- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-26
- Bylos Nr.
- 2A-1945-640/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-22512-2013-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė (pran.), Natalja Cikoto, Antanas Rudzinskas
- Atsakovas
- UAB „Infoverslas“
- Ieškovas
- E. Š.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Infoverslas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-03 sprendimo priimto civilinėje byloje, pagal ieškovės E. Š. ieškinį atsakovui UAB „Infoverslas“ dėl atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė E. Š. patikslintu ieškiniu kreipėsi į teismą prašydama teismo pripažinti neteisėtu ir panaikinti 2013-06-03 UAB „Infoverslas“ priimtus įsakymus Nr. V-2 ir Nr. K-1, priteisti iš UAB „Infoverslas“ 14981,88 Lt darbo užmokesčio (8005 Lt darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2013 m. birželio 3 d. ir 6976,88 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas), 3042,89 Lt delspinigių už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 23 d. iki 2013 m. birželio 3 d., taip pat penkių mėnesių darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją – 1750 Lt ir vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsikaityti laiką. Nurodė, kad 1996-08-01 tarp ieškovės ir atsakovo UAB „Infoverslas“ buvo sudaryta darbo sutartis, pagal kurią bendrovėje „Infoverslas“ ieškovė pradėjo dirbti vyr. finansininkės pareigose. Darbdavys UAB „Infoverslas“ nuo 2009-01-01 pradėjo nemokėti darbo užmokesčio. Dėl ieškovės atliekamo darbo jokių priekaištų ir pretenzijų iš atsakovo direktorės R. V. nėra gavusi. Kadangi nuo 2009 metų jai nebuvo mokamas darbo užmokestis, nesuteikiama darbo vieta, ieškovės teigimu, savo darbo funkcijas iki tol ieškovė atlikdavo atsakovo direktorės R. V. sutuoktinio Z. V. vadovaujamos bendrovės „FF lizingas“ patalpose. Nurodo, kad šioje bendrovėje ji dirbo pirmaeilėse pareigose. 2013-05-27 UAB „FF lizingas“ direktoriui Z. V. priėmus įsakymą atleisti ją iš darbo nuo 2013-05-27, ji neteko ir šios darbo vietos. Įvertinus, kad nuo 2009 m. pradžios buvo nemokamas darbo užmokestis, ieškovė 2013-05-28 bendrovės direktorei išsiuntė prašymą atleisti ją iš darbo pagal DK 128 str. l d. Ko pasėkoje UAB „Infoverslas“ direktorė R. V. 2013-06-03 priėmė sekančius įsakymus: Nr. V-2, kuriame nurodė, kad ieškovė nepateikė 2012 m. UAB „Infoverslas“ metinės finansinės atskaitomybės dokumentų ir todėl nusprendė skirti ieškovei nuobaudą - atleisti ieškovę iš darbo pagal DK 136 str. 3 d. 2 p.; ir įsakymą Nr. K-l, kuriuo atleido ieškovę iš darbo pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. Ieškovė nurodo, kad šiuos įsakymus gavo 2013-06-05 paštu. Ieškovė pažymi, kad atsakovo direktorė R. V. nenurodė ieškovei nei kur atvykti pasirašyti darbo sutarties nutraukimą, nei kur atsiimti neišmokėtą darbo užmokestį bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Pasak ieškovės, priimti įsakymai Nr. V-2 ir Nr. K-1 yra nepagrįsti ir neteisėti, nes juose nurodyti motyvai neatitinka faktinių aplinkybių, todėl ir nurodytas atleidimo iš darbo pagrindas yra neteisėtas (be to, atsakovas neprašė ieškovės pasiaiškinti dėl tokio darbo drausmės pažeidimo) ir todėl įsakymai turi būti panaikinti. Ieškovė grąžinti ją į darbą neprašo, o sutinkamai su DK 300 str. 4 d. ir DK 140 str. l d. 5 p. prašo priteisti 1750 Lt dydžio išeitinę išmoką.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-03-03 sprendimu (b. l. 42-50, 2 tomas) ieškovės ieškinį tenkino iš dalies ir panaikino UAB „Infoverslas“ direktorės 2013 m. birželio 3 d. įsakymus Nr. V-2, Nr. K-1. Nustatė, kad 1996 m. rugpjūčio 1 d. darbo sutartis Nr. 6, sudaryta tarp UAB „Infoverslas“ ir E. Š. yra nutraukta nuo 2013 m. birželio 3 d. pagal Darbo kodekso 128 straipsnio 1 dalį. Priteisė ieškovei E. Š. iš atsakovo UAB „Infoverslas“ 993,25 Lt išeitinės išmokos, 11357,05 Lt darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2013 m. birželio 3 d., 7285 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas, 3042,89 Lt su darbo santykiais susijusių delspinigių, 4647,36 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką už laikotarpį nuo 2013 m. birželio 4 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2014-03-03), o nuo teismo sprendimo priėmimo iki visiško atsiskaitymo dienos - po 24,72 Lt vienos dienos vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną, laikant, jog yra penkių darbo dienų savaitė. Teismas nurodė, kad nekyla abejonių, kad 2013-05-28 - 2013-05-29 dienomis ieškovei nebuvo suteikta darbo vieta ir darbdavys nepasirūpino, kad ieškovė galėtų vykdyti darbo funkcijas. Liudytoja R. I. patvirtino, kad 2013 m. gegužės 27 d. ieškovei nebuvo leista dirbti su jai priskirtu kompiuteriu (kuriame ieškovė laikė tiek UAB „FF lizingas“, tiek ir UAB „Infoverslas“ dokumentus) ir kad ji matė, kaip Z. V. išjungė ieškovės kompiuterį ir neleido prie jo dirbti. Nurodė, kad ieškovės 2013 m. gegužės 27 d. prašymas parodo, kad ieškovė, negavusi iš darbdavio instrukcijų dėl tolimesnių darbo santykių, dėjo pakankamas pastangas ir į darbdavį kreipėsi raštu prašydama suteikti jai darbo vietą (b.l. 6, 1 tomas). Įrodymų apie tai, kad ieškovei buvo suteikta darbo vieta, byloje nėra. Todėl teismas sprendė, kad skirti drausminę nuobaudą ieškovei už neatliktas darbo užduotis ir nebuvimą darbo vietoje nuo 2013 m. gegužės 27 d. nebuvo teisinio ir faktinio pagrindo. Teismas nurodė, kad įrodymų apie darbo užmokesčio išmokėjimą už darbą iki faktinio darbo sutarties nutraukimo darbdavys nepateikė, todėl teismas vertina, kad 2013-06-03 buvo pagrindas nutraukti darbo sutartį DK 128 str. numatytu pagrindu, t.y. dėl to, kad darbuotojai nebuvo mokamas darbo užmokestis daugiau kaip du mėnesius iš eilės, todėl konstatavo, kad darbo sutartis yra nutraukta nuo 2013-06-03 pagal DK 128 str. 1 d. Nurodė, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo išeitinę išmoką yra pagrįstas DK 140 str. 3 d. nuostatomis, tačiau ji nepagrįstai nurodo, kad jai priklauso penkių mėnesių dydžio vidutinio darbo užmokesčio išeitinė kompensacija. Nurodė, kad ieškovė 2013 m. kovo - gegužės mėnesiais sirgo, todėl jos vidutinis darbo užmokestis skaičiuojamas iš trijų mėnesių, einančių prieš ligos pradžią, t.y. 2012 m. gruodžio, 2013 m. sausio ir 2013 m. vasario mėn. Darbdavio pateikti pirminiai duomenys apie ieškovei priskaičiuotą darbo užmokestį ir dirbtas dienas patvirtina, kad per šį laikotarpį ieškovei buvo apskaičiuota 1236,11 Lt (361,11 Lt + 500 Lt + 375 Lt, b.l. 122-123, 1 tomas), o tuo laikotarpiu ieškovė dirbo 50 darbo dienų. Tokiu būdu ieškovės vidutinis vienos dienos darbo užmokestis yra 24,72 Lt (1236,11 Lt / 50 d.d.). Dviejų mėnesių vidutinis darbo užmokestis išeitinei išmokai yra 993,25 Lt (24,72 Lt (vienos dienos VDU) x 20,09 (mėnesio darbo dienų koeficientas 2013 metais) x 2 mėn.). Teismas taip pat nurodė, kad 2013 m. rugsėjo 25 d. ieškovei yra sumokėta 14832,19 Lt su darbo santykiais susijusių išmokų (b.l. 127, 1 tomas). Ieškovė dalinį prievolės įvykdymą paskirstė įstatymo numatytu eiliškumu, t.y. 9264,88 Lt įskaitė kaip darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. sausio 31 d., ir 5567,31 Lt įskaitė kaip delspinigius už 2009 ir 2010 m. Tokį prievolės įskaitymą pirmosios instancijos teismas laikė pagrįstu. Nurodė, kad iš viso ieškovei laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2013 m. birželio 3 d. turėjo būti išmokėta 11357,05 Lt darbo užmokesčio, tačiau byloje nėra įrodymų, kad tokia suma buvo išmokėta. Teismas nurodė, kad įvykdytai prievolei laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. sausio 31 d. teismas negali taikyti senaties, remiantis CK 1.133 str., kuris nustato, kad skolininkas, įvykdęs pareigą po to, kai pasibaigė ieškinio senaties terminas, neturi teisės reikalauti grąžinti tai, kas įvykdyta, nors vykdydamas jis ir nežinojo, kad senaties terminas yra pasibaigęs. Taigi teismas netaikė DK 27 str. numatyto 3 metų ieškinio senaties termino. Teismas ieškovei priteisė kompensacijos už nepanaudotas atostogas 7285 Lt (421 kalendorinės dienos x 0,7 (darbo dienų koeficientas) x 24,72 Lt (vienos dienos VDU)). Nurodė, kad teismas remiasi ieškovės pateiktu delspinigių paskaičiavimu ir ieškovei priteisia 3042,89 Lt su darbo santykiais susijusių delspinigių. Nurodė, kad ieškovės pateiktas delspinigių skaičiavimas yra palankesnis atsakovui. Pats atsakovas savo paskaičiavimo į bylą neteikė, nors tai atsakovui buvo išaiškinta. Nurodė, kad atsakovo reikalavimas taikyti 6 mėnesių sutrumpintą senaties terminą delspinigiams taip pat nepagrįstas, nes Darbo kodeksas delspinigiams nenumato sutrumpinto senaties termino, o bendras 3 metų ieškinio senaties terminas, numatytas DK 27 str., paminėtam laikotarpiui, už kurį delspinigiai priteisiami, nėra suėjęs. Nurodė, kad vidutinis darbo užmokestis už uždelsimą atsiskaityti skaičiuojamas nuo 2013 m. birželio 4 d. Nuo šios dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2014-03-03) buvo 188 darbo dienos, todėl iki teismo sprendimo priėmimo ieškovei priteisiama 4647,36 Lt (24,72 Lt x 188 d.d.) vidutinio darbo užmokesčio, o nuo teismo sprendimo priėmimo iki visiško atsiskaitymo priteisiama po 24,72 Lt vienos dienos vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną, laikant, jog yra penkių darbo dienų savaitė (sumos nurodytos neatskaičius mokėtinų mokesčių). Nurodė, kad DK 206 str. 1 d. 2 p. norma netaikoma, nes darbuotoja darbe nebuvo dėl darbdavio valinių sprendimų, t.y. dėl to, kad jai nebuvo suteikta darbo vieta.
Šalies argumentai
Atsakovas UAB „Infoverslas“ apeliaciniu skundu (b.l. 56 – 66, 2 tomas) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-03 sprendimą, priimant naują sprendimą - ieškinį atmesti ir perskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodine tvarka, kviesti liudytojais L. K. ir D. V.. Nurodo, kad po sprendimo už akių priėmimo niekaip negalėjo būti priimtas atsakovui nepalankesnis sprendimas – net ir nusprendus, kad visi atsakovo argumentai nepasitvirtinę, turėjo būti daugiausiai grįžta prie sprendimo už akių, kuris savo esme ir yra tapatus sprendimui tuo atveju, jei visi ieškovės įrodymai pasitvirtintų. Nurodo, kad UAB „FF lizingas“ direktoriaus Z. V. prašymas tą dieną nedirbti prie konkretaus kompiuterio, o rašyti pasiaiškinimus niekaip nereiškia, kad ieškovė išvis nebegalėjo vykdyti savo darbo funkcijų UAB „Infoverslas“. Nurodė, kad rašyti paaiškinimą UAB „Infoverslas“ direktorė nurodė savo įsakymo Nr.V-1 pirmajame punkte, kurį pagal įgaliojimą ieškovei pateikė Z. V.. Nurodo, kad Z. V. veiksmai išjungiant kompiuterį ir nurodant persėsti kitur, yra suprantama (paaiškinimui UAB „Infoverslas“ rašyti būtent tas kompiuteris nebuvo būtinas), bet niekaip nereiškė, kad ieškovė daugiau nebegalės prieiti prie UAB „Infoverslas“ buhalterijos duomenų. Nurodo, kad ieškovė kaip pagal tai, Z. V. reikalavo atlikti konkrečius UAB „Infoverslas“ darbus nepaisant to, kad ieškovė buvo atleista iš UAB „FF lizingas“ turėjo suprasti, kad UAB „Infoverslas“ ir toliau pageidauja, kad ji vykdytų savo funkcijas. Nurodo, kad raktų iš ieškovės paėmimo, signalizacijos kodo negalima vertinti kaip įrodymo, kad ieškovė nebegalėjo dirbti UAB „FF lizingas“ patalpose, nes į tas patalpas ji akivaizdžiai galėjo ateiti, nes darbo metu jos būdavo atrakintos, signalizacija išjungta. Nurodo, kad gegužės 27 d. ieškovės ir UAB „FF lizingas“ darbo sutartis buvo nutraukta. Esant šioms aplinkybėms logiška, kad Z. V. paėmė iš ieškovės UAB „FF lizingas“ raktus bei įvardytus tarnybinius reikmenis. UAB „Infoverslas“ ir ieškovės darbo sutartis nebuvo nutrūkusi, darbo vieta ir kompiuteris liko suteikti, o visi įvardyti UAB „FF lizingas“ tarnybiniai reikmenys su darbu UAB „Infoverslas“ buvo nesusiję ir šiam darbui tęsti nebuvo būtini. Nurodė, kad teismas neatsižvelgia į atsakovo dėstytas ir pačios ieškovės 2013 m. gruodžio 12 d. posėdyje bei Z. V. ir R. V. patvirtintas aplinkybes, kad UAB „Infoverslas“ nurodymus neretai perdavinėdavo ir Z. V.. T.y. ir toks nurodymų perdavimas, ir toks darbo vietos keitimasis nebuvo ieškovei nieko naujo, nebuvo kokių priežasčių ieškovei laikyti, kad dabartinis persėdimas prie kitos darbo vietos tose pačiose patalpose yra kuo nors ypatingas. Nurodo, kad ieškovė neturėjo jokių priežasčių manyti, kad darbo vieta jai nebus suteikta. Nurodo, kad yra įrodymų, liudijančių, kad gegužės 27 d. (kai darbo santykiai tarp ieškovės ir UAB „FF lizingas“ nutrūko) ieškovei buvo paskirti darbai UAB „Infoverslas“ ir reikalaujama juos atlikti. Nurodo, kad darbo sutarties ir duotų darbų kiekvienam sąžiningam ir apdairiam darbuotojui turėtų pakakti suvokti, kad į darbą jis privalo ateiti, o jei iš tikrųjų būtų kilę kokių nors klausimų dėl to, kur ir kaip dirbti, turi bendradarbiauti su darbdaviu, juos spręsdamas. Taip pat nurodo, kad teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad metinės finansinės atskaitomybės neparengimas nebuvo darbo sutarties nutraukimo priežastis – šito priežastis buvo pravaikštos, padarytos vėliau nei 2013 m. gegužės 27 d. ir pagal DK 235 str. esančios šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu, o įsakymu Nr.V-2 įvardijamas ankstesnis atsisakymas paaiškinti tik nurodo dalį DK 238 str. minimų aplinkybių parenkant drausminę nuobaudą. Nurodo, kad darbuotojui nedirbant iki prašyme atleisti iš darbo nurodytos datos nuo pat prašymo išsiuntimo dienos nėra priežasčių laikyti, kad tokios darbuotojo pravaikštos yra kiek nors labiau pateisinamos nei bet kurios kitos pravaikštos. Todėl atsiranda teisė darbdaviui nutraukti darbo sutartį kitu pagrindu (fiksuojant šiurkštų darbo drausmės pažeidimą – pravaikštą), o šių sutarčių nutraukimo pagrindų (DK 128 str. ir 136 str.) pasekmės skirtingos. Nurodo, kad atsakovas nesutinka, kad dar yra skolingas darbo užmokesčio ieškovei, kadangi darbo užmokestį jau išmokėjo 2013 m. rugsėjo 25 d. duodamas nurodymą antstoliui. Nurodo, kad atsakovas 2013 m. rugsėjo 15 d. įvykdė tik prievolę išmokėti atlyginimą už laikotarpį nuo 2010 m. liepos iki 2013 m. birželio, kurią yra pripažinęs ir kuriai nesuėjęs senaties terminas. Taip pat nurodo, kad teisiškai nepagrįstu laiko teismo savo nuožiūra padarytą vidutinio darbo užmokesčio perskaičiavimą pagal kitą trijų mėnesių periodą. Taip pat nurodo, kad kompensaciją už nepanaudotas atostogas atsakovas ieškovei yra pilnai išmokėjęs 2013 m. rugsėjo 25 d. ir įrodymai yra pateikti (pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo priedas Nr. 28), tačiau ši kompensacija nepagrįstai buvo traktuota kaip delspinigiai. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nieko nepasisakė dėl atsakovo teiginių, kad delspinigiai remiantis DK 207 str. mokami tik esant darbdavio kaltei, o konkrečiu atveju darbdavio (atsakovo) kaltės nebuvo, nes atlyginimas nebuvo mokamas dėl ekonominių priežasčių, dėl kurių UAB „Infoverslas“ neturėjo iš ko jo mokėti. Nurodo, kad ieškovė vienašališkai užskaitė dalį 2013-09-25 atsakovo (darbdavio) jai sumokėtos sumos – 5567,31 Lt – kaip delspinigius, nors ši suma buvo kompensacija už neišmokėtas atostogas bei dalys atlyginimo. Taip pat nurodo, kad 2013 m. rugsėjo 25 d., kaip rašyta, visas darbo užmokestis ieškovei buvo išmokėtas anksčiau, nei gautas jos reikalavimas, taigi, atsižvelgiant į šį faktą ir tai, kas išdėstyta aukščiau, vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo atsiskaityti laiką ieškovei nepriklauso. Taip pat nurodo, kad teismas neatsižvelgė į aplinkybes, dėl kurių net ir tais atvejais, kai mokėtinas atlyginimas už delsimo atsiskaityti laiką, jis mažinamas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b.l. 70-73) ieškovė E. Š. prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą, o skundą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Nurodo, kad anksčiau priimtas sprendimas už akių niekaip nevaržo teismo veiksmų nagrinėjant bylą iš esmės bei joje priimant sprendimą. Nurodo, kad teismas, nagrinėdamas bylą, gavo papildomų įrodymų ir, įvertinęs jų visumą, priėmė būtent tokį sprendimą. Pažymi, kad atsakovas po sprendimo už akių priėmimo, apie jį nežinodamas, sumokėjo dalį ieškovei priklausančių su darbo santykiais susijusių išmokų, kurias ieškovė pagrįstai užskaitė už seniausią laikotarpį, kadangi atsakovas šias lėšas pervedė laisva valia, be to, kaip minėta, nė nežinodamas apie priimtą sprendimą už akių. Ieškovė visiškai pagrįstai pasirinko, už ką užskaityti pervestas lėšas, be to, atlikdama užskaitymą, vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Ieškovė, atlikusi užskaitymą, patikslino ir teismui pateiktą reikalavimą, kurį sumažino sumokėta suma, taigi realiai reikalavimą sumažino ir teismo sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į sumažintą reikalavimą, beje, ir jį tenkinant tik iš dalies. Nurodo, kad atėmus iš ieškovės darbo raktus, kompiuterį ir apskritai darbo vietą, galiausiai - atleidus iš darbo įmonėje, kurioje ji vykdė ir antraeiles pareigas UAB „Infoverslas“, Ieškovė neteko galimybės vykdyti darbo funkcijų, juolab, kad nebeturėjo ne tik darbo vietos, bet ir funkcijoms atlikti reikalingų dokumentų. Ieškovė nedelsdama raštu kreipėsi į darbdavį - UAB „Infoverslas“ direktorę, tačiau, įvertinusi tai, kad neteko darbo atsakovo direktorės sutuoktinio Z. V. vadovaujamoje įmonėje, bei iš jo veiksmų supratusi, kad minėtoje įmonėje yra nepageidaujama, neturėjo fizinių galimybių ateiti į darbą UAB „Infoverslas“, kuris nė neturėjo patalpų su įrengtomis darbo vietomis. Nurodo, kad atsakovas prašo laikyti nepagrįstais tik dalį liudytojos parodymų, kurie jam nepalankūs, gi vėliau pats šios liudytojos parodymais grindžia vėlesnius savo argumentus. Juolab, kad ir į procesą ši liudytoja buvo įtraukta atsakovo iniciatyva, ją su atsakovo akcininku, direktorės sutuoktiniu Z. V. siejo darbo santykiai bendrovėje UAB „FF Lizingas“ dar netrumpą laiką ir po šios bylos proceso pradžios, taigi, tikėtina, ji nebūtų liudijusi prieš esamą darbdavį, juolab melagingai. Nurodo, kad ekonominės priežastys neeliminuoja darbdavio kaltės, nes jis ir tik jis atsakingas už įmonės ekonominę būklę, darbo joje organizavimą ir t.t. Juolab, kad jei atsakovas manė ekonominę būklę esant itin prastą, negalint atsiskaityti su darbuotojais, jis privalėjo imtis aktyvių veiksmų, pvz., iškelti įmonei bankroto bylą. Taip pat nurodo, kad atsakovas, ginčydamas priteisto vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą laikotarpį dydį cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kurios priimtos bylose visai kitomis faktinėmis aplinkybėmis - arba neatsiskaityta tik iš dalies, arba darbuotojai dirbo itin trumpą laiką - šiuo gi atveju su ieškove už prašomą atsiskaityti laikotarpį neatsiskaityta visiškai, todėl ir pagrindo mažinti priteistino vidutinio darbo užmokesčio dydžio sumą nėra jokio pagrindo. Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas vidutinio darbo užmokesčio mažinimo atvejus, aiškiai nurodė, jog mažinama yra tais atvejais, kai darbdavys yra nesumokėjęs tik dalies priklausančio mokėti atlyginimo, šiuo gi atveju darbo užmokestis nebuvo mokamas visai ir jau ilgą laiką.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
CPK 320 str. nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektu.
Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Byloje nustatyta, kad tarp šalių 1996-08-01 buvo sudaryta darbo sutartis, kurios pagrindu ieškovė buvo priimta dirbti į UAB „Infoverslas“ vyr. finansininkės pareigose. Nuo 2009-01-01 atsakovas nustojo mokėti darbo užmokestį, nors ieškovė savo darbus atlikdavo tinkamai. UAB „Infoverslas“ direktorės 2013 m. birželio 3 d. įsakymais Nr. V-2, Nr. K-1 ieškovei buvo paskirta drausminė nuobauda ir ji buvo atleista iš darbo vadovaujantis Darbo kodekso (toliau tekste – DK) 136 str. 3 d. 2 p.
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
Apeliantas apeliaciniame skunde prašo žodinio bylos nagrinėjimo ir prašo apklausti liudytojus L. K. bei D. V., kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė kviesti ir kurie buvo UAB „FF lizingas“ patalpose gegužės 27-30 dienomis.
Kolegija vadovaudamasi CPK 314 str., 322 str. atmeta prašymą dėl žodinio nagrinėjimo bei liudytojų apklausos, nes aplinkybės, kurias apeliantas nori įrodinėti liudytojų parodymais buvo žinomos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau prašymo susijusio su liudytojų apklausimu apeliantas neteikė. Iš byloje esančio teismo posėdžio protokolo (b.l. 181-197, 1 tomas) matyti, jog apelianto atstovas buvo nurodęs, jog reiktų minėtų liudytojų apklausos, tačiau teismas šių liudytojų nekvietė. Apelianto atstovas nagrinėjant bylą iš esmės prašymo kviesti liudytojus neteikė. Pažymėtina, kad apeliantas buvo atstovaujamas kvalifikuoto teisininko. Apeliantui buvo žinomos ginčijamos aplinkybės, kuriomis ieškovė rėmėsi byloje, todėl nėra pagrindo teigti, jog būtinybė apklausti liudytojus iškilo tik po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme. Apeliantas savo prašyme nenurodė aplinkybių, pagrindžiančių jo prašymą dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir prašymo kviesti liudytojus pagrįstumo, todėl prašymas atmestinas.
Dėl drausminės nuobaudos pagrįstumo
Darbo sutarties nutraukimas dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo yra drausminė nuobauda, kuri gali būti taikoma tik esant drausminės atsakomybės pagrindui (DK 10 straipsnio 1 dalis, 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 4 dalis, 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Drausminės atsakomybės pagrindas – tai darbo drausmės pažeidimas, t. y. darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 straipsnis). Nagrinėdamas darbuotojo reikalavimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, teismas, be kitų aplinkybių, patikrina ir DK 238 straipsnyje nustatytų reikalavimų įvertinti pažeidimo sunkumą, jo padarymo aplinkybes ir sukeltus padarinius, kuriuos darbdavys privalo vykdyti, skirdamas darbuotojui drausminę nuobaudą, laikymąsi. DK 238 straipsnyje, reglamentuojančiame drausminės nuobaudos parinkimą, nustatyta, kad, skiriant drausminę nuobaudą, turi būti atsižvelgiama į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltus padarinius, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau. Pagal DK 242 straipsnio 2 dalį teismas turi teisę nuobaudą panaikinti atsižvelgdamas į padaryto darbo drausmės pažeidimo sunkumą, aplinkybes, kuriomis jis padarytas, darbuotojo darbą ir elgesį, į tai, ar drausminė nuobauda atitinka padaryto nusižengimo sunkumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010).
Darbo teisės normos, reglamentuojančios darbo sutarties nutraukimą pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kad jų tikslas – suderinti darbo teisinių santykių subjektų interesus, užtikrinant tiek darbuotojo teisių, tiek teisėtų darbdavio interesų apsaugą. Dėl to kiekvienu atveju būtina vertinti konkrečios situacijos aplinkybes ir tik įvertinus jų visumą spręsti dėl padaryto darbo drausmės pažeidimo sunkumo ir už jį paskirtos nuobaudos adekvatumo. Vertinant paskirtos drausminės nuobaudos adekvatumą padaryto pažeidimo sunkumui, atsižvelgtina į aplinkybes, kuriomis nuobauda buvo paskirta, t. y. ar nubaudimo apskritai ir parinktos nuobaudos griežtumo nelėmė nesusijusios su darbo drausmės pažeidimu aplinkybės, pavyzdžiui, darbdavio administracijos ir darbuotojo nesutarimai dėl darbo organizavimo, darbuotojo pareikštos kritikos, dalyvavimo profesinės sąjungos veikloje, kreipimosi į valstybės institucijas dėl, darbuotojo nuomone, darbdavio padarytų teisės pažeidimų, kt. Byloje nustačius, kad nurodyto pobūdžio aplinkybės, galėjusios lemti konkrečios drausminės nuobaudos skyrimą, egzistavo, būtina padidinti dėmesį vertinant, ar byloje surinkti įrodymai patvirtina įstatyme nustatytą pagrindą skirti atitinkamo griežtumo drausminę nuobaudą. Priešingu atveju gali likti neįvertintos aplinkybės, patvirtinančios darbdavio piktnaudžiavimą savo teisėmis ir kitų DK 35 straipsnio 1 dalies nuostatų, įpareigojančių darbdavius ir darbuotojus, įgyvendinančius savo teises ir vykdančius pareigas, laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, pažeidimą. Teismas, byloje nustatinėdamas padaryto darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir drausminės nuobaudos už jį parinkimą, remiasi byloje surinktais įrodymais. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.
Nagrinėjamoje byloje atsakovas 2013-06-03 įsakymu V-2 (b.l. 14, 1 tomas) šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu pripažino tai, kad ieškovė laiku nepateikė darbdaviui 2012 m. metinės UAB „Infoverslas“ finansinės atskaitomybės dokumentų, nepateikė dėl to pasiaiškinimų, taip pat dėl to, kad be pateisinamos priežasties 2013 m. gegužės 28, 29, 30 ir birželio 3 d. neatvyko į darbą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad įvertinus byloje nustatytas aplinkybes nekyla abejonių, kad minėtomis dienomis ieškovei nebuvo suteikta darbo vieta ir darbdavys nesirūpino, kad ieškovė galėtų vykdyti darbo funkcijas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada. Iš ieškovės ir liudytojos R. I. paaiškinimų, kurių neginčijo bei iš dalies patvirtino atsakovas nustatyta, kad ieškovė savo darbines funkcijas vykdė UAB „FF lizingas“ patalpose, kuriose ji dirbo pirmaeilėse pareigose. UAB „FF lizinas“ su ieškove nutraukė darbo sutartį 2013-05-27, neleido dirbti su kompiuteriu, kuriame buvo UAB „FF lizingas“ ir UAB „Infoverslas“ duomenys. Z. V. nedelsiant išjungė kompiuterį neleisdamas prie jo dirbti, ir ieškovės buvo paimti raktai, mobilusis telefonas (su asmeniniais numeriais), automobilio dokumentai, buvo pakeistas ieškovės elektroninio pašto slaptažodis, pakeistas patalpų signalizacijos kodas. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė nebedirbo UAB „FF lizingas“, kurios patalpose vykdė ir UAB „Infoversas“ pavestus darbus, iš jos buvo atimtos jos tiesioginiam darbui būtinos priemonės (kompiuteris su finansinės atskaitomybės duomenimis kurie yra būtini norint parengti 2012 m. metinės UAB „Infoverslas“ finansinės atskaitomybės dokumentus), atsakovė neturėjo galimybės užbaigti rengti atsakovės 2013-06-03 įsakyme V-2 minimus 2012 m. UAB „Infoverslas“ finansinės atskaitomybės dokumentus bei rašyti pasiaiškinimus. Ieškovė neturėdama reikiamų duomenų negalėjo parengti finansinės atskaitomybės dokumentų, kadangi tokios galimybės nesuteikė pati atsakovė nesirūpindama ieškovės darbo vietos ir darbo priemonių suteikimu, ieškovės darbo funkcijoms atlikti. Konstatuotina, kad 2013-05-28, 29, 30 ir birželio 3 d. atsakovei nesuteikus ieškovei nei darbo vietos, nei darbo priemonių, ieškovė negalėjo atvykti į darbą, kadangi jos įprasta darbo vieta nebeegzistavo, o kitos darbo vietos atsakovė nesuteikė. Pažymėtina, kad UAB „Infoverslas“ ir UAB „FF lizingas“ vadovai yra sutuoktiniai ir UAB „FF lizingas“ direktorei buvo žinoma, kad ieškovė 2013-05-27 bus atleista iš UAB „FF lizingas“, dėl ko ieškovė nebegalės vykdyti UAB „Infoverslas“ pavedimų UAB „FF lizingas“ patalpose, kuriose ji jau nebedirba, tačiau nesiėmė priemonių suteikti ieškovei darbo vietą. Remiantis DK 242 str. 2 d. ir aukščiau išdėstytu, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino atsakovės 2013-06-03 įsakymus V-2, K-1.
Dėl darbo sutarties nutraukimo formuluotės
DK 128 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma suteikia teisę darbuotojui nutraukti darbo sutartį, jei darbo sutarties galiojimo metu yra ne mažesnis kaip dviejų mėnesių laikotarpis, kuriuo darbdavys nevykdo savo pareigos mokėti darbo užmokestį (visą ar iš dalies), t. y. DK 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas terminas reiškia laikotarpį, už kurį buvo nesumokėtas darbo užmokestis, o ne pavėlavimo mokėti trukmę. Pagal šią normą darbdavio įsiskolinimas darbuotojui kaip pagrindas reikalauti nutraukti darbo sutartį atsiranda, kai už du mėnesius iš eilės darbuotojui darbo užmokestis nemokamas arba mokamas ne viso dydžio. 2013-05-28 ieškovė pateikė prašymą atsakovei, atleisti ją iš pareigų pagal DK 128 str. 1 d. Ieškovės teigimu, atsakovas jai darbo užmokesčio nemokėjo nuo 2009-01-01. Atsakovas nepateikė duomenų, kad su ieškove atsiskaitydavo laiku ir nebuvo susidariusi DK 128 str. 1 d. minima situacija, tokių duomenų nėra ir byloje. Panaikinus UAB „Infoverslas“ 2013-06-03 įsakymus V-2, K-1 pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė darbo sutartį nuo 2013-06-03 pagal DK 128 str. 1 d.
Dėl darbo užmokesčio išmokėjimo ir kitų sumų paskirstymo
Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovė vienašališkai nusprendė, esą išmokėti 14 762,54 Lt yra už 2009 m., 2010 m. ir 2011 m. sausį, toks sprendimas buvo teisiškai nepagrįstas, tačiau skundžiamajame sprendime teismas jo nekvestionavo. Su šiais apelianto argumentais apeliacinės instancijos teismas sutikti negali. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad ieškovė gautą dalinį prievolės įvykdymą (14 762,54 Lt) paskirstė įstatymo numatytu eiliškumu, t.y. 9264,88 Lt įskaitė kaip darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. sausio 31 d., ir 5567,31 Lt įskaitė kaip delspinigius už 2009 ir 2010 m. Nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. sausio 31 d. ieškovei yra apskaičiuota 9500 Lt darbo užmokesčio atskaičius mokėtinus mokesčius (b.l. 120, 121, 165, 1 tomas), o iš ieškovės pateiktos delspinigių skaičiavimo lentelės (b.l. 48, 1 tomas) matyti, kad laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 23 d. iki 2011 m. sausio 23 d. yra priskaičiuota 5567,31 Lt delspinigių (Delspinigiai skaičiuotini pagal Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymą). Teismas nurodė, kad ieškovės įskaitymas yra pagrįstas realia prievole, o atlikto įskaitymo tvarka atitinka CK 6.54 str. 3 - 4 d. bei CK 6.55 str. 2 d. nuostatas, t.y. tai, kad vykdant prievolę pirmiau įmokos priskiriamos netesyboms (delspinigiams) mokėti, o vėliau – pagrindinei prievolei įvykdyti, taip pat – kad pirmiau vykdoma seniausia skola. Nors apeliantas ir nurodo, kad jis bylos nagrinėjimo teisme metu laikėsi pozicijos jog 2013-09-15 įvykdė tik prievolę išmokėti atlyginimą už laikotarpį nuo 2010 m. liepos iki 2013 m. birželio, kuriai yra nesuėjęs senaties terminas, tačiau sumokėdamas darbo užmokestį už minėtą laikotarpį apeliantas ieškovei nenurodė kokiu pinigų paskirstymu jis vadovaujasi, todėl ieškovė pagrįstai rėmėsi CK 6.54 str. straipsnyje nurodytu įmokų paskirstymu. Kadangi apeliantas skunde visiškai nemotyvuoja savo teiginių dėl nepagrįstai pakelto vidutinio darbo užmokesčio dydžio, apeliacinės instancijos teismas įvertinęs pirmosios instancijos teismo taikytą metodiką apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį ir vadovaudamasis Vyriausybės 2003-05-27 nutarimu Nr. 650 patvirtintos tvarkos aprašo 6.10 punktu, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktais paskaičiavimais ir daugiau dėl to nepasisako.
Dėl delspinigių
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nieko nepasisakė dėl to, kad delspinigiai remiantis DK 207 str. mokami tik esant darbdavio kaltei, o šiuo atveju darbdavio kaltės nebuvo, nes atlyginimas nebuvo mokamas dėl ekonominių priežasčių. Bylos ginčui dėl delspinigių už laiku nesumokėtą atlyginimą priteisimo išspręsti yra būtina nustatyti darbdavio kaltės klausimą, nes pagal DK 207 straipsnio 1 dalį delspinigių mokėjimo prievolė už pavėluotai išmokėtą darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas atsiranda tik nustačius darbdavio kaltę, kuri yra būtina tokios prievolės atsiradimo sąlyga. Kasacinio teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje darbdavio prievolės mokėti darbuotojams delspinigius už laiku neišmokėtas su darbo santykiais susijusias išmokas atsiradimas susietas su darbdavio kaltės nustatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 24 d. nutartis T. P. v. UAB ,, Agvita“ byloje Nr. 3K-3-177/1999; 2005 m. kovo 7 d. nutartis V. K. v. UAB ,, Gedimex“ byloje Nr. 3K-3-162/2005; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis A. Č. v. UAB ,, Stelalita“ byloje Nr. 3K-3-625/2008). Pažymėtina, kad atsakovas pats nurodo, kad atlyginimo ieškovei nuo 2009-01-01 nemokėjo dėl prastos įmonės finansinės padėties. Tačiau atsakovas tokių savo teiginių nepagrindė jokiais leistinais įrodymais, nors tokią pareigą turėjo (CPK 178 str.). Teismui patikrinus VĮ „Registrų centras“ esančius UAB „Infoverslas“ finansinės atskaitomybės dokumentus už 2009, 2010, 2011 ir 2012 metus matyti, kad per visus šiuos metus įmonės finansinis turtas sudarė 103 962 Lt, todėl nebuvo jokių objektyvių priežasčių dėl ko atsakovas negalėjo atsiskaityti su ieškovu, juo labiau, kad šis turtas buvo finansinis - likvidus, o ne ilgalaikis. Pažymėtina, kad apelianto nurodoma sunki įmonės finansinė padėtis, nesuoponuoja apeliantui teisės nemokėti darbuotojams už atliekamą darbą, juo labiau tokį ilgą laiko tarpą. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad jeigu atsakovo finansinė padėtis buvo tokia sunki kad jis neturėjo pinigų darbo užmokesčio išmokėjimui, jam buvo kilusi pareiga kreiptis į teismą, dėl bankroto bylos UAB „Infoverslas“ iškėlimo (Įmonių bankroto įstatymo 8 str. 1 d.).
Taip pat apeliantas nurodo, kad remiantis DK 27 str. 5 d. reikalavimui dėl delspinigių priteisimo turėjo būti taikomas sutrumpintas 6 mėn. ieškinio senaties terminas. Kolegija nurodo, jog delspinigiams iš darbo santykių išieškoti yra taikomas bendrasis DK 27 straipsnyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, jeigu neturi būti taikomas kitas darbo įstatymas, nustatantis trumpesnį senaties terminą delspinigiams išieškoti (DK 27 straipsnio 2 dalis). Civilinis kodeksas nėra darbo įstatymas, jo nuostatos dėl netesybų taikomos tik papildomai ir tik tais klausimais, kurių Darbo kodeksas nereglamentuoja. Darbo kodekse nustatytas bendrasis ieškinio senaties terminas, o trumpesni terminai gali būti nustatyti kituose darbo įstatymuose. Delspinigiai figūruoja darbo teisėje, jie yra nustatyti pagal Darbo kodekso 207 straipsnį. Nors jame nenustatyta delspinigių senaties termino, bet tai yra darbo santykių, o ne tik civilinės teisės institutas. Civilinio kodekso nuostatos dėl netesybų senaties termino neturi būti taikomos, nes bendrasis senaties terminas nustatytas, trumpesnių senaties terminų klausimas Darbo kodekse reglamentuotas (DK 27 straipsnio 2 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką delspinigių ieškinio senaties terminas taikomas pagal atitinkamų santykių metu galiojusius įstatymus – Darbo ginčų nagrinėjimo įstatymą arba Darbo kodeksą, kuriuose nustatyta trejų metų ieškinio senatis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-128/2003). Todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir priteisė delspinigių sumą ieškovei.
Dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už uždelsimą atsiskaityti
Apeliantas skunde nurodo, kad vidutinio darbo užmokestis už delsimą atsiskaityti su ieškove iš jo buvo priteistas nepagrįstai, kadangi ieškovė padarė pravaikštą. Nurodo, kad DK 206 atsiskaitymą su darbuotoju sieja su darbuotojo nebuvimu darbe paskutinę dieną. Taip pat nurodo, kad visas darbo užmokestis ieškovei buvo sumokėtas anksčiau, nei gautas jos reikalavimas, todėl vidutinis darbo užmokestis už delsimą atsikaityti ieškovei nepriklauso.
Kaip jau buvo nustatyta byloje, ieškovė pravaikštos nepadarė, kadangi apeliantas nesirūpino, kad ieškovei būtų suteikta tinkama darbo vieta. Todėl apelianto teiginys, kad vidutinio darbo užmokestis už delsimą atsiskaityti su ieškove iš jo buvo priteistas nepagrįstai, kadangi ieškovė padarė pravaikštą, yra atmestinas.
Atsiskaitymo su darbuotoju, atleidžiamu iš darbo pagal DK 128 straipsnį, tvarką reglamentuoja DK 141 straipsnis bei 206 straipsnio 1 dalis. Pažymėtina, kad atsiskaitymas su atleidžiamu darbuotoju susideda iš dviejų dalių: finansinės ir teisinės. Pagal DK 141 straipsnio 1 ir 2 dalis, 206 straipsnio 1 dalį, jeigu darbuotojo ir darbdavio susitarimu nenustatyta kitokia finansinio atsiskaitymo tvarka, visas darbuotojui priklausančias gauti iš darbdavio pinigų sumas (darbo užmokestį, išeitinę išmoką, garantines išmokas ir priemokas, kompensacijas, delspinigius ir kita) darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį pagal DK 128 straipsnį, privalo išmokėti DK 206 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, kuris dirba iki atleidimo iš darbo dienos, visos jam priklausančios gauti iš darbdavio pinigų sumos privalo būti išmokėtos, nesant kitokio darbo sutarties šalių susitarimo, ne vėliau kaip atleidimo iš darbo dieną (DK 141 straipsnio 1, 2 dalys, 206 straipsnio 1 dalies 1 punktas). DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad DK 141 straipsnio 3 daliai taikyti būtina nustatyti tokias aplinkybes: pirma, neatsiskaitymo laiku faktą; antra, faktą, kad dėl neatsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje nustatytų pasekmių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu. Tai reiškia, kad darbdavio pareigos mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nebuvimui konstatuoti įstatyme nereikalaujama nustatyti, jog dėl neatsiskaitymo nėra darbdavio kaltės. Ši darbdavio prievolė neatsiranda tik darbuotojo kaltės konstatavimo atveju. Jeigu darbuotojo kaltės nėra, tai darbdaviui kyla neigiamų pasekmių dėl neatsiskaitymo laiku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Č. v. UAB „ Stelalita“, bylos Nr. 3K-3-625/2008). Jeigu darbuotojas reikalauja, tai darbdaviui taikomos DK 141 straipsnio 3 dalyje nurodytos teisinės pasekmės, nepaisant to, buvo šalių ginčas dėl tam tikros išmokos mokėjimo ar ne, jeigu jis uždelsė atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. UAB „ Izabelita“, bylos Nr. 3K-3-260/2007). Kaip jau buvo konstatuota anksčiau, ieškovės kaltės dėl to, kad UAB „Infoverslas“ jai nesuteikė darbo vietos ir darbo priemonių laikotarpiu nuo 2013-05-28 iki 2013-06-02, nustatyta nebuvo. Susidarius tokiai situacijai, kuomet pats darbdavys nesirūpina darbo vietos suteikimu savo darbuotojui, kuris yra pateikęs prašymą atleisti iš darbo, nesudarant jam sąlygų atvykti į darbo vietą likusias 3 darbo dienas, laikytina nepagrįsta ir neįrodyta aplinkybe, kad ieškovė paskutinę darbo dieną nebuvo darbe dėl savo kaltės. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė vidutinį darbo užmokestį ieškovei už atsakovo delsimą atsiskaityti su atleistu darbuotoju.
Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje nurodyta išmoka – vidutinis darbo užmokestis už visą uždelsimo atsiskaityti laiką – mokėtina tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis vieno mėnesio ar daugiau darbo užmokestis. Jeigu atleidžiamam darbuotojui buvo neišmokėta mažesnė už jo vidutinį darbo užmokestį suma, tai tokiais atvejais pagal DK 141 straipsnio 3 dalį mokėtinos išmokos dydį sudaro neišmokėto darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. L. v. UAB „Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008; 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. ir kt. v. AB ,,Klaipėdos kartonas“, bylos Nr. 3K-3-66/2011; kt.). Atsižvelgiant į suformuotą kasacinio teismo praktiką bei į tai, kad apeliantas ieškovei nebuvo išmokėjęs viso daugiau kaip vieno mėnesio darbo užmokesčio, mažinti mokamą vidutinį darbo užmokestį už uždelsimą atsiskaityti nėra jokio pagrindo.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Dėl aukščiau nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo ginčą, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių
Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, ieškovės prašymu apeliacinės instancijos teismas 2014-05-30 nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ieškovės patenkintiems reikalavimams užtikrinti, t.y. priteistų piniginių lėšų sumos mastu – 27 325,55 Lt sumai (b.l. 84-85, 2 tomas). Apeliantas pateikė prašymą 2014-05-30 nutartį panaikinti ar pakeisti (b.l. 93-95, 2 tomas). Apeliantas prašo panaikinti 2014-05-30 Vilniaus apygardos teismo nutartį šioje byloje; nepanaikinus nutarties, sumažinti laikinųjų apsaugos priemonių mastą nuo 27 325,55 Lt iki 7 329,14 Lt. Prašymą motyvuoja aplinkybe, kad ieškovės naudai byloje nepatenkinta ieškinio reikalavimo suma tėra 7 329,14 Lt. Taip pat nurodo, kad atsakovo valdomų UAB „Skomė“ PVA paketo vertė yra mažiausiai 200 695,50 Lt, todėl 2014-05-30 pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės 27 325,55 Lt sumai yra nepagrįstos, o jų dydis dėl ieškovės įvykdyto teismo suklaidinimo – per didelis, nes iš pirmosios instancijos teismo sprendimo nepatenkinti ieškovės reikalavimai yra tik 7 329,14 Lt dydžio. Pateiktu atsiliepimu ieškovė nurodė, kad pats atsakovas teismą klaidina nurodydamas, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo nepatenkinti ieškovės reikalavimai yra tik 7 329,14 Lt dydžio, kadangi tokia suma buvo nurodyta sprendime už akių, o ne bylą išnagrinėjus iš esmės. Ieškovė taip pat nurodė, kad prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones ji nurodė akcijų skaičių, o ne vertę.
Prašymas panaikinti 2014-05-30 Vilniaus apygardos teismo nutartį šioje byloje, o nepanaikinus nutarties, sumažinti laikinųjų apsaugos priemonių mastą nuo 27 325,55 Lt iki 7 329,14 Lt, atmestinas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-03-03 sprendimu priteisė ieškovei E. Š. iš atsakovo UAB „Infoverslas“ 993,25 Lt išeitinės išmokos, 11357,05 Lt darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2013 m. birželio 3 d., 7285 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas, 3042,89 Lt su darbo santykiais susijusių delspinigių, 4647,36 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką už laikotarpį nuo 2013 m. birželio 4 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2014-03-03), o nuo teismo sprendimo priėmimo iki visiško atsiskaitymo dienos - po 24,72 Lt vienos dienos vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną, laikant, jog yra penkių darbo dienų savaitė. Pažymėtina, kad šis pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacinės instancijos teismo yra paliekamas nepakeistu, todėl apelianto argumentai, kad laikinųjų apsaugos priemonių mastas turi būti mažinamas nuo 27 325,55 Lt iki 7 329,14 Lt yra atmestinas kaip nepagrįstas. Duomenų, jog su ieškove apeliantas iš dalies ar visiškai atsiskaitė, byloje nėra. Atsakovas remdamasis atlikta ekspertize nurodo, kad UAB „Skomė” akcijų, kurios priklauso atsakovui vertė yra 200 695,50 Lt. Tačiau tokie atsakovo argumentai atmestini kaip neįrodyti, kadangi UAB „Skomė” akcijų vertė ekspertizės metu buvo nustatinėjama 2009-05-13 ir 2009-06-08 dienoms (b.l. 102-148, 2 tomas). Be to, iš byloje esančio antstolio sudaryto turto aprašo matyti, kad ieškovė kreipėsi į antstolį dėl 2014-05-30 nutarties vykdymo, ir antstolis areštavo atsakovo turtą - UAB „Infoverslas“ priklausančios UAB „Skomė“ akcijas, nurodydamas, jog jos vertos 10825 Lt. (b.l. 159-161, 2 tomas). Tokiu būdu, kolegija konstatuoja, jog pagrindo naikinti ar keisti nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
UAB „Infoverslas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atmesti.