- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-09-15
- Bylos Nr.
- AS-845-756/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03232-2016-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Arūnas Dirvonas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Audrius Bakaveckas
- Pareiškėjas
- M. E.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. E. (M. E.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. E. skundą dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių reikalų skyriaus ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. E. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas:
1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių reikalų skyriaus (toliau – ir Užsieniečių reikalų skyrius) 2016 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. (15/5-8)17U-1784, kuriuo panaikinta daugkartinė nacionalinė viza;
2) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (toliau – ir Migracijos valdyba) 2016 m. liepos 28 d. sprendimą Nr. 10-SP9-77, kuriuo nuspręsta pareiškėją grąžinti į (duomenys neskelbtini);
3) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Užsieniečių reikalų skyriaus 2016 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. (15/5-8)17U-1784 bei Migracijos valdybos 2016 m. liepos 28 d. sprendimo Nr. 10-SP9-77 vykdymą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi (b. l. 16–18) priėmė pareiškėjo M. E. pateiktą skundą; atmetė pareiškėjo M. E. prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad skundas paduotas nustatytu terminu, iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24, 25 ir 34 straipsnių keliamus reikalavimus, todėl priimtinas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teismo prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti Užsieniečių reikalų skyriaus 2016 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. (15/5-8)17U-1784 ir Migracijos valdybos 2016 m. liepos 28 d. sprendimo Nr. 10-SP9-77 vykdymą, iki bus išnagrinėtas skundas ir priimtas galutinis sprendimas, kuriuo bus išspręstas klausimas dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimo.
Prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkinamas.
ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Pagal ABTĮ 70 straipsnio 3 dalį gali būti taikomos šios reikalavimo užtikrinimo priemonės: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra konstatavęs, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse byloje Nr. AS63-277/2008, Nr. AS525-295/2011). Sprendžiant ginčijamo nutarimo galiojimo laikino sustabdymo klausimą, taip pat būtina nustatyti išskirtines aplinkybes, kurios rodytų, jog, nepritaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas (žr., pvz., LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-174/2009).
Šalies argumentai
Pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti Užsieniečių reikalų skyriaus 2016 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. (15/5-8)17U-1784 ir Migracijos valdybos 2016 m. liepos 28 d. sprendimo Nr. 10-SP9-77 vykdymą, iki bus išnagrinėtas skundas ir priimtas galutinis sprendimas, kuriuo bus išspręstas klausimas dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimo iš esmės grindžiamas tuo, kad pareiškėjas su Lietuva susijęs tvirtais ekonominiais ryšiais, turi savo verslą – veikiančią įmonę, iš kurios gauna pajamų. Lietuvoje yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete J. E.. Nesustabdžius ginčijamų sprendimų vykdymo, turės pareigą išvykti iš Lietuvos Respublikos iki 2016 m. rugpjūčio 11 d., o neišvykus savanoriškai, jo atžvilgiu bus priimtas sprendimas dėl išsiuntimo. Būdamas išvykęs neturės galimybės įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, negalės dalyvauti teismo posėdžiuose. Galimai palankaus teismo sprendimo atveju teismo sprendimas iš esmės būtų neįgyvendinamas arba jo įgyvendinimas esmingai pasunkėtų.
Pažymėtina, kad prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi būti konkretus, argumentuotas ir pagrįstas rašytinais įrodymais, patvirtinančiais, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimas gali pasunkėti, ar pasidaryti negalimas.
Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiga pateikti įrodymus tenka asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011). Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų prašymui taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pagrįsti. Be to, pareiškėjas tik nurodė, kad palankaus teismo sprendimo atveju teismo sprendimas iš esmės būtų neįgyvendinamas arba jo įgyvendinimas esmingai pasunkėtų, tačiau šių teiginių nepagrindė jokiais argumentais ir įrodymais. Pareiškėjo teigimu, būdamas išvykęs negalės dalyvauti teismo posėdžiuose, tačiau teismo vertinimu, jo išsiuntimo ir Lietuvos atveju, savo teisę dalyvauti teismo posėdžiuose, jis galės įgyvendinti per atstovą. Atsižvelgus į šiuos argumentus bei įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo taikyti prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių.
Vadovaujanti ABTĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjui išlieka teisė bet kurioje proceso stadijoje pakartotinai kreiptis į teismą su prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir pateikti motyvus bei įrodymus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumo.
III.
Pareiškėjas M. E. atskiruoju skundu (b. l. 23–24) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutarties dalį, kurioje netenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.
Pareiškėjo manymu, skundžiama teismo nutarties dalis yra formali, nepagrįsta. Jis paaiškino, kad 2016 m. liepos 8 d. Migracijos valdybos Imigracijos reikalų skyrius atsisakė jam išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Nesutikdamas su šiuo sprendimu pareiškėjas 2016 m. liepos 21 d. pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Tuomet Užsieniečių reikalų skyrius 2016 m. liepos 14 d. priėmė sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui daugkartinę nacionalinę vizą. 2016 m. liepos 28 d. Migracijos valdyba įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos per 14 dienų. Pareiškėjo skundas dėl sprendimo, kuriuo jam atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, dar neišnagrinėtas.
Teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, neįvertino, ar jų netaikymas nesukels pareiškėjui negrįžtamai sunkių pasekmių. Pareiškėjas su Lietuva susijęs tvirtais socialiniais ir ekonominiais ryšiais: turi savo įmonę, iš kurios gauna pajamų ir moka mokesčius, nuo 2013 m. vasario 20 d. yra vienintelis šios įmonės akcininkas ir vadovas; nuolat yra sudaromos darbų atlikimo sutartys. Be to, Lietuvoje pareiškėjas yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, deklaravęs gyvenamąją vietą. Nesustabdžius ginčijamų sprendimų vykdymo pareiškėjui ne tik bus atimta galimybė pačiam dalyvauti teismo posėdyje nagrinėjant bylas pagal jo skundus, bet ir nulems šeimos ryšių nutraukimą. Su (duomenys neskelbtini) pareiškėjo nesieja jokie ryšiai, jis ten neturi nei darbo, nei gyvenamosios vietos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutarties dalies, kurioje teismas atsisakė taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę (sustabdyti ginčijamų aktų vykdymą), teisėtumas.
Pažymėtina, kad atskirasis skundas nagrinėjamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo aspektu pradėta nagrinėti po Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1 d., 2 d.) įsigaliojimo.
Iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis nustatė, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančioje ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi, pagal nagrinėjamo ginčo metu galiojančią ABTĮ redakciją, nereikalaujama sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nagrinėti aplinkybę, ar, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
Pasikeitus teisiniam reguliavimui pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai pasisakė dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių (ne)taikymo įtakos teismo sprendimo įvykdymo galimo pasunkėjimo (nepasunkėjimo) aspektu.
Kita vertus, nors pagal nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančią ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas siejamas su aplinkybe, ar proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, tačiau kai kurios bendrosios taisyklės, suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje iki 2016 m. liepos 1 d., lieka aktualios taikant ir nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančią ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. AS63-277/2008, Nr. AS525-295/2011). Šiuo atveju pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių (argumentų), kurios patvirtintų, jog nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjas tiek skunde, tiek atskirajame skunde nurodė, kad jį su Lietuva sieja glaudūs ekonominiai ir socialiai ryšiai, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad nesustabdžius skundžiamų Užsieniečių reikalų skyriaus ir Migracijos valdybos sprendimų, šie ryšiai iš tikro nutrūktų, įmonės veiklai būtų padaryta žala ar pan. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad taip būtų apribota jo teisė asmeniškai dalyvauti teismo posėdžiuose nagrinėjant administracines bylas pagal jo skundus. Tačiau, kaip iš esmės pagrįstai konstatavo Vilniaus apygardos administracinis teismas, pareiškėjo išvykimo iš šalies atveju jo interesus teismo proceso metu gali atstovauti jo pasirinktas advokatas (šioje administracinėje byloje pareiškėjo interesus atstovauja advokatė G. C., b. l. 22).
LVAT praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (2012 m. balandžio 18 d. nutartis adm. byloje Nr. AS525-272/2012).
Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta tokių aplinkybių, kurios pagrįstų, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, Vilniaus apygardos administracinis teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti M. E. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.
Pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutarties dalis, kurioje teismas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo M. E. atskirąjį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.