Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „MODUS DISTRIBUTION“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2935-431/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „MODUS DISTRIBUTION“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Coca-Cola HBC Lietuva“ dėl kompensacijos nutraukus sutartį priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir atmesdamas ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

Dėl bylos esmės

Apeliantė savo apeliacinį skundą grindžia tuo, kad, viena vertus, ji nepažeidė ginčo krovinių pervežimo sutarties, kita vertus, net jeigu sutarties pažeidimų ir buvo, apeliantės nuomone, jie nelaikytini esminiais sutarties pažeidimais, sudarančiais pakankamą pagrindą atsakovei vienašališkai nutraukti ginčo krovinių pervežimo sutartį. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, visų pirma, svarbu nustatyti, ar apeliantė pažeidė krovinių pervežimo sutarties nuostatas.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovės pateiktas apeliantės automobilių nuotraukas, šalių susirašinėjimo metu pareikštas pretenzijas, padarė išvadą, kad apeliantės automobiliai, kuriais buvo vežama atsakovės produkcija, buvo netvarkingi, aplūžę, su skylėmis dugne, neatitinkantys techninių reikalavimų. Apeliantė, nesutikdama su tokiomis teismo išvadomis, teigia, kad jos yra nepagrįstos dėl įrodymų nepakankamumo. Be to, apeliantės manymu, teismas neįvertino jos pateiktų įrodymų, kurie pagrindžia aplinkybę, kad apeliantės automobiliai buvo techniškai tvarkingi. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.Apeliantės nurodomi įrodymai – išrašai iš VĮ „Regitra“ duomenų bazės apie privalomąją transporto priemonių techninę apžiūrą – teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl apeliantės sutarties vykdymui naudotų transporto priemonių netvarkingumo ir techninių trūkumų. Privalomosios transporto priemonių techninės apžiūros atlikimo metu tikrinama, ar transporto priemonės techninė būklė, konstrukcija, sistemų, agregatų ir mazgų veikimas bei efektyvumas atitinka techninius transporto priemonių reikalavimus, kuriuos turi atitikti Lietuvos Respublikos kelių eisme dalyvaujančios ir privalomajai techninei apžiūrai teikiamos transporto priemonės (Techniniai motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimai, patvirtinti Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 2B-290). Tuo tarpu šalių ginčo sutartimi buvo nustatyti specialūs reikalavimai apeliantės transporto priemonėms (tvarkingos, švarios, geros būklės, gerai prižiūrimos, naujesnės), kuriomis turėjo būti vežama atsakovės produkcija. Privalomosios transporto priemonių techninės apžiūros atlikimo metu nėra tikrinama transporto priemonių atitiktis šiems sutartyje nurodytiems specialiesiems reikalavimams, nes šių reikalavimų nesilaikymas nekliudo transporto priemonei dalyvauti kelių eisme Lietuvos Respublikoje, todėl VĮ „Regitra“ duomenų bazės išrašai nepaneigia pirmosios instancijos teismo byloje esančiais įrodymais pagrįstų išvadų dėl apeliantės transporto priemonių neatitikimo ginčo sutartimi nustatytiems specialiesiems reikalavimams. Be to, Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-2141-661/2016 pagal ieškovės UAB „Krone Scanbalt“ ieškinį atsakovei UAB „Modus Distribution“ dėl skolos už puspriekabių nuomą priteisimo taip pat yra konstatavęs, kad apeliantė, pasinaudojusi išsinuomotomis transporto priemonėmis (puspriekabėmis), nesilaikė pareigos jas grąžinti nuomotojui švarias (CPK 179 straipsnio 3 dalis).Apeliantės nuomone, teismas, padarydamas jai nepalankias išvadas, neįvertino aplinkybės, kad skylės apeliantės naudotos priekabos dugne atsirado dėl pačios atsakovės pareigų tinkamai paruošti krovinį siuntimui nevykdymo. Apeliantė teisingai nurodo, kad atsakovė kaip užsakovė ginčo sutartimi įsipareigojo paruošti krovinį pervežimui (sutarties 2.2 punktas), tačiau ši krovinių pervežimo sutarties nuostata neeliminuoja ir nepaneigia apeliantės kaip vežėjos sutartinių įsipareigojimų. Krovinių pervežimo sutartimi apeliantė įsipareigojo, priimdama krovinį pervežimui, patikrinti krovinio išorinę būklę (sutarties 3.6 punktas), dalyvauti krovinio pakrovime (sutarties 3.9 punktas), taip pat užtikrinti krovinio apsaugą, atsakyti už krovinio sugadinimą (sutarties 3.12 punktas). Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė kaip profesionali krovinių vežėja, priimdama krovinį pervežimui, nereikšdama jokių pretenzijų atsakovei dėl jo paruošimo, savo konkliudentiniais veiksmais patvirtino, kad krovinys paruoštas (supakuotas) tinkamai. Todėl visa galima rizika, susijusi su apeliantės neįsitikinimu dėl krovinio tinkamo supakavimo, tenka pačiai apeliantei. Be to, priežastys, nulėmusios apeliantės transporto priemonių defektų atsiradimą, iš esmės nėra svarbios, nes apeliantė bet kokiu atveju turėjo sutartinę pareigą krovinių pervežimo paslaugų teikimui visuomet naudoti tik tvarkingas, geros būklės, gerai prižiūrėtas transporto priemones.Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, kad apeliantės automobilyje, vežančiame atsakovės krovinį, 2014 m. rugsėjo 17 d. kilo gaisras, kas lėmė atsakovės prekių suniokojimą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, kadangi gaisro priežastys nenustatytos ir kalti asmenys neįvardinti, atsakomybė už krovinio neišsaugojimą tenka apeliantei. Teismas padarė išvadą, kad tai taip pat patvirtina sutarties reikalavimų pervežimams naudoti tvarkingas, geros būklės, gerai prižiūrimas transporto priemones pažeidimą. Apeliantė, ginčydama šias teismo išvadas, akcentuoja, kad konkrečios nurodyto gaisro kilimo priežastys nebuvo nustatytos, kaltininkai neaiškūs. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantė, būdama atsakinga vežimo paslaugų teikėja (profesionalė), turėjo dėti maksimalias pastangas nustatyti tikrąsias gaisro jos transporto priemonėje kilimo priežastis, kad būtų užkirstas kelias tokiems incidentams įvykti ateityje. Duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kokių priemonių ėmėsi apeliantė, kad išsiaiškintų gaisro kilimo tikrąsias priežastis, kaltus asmenis, apeliantė į bylą nepateikė. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad šį gaisrą sukėlė trečiųjų asmenų, nesusijusių su apeliante ir nuo jos nepriklausomų, veiksmai (neveikimas). Įvertinusi tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai gaisro kilimą pripažino apeliantės įvykdytu ginčo sutarties pažeidimu.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktą šalių susirašinėjimą laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio mėn. iki 2015 m. vasario mėn., padarė išvadą, kad apeliantė nepateikdavo per dieną surinktų pinigų atsakovei ne tik kitą dieną, bet taip pat vėluodavo savaitėmis, kai kuriais atvejais 20 dienų ir pan., taip pat vėluodavo pateikti mėnesinius duomenis. Teismas konstatavo, kad nustatytos aplinkybės vertintinos kaip krovinių pervežimo sutarties priedo Nr. 5 (dėl darbo su grynaisiais pinigais taisyklių) pažeidimas. Tuo tarpu apeliantė teigia, kad teismas neįvertino visų byloje esančių rašytinių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantės pateikti bendro pobūdžio UAB „Eurocash“ raštai nepatvirtina, jog konkretūs ginčo darbo su grynaisiais pinigais taisyklių pažeidimai įvyko būtent dėl šiuose raštuose nurodomų priežasčių. Apeliantė darbo su grynaisiais pinigais taisyklių pažeidimus sieja su naujos valiutos – euro – įvedimu Lietuvos Respublikoje nuo 2015 m. sausio 1 d., tačiau, kaip teisingai pastebi atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą, šios taisyklės buvo pažeidinėjamos ir iki naujos valiutos įvedimo Lietuvos Respublikoje 2015 m. sausio 1 d. Apeliantė nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė jas pagrindžiančių įrodymų, kad ji elgėsi rūpestingai ir atidžiai bei, bendradarbiaudama su atsakove, ieškojo susidariusių problemų (jeigu jas lėmė naujos valiutos įvedimas) galimų sprendimo būdų. Apeliantės nurodomų teisme kaip liudytoja apklaustos I. R. parodymų, viena vertus, nepatvirtina jokia kita byloje esanti medžiaga ir įrodymai, kita vertus, liudytojos parodymai vertintini kritiškai, nes ji yra apeliantės darbuotoja, buvusi tiesiogiai atsakinga už nagrinėjamų klausimų sprendimą, šalims susirašinėjant – tiesioginis atsakovės laiškų adresatas apeliantės vardu.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2015 m. kovo 12 d. apeliantės sunkvežimis pristatė atsakovės prekes į UAB „Palink“ sandėlius, tačiau produkcija buvo nuslydusi nuo palečių, dėl ko UAB „Palink“ atsisakė priimti produkciją jos pristatymo dieną; apeliantė tvarkė produkciją iki kitos dienos ryto ir tik tuomet ji buvo pristatyta UAB „Palink“. Pagal atsakovės ir UAB „Palink“ sutarties sąlygas dėl apeliantės vėlavimo pristatyti produkciją UAB „Palink“ paskyrė atsakovei 2 811,77 Eur baudą. Ši aplinkybė, pirmosios instancijos teismo vertinimu, taip pat laikytina ginčo sutarties reikalavimų pažeidimu. Apeliantės nuomone, dėl vėlavimo pristatyti prekes į UAB „Palink“ yra kalta pati atsakovė, nes ji netinkamai paruošė krovinį transportavimui. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios nutarties 26 punkte išdėstytus argumentus dėl atsakovės pareigos paruošti krovinį pervežimui, atsižvelgdama į aplinkybę, kad apeliantė nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovės jai siųstuose elektroniniuose laiškuose išdėstytas aplinkybes (dėl pasislinkusio krovinio nuo palečių), daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantė pažeidė krovinių pervežimo sutarties reikalavimus ir šiuo aspektu. Pažymėtina, kad apeliantė, atsakydama į atsakovės elektroninį laišką dėl aptariamo įvykio, nurodė, jog išanalizuos duomenis (transporto priemonės tachografo, juodosios dėžės) dėl jos vairuotojo veiksmų ir nustatys, kokio stiprumo buvo stabdymo jėga bei ar tai galėjo lemti krovinio pasislinkimą nuo palečių. Tačiau jokių nurodytų duomenų analizės išvadų apeliantė teismui nepateikė. Taip pat sutiktina su atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, kad nėra pagrindo remtis apeliantės draudiko Ergo Insurance Lietuvos filialo išvadomis dėl krovinio pasislinkimo nuo palečių. Visų pirma, draudiko išvados pagrįstos iš esmės tik apeliantės darbuotojo (vairuotojo) paaiškinimais, neatliekant jokio išsamaus tyrimo, nepateikiant jokių skaičiavimų. Antra, draudikas laikytinas suinteresuotu asmeniu, nes pripažinus apeliantės kaltę, jam tektų pareiga sumokėti nukentėjusiam asmeniui draudimo išmoką.Apeliantė savo pareigų pagal krovinių pervežimo sutartį tinkamą vykdymą grindžia DIFOTAI rodikliu, įtvirtintu krovinių pervežimo sutartyje. Apeliantės teigimu, šis rodiklis identifikuoja vežimo sutarties vykdymo tinkamumą. Kadangi apeliantė dėl per mažo DIFOTAI rodiklio iš atsakovės nėra sulaukusi jokių pretenzijų, tai, apeliantės nuomone, rodo krovinių vežimo sutarties tinkamą vykdymą. Be to, apeliantės duomenimis, jos DIFOTAI rodiklis yra aukštas, viršijantis ginčo sutartyje nustatytus dydžius. Teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus laiko nepagrįstais, nes jie savaime niekaip negali paneigti pirmosios instancijos teismo nustatytų ir aukščiau nurodytų ginčo sutarties pažeidimų. Tai lemia aplinkybė, kad DIFOTAI rodiklį, kaip pagrįstai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo atsakovė, sudaro tik dvi sudėtinės dalys (pagal sutarties 7.7 punktą): pirma, vežėjo veikla vertinama pagal pilną užsakyto produkto pristatymą (t. y. ar pristatytų prekių kiekis atitinka užsakytą produkto kiekį), antra, vertinama, ar užsakymai pristatyti laiku (t. y. sąskaitos išrašymo data turi atitikti prekių pristatymo datą bei sąskaitoje nurodytą laiką). Taigi, akivaizdu, kad šalių ginčo sutartyje nustatytas DIFOTAI rodiklis nėra skirtas vertinti tokius sutarties aspektus (sąlygas), dėl kurių vyksta ginčas nagrinėjamoje byloje (dėl grynųjų pinigų taisyklių laikymosi, transporto priemonių tvarkingumo ir kt.).Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad vykdant ginčo sutartį tarp šalių kilo nesutarimų dėl atsakovės užsakymų skaidymo į kelis atskirus pakrovimus dėl pakraunamo krovinio svorio, kai pagal užsakymą pervežtinas krovinys viršija atsiųsto automobilio leistiną vežti svorį. Teismas vertino, kad šias aplinkybes pagrindžia byloje pateiktas šalių susirašinėjimas, kuriuo šalys bendrų sprendimų nepasiekė, atsakovei tvirtinant, kad pakrovimų skaidymas į kelias dalis pažeidžia vidinius įmonės audito reikalavimus bei taisykles, o ieškovei teigiant, kad pervežimo sutartyje nėra nuostatų, draudžiančių tai daryti. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad aplinkybė, jog tarp šalių buvo kilę nesutarimų dėl krovinių pakrovimo būdo, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad apeliantė pažeidė krovinių pervežimo sutartį. Dėl šių argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad priede Nr. 1 („Vežėjo sunkvežimių kiekis užsakovo pervežimams įvykdyti“) prie krovinių pervežimo sutarties nurodyta, kad apeliantė kaip vežėja įsipareigojo Vilniaus regionui kasdien turėti paruoštus 16 sunkvežimių atsakovės kaip užsakovės kroviniams pervežti. Iš šio ginčo sutarties priedo matyti, kad apeliantė įsipareigojo vežimo paslaugoms naudoti įvairius sunkvežimius, turinčius skirtingą bendrąją masę (nuo 3 tonų iki 40 tonų). Nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, rodo, kad ginčo sutartimi šalių nebuvo sulygta galimybė atsakovės užsakymus skaidyti į kelis atskirus pakrovimus, nes sutartyje (jos priede) nurodytų transporto priemonių įvairovė sudarė pakankamas sąlygas apeliantei parinkti konkrečiam krovinio kiekiui reikalingą transporto priemonę.Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovės nurodomomis aplinkybėmis, kad ji turėjo pagrindo vertinti kaip kilusią grėsmę, jog atsakovės užsakymai nebus pristatyti atitinkamiems užsakovams dėl apeliantės netinkamo įsipareigojimų savo darbuotojams vykdymo, kas sukeltų atsakovės įsipareigojimų prieš trečiuosius asmenis pažeidimus ir nuostolius tiek baudų, mokėtinų laiku nepristačius produkcijos užsakovams, forma, tiek žalos atsakovės reputacijai forma. Teismas pritarė atsakovės pozicijai, kad apeliantės elgesys negali būti vertinamas kaip tinkamas įsipareigojimų pagal ginčo sutartį ir bendradarbiavimo pareigos vykdymas, kuris sukelia atsakovės nepasitikėjimą ir susirūpinimą, kad apeliantė neužtikrina tinkamo savo įsipareigojimų pagal sutartį vykdymo. Apeliantės teigimu, ji neturėjo pareigos komunikuoti su atsakove dėl neva įvyksiančio streiko, nes šalys neturėjo jokio pagrindo manyti, kad apeliantės darbuotojų streikas įvyks. Taip pat apeliantė akcentuoja, kad jos darbuotojo V. B. atsakovei siųstas elektroninis laiškas dėl apeliantės darbuotojų streiko buvo surašytas atsakovės darbuotojo D. S., todėl yra nepatikimas įrodymas ir juo remtis nėra pagrindo. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais negali sutikti.Iš byloje esančio rašytinio įrodymo – 2015 m. sausio 28 d. pretenzijos (įspėjimo) dėl neatsiskaitymo su darbuotojais, adresuotos apeliantės vadovei, pasirašytos dešimties apeliantės darbuotojų, kurioje nurodyta, kad apeliantė nesilaiko darbo sutartimi nustatytų apmokėjimo sąlygų, todėl darbuotojai įspėja dėl galimybės nevykdyti vežimų – matyti, kad maždaug dešimtadalis visų tuometinių apeliantės įmonės darbuotojų turėjo pretenzijų apeliantei dėl atsiskaitymo su jais ir svarstė darbo funkcijų nevykdymo galimybę, prieš tai apie ją įspėję apeliantę. 2015 m. vasario 8 d. atsakovės darbuotojas D. S. iš apeliantės darbuotojo V. B. gavo elektroninį laišką, kuriame nurodoma, kad apeliantės įmonėje nemokamos algos, netaisomi sunkvežimiai, įmonės vadovai elgiasi aplaidžiai, todėl įmonės darbuotojai nuo 2015 m. vasario 9 d. ketina nebevykdyti savo darbo funkcijų (streikuoti), kartu nevykdyti ir apeliantės įsipareigojimų atsakovei.Nors apeliantė kelia abejones dėl apeliantės darbuotojo V. B. elektroninio laiško tikrosios autorystės, tačiau neginčija aplinkybės, kad patį elektroninį laišką išsiuntė jos darbuotojas V. B.. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent tai ir yra esminė aplinkybė, kad apeliantės darbuotojas, paskirtas atsakingu už bendradarbiavimą su atsakove, savo vardu išsiuntė atsakovės atsakingam darbuotojui laišką apie apeliantės įmonės problemas, kurios gali turėti įtakos krovinių pervežimo sutarties vykdymui. Juo labiau kad nurodytų problemų egzistavimą patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, t. y. jau aptarta kolektyvinė apeliantės darbuotojų pretenzija (įspėjimas) dėl neatsiskaitymo (nutarties 33 punktas), taip pat apeliantės darbuotojų P. Z. (P. Z.) ir K. K. vėlesnis kreipimasis į darbo ginčų komisiją dėl darbo užmokesčio išieškojimo iš apeliantės. Todėl atsakovė, žinodama pirminę informaciją apie apeliantės darbuotojų ketinimą rengti streiką, pagrįstai nedelsdama kreipėsi į apeliantę, prašydama paaiškinti susidariusią situaciją, tačiau apeliantė atsakovei paaiškinimus pateikė tik po visų turėjusių įvykti įvykių (streiko). Pažymėtina ir tai, kad apeliantė, reaguodama į atsakovės kreipimąsi, pirmiausiai atsakovei parašė visiškai neinformatyvų ir neatitinkantį susidariusios (streiko) situacijos ir poreikio ją išsamiai paaiškinti elektroninį laišką, kuriame apeliantė nepaneigė atsakovės laiške išdėstytų aplinkybių dėl galimo (galėjusio įvykti) jos darbuotojų streiko, apsiribojo nurodymu, kad atsakovei išsamiau bus atsakyta artimiausiu metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks apeliantės elgesys pagrįstai traktuotas kaip ginčo sutarties šalių bendradarbiavimo pareigos pažeidimas.Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas neįvertino visų byloje esančių įrodymų, kurie paneigia aplinkybes, susijusias su galimu apeliantės darbuotojų streiku. Apeliantės 2016 m. liepos 5 d. pažymoje apie darbo užmokesčio išmokėjimo terminą, kuri, apeliantės nuomone, pagrindžia tinkamą atsiskaitymą su darbuotojais, nurodyti viso labo tik dviejų mėnesių (2014 m. lapkričio–gruodžio mėn.) darbo užmokesčio mokėjimo duomenys, nors apeliantės darbuotojo V. B. 2015 m. vasario 8 d. elektroniniame laiške kalbama apie iš esmės ilgalaikes darbo užmokesčio mokėjimo ir kitas apeliantės problemas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina apeliantės darbuotojo V. B., kaip liudytojo vėlesnius parodymus (2016 m. sausio 8 d. rašytinius ir duotus 2016 m. liepos 7 d. teismo posėdžio metu), kurie prieštarauja byloje esantiems ir jau aptartiems įrodymams bei jų visumai (CPK 185 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo kilusią grėsmę, jog atsakovės užsakymai (kroviniai) nebus pristatyti užsakovams dėl apeliantės netinkamo įsipareigojimų savo darbuotojams vykdymo, kaip ginčo sutarties pažeidimą.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, kad apeliantė, vykdydama krovinių pervežimus, padarė krovinių pervežimo sutarties pažeidimų, taip pat ir darbo su grynaisiais pinigais taisyklių pažeidimų. Teismas padarė išvadą, kad dėl šių sutartinių įsipareigojimų pažeidimų atsakovė turėjo teisę vienašališkai nutraukti ginčo sutartį pagal sutarties 6.4.1 punktą, todėl neturi pareigos mokėti apeliantei sutarties 6.2 punkte numatytos kompensacijos. Apeliantė kvestionuoja šią pirmosios instancijos teismo išvadą tuo aspektu, kad teismo nustatyti ginčo sutarties pažeidimai nėra esminiai, todėl neegzistuoja vienašališko sutarties nutraukimo pagrindai pagal CK 6.217 straipsnį. Teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus taip pat laiko nepagrįstais.Sutarties nutraukimą reglamentuojančiame CK 6.217 straipsnyje nustatyti keli vienašališko sutarties nutraukimo atvejai – tai gali būti padaryta, jeigu kita šalis sutarties nevykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 straipsnio 1 dalis); taip pat vienašališkai sutartis gali būti nutraukiama joje numatytais atvejais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Aiškindamas šias CK nuostatas kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tuo atveju, jeigu šalys susitarė, jog tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį, t. y. sutartį vienašališkai nutraukiant joje numatytais atvejais, teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalies kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143-690/2015; 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2014; 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2014; kt.). Susitardamos dėl atvejų, kada sutartis gali būti nutraukiama vienašališkai, jos šalys įgyvendina sutarties laisvės principą (CK 6.156 straipsnio 1 dalis); teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią. Jeigu šalys susitaria, kad sutartis vienašališkai gali būti nutraukta, jei nevykdomi ja prisiimti įsipareigojimai, pakanka nustatyti pažeidimo (sutartinių įsipareigojimų nevykdymo) faktą ir nereikia įrodinėti bei vertinti tokio pažeidimo sunkumo, prievolės neįvykdžiusios šalies kaltės ir jos formos ar kitų CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143-690/2015).Byloje nustatyta, kad ginčo šalys susitarė, jog jų sudaryta krovinių pervežimo sutartis atsakovės kaip užsakovės vienašališkai gali būti nutraukta, jeigu apeliantė kaip vežėja nevykdo ir grubiai pažeidžia sutartinius įsipareigojimus (sutarties 6.4.1 punktas). Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė krovinių pervežimo sutarties pažeidimus, teikiančius pagrindą vienašališkai nutraukti ginčo sutartį 6.4.1 punkte nurodytu pagrindu. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatyti tęstiniai krovinių pervežimo sutarties (jos priedų) pažeidimai, jų sistemiškumas laikytinas pagrindu pripažinti, kad apeliantė nevykdė (netinkamai vykdė) sutartinių įsipareigojimų, juos grubiai pažeidė. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino, ar nustatyti pažeidimai buvo esminiai CK 6.217 straipsnio 2 dalies prasme. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokiu būdu pirmosios instancijos teismas laikėsi CK įtvirtinto vienašališko sutarties nutraukimo joje nustatytais atvejais teisinio reglamentavimo ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos aktualiu klausimu.Apeliantė taip pat kvestionuoja įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo tinkamumą nagrinėjamoje byloje. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, aiškinant CPK 176, 185 straipsnius, kasacinėje praktikoje yra suformuluotos – teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Vien ta aplinkybė, kad teismas byloje esančius įrodymus įvertino kitaip, nei siekė apeliantė, nesudaro pagrindo spręsti, jog byloje nėra pakankamai įrodymų reikšmingoms aplinkybėms pagrįsti ir kad teismas juos įvertino netinkamai.Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei konstatuoja, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

Išdėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, todėl apeliantės argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinės instancijos teisme priimtas procesinis sprendimas yra nepalankus ieškovei, todėl jos šiame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).Atsakovė teismo prašo priteisti 1 791,14 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisines paslaugas (atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą). Prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo redakcija) 8.16 punkte nustatytą maksimalų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą dydį – 972,40 Eur (748 Eur x 1,3). Įvertinus šią aplinkybę, spręstina, kad atsakovei priteistinas bylinėjimosi išlaidų dydis mažintinas iki maksimalios galimos priteisti 972,40 Eur dydžio sumos (CPK 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „MODUS DISTRIBUTION“, juridinio asmens kodas 302378254, atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Coca-Cola HBC Lietuva“, juridinio asmens kodas 111484678, 972,40 Eur (devynis šimtus septyniasdešimt du Eur 40 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.