Vilniaus apygardos teismo sprendimas

teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. J. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neteisėtais teismo veiksmais padarytos žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Remiantis CK 6.272 straipsnio 2 dalimi, žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala (CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra ta, jog asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, kad valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų ir kaltų veiksmų. Tokio pobūdžio bylose ieškovas, reikalaudamas atlyginti žalą, neatleidžiamas nuo CPK 178 str. įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas, kurių neįrodžius žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008). Pažymėtina ir tai, jog teisėjo kaltė gali būti nustatyta tik tuo atveju, kai padaryta akivaizdžių ir šiukščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurių kvalifikuotas teisėjas neturėtų daryti (CK 6.248 str.); sprendžiant teisėjo (teismo) kaltės klausimą, būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet kad ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011).

Nagrinėjamu atveju, ieškovo tvirtinimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo neteisėti veiksmai pasireiškia tuo, kad teismas netinkamai taikė teisės aktus, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, padarė neprognozuojamas, nesuderinamas su teisėtumo principu, savavališkas išvadas, ir tokiu būdu pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. ir Konvencijos Pirmojo protokolo 1 str. reikalavimus. Tačiau su tokiais ieškovo argumentais sutikti negalima.

Pirma, iš prijungtos administracinės bylos Nr. I-2111-624/2012 matyti, kad ieškovas 4 kartus teikė prašymą dėl proceso atnaujinimo išnagrinėtoje byloje ir 4 kartus Lietuvos vyriausiojo teismo 2013-01-30, 2013-12-18, 2015-10-29, 2016-04-27 nutartimis atnaujinti procesą buvo atsisakyta. Pažymėtina, jog teismo 2013-01-30 nutartimi buvo atmestas ieškovo prašymas dėl proceso atnaujinimo, kuris, be kita ko, buvo grindžiamas ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p., t.y. kai prašoma atnaujinti bylos nagrinėjimą (procesą) dėl padaryto esminio materialiosios teisės normų pažeidimo jas taikant, galėjusio turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Akcentuotina, jog ieškovo prašyme dėl proceso atnaujinimo, be kitų, buvo nurodomi argumentai, analogiški ieškinyje nurodytiems, o būtent: kad apeliacinis teismas grindė sprendimą tomis aplinkybėmis, kurios nebuvo svarstomos, nukrypo nuo vieningos administracinių teismų praktikos, kad teismas padarė materialinės teisės pažeidimus, jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nepagrįstai taikė FRPSPĮ 3 str. 2 d., netinkamai aiškino Valstybės tarnybos įstatymo 43 str. 1 d., nepagrįstai taikė VTĮ 44 str. 5 d., ir kt. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013-01-30 nutartyje detaliai išanalizavo visus ieškovo nurodytus proceso atnaujinimo pagrindus ir nenustatęs jokio iš ieškovo nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų, prašymo netenkino. Šios teismo, išnagrinėjusio prašymą dėl proceso atnaujinimo, išvados nagrinėjamam ginčui yra reikšmingos dviem aspektais: a/ proceso atnaujinimo institutas – tai išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių; b/ ieškovas pasinaudojo jam suteikta teise kreiptis su prašymu dėl proceso atnaujinimo, taigi jau kita teismo 2013-01-30 nutartimi, t.y. įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu yra konstatuota, jog ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad išnagrinėtoje byloje buvo nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo teigti, kad akivaizdžiai buvo pažeistos FRPSPĮ nuostatos, nepateikti įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą procesinį sprendimą. Taigi, ieškovo argumentai dėl teismo netinkamo materialinių teisės normų taikymo jau yra įvertinti normų, reglamentuojančių proceso atnaujinimą, nuostatų kontekste; teismas nenustatė pagrindų atnaujinti procesą ieškovo keliamu aspektu.

Antra, vertinant aukščiau nurodytus ieškovo argumentus kurie, pasak jo, turėtų sudaryti pagrindą konstatuoti teismo neteisėtus veiksmus teisės normos, reglamentuojančios atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl teismo neteisėtų veiksmų (CK 6.272 str. 2 d.), kontekste, pažymėtina, jog bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, vertindamas teismo veiksmų neteisėtumą kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi nustatyti, ar ieškovo nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiškia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Vertinant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo veiksmų ieškovo nurodytų argumentų kontekste neteisėtumą kaip civilinės atsakomybės sąlygą, visų pirma pabrėžtina tai, kad teismo nesaisto ir jam nėra privalomas proceso šalių nurodytas teisinis aplinkybių vertinimas, o skirtingas ieškovo ir teismo tų pačių aplinkybių vertinimas nesudaro pagrindo spręsti, kad teismo priimtas procesinis sprendimas yra neteisėtas.

Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisiją buvo nuspręsta likviduoti Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymu, ir ji nuo 2011-12-01 įgijo likviduojamų biudžetinių įstaigų statusą; šis įstatymas nustatė ir tai, kad likviduojama Komisija visas įstatymų ir kitų teisės aktų jai priskirtas funkcijas atlieka iki 2011-12-31, draudimo priežiūros komisijos pirmininko, Vertybinių popierių komisijos pirmininko bei šių komisijų narių pareigybės panaikinamos, jų įgaliojimai baigiasi ir jie atleidžiami iš pareigų 2011-12-31. Taigi, nuo 2011-12-31 nebeliko Komisijos, kurios funkcijoms atlikti buvo sudaryta Priežiūros komisijos administracija, kurioje ieškovas ėjo Juridinio skyriaus pavaduotojo pareigas ir vykdė jam priskirtas funkcijas. Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos likvidatoriaus 2011-12-29 įsakymu Nr. P-106 ieškovas 2011-12-31 buvo atleistas iš Juridinio skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigų, nukeliant atleidimo datą į 2012 m. vasario 13 d., t. y. kai pasibaigs įspėjimo terminas; minėtu įsakymu buvo nustatyta nuo 2012-01-01 ieškovui mokėti vidutinį darbo užmokestį įspėjimo laikotarpiu iki 2012-02-13, atleidimo dieną mokėti kompensaciją už 4,51 kalendorinių dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų, 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, mokant ją kas mėnesį lygiomis dalimis, praėjus vienam mėnesiui po atleidimo datos (išeitinės išmokos mokėjimas nutraukiamas, jei asmuo įsidarbina valstybės ar savivaldybės įstaigoje, išlaikomoje iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, taip pat iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, ar Lietuvos banke). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė, jog VTĮ 43 str. 1 d. numatytos garantijos likviduojant biudžetinę įstaigą netaikytinos; laikė, kad ieškovas buvo atleistas Valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 1 d. 9 p. pagrindu, t. y. dėl pareigybės panaikinimo, pagrįstai. Ieškovo tvirtinimu, teismas, taikydamas FRPSPĮ 3 str. 2 d., kuris taikomas tik Komisijos pirmininko, bet ne Komisijos nario atžvilgiu, ar konstatuodamas, kad VTĮ 43 str. 1 d. numatytos garantijos likviduojant biudžetinę įstaigą netaikytinos, netinkamai taikė materialinės teisės normas; pasak ieškovo, jam turėjo būti pasiūlytos laisvos Bendrojo skyriaus vedėjo pareigos; kadangi ieškovas nebuvo paskirtas į laisvą etatą, jam teismo turėjo būti priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, taip pat atitinkamo dydžio išeitinė pašalpa, savo argumentus ieškovas grindė LVAT 2011-06-07 sprendimu byloje Nr. A 143-1371, 2011-09-05 sprendimu Nr. A 62-1367/2011. Tačiau su tokiais ieškovo argumentais teismas sutikti neturi pagrindo. Akivaizdu, jog Priežiūros komisijos administracija buvo sudaryta ir reikalinga aptarnauti Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros Komisiją bei padėti jai įgyvendinti jos kompetencijai priklausiusias funkcijas; FRPSPĮ 3 str. 2 d. pagrindu nuo 2011 -12-31 panaikinus Komisijos pirmininko bei kitų narių, kurie ir sudarė Komisiją, pareigybes, baigėsi jų įgaliojimai ir jie buvo atleidžiami iš pareigų, todėl ir administracijos darbuotojai turėjo būti atleisti iš pareigų. Byloje nustatyta, kad Komisijoje, paskelbus jos likvidavimą, buvo nutarta pakeisti Komisijos administracijos struktūrą, paliekant tris struktūrinius padalinius (Finansų skyrių, Bendrąjį skyrių ir Bendrojo skyriaus ūkio poskyrį) ir tris etatus, o į laisvą Bendrojo skyriaus vedėjo pareigybę, atlikus neeilinį vertinimą, buvo paskirtas kitas asmuo (Bendrojo skyriaus vedėjo pavaduotoja), tačiau šios faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti dėl teismo neteisėtų veiksmų netinkamai aiškinant VTĮ nuostatas. Pažymėtina, jog ieškovo nurodytos VTĮ 43 str. normos turinys neleidžia daryti išvados jog šiame straipsnyje numatytos garantijos turi būti taikomos ir likviduojant biudžetinę įstaigą. Esant aukščiau nurodytam teisiniam reglamentavimui bei nustatytų faktinių aplinkybių dėl įstaigos likvidavimo kontekste darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškovui neturėjo būti užtikrinta garantija tęsti tarnybą toje pačioje likviduojamojoje institucijoje. Pažymėtina ir tai, jog teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos, atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Tuo tarpu ieškovo minimoje teismų praktikoje ir aptariamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi. Vien tai, jog, ieškovo nuomone, materialinės teisės norma turi būti aiškinama bei taikoma taip, kaip jam atrodo teisinga, skirtingas ieškovo ir teismo tų pačių aplinkybių vertinimas nesudaro pagrindo išvadai dėl procesinio sprendimo ir jame padarytų išvadų neteisėtumo. Taigi, esant nustatytam, pagrindo spręsti dėl netinkamo FRPSPĮ 3 str. 2 d. ar VTĮ 43 str. 1 d. nuostatų taikymo ar jų aiškinimo bei išvadai, jog aptariamas procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką, aptariamu aspektu, nėra.

Teismas neturi pagrindo sutikti ir su ieškovo argumentais, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepagrįstai, netinkamai aiškindamas VTĮ 5 str., DK 130 str. 4 d. nuostatas, atmetė ieškovo alternatyvų reikalavimą dėl ieškovo atleidimo iš pareigų datos nukėlimo, laikant atleidimo datą 2012-02-28. Ieškovas savo argumentus grindė tuo, kad dalį įspėjimo apie jo pareigybės panaikinimą laikotarpio pareiškėjas atostogavo, todėl įspėjimo terminas, remiantis DK 130 str. 4 d., turėjo būti pratęstas jo atostogų laikui. Akcentuotina, jog VTĮ 5 str., kuris reglamentuoja Darbo santykius reglamentuojančių įstatymų taikymą valstybės tarnautojams, įtvirtino, kad Darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Teismas, spręsdamas dėl aptariamų ieškovo reikalavimų nepagrįstumo, aiškiai nurodė, kad iš valstybės tarnybos VTĮ 44 str. 1 d. 9 p. pagrindu atleistam asmeniui taikytinos VTĮ 44 str. 5 d. numatytos išimtys, be to teismas rėmėsi teismų praktika, suformuota bylose, kuriose ratio decidendi sutampa su išnagrinėta byla. Pažymėtina, jog aptariamas teismo procesinis dokumentas buvo priimtas peržiūrint pirmos instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad teismų instancijos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti visuomenės teises ir teisėtus interesus. Teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo instancinės kontrolės, o atskirais atvejais taikant ir proceso atnaujinimo institutą, nustatymas taip pat reiškia, jog neįmanoma visiškai išvengti teisingumo vykdymo klaidų, nes jas gali lemti tiek pažinimo ribos, tiek įstatymų netobulumas, jų nesuderinamumas, teisės ar įstatymo spragos, žmogaus realios galimybės žinoti viską, teisėjo subjektyvios savybės ir daugelis kitų veiksnių. Instancinė teismų sistema, kaip teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo kontrolės forma, sudaro galimybę išvengti teismo klaidos ir, atitinkamai, išvengti žalos kilimo galimybės. Todėl tai, kad apeliacinės instancijos teismas kitaip nei pirmos instancijos teismas aiškino įstatymo normas, savaime nereiškia ir nesudaro pagrindo spręsti, kad teismo išvados buvo neprognozuojamos, iš anksto nenumatomos ir yra nesuderinamos su teisėtumo principu, savavališkos ir todėl neatitinka Pirmojo protokolo 1 str. ir Konvencijos 6 str. reikalavimų; ieškovo siūlymas vadovautis panaikintu pirmos instancijos teismo sprendimu paneigia instancinės sistemos principus ir esmę.

Taigi ieškovo nurodyti argumentai nepagrįsti ir atmestini; jie nesudaro pagrindo vertinti teismo materialinių teisės normų aiškinimą ir taikymą kaip netinkamą, ar dėl kitų priežasčių spręsti dėl teismo neteisėtų veiksmų, kurie lemtų valstybės civilinę atsakomybę CK 6.272 str. prasme.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, spręstina, kad ieškovas, tvirtindamas, kad jam buvo padaryta žalos, neįrodė civilinės atsakomybės būtinosios sąlygos – neteisėtų veiksmų (CPK 178 str., CK 6.246 str.). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, todėl teismas kitus ieškovo argumentus laiko teisiškai nereikšmingais, jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako. Ieškovo reikalavimai dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo neteisėtų veiksmų padarytos turtinės žalos atlyginimo nepagrįsti ir atmestini (CK 6.272 str. 2d. , 6.245-6.249 str.).

Neturtinė žala yra atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 str. 2 d.). Teismas atmetė ieškovo reikalavimus dėl teismo veiksmais padarytos turtinės žalos atlyginimo, nenustatęs teismo neteisėtų veiksmų. Todėl atitinkamai yra atmestini ir reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo (6.250 str. 2 str. 6.272 str. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.