Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Beatos Martišienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo O. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos), dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrindė, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės kils sunkiai atitaisoma ar didelė žala. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog pareiškėjo išvykimo iš šalies atveju jo interesus teismo proceso metu gali atstovauti jo pasirinktas advokatas (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-845-756/2016). Nustatyta, kad pareiškėją atstovauja advokatė D. V., todėl jam yra užtikrinamas interesų atstovavimas. Be to, teismui suorganizavus nuotolinį teismo posėdį, pats pareiškėjas turės galimybę prisijungti prie posėdžio ir asmeniškai pateikti paaiškinimus dėl keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei. Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, pareiškėjui yra sudarytos galimybės pateikti paaiškinimus nagrinėjamoje byloje. Aplinkybė, kad pareiškėjas bus atskirtas nuo sugyventinės ir dviejų sūnų, kuris vienas iš jų yra nepilnametis taip pat nepagrindžia prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pagrįstumo. Pareiškėjas nepateikė jokių patvirtinančių įrodymų apie savo šeimos narius. Taip pat pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog nepanaikinus minėtų sprendimų jam kils sunkiai atitaisoma ar didelė žala. Taigi, iš pareiškėjo prašymo turinio matyti, kad jis iš esmės siekia ne teismo sprendimo šioje byloje įvykdymo užtikrinimo, o to, kad teismas prevenciškai imtųsi ginti jo teises.

Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio, kadangi pareiškėjo nurodomos kilsiančios neigiamos pasekmės nėra patvirtintos jokiais byloje esančiais įrodymais, grindžiamos abstrakčiais teiginiais. Šioje byloje pareiškėjui neįrodžius, o teismui nenustačius, kad nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo netenkintas.

III.

Pareiškėjo šeima atvyko į Lietuvos Respubliką bėgdama nuo karo (duomenys neskelbtini), todėl, pareiškėjui panaikinus leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas būtų priverstas grįžti į (duomenys neskelbtini), kur šiuo metu vyksta karas. Be to, visuotinai žinoma, jog šiuo metu (duomenys neskelbtini) įvesta karinė padėtis ir visuotinė mobilizacija, todėl pareiškėją išsiuntus į (duomenys neskelbtini), jis ne tik negalėtų grįžti į Lietuvos Respubliką, tačiau būtu pašauktas į (duomenys neskelbtini) ginkluotąsias pajėgas, dalyvautu aktyviuose kariniuose veiksmuose. Tai ne tik užkirstų kelią pareiškėjui dalyvauti administracinės bylos Nr. eI2-13152-331/2023 nagrinėjime (net ir nuotoliniu būdu), bet ir realiai sukeltų grėsmę pareiškėjo sveikatai ir gyvybei.

Be kita ko, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių ir išsiuntus pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. liepos 26 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-2373-673/2023 paskirtos bausmės vykdymas taptų neįmanomas, todėl Lietuvos probacijos tarnyba turėtų kreiptis į teismą dėl tolimesnio nuosprendžio vykdymo, būtų apsunkintas tiek Lietuvos probacijos tarnybos, tiek Lietuvos Respublikos teismų darbas. Pareiškėjas sąžiningai vykdo baudžiamojo poveikio priemones, pareigingai lankosi tiek Lietuvos probacijos tarnyboje, tiek pas socialinį darbuotoją ir psichiatrą. Tuo atveju, jeigu pareiškėjas būtų išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, nutrūktų ne tik baudžiamojo poveikio priemonių vykdymas, bet ir pareiškėjui teikiama gydytojų ir socialinių darbuotojų pagalba.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo pareiškėjo

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 11 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 straipsnio 3 dalis).

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-738-968/2021). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-184-520/2017). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-738-968/2021).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones grindė tuo, kad išsiuntus jį į (duomenys neskelbtini), kur šiuo metu vyksta karas, jo gyvybei ir sveikatai kiltų pavojus, jis būtų atskirtas nuo šeimos, jam nebūtų sudaryta galimybė pateikti savo paaiškinimus nagrinėjamoje administracinėje byloje, nutrūktų pareiškėjui skirtų baudžiamojo poveikio priemonių vykdymas, pareiškėjui teikiama gydytojų ir socialinių darbuotojų pagalba.

Pažymėtina, kad pagal administracinių teismų praktiką, gali būti teikiami tik tokie prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kurie yra tiesiogiai susiję su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-516-525/2018). Administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl sprendimo panaikinti laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo, o ne dėl sprendimų išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę ar uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesiams nuo sprendimo priėmimo dienos, teisėtumo ir pagrįstumo. Prašomų sustabdyti Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. 23S151655 ir 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. 23S218437 teisėtumas ir pagrįstumas nėra tikrinamas šioje administracinėje byloje, tai daroma pirmosios instancijos teisme nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. eI2-13378-809/2023 (sujungus bylas Nr. eI2-13381-809/2023 ir Nr. eI2-13378-809/2023 į vieną bylą ir šiai bylai suteiktas Nr. eI2-13378-809/2023). Taigi, pareiškėjo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė, kiek tai susiję su Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. 23S151655 ir 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. 23S218437, nėra tiesiogiai susijusi su byloje pareikštų reikalavimų užtikrinimu, todėl negali būti taikoma.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl prašymo sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo galiojimą, pažymi, kad pareiškėjas nepagrindė, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės kils sunkiai atitaisoma ar didelė žala. Akcentuotina, kad pareiškėjo nurodomi argumentai dėl neatitaisomos žalos (pavojus gyvybei ir sveikatai, negalėjimas dalyvauti bylos nagrinėjime, šeimos ryšių nutrūkimas, baudžiamojo poveikio priemonių vykdymas) siejami su kitais Migracijos departamento sprendimais, o ne su skundžiamu šioje byloje.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančiais įrodymais, daro išvadą, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad skundžiamu Sprendimu daroma neatitaisoma žala. Analizuodama įrodymus nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegijas pažymi, kad iš santuokos sudarymo įrašo galima daryti išvadą, kad pareiškėjo santuoka su O. S. (po santuokos sudarymo pavarde S.) buvo sudaryta po pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nebuvo tenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Paaiškinimų ir įrodymų apie pareiškėjo ryšius su D. S. ir M. S., kurių gimimo liudijimuose tėvu nurodomas O. S., pareiškėjas nepateikė, todėl neįrodė, kad šie asmenys buvo jo šeimos nariai pirmosios instancijos teismui sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, neįrodė, kad šeimos narių judėjimo teisė suvaržyta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-332-821/2023). Teisėjų kolegija pažymi, kad prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindžiantys argumentai privalo būti pagrįsti objektyviais faktiniais duomenimis (įrodymais) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-972-756/2017).

Dėl pareiškėjo argumentų, kad, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jis negalės tinkamai ginti savo galimai pažeistų teisių bylos nagrinėjimo metu, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 47–48 straipsniuose nustatytą reglamentavimą, proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus. Atstovai vesdami bylą teisme atstovaujamojo vardu turi teisę atlikti iš esmės visus procesinius veiksmus. Tais atvejais, kai administracinės bylos proceso šalis veda bylą per atstovą, visi su byla susiję procesiniai dokumentai įteikiami tik atstovui, kuris, gavęs dokumentus, privalo nedelsdamas apie tai pranešti atstovaujamajam ir sudaryti jam galimybę su jais susipažinti.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjui byloje atstovauja advokatas, kuris teismui pateikė skundą, atskirąjį skundą bei kitus procesinius dokumentus. Byla vedama elektronine forma. Todėl pareiškėjas galėtų dalyvauti procese ne tik per savo atstovą, bet ir tiesiogiai, asmeniškai prisijungęs prie elektroninių paslaugų portalo, teikti prašymą dėl teismo posėdžio organizavimo nuotoliniu būdu. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad tokia pareiškėjo teisė ribojama ar kad pateikus teismui prašymus prisijungimo duomenys pareiškėjui nebūtų suteikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-520-822/2016).

Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje esančius įrodymus, kiek tai buvo būtina sprendžiant dėl prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nagrinėjamoje byloje. Pareiškėjas skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo nepagrindė. Jis, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nepateikė teismui tokio pobūdžio argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas turėjo imtis priemonių reikalavimui šioje byloje užtikrinti.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra pagrįsta ir teisėta, priimta tinkamai pritaikius ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo O. S. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.