Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė.Teismas nustatė, kad ieškovas, nesutikdamas su Likviduojamos Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos likvidatoriaus 2011-12-29 įsakymu Nr. P-106 dėl jo atleidimo iš Juridinio skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigų dėl pareigybės panaikinimo, nukeliant atleidimo datą į 2012-02-13, 2012-01-30 kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: a) pripažinti, kad DPK neteisėtai atleido ieškovą iš Juridinio skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigų, b) panaikinti DPK likvidatoriaus 2011-12-29 įsakymo Nr. P-106 1 punktą (kuriuo ieškovas buvo atleistas iš pareigų) ir priteisti Darbo kodekso 140 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą 3 mėnesių dydžio išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Skunde buvo pareikštas alternatyvus reikalavimas – jei VAAT nuspręstų, kad ieškovo atleidimas iš pareigų yra teisėtas, prašė pripažinti, kad nukelta jo atleidimo iš pareigų data yra 2012-02-28, ir priteisti iš Lietuvos valstybės darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2012-01-01 (kai faktiškai baigėsi ieškovo ir DPK darbo santykiai) iki 2012-02-28 (turėjusios būti ieškovo atleidimo nukėlimo datos). VAAT 2012-05-11 sprendimu byloje Nr. Iv-2111-624/2012 ieškovo reikalavimus tenkino iš dalies – pripažino neteisėtu ieškovo atleidimą iš valstybės tarnybos DPK, nusprendė laikyti ieškovą atleistu iš DPK Juridinio skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigų (A lygis, 15 kategorija) pagal DK 297 straipsnio 4 dalį (teismo sprendimu) nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos bei priteisė ieškovui 12 749,61 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012-02-14 iki 2012-05-11, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012-05-12 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, skaičiuojant po 209,01 Lt už kiekvieną darbo dieną, dirbant 5 darbo dienų savaitę su dviem poilsio dienomis; taip pat priteisė 4 389,21 Lt išeitinę išmoką ir 200 Lt neturtinei žalai atlyginti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2012-09-20 nutartimi (bylos Nr. A662- 2891/2012) apeliacinį skundą tenkino iš dalies; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012-05-11 sprendimą pakeitė: sprendimo dalį, kuria pareiškėjo D. J. atleidimas iš valstybės tarnybos Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijoje 2011 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos likvidatoriaus įsakymu Nr. P-106 „Dėl D. J. atleidimo“ pripažintas neteisėtu, pareiškėjas D. J. laikytas atleistu iš Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos Juridinio skyriaus vedėjo pavaduotojo (A lygis, 15 kategorija) pareigų pagal DK 297 straipsnio 4 dalį (teismo sprendimu) nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteista iš atsakovo Lietuvos valstybės pareiškėjui D. J. 12 749,61 Lt vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. vasario 14 d. iki 2012 m. gegužės 11 d., vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. gegužės 12 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, skaičiuojant po 209,01 Lt už kiekvieną darbo dieną, dirbant 5 darbo dienų savaitę su dviem poilsio dienomis, 4 389,21 Lt išeitinę išmoką, 200 Lt neturtinei žalai atlyginti, panaikino; bylos dalį dėl išeitinės išmokos priteisimo grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; likusią sprendimo dalį paliko nepakeistą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir iš Lietuvos valstybės priteisė 292,74 Lt išeitinės išmokos skirtumą neatskaičius privalomųjų mokesčių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 1 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 1 d. sprendimą paliko nepakeistą.Teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad LVAT neteisėti veiksmai pasireiškia tuo, kad teismas netinkamai taikė teisės aktus, nukrypo nuo LVAT praktikos, padarė neprognozuojamas, nesuderinamas su teisėtumo principu, savavališkas išvadas, ir tokiu būdu pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir Pirmojo protokolo 1 straipsnio reikalavimus. Teismas iš administracinės bylos Nr. Iv-2111-624/2012 nustatė, kad ieškovas 4 kartus teikė prašymą atnaujinti procesą išnagrinėtoje byloje ir 4 kartus LVAT 2013-01-30, 2013-12-18, 2015-10-29, 2016-04-27 nutartimis atnaujinti procesą buvo atsisakyta. Teismas pažymėjo, jog LVAT 2013-01-30 nutartimi buvo atmestas ieškovo prašymas atnaujinti procesą, kuris, be kita ko, buvo grindžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, t.y. kai prašoma atnaujinti bylos nagrinėjimą (procesą) dėl padaryto esminio materialiosios teisės normų pažeidimo jas taikant, galėjusio turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Teismas akcentavo, jog ieškovo prašyme atnaujinti procesą, be kitų, buvo nurodomi argumentai, analogiški ieškinyje nurodytiems, o būtent: kad apeliacinis teismas grindė sprendimą tomis aplinkybėmis, kurios nebuvo svarstomos, nukrypo nuo vieningos administracinių teismų praktikos, kad teismas padarė materialinės teisės pažeidimus, galėjusius turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nepagrįstai taikė FRPSPĮ 3 straipsnio 2 dalį, netinkamai aiškino VTĮ 43 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai taikė VTĮ 44 straipsnio 5 dalį, ir kt. Teismo vertinimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 30 d. nutartyje detaliai išanalizavo visus ieškovo nurodytus proceso atnaujinimo pagrindus ir, nenustatęs jokio iš ieškovo nurodytų proceso atnaujinimo pagrindo, prašymo netenkino. Teismo vertinimu, šios teismo, išnagrinėjusio prašymą atnaujinti procesą, išvados nagrinėjamam ginčui yra reikšmingos dviem aspektais: a) proceso atnaujinimo institutas – tai išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių; b) ieškovas pasinaudojo jam suteikta teise kreiptis su prašymu atnaujinti procesą, taigi jau kita teismo 2013 m. sausio 30 d. nutartimi, t. y. įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu yra konstatuota, jog ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad išnagrinėtoje byloje buvo nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo teigti, kad akivaizdžiai buvo pažeistos FRPSPĮ nuostatos, nepateikti įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą procesinį sprendimą. Teismas padarė išvadą, kad ieškovo argumentai dėl teismo netinkamo materialinių teisės normų taikymo jau yra įvertinti normų, reglamentuojančių proceso atnaujinimą, nuostatų kontekste; teismas nenustatė pagrindų atnaujinti procesą ieškovo keliamu aspektu. Teismas, vertindamas ieškovo argumentus kurie, pasak ieškovo, turėtų sudaryti pagrindą konstatuoti LVAT neteisėtus veiksmus, vadovavosi teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl teismo neteisėtų veiksmų (CK 6.272 straipsnio 2 dalis). Teismas pažymėjo, jog bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, vertindamas teismo veiksmų neteisėtumą kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi nustatyti, ar ieškovo nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiškia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Teismas, vertindamas ieškovo nurodomų LVAT veiksmų neteisėtumą kaip civilinės atsakomybės sąlygą, pabrėžė, kad teismo nesaisto ir jam nėra privalomas proceso šalių nurodytas teisinis aplinkybių vertinimas, o skirtingas ieškovo ir teismo tų pačių aplinkybių vertinimas nesudaro pagrindo spręsti, kad teismo priimtas procesinis sprendimas yra neteisėtas. Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisiją buvo nuspręsta likviduoti Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymu, ir ji nuo 2011-12-01 įgijo likviduojamų biudžetinių įstaigų statusą; šis įstatymas nustatė ir tai, kad likviduojama Komisija visas įstatymų ir kitų teisės aktų jai priskirtas funkcijas atlieka iki 2011-12-31, draudimo priežiūros komisijos pirmininko, Vertybinių popierių komisijos pirmininko bei šių komisijų narių pareigybės panaikinamos, jų įgaliojimai baigiasi ir jie atleidžiami iš pareigų 2011-12-31. Taigi, nuo 2011-12-31 nebeliko Komisijos, kurios funkcijoms atlikti buvo sudaryta Priežiūros komisijos administracija, kurioje ieškovas ėjo Juridinio skyriaus pavaduotojo pareigas ir vykdė jam priskirtas funkcijas. Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos likvidatoriaus 2011-12-29 įsakymu Nr. P-106 ieškovas 2011-12-31 buvo atleistas iš Juridinio skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigų, nukeliant atleidimo datą į 2012 m. vasario 13 d., t. y. kai pasibaigs įspėjimo terminas; minėtu įsakymu buvo nustatyta nuo 2012-01-01 ieškovui mokėti vidutinį darbo užmokestį įspėjimo laikotarpiu iki 2012-02-13, atleidimo dieną mokėti kompensaciją už 4,51 kalendorinių dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų, 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, mokant ją kas mėnesį lygiomis dalimis, praėjus vienam mėnesiui po atleidimo datos (išeitinės išmokos mokėjimas nutraukiamas, jei asmuo įsidarbina valstybės ar savivaldybės įstaigoje, išlaikomoje iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, taip pat iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, ar Lietuvos banke). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė, jog VTĮ 43 str. 1 d. numatytos garantijos likviduojant biudžetinę įstaigą netaikytinos; laikė, kad ieškovas buvo atleistas Valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 1 d. 9 p. pagrindu, t. y. dėl pareigybės panaikinimo, pagrįstai. Ieškovo tvirtinimu, teismas, taikydamas FRPSPĮ 3 str. 2 d., kuris taikomas tik Komisijos pirmininko, bet ne Komisijos nario atžvilgiu, ar konstatuodamas, kad VTĮ 43 str. 1 d. numatytos garantijos likviduojant biudžetinę įstaigą netaikytinos, netinkamai taikė materialinės teisės normas; pasak ieškovo, jam turėjo būti pasiūlytos laisvos Bendrojo skyriaus vedėjo pareigos; kadangi ieškovas nebuvo paskirtas į laisvą etatą, jam teismo turėjo būti priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, taip pat atitinkamo dydžio išeitinė pašalpa, savo argumentus ieškovas grindė LVAT 2011-06-07 sprendimu byloje Nr. A143-1371, 2011-09-05 sprendimu Nr. A62-1367/2011. Tačiau su tokiais ieškovo argumentais teismas sutikti neturi pagrindo. Akivaizdu, jog Priežiūros komisijos administracija buvo sudaryta ir reikalinga aptarnauti Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros Komisiją bei padėti jai įgyvendinti jos kompetencijai priklausiusias funkcijas; FRPSPĮ 3 straipsnio 2 dalies pagrindu nuo 2011-12-31 panaikinus Komisijos pirmininko bei kitų narių, kurie ir sudarė Komisiją, pareigybes, baigėsi jų įgaliojimai ir jie buvo atleidžiami iš pareigų, todėl ir administracijos darbuotojai turėjo būti atleisti iš pareigų. Byloje nustatyta, kad Komisijoje, paskelbus jos likvidavimą, buvo nutarta pakeisti Komisijos administracijos struktūrą, paliekant tris struktūrinius padalinius (Finansų skyrių, Bendrąjį skyrių ir Bendrojo skyriaus ūkio poskyrį) ir tris etatus, o į laisvą Bendrojo skyriaus vedėjo pareigybę, atlikus neeilinį vertinimą, buvo paskirtas kitas asmuo (Bendrojo skyriaus vedėjo pavaduotoja), tačiau šios faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti dėl teismo neteisėtų veiksmų netinkamai aiškinant VTĮ nuostatas. Teismas pažymėjo, jog ieškovo nurodytos VTĮ 43 straipsnio normos turinys neleidžia daryti išvados jog šiame straipsnyje numatytos garantijos turi būti taikomos ir likviduojant biudžetinę įstaigą. Esant aukščiau nurodytam teisiniam reglamentavimui bei nustatytų faktinių aplinkybių dėl įstaigos likvidavimo kontekste darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškovui neturėjo būti užtikrinta garantija tęsti tarnybą toje pačioje likviduojamojoje institucijoje. Pažymėtina ir tai, jog teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos, atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Tuo tarpu ieškovo minimoje teismų praktikoje ir aptariamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi. Teismo vertinimu, vien tai, jog, ieškovo nuomone, materialinės teisės norma turi būti aiškinama bei taikoma taip, kaip jam atrodo teisinga, skirtingas ieškovo ir teismo tų pačių aplinkybių vertinimas nesudaro pagrindo išvadai dėl procesinio sprendimo ir jame padarytų išvadų neteisėtumo. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo spręsti dėl netinkamo FRPSPĮ 3 straipsnio 2 dalies ar VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo ar jų aiškinimo, taip pat, kad nėra pagrindo išvadai, jog aptariamas procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepagrįstai, netinkamai aiškindamas VTĮ 5 straipsnio, DK 130 straipsnio 4 dalies nuostatas, atmetė ieškovo alternatyvų reikalavimą dėl ieškovo atleidimo iš pareigų datos nukėlimo, laikant atleidimo datą 2012-02-28. Teismas nustatė, kad ieškovas savo argumentus grindė tuo, kad dalį įspėjimo apie jo pareigybės panaikinimą laikotarpio pareiškėjas atostogavo, todėl įspėjimo terminas, remiantis DK 130 straipsnio 4 dalimi, turėjo būti pratęstas jo atostogų laikui. Teismas akcentavo, jog VTĮ 5 straipsnis, kuris reglamentuoja darbo santykius reglamentuojančių įstatymų taikymą valstybės tarnautojams, įtvirtino, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Teismas, spręsdamas dėl aptariamų ieškovo reikalavimų nepagrįstumo, aiškiai nurodė, kad iš valstybės tarnybos VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu atleistam asmeniui taikytinos VTĮ 44 straipsnio 5 dalyje numatytos išimtys, be to teismas rėmėsi teismų praktika, suformuota bylose, kuriose ratio decidendi sutampa su išnagrinėta byla. Teismas pažymėjo, jog aptariamas teismo procesinis dokumentas buvo priimtas peržiūrint pirmos instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka. Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas kitaip nei pirmos instancijos teismas aiškino įstatymo normas, teismo vertinimu, savaime nereiškia ir nesudaro pagrindo spręsti, kad teismo išvados buvo neprognozuojamos, iš anksto nenumatomos ir yra nesuderinamos su teisėtumo principu, savavališkos ir todėl neatitinka Pirmojo protokolo 1 straipsnio ir Konvencijos 6 straipsnio reikalavimų; ieškovo siūlymas vadovautis panaikintu pirmos instancijos teismo sprendimu paneigia, teismo vertinimu, instancinės sistemos principus ir esmę. Teismas konstatavo, kad ieškovo nurodyti argumentai nepagrįsti ir atmestini; jie nesudaro pagrindo vertinti teismo materialinių teisės normų aiškinimą ir taikymą kaip netinkamą, ar dėl kitų priežasčių spręsti dėl teismo neteisėtų veiksmų, kurie lemtų valstybės civilinę atsakomybę CK 6.272 straipsnio prasme. Teismas sprendė, kad ieškovas, tvirtindamas, kad jam buvo padaryta žala, neįrodė civilinės atsakomybės būtinosios sąlygos – neteisėtų veiksmų. Teismas pažymėjo, kad neįrodžius bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, todėl teismas kitus ieškovo argumentus laikė teisiškai nereikšmingais, jų neanalizavo ir dėl jų nepasisakė. Teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimai dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo neteisėtais veiksmais padarytos turtinės žalos atlyginimo nepagrįsti ir atmestini.Teismas, atmetęs ieškovo reikalavimus dėl teismo veiksmais padarytos turtinės žalos atlyginimo, nenustatęs teismo neteisėtų veiksmų, atmetė ir reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Ieškovas D. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį, konstatavęs, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neatliko neteisėtų veiksmų. Teismas šią išvadą padarė tik todėl, kad pats Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė ieškovo prašymą atnaujinti procesą byloje, iš kurios ieškovas kildina žalos atsiradimą. Taip pirmosios instancijos teismas suteikė LVAT galimybę pabūti teisėju savo paties byloje, nes tai, kad pats LVAT neįžvelgė savo paties darbo trūkumų (neatnaujino proceso), pirmosios instancijos teismas laikė pakankamu pagrindu konstatuoti neteisėtų to paties LVAT veiksmų nebuvimą. Tokia situacija laikytina nesuderinama su teisės principu: „niekas negali būti teisėjas savo byloje“.Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į ieškinyje nurodytą ieškinio pagrindą, turėjo spręsti, ar LVAT pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir Pirmojo protokolo 1 straipsnio reikalavimus, tačiau to nepadarė. Pirmosios instancijos teismas savarankiškai netyrė, ar LVAT pažeidė nurodytas konvencijos nuostatas, o tik pateikė mechaniškai (pažodžiui) nukopijuotas atitinkamas LVAT 2013 m. sausio 30 d. nutarties ištraukas. Taigi pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės (CPK 329 str. 1 d., 327 str. 1 d. 1 p.).Pirmosios instancijos teismas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios suponuoja tai, kad bylą nagrinėjantis teismas privalo efektyviai ir veiksmingai išnagrinėti visas bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas neatliko jokio byloje esančių įrodymų vertinimo, nesprendė dėl kiekvieno iš įrodymų įrodomosios reikšmės, nevertino įrodymų viseto, ir pažeidė reikalavimą tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Pirmosios instancijos teismas nevertino į bylą priimtų ieškovo rašytinių paaiškinimų, taip pat kai kurių ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. sprendimo byloje Nr. Iv-2111-624/2012).Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad jis iš esmės tėra LVAT 2013 m. sausio 30 d. nutarties santrauka, teismas neatliko jokios ieškovo pateiktų argumentų analizės. Tokių pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų negalima pripažinti neišsamiais ar nepakankamais, nes įstatymo reikalaujamų motyvų jame apskritai nėra. Pirmosios instancijos teismas neatsakė nė į vieną ieškinio argumentą, taip pažeisdamas pareigą motyvuoti sprendimą.Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo formaliai. Formalus bylos nagrinėjimas ar tik tam tikri tokio nagrinėjimo fragmentai rodo teismo šališkumo požymius. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas realiai nevertino, ar buvo LVAT neteisėti veiksmai, neatliko jokios byloje buvusių įrodymų analizės, nepasisakė nė dėl vieno iš ieškovo argumentų. Tai teikia pagrindo manyti, kad skundžiamas sprendimas priimtas šališko (objektyviuoju aspektu) teismo.Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatytą pareigą, t. y. skundžiamas sprendimas yra be motyvų, todėl konstatuotinas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 4 p.), toks sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 1 p.). Be to, byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo (šališkas teismas), o tai reiškia, jog tinkamo proceso pirmosios instancijos teisme apskritai nebuvo, todėl taip pat yra pagrindas skundžiamą sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 1 p.). Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, atitinkamų klausimų nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme reikštų bylą nagrinėti visa apimtimi naujais aspektais, todėl tai yra taip pat pagrindas skundžiamą sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Pirmosios instancijos teismas dėl kitų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, žalos, priežastinio ryšio ir kaltės buvimo nesprendė. Šių klausimų nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme taip pat reikštų naujai išnagrinėti visą bylą iš esmės, o ne patikrinti skundžiamą sprendimą apeliacine tvarka. Taip iš šalių būtų atimta teisė išnagrinėti ginčą iš esmės pirmosios instancijos teisme, tai yra šalys prarastų vieną iš galimų bylos nagrinėjimo instancijų. Taigi manytina, kad ieškovo reikalavimus išspręsti iš esmės apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės, nes dėl tirtinų aplinkybių ir įrodymų apimčių bei pobūdžio bylą būtų nagrinėjimą beveik visa apimtimi naujais aspektais. Tokia padėtis prieštarautų apeliacinės instancijos teismo paskirčiai, tiek ir dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas, todėl skundžiamas teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, su ieškovo apeliaciniu skundu nesutinka. Atsiliepime iš esmės sutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, argumentais ir išvadomis.