- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-24
- Bylos Nr.
- eAS-520-822/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01199-2016-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Skirgailė Žalimienė (pran.), Dainius Raižys
- Pareiškėjas
- P. Z., A. M.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų P. Z. (P. Z.), A. M. (A. M.) ir A. M. (A. M.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų P. Z., A. M. ir A. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. kovo 9 d. sprendimą „Dėl Rusijos Federacijos piliečio P. Z. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ Nr. (15/5-3) 1U-36; 2) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. kovo 9 d. sprendimą „Dėl Rusijos Federacijos piliečio A. M. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ Nr. (15/5-3) 1U-37; 3) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. kovo 9 d. sprendimą „Dėl Rusijos Federacijos piliečio A. M. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ Nr. (15/5-3) 1U-38.
Pareiškėjai taip pat teismo prašė taikyti reikalavimo užtikinimo priemonę – laikinai, iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti ginčijamų Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) sprendimų galiojimą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 6 d. nutartimi pareiškėjo skundą priėmė, prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino.
Teismas nustatė, kad ginčijamais Migracijos departamento 2016 m. kovo 9 d. sprendimais nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, konstatavus, kad jų buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Taip pat ginčijamais sprendimais pareiškėjams uždrausta vienerius metus nuo sprendimo priėmimo dienos atvykti į Lietuvos Respubliką, jų duomenis įrašant į Užsieniečių registrą (Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą).
Pareiškėjai reikalavimo užtikrinimo priemonės – laikino ginčijamų aktų galiojimo sustabdymą – taikymo būtinybę grindė tuo, kad nesiėmus šių veiksmų galiojančių sprendimų sukeliamų neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus jiems palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas. Teigė, kad Migracijos departamento sprendimų galiojimas užkerta jiems kelią atvykti į teismo posėdį, duoti paaiškinimus bei pasinaudoti kitomis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 53 straipsnio 2 dalyje numatytomis teisėmis. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjų atstovai nedalyvavo skundžiamuose Migracijos departamento 2016 m. kovo 9 d. sprendimuose nurodytuose įvykiuose, kurių metu jie kaltinami atlikę veiksmus, keliančius grėsmę Lietuvos saugumui. Atitinkamai, jų atstovai negalės detalizuoti ir išsamiai paaiškinti bylai reikšmingų aplinkybių ir negalės atsakyti į kitų proceso dalyvių klausimus, todėl pareiškėjų nedalyvavimas teismo posėdyje neleis išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylos. Pažymėjo ir tai, kad nei vienas iš pareiškėjų skundžiamų Migracijos departamento sprendimų kiekvieno iš jų atžvilgiu surašymo metu neturėjo galimybės duoti paaiškinimų, todėl tokia teisė turi būti jiems užtikrinta bent jau bylos nagrinėjimo teisme metu, priešingu atveju bus iš esmės pažeista jų teisė į teisminę gynybą, o bylos išnagrinėjimas iš esmės bus beveik neįmanomas. Pareiškėjų teigimu, tokios pasekmės sukels didelę žalą ir šių pasekmių pašalinimas (pažeistų teisių atkūrimas, bylos nagrinėjimas iš naujo siekiant įvykdyti teisingumą) pasunkės arba net pasidarys neįmanomas. Taip pat akcentavo, kad bylos nagrinėjimas teisme gali užtrukti. Laikinai nesustabdžius skundžiamų sprendimų galiojimo, tokiais sprendimais nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas gali pasibaigti, todėl teismui priėmus pareiškėjams palankų sprendimą jų teisės niekaip nebus apgintos, o priimtu teismo sprendimu bus įvykdytas tik formalus teisingumas.
Teismas, įvertinęs pareiškėjų prašymo argumentus, konstatavo, jog taikyti pareiškėjų prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, t. y. sustabdyti ginčijamų sprendimų galiojimą, nėra jokio teisinio pagrindo. Pažymėjo, kad pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalies nuostatas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas išimtinai siejamas su teismo sprendimo įvykdymu, o ne su šalių procesinių teisių įgyvendinimu. Byloje nustatyta, kad pareiškėjus atstovauja profesionalūs kvalifikuoti teisininkai. Skundas paduotas elektroninių ryšių priemonėmis. Byla vedama elektronine forma. Pareiškėjai turi teisę pateikti teismui prašymus sukurti jiems paskyras ir suteikti prisijungimo duomenis prie elektroninių paslaugų portalo. Pareiškėjai, įgyvendinę šią teisę, turės galimybę ne tik susipažinti su byloje esančiais dokumentais, bet ir teismui teikti įrodymus, rašytinius paaiškinimus, reikšti prašymus, apskųsti teismo (teisėjų) procesinius veiksmus (sprendimus), t. y. aktyviai dalyvauti teismo procese. Kitų aplinkybių, dėl kurių yra reali tikimybė, kad pareiškėjams palankaus teismo sprendimo atveju, teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps neįmanomas, byloje nenustatyta.
III.
Pareiškėjai pateikė atskirąjį skundą, prašydami panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. nutarties dalį, kuria netenkintas parašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir priimti naują sprendimą – taikyti prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdyti skundžiamų sprendimų galiojimą.
Atskirajame skunde pažymima, kad skirtingai nei nurodyta skundžiamoje teismo nutartyje, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas siejamas ne išimtinai tik su teismo sprendimo įvykdymu, bet taip pat atsižvelgiama į tai, kokias pasekmes gali sukelti ginčijamo teisės akto galiojimas, ar tokias pasekmes vėliau bus įmanoma pašalinti protingomis priemonėmis ir, galiausiai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas būtų proporcingas siekiamam tikslui ir nepadarytų žalos daugiau, nei jų netaikymas.
Susiklosčiusios padėties specifika yra ta, kad ginčijamais Migracijos departamento sprendimais pareiškėjams yra užkertamas kelias atvykti ir dalyvauti teismo posėdyje Lietuvoje ginant savo teises. Siekiant užtikrinti jiems tokią galimybę iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo atvykti į teismo posėdį Lietuvoje, būtina laikinai sustabdyti ginčijamų aktų galiojimą. ABTĮ nenumato kito būdo sustabdyti ginčijamų administracinių aktų galiojimo kaip tik pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Skundžiamoje nutartyje pateikta motyvacija, kad pareiškėjai gali aktyviai dalyvauti teismo procese prisijungdami prie elektroninių paslaugų portalo, yra akivaizdžiai nepakankama, nes niekaip nepateisina, kodėl, teismo manymu, pareiškėjams užteks naudotis tik dalimi jiems ABTĮ suteiktų teisių, o kitos jų procesinės teisės yra nereikšmingos ir gali būti paneigiamos.
Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) priemonėmis teismo proceso dalyviams teikiamų viešųjų elektroninių paslaugų teikimo taisyklių 18 punktas nustato, kad prisijungimo duomenys suteikiami būsimajam paslaugų gavėjui ar jo įgaliotam asmeniui atvykus į teismą. Prašymas pateikiamas teismui, kuriame yra ar gali būti iškelta byla. Todėl abejotina yra teismo nutartyje nurodyta galimybė pareiškėjams, kuriems šiuo metu yra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, pateikti teismui prašymus sukurti jiems paskyras ir suteikti prisijungimo duomenis prie elektroninių paslaugų portalo, kai tokiam veiksmui atlikti jie privalo atvykti į Lietuvos Respublikoje (Vilniuje) esantį teismą. Ginčijama teismo nutartimi visiškai nepagrįstai ribojamos pareiškėjų teisės, numatytos ABTĮ 53 straipsnio 2 dalyje, jų teisė būti išklausytiems teismo posėdyje, nors to nebuvo siekiama skundžiamais sprendimais.
Nagrinėjamoje byloje yra ypatingai svarbu užtikrinti pareiškėjų dalyvavimą teismo posėdžiuose, nes susidaro iš esmės nesuderinama su žmogaus teisių užtikrinimu padėtis, kai asmenims taikomos labai rimtos poveikio priemonės juos išsiunčiant iš šalies ir draudžiant atvykti net neišklausius jų paaiškinimų ir pozicijos šiuo klausimu, o pagal skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį tokia teisė jiems negali būti užtikrinta net ir vėliau, kai jie nusprendžia priimtus jų atžvilgiu sprendimus apskųsti teisme.
Esant tokioms aplinkybėms, taip pat nesuprantama, kaip teismas gali užtikrinto šalių rungtyniškumą procese ir kaip vėliau priimtas teismo sprendimas galės būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Nei pareiškėjų atstovų paaiškinimai, nei jokie rašytiniai pareiškėjų paaiškinimai neatstos pareiškėjų parodymų, duotų teismo posėdžio metu davus priesaiką, ir nepakeis ir nekompensuos negalėjimo pasinaudoti kitomis ABTĮ numatytomis teisėmis. Be to, jokiais procesiniais dokumentais šalys negalės užduoti viena kitai klausimų. Tai akivaizdžiai prieštarauja šalių lygiateisiškumui ir pažeidžia rungtyniškumo principą.
?ptariamų principų nesilaikymas gali lemti ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimą, todėl nagrinėjamo klausimo kontekste aktualu nurodyto principo turinį atskleisti remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, proceso šalių lygybės principas, būdamas sudėtinė platesnės teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos dalis, reikalauja, kad kiekviena šalis turėtų prieinamą galimybę pristatyti savo bylą tokiu būdu, kuris nepastatytų jos į žymiai nepalankesnę padėtį, palyginus su oponentu (žr., Kress prieš Prancūziją [DK], Nr. 39594/98, 72 par., ECHR 2001-VI). Be to, nors Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, kad proceso greitumas yra svarbi siekiamybė, tačiau ji negali pateisinti vieno iš esminių principų – šalių teisės į rungtynišką procesą – nepaisymo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. vasario 18 d. sprendimas byloje Nideröst-Huber prieš Šveicariją).
Pareiškėjų nuomone, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartis šioje byloje (dėl skundo trūkumų šalinimo) yra įrodymas, kad skundas teismui yra neaiškus ir pareiškėjų dalyvavimas yra būtinas nagrinėjant bylą Lietuvoje. Nepaisydamas to, Vilniaus apygardos teismas užkerta galimybę pareiškėjams patiems atvykus pateikti paaiškinimus dėl jų reikalavimų esmės ir ginčo aplinkybių ir taip užtikrinti teisingą bei išsamų bylos išnagrinėjimą.
Žemesnės instancijos teismas
Nepaneigiama, kad teisė į gynybą, apimanti teisę būti išklausytam, yra viena pagrindinių teisių, kuri yra sudėtinė Europos Sąjungos teisinės sistemos dalis ir kuri įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje. Be to, kiekvieno asmens teisė būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę Chartijos 41 straipsnio 2 dalimi yra įtraukta į teisę į gerą administravimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismas negali nagrinėti bylos, kai nedalyvauja kuris nors iš byloje dalyvaujančių asmenų, jeigu jis nebuvo tinkamai informuotas apie teismo posėdžio vietą ir laiką, nes tokiu atveju būtų pažeidžiama teisė būti išklausytam, šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principai. Šių principų nesilaikymas gali lemti ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimą (žr. LVAT 2011 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-3653/2011). Teismui pripažinus pareiškėjo, kurio judėjimo laisvė yra suvaržyta, dalyvavimą teismo posėdyje būtinu, tačiau nesiėmus jokių veiksmų, kad jis atvyktų į teismo posėdį, pažeidžiama pareiškėjo teisė būti išklausytam, šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1491/2012).
Teismas, spręsdamas dėl reikalavimo priemonių užtikrinimo taikymo šioje byloje turėjo atsižvelgti į visas skunde ir šiame atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, LVAT ir ESTT praktiką, tačiau to nepadarė ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Teismui buvo būtina nustatyti, kas yra svarbiau – Migracijos departamento skundžiamų aktų (kurie iš dalies jau įvykdyti – pareiškėjai išsiųsti iš Lietuvos) galiojimo užtikrinimas ar žmogaus teisė būti išklausytam, kaip neatskiriama jo teisės į teisingą jo bylos išnagrinėjimą nepriklausomo ir nešališko teismo, dalis.
Pažymima, kad šiuo atveju nėra ir negali būti sprendžiamas klausimas, ar svarbiau yra užtikrinti Lietuvos saugumą, ar užtikrinti asmeniui teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, nes už nacionalinį saugumą atsakingos Lietuvos institucijos (jei matys kažkokią potencialią grėsmę) bet kuriuo metu lengvai galės užtikrinti įgyvendindami jiems teisės aktais suteiktus įgaliojimus. Šioje byloje keliančiais grėsmę Lietuvos saugumui pripažinti užsienio žurnalistai, kurie nebuvo teisti, jiems nebuvo pareikšti jokie įtarimai, jie nebuvo nubausti administracine tvarka ir net nebuvo įspėti dėl jokių neteisėtų veiksmų. Esant tokioms aplinkybėms, sunku patikėti, kad jų dalyvavimas bylos nagrinėjime žodinio proceso tvarka teisme dienomis sukels grėsmę Lietuvos saugumui.
Pareiškėjų įsitikinimu, skundžiamų Migracijos departamento sprendimų dalių, susijusių su draudimu jiems atvykti į Lietuvos Respubliką, vykdymas, nesulaukus, kol bus išspręsta byla, šiuo atveju sukeltų žymiai didesnius neigiamus padarinius nei laikinas pareiškėjų Migracijos departamento sprendimų nevykdymas. Teismas nepasisakė ir iš esmės neįmanoma net numanyti, kokias neigiamas pasekmes galėtų sukelti Migracijos departamento sprendimų galiojimo laikinas sustabdymas. Maža to, bylos nagrinėjimas teisme gali užtrukti. Laikinai nesustabdžius skundžiamų Migracijos departamento sprendimų galiojimo tokiais sprendimais nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas pasibaigs, todėl teismui priėmus pareiškėjams palankų sprendimą jų teisės niekaip nebus apgintos, o priimtu teismo sprendimu bus įvykdytas tik formalus teisingumas.
Šalies argumentai
Atsakovas Migracijos departamentas su atskiruoju skundu nesutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime iš esmės sutinka su skundžiamoje teismo nutarties dalyje išdėstytais motyvais. Pabrėžia, kad pareiškėjų teisė prisijungti prie elektroninių paslaugų portalo, pateikti paaiškinimus raštu ir naudotis kitomis procesinėmis teisėmis nėra ribojama. Atskirajame skunde pareiškėjai nenurodė jokių aplinkybių, sudarančių realią tikimybę, kad pareiškėjams palankaus teismo sprendimo atveju, teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps neįmanomas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime pažymi, kad teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjus atstovauja profesionalūs kvalifikuoti teisininkai, skundas paduotas elektroninių ryšių priemonėmis ir byla vedama elektronine forma. Pareiškėjai per savo atstovus turi galimybę teikti teismui įrodymus, rašytinius paaiškinimus, reikšti prašymus bei kitaip dalyvauti procese. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjų skundžiami sprendimai buvo priimti tuo pagrindu, kad jų buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, o valstybės saugumas, kaip ne karta konstatuota teismų sprendimuose, yra pagrindinė vertybė, kuri yra žymiai svarbesnė, lyginant su galimais asmens teisių pažeidimais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nusprendė, kad byloje nėra pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pareiškėjai su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, taigi nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija turi įvertinti, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti pareiškėjų prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones – ginčijamų Migracijos departamento sprendimų, kuriais nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, konstatavus, kad jų buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, bei pareiškėjams uždrausta vienerius metus nuo sprendimų priėmimo dienos atvykti į Lietuvos Respubliką.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (2012 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas, o, atsižvelgiant į tai, kas paminėta, ir realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokių neigiamų pasekmių, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., administracines bylas Nr. AS5-155/2005, AS5-230/2005). Be to, net ir nustačius galimą teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS16-528/2007, 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010).
Taigi vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendžiant ginčijamo sprendimo galiojimo laikino sustabdymo klausimą, būtina nustatyti išskirtines aplinkybes, kurios rodytų, jog, nepritaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011). Pažymėtina ir tai, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna individualus.
Kaip minėta, pareiškėjai prašo laikinai sustabdyti teisme ginčijamų Migracijos departamento 2016 m. kovo 9 d. sprendimų galiojimą, kuriais nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, konstatavus, kad jų buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui; taip pat pareiškėjams uždrausta vienerius metus nuo sprendimo priėmimo dienos atvykti į Lietuvos Respubliką.
Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą pareiškėjai iš esmės grindžia tuo, kad nesustabdžius ginčijamų sprendimų galiojimo, t. y. galiojant draudimui pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką, jie negalės asmeniškai dalyvauti teismo posėdžiuose, taip bus apribota galimybė naudotis ir kitomis pareiškėjų procesinėmis teisėmis, pažeidžiant proceso šalių lygiateisiškumo, rungtyniškumo principus. Asmeninis pareiškėjų dalyvavimas, jų požiūriu, ypač svarbus atsižvelgiant į bylos pobūdį, ginčo esmę. Dėl ribotų galimybių dalyvauti procese bus pažeidžiama ir pareiškėjų teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, teisė į teisminę gynybą, apimanti teisę būti išklausytam. Laikinai nesustabdžius skundžiamų Migracijos departamento sprendimų galiojimo tokiais sprendimais nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas pasibaigs, todėl teismui priėmus pareiškėjams palankų sprendimą jų teisės nebus apgintos, o teismo sprendimu bus įvykdytas tik formalus teisingumas.
Teisėjų kolegija pažymi, jog akto galiojimo laikinas sustabdymas (ABTĮ 71 str. 3 d. 3 p.) iš esmės yra konservacinio pobūdžio priemonė, skirta užtikrinti, kad tuo metu, kai nagrinėjama byla, remiantis ginčijamu aktu, nebūtų priimami aktai ar atliekami veiksmai, kurie padarytų negalimu ar apsunkintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą (žr. LVAT 2007 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS403-70/2007). Laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą paprastai galima tik tada, kai toks aktas dar nėra įvykdytas (LVAT 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-734/2011; 2009 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-290/2009). Prašymas dėl reikalavimo priemonių užtikrinimo paprastai nėra tenkintinas tuo atveju, jeigu aplinkybės, dėl kurių suinteresuotas asmuo prašo laikinosios apsaugos, jau yra įvykusios. Toks prašymas prieštarauja reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto paskirčiai, kadangi pagal savo esmę reikalavimo užtikrinimo priemonės yra taikomos tik esant grėsmei, jog atitinkamos aplinkybės kils ateityje (LVAT 2009 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-381/2009).
Pažymėtina ir tai, kad aptariamų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą įstatymas sieja ne su bylos nagrinėjimu, o su teismo sprendimo vykdymu (ABTĮ 71 str. 1 d.) (LVAT 2012 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-179/2012).
Šiuo atveju ginčijami pareiškėjų atžvilgiu priimti sprendimai iš esmės yra įvykdyti – pareiškėjai išsiųsti iš Lietuvos Respublikos (Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 127 str. 2 d.) ir jiems uždrausta atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją 1 metus nuo skundžiamų sprendimų priėmimo (iki 2017 m. kovo 9 d.). Pareiškėjai siekia, kad būtų laikinai sustabdytas draudimo atvykti galiojimas, kad jie galėtų asmeniškai dalyvauti teismo procese, teismo posėdžiuose.
Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 49–50 straipsniuose nustatytą reglamentavimą, proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus. Atstovai vesdami bylą teisme atstovaujamojo vardu turi teisę atlikti iš esmės visus procesinius veiksmus. Tais atvejais, kai administracinės bylos proceso šalis veda bylą per atstovą, visi su byla susiję procesiniai dokumentai įteikiami tik atstovui, kuris, gavęs dokumentus, privalo nedelsdamas apie tai pranešti atstovaujamajam ir sudaryti jam galimybę su jais susipažinti.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad visi pareiškėjai yra atstovaujami advokatų profesinės bendrijos teisininkų. Be to, byla vedama elektronine forma. Todėl pareiškėjai galėtų dalyvauti procese ne tik per savo atstovus, bet ir tiesiogiai, asmeniškai prisijungę prie elektroninių paslaugų portalo. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad tokia pareiškėjų teisė ribojama ar kad pateikus teismui prašymus prisijungimo duomenys pareiškėjams nebūtų suteikti.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad įvertinus nagrinėjamu atveju susiklosčiusią situaciją nėra pagrindo konstatuoti, kad netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonių, t. y. nesustabdžius draudimo pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką galiojimo, kyla reali grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Taip pat, įvertinus byloje esančius duomenis, šioje proceso stadijoje nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad būtų pažeista pareiškėjų teisė į teisminę gynybą, proceso šalių lygiateisiškumo, rungtyniškumo principai.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl pasikeitus faktinei situacijai (pvz. teismui pripažinus pareiškėjų dalyvavimą teismo posėdyje būtinu) išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą (ABTĮ 71 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju negalima daryti išvados, jog byloje yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų P. Z. (P. Z.), A. M. (A. M.) ir A. M. (A. M.) atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.