiek grynųjų pinigų iš karto neturės, nes bankomatas per dieną išgrynina tik 7000 litų. Žmona išgrynino pinigus ir rugsėjo 1 d. susitikusi su E. B., perdavė jam 20000 litų. Tai įvyko vėlai vakare, jų buto terasoje. E. B. prašė, kad šis pasirašytų, jog gavo pinigus, tačiau E. B. atsakė, kad vėlu, neturi laiko, pasirašys vėliau ir išskubėjo, dar paklausė, kada bus sumokėti likusieji pinigai. Rugsėjo 8 d. jie susitiko papietauti „(duomenys neskelbtini)“ ir tada jis perdavė E. B. 34000 litų. Šiam imant pinigus nuo stalo ir juos skaičiuojant, prie stalelio priėjo padavėja, ji atnešė maistą, matė, kaip E. B. skaičiavo pinigus. Jam pasilikus valgyti, matė, kad atskubėjo T. J. ir statybininkas V. B., jie kalbėjosi. Akte atliktų darbų kiekiai buvo nurodyti neteisingi, buvo daug prirašyta neatliktų darbų. PVM sąskaitos negavo. Kai gavo aktą, aiškinosi su E. B., nes V. J. finansų netvarkė, jis viską derindavo su E. B.. Ūkiniais reikalais rūpinosi pats E. B., taip pat jis rūpinosi, kad būtų vykdomi apmokėjimai, bet medžiagų pats neatveždavo. V. J. tai suprato iš to, kad pakeitus namo konstrukciją, reikėjo kitokių medžiagų, ir E. B. paskambinęs pasakė, jog gavo blokelių už gerą kainą. Nors pinigus buvo sumokėjęs, tačiau statybos darbai ėmė strigti, jis sužinojo, jog E. B. skiriasi su T. J.. Tačiau E. B. žadėjo viską greitai padaryti. Tada dar sumokėjo 3000 litų ir paprašė, kad greičiau vyktų darbai. E. B. pasiūlė surašyti lapą – balansą, kiek pinigų gavo, kiek išleista, kad nepanaudotus pinigus grąžina, tada jie suplėšo sutartį ir išsiskiria. Lapkričio mėnesį E. B. atnešė tokį raštą, surašytą ranka, pagal jį buvo išleista 77000 litų, o jo duota 87000 litų. Rašte buvo nurodyta, kad statybininkui V. B. sumokėta 33000 litų. V. B. pamatęs tokią sumą apstulbo. V. J. ir pats pamatė, kad yra prirašyta nerealių sąskaitų. E. B. jam perdavė 7000 litų, nors pagal paties sudarytą balansą, turėjo grąžinti 10000 litų, be to, ir tuos pinigus grąžino labai pykdamas. Kitą kartą, maždaug lapkričio viduryje, su E. B. susitiko „(duomenys neskelbtini)“. V. J. prašė jo grąžinti 3000 litų ir jie išsiskyrė piktuoju. V. J. pradėjo rinktis kitus statybininkus, kad toliau vyktų statyba, kartu atsirado nemažas sąrašas, kuriems jis liko skolingas (t. 7, b. l. 23–25).

Analogiškus parodymus liudytojas V. J. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 55–57, t. 4, b. l. 149–151).

Aptarti liudytojo V. J. parodymai visiškai patvirtina nuteistojo V. J. parodymus dėl to, jog V. J. dėl namo statybos tarėsi būtent su nuteistuoju E. B., kuris ir rūpinosi jo namo statybos reikalais, būtent E. B. sumokėjo pinigus už namo statybą, bei kartu paneigia nuteistojo E. B. parodymus, kad jis nieko bendro su V. J. namo statyba neturėjo ir jokių pinigų iš V. J. negavo. Pažymėtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininku buvo ir T. J., tačiau liudytojas V. J. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai ir išsamiai parodė, kad viską derindavo tik su E. B.. V. J. aiškiai nurodė, kokią pinigų sumą jis perdavė E. B., taip pat ir pinigų perdavimo E. B. aplinkybes, kad būtent su E. B. aiškinosi ir dėl akte neteisingai nurodytų atliktų darbų kiekių ir panašiai, minėtame akte E. B. darė pataisymus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad ši aplinkybė taip pat nepaneigia nuteistojo V. J. parodymų, kad jis aktą perdavė E. B., jog šis paimtų V. J. parašą bei aktą perduotų buhalterei, tačiau E. B., V. J. nesutikus su akte nurodytais neteisingais duomenimis, aktą dar taisė ir jo buhalterei neperdavė. Teisiamajame posėdyje liudytojos V. E. parodymai, kad ji apie V. J. namo statybą sužinojo 2015 m. sausio 5 d., kai E. B. atsiuntė nuskenuotą darbų atlikimo aktą, kad jis sakė, jog jo laiku nepateikė, nes jį tik dabar surado (t. 7, b. l. 25–27), taip pat nepaneigia aplinkybės, jog darbų atlikimo akto buhalterei nepateikė būtent E. B.. Šiuo atveju nėra pagrindo abejoti tuo, jog jeigu darbų atlikimo akto būtų nepateikęs V. J., juolab, kad jis bendrovėje nebedirbo, neabejotinai E. B. būtų ir nurodęs, jog akto laiku nepateikė būtent V. J.. Kartu akcentuotina ir tai, kad V. J. būtent ir kreipėsi pareiškimu į prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pradėjimo pagal BK 219 ir 222 straipsnius, nurodydamas, jog, be kita ko, jis būtent su E. B. tarėsi dėl namo statybos, būtent jam, o ne kitam asmeniui sumokėjo už namo statybą per du kartus ir 20000 bei 34000 litų, tačiau E. B. sutartų darbų neatliko, be to, jis šių pinigų neapskaitė įmonės apskaitoje (t. 1, b. l. 22–24). 2014 m. rugpjūčio 29 d. Atliktų darbų priėmimo–perdavimo akte, surašytame pagal sutartį Nr. 2014/07/22, užfiksuoti duomenys patvirtina, kad jame nurodyta atliktų darbų vertė sudaro 54088,23 Lt, o priskaičiavus 11358,53 Lt PVM, iš visa suma yra 65446,76 Lt (t. 1, b. l. 33), t. y. nurodyta tokia suma, kurią V. J. sumokėjo E. B..

Aplinkybę, jog liudytojas V. J. dėl namo statybos tarėsi būtent su E. B. bei tik jis organizavo ir rūpinosi V. J. namo statybomis, kad E. B. faktiškai ir vadovavo UAB „(duomenys neskelbtini)“, patvirtina ir liudytojų V. B., S. Š., T. J. parodymai.

Teisiamajame posėdyje liudytojas V. B. parodė, kad su nuteistuoju E. B. susipažino, kai T. J. jam pasiūlė darbą. Su T. J. ir E. B. susitiko (duomenys neskelbtini) ir aptarė darbus – reikėjo pastatyti karkasinį namą, jam buvo pasakyta, jog jis bus įdarbintas firmoje, kadangi su turėtu verslo liudijimu dirbti negalėjo. Iš pradžių buvo atvykęs kažkoks žmogus, bet paskui bendravo ir viską aptarė su E. B. ir T. J.. Su jais kalbėjo ir apie atsiskaitymus už atliktus darbus. Kadangi pinigų vis negaudavo, pasakė, jog nebedirbs. Tada E. B. jam sumokėjo apie 9600 Lt, juos atvežė į kavinę ar statybas, gerai neprisiminė. Daugiau pinigų negavo. Nei V. J., nei T. J. pinigų jam nemokėjo. Oficialiai įdarbintas nebuvo, buvo tik pažadai. Nutraukė darbus, nes nemokėjo, trūko medžiagų. Su juo visiškai neatsikaitė, nors turėjo atsiskaityti už konkrečiai atliktą darbą, už kiekvieną etapą atskirai. Jokio dokumento, kad tie pinigai išmokėti, neturi. Kai E. B. atidavė pinigus, jiedu buvo vieni. Liudytojas V. B. parodė, kad su V. J. jokių kontaktų neturėjo, jis jam pinigų nemokėjo, atvažiuodavo į statybą pasižiūrėti kaip šeimininkas. Į statybvietę atvažiuodavo E. B., porą kartų buvo atvažiavęs ir T. J.. V. B. manė, kad statybai ir vadovauja E. B. bei T. J., nes tik su jais susitikdavo, jiems sakydavo dėl medžiagų, o pinigų prašė E. B.. Jokių aktų surašyme nedalyvavo (t. 7, b. l. 21–22).

Teisiamajame posėdyje specialistė V. S. patvirtino, kad V. B. nurodė, jog jis dirbo pagal darbo sutartį, jam buvo sumokėti 9600 litų už darbą, tačiau pagal Sodros duomenis jis nebuvo EPV darbuotojas, jis dirbo pagal verslo liudijimą. Jam buvo sumokėti pinigai, bet jie nebuvo apskaityti – nebuvo pagrįsti nei kasos išlaidų orderiais, nei kitais dokumentais. Įmonė turėjo pagrįsti pinigų, kurie buvo išmokėti V. B. už darbą, įnešimą į kasą, šiuo atveju – jokių dokumentų nebuvo (t. 7, b. l. 19–20).

Pažymėtina, kad aplinkybė, jog E. B. oficialiai UAB (duomenys neskelbtini) įdarbintas nebuvo, nešalina nuteistojo E. B. kaltės dėl to, jog jis už atliktus darbus neįtraukė 9600 Lt išmokėjimo E. B.. Aplinkybę, jog jis dirbo UAB (duomenys neskelbtini), V. B. patvirtino ir akistatos su E. B. metu (t. 4, b. l. 163–166). Kad E. B. būtent su V. B. tarėsi dėl statybos darbų atlikimo pas V. J., ir V. B. šiuos darbus atlikinėjo, apklausų metu patvirtino ir liudytojas T. J., tik liudytojas nežinojo, kaip pastarajam buvo sumokėta už darbą, nes į šiuo reikalus nesikišo (t. 7, b. l. 38–42). Pažymėtina, kad K. K. sudarytame išlaidų sąraše taip pat yra įtrauktas V. B. atlyginimas, kuris yra net didesnis, nei nurodė pats V. B. (t. 1, b. l. 36), o tai, jog išlaidų sąraše buvo nurodyta daug didesnė suma, kurią pamatęs V. B. apstulbo, patvirtino ir liudytojas V. J.. Be to, nors E. B. tvirtinimu, jis jokių atsiskaitymų su V. B. nevykdė, jam pinigų nemokėjo, tačiau jis pats parodė, jog V. B. buvo pristatytas direktoriui ir buvo prašyta, kad jį įformintų, kai jis atliks darbus. Taip pat E. B. neva prisiminė, kad buvo kalbama apie atsiskaitymą už V. B. atliktus darbus, tačiau, kad T. J. atsiskaitys su V. B. per „(duomenys neskelbtini)“ (t. 7, b. l. 15–18). Tokių duomenų byloje nenustatyta. Kartu pažymėtina, jog iš UAB (duomenys neskelbtini) banko sąskaitos, esančios „(duomenys neskelbtini)“, išklotinės, laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 28 d. iki 2014 m. spalio 30 d. grynųjų pinigų į sąskaitą nebuvo įnešta ir iš jos nebuvo paimta, taip pat nebuvo jokių pervedimų V. B. (t. 4, b. l. 55). Teisiamajame posėdyje liudytoja V. E. taip pat patvirtino, kad jokia grynųjų pinigų apyvarta bendrovėje nebuvo vykdoma (t. 7, b. l. 25–27). Todėl aptartų duomenų visuma visiškai nepaneigia V. B. parodymų dėl to, kad jam 9600 Lt sumokėjo pats E. B..

Aptarti tiek liudytojo V. J., tiek ir V. B. parodymai visiškai patvirtina aplinkybę, kad nuteistasis E. B., kai buvo vykdomos V. J. namo statybos, buvo perėmęs UAB (duomenys neskelbtini) vadovo funkcijas. Pažymėtina, kad liudytojų V. J. ir V. B. parodymai dėl to, kad V. J. neturėjo nieko bendro su V. J. namo statybomis, visiškai neprieštarauja ir V. J., kuris taip pat nuteistas šiuo skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, parodymams, todėl nėra pagrindo jais netikėti.

Teisiamajame posėdyje liudytojas S. Š. parodė, kad UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi buvo fragmentiškai, apie porą mėnesių. Ūkiniais reikalais rūpinosi steigėjai T. J. ir E. B., o jis pagal susitarimą rūpinosi teisiniais klausimais. Tuo laiku, kai jis buvo direktoriumi, abiejų akcininkų dalyvavimas įmonės veikloje – buvo vienodai aktyvus. Jis buvo tik formalus direktorius. Sutarimas buvo toks, kad akcininkai patys suranda užsakovus, o jis vykdo jų norus. V. J. ir E. B. yra geri draugai, todėl jis į visą procesą žiūrėjo kaip į santykius tarp gerų draugų, viskas vyko žmogiškai, kaip draugo pagalba draugui. 2014 m. liepos 28 d. rangos sutartis ir darbų grafikas prie jos buvo sudaryta tik dėl formos, kad būtų kažkokia sutartis, o šiaip V. J. su E. B. tarėsi draugiškai. Jam ši sutartis buvo duota tik dėl peržiūrėjimo. Kai S. Š. pranešė, jog išeina iš darbo, vienas iš akcininkų nurodė perduoti dokumentus naujam direktoriui. Šiame pokalbyje dalyvavo E. B. ir T. J.. Visi dokumentai buvo perduoti V. J. ir įrašyti į perdavimo aktą. Perdavimas-priėmimas vyko greitai, visos sąskaitos buvo perduotos kartu su perdavimo aktu. Įmonė faktinės buveinės vietos neturėjo, buvo tik kažkur registruota, o susitikimai vykdavo (duomenys neskelbtini), kavinėje. Bendrovė turėjo sąskaitą „(duomenys neskelbtini)“, kas turėjo prisijungimą prie el. bankininkystės, liudytojas neprisiminė, jis prisijungti galėjo (t. 7, b. l. 34–38).

Tokie liudytojo S. Š. parodymai patvirtina nuteistojo V. J. bei V. J. parodymus dėl to, kad būtent E. B. organizavo ir rūpinosi V. J. namo statybomis, nes jie buvo geri draugai, o rangos sutartis buvo pasirašyta tik formaliai. Ši aplinkybė kartu nepaneigia V. J. parodymų, jog jis E. B. pasitikėjo. Nuteistasis E. B. ir pats neneigė, jog būtent jis pažinojo V. J. ir pasiūlė jam statyti namą per jo bendrovę. Aptarti liudytojo S. Š. parodymai, iš kurių nustatyta, kad ir jis buvo tik formalus UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, tai jis parodė ir ikiteisminio tyrimo metu, ir pagal susitarimą rūpinosi tik teisiniais klausimais bei vykdė kitus akcininkų norus, visiškai neprieštarauja ir liudytojo T. J. parodymams.

Teisiamajame posėdyje liudytojas T. J. parodė, kad abu su E. B. įkūrė UAB (duomenys neskelbtini). Apie 4 mėnesius bendrovėje direktoriumi dirbo S. Š., o vėliau V. J.. Buvo aptarta, kad su klientais bendraus E. B., o direktorius pasirašys sutartis, organizuos darbus, t. y. atliks techninį darbą. S. Š. ir V. J. buvo formalūs vadovai, realiai viskam vadovavo E. B. – jis buvo taip vadinamas „užkulisinis vadovas“. Pastarasis pats tardavosi su klientais, jis pats jokių smulkmenų nežinojo. Statybos darbus pas V. J. atlikinėjo V. B., o kaip pastarajam buvo sumokėta už darbą, liudytojas nežinojo ir nematė, nes V. B. tarėsi su E. B.. S. Š. buvo sukūręs įmonei elektroninį paštą, jis turėjo prisijungimą, tačiau juo asmeniškai nesinaudojo. Gali būti, kad iš pradžių parašė elektroninį laišką V. J. iš UAB (duomenys neskelbtini) pašto, bet tai nebuvo pagrindinis pašto adresas, kuriuo jis naudojosi. Su V. J. jam teko bendrauti keletą kartų. Žinojo, kad V. J. turėjo papildomą darbą – sulčių spaudyklą. Jis asmeniškai jokių nurodymų V. J. nedavė, jam visas komandas davė E. B.. S. Š. perdavė įmonės dokumentus V. J. (t. 7, b. l. 38–42).

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas T. J. iš esmės davė analogiškus parodymus, iš kurių taip pat nustatyta, jog E. B. buvo faktinis įmonės vadovas, o tiek S. Š., tiek ir V. J. tik formaliai atliekantys direktoriaus pareigas (t. 4, b. l. 130–131). Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją liudytojas T. J. savo parodymų neatsisakė taip pat (t. 4, 141–146).

Esant aptartų duomenų visumai, nėra jokio pagrindo netikėti tuo, jog nuteistasis V. J. buvo tik formalus UAB (duomenys neskelbtini) direktorius ir tik vykdė UAB (duomenys neskelbtini) akcininko E. B. nurodymus, bei patvirtina aplinkybę, kad E. B. perėmė bendrovės vadovo funkcijas, t. y. veikdamas jau pats ir per formaliai bendrovės direktoriumi dirbusį V. J., kuris tik E. B. nurodymu ir pateiktus duomenis surašė ir pasirašė 2014 m. rugpjūčio 29 d. Atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktą, tyčia organizavo apgaulingą UAB (duomenys neskelbtini) teisės aktų reikalaujamą buhalterinės apskaitos tvarkymą, susijusį su gyvenamojo namo V. J. statyba ir apdaila pagal 2014 m. liepos 28 d. pasirašytą rangos sutartį Nr. 2014/07/22 su priedu Nr. 1. Tai, jog UAB (duomenys neskelbtini) buvo samdomi tik formalūs direktoriai iš esmės nepaneigia ir jų kaita.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog skundžiamu nuosprendžiu teismas, nuteisdamas E. B., pernelyg sureikšmino liudytojo S. Š., V. J. ir V. B. parodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad šiuo atveju minėtų liudytojų parodymai visiškai neprieštarauja nuteistojo A. J. parodymų visumai, kuriuos patvirtina ir kiti byloje surinkti ir aptarti įrodymai. Be to, paminėti liudytojai davė parodymus, būdami įspėti dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą ir prisiekę sakyti tiesą, o nuteistasis E. B. kaip įtariamasis, vėliau – kaltinamasis, atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, priesaikos sakyti tiesą nebuvo saistomas. Įstatymas jam suteikia teisę parodymus naudoti kaip ginimosi priemonę, todėl manyti, kad jo parodymai atitinka tikrovę, nėra pagrindo.

Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog liudytoja buhalterė V. E. pirmą kartą sutiko E. B. tik jam tapus vieninteliu bendrovės akcininku, todėl E. B. niekaip negalėjo būti įvardytas kaip faktinis bendrovės vadovas kaltinime nurodytu laiku, yra visiškai nepagrįsta, nes iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojos V. E. parodymų nustatyta, kad ji V. J. taip pat matė tik priimant jį į darbą ir iš jo atleidžiant. Todėl tai, jog buhalterė nematė V. B., visiškai nepaneigia to, jog E. B. nebuvo UAB (duomenys neskelbtini) faktinis vadovas. Kartu pažymėtina ir tai, jog aplinkybė, kad V. J. kaip UAB (duomenys neskelbtini) direktorius pasirašė ant rangos sutarčių, kitų dokumentų ir panašiai, savaime neįrodo, jog jis bendrovėje veikė savarankiškai. Pažymėtina, kad ir pats nuteistasis E. B. parodė, jog jis tuo metu dirbo (duomenys neskelbtini) , o T. J. – (duomenys neskelbtini), todėl nė vienas iš jų negalėjo eiti direktoriaus pareigų, todėl neabejotinai jiems reikėjo, kad bendrovėje būtų paskirtas direktoriumi kitas asmuo.

Dar kartą akcentuotina, kad pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl šių klausimų sprendimo. Proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip jie to norėtų, savaime BPK normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamame nuosprendyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai visiškai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų ir yra tik nuteistojo ir jo gynėjo pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta įrodymų interpretacija, ir tai nėra pagrindas, dėl kurio reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip ir naikinti skundžiamą nuosprendį.

Atsižvelgdamas į byloje surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus ir skundžiamame nuosprendyje aptartus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai atskleidė BK 25 straipsnio 2 dalyje 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo esmę, šio nusikaltimo sudėties požymius, ištyrė ir skundžiamame nuosprendyje aptarė byloje surinktus duomenis, sugretino juos su BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicija, juos įvertino tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, ir padarė teisingas bei motyvuotas išvadas dėl E. B. kaltės padarius nusikalstamą veiką, už kurią jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 25 straipsnio 2 dalį 222 straipsnio 1 dalį. E. B. pagrįstai pripažintas BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektu, baudžiamasis įstatymas jam pritaikytas tinkamai.

Kadangi skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria E. B. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį 222 straipsnio 1 dalį, nenaikintina, todėl apeliaciniame skunde nurodytais argumentais naikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria E. B. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir 286 straipsnį, nėra teisinio pagrindo. Palangos miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 9 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nenaikintinas ir nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

nuteistojo E. B. gynėjo advokato Raimundo Jurkos apeliacinį skundą atmesti.