- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-02-26
- Bylos Nr.
- e2A-128-459/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-24041-2022-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Maškevičienė, Raimonda Andrulienė, Irma Čuchraj
- Ieškovas
- K. T.
- Atsakovas
- S. K.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irmos Čuchraj ir Aušros Maškevičienės, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės K. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės K. T. ieškinį atsakovui S. K. dėl išlaikymo dydžio ir bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos pakeitimo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė K. T. (buvusi pavardė – E.) (toliau – ir ieškovė, motina) 2022 m. gruodžio 5 d. kreipėsi į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių (iki ieškinio padavimo). 2023 m. vasario 17 d. teisme gautas ieškovės ieškinys (DOK-29353) atsakovui S. K. (toliau – ir atsakovas, tėvas), kuriuo prašoma: 1) nustatyti tokią atsakovo bendravimo su nepilnamečiu vaiku N. K. (toliau – ir sūnus, vaikas) tvarką: „a) Vaikas nustatytu dažnumu lanko susitikimus su psichologu (G. I.). Psichologui nustačius, kad Vaikas gali bendrauti su Tėvu, Vaikas bendrauja su Tėvu nuotoliniu būdu per vaizdo skambučius po 30 min. vieną kartą per savaitę trečiadienį nuo 19 val.; b) Vaiko psichologui nustačius, kad Tėvo nuotolinio bendravimo su Vaiku intensyvumas gali būti didinamas, Vaikas bendrauja su Tėvu nuotoliniu būdu per vaizdo skambučius po 30 min. du kartus per savaitę trečiadienį ir sekmadienį nuo 19 val.; c) Vaiko psichologui nustačius, kad Vaikas gali bendrauti su Tėvu susitikdamas gyvai, Tėvas bendrauja su Vaiku artimiausių Vaiko atostogų metu po 1 val. 2 kartus per savaitę ne ilgiau kaip 2 savaites Vaiko Motinos, Tėvo ir psichologo suderintu laiku, dalyvaujant psichologui neutralioje aplinkoje Vilniuje, Lietuvoje (psichologo kabinetas ir pan.); d) Vaiko psichologui nustačius, kad Vaikas gali intensyviau bendrauti su Tėvu susitikdamas gyvai, Tėvas bendrauja su Vaiku artimiausių Vaiko atostogų metu po 2 val. 3 kartus per savaitę ne ilgiau kaip 2 savaites Vaiko Motinos, Tėvo ir psichologo suderintu laiku, dalyvaujant psichologui neutralioje aplinkoje Vilniuje, Lietuvoje (psichologo kabinetas ir pan.).; e) Psichologui nustačius, kad Vaikas gali bendrauti su Tėvu susitikdamas gyvai be pašalinių asmenų, Tėvas bendrauja su Vaiku Vaiko atostogų metu Vilniuje, Lietuvoje 3 kartus per savaitę, bet ne ilgiau kaip 2 savaites per atostogas, pasiimdamas Vaiką iš Vaiko gyvenamosios vietos 10 val. ir grąžindamas Vaiką į jo gyvenamąją vietą 16 val. Vaiko buvimo su Atsakovu metu bet kuriuo laiku turi būti užtikrintas telefoninis ir vaizdo ryšys Motinai susisiekti su Vaiku; f) Tėvo susitikimai su Vaiku nevyksta esant Vaiko ligai ar pablogėjusiai sveikatos būklei; g) Tėvas privalo nedelsiant telefonu pranešti Motinai, jei susitikimo su Vaiku metu, pablogėtų Vaiko sveikata, atsirastų požymių, kad Vaiko sveikata gali nedelsiant pablogėti, Vaikas susižeistų ar išreikštų aiškų norą baigti susitikimą; h) Psichologui apmokėjimą už dalyvavimą Atsakovo bendravime su Vaiku, apmoka Atsakovas“; 2) priteisti iš S. K. jo nepilnamečio vaiko N. K. išlaikymui iki vaiko pilnametystės periodinėmis išmokomis po 925 Eur per mėnesį, įpareigojant išlaikymą pervesti į K. E. nurodytą sąskaitą banke ne vėliau kaip einamojo mėnesio 5 dieną, šių lėšų tvarkytoja paskiriant K. E., ir 3) priteisti iš atsakovo ieškovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodoma, jog ieškovės ir atsakovo santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini), kur tuo metu gyveno ieškovė su atsakovu ir vaiku. 2020 m. balandžio 27 d. sostinės Reikjaviko komisaras patvirtino ieškovės ir atsakovo Susitarimą dėl pasimatymų. Šiuo susitarimu ieškovė su atsakovu susitarė, kad: (i) vaikas visas mokyklos vasaros atostogas leis su tėvu, (ii) vaikas bus su tėvu per mokyklos Kalėdų, Velykų ir žiemos atostogas, (iii) Susitarimas yra neterminuotas. Atsakovas sutiko, kad ieškovė su vaiku nuo 2020 m. liepos mėnesio išvyktų nuolat gyventi į Lietuvą. Ieškovė 2021 m. birželio mėn. išvyko su vaiku nuolat gyventi į Lietuvą ir Lietuvoje gyvena iki šiol. Ieškovė rūpinasi visais vaiko poreikiais. Ieškovės teigimu, atsakovo susitikimų su vaiku metu vaikas buvo traumuojamas fiziškai ir psichologiškai, atsakovas juo netinkamai rūpinosi, vaikas bijo susitikimų ir netgi pokalbių su tėvu.
3. Pasisakydama dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, ieškovė nurodo, kad vaiko gyvenamoji vieta yra nustatyta su motina. Pagal ieškovės ir atsakovo susitarimą, buvo nustatyta vaiko bendravimo su atsakovu tvarka. Ieškovė vykdė šią tvarką, t. y. vaikas vykdavo pas atsakovą vasaros atostogų, šv. Kalėdų, šv. Velykų švenčių laikotarpiais, tačiau po paskutinio 3 mėn. trukusio vizito 2022 m. vasarą ieškovė pastebėjo, kad grįžusio vaiko sveikata pablogėjo, vaikas nurodė, kad tėvas jį skriaudė, t. y. naudojo psichologinį ir fizinį smurtą, vaikas buvo neprižiūrimas (maitinamas nesveiku maistu – hamburgeriai, bulvytės fri, pica, iš gėrimų – dažniausiai gazuoti saldūs gėrimai, duodama neįprastai daug saldumynų – ledų ir saldainių, neprižiūrima elementari higiena – per 3 mėn. nebuvo kirpti nagai, nevalomos ausys, netinkama dantų higiena, nebuvo vykdomi gydytojų nurodymai dėl akies kasdienio klijavimo pleistru (gydant žvairumą), ausų higienos, atsakovas vaiką palikdavo 2 val. vieną namuose, drausdavo pas jį užeiti į kambarį, apsikabinti.
4. Ieškovė atkreipė dėmesį, kad vaikui yra nustatytas lengvas neįgalumo lygis, nustatytas antrojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Vaikui gimus, apie 10 mėn. amžiuje prasidėjo otitai (išorinės ir vidinės ausies uždegimai), vaikui atliktos kelios timpanostomijos (operacija, kai atstatoma būgninės ertmės ventiliacija su / be drenažo). Nuo 2022 m. rugsėjo 22 d. vėl prasidėjo vaiko sveikatos blogėjimas, 2022 m. spalio 21 d. vaikas paguldytas į gydymo įstaigos stacionarą, 2022 m. lapkričio 21 d. vaikui vėl prasidėjo ūminis pūlingas vidurinės ausies uždegimas, vaikas buvo gydomas (duomenys neskelbtini) klinikose. Be to, vaikas žvairuoja ir jam privaloma kasdien ant akies klijuoti pleistrą, tačiau vaikui būnant pas atsakovą, jis ne visada klijavo pleistrą ir dėl to vaikui galbūt teks daryti dar vieną akies operaciją.
5. Ieškovė, vaikui grįžus iš atsakovo 2022 m. rugsėjį, iš karto pastebėjo, kad vaikas labai pasikeitęs – tapo uždaresnis, irzlesnis. Vaikas papasakojo motinai, kad tėvas prieš jį smurtavo tiek psichologiškai, tiek ir fiziškai. Motina, atsižvelgdama į vaiko pasakojimą dėl patirto smurto iš tėvo pusės, nedelsdama kreipėsi į gydymo įstaigą – VšĮ (duomenys neskelbtini) polikliniką dėl psichologo konsultacijų. Vaikui buvo paskirti kassavaitiniai vizitai pas psichologą. Psichologo išvadose gydytojas patvirtino, kad vaikas nurodė, jog, 2022 m. būdamas pas tėvą vasaros atostogų metu, patyrė atsakovo smurtą – tėvas vaikui spyrė į kairę šlaunį, jam skaudėjo tą koją. Kito vizito metu buvo pastebėta, kad vaikas ne toks drąsus, verksmingas, susigraudina, nori glaustis prie mamos, pastebimos nerimo reakcijos. Vaikas ne kartą jį konsultuojančiai psichologei yra nurodęs, kad atsakovas (ir jo aplinka) prieš jį vartojo fizinį ir psichologinį smurtą: 2022 m. spalio 4 d. vizito metu vaikas skundėsi, kad tėtis netinkamai elgėsi, mušė, vadino negražiais žodžiais. Vaikas sakė, kad tėtis yra blogas, vasarą mušė, negražiai vadino, liepdavo žaisti siaubo žaidimus, jam buvo baisu, jis nenori daugiau važiuoti pas tėtį; 2022 m. lapkričio 1 d. vizito metu vaikas vis kartojo, kad bijo „islandiško tėčio“; 2022 m. lapkričio 16 d. vizito metu vaikas nurodė, kad blogai miegojo, nes naktį bijojo, kad „islandiškas tėtis“ gali ateiti ir jį pasiimti; 2022 m. lapkričio 23 d. vizito metu vaikas nurodė, kad jaučiasi pavargęs, nes naktį sapnavo, kaip „islandiškas tėtis“ jį pasiima pas save. Vaikas sakė dažnai sapnuojantis tokius sapnus. Vaikas pasakojo, kad tėtis versdavo žiūrėti baisius filmukus, žaisti baisius žaidimus. Taip pat pasakojo, kad „tėtis rodydavo kaip sisioja“. Tikslinantis šią informaciją, Vaikas nurodė, kad tėtis vaiką kartu vesdavosi į tualetą ir vaikas matydavo, kaip tėtis šlapinasi; 2022 m. gruodžio 6 d. vizito metu vaikas, kalbėdamas apie senelius (atsakovo tėvus), reiškė nepasitenkinimą, nes „jie nori žaisti kūdikio žaidimą“. Tikslinantis vaikas paaiškino, kad seneliai nori vaikui dėti netikras sauskelnes, nori, kad vaikas būtų nuogas, todėl vaikas su jais nežaidžia; 2022 m. gruodžio 13 d. vizito metu vaikas kartojo, kad bijo, jog tėtis jį paims ir daugiau niekada nepamatys mamos. Šventiniu laikotarpiu tėtis grįžta namo, vaikas tai žino ir labai nerimauja; 2022 m. gruodžio 27 d. vizito metu vaikas nurodė, kad jaučiasi ramiau, nes „islandiškas tėtis“ negali jo pasiimti; 2023 m. sausio 9 d. vizito metu vaikas nurodė, kad „islandiškas tėtis“ filmavo jį šlapinantis, taip pat mušė ranka (nugaros, kaklo zonose). Vaikas motinai ne kartą yra nurodęs, kad bijo tėvo ir nenori su juo likti vienas ilgesnį laiką ir kalbėti. Vaikas atsisako kalbėtis su tėvu net ir nuotoliniu būdu. Pagal teismo nustatytą laikiną atsakovo bendravimo su vaiku tvarką, atsakovas 2023 m. sausio 13 d. buvo atvykęs į vaiko gyvenamąją vietą pasiimti jo bendravimui, tačiau vaikas, nepaisant psichologinio spaudimo, kurį taikė atsakovas, aiškiai ne kartą nurodė, kad nenori bendrauti su tėvu, nes pastarasis jį yra mušęs. Šį atsakovo susitikimą su vaiku fiksavo antstolis. Ieškovės teigimu, vaikas bijo bendrauti su atsakovu dėl vaiko nurodomo atsakovo prieš vaiką vykdyto fizinio ir psichologinio smurto, taip pat seksualizuotų veiksmų.
6. Ieškinyje paaiškinama, kad vaiką konsultuojanti psichologė G. I. savo išvadoje yra nurodžiusi, kad „dėl bendravimo su tėvu galimumo rekomenduojamas psichologinis įvertinimas ekspertizės tikslais“, todėl byloje spręstinas klausimas dėl teismo ekspertizės skyrimo. Jei būtų nustatyta, kad vaikas gali bendrauti su tėvu, turėtų būti nustatytas pereinamasis laikotarpis atsakovo bendravimui su vaiku, pasitelkiant psichologą. Ieškovė siūlo pasitelkti vaiką konsultuojančią ir vaiką jau gerai pažįstančią psichologę G. I.. Bet kokiu atveju, siekiant apsaugoti vaiką nuo galimo atsakovo smurto ir nepriežiūros, vaiko bendravimas turėtų būti vykdomas tik Lietuvoje, Vilniuje (pagal Vaiko gyvenamąją vietą), be nakvynių. Kiekvieną kartą būtina atsižvelgti į vaiko norą ar nenorą bendrauti su tėvu, todėl prieš kiekvieną susitikimą būtina atsiklausti vaiko, ar jis nori bendrauti su tėvu, ir, jam išreiškus nenorą bendrauti ar netgi kalbėtis su tėvu, vaikas negali būti verčiamas tai daryti. Apie vaiko apsisprendimą turi būti informuojama motina.
7. Pasisakydama dėl išlaikymo vaikui, ieškovė, remdamasi galiojančiu reglamentavimu ir teismų praktika, nurodo, kad šiuo metu vaiko poreikiai per mėnesį sudaro 1 850 Eur: a) mokykla – 440 Eur; b) maitinimas mokykloje – 120 Eur; c) psichologas – 200 Eur (50 Eur per savaitę. Vasario mėnesį pasibaigė nemokami vizitai ir toliau N. lankys psichologę privačiai); d) vaistai – 200 Eur (25 Eur iš jų yra pleistrai uždengti akiai, likusi kaina skiriasi kas mėnesį, vasarą paprastai išleidžiama mažiau, bet vidutiniškai 200 Eur); e) drabužiai – 40 Eur; f) maistas – 250 Eur; g) būreliai: (i) Tomatis terapija – 120 Eur; (ii) muzikos terapija – 120 Eur; (iii) gimnastika / šokiai 60 Eur (kol kas nelanko dėl sveikatos, planuoja pradėti lankyti vieną iš šių būrelių pavasarį); h) pramogos – 200 Eur; i) kuras – 50 Eur (vežiojimas iki poliklinikos, ligoninės, mokyklos bei pramogoms); j) komunaliniai bute – 50 Eur (vanduo, šildymas, internetas ir kt.). Ieškovės vertinimu, atsakovas prie vaiko išlaikymo turėtų prisidėti 925 Eur (1 850 Eur / 2). Pasak ieškovės, atsakovas vaikui nereguliariai skiria po 200 Eur per mėnesį. Akivaizdu, kad tokia suma neatitinka vaiko išlaikymui priklausančios sumos iš atsakovo.
Atsiliepimas
8. Atsiliepimu į ieškinį atsakovas prašė ieškinį atmesti, paaiškino, jog šalys buvo sudariusios santuoką, kurioje jiems gimė sūnus N. K. (gim. (duomenys neskelbtini)). Santuokai iširus, šalys kartu nebegyveno nuo 2017 m. rugsėjo 15 d., o (duomenys neskelbtini) šalims buvo išduotas ištuokos liudijimas. Nepaisant iširusio santuokinio gyvenimo, tiek atsakovas, tiek ieškovė liko gyventi Islandijoje ir toliau bendravo sūnaus N. auklėjimo, priežiūros ir auginimo klausimais. Šalims buvo skirta bendra sūnaus globa, ir nors gyvenamoji vieta buvo nustatyta kartu su ieškove, šalys susitarė dėl bendravimo 50:50 procentų laiko, t. y. sūnus su atsakovu gyvendavo nepertraukiamai 15 mėnesio dienų. Tokia bendravimo tvarka buvo vykdoma net 4 metus iki 2021 m. birželio 28 d., kai ieškovė nusprendė išvykti nuolat gyventi į Lietuvą kartu su šalių sūnumi.
9. 2020 m. gegužės 26 d. šalys taikiai susitarė, kad, pakeitus sūnaus nuolatinę gyvenamąją vietą iš Islandijos į Lietuvą, atsakovas su sūnumi galės bendrauti visas sūnaus vasaros atostogas ir visas didžiąsias šventes (Kalėdų, Velykų, žiemos atostogas). Toks sprendimas dėl bendravimo tvarkos buvo priimtas atsižvelgiant į geriausius sūnaus interesus, jo poreikį turėti abu tėvus ir jausti jų abiejų meilę. Be to, atsakovas negali dažnai atvykti į Lietuvą, nes turi nuolatinį darbą Islandijoje, vaikas jau eina į mokyklą, dėl to reikia derinti sūnaus ugdymo tvarkaraštį su atsakovo darbo grafiku. Kelionės iš Islandijos į Lietuvą ir atgal sudaro nemažas išlaidas. Svarbu ir tai, kad Islandijoje gyvena sūnaus N. seneliai ir dėdė iš tėvo (atsakovo) pusės, prie kurių sūnus yra labai prisirišęs. Per visą bendravimo su sūnumi laiką nuo jo gimimo (duomenys neskelbtini) iki 2022 m. lapkričio mėn. atsakovas nėra girdėjęs, kad sūnus nenorėtų su juo bendrauti ar kad jo bijotų. Priešingai nei teigia ieškovė, 2022 m. vasarą, kai sūnui rugpjūčio mėnesį reikėjo grįžti gyventi atgal pas ieškovę į Lietuvą, sūnus apsiverkė ir prašė močiutės I. K. jį paslėpti, kad nereiktų skristi atgal į Lietuvą. Tik 2022 m. lapkričio mėn. ieškovė pirmą kartą pradėjo sakyti atsakovui, kad sūnus nenori su juo bendrauti. Tokie teiginiai kelia abejonių ieškovės sąžiningumu, nes nuo sūnaus grįžimo 2022 m. rugpjūčio 14 d. iš Islandijos į Lietuvą buvo praėję daugiau nei 3 mėnesiai, per kuriuos sūnus noriai bendravo su atsakovu nuotolinio ryšio priemonėmis. Kaip rodo byloje esanti medžiaga, sūnus siuntė tėčiui šiltus jausmus rodančius paveikslėlius, o pokalbiai trukdavo nuo kelių minučių iki valandos laiko. Tuo atveju, jei sūnus iš tikrųjų būtų patyręs smurtą, jis būtų iš karto užsisklendęs ar dar viešnagės Islandijoje metu prašęs, kad mama pasiimtų jį namo.
10. Atsakovas pažymi, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie gali pagrįsti tokius drastiškus ieškovės kaltinimus atsakovui. Ieškovės pateiktame 2022 m. rugsėjo 2 d. ambulatorinio apsilankymo pas vaikų ligų gydytoją VšĮ „(duomenys neskelbtini) poliklinika“ aprašyme tiesiog atkartoti pačios ieškovės žodžiai, gydytojams nevertinant jų tikrumo ir pagrįstumo. Be to, ieškovės teigimu, atsakovas spyrė sūnui į kairę šlaunį, tačiau būklės įvertinimo informacijos skiltyje yra nurodyta, kad „ant d. šlaunies 1 cm skersmens kraujosruva. Ant abiejų blauzdų priekinių paviršių kelios kraujosruvos“, o pačios ieškovės teigimu, grįžus į Lietuvą net nebuvo jokių mėlynių ant sūnaus kojų. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad sūnus iš Islandijos į Lietuvą grįžo 2022 m. rugpjūčio 14 d. ir nuo 2022 m. rugpjūčio 22 d. išvyko į kitą kelionę su ieškove ir jos naujuoju gyvenimo draugu E. T.. 2022 m. rugsėjo 2 d. ieškovė lankėsi pas vaikų ligų gydytoją dėl pažymos sūnaus ugdymo įstaigai ir apžiūros metu papildomai pasakojo apie mėlynes ant vaiko kojų, kai 7 metų vaikams yra įprasta žaidžiant ar lakstant susimušti. Be to, gydytojos vaikų neurologės 2022 m. spalio 3 d. ambulatorinio apsilankymo aprašyme yra nurodyta, kad viena iš kreipimosi priežasčių yra tai, kad vaikas dažnai kliūna, griūva („mamos žodžiais šiuo metu vis dar daug kliūva, griūva bėgdamas“).
Atsiliepimas
11. Atsakovas nurodo, kad nepagrįsti ieškovės teiginiai, kad sūnaus bendravimo su atsakovu vasaros laikotarpiu sūnui nebuvo dengiama akis – sūnui akis buvo kasdien dengiama po 4 val. per dieną. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad ieškovė klaidina teismą, neva šalių sūnui po vasaros viešnagės pas tėvą yra reikalingas psichologas. Šalių sūnus pas psichologą lankėsi ir anksčiau, kadangi maždaug prieš metus jis kartu su mama pakliuvo į autoįvykį. Būtent šią lankymosi pas psichologus priežastį (panikos atakas) ieškovė nurodė ir vaiko teisių apsaugos specialistei. Be to, 2022 m. rugsėjo 2 d. ambulatorinio apsilankymo aprašyme nurodyta, kad, mamos teigimu, vaikas lanko psichoterapijos užsiėmimus. 2022 m. spalio 3 d. ambulatorinio apsilankymo aprašyme psichologė nurodė, kad „2022 m. rugsėjo 2 d. atvyko po pertraukos“. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad suplanuoti kassavaitiniai vizitai pas psichologą yra susiję su neva atsakovo smurtu prieš sūnų, o ne su panikos atakomis, kurias sūnus patiria dėl autoįvykio.
12. Atsakovas pažymi, kad ne jis, o ieškovė vartoja psichologinį smurtą prieš vaiką. Tai patvirtina ieškovės buvusio gyvenimo draugo A. S. (A. S.) rašytinis liudijimas. Atkreipia dėmesį, kad dar 2022 m. rugsėjo 2 d. vizito pas psichologę metu ieškovė jau teigė, kad „vyksta procesiniai darbai teisinės bylos rengimui“, nors sūnus iš Islandijos grįžo rugpjūčio viduryje, o vėliau atostogavo su ieškove. Po vasaros atostogų ieškovė pradėjo nuteikinėti sūnų prieš tėtį, moko vos metus ir kelis mėnesius pažįstamą vyrą vadinti tėčiu, vaiko akyse apie jį gerai atsiliepia, o atsakovo kaip tėvo autoritetą vaiko akyse menkina, neleidžia su sūnumi pakalbėti net nuotoliniu būdu ir neskatina gero sūnaus ir tėvo ryšio. Tai nėra pirmas ieškovės bandymas mokyti sūnų jam svetimą asmenį vadinti tėčiu vos po kelių matymų. Analogiškai ieškovė elgėsi kurdama santykius su A. S.. Be to, atsakovė, norėdama sau palankaus teismo sprendimo, papirkinėja sūnų savo naudai. Atsakovas pastebi, kad 2022 m. lapkričio 12 d., esant žvarbiam ir šaltam orui, ieškovė leido su sūnumi laiką prie jūros, nors sūnus dėl ligų jau mėnesį laiko nelankė mokyklos, o kitą dieną informavo atsakovą, kad sūnus serga ir kažin, ar dėl ligos galės bendrauti su atsakovu. Be to, po šios informacijos pateikimo teismui, ieškovė užblokavo atsakovą socialiniuose tinkluose. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad kartu su ieškiniu nėra pateikta jokių įrodymų dėl sūnaus nepriežiūros. Per visas vasaros atostogas atsakovas leido ieškovei bendrauti su sūnumi ir informuodavo, ką jie veikia, siųsdavo nuotraukas. Jose aiškiai matosi, kad sūnumi buvo rūpinamasi ir kad jis jautė tėvo meilę. Be to, sūnus visada laukė bendravimo ir laiko leidimo kartu su tėčiu.
13. Atsakovas paaiškino, kad 2023 m. vasario 8–10 d. atsakovo ir ieškovės atstovai suderino, kad, vadovaujantis 2022 m. gruodžio 22 d. ir 2023 m. sausio 6 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimis, atsakovas 2023 m. vasario 13 d. 10 val. atvyks aplankyti sūnaus ir su juo bendrauti. 2023 m. vasario 13 d. atsakovas kartu su antstoliu G. P. nuvyko sūnaus gyvenamosios vietos adresu, kur jo jau laukė atsakovė kartu su savo sugyventiniu E. T. ir atstovu advokatu A. K., kuris visą susitikimą filmavo. Atsakovui pavyko pamatyti savo sūnų, kuris nors ir nedrąsiai atsakinėjo į atsakovo klausimus, tačiau atsakydamas visą laiką palaikė akių kontaktą su atsakovu. Į atsakovo prašymą paaiškinti, kada ir kaip atsakovas skriaudė sūnų, sūnus atsakė ryt poryt. Prieš pateikdamas atsakymus, sūnus pirmiau pasižiūrėdavo į ieškovę ir jos sugyventinį E. T., kurie pokalbio metu buvo šalia vaiko. Toks vaiko elgesys, kai yra laukiamas patvirtinimas iš motinos ir jos sugyventinio dėl tolimesnio veiksmo, rodo, kad sūnus yra primokytas ieškovės, o ne bijo savo tėčio, su kuriuo pasimatyti savo noru atėjo iš savo kambario. 2023 m. vasario 17 d. 10 val. nuvykus aplankyti sūnų jo gyvenamosios vietos adresu, atsakovas nebuvo įleistas į butą, nors už durų girdėjosi vaikiškas balselis. Tai rodo, kad ieškovė trukdo atsakovui bendrauti su sūnumi.
14. Atsakovas, remdamasis Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) parengtais dokumentais, mano, jog nėra pagrindo riboti atsakovo bendravimą su sūnumi, o ieškovės siūloma bendravimo tvarka neužtikrina atsakovo maksimalaus bendravimo su sūnumi. Atsakovo įsitikinimu, geriausius sūnaus interesus atitiktų, jeigu ieškovas su sūnumi galėtų bendrauti: a) nuotolinio ryšio priemonėmis kiekvieną pirmadienį–penktadienį ne mažiau kaip 30 min. 19 val. Lietuvos Respublikos laiku ir ne mažiau 1 val. kiekvieną šeštadienį–sekmadienį 11 val. Lietuvos Respublikos laiku; b) visų sūnaus rudens, pavasario ir žiemos (šv. Kalėdų ir papildomų) atostogų metu neribojant bendravimo teritorijos aspektu; c) kiekvienų vasaros atostogų metu 60 kalendorinių dienų, neribojant bendravimo teritorijos aspektu; d) atsakovui pasiimant sūnų atostogų laikotarpiui, sūnaus paėmimo metu ieškovė įsipareigoja paruošti sūnui būtiną aprangą, avalynę, esant reikalui (išvykstant į kitą valstybę) perduoti atsakovui sūnaus asmens tapatybės ir kitus kelionei reikalingus dokumentus, įskaitant, bet neapsiribojant notarine tvarka patvirtintą sutikimą sūnui keliauti į užsienį kartu su tėvu.
Atsiliepimas
15. Atsakovas nurodo nesutinkantis su ieškovės prašoma nustatyti bendravimo tvarka, nes tokiu atveju atsakovas būtų pašalaitis sūnaus gyvenime. Sūnui šią dieną yra 7 metai ir dar mažesnio amžiaus būdamas jis noriai bendraudavo su atsakovu nuotolinio ryšio priemonėmis, tai patvirtina byloje esantys duomenys, todėl nėra pagrindo riboti atsakovo bendravimą su sūnumi. Ieškovės teiginiai dėl atsakovo netinkamo elgesio su sūnumi nėra įrodyti. Be to, atsakovas nesutinka asmeniškai apmokėti psichologo išlaidų, nes šioje byloje taip pat pareikštas prašymas keisti susitarimą dėl vaiko išlaikymo, į kurį psichologų išlaidas ieškovė yra įtraukusi. Be to, byloje yra duomenų, kad ieškovė nuteikinėja vaiką prieš atsakovą, dėl to ieškovė turi prisiimti išlaidas, kurios susidaro dėl ieškovės neteisėtų veiksmų, pažeidžiant sūnaus teisę bendrauti su tėvu ir bandant įteigti sūnui, kad tėvas juo tinkamai nesirūpina. Atsakovas nesutinka, kad jo susitikimai su sūnumi nevyksta esant sūnaus ligai ar pablogėjusiai sveikatos būklei, nes, kaip rodo bylos medžiaga, sūnus nuolatos serga, tai atsakovo bendravimą su sūnumi darytų faktiškai neįmanomą ir sudarytų sąlygas ieškovei piktnaudžiauti motinos valdžia.
16. Pasisakydamas dėl ieškinio reikalavimo dėl išlaikymo vaikui pakeitimo, atsakovas paaiškina, kad šalys 2020 m. gegužės 26 d. sudarė susitarimą, kurio 4 punkte numatė išlaikymo vaikui teikimo tvarką, pagal kurią ieškovė savo valia nutraukė alimentų iš atsakovo gavimą. Pagal abipusį susitarimą, atsakovas turi mokėti pusę mokyklos mokesčių ir dengti vaiko kelionės išlaidas pirmyn ir atgal. Atsakovo teigimu, jis šio susitarimo laikosi ir vykdo iki šiol. Ieškovė turi pareigą pagrįsti, kodėl šalių sūnui per mėnesį reikia net 1 850 Eur išlaikymui. Remdamasis kasacinio teismo praktika, atsakovas nurodo, kad ieškovė pati yra nurodžiusi, kad šalių sūnus gauna Valstybės išmoką vaikams, kuri nuo 2023 m. padidėjo iki 85,75 Eur. Todėl šia suma turi būti sumažinama priteistina sūnui išlaikymo suma. Be to, atkreipia dėmesį, kad ieškovei su sūnumi išvykus iš šalių nuolatinės gyvenamosios vietos Islandijoje į Lietuvą, tam, kad būtų užtikrinta sūnaus prigimtinė teisė bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu ir seneliais bei dėde iš tėvo pusės, yra patiriamos kelionės iš Islandijos į Lietuvą išlaidos, kurios turi būti įtrauktos į sūnaus išlaidas ir dengiamos abiejų tėvų po lygiai arba kelionės išlaidų suma turi būti mažinama iš atsakovo priteisiama vaiko išlaikymo suma. Taip pat atsakovas nurodo, jog byloje pateikti sūnaus medicinos išrašai, iš kurių matyti, kad sūnus nuolat serga, gydosi ligoninėje ar namuose. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas abejoja privačios mokyklos poreikiu vaikui, nes tėvai pagal savo finansines galimybes negali skirti vaiko poreikiams po 925 Eur kas mėnesį. Atsakovas pažymi, kad vaikas 2023 m. vasario 13 d. Tarnybos specialistėms nurodė, kad „jam mokykloje sekasi blogai“. Vadinasi, šią dieną privati mokykla tinkamai neužtikrina vaiko ugdymo poreikių, dėl to atsakovas neturi pareigos dengti šių išlaidų, nes vaiko lankomumas prastas, ugdymo pasiekimai nėra aukšti. Taip pat atsakovas pažymi, kad didelę dalį vaiko išlaidų sudaro psichologas ir psichoterapijos užsiėmimai, kurie yra rekomendacinio pobūdžio. Vadinasi, sūnus neprivalo lankyti trijų psichologinių užsiėmimų, o gali pagal finansines galimybes pasirinkti vieną iš jų.
Atsiliepimas
17. Atsakovas nurodo, kad dailės ir muzikos terapijos užsiėmimai kainuoja nuo 25 Eur/val. Todėl, sūnui lankant abu užsiėmimus po du kartus per mėnesį, išlaidos sudarytų 100 Eur, t. y. po 50 Eur kiekvienam iš tėvų, o ne po 120 Eur. Be to, pati ieškovė nurodo, jog sūnus dar nelanko gimnastikos / šokių, dėl to šios išlaidos negali būti priteisiamos iš atsakovo. Taip pat atkreipia dėmesį, kad gimnastikos ir šokių būreliai įprastai kainuoja nuo 20 Eur/mėn., dėl to kyla klausimas, kodėl sūnus turi lankyti brangiausius būrelius. Atsakovo vertinimu, ieškovės pateikta sūnaus išlaidų lentelė verčia abejoti sūnaus gebėjimu būti tokiam aktyviam, kad lankytų psichologą ir papildomai 3 būrelius, ypač žinant, kad sūnus turi spec. poreikių ir dažnai serga, o dar reikia lankyti mokyklą, ruošti namų darbus ir tinkamai pailsėti, kad ugdymo procesas nenukentėtų. Be to, sūnus psichologą ir psichoterapijos užsiėmimus lanko, kol yra toks poreikis, o ne iki pilnametystės. Atsakovo nuomone, sūnui lankant valstybinę mokyklą, tuo atveju, jei nebūtų gaunamas nemokamas maitinimas, protingos vaiko išlaidos maistui mokykloje turėtų sudaryti 80 Eur/mėn., t. y. po 40 Eur/mėn. iš abiejų tėvų. Kadangi sūnus maitinasi mokykloje, maisto išlaidos 7 metų vaikui namuose turėtų sudaryti apie 150 Eur/mėn., t. y. po 75 Eur/mėn. iš abiejų tėvų, o ne 250 Eur. Atsakovo įsitikinimu, 200 Eur/mėn. 7 metų vaiko pramogoms yra neprotingai didelė suma. Ieškovė visiškai nedetalizavo ir nepagrindė sūnaus pramogų. Atsakovas pažymi, kad ieškovės pajamos per mėnesį sudaro apie 900 Eur, todėl nesuprantama, kaip ji sūnaus išlaikymui gali išleisti dvigubai didesnę sumą nei pati uždirba, save išlaikyti ir dar atsiskaityti su advokatu už atstovavimą šioje byloje. Atsakovo vertinimu, 200 Eur suma per mėnesį vaistams 7 metų vaikui yra itin didelė. Atsakovo nuomone, ieškovė neįrodė išlaikymo vaikui dydžio pakeitimo pagrįstumo.
18. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) pateikė preliminarią išvadą dėl ieškinio. Tarnyba nurodė, jog nagrinėjant VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų pranešimą, 2023 m. kovo 6 d. atliktas vaiko situacijos vertinimas. Tarnybos atstovams bendraujant su tėvais, abu iš esmės akcentavo tas pačias aplinkybes, kurias paaiškino teismui savo procesiniuose dokumentuose, o vaikas, išklausant jo nuomonės motinai nedalyvaujant, pasakojo, kad jam mokykloje sekasi blogai, nes labai sunku išsėdėti vienoje vietoje. Vaikas paaiškino, kad jis namuose gyvena su mama ir „su tėveliu lietuvišku“, bet ne su „islandišku tėčiu, kuris mane skriaudžia“. Vaikas paprašytas paaiškinti, kaip „islandiškas tėtis“ jį skriaudžia, sako, kad jis jį muša, palieka vieną namuose ir mašinoje, neduoda jam valgyti pietų ir vakarienės, tik pusryčius. Vaikas sako, kad, kai jis paprašydavo tėčio duoti pietus ir vakarienę, tėtis jo neklauso. Ir dar jo „islandiškas tėtis meluoja“, nes vaikas sako, kad tėtis jį skriaudžia, o tėtis sako, kad ne. Vaikas sako, kad jam žiauriai nepatiko pas tėtį būti vasarą, nes jis skriaudžia. Dar kartą paklaustas, kaip tėtis jį skriaudžia, sako, kad tėtis dar jam sakė labai negražius žodžius. Paklausus, kokie tai žodžiai, atsako „kad aš esu kvailys“. Berniukas paklaustas, ar, kai buvo pas tėtį vasarą, buvo, kad jie kartu kažką veiktų, atsako „ne, jis mane skriaudžia, skriaudžia ir skriaudžia ir nieko kartu nedaro“. Vaikas sako, kad tėtį matė vasarą ir šiandieną, kai tėtis atėjo į namus. Paklaustas, ką šiandien tėtis pas jį namuose darė, sako, kad „tėčiui reikėjo pasakyti, kad nenoriu pas jį“. Pasitikslinus, kodėl reikėjo pasakyti, kad nenori, atsakė, kad reikėjo pasakyti „noriu ar nenoriu ir aš pasakiau, kad nenoriu, nes meluoja“. Vaikas sako, kad tėtis meluoja ir sako „kada aš tave mušiau“, bet „jis tikrai mane mušė“. Vaikas papasakojo, kad šiandien atėjo „bylos advokatas“ ir mama sakė, kad „turi pasakyti ar nori ar nenori, tada aš nusprendžiau, kad nenoriu“. Tada staiga vaikas specialistams pasakė „ir aš tikrai nemeluoju“. Tuomet ėmė sakyti, kad jis tikrai nemeluoja, o visi daktarai „netiki mama“. Pasiteiravus, ką mama sako daktarams, kurie ja netiki, vaikas sako, kad mama jiems sako, „kad aš tikrai vėmiau daug kartų, o jie netiki ir dar kraujavimas, kai kakoju ir vemiu“, „o jie vis tiek neklausė ir čia yra labai blogai“. Jis žino, kad daktarai mama netiki, nes mama jam pasakojo, kad daktarai ja netiki. Vaikas sako, jis nemeluoja ir jis vėmė. Paklaustas, ką mėgsta veikti su mama, sako, kad mėgsta žaisti su mama „Playstation“ ir dar veria karoliukus. Vaikas sako, kad jam su „lietuvišku tėčiu“ bendrauti sekasi puikiai, vaikas sako, kad gali parodyti, kaip su juo bendrauja. Vaikas sako, kad jo vardas iš tikrųjų yra E., bet „jis yra mano naujas tėtis“, jam taip sakė mama, kad jis jo naujas tėtis ir dar mama sakė, kad gali jį vadinti arba „lietuvišku tėčiu arba tėčiu, arba E.“. Įvertinusi visumą aplinkybių Tarnyba nustatė vaiko aplinkoje esant rizikos veiksnius, sąlygojančius būtinybę vertinti pagalbos vaikui ir šeimai poreikį, todėl inicijavo šeimai atvejo vadybą, kurią organizuoja ir šeimai socialines paslaugas nuo 2023 m. kovo 7 d. teikia BĮ Vilniaus miesto socialinių paslaugų centras.
19. 2023 m. kovo 13 d. vykusiame atvejo vadybos posėdyje dalyvavo abu vaiko tėvai, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad tėvas Lietuvoje negyvena, pagalbos priemonės ir įsipareigojimai buvo nustatyti tik motinai, kuri įsipareigojo vykdyti teismo nustatytą vaiko bendravimo su tėvu tvarką, stengtis nenuteikinėti sūnaus prieš tėvą, dalyvauti pozityvios tėvystės įgūdžių ugdymo mokymuose, bendradarbiautis su pagalbą teikiančiais specialistais ir kt. Minėto pagalbos plano peržiūra nėra įvykusi. Tarnyba pažymėjo, kad motinos ir jos advokato pateikiamą informaciją dėl galimo tėvo smurto prieš vaiką perdavė Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir prašė imtis veiksmų pagal kompetenciją. 2023 m. balandžio 3 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdyba informavo, kad yra pradėtas ir atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 163 straipsnį (piktnaudžiavimas tėvo teisėmis), gavus K. E. advokato 2023 m. kovo 29 d. pareiškimą apie tai, kad buvęs moters sutuoktinis S. K., gyvenantis Islandijoje, 2022 m. vasarą pas jį į Islandiją atostogų metu atvykus jų sūnui, galbūt piktnaudžiavo tėvo teisėmis, fiziškai, psichiškai gniuždydamas vaiką. Ikiteisminiame tyrime pranešimas apie įtarimą šiuo metu niekam neįteiktas (atliekamas įvykio aplinkybių tyrimas), kardomosios priemonės nepaskirtos. Naujos, papildomos informacijos apie minėtą ikiteisminį tyrimą Skyriuje gauta nebuvo. Tarnybos preliminariu vertinimu, ieškiniu prašoma nustatyti vaiko bendravimo su tėvu tvarka nėra geriausiai atitinkanti vaiko interesus. Tarnyba sutinka, kad, susiklosčius situacijai, kai vaikas išsako tėvo bijantis ir dėl to atsisako su juo bendrauti (nepriklausomai nuo to, kokios yra tokios vaiko nuomonės ir emocinės būsenos priežastys), berniuko ir tėvo santykiams atkurti yra būtina kvalifikuota specialisto (psichologo, psichoterapeuto) pagalba ir tarpininkavimas, tačiau Tarnybai abejonių kelia ieškovės siūlomas tokio bendravimo modelis – bendravimas nuotolinio ryšio priemonėmis, nes tokio bendravimo, net ir dalyvaujant specialistui, efektyvumas, tikėtina, būtų nepakankamas, ypač atsižvelgiant į vaiko amžių. Todėl, Tarnybos nuomone, tėvui reikėtų apsvarstyti galimybę laikinai, atostogų nuo darbo metu ir kitaip, atvykti į Lietuvą ir susitikimuose su sūnumi dalyvauti gyvai; siekiant efektyviai išnaudoti tėvo pagal galimybes tuo tikslu Lietuvoje praleistiną laiką, pirmiausia turėtų būti geriausia tėvų bendru sutarimu pasirinktas pagalbą teiksiantis specialistas, kuris atlikęs parengiamuosius veiksmus, kurie įprastai apima individualias konsultacijas su tėvais ir vaiku, sudarytų tolimesnį, konstruktyvų, nuoseklų ir vaiko poreikius bei realias tėvo galimybes atitinkantį pagalbos ir susitikimų planą. Tarnybos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad byloje gausiai pateikti duomenys apie tėvo ir vaiko bendravimą iki 2022 m. rugsėjo mėnesio aiškiai patvirtina, jog tarp sūnaus ir tėvo nuo gimimo buvo susiklostę ir palaikomi artimi, nuoširdūs, glaudūs, rūpesčiu ir abipuse meile bei pasitikėjimu pagrįsti santykiai, kuriuos ir ieškovė skatino ir palaikė, labai tikėtina, kad specialisto tarpininkavimas ir pagalba tiems santykiams atkurti nebus reikalinga itin ilgą laiką. Be to, Tarnybos vertinimu, taikomo pereinamojo laikotarpio tikslas turi būti padėti vaikui atkurti normalius šeiminius santykius tarp tėvo ir sūnaus, tokius, kokie tarp judviejų buvo susiklostę, ir užtikrinti, kad tolimesnis sūnaus ir tėvo bendravimas vyktų natūraliai ir užtikrintų tėvui ir vaikui teisę ne tik pasimatyti, bet realiai nuolat ir tiesiogiai bendrauti, mėgautis vienas kito draugija, tėvui maksimaliai dalyvaujant vaiko gyvenime ir auklėjime, todėl, Tarnybos vertinimu, ieškovės prašymas nustatyti, kad, psichologui nustačius, kad vaikas gali bendrauti su tėvu susitikdamas gyvai be pašalinių asmenų, tėvas bendrauja su vaiku vaiko atostogų metu Vilniuje, Lietuvoje, 3 kartus per savaitę po keletą valandų per dieną, bet ne ilgiau kaip 2 savaites per atostogas, pasiimdamas vaiką iš vaiko gyvenamosios vietos, taip pat neatitinka vaiko interesų.
20. Be to, Tarnybos nuomone, vaiko ir tėvo bendravimas su tėvu padedant / tarpininkaujant specialistui turėtų būti pradėtas vykdyti neatidėliotinai, o ne tik teismui išnagrinėjus šią bylą iš esmės, nes praktika rodo, jog bylos nagrinėjimas teisme, ypač kai byloje skiriama ekspertizė vaikui, gali užtrukti ilgą laiką, o dabartinė situacija, kai praeityje buvę artimi santykiai su tėvu yra nutrūkę ir vaikas juos sieja su baime tėvui, yra itin nepalanki vaikui, nes, nepaisant esamų aplinkybių, sveiko ir saugaus santykio su abiem tėvais turėjimas, kūrimas ir puoselėjimas yra prigimtinis vaiko poreikis ir prioritetinis interesas. Tarnybos darbo ir bendradarbiavimo su socialiniais partneriais, teikiančiais aptariamo tarpininkavimo paslaugą, praktika byloja, kad specialisto / psichologo tarpininkavimas kuriant nutrūkusius ir (ar) susilpnėjusius vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo / motinos ryšius yra efektyvus ir apskritai įmanomas tik esant abiejų tėvų sąmoningam apisprendimui ir motyvacijai tokią pagalbą priimti, kitaip sakant, pirma tėvai turi pripažinti, kad jiems yra reikalinga specialisto pagalba, siekiant tinkamai padėti savo vaikui. Taip pat Tarnyba informavo apie Vilniaus mieste psichologo ir (ar) tarpininko paslaugas teikiančias organizacijas / asmenis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
21. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 29 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies. Islandijos sostinės Reikjaviko apygardos komisaro 2020 m. balandžio 27 d. Susitarimo dėl pasimatymų patvirtinimą, kuriuo patvirtinta šalių sudaryta pasimatymų su vaiku tvarka, paliko nepakeistą, nustatant pereinamąjį laikotarpį. Nustatė pereinamojo laikotarpio atsakovo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarką, ją išdėstant taip: 1. Paskyrė Dingusių žmonių šeimų paramos centrą teikti tarpininkavimo paslaugas vykdant pereinamojo laikotarpio atsakovo bendravimo su sūnumi tvarką; 2. Įpareigojo Dingusių žmonių šeimų paramos centrą parengti atsakovo bendravimo su sūnumi planą; 3. Nustatė, jog atsakovo pereinamojo laikotarpio bendravimas su sūnumi yra vykdomas pagal Dingusių žmonių šeimų paramos centro sudarytą planą; 4. Įpareigojo šalis ieškovę ir atsakovą bendradarbiauti su Dingusių žmonių šeimų paramos centru ir vykdyti atsakingų darbuotojų nurodymus, susijusius su pereinamojo laikotarpio bendravimo tvarkos įgyvendinimu; 5. Įpareigojo ieškovę užtikrinti sūnaus atvykimą į Dingusių žmonių šeimų paramos centrą specialisto nurodytu laiku; 6. Įpareigojo ieškovę ir atsakovą apmokėti Dingusių žmonių šeimų paramos centrui už suteiktas tarpininkavimo paslaugas lygiomis dalimis. Dingusių žmonių šeimų paramos centro atsakingam specialistui nustačius ir patvirtinus raštu (elektroniniu paštu ar bet kokia kita rašytine forma, kuria bendrauja šalys ir specialistai tarpusavyje), kad tėvo ir nepilnamečio sūnaus bendravimas gali vykti be tarpininko, vienus metus nuo tokio patvirtinimo tėvas su sūnumi bendrauja tokia tvarka: 1. Tėvas bendrauja su sūnumi po 1 (vieną) savaitę vaiko vasaros, rudens, Kalėdų ir Velykų atostogų metu. Atostogų laikotarpiai nustatomi pagal ugdymo įstaigos paskelbtas atostogų datas, į jas įskaitant ir kartu einančias savaitgalių dienas; 2. Dėl tikslių bendravimo su sūnumi datų, kai faktinė atostogų trukmė ilgesnė nei 7 (septynios) kalendorinės dienos, tėvas informuoja motiną ne vėliau kaip likus 2 (dviem) mėnesiams iki atostogų pradžios; 3. Taip pat šiuo vienų metų laikotarpiu tėvas su sūnumi bendrauja nuotolinio ryšio priemonėmis bent 1 kartą per savaitę antradieniais nuo 18–19 val. Motina privalo užtikrinti galimybę tėvui bendrauti su sūnumi nurodytu laiku. Pasibaigus vienų metų laikotarpiui, atsakovas su sūnumi toliau bendrauja Islandijos sostinės Reikjaviko apygardos komisaro 2020 m. balandžio 27 d. Susitarimo dėl pasimatymų patvirtinimu, kuriuo patvirtinta šalių sudaryta pasimatymų su vaiku tvarka. Priteisė iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiam sūnui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 500 Eur. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo motyvai:
21.1. Teismas nustatė, kad šalys turi nepilnametį sūnų, kuriam beveik 10 metų. Atsakovo bendravimo su šalių nepilnamečiu vaiku tvarka buvo nustatyta 2020 m. balandžio 27 d. sostinės Reikjaviko apygardos komisaro susitarimo dėl pasimatymų patvirtinimu. Pagal šį susitarimą (kurį sudarė abu tėvai) buvo nurodyta, jog: 1. Vaikas visas mokyklos vasaros atostogas leis su tėvu; 2. Vaikas bus su tėvu per mokyklos Kalėdų, Velykų ir žiemos atostogas; 3. Susitarimas yra neterminuotas. Šiuo dokumentu taip pat konstatuota, jog tėvai kartu globoja vaiką, kurio teisinė gyvenamoji vieta nustatyta su motina
21.2. Teismas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo teisme metu ieškovė sutiko, jog tarpininku sūnaus ir tėvo bendravime dalyvautų nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių paskirtas tarpininkas. Taip pat buvo akcentuojama, jog bendravimas turi būti nustatytas keliais etapais – pradžioje etapas ryšio atstatymui, vėliau – nuolatinė bendravimo tvarka, kuri būtų skirtinga, nei patvirtinta Islandijoje. Tuo tarpu atsakovas nesutiko su ieškovės prašoma nustatyti bendravimo tvarka. Atsakovas sutiko, kad turi būti nustatyta pereinamojo laikotarpio tvarka jo ryšiui su sūnumi atkurti, tačiau vėliau turėtų būti grįžta prie Islandijoje patvirtintos, abiejų šalių sutartos bendravimo su sūnumi tvarkos. Išvadą teikiančios institucijos vertinimu, bendravimo tvarka turėtų būti nustatyta 3 etapais – bendravimas per tarpininką, siekiant atstatyti tėvo ir sūnaus ryšį, vėliau – bendravimas be tarpininko ir galiausiai turėtų būti sugrįžta prie šalims įprastos bendravimo tvarkos, dėl kurios buvo susitarta Islandijoje.
21.3. Teismas pažymėjo, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog šalys buvo sutarusios ir Islandijos sostinės Reikjaviko apygardos komisaras patvirtino tėvo bendravimo su sūnumi tvarką. Duomenų, kad ši bendravimo tvarka būtų panaikinta, pripažinta negaliojančia ar pan., byloje nepateikta. Todėl darytina išvada, jog šioje byloje ieškovei kreipusis į teismą su ieškiniu, yra siekiama būtent galiojančios bendravimo tvarkos pakeitimo, o ne nustatymo.
21.4. Teismas nustatė, kad atsakovo ryšys su sūnumi šiuo metu yra nutrūkęs. Ginčo tarp šalių šiuo klausimu nėra. Atsakovas su sūnumi faktiškai nėra bendravęs 3 metus. Pradžioje ieškovė, siekdama pakeisti atsakovo bendravimo su sūnumi tvarką, laikėsi pozicijos, kad atsakovas prieš sūnų vartojo fizinį, psichologinį ir netgi seksualinį smurtą. Tačiau bylai pateikus 2024 m. kovo 6 d. – balandžio 30 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini) (2024 m. rugpjūčio 7 d. DOK-118737), ieškovė šių aplinkybių nebeakcentavo.
21.5. Teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis (liudytojų parodymai, ekspertizės aktas, ekspertų apklausa teisme), padarė išvadą, jog duomenų apie tai, kad atsakovas keltų grėsmę sūnui, nėra. Taip pat pažymėjo, jog iš teismui pateiktų duomenų matyti, jog tėvo ir sūnaus ryšys tiek iki 2022 m. vasaros, tiek viešnagės Islandijoje metu, tiek ir kurį laiką grįžus iš Islandijos buvo šiltas, artimas. Sūnus su tėvu bendraudamas nuotolinio ryšio priemonėmis, siuntė šiltas vaizdines žinutes ir pan. netgi po grįžimo į Lietuvą. Vaiko psichologinė būsena pradėjo blogėti keleto mėnesių laikotarpiu po grįžimo.
21.6. Teismas pažymėjo, kad ieškovės teiginiai apie laiką, kada vaikas pradėjo pasakoti apie tariamą tėvo smurtą, yra nenuoseklūs ir prieštaringi: skirtingi asmenys nurodo skirtingas datas, o medicininiai ir ekspertiniai dokumentai rodo, kad konkretūs vaiko pasisakymai atsirado tik praėjus keliems mėnesiams po grįžimo iš Islandijos.
21.7. Teismas pažymėjo, kad ekspertizės duomenys rodo, jog vaiko emocinė būklė buvo pablogėjusi dar iki kelionės į Islandiją, po 2021 m. eismo įvykio. Psichologinės būklės blogėjimą galėjo lemti kompleksiniai veiksniai: tėvų skyrybos, ilgalaikis konfliktas tarp tėvų, artimos aplinkos (ypač motinos) įtaka formuojant neigiamas nuostatas tėvo atžvilgiu, taip pat reikšmingi gyvenimo pokyčiai po grįžimo (nauja gyvenamoji vieta, šeima, mokykla) ir patyčios mokykloje. Ekspertai nefiksavo ieškovės nurodytų panikos priepuolių – priešingai, vaikas demonstratyviai imitavo priepuolius, kurie liaudavosi į juos nereaguojant. Nustatyta, kad santykyje su motina formuojasi ydinga dinamika, kai vaiko emocinių sunkumų akcentavimas tampa būdu gauti didesnį motinos dėmesį ir globą. Ekspertizės medžiaga leidžia daryti išvadą apie pernelyg didelę motinos globą vaiko atžvilgiu: tai pripažinta tiek pačios ieškovės pasisakymuose, tiek gydymo įstaigose nustatytose diagnozėse. Taip pat pažymima, kad motina vaikui perduoda perteklinę informaciją apie gydytojų požiūrį, tai kelia abejonių dėl vaiko interesų tinkamo užtikrinimo.
21.8. Teismas pažymėjo, kad kaip liudytojai apklausti atsakovo šeimos nariai vieningai nurodė, jog, vaikui būnant Islandijoje 2022 m. vasarą, vaiku buvo tinkamai rūpinamasi, vaikas buvo prižiūrėtas, pamaitintas, su juo būdavo žaidžiama, lankomi parkai ir pan., o tėvo ir sūnaus ryšys buvęs šiltas, artimas. Pati ieškovė, taip pat jos sutuoktinis nurodė, jog su sūnumi jo buvimo Islandijoje laikotarpiu motina bendravo nuotolinio ryšio priemonėmis su vaizdu. Jokių smurto ar kitų grėsmių nepastebėjo (nors manytina, jog, turėdama tokį stiprų ryšį su sūnumi, būtų pastebėjusi). Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovė, akcentuodama atsakovo artimųjų parodymų neatitiktį tikrovei, nurodė, jog atsakovo teta išsigalvoja apie jai smegenis iškandusią beždžionę, tačiau ekspertizės akte netgi vaikas nurodė būtent šią aplinkybę (ekspertizės akto 21 psl.), tai rodo, jog apie tai pati ieškovė yra sakiusi ir sūnui. Ieškovės iniciatyva apklaustų liudytojų parodymai taip pat nepatvirtina, kad būtent atsakovo elgesys keltų grėsmę ar būtų žalingas sūnui. Priešingai – visi patvirtino, jog iki 2022 m. vasaros tėvas su sūnumi elgėsi gerai, jų ryšys buvo šiltas, situacija pakito po vaiko grįžimo į Lietuvą. Nė vienas iš liudytojų nenurodė matęs atsakovo netinkamų veiksmų (tokius, kuriuos nurodė vaikas). Be to, ieškovės sesers vyras (teigiantis, jog su vaiku matosi pakankamai dažnai ir turintis su juo ryšį) pokyčius vaiko elgesyje pamatė apskritai tik po to, kai apie tai pasakė ieškovė.
21.9. Teismas pažymėjo, kad teisės psichologijos specialisto A. S. išvadomis vadovautis nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo. Visų pirma pateikta išvada yra vienpusiška (klausimai buvo užduoti tik ieškovės, atsakovui nesudarant jokių galimybių nei koreguoti klausimų, nei pačiam jų užduoti), vaiko apklausa truko mažiau nei pusvalandį. Galiausiai teismo posėdžio metu apklausiamas psichologas apskritai peržengė savo kompetencijos ribas, konstatuodamas faktus (nors tai priskirta teismo kompetencijai), tai leidžia abejoti jo pateiktų išvadų patikimumu. Tuo tarpu bylai pateiktame ekspertizės akte, kuriuo šiuo atveju teismas vadovaujasi, pateikti duomenys daug išsamesni, vaiko stebėjimas, bendravimas su juo žymiai ilgesnės trukmės, tai, teismo įsitikinimu, leido padaryti objektyvias išvadas.
21.10. Teismas padarė išvadą, jog nenustatyta aplinkybių, dėl kurių turėtų būti ribojamas tėvo bendravimas su sūnumi. Įvertinus aplinkybę, kad šalys gyvena skirtingose šalyse, taip pat tai, kad būtent ieškovė pasirinko išvykti kartu su šalių vaiku iš paskutinės bendros šalių ir vaiko gyvenamosios vietos ir taip atėmė galimybę atsakovui bendrauti su sūnumi nuolat, teismo vertinimu, spręstina, jog nagrinėjamu atveju tinkamiausia yra Islandijoje nustatyta bendravimo tvarka. Ieškovės argumentai, kad ji taip pat nori praleisti su sūnumi laiką per jo atostogas, laikytini nereikšmingais – ieškovė turi galimybę bendrauti su vaiku ir tiesiogiai juo rūpintis beveik 9 mėnesius per metus, įskaitant šiuo laikotarpiu patenkančias šventines dienas. Todėl riboti atsakovui ir taip žymiai mažesnį likusį bendravimo laiką nėra pagrindo. Be to, nuspręsdama išvykti iš bendros šalių ir vaiko gyvenamosios vietos, ji pati sutiko, kad atostogų laikotarpiai priklausys būtent tėvui, numatė (turėjo numatyti), kad atostogų laikotarpiais su sūnumi ji turės galimybę bendrauti nuotolinio ryšio priemonėmis ir pan.
21.11. Teismas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tai, kad byloje surinkti duomenys, šalių ir liudytojų parodymai neabejotinai pagrindžia, jog faktiškai vaiko ir tėvo ryšys šiuo metu yra nutrūkęs, sutiktina su šalimis, kad turi būti nustatytas pereinamasis laikotarpis, kurio metu būtų atkurtas vaiko ir tėvo ryšys. Taip pat sutiktina su Tarnybos išvada, jog ryšys turėtų būti atkuriamas 2 etapais – pradžioje per tarpininką, vėliau – be tarpininko, tiesiogiai ir galiausiai turėtų būti grįžta prie nuolatinės bendravimo tvarkos, nustatytos Islandijoje, dėl kurios susitarė abi šalys.
21.12. Teismas nurodė, kad nustatant laikiną bendravimo tvarką per tarpininką, abi šalys iš esmės neprieštaravo, kad galiotų laikinosiomis apsaugos priemonėmis nustatyta laikina bendravimo tvarka, todėl iš esmės tokia tvarka ir paliktina iki tol, kol tarpininko atsakingas specialistas padarytų išvadą, jog tėvas su sūnumi gali bendrauti be tarpininko.
21.13. Teismas pažymėjo, jog šiuo metu nustačius laikiną bendravimo tvarką, už paslaugas moka tik atsakovas. Tačiau sutiktina su mediacijos centro „In Pace“ atstovės išsakyta pozicija, jog tai yra neefektyvu, kadangi ne abu tėvai vienodai skatinami stengtis, kad tėvo ir sūnaus ryšys būtų kuo greičiau atstatytas. Todėl nustatant bendravimą per tarpininką, nustatytina, jog už tarpininko paslaugas moka abu tėvai lygiomis dalimis. Byloje pateikti duomenys, kad anksčiau tarpininku buvęs paskirtas mediacijos centras „In Pace“ veiklą sustabdė ir šiuo metu tarpininko paslaugas teikia Dingusių žmonių šeimų paramos centras, todėl būtent ši institucija skirtina tarpininkauti atsakovo ir sūnaus bendravime.
21.14. Dėl išlaikymo vaikui priteisimo teismas nurodė, kad nepilnamečio šalių sūnaus gyvenamoji vieta yra nustatyta su ieškove. Taip pat iš byloje pateikto 2020 m. gegužės 26 d. šalių pasirašyto ir Islandijos sostinės Reikjaviko apygardos komisaro patvirtinto susitarimo matyti, kad šalys buvo sutarusios, jog ieškovė nutraukia alimentų iš atsakovo gavimą, mokės pusę sumos už vaikų darželį, pusę mokyklos mokesčio ir padengs vaiko kelionės išlaidas pirmyn ir atgal. Kita vertus, toks šalių susitarimas neatitinka prioritetiniais laikomų vaiko interesų, todėl iš atsakovo priteistinas išlaikymas sūnui.
21.15. Teismas pažymėjo, kad ieškovės prašomas priteisti išlaikymo dydis 925 Eur/mėn. (periodinėmis išmokomis) žymiai viršija šiuo metu galiojantį orientacinį dydį (389 Eur). Taigi ieškovei kilo pareiga pagrįsti būtent orientacinį išlaikymo dydį viršijančius vaiko poreikius.
21.16. Teismas, įvertinęs bylai pateiktus dokumentus, sutiko, jog neabejotinai vaiko poreikių užtikrinimui reikalingos lėšos maistui. Ieškovės nurodyta 250 Eur suma, teismo vertinimu, racionali, logiška. Ieškovės nurodyta 40 Eur/mėn. suma drabužiams taip pat laikytina pagrįsta. Taip pat, atsižvelgiant į vaiko amžių, jo poreikius, sveikatą, sutiktina, jog jo poreikių užtikrinimui reikalinga ir racionali ieškovės nurodyta 50 Eur/mėn. kurui suma. Taip pat protinga ir reikalinga 50 Eur suma komunalinėms paslaugoms. Įvertinus bylai pateiktus vaiko sveikatos išrašus, vaistų pirkimo dokumentus, sutiko, jog vaikas gana dažnai serga ausų uždegimais, kurių gydymui reikalingi vaistai. Kita vertus, nurodydama išlaidas vaistams, ieškovė nurodo 25 Eur/mėn. išleidžianti pleistrams akiai uždengti, tačiau bylos nagrinėjimo metu patvirtino, jog akies klijuoti sūnui nebereikia. Taigi, teismo vertinimu, vaiko vaistams per mėnesį pagrįsta laikytina 175 Eur suma.
21.17. Teismas pažymėjo, kad ieškovė, pasirinkusi vesti sūnų išimtinai pas privačius specialistus, nurodė ilgas laukimo eiles, sūnaus sunkią adaptaciją prie naujų gydytojų. Tačiau, teismo vertinimu, tokie jos teiginiai nepagrįsti jokiais byloje esančiais duomenimis – ieškovė nepateikė įrodymų, jog pas valstybės kompensuojamus specialistus laukimo eilės būtų ilgesnės nei pas privačius. Be to, iš e. sveikatos išrašų matyti, jog vaikas pas įvairių sričių gydytojus yra vedamas itin dažnai, specialistai – vis skirtingi. Galiausiai pati ieškovė paaiškino, kad viena psichologė, teikusi paslaugas, nustojo jas teikti, po to vaikas pradėjo lankytis pas kitą specialistą. Logiškų paaiškinimų, įrodymų, kodėl keičiantis specialistui ieškovė nepasinaudojo valstybės kompensuojamomis paslaugomis, teismui nepateikta. Pažymėjo, jog valstybei nuosekliai teikiant paslaugas, vaikas taip pat turėtų galimybę lankytis pas vieną ir tą patį specialistą. Taigi vienpusiškas ieškovės sprendimas lankytis pas privačius specialistus, kai valstybė sudaro sąlygas gauti tas pačias paslaugas nemokamai, negali būti privalomas atsakovui, kuris šiuo atveju sutikimo, jog vaikas būtų vedamas išskirtinai pas privačius specialistus, nedavė, ieškovė tokio savo sprendimo su atsakovu nederino. Tačiau, turint omenyje, kad metuose yra 52 savaitės, be to, įvertinus, jog šalių sūnui reikalingos tiek psichologo, psichoterapeuto, tiek logopedo paslaugos, teismas padarė išvadą, jog dalis užsiėmimų turi būti apmokėti tėvų lėšomis. Įvertinus ieškovės pateiktų mokėjimų už paslaugas kvitus, taip pat įvertinus tai, kad šalių sūnus itin dažnai serga ir užsiėmimų lankyti negali, darytina išvada, jog bendra už visus specialistus mokėtina suma, kuria turi prisidėti tėvai, sudaro apie 1 800 Eur/metus (2 specialistai 12 savaičių ir 1 specialistas 32 savaites, kurių nepadengia valstybės kompensuojamas paslaugų kiekis, sumažinant tėvų apmokamų paslaugų kiekį dėl vaiko ligų), t. y. po 150 Eur/mėn.
21.18. Teismas nustatė, kad vaikas lanko privačią mokyklą. Vaikui ši ugdymo įstaiga yra įprasta. Be to, remiantis ieškovės paaiškinimais, šios ugdymo įstaigos lankymas labiausiai atitinka vaiko poreikius (kadangi ugdymo įstaiga yra orientuota ir į vaikus, turinčius tam tikrų sveikatos sutrikimų). Be to, kaip matyti iš byloje pateiktų dokumentų (šalių susitarimo, sudaryto Islandijoje, dėl išlaikymo), atsakovas buvo sutikęs apmokėti pusę ugdymo įstaigos kainos. Taigi, teismo vertinimu, vaiko lankomos ugdymo įstaigos mokestis taip pat įtrauktinas į vaiko poreikius. Byloje pateikti įrodymai, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ ugdymo mokestis sudaro 350 Eur/mėn. Taip pat ieškovė nurodė, jog vaiko maitinimui ugdymo įstaigoje skirtina 120 Eur/mėn. suma. Įvertinus byloje ir mokyklos tinklalapyje pateiktą informaciją, darytina išvada, jog šios sumos yra pagrįstos, racionalios, todėl įskaitytinos į vaiko poreikius.
21.19. Teismas nurodė, kad ieškovė į mokyklos išlaidų sumą įtraukė ir 90 Eur/mėn., skirtų popamokinei veiklai. Popamokinė veikla (kaip nurodyta mokyklos interneto svetainėje) tai yra neformalusis ugdymas, trunkantis nuo 14.30 val. iki 18.00 val., taip pat į šią kainą įskaičiuotos ir priemonės. Kita vertus, vertinant šios sumos pagrįstumą, negalima atsietai vertinti ieškovės nurodomo poreikio vaikui lankyti dar 3 papildomus būrelius (Tamatis, muzikos terapiją, gimnastiką, šokius ar kt.), kurie iš esmės skirti tam pačiam tikslui (vaiko neformaliam ugdymui) ir kurių užtikrinimui ieškovė prašo skirti dar 300 Eur. Šiuo aspektu teismas atkreipė dėmesį, jog, vaikui lankant ugdymo įstaigą, vėliau – jos organizuojamą popamokinę veiklą, kuri trunka iki 18.00 val., taip pat 3 kartus per savaitę lankantis pas specialistus (logopedą, psichologą, psichoterapeutą), praktiškai nepakeliamu krūviu vaikui tampa dar ir trijų skirtingų būrelių lankymas. Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, vaiko popamokinei veiklai mokykloje ir būreliams bendrai skirtina racionalia suma laikytina 150 Eur/mėn. suma.
21.20. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nurodo, jog vaiko pramogoms per mėnesį reikalinga suma sudaro 200 Eur. Byloje nepateikta įrodymų, jog šalių sūnui būtų įprasta absoliučiai kiekvieną savaitgalį pramogoms išleisti po 50 Eur. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys tiek į vaiko ligų dažnumą, tiek į bendrai ieškovės planuojamą vaiko užimtumą savaitės darbo dienomis. Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog racionali suma vaiko pramogoms per mėnesį sudaro 100 Eur.
21.21. Teismas nustatė, kad iš viso vaiko poreikių tenkinimui per mėnesį reikalinga suma sudaro 1 435 Eur, iš viso šalių sūnui valstybės mokamų išmokų suma sudaro 442,6 Eur/mėn. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė iš Islandijos, kur buvo bendra šalių ir vaiko gyvenamoji vieta, išvyko savo iniciatyva, kartu išsiveždama sūnų, taip sukurdama papildomas išlaidas atsakovui, siekiančiam bendrauti su vaiku, ir prie jų neprisidėdama (t. y. nepadengdama pusės kelionės išlaidų), valstybės mokamos išmokos vaikui turi būti atimtos iš sumos, kuria turi prisidėti tėvai prie vaiko išlaikymo. Taigi suma, kuria prie vaiko išlaikymo turi prisidėti tėvai, sudaro 992,4 Eur arba po 500 Eur (suapvalinus) kiekvienas iš tėvų.
21.22. Teismas ieškovės argumentus, susijusius su šalių turtine padėtimi, atmetė kaip nepagrįstus. Pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, kad atsakovas gyvena Islandijoje, kur pragyvenimo lygis žymiai skiriasi nuo Lietuvos. Todėl vien tai, kad atsakovo pinigine išraiška gaunamos pajamos yra didesnės nei vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje, nesudaro pagrindo nuspręsti, kad atsakovo turtinė padėtis yra žymiai geresnė nei ieškovės, kadangi ir jo patiriamos išlaidos pragyvenimui Islandijoje yra didesnės. Tuo tarpu akcentuodama itin sunkią savo materialinę padėtį, ieškovė nurodė, jog šiuo metu ji gauna tik kelių šimtų eurų dydžio pašalpą. Teismas pažymėjo, jog pašalpą ieškovė gauna tik laikotarpiu, kol augina vaiką, tuo tarpu iki vaiko gimimo ji dirbo ir gavo su darbo santykiais susijusias pajamas, taigi tikėtina, jog, vaikui paaugus, ji grįš į darbo rinką ir gaus darbo užmokestį. Be to, teismas atkreipė dėmesį, jog ieškovės išlaidos advokatui šioje byloje buvo itin didelės, nors jokių įrodymų apie pasiimtas paskolas ar pan. teismui nepateikė, tai rodo, jog galbūt ji teismui neatskleidė savo tikrosios turtinės padėties. Galiausiai pažymėta, jog, priteisiant išlaikymą, pagrindas yra būtent vaiko poreikiai, kurių dydis jau detaliai aptartas.
21.23. Teismas nurodė, kad galutiniu teismo sprendimu buvo tenkinta apie 37 procentus ieškinio reikalavimų (apie 20 procentų tenkinta reikalavimų, susijusių su bendravimo tvarkos pakeitimu, bei 54 procentais tenkintas reikalavimas dėl išlaikymo dydžio pakeitimo), todėl ieškovei iš atsakovo priteistina 5 731,23 Eur atstovavimo išlaidų (15 489,81 *37 proc.). Atsižvelgiant į tai, kad atmesta 63 proc. reikalavimų, atsakovui iš ieškovės priteistina 6 484,47 Eur (10 292,81*63 proc.). Atlikus tarpusavio bylinėjimosi išlaidų įskaitymą, atsakovui iš ieškovės priteistina 753,24 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
2. Ieškovė (toliau ? ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą, juo prašė pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 8 d. sprendimą ir tenkinti ieškovės prašymus: 1. Pakeisti pereinamojo laikotarpio atsakovo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarkos sąlygą dėl apmokėjimo už tarpininkavimo paslaugas, nustatant, kad už Dingusių žmonių šeimų paramos centro suteiktas tarpininkavimo paslaugas moka atsakovas; 2. Panaikinti pereinamojo laikotarpio vienų metų trukmės antrąjį etapą, kurio metu numatytas betarpiškas atsakovo ir vaiko bendravimas; 3. Teismui nustačius, kad po Dingusių žmonių šeimų paramos centro atsakingo specialisto patvirtinimo, jog galimas betarpiškas tėvo ir sūnaus bendravimas, tokiam bendravimui yra būtinas papildomas vienų metų pereinamasis laikotarpis – pakeisti šiuo laikotarpiu nustatytą tvarką, nustatant tokias bendravimo sąlygas: Tėvas bendrauja su vaiku artimiausių vaiko atostogų metu po 2 val. 3 kartus per savaitę ne ilgiau kaip 2 savaites vaiko motinos ir tėvo suderintu laiku neutralioje aplinkoje Vilniuje, Lietuvoje; Vaikas bendrauja su tėvu nuotolinio ryšio priemonėmis po 30 min. du kartus per savaitę trečiadienį ir sekmadienį nuo 19 val.; Motina privalo užtikrinti galimybę tėvui bendrauti su sūnumi nurodytu laiku; Tėvo susitikimai su vaiku nevyksta esant vaiko ligai ar pablogėjusiai sveikatos būklei; Tėvas privalo nedelsiant telefonu pranešti motinai, jei susitikimo su vaiku metu pablogėtų sūnaus sveikata, atsirastų požymių, kad sūnaus sveikata gali nedelsiant pablogėti, sūnus susižeistų ar išreikštų aiškų norą baigti susitikimą; 4. Pakeisti nuolatinę bendravimo tvarką, panaikinant 2020 m. balandžio 27 d. sostinės Reikjaviko komisaro patvirtintos Susitarimu dėl pasimatymų nustatytos bendravimo tvarkos taikymą ir nustatant, kad, pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, t. y. Dingusių žmonių šeimų paramos centro atsakingam specialistui nustačius ir patvirtinus raštu (elektroniniu paštu ar bet kokia kita rašytine forma, kuria bendrauja šalys ir specialistai tarpusavyje), kad tėvo ir nepilnamečio sūnaus bendravimas gali vykti be tarpininko, nuo tokio patvirtinimo toliau atsakovas bendrauja su sūnumi tokia tvarka: Tėvas bendrauja su vaiku vaiko atostogų metu Vilniuje, Lietuvoje 3 kartus per savaitę, bet ne ilgiau kaip 2 savaites per atostogas, pasiima vaiką iš vaiko gyvenamosios vietos 10 val. ir grąžina vaiką į jo gyvenamąją vietą 16 val. Vaiko buvimo su atsakovu metu bet kuriuo laiku turi būti užtikrintas telefoninis ir vaizdo ryšys motinai susisiekti su vaiku; Tėvo susitikimai su vaiku nevyksta esant vaiko ligai ar pablogėjusiai sveikatos būklei; Tėvas privalo nedelsiant telefonu pranešti motinai, jei susitikimo su vaiku metu pablogėtų sūnaus sveikata, atsirastų požymių, kad sūnaus sveikata gali nedelsiant pablogėti, sūnus susižeistų ar išreikštų aiškų norą baigti susitikimą; Tėvas su sūnumi bendrauja nuotolinio ryšio priemonėmis bent 1 kartą per savaitę antradieniais nuo 18–19 val. Motina privalo užtikrinti galimybę tėvui bendrauti su sūnumi nurodytu laiku; 5. Priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiam sūnui po 925 Eur per mėnesį, sumokant įmokas iki kiekvieno einamojo mėnesio 5 dienos nuo ieškinio teismui padavimo dienos (2023 m. vasario 17 d.) iki vaiko pilnametystės; 6. Perskirstyti bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme, apeliantei priteisiant iš atsakovo apeliantės patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
22.1. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad po Ekspertizės akto pateikimo byloje ieškovė neakcentavo savo pozicijos, kad atsakovas prieš sūnų galbūt vartojo fizinį, psichologinį ir netgi seksualinį smurtą, neatitinka tikrovės. Ieškovė savo pozicijos nekeitė ir palaikė viso bylos nagrinėjimo metu: nuolat, tiek iki, tiek po Ekspertizės akto pateikimo bylai teikė teismui rašytinius įrodymus apie vaiko patirtą netinkamą tėvo elgesį bei jo žalą vaiko emocinei sveikatai.
22.2. Nurodo, kad atsižvelgiant į ieškovės byloje pateiktų rašytinių įrodymų gausą apie Vaiko patirtą galbūt netinkamą tėvo elgesį bei jo emocinės sveikatos pablogėjimą, kartu ir į teismo ekspertizės metu nustatytą aplinkybę, kad vaikas yra nelinkęs fantazuoti, nėra padidintai įtaigus ir sugeba suprasti veiksmų esmę iš asmeninės patirties, galima daryti išvadą, kad tėvo grėsmė vaikui yra akivaizdi.
22.3. Nurodo, kad tariamą ieškovės neigiamą įtaką paneigia ir liudininkų pateikti parodymai, į kuriuos pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė. Atsižvelgiant į liudytojų nurodytus terminus, kada pastebėjo pokyčius vaiko elgesyje ir kada išgirdo jo nusiskundimus, akivaizdu, kad ieškovė negalėjo per vieną savaitę nuteikti vaiką prieš tėvą.
22.4. Mano, kad teismo pažymėta aplinkybė, kad sūnaus emocinė būklė apskritai pablogėjo dar iki jo vizito Islandijoje 2022 m. vasarą, t. y. po 2021 metais įvykusio eismo įvykio, bei visos teismo nurodytos aplinkybės, kurios galėjo nulemti emocinės būklės pablogėjimą, taip pat nepaneigia galimos netinkamo tėvo elgesio įtakos vaiko emocinei sveikatai.
Žemesnės instancijos teismas
22.5. Nurodo, kad vaiko panikos priepuolių tikrumą įrodo ne vieno liudytojo liudijimai. Tačiau pirmosios instancijos teismas vertino, kad vaiko panikos priepuolių nebuvo, vadovaudamasis tik Ekspertizės akto išvadomis, kur nurodyta, jog vaiką tyrę ekspertai nefiksavo ieškovės nurodytų vaiką ištinkančių panikos priepuolių. Ekspertinis vertinimas truko kelias savaites, t. y. laikotarpiu nuo 2024 m. kovo 6 d. iki 2024 m. balandžio 30 d. Todėl aplinkybė, kad šio vertinimu metu nebuvo stebėtas joks vaiko panikos priepuolis, dar nepaneigia apskritai vaiko panikos priepuolių buvimo fakto.
22.6. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo liudijimus apie vaiko sveikatos būklę, neatsižvelgė į visas aplinkybes, liudijančias tai, kad tėvas apskritai nesidomėjo nei vaiko mokslais, nei vaiko sveikata ir iki šiol to nedaro.
22.7. Nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo per didelę motinos globą vaiko atžvilgiu, apeliuodamas į Ekspertizės akte nurodytas daktarų abejones vaiko sveikatos problemų realumu. Tokia teismo išvada yra nepagrįsta, nes neatitinka tikrovės. Ieškovė teismui pateikė ne vieną medicininį dokumentą, pagrindžiantį realias vaiko sveikatos problemas ir taikytas gydymo priemones bei procedūras, ne vieną rašytinį įrodymą apie vaikui skirtus ir perkamus vaistus ir medicinines priemones, taip pat psichikos sveikatos specialistų išvadas.
22.8. Nurodo, kad kaip pakankamas pagrindas paneigti tėvo grėsmę vaikui negali būti vertinami ir atsakovo šeimos narių liudijimai, jog būnant vaikui Islandijoje 2022 m. vasarą tėvo ir vaiko ryšys buvęs artimas, ir teismo nurodyta aplinkybė, kad ieškovė nuotolinio ryšio priemonėmis su vaizdu jokių smurto ar kitų grėsmių nepastebėjo (nors manytina, jog, turėdama tokį stiprų ryšį su Sūnumi, būtų pastebėjusi). Nurodo, kad atsakovo ir jo šeimos narių liudijimai nesutampa su ieškovės nurodytų liudininkų parodymais, taip pat vaiko parodymais ir išgyvenimais, todėl atsakovo ir jo šeimos narių liudijimai negali būti vertinami kaip absoliuti tiesa. Akivaizdu, kad atsakovo kviesti liudytojai, būdami artimais jo šeimos nariais, yra suinteresuoti padėti atsakovui.
22.9. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo motyvai, kuriais remiantis atmestos teisės psichologijos specialisto A. S. išvados, yra nepagrįsti, nes neatitinka proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 176–185 str.). Kiekviena šalis turi teisę pateikti įrodymus savo pozicijai pagrįsti. Vadinasi, specialistų išvados ar konsultacijos, gautos vienos šalies iniciatyva, laikytinos leistinais įrodymais, kuriuos Teismas turi vertinti bendrame visų įrodymų kontekste, o ne atmesti vien dėl to, kad jos inicijuotos vienos šalies. Vien tai, kad atsakovui nebuvo suteikta galimybė teikti klausimus Ieškovės pasirinktam specialistui, nepanaikina pačios išvados įrodomosios reikšmės – tai gali būti vertinama tik kaip aplinkybė, turinti įtakos įrodymo reikšmingumui, bet ne jo leistinumui ar patikimumui. Teismo nurodyta aplinkybė, kad vaiko apklausa truko mažiau nei pusvalandį, savaime taip pat neleidžia abejoti išvados patikimumu. Psichologinio vertinimo kokybę lemia ne trukmė, o metodikos adekvatumas, specialisto kvalifikacija ir vertinimo atitiktis tiriamo vaiko amžiui bei jo socialinei ir psichologinei brandai. Teismas, neturėdamas specialių žinių psichologijos srityje, negalėjo pats vertinti apklausos metodikos tinkamumo, nes tai patenka būtent į specialisto kompetenciją. Mano, kad teismas, suteikdamas teismo ekspertizei, kaip „patikimesniam“ įrodymui, didesnę įrodomąją reikšmę, prieš ieškovės pateiktą specialisto išvadą ir nesuteikdamas jai jokios reikšmės, pažeidė objektyvaus ir visapusiško įrodymų vertinimo principą.
22.10. Nurodo, kad atsižvelgiant į tai, kad atsakovo grėsmė vaikui nėra absoliučiai paneigta, atsakovo netinkamas elgesys turėjo įtakos vaiko emocinei būklei bei tėvo ir vaiko ryšio sugriovimui, ieškovė laikosi pozicijos, kad atsakovas yra atsakingas už šio ryšio atkūrimą ir dėl to už tarpininkavimo paslaugų teikimą atlyginti turi būtent jis.
22.11. Nurodo, kad nepagrįsta pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nagrinėjamu atveju tinkamiausia yra Islandijoje nustatyta bendravimo tvarka, argumentuojant, kad būtent ieškovė pasirinko išvykti kartu su šalių vaiku iš paskutinės bendros šalių ir vaiko gyvenamosios vietos ir taip neva atėmė galimybę atsakovui bendrauti su vaiku nuolat. Atsižvelgiant į tai, kad tėvų bendravimo su vaiku tvarka turi atitikti ir užtikrinti geriausius vaiko, o ne tėvų interesus, teismas, vertindamas Islandijoje nustatytos bendravimo tvarkos tinkamumą taikyti ir toliau Lietuvoje, pirmiausia turėjo įvertinti, ar ji geriausiai atitinka vaiko interesus artimiausiu metu ir ateityje, ar ji užtikrina tinkamą vaiko raidą, fizinį ir psichinį saugumą, vaiko teisės į sveikatą užtikrinimą, taip pat ar ji realiai gali būti įgyvendinama, o ne formaliai remtis praeities aplinkybėmis, vertinant, kieno iniciatyva vaikas buvo išvežtas gyventi į Lietuvą, bei prioritetu akcentuoti atsakovo teisės bendrauti su vaiku užtikrinimą.
22.12. Nurodo, kad ieškovė nėra teisininkė ir neturi kvalifikuotų teisinių žinių, todėl jos sutikimas su Islandijoje nustatytomis bendravimo sąlygomis nėra pakankamas teisinis pagrindas šią tvarką taikyti ir toliau. Atostogų laikotarpio priskyrimas išimtinai vienam iš tėvų nepagrįstai apriboja kito tėvo ir vaiko teisę turėti visavertį bendravimą. Teismo nurodyta aplinkybė, jog ieškovė praleidžia daugiau laiko su vaiku mokslo metais, savaime nesuteikia pagrindo eliminuoti jos teisės praleisti su vaiku bent dalį atostogų. Islandijoje nustatyta bendravimo tvarka negali būti taikoma toliau, nes neužtikrina kokybiško vaiko bendravimo su abiem tėvais ir tokiu būdu neatitinka geriausių vaiko interesų, be to, prieštarauja asmenų lygybės principui ir lygiaverčio tėvų dalyvavimo bendravime su vaiku principui.
22.13. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepateikia jokių argumentų, kodėl apskritai nustatytas vienų metų pereinamojo laikotarpio antrasis etapas ir kodėl būtent tokios trukmės, o ne trumpesnis ar ilgesnis. Nenurodyta, nei kokie duomenys ar ekspertinės išvados patvirtintų, kad vieni metai yra būtinas ar pakankamas pereinamasis laikotarpis, nei kokia metodika ar kriterijais vadovaujantis šis laikotarpis buvo nustatytas. Ieškovė mano, kad, jei teismas vis dėlto matytų poreikį išlaikyti tam tikrą fiksuotos trukmės pereinamojo laikotarpio etapą, jo trukmė turėtų būti nustatoma dinamiškai – pagal specialisto (tarpininko, psichologo) rekomendacijas ir faktinį tėvo bei vaiko santykių progresą.
22.14. Nurodo, kad Islandijoje nustatyta bendravimo tvarka yra realiai neįgyvendinama, nes vaikui reikalinga nuolatinė sveikatos priežiūra, vaikui rekomenduotos ir jis reguliariai lanko psichikos specialistų bei logopedo užsiėmimus ne tik mokslo metų, bet ir atostogų laikotarpiu. Vaikui nerekomenduotina keisti specialistus, nes jis sunkiai prisitaiko prie pokyčių. Vaiko sveikatos priežiūra rūpinasi tik ieškovė. Taigi ilgalaikis (kelių mėnesių trukmės) bendravimo su tėvu Islandijoje laikotarpis neužtikrins nuolatinės ir tinkamos vaikui reikalingos priežiūros teikimo, jos tęstinumo, o kartu efektyvumo.
22.15. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai pagrindė savo kritišką požiūrį į ieškovės nurodytas vaiko poreikiams skirtas išlaidas. Teismo nustatytas išlaikymo dydis nepatenkina visų vaiko poreikių, be to, neaišku, kaip jis apskaičiuotas, nėra įvertintos visos bylos aplinkybės ir įrodymai, o pateikti argumentai neobjektyvūs, nes paremti prielaidomis ir pertekliniais reikalavimais ieškovei. Kadangi teismas papildomai neįvertino išlaidų vaiko akiniams, vaistams, priteista suma yra nepagrįsta.
22.16. Nurodo, kad neaišku, kokia skaičiavimo metodika ir logika vadovavosi teismas, sumažindamas ieškovės prašomą priteisti 200 Eur sumą psichologo išlaidoms. Iš teismo paaiškinimo sunku suprasti, kokie specialistai teiks paslaugas 12 savaičių, ir koks – 32 savaites, taip pat, kodėl vienam specialistui skirta 12 savaičių, o kitiems dviem – 32 savaitės, kodėl teismas apskritai skaičiavo savaitėmis, o ne užsiėmimų kiekiais, kaip nustatė, kiek užsiėmimų teiks valstybės nefinansuojami specialistai ir kaip vertino valstybės nefinansuojamų teikiamų paslaugų kainą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad teismo nustatytas išlaidų psichologų, psichiatrų, logopedo paslaugoms dydis yra tinkamai nepagrįstas.
22.17. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo argumentas, kad ieškovė be jokių logiškų paaiškinimų nepasinaudojo valstybės kompensuojamomis paslaugomis ir vienpusiškai nusprendė lankytis pas privačius specialistus, yra nepagrįstas, nes ieškovė nurodė, kad „Vasario mėnesį pasibaigė nemokami vizitai ir toliau vaikas lankys psichologę privačiai“. Taigi ieškovė išnaudojo valstybės finansuojamas paslaugas. Atsižvelgdama į gydytojų rekomendacijas, kad vaikui būtina teikti psichikos specialistų paslaugas, ieškovė į privačius specialistus kreipėsi, siekdama išlaikyti vaiko psichinės sveikatos stabilumą ir vaikui teikiamos pagalbos tęstinumą.
22.18. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino ir būreliams prašomą priteisti sumą. Nustatė, kad iš prašomų priteisti 300 Eur racionalu priteisti yra tik 150 Eur, nors nepateikia jokio šios sumos skaičiavimo. Neaišku, kodėl būtent tokia suma priteista, o ne daugiau ar mažiau. Teismas argumentuoja tik bendru popamokinės veiklos ir kitų būrelių tikslu bei nepakeliamu krūviu vaikui, atsižvelgdamas į jo sveikatos būklę ir užimtumą.
22.19. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai sumažino pramogų išlaidas, nes neatsižvelgė, kad jos apima ne tik savaitgalio pramogas (kino teatrą, teatrą, edukacines veiklas, muziejus, pramogų parkus ir pan.), bet ir kasdienes veiklas su draugais ar šeimos nariais, kurios yra būtinos vaiko socialinei raidai. Todėl perteklinis yra ir teismo reikalavimas įrodyti, kad ieškovė vaiko poilsiui kiekvieną savaitgalį išleidžia po 50 Eur. Sveikatos būklė taip pat nėra pagrindas riboti pramogas. Net jei vaikas ir dažnai serga, vis tiek turi teisę į kokybišką laisvalaikį tais laikotarpiais, kai jaučiasi gerai. Sveikatos problemos negali būti naudojamos kaip argumentas riboti vaiko teisę į pramogas ir socializaciją.
22.20. Nurodo, kad vaikui priteistas išlaikymas neturėjo būti sumažintas vaikui valstybės mokamomis išmokomis. Išmokų vaikams dydis ir mokėjimo tvarka keičiasi priklausomai nuo valstybės vykdomos politikos, o jų tikslas yra suteikti paramą tėvams, tenkinant vaiko poreikius, tačiau tai nereiškia, kad iš tėvų priteistinas išlaikymas privalomai turėtų būti mažinamas išmokų suma ir tais atvejais, kai tėvų turtinė padėtis leidžia tenkinti vaiko poreikius. Tokiu atveju valstybės mokamos išmokos galėtų būti skiriamos papildomiems vaiko poreikiams tenkinti, bet ne tėvų pareigos vykdymui kompensuoti. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės turtinė padėtis yra žymiai prastesnė nei atsakovo ir atsakovo turtinė padėtis leidžia tenkinti visus – tiek būtinuosius, tiek papildomus vaiko poreikius, teismo sprendimas sumažinti priteistiną išlaikymo dydį valstybės vaikui mokamomis išmokomis laikytinas nepagrįstu.
22.21. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl priteistino išlaikymo dydžio, iš esmės neatsižvelgė į atsakovo didesnes pajamas ir turtinę padėtį lyginant su ieškove. Atsakovo pajamos sudaro 4 000 Eur, nuomai išleidžia 1 200 Eur, maistui – 1 200 Eur (nors šis dydis abejotinas, kadangi atsakovas dirba restorane ir ten, kaip pats nurodė, pavalgo) bei 300 Eur paskolai, 450 Eur moka laikiną išlaikymą. Tuo tarpu ieškovės pajamos sudaro apie 600 Eur, taip pat gauna vaiko išmokas iš valstybės, kurios sudaro 442,6 Eur/mėn. Taigi šalių pajamos skiriasi net keturis kartus. Be to, teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovė turi išlaikyti du mažamečius vaikus, o atsakovas tik vieną. Be to, vaikas nuolatos gyvena su ieškove ir jai neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:
23.1. Pažymi, kad ieškovė neįrodė atsakovo grėsmės vaikui, pateiktais dokumentais ieškovė siekia įrodyti vaiko baimę, kuri, ieškovės vertinimu, pateisina bendravimo tarp vaiko ir atsakovo tvarkos nevykdymą net ir tarpininkaujant specialistams. Vadinasi, po Ekspertizės akto pateikimo ieškovė faktiškai atsisakė savo pirminės pozicijos dėl atsakovo keliamų grėsmių ir perėjo prie kitos argumentacijos – vaiko emocinės būklės bei jo baimės bendrauti su atsakovu. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad „pradžioje ieškovė, siekdama pakeisti atsakovo bendravimo su sūnumi tvarką, laikėsi pozicijos, kad atsakovas prieš sūnų naudojo fizinį, psichologinį ir netgi seksualinį smurtą. Tačiau į bylą pateikus 2024 m. kovo 6 d. - balandžio 30 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini) (2024 m. rugpjūčio 7 d. DOK-118737), ieškovė šių aplinkybių nebeakcentavo“.
23.2. Nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų atsakovo grėsmę vaikui, yra tik motinos žodžiai, atkartoti sveikatos priežiūros specialistų ar psichologų medicininių dokumentų aprašomosiose dalyse.
23.3. Pažymi, kad ieškovės nurodomus vaiko priepuolius vertino keli skirtingi specialistai – skirtingu metu, skirtingose situacijose ir turintys reikiamų žinių bei supratimą apie vaikų elgesį – teismas pagrįstai pasikliovė Ekspertizės akte pateiktais duomenimis ir paaiškinimais apie šiuos vadinamuosius vaiko priepuolius.
23.4. Nurodo, kad Ekspertizės išvada, jog vaikas nėra linkęs fantazuoti, nėra padidintai įtaigus ir geba suprasti veiksmų esmę iš asmeninės patirties, nepatvirtina atsakovo keliamos grėsmės vaikui. Atsakovo nuomone, ši aplinkybė leidžia manyti, kad vaiko pateikti pasakojimai nėra jo fantazijos rezultatas, o veikiau atspindi informaciją, kurią vaikas yra gavęs iš jam artimos aplinkos, pirmiausia – iš motinos. Tai patvirtina prielaidą, kad vaiko nuostatos atsakovo atžvilgiu galėjo susiformuoti dėl motinos daromos emocinės ir informacinės įtakos, o ne dėl vaiko asmeninės patirties su atsakovu.
23.5. Pažymi, kad teismo eksperčių liudijimai teismo posėdžių metu patvirtino, kad vaiko pasisakymai apie tariamą tėvo netinkamą elgesį nėra patikimi ir atspindi motinos įtaką bei vaiko psichologinę priklausomybę nuo motinos ir jos sutuoktinio, o ne objektyvią grėsmę iš atsakovo pusės.
23.6. Pažymi, kad vaikas iki 2022 m. vasaros lankė psichologą dėl 2021 m. autoįvykio pasekmių, bei į tai, jog 2022 m. vasarą vaikas faktiškai gyveno Islandijoje ir negalėjo lankytis psichologo konsultacijose Lietuvoje, darytina išvada, kad 2022 m. rugsėjo 2 d. apsilankymas buvo pertraukos tęsinys, o ne naujas epizodas, susijęs su tariamu tėvo smurtu.
23.7. Nurodo, kad ieškovė visą vasarą bendravo su vaiku nuotolinio ryšio priemonėmis, susiskambindavo su vaiku vaizdo skambučiais. Vaikas visą laiką buvo tvarkingas, laimingas, motinai nesiskundė. Kai vaikas grįžo iš Islandijos į Lietuvą, jis dar tris mėnesius bendravo su atsakovu. Bendravimas dažnu atveju buvo inicijuojamas paties vaiko, šiltas ir su teigiamomis emocijomis. Šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo.
23.8. Pažymi, kad ieškovės teiginiai, kad atsakovas nesirūpina vaiku, nes nesiteirauja nei apie jo mokslus, nei apie sveikatą, neatitinka tikrovės ir neturi jokio teisinio ryšio su tariamos grėsmės vaikui klausimu. Nesidomėjimas (kurio šiuo atveju net nėra) negali būti tapatinamas su grėsme vaikui – tai skirtingi, teisiškai nesusiję klausimai.
23.9. Pažymi, kad byloje nėra ginčo, jog vaikas turi (duomenys neskelbtini) problemų ir (duomenys neskelbtini). Didžioji dalis ieškovės teiktų medicininių dokumentų yra susiję su šiomis problemomis. Tačiau iš pateiktų medicininių išrašų matyti, kad nuo tada, kai ieškovė atvyko su vaiku gyventi į Lietuvą 2022 m. vasarą, iki dabar vaikas yra nuolatos vedamas pas gydytojus. Todėl ieškovės teiginys, kad „atsižvelgiant į byloje pateiktų rašytinių įrodymų apie vaiko sveikatos būklę duomenis apie vaiko sergamumą, nustatytų diagnozių kiekį, taikytų gydymo procedūrų ir operacijų kiekį per visus 10 metų gyvenimo, nėra nei racionalu, nei žmogiška konstatuoti per didelę motinos globą sūnaus atžvilgiu“, nėra teisingas, nes duomenys apie vaiko gydymą apima ne visus 10 vaiko gyvenimo metų, o tik pastaruosius trejus metus. Realiai visas vaiko gyvenimas yra nuolatinis lankymasis gydymo įstaigose.
23.10. Pažymi, kad ieškovė keičia specialistus tol, kol gauna jai palankias išvadas, o ne siekia objektyvios pagalbos vaikui. Tai ypač akivaizdu, nes ieškovė, viena vertus, teigia, kad vaikui nerekomenduotina keisti specialistų (apeliacinio skundo 58.1 punktas), kita vertus, – pati juos nuolat keičia. Tokie veiksmai prieštarauja tiek vaikų psichologinės gerovės principams, tiek geriausių vaiko interesų apsaugos tikslui. Vaiko vedimas pas psichologus tariamam „potrauminiam stresui“ įveikti, kai toks sutrikimas nebuvo pastebimas teismo ekspertų, o realiai kyla dėl perteklinės motinos globos ir emocinio spaudimo, rodo ieškovės piktnaudžiavimą tėvų valdžia. Toks elgesys nepadeda vaikui, bet priešingai – gilina jo atotrūkį nuo tėvo ir trikdo sveiką emocinį vystymąsi.
23.11. Pažymi, kad psichologo A. S. kvalifikaciją patvirtina tik 2015 m. M. R. universitete įgytas teisės psichologijos magistro laipsnis. Nors jis nuo 2017 m. studijuoja doktorantūroje, A. S. nėra įrašytas į teismo ekspertų sąrašą, o vaikų ir paauglių apklausos nurodomos kaip domėjimosi, bet ne specializacijos sritis. Narystė profesinėse asociacijose nepatvirtina nei eksperto statuso, nei aukštesnės kompetencijos.
Žemesnės instancijos teismas
23.12. Nurodo, kad, atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad už tarpininkaujančio specialisto paslaugas turi mokėti abu tėvai. Bylos medžiaga rodo, kad ieškovė turi didelę įtaką vaiko gyvenime, kad ieškovė nuteikinėja vaiką prieš tėvą ir trukdo atsakovui bendrauti su vaiku. Tokie ieškovės veiksmai pažeidžia tiek atsakovo kaip tėvo teises bendrauti su savo vaiku ir dalyvauti jo auklėjime, tiek vaiko teises pažinoti savo biologinį tėvą, bendrauti su abiem tėvais ir jausti abiejų tėvų meilę.
23.13. Pažymi, kad ieškovės susirašinėjimo el. laiškais su Caritas mediacijos centro darbuotojomis informacija atskleidžia, kad ieškovė nuolatos nukelia vaiko vizitus dėl vaiko ligų, popamokinės veiklos ar šeimos (ieškovės, patėvio ir vaiko) savaitgalio kelionių. Tokie ieškovės veiksmai rodo nuolatinį nenorą sudaryti sąlygas vaiko bendravimui su tėvu, todėl turi būti imamasi papildomų priemonių, kurios skatintų ieškovę aktyviai dalyvauti vaiko ir tėvo ryšio atkūrime.
23.14. Nurodo, kad nepagrįsti ieškovės teiginiai, kad ji neva nesuprato, su kuo sutiko pasirašydama Islandijoje nustatytą tėvo ir vaiko bendravimo tvarką dėl teisinio išsilavinimo stokos. Ši bendravimo tvarka yra aiški, paprasta, trumpa ir surašyta šalių pačių ranka, vartojant joms suprantamus žodžius. Todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovė nesuprato savo valios turinio ar pasirašė nesuvokdama susitarimo pasekmių.
23.15. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl vaiko atostogų praleidimo kartu su tėvu nepažeidžia nei vaiko, nei motinos teisių – jis tik kompensuoja tėvo netektį dėl kasdienio bendravimo galimybių, susidariusių dėl ieškovės pasirinkimo išvykti. Priešingu atveju būtų sudaryta situacija, kai vaikas faktiškai netenka vieno iš tėvų dėmesio, o tai prieštarautų vaiko teisės bendrauti su abiem tėvais principui.
23.16. Pažymi, kad vienų metų pereinamasis laikotarpis yra antras bendravimo tvarkos etapas. Pirmuoju etapu yra siekiama atkurti atsakovo ir vaiko ryšį. Šis etapas neturi termino ir yra susietas su specialisto išvada. Atsižvelgiant į tai, kad per trejus metus nepavyko atkurti atsakovo ir vaiko ryšio, tikėtina, kad pirmasis etapas užtruks. Tačiau atkūrus ryšį ir vaikui jau esant paaugliui (šią dieną vaikui 10 metų), vienų metų laikotarpis yra protingas terminas įvertinti, ar vaikas pasiruošęs bendrauti su atsakovu pagal Islandijos tvarką.
23.17. Nesutinka, kad jo susitikimai su vaiku nevyktų esant sūnaus ligai ar pablogėjusiai sveikatos būklei, nes, kaip rodo bylos medžiaga, vaikas nuolatos serga, tai atsakovo bendravimą su vaiku darytų faktiškai neįmanomą ir sudarytų sąlygas ieškovei piktnaudžiauti motinos valdžia. Kad ieškovė yra linkusi piktnaudžiauti ligomis, patvirtina jos kartu su 2025 m. vasario 17 d. prašymu pateikti susirašinėjimo su Caritas mediacijos centro specialistais duomenys. Kelis kartus susitikimai buvo atidėti, nes serga arba vaikas, arba jo broliukas, arba pati ieškovė.
23.18. Nurodo, kad ieškovė apeliaciniame skunde suformulavo naują reikalavimą, kuris nebuvo reikštas pirmosios instancijos teisme, – panaikinti 2020 m. balandžio 27 d. sostinės Reikjaviko komisaro patvirtintą Susitarimą dėl pasimatymų nustatytos bendravimo tvarkos. Šį naują reikalavimą ieškovė subtiliai įtraukė į bendravimo tvarkos formuluotę. Pagal CPK 312 straipsnį, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Todėl apeliacinėje instancijoje ieškovė negali išplėsti bylos dalyko ar reikalavimo turinio, t. y. įtraukti naujo materialinio reikalavimo – šiuo atveju panaikinti Islandijos teismo sprendimu nustatytą bendravimo tvarką.
23.19. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš atsakovo priteisė išlaikymą sūnui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomos po 500 Eur, nes ieškovė neįrodė, kad vaiko poreikiai per mėnesį sudaro 1 850 Eur.
23.20. Nesutinka, kad vaikui priteistas išlaikymas neturėjo būti sumažintas vaikui valstybės mokamomis išmokomis, būtent ieškovės cituojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylos (3K-3-96-687/2020, 33 punktas; e3K-3-64-916/2025, 34 punktas; e3K- 3-495-1075/2020, 45–45 punktai) kaip tik rodo, kad teismas turi pareigą mažinti išlaikymo sumą valstybės kompensacijos dydžiu ir turi diskrecijos teisę nemažinti išlaikymo sumos valstybės kompensacijos dydžiu tuo atveju, kai tėvų finansinės galimybės leidžia jiems be valstybės paramos visiškai užtikrinti vaiko poreikius. Šalis, teigianti, kad vaiko poreikiai gali būti visiškai patenkinti be valstybės paramos, turi pareigą tai įrodyti, tačiau ieškovė tokios įrodinėjimo pareigos neįvykdė. Bylos faktinės aplinkybės rodo, kad atsakovas patiria papildomas išlaidas, susijusias su vaiko auklėjimu tarptautinėje aplinkoje, įskaitant tarpininko paslaugas bei kelionių tarp Lietuvos ir Islandijos išlaidas. Šios išlaidos akivaizdžiai mažina atsakovo realias finansines galimybes skirti didesnį išlaikymą, todėl valstybės teikiamos išmokos realiai ir objektyviai prisideda prie vaiko poreikių tenkinimo.
23.21. Nesutinka, kad jo turtinė padėtis yra geresnė nei ieškovės. Atsakovo pajamos per mėnesį sudaro apie 4 000 Eur. Iš jų 1 200 Eur yra skiriama būsto nuomai ir komunaliniams mokesčiams. Pragyvenimas Islandijoje asmeniui vidutiniškai kainuoja apie 1 600–2 000 Eur, atsakovas moka paskolą bankui – 300 Eur per mėnesį (t. 4, b. l. 86–87, t. 7, b. l. 1–2). Laikinas išlaikymas šią dieną sudaro 455 Eur (t. 6, b. l. 42). Tarpininkavimo paslaugos vidutiniškai sudaro apie 200 Eur per mėnesį (t. 9, b. l. 51–66). Todėl skaičiuojant net mažiausiomis sumomis (pragyvenimas 1 600 Eur per mėnesį) atsakovui mėnesio pabaigoje lieka tik 245 Eur tuo atveju, jei atsakovas neturi papildomų išlaidų.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinis skundas netenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
4. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
5. Pagal CPK 322 straipsnį, apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Šiuo atveju šalys savo reikalavimus ir atsikirtimus grindžia vien rašytiniais įrodymais, procesiniuose dokumentuose pakankamai išsamiai išdėstė savo paaiškinimus ir argumentus, todėl darytina išvada, jog nėra būtinybės skirti žodinį bylos nagrinėjimą.
6. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo nustatyta bendravimo tvarka su nepilnamečiu vaiku ir priteistas išlaikymas nepilnamečiam vaikui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų nepridėjimo
7. Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomus rašytinius įrodymus – UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitą faktūrą už psichoterapeuto konsultaciją, 2025 m. rugsėjo 23 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažymėjimą, IPR sistemos duomenų išrašą, prašo juos priimti, nurodo, kad jie atsirado po bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, todėl jų objektyviai nebuvo įmanoma pateikti anksčiau. Šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo išryškėjus vaiko emocinės būklės blogėjimui, jie tiesiogiai susiję su tėvo elgesiu ir keliamu pavojumi vaiko psichinei bei fizinei sveikatai. Naujų įrodymų apimtis yra nedidelė, jie yra aiškūs, objektyvūs ir lengvai patikrinami, todėl jų priėmimas nesukels bylos nagrinėjimo vilkinimo ar papildomo procesinio krūvio teismui. Ieškovė nepiktnaudžiauja teise pateikti naujus įrodymus. Dokumentai pateikiami sąžiningai, siekiant užtikrinti teisingą bylos išnagrinėjimą ir visapusišką faktinių aplinkybių įvertinimą, o ne siekiant vilkinti procesą ar daryti spaudimą kitai šaliai. Kadangi pateikti dokumentai tiesiogiai patvirtina aplinkybes, turinčias esminės reikšmės vaiko gerovei, jie atitinka CPK 314 straipsnio ir 180 straipsnio normų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kad byla susijusi su nepilnamečio vaiko interesais, teismas turi vadovautis prioritetiniu vaiko interesų apsaugos principu. Atsisakymas priimti šiuos įrodymus galėtų lemti neišsamų faktinių aplinkybių vertinimą ir neatitikti teisingumo bei vaiko gerovės užtikrinimo principų.
8. Atsakovas nesutinka su ieškovės naujų įrodymų pridėjimu, nurodydamas, kad 2025 m. rugsėjo 23 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažymėjimas yra naujas įrodymas, kuris nebuvo teiktas pirmosios instancijos teismui. Ieškovė nepagrindė, kodėl šio dokumento nepateikė anksčiau, nors civilinės bylos nagrinėjimas vyko trejus metus, lygiagrečiai vyko ikiteisminis tyrimas ir buvo paskirta bei atlikta teismo ekspertizė. Pažymoje nurodoma, kad įstaigoje UAB „(duomenys neskelbtini)“ vaikas gydomas nuo 2024 m. balandžio mėn. Vadinasi, ieškovė galėjo pateikti tokią pažymą iki baigiamųjų kalbų (2025 m. birželio 14 d.). Todėl šis įrodymas pagal CPK 314 straipsnį negali būti priimtas apeliacinės instancijos teisme.
9. Atsakovas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą taip pat pateikė šalių susirašinėjimo medžiagą – 2025 m. spalio 14 d. ieškovės el. laišką atsakovui. Nurodo, kad objektyviai negalėjo pateikti šio dokumento pirmosios instancijos teisme, nes jis buvo gautas tik 2025 m. spalio 14 d. Šis dokumentas yra svarbus, nes rodo ieškovės požiūrį į vaiko auklėjimą ir jo sveikatos tinkamą priežiūrą. Kadangi ginčas kyla iš šeimos santykių ir byloje sprendžiami klausimai, susiję su nepilnamečiu vaiku, siekiant užtikrinti teisingą bylos išnagrinėjimą ir užtikrinti geriausius vaiko interesus, prašo priimti šį įrodymą apeliacinės instancijos teisme.
10. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
11. Dėl šios teisės normos taikymo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).
12. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad, nors pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme galimybė, be kita ko, siejama ir su teismo pareiga vykdyti teisingumą, t. y. ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą, ši praktika neturi būti aiškinama kaip įpareigojanti apeliacinės instancijos teismą priimti naujus įrodymus visais atvejais, kai jais įrodinėjamos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės. Toks aiškinimas iš esmės paneigtų CPK 314 straipsnyje įtvirtintą ribojimą, jį prilygindamas bendrajai CPK 180 straipsnyje įtvirtintai įrodymų sąsajumo taisyklei. Taip pat nebūtų pasiektas įstatymų leidėjo CPK 314 straipsnio norma siekiamas tikslas – panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-3-823/2020, 50 punktas).
13. Vertindama ieškovės kartu su apeliaciniu skundu pateiktus papildomus rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo pripažinti, jog šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme. Iš pačių pateiktų dokumentų turinio matyti, jog vaikas UAB „(duomenys neskelbtini)“ gydomas nuo 2024 m. balandžio mėn., todėl ieškovė turėjo objektyvią galimybę gauti ir pateikti atitinkamus dokumentus dar pirmosios instancijos teisme iki baigiamųjų kalbų. Be to, IPR sistemos duomenys yra viešai prieinama informacija, kuria ieškovė galėjo remtis viso bylos nagrinėjimo metu. Tai, kad pažyma ar sąskaita išduota vėlesne data, savaime nereiškia, jog aplinkybės, kurias ji patvirtina, atsirado tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.
14. Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama ilgą laiką, buvo atlikta teismo ekspertizė, nagrinėti vaiko sveikatos ir emocinės būklės klausimai, todėl ieškovė turėjo pareigą veikti aktyviai ir sąžiningai, visus reikšmingus įrodymus pateikti pirmosios instancijos teisme, o ne apeliacijos stadijoje.
15. Teisėjų kolegija analogiškai vertina ir atsakovo kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktą šalių susirašinėjimo medžiagą – 2025 m. spalio 14 d. ieškovės elektroninį laišką. Nors atsakovas nurodo, kad šis dokumentas gautas jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, teisėjų kolegija pažymi, kad pats dokumentas nepatvirtina naujų, esminę reikšmę ginčo išsprendimui turinčių aplinkybių, o yra tik papildomas šalių pozicijų interpretavimas vaiko auklėjimo ir priežiūros klausimais, kurie jau buvo išsamiai nagrinėti pirmosios instancijos teisme.
16. Teisėjų kolegija pažymi, kad nei ieškovės, nei atsakovo pateikti nauji įrodymai neturi esminės reikšmės ginčo išsprendimui, nes bylos faktinės aplinkybės, susijusios su vaiko sveikata, emocine būkle ir šalių elgesiu jau buvo nustatytos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme, remiantis gausia rašytine medžiaga, liudytojų parodymais ir teismo ekspertizės išvadomis. Todėl naujų įrodymų priėmimas neprisidėtų prie teisingo bylos išnagrinėjimo, o priešingai – prieštarautų CPK 314 straipsnio paskirčiai, skatintų procesinį vilkinimą ir paneigtų ribotos apeliacijos principą.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
17. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė K. T. ir atsakovas S. K. turi nepilnametį sūnų N. K., gimusį (duomenys neskelbtini). (Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriaus (duomenys neskelbtini) gimimo įrašas, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)). Atsakovo bendravimo su šalių nepilnamečiu vaiku tvarka buvo nustatyta 2020 m. balandžio 27 d. sostinės Reikjaviko apygardos komisaro susitarimo dėl pasimatymų patvirtinimu. Pagal šį susitarimą (kurį sudarė abu tėvai), buvo nurodyta, jog: 1. Vaikas visas mokyklos vasaros atostogas leis su tėvu; 2. Vaikas bus su tėvu per mokyklos Kalėdų, Velykų ir žiemos atostogas; 3. Susitarimas yra neterminuotas. Šiuo dokumentu taip pat konstatuota, jog tėvai kartu globoja vaiką, kurio teisinė gyvenamoji vieta nustatyta su motina.
18. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti atsakovo bendravimo su sūnumi tvarką, motyvuodama tuo, jog po paskutinio 3 mėnesius trukusio vizito pas tėvą 2022 m. vasarą vaiko sveikata pablogėjo, vaikas nurodė, kad tėvas jį skriaudė, vaikas buvo neprižiūrimas, maitinamas nesveiku maistu, nesirūpinta jo higiena, vaikas būdavo paliekamas vienas namuose. Vaikas bijo bendrauti su tėvu dėl prieš vaiką vykdyto fizinio ir psichologinio smurto, taip pat seksualizuotų veiksmų. Ieškovės vertinimu, siekiant apsaugoti vaiką nuo galimo atsakovo smurto ir nepriežiūros, vaiko bendravimas turėtų būti vykdomas tik Lietuvoje, Vilniuje (pagal vaiko gyvenamąją vietą), be nakvynių, taip pat turėtų būti atsižvelgiama į vaiko norą. Atsakovas nesutiko su ieškovės prašoma nustatyti bendravimo tvarka. Atsakovas sutiko, kad turi būti nustatyta pereinamojo laikotarpio tvarka jo ryšiui su sūnumi atkurti, tačiau vėliau turėtų būti grįžta prie Islandijoje patvirtintos abiejų šalių sutartos bendravimo su sūnumi tvarkos. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies. Islandijos sostinės Reikjaviko apygardos komisaro 2020 m. balandžio 27 d. Susitarimo dėl pasimatymų patvirtinimą, kuriuo patvirtinta šalių sudaryta pasimatymų su vaiku tvarka, paliko nepakeistą, nustatant pereinamąjį laikotarpį.
Dėl bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku pakeitimo
19. Tėvas ar motina, negyvenantis kartu su vaiku (-ais), turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant, o kai tėvai nesutaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaikus ir bendravimo su jais, bendravimo su vaikais ir dalyvavimo juos auklėjant tvarką nustato teismas (CK 3.170 straipsnio 1, 4 dalys). CK 3.170 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena. Atsižvelgiant į tai, nustatant, taip pat ir pakeičiant jau nustatytą vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarką, visų pirma įgyvendinamos vaiko teisės ir ginami vaiko interesai, nes tik atsižvelgiant į juos gali būti ribojamas vaiko bendravimas su skyrium gyvenančiu tėvu (motina).
20. Pagal CK 3.175 straipsnio 2 dalį, teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuo atveju, jeigu nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams. Teismas, nesant duomenų, kad nuolatinis maksimalus bendravimas pakenks vaikų interesams, turi nustatyti tokią vieno iš tėvų, gyvenančio skyrium nuo vaikų, bendravimo tvarką, kuri užtikrintų šio tėvo maksimalų galimą dalyvavimą auklėjant vaikus, galimybę vaikui bendrauti su artimais giminaičiais, negyvenančiais kartu su vaikais, t. y., kuri atitiktų vaikų interesus bei būtų protinga, sąžininga ir teisinga tiek minėtų vaikų tėvo, giminaičių, tiek ir kito tėvo bei pačių vaikų atžvilgiu (pvz., 2002 m. kovo 25 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2002; 2016 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427-378/2016). Teismo sprendimu nustatytai bendravimo tvarkai nebeatitinkant šalių bei jų nepilnamečių vaikų interesų, iš esmės pasikeitus aplinkybėms, buvę sutuoktiniai arba vienas iš jų gali kreiptis į teismą dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygų pakeitimo.
21. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad apeliacijos paskirtis – ne nagrinėti bylą iš naujo, o patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, neperžengdamas ieškinio ribų, tinkamai taikė materialiąją teisę ir nepažeidė proceso teisės (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad nagrinėjamo ginčo esmė yra susijusi su teiginiu, jog atsakovas kelia grėsmę nepilnamečiam vaikui, todėl esą būtina riboti ar keisti tėvo ir vaiko bendravimą. Tokios priemonės pagal nusistovėjusią teismų praktiką gali būti taikomos tik išimtiniais atvejais, kai nustatyta reali, konkreti ir įrodymais pagrįsta grėsmė vaiko fizinei ar psichinei sveikatai. Todėl teismui tenka pareiga ypač kruopščiai įvertinti ne tik pateiktus dokumentus, bet ir jų kilmę, turinį, tarpusavio suderinamumą bei santykį su kitais byloje esančiais duomenimis.
22. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog po teismo ekspertizės akto pateikimo ieškovė nebeakcentavo pozicijos apie atsakovo galbūt naudotą fizinį, psichologinį ir seksualinį smurtą, neatitinka tikrovės, nes ji nuosekliai teikė rašytinius įrodymus apie atsakovo grėsmę.
23. Teisėjų kolegija tokius apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo ne formalią ieškovės „atsisakymo“ nuo pozicijos aplinkybę, o įrodinėjimo krypties ir akcentų pasikeitimą, kurį leidžia nustatyti po ekspertizės akto pateikimo teikti dokumentai ir procesiniai prašymai. Byloje po ekspertizės akto pateikimo ieškovė rėmėsi: 2024 m. spalio 24 d. Vaiko etikos namų užduotimi, 2024 m. lapkričio 28 d. ugdymo įstaigos raštu, 2024 m. gruodžio 4 d. gydytojos psichiatrės įrašu, taip pat pateikė 2023 m. kovo 16 d. psichologo A. S. išvadą vykdydama teismo rezoliuciją. Šių dokumentų turinys iš esmės fiksuoja vaiko emocines reakcijas ir baimę (pvz., baimę vykti į Caritas centrą, reakcijas po laiško skaitymo), tačiau nepateikia konkrečių, patikrinamų duomenų apie atsakovo veiksmus 2022 m. vasarą, kurie leistų nustatyti grėsmę ar priežastinį ryšį.
24. Be to, paties 2024 m. gruodžio 10 d. prašymo dėl įrodymų pridėjimo turinys rodo, kad šiais dokumentais ieškovė siekė pagrįsti ne atsakovo pavojingumą, o tai, kad ji imasi veiksmų dėl bendravimo rekomendacijų ir kad vaiko būklė pablogėjo po tarpininkavimo epizodų. Tai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad po ekspertizės ieškovės pozicija buvo grindžiama nebe teiginiais apie smurto faktus, o vaiko subjektyviai patiriamos baimės ir emocinės būklės aprašymu. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovės argumentacijos akcentų pasikeitimo laikytina pagrįsta.
25. Apeliantė nurodo, kad ekspertizėje nustatyta aplinkybė, jog vaikas nėra linkęs fantazuoti, nėra padidintai įtaigus ir sugeba suprasti veiksmų esmę iš asmeninės patirties, leidžia daryti išvadą apie atsakovo grėsmę vaikui.
26. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis apeliantės argumentas yra paremtas selektyviu ekspertizės akto teiginių interpretavimu. Pažymėtina, kad ekspertizės akte, vertinant vaiko psichologines savybes, iš tiesų pažymėta, kad vaikas neturi tokių pažintinių funkcijų ypatumų, kurie savaime eliminuotų galimybę suvokti ir atgaminti įvykius. Tačiau ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad ekspertizės metu vaiko pasakojimai apie tariamą netinkamą tėvo elgesį yra abstraktūs, aplinkybiniai, nekonkretūs, vaikas negali sukonkretinti savo pasakojimo, pastebimos pastangos prisiminti ir pateikti vis naujas aplinkybes, taip pat vaikas demonstratyviai imituoja blogėjančią būseną, kuri liaujasi nereaguojant. Be to, ekspertizėje konstatuota reikšminga artimos aplinkos (ypač motinos) įtaka formuojant vaiko negatyvias nuostatas tėvo atžvilgiu ir lojalumo konfliktas, pereinantis į tėvo atstūmimą. Taigi ekspertizės akto išvados paneigia apeliantės teiginį, kad vien vaiko „nefantazavimo“ savybė savaime patvirtina atsakovo keliamą grėsmę vaikui. Ši savybė, teisėjų kolegijos vertinimu, reiškia, kad vaikas potencialiai gali suvokti faktus, tačiau neįrodo, kad jo konkrečiai pateikti teiginiai yra patikimi ir atspindi realius įvykius, ypač kai pačioje ekspertizėje konstatuoti patikimumą mažinantys požymiai. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ekspertizę kaip visumą, o ne rėmėsi selektyviu tam tikrų išvadų interpretavimu.
27. Apeliantė teigia, kad tariamą neigiamą motinos įtaką paneigia liudytojų parodymai, o pirmosios instancijos teismas jų neįvertino. Apeliantės vertinimu, ji negalėjo per savaitę nuteikti vaiko prieš tėvą.
28. Teisėjų kolegija tokius apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas liudytojų (ieškovės dabartinio sutuoktinio ir ieškovės tėvo) parodymus vertino, tačiau pagrįstai konstatavo esminį faktinį aspektą: skirtinguose šaltiniuose nurodomas skirtingas laikotarpis, kada vaikas esą pradėjo pasakoti apie tėvo elgesį. Tai nėra formalus neatitikimas – tai tiesiogiai susiję su pasakojimo kilme, formavimosi aplinkybėmis ir patikimumu.
29. Be to, atsakovo atsiliepime pagrįstai atkreipiamas dėmesys į tai, kad liudytojai (ieškovės dabartinis sutuoktinis ir ieškovės tėvas) teigė apie itin ankstyvą detalių atskleidimą (per savaitę), tačiau rašytiniai įrodymai rodo, kad dalis seksualizuotų detalių atsiranda vėliau (pvz., ieškovės 2022 m. gruodžio 28 d. el. laiške advokatui nurodoma, kad vaikas bijo apie tai kalbėti ir detalių dar nėra; vėliau atsiranda nauji kaltinimai). Tai sudarė pagrindą teismo išvadai dėl parodymų chronologinio ir turinio neatitikimo.
30. Teisėjų kolegija, vertindama liudytojų parodymus CPK 185 straipsnio prasme, atsižvelgia į jų subjektyvumą ir į tai, kad parodymų turinį gali lemti liudytojų santykiai su byla suinteresuotais asmenimis, todėl artimas liudytojų ryšys su apeliante (šeimos nariai) yra reikšminga aplinkybė, pagrindžianti pareigą tokius parodymus vertinti kritiškai, ypač kai jie yra nekonkretūs, prieštaringi arba nesuderinami su rašytinių įrodymų chronologija ir turiniu.
31. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės teiginys, kad „per vieną savaitę neįmanoma nuteikti vaiko prieš tėvą“, yra vertinamojo pobūdžio ir neeliminuoja ekspertizėje nustatyto lojalumo konflikto bei artimos aplinkos poveikio. Ekspertizė nenustatė, kad poveikis būtinai susiformavo per savaitę, ji nustatė poveikio buvimą kaip reiškinį, lemiantį vaiko nuostatų formavimąsi, ir šis reiškinys gali vystytis laipsniškai, ypač esant ilgalaikiam tėvų konfliktui ir vaiko priklausomumui nuo vieno iš tėvų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliantės argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų.
32. Apeliantė teigia, kad teismo nurodytos alternatyvios vaiko emocinės būklės pablogėjimo priežastys nepaneigia tėvo netinkamo elgesio įtakos.
33. Teisėjų kolegija pažymi, kad pats faktas, jog byloje identifikuoti keli galimi vaiko emocinės būklės pablogėjimo veiksniai, nesukuria pagrindo daryti išvadą apie konkretų atsakovo elgesio poveikį, kai toks poveikis nėra pagrįstas objektyviais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, jog alternatyvios aplinkybės savaime paneigia galimą tėvo netinkamo elgesio versiją, tačiau pagrįstai konstatavo, kad ekspertizės akte ir kituose byloje esančiuose įrodymuose atsiskleidžia aplinkybių visuma, kuri objektyviai galėjo lemti vaiko emocinės būklės pablogėjimą, nesiejant jos su konkrečiais atsakovo veiksmais.
34. Pirmosios instancijos teismo nustatyti veiksniai – vaiko patirtas 2021 m. eismo įvykis, užsitęsęs tėvų konfliktas ir skyrybos, vaiko patiriamas lojalumo konfliktas, reikšmingi gyvenimo pokyčiai (gyvenamosios vietos pakeitimas, naujos šeimos atsiradimas, mokyklos pradžia), taip pat patyčių patyrimas ugdymo įstaigoje – yra pakankami psichologinės rizikos veiksniai, kurių įtaka vaiko emocinei būklei pripažįstama tiek psichologijos moksle, tiek teismų praktikoje. Esant tokiai situacijai, priežastinio ryšio priskyrimas atsakovui vien remiantis vaiko emocinės būklės pablogėjimo faktu reikštų nepagrįstą prielaidų perėjimą į įrodytų faktų lygmenį. Teisėjų kolegijos vertinimu, kai byloje nėra objektyvių duomenų apie atsakovo netinkamus veiksmus, o ekspertizė nepatvirtino tiesioginio ryšio tarp vaiko būklės ir tėvo elgesio, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė vaiko emocinės būklės pablogėjimą automatiškai sieti su atsakovu.
35. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad priešingas aiškinimas iš esmės reikštų, jog bet koks vaiko emocinis sunkumas, egzistuojant tėvų konfliktui, būtų automatiškai priskiriamas skyrium gyvenančiam tėvui, tai neatitiktų nei įrodinėjimo taisyklių, nei teisingumo, nei vaiko interesų vertinimo principų. Pažymėtina, kad, pagal įrodinėjimo taisykles (CPK 176–185 straipsniai), vaiko būklės pablogėjimas savaime nėra pakankamas įrodymas tėvo smurtui ar grėsmei konstatuoti. Reikalingas faktinių aplinkybių ir priežastinio ryšio patvirtinimas, kurio šiuo atveju byloje nepateikta.
36. Apeliantė teigia, kad panikos priepuolių buvimą patvirtina liudytojai, o ekspertizės metu jų nefiksavimas to nepaneigia.
37. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas panikos priepuolių klausimą vertino ne izoliuotai ar formaliai, bet atsižvelgdamas į įrodymų visumą ir jų patikimumą. Iš bylos duomenų matyti, kad objektyvių panikos priepuolių požymių – tokių kaip vaiko nekontaktiškumas, kvėpavimo sutrikimai, dezorientacija ar būtinybė skubiai suteikti medicininę pagalbą – nefiksavo ne tik teismo ekspertizę atlikę specialistai, bet ir vaiko gydymo stacionare personalas, taip pat tarpininkavimo institucijos atstovai, kurie vaiką stebėjo skirtingomis aplinkybėmis ir ilgesnį laiką.
38. Be to, ekspertizės akte detaliai aprašytas vaiko elgesys, kai jis demonstratyviai imituodavo blogėjančią būseną ar „prasidedantį priepuolį“, tačiau toks elgesys nutrūkdavo, kai į jį nebuvo aktyviai reaguojama. Šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad stebėtos reakcijos neatitiko klinikinių panikos priepuolių požymių, o buvo labiau susijusios su situaciniu emociniu reagavimu ir vaiko elgesio ypatumais. Tuo tarpu liudytojų parodymai, kuriais remiasi apeliantė, yra subjektyvaus vertinamojo pobūdžio, grindžiami asmeniniais įspūdžiais ir dažniausiai pateikiami artimos vaiko aplinkos asmenų, neturinčių specialių medicininių ar psichologinių žinių. Todėl, vadovaujantis įrodymų vertinimo taisyklėmis, pagrįstai teiktina pirmenybė objektyviems specialistų stebėjimams, atliktiems profesionalioje aplinkoje ir užfiksuotiems medicininiuose bei ekspertiniuose dokumentuose. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra nustatyta tokių panikos priepuolių, kurie būtų patvirtinti objektyviais duomenimis ir galėtų pateisinti atsakovo bendravimo su vaiku ribojimą.
39. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovo nesidomėjimą vaiko sveikata ir mokslais.
40. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis apeliantės argumentas yra teisiškai nereikšmingas ta apimtimi, kuria juo siekiama pagrįsti tėvo grėsmę vaikui ar būtinybę riboti jo bendravimą su vaiku. Net ir tuo atveju, jeigu tėvo domėjimasis vaiko sveikata ar mokymosi rezultatais būtų nepakankamas, tokia aplinkybė savaime nesudaro pagrindo riboti tėvo bendravimą su vaiku ar nustatyti minimalų kontaktą, kadangi, pagal CK 3.175 straipsnio 2 dalį, bendravimo ribojimas galimas tik nustačius, jog maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams.
41. Tėvų tarpusavio komunikacijos problemos, informacijos apsikeitimo trūkumai ar konfliktinis bendravimas priskirtini tėvų pareigų vykdymo organizavimo sferai, o ne vaiko saugumo ar grėsmės vertinimo kategorijai. Tokios problemos, kaip informacijos neteikimas ar nepakankamas įsitraukimas, paprastai sprendžiamos nustatant aiškias informavimo pareigas, tarpininkavimo ar kitas bendradarbiavimą skatinančias priemones, tačiau negali būti tapatinamos su smurto, nepriežiūros ar grėsmės vaikui faktu.
42. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad šalių tarpusavio komunikacija yra pasunkinta dėl konflikto, informacijos ribojimo ir ilgą laiką susiklosčiusios įtampos, tai objektyviai galėjo turėti įtakos atsakovo galimybėms gauti informaciją apie vaiko sveikatą ir ugdymą. Todėl vien apeliantės teiginiai apie atsakovo tariamą nesidomėjimą, neatsižvelgiant į bendrą bylos kontekstą, negali paneigti pirmosios instancijos teismo išvados, jog atsakovo grėsmė vaikui neįrodyta, nei sudaryti pagrindo griežtesniam bendravimo ribojimui.
43. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl per didelės motinos globos (hiperglobos) ir teigia, kad ji pateikė medicininius dokumentus, patvirtinančius realias vaiko sveikatos problemas.
44. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neneigė vaiko sveikatos sutrikimų fakto ir nekvestionavo, jog vaikui buvo teikiamos medicininės paslaugos. Tačiau per didelės globos konstatavimas šioje byloje buvo grindžiamas ne pačių diagnozių egzistavimu, o kelių nepriklausomų šaltinių nustatytais neatitikimais tarp motinos deklaruojamų simptomų ir objektyviai stebėtos vaiko būklės, taip pat specialistų fiksuota vaiko elgesio dinamika skirtingose aplinkose.
45. Bylos duomenys patvirtina, kad tiek stacionarinio gydymo metu, tiek tarpininkavimo ir ekspertinio vertinimo kontekste buvo konstatuota, jog dalis motinos nurodomų simptomų nebuvo objektyviai patvirtinti specialistų pastebėjimais, o vaiko elgesys be motinos dalyvavimo skyrėsi nuo elgesio jai esant. Be to, medicininiuose dokumentuose ir ekspertizės išvadose buvo tiesiogiai nurodyta diagnozė, apimanti „pernelyg didelę tėvų globą“, tai savaime patvirtina, jog specialistai vertino ne vien vaiko somatinę ar psichinę būklę, bet ir tėvų elgesio poveikį vaikui.
46. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai rėmėsi ekspertizėje konstatuota ydinga vaiko ir motinos sąveikos taktika, kai vaiko emocinių sunkumų akcentavimas tampa priemone gauti ypatingą motinos dėmesį ir globą. Tokia sąveika, kaip nurodyta ekspertizėje, gali sustiprinti vaiko nerimą ir neigiamas emocines reakcijas, nepriklausomai nuo objektyvių medicininių indikacijų. Todėl kolegija pažymi, kad medicininių dokumentų pateikimas savaime nepaneigia per didelės globos fakto, jeigu tie patys dokumentai, vertinami sistemiškai kartu su kitais įrodymais byloje, atskleidžia neatitikimus tarp subjektyviai deklaruojamų vaiko sunkumų ir objektyviai fiksuotos būklės. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliantės argumentai šioje dalyje nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl per didelės motinos globos, o pirmosios instancijos teismo vertinimas atitinka visapusiško ir objektyvaus įrodymų vertinimo principą.
47. Apeliantė teigia, kad atsakovo ir jo šeimos narių parodymai negali būti laikomi pakankamu pagrindu paneigti atsakovo keliamą grėsmę, nes jie yra suinteresuoti.
48. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien aplinkybė, jog liudytojai yra susiję giminystės ar artimais ryšiais su atsakovu, nesudaro pagrindo automatiškai atmesti jų parodymų, tačiau lemia pareigą teismui juos vertinti kritiškai ir kartu su kitais bylos įrodymais. Būtent tokiu būdu pirmosios instancijos teismas ir vertino atsakovo bei jo šeimos narių parodymus – ne kaip savarankišką ar lemiamą įrodymą, o kaip vieną iš visumos elementų.
49. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė ne liudytojų parodymais izoliuotai, bet kompleksine įrodymų visuma: teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizės aktu bei ekspertų paaiškinimais teismo posėdyje, medicininiais dokumentais, tarpininkavimo institucijų pateiktais duomenimis, taip pat objektyviomis bylos aplinkybėmis, kad vaiko buvimo Islandijoje laikotarpiu ieškovė palaikė su vaiku nuolatinį vaizdo ryšį ir tuo metu nefiksavo jokių požymių, leidžiančių įtarti grėsmę ar netinkamą atsakovo elgesį.
50. Reikšminga ir tai, kad ieškovės kviesti liudytojai, nors ir patvirtino vaiko emocinės būklės pokyčius, nepateikė duomenų, kad patys būtų tiesiogiai stebėję atsakovo netinkamus veiksmus, kuriuos vėliau nurodė vaikas. Priešingai, šių liudytojų parodymai situacijos pasikeitimą siejo su laikotarpiu po vaiko grįžimo į Lietuvą, o ne su jo buvimu pas tėvą Islandijoje. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantės argumentą dėl liudytojų suinteresuotumo kaip lemiamą, nes išvada dėl grėsmės nebuvimo buvo padaryta ne remiantis suinteresuotų asmenų parodymais, o objektyvių, tarpusavyje derančių įrodymų visuma. Todėl ši apeliantės argumentų dalis nepaneigia pirmosios instancijos teismo motyvų ir išvadų teisėtumo.
51. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė teisės psichologijos specialisto A. S. išvadą ir pažeidė įrodymų vertinimo principus.
52. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliantės argumentai atmestini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti. Visų pirma pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nepripažino psichologo A. S. išvados neleistinu įrodymu, bet ją įvertino laikydamasis CPK 176–185 straipsniuose įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. vertino jos įrodomąją galią ir patikimumą bendrame bylos įrodymų kontekste.
53. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad A. S. išvada buvo parengta vienos šalies iniciatyva, klausimai buvo suformuluoti išimtinai ieškovės atstovo, atsakovui nesudarant galimybės dalyvauti nei klausimų formulavime, nei vertinimo procese. Toks išvados parengimo pobūdis pats savaime nepaneigia jos leistinumo, tačiau reikšmingai mažina jos įrodomąją vertę, ypač sprendžiant itin jautrius klausimus, susijusius su vaiko patirtimi ir galimu smurtu. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ir ribotą faktinį išvados pagrindą – vertinimas buvo atliktas remiantis vienu trumpu, vienkartiniu pokalbiu su vaiku, neturint galimybės stebėti vaiko elgesio dinamikos, jo sąveikos su abiem tėvais, nesusipažinus su visa bylos medžiaga bei medicininių duomenų visuma. Tokiomis aplinkybėmis išvada negali būti laikoma pakankamai išsamia ar savarankiškai pagrindžiančia teiginius apie tėvo elgesio pobūdį ar jo pasekmes vaikui. Reikšminga ir tai, kad byloje nustatyta, jog A. S. išvada buvo parengta konkrečiam procesiniam tikslui, t. y. siekiant ją panaudoti inicijuojant ikiteisminį tyrimą atsakovo atžvilgiu. Ši aplinkybė pagrįstai buvo įvertinta kaip turinti reikšmės išvados objektyvumui ir patikimumui, nes išvada nebuvo tęstinio ar neutralaus psichologinio vertinimo rezultatas.
54. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo kompetencijos ribas – smurto fakto, jo pobūdžio ir subjekto nustatymas yra išimtinė teismo kompetencija, o ne psichologo ar specialisto vertinimo objektas. Tuo tarpu A. S. išvadoje buvo pateiktos išvados, peržengiančios psichologinio vertinimo ribas ir faktiškai kvalifikuojančios atsakovo veiksmus kaip smurtinius, tai pagrįstai mažino tokios išvados procesinę reikšmę. Galiausiai pirmosios instancijos teismas pagrįstai suteikė didesnę įrodomąją reikšmę vėliau atliktai teismo paskirtai kompleksinei teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizei, kuri buvo atlikta nepriklausomų ekspertų, rėmėsi žymiai platesniu faktiniu pagrindu, ilgalaikiu vaiko stebėjimu, įvairių duomenų analize ir kurios išvados buvo papildomai patikrintos ekspertų apklausa teismo posėdyje. Tokia ekspertizė, atsižvelgiant į jos apimtį ir patikrinimo procesą, objektyviai turi didesnę įrodomąją vertę nei vienos šalies užsakymu gauta specialisto išvada.
55. Pažymėtina, kad apeliantės argumentas, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo specialių žinių vertinti A. S. taikytos apklausos metodikos, taip pat yra nepagrįstas. Teismas nevertino išvados mokslinio teisingumo, bet, vadovaudamasis CPK 185 straipsniu, vertino įrodymo patikimumą, jo parengimo aplinkybes ir santykį su kitais byloje esančiais įrodymais. Šiuo atveju patikimumą mažinančios aplinkybės buvo aiškios, objektyviai nustatomos ir racionaliai įvertintos, todėl pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo principų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliantės argumentai dėl A. S. išvados vertinimo nepaneigia pirmosios instancijos teismo nurodytų motyvų ir sprendimo teisėtumo.
56. Apeliantė teigia, kad atsakovas turi apmokėti tarpininkavimo paslaugas, nes jis yra atsakingas už ryšio su vaiku sugriovimą, o grėsmė vaikui nėra paneigta.
57. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia apeliantės pozicija grindžiama ne nustatytomis bylos aplinkybėmis, o subjektyvia prielaida dėl atsakovo kaltės, kuri nagrinėjamoje byloje nebuvo įrodyta. Pirmosios instancijos teismas aiškiai konstatavo, kad atsakovo keliama grėsmė vaikui nenustatyta, o apeliantė apeliaciniame skunde nepateikia naujų, objektyvių duomenų, galinčių paneigti šią išvadą. Vien tik teiginys apie galimą atsakovo atsakomybę negali būti laikomas pakankamu pagrindu nei konstatuoti kaltę, nei perkelti visą finansinę naštą vienam iš tėvų.
58. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad tarpininkavimas šioje byloje nėra sankcija ar atsakomybės forma, o priemonė vaiko interesams užtikrinti, siekiant palaipsniui atkurti vaiko ir tėvo ryšį. Tokios priemonės taikymas savaime suponuoja abiejų tėvų dalyvavimą ir bendradarbiavimą. Bylos duomenys – tarpininkavimo institucijų pastabos, teismo ekspertizės išvados dėl artimos aplinkos poveikio vaikui, taip pat taikytos atvejo vadybos aplinkybės – leidžia daryti išvadą, kad ryšio nutrūkimas nėra vienpusis reiškinys ir jo atkūrimas objektyviai priklauso nuo abiejų tėvų elgesio ir pastangų.
59. Teisėjų kolegija pažymi, kad tarpininkavimo išlaidų perkėlimas vien atsakovui, nesant nustatytos jo kaltės ar piktnaudžiavimo tėvų teisėmis, reikštų nepagrįstą finansinį spaudimą ir iš esmės sukurtų situaciją, kai vienas iš tėvų būtų traktuojamas kaip atsakingas už visą ryšio nutrūkimo procesą, nors tokia išvada byloje nepadaryta. Toks sprendimas neatitiktų nei rungimosi principo, nei teisingo įrodymų vertinimo taisyklių.
60. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tarpininkavimo išlaidas paskirstyti lygiomis dalimis pagrįstai atitinka CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą tėvų valdžios lygybės principą, CK 1.5 straipsnyje nustatytus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei esminį vaiko interesą – turėti realią, o ne formalią galimybę atkurti ryšį su tėvu, o ne būti įtrauktam į tėvų tarpusavio atsakomybės perkėlimo mechanizmus.
61. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė tinkamiausia Islandijoje nustatytą bendravimo tvarką, pernelyg akcentuodamas atsakovo teisę bendrauti ir formalizuodamas aplinkybę, kad ieškovė išvyko į Lietuvą.
62. Teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ne formaliai konstatavo apeliantės išvykimo faktą, bet pagrįstai jį vertino vaiko teisės palaikyti ryšį su abiem tėvais užtikrinimo kontekste. Pagal CK 3.170 straipsnio 2 dalį, vaikas turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos, o CK 3.175 straipsnio 2 dalis įpareigoja teismą nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri sudarytų skyrium gyvenančiam tėvui realią, o ne deklaratyvią galimybę dalyvauti vaiko auklėjime.
63. Teisėjų kolegija pažymi, kad būtent apeliantės sprendimas išvykti su vaiku gyventi į kitą valstybę objektyviai pakeitė iki tol egzistavusias vaiko ir tėvo bendravimo sąlygas, sumažino kasdienio ryšio galimybes ir padidino nuotolinio veiksnio reikšmę. Tokiu atveju teismas, siekdamas užtikrinti vaiko teisę į visavertį ryšį su skyrium gyvenančiu tėvu, pagrįstai vertino ilgesnius, koncentruotus bendravimo laikotarpius (atostogų metu) kaip vieną iš nedaugelio realių būdų šiai teisei įgyvendinti. Priešingas aiškinimas reikštų, kad vaiko išvykimas kartu su vienu iš tėvų į kitą valstybę savaime lemtų nuolatinį ir neproporcingą kito tėvo teisės bendrauti su vaiku apribojimą, tai neatitiktų nei vaiko interesų, nei tėvų lygybės principo.
64. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Islandijoje patvirtinta bendravimo tvarka buvo abiejų tėvų suderintos valios išraiška, galiojanti ir nepanaikinta, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą ją vertinti kaip atskaitos tašką, nuo kurio galima nukrypti tik nustačius, kad jos taikymas konkrečiomis aplinkybėmis pažeistų vaiko interesus. Kadangi byloje nebuvo nustatyta, jog atsakovas keltų grėsmę vaikui ar kad minėta tvarka būtų tapusi akivaizdžiai žalinga vaiko gerovei, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasirinko ne ją pakeisti, o taikyti proporcingą, etapais įgyvendinamą modelį, numatant pereinamąjį laikotarpį vaiko ir tėvo ryšiui atkurti.
65. Apeliantė teigia, kad ji nėra teisininkė, todėl jos sutikimas su Islandijoje nustatyta tvarka nėra pakankamas pagrindas ją taikyti. Taip pat nurodo, kad atostogų priskyrimas tėvui eliminuoja motinos teisę praleisti atostogas su vaiku.
66. Teisėjų kolegija tokius argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir pažymi, kad teisinių žinių neturėjimas pats savaime nepaneigia asmens išreikštos valios teisinės reikšmės. Bylos duomenys patvirtina, jog Islandijoje nustatyta bendravimo tvarka buvo šalių susitarimo rezultatas, patvirtintas kompetentingos institucijos, o apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad sutikimas būtų duotas nesuprantant jo turinio, esant apgaulei, spaudimui ar kitais Civilinio kodekso nustatytais pagrindais, galinčiais lemti tokio susitarimo negaliojimą. Vėlesnis subjektyvus nepasitenkinimas susitarimo pasekmėmis ar požiūrio pasikeitimas savaime nesudaro pagrindo paneigti anksčiau suderintos ir galiojančios tvarkos reikšmės.
67. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šeimos teisėje ypač reikšmingas teisinių santykių stabilumo ir nuspėjamumo principas, ypač tais atvejais, kai ginčas susijęs su vaiko gyvenimu ir jo santykiais su tėvais. Leidimas vienašališkai atsisakyti anksčiau suderintos bendravimo tvarkos vien remiantis tuo, kad vienas iš tėvų neturi teisinio išsilavinimo, sukurtų teisinį neapibrėžtumą ir prieštarautų vaiko interesui augti stabilioje, prognozuojamoje aplinkoje.
68. Vertindama apeliantės argumentus dėl atostogų, teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju esminis vertinimo kriterijus yra ne tėvų teisė į atostogas su vaiku, o vaiko teisė palaikyti realų ir tęstinį ryšį su abiem tėvais. Kadangi vaikas nuolat gyvena su motina ir ji kasdien dalyvauja jo auklėjime, tėvo galimybės bendrauti su vaiku yra objektyviai ribotos. Todėl ilgesni bendravimo laikotarpiai, įskaitant atostogas, tėvui yra viena iš nedaugelio priemonių užtikrinti ne fragmentišką, o visavertį tėvo ir vaiko ryšį.
69. Teisėjų kolegija pažymi, kad atostogų priskyrimas tėvui nereiškia motinos teisės bendrauti su vaiku eliminavimo, nes motina su vaiku gyvena didžiąją metų dalį, turi kasdienį kontaktą ir nuoseklų emocinį ryšį. Tokia bendravimo tvarka vertintina kaip proporcinga ir subalansuota, atsižvelgiant į faktinę šalių situaciją, gyvenimą skirtingose valstybėse bei būtinybę kompensuoti tėvo ribotas kasdienio bendravimo galimybes.
70. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis Islandijoje patvirtinta bendravimo tvarka kaip pradiniu atskaitos tašku ir nustatydamas pereinamąjį laikotarpį ryšiui atkurti, pagrįstai suderino vaiko interesą į stabilumą, tęstinumą ir visavertį ryšį su skyrium gyvenančiu tėvu, nepažeisdamas nei motinos teisių, nei proporcingumo principo.
71. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepateikė argumentų, kodėl nustatė būtent vienų metų pereinamojo laikotarpio antrąjį etapą.
72. Teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismo pasirinktas pereinamojo laikotarpio modelis yra nuoseklus, logiškai pagrįstas ir atitinkantis proporcingumo bei vaiko interesų prioriteto principus. Pirmosios instancijos teismas nustatė dviejų pakopų pereinamąjį mechanizmą, kuris nebuvo formalus, o orientuotas į realų vaiko ir tėvo ryšio atkūrimą.
73. Pirmuoju pereinamojo laikotarpio etapu buvo siekiama atkurti patį ryšį tarp vaiko ir tėvo, pasitelkiant tarpininką ir specialistų pagalbą, t. y. užtikrinti vaiko emocinį saugumą ir palaipsniui besivystantį kontaktą. Šis etapas nėra apribotas konkrečiu terminu ir yra siejamas su specialisto išvada, tai rodo individualizuotą, o ne formalų teismo požiūrį.
74. Antruoju etapu, kuris nustatytas vienų metų trukmės, siekiama įtvirtinti jau atkurtą vaiko ir tėvo ryšį, sudarant galimybę jiems bendrauti be tarpininko, tačiau dar ne visiškai maksimalia apimtimi. Šiuo laikotarpiu bendravimas vyksta ribotesne apimtimi (trumpesnėmis atostogų dalimis), tai leidžia įvertinti, ar ryšys yra pakankamai stabilus, saugus ir atitinka vaiko emocinės gerovės interesus.
75. Teisėjų kolegija pažymi, kad vienų metų laikotarpis nagrinėjamoje situacijoje nėra atsitiktinis ar perteklinis. Atsižvelgiant į tai, kad vaikas su tėvu faktiškai nebendravo apie trejus metus, vieni metai yra objektyviai protingas minimalus laiko tarpas, leidžiantis įvertinti vaiko reakcijas ir ryšio tvarumą per visus pagrindinius vaiko gyvenimo ir atostogų ciklus – vasaros, rudens, Kalėdų ir Velykų laikotarpius. Trumpesnis laikotarpis neleistų atlikti tokio visuminio vertinimo ir sudarytų riziką per anksti grįžti prie pilnos apimties tvarkos. Be to, toks terminas atitinka ir teisminėje praktikoje taikomą laipsniškumo principą, kai, esant ilgam vaiko ir vieno iš tėvų nebendravimui, ryšys atkuriamas palaipsniui, vengiant staigių pokyčių, galinčių neigiamai paveikti vaiko emocinį stabilumą.
76. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas aiškiai numatė sprendimo lankstumą – nurodė, jog pasikeitus aplinkybėms šalys gali susitarti tarpusavyje arba kreiptis į teismą dėl bendravimo tvarkos pakeitimo. Tai reiškia, kad vienų metų laikotarpis nėra absoliutus, o leidžia dinamiškai vertinti vaiko interesus ir šalims reaguoti į realią situaciją. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad vienų metų pereinamojo laikotarpio antrojo etapo nustatymas yra proporcingas, pagrįstas bylos faktinėmis aplinkybėmis, orientuotas į vaiko interesus ir nepažeidžiantis nė vieno iš tėvų teisių.
77. Apeliantė teigia, kad Islandijos tvarka realiai neįgyvendinama dėl vaiko nuolatinės sveikatos priežiūros, specialistų lankymo, sunkios adaptacijos prie naujų gydytojų, todėl ilgesni laikotarpiai su tėvu užsienyje neatitiks vaiko interesų.
78. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliantės argumentai yra hipotetiniai ir neparemti konkrečiais objektyviais duomenimis. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sąmoningai nustatė pereinamąjį laikotarpį, kurio tikslas – užtikrinti, kad vaiko ir tėvo ryšys būtų atkuriamas palaipsniui, kontroliuojamai ir atsižvelgiant į vaiko emocinę būklę. Todėl nuolatinė bendravimo tvarka nėra taikoma nedelsiant, o tik po to, kai specialistas patvirtins, jog ryšys gali vykti be tarpininko ir po papildomo vienų metų stabilizavimo laikotarpio. Šios aplinkybės paneigia apeliantės teiginį, kad vaikas būtų nedelsiant perkeliamas į ilgalaikį buvimą su tėvu užsienyje.
79. Be to, apeliantės teiginiai, jog vaiko sveikatos priežiūra Islandijoje esą būtų neįmanoma, nėra pagrįsti jokiais įrodymais, patvirtinančiais, kad atsakovas objektyviai negalėtų pasirūpinti vaiko medicininiais poreikiais. Byloje nenustatyta, kad Islandijoje nebūtų prieinamos vaikų sveikatos priežiūros paslaugos ar kad atsakovas neturėtų galimybės organizuoti vaiko gydymo ar konsultacijų. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad vaikas anksčiau gyveno Islandijoje, o sveikatos paslaugos toje valstybėje objektyviai egzistuoja ir yra prieinamos. Vien tai, kad šiuo metu vaiko sveikatos priežiūrą organizuoja motina, savaime nereiškia, jog tėvas nėra pajėgus to daryti ar kad vaiko interesai būtų pažeisti vien dėl pasikeitusios gyvenamosios aplinkos.
80. Apeliantės argumentas dėl būtinybės „nuolat lankytis pas tuos pačius specialistus net atostogų metu“ vertintinas kritiškai, atsižvelgiant į bylos duomenis, kurie patvirtina dažną vaiko gydytojų ir specialistų kaitą bei tai, kad dalis konsultacijų buvo inicijuotos pačios apeliantės sprendimu. Tokia situacija leidžia pagrįstai abejoti teiginiu, jog vaiko gerovė esą yra neatsiejamai susieta su konkrečiais specialistais ar kad bet koks laikinas jų pakeitimas savaime sukeltų neigiamas pasekmes vaikui. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad apeliantės argumentai nepagrindžia teiginio apie bendravimo tvarkos objektyvų neįgyvendinamumą.
81. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad net ir atsiradus konkrečiai, dokumentais patvirtintai būtinybei koreguoti atskirus bendravimo epizodus dėl vaiko sveikatos būklės, tokios situacijos gali būti sprendžiamos šalių bendradarbiavimu ar tarpininkavimo procese. Tačiau apeliantės daroma prielaida apie nuolatinę, ilgalaikę vaiko ligą ar nuolatinį negalėjimą bendrauti su tėvu negali būti laikoma pakankamu pagrindu iš esmės paneigti vaiko teisę palaikyti ryšį su skyrium gyvenančiu tėvu. Toks aiškinimas neatitiktų nei CK 3.170 straipsnyje įtvirtinto vaiko teisės bendrauti su abiem tėvais principo, nei geriausių vaiko interesų sampratos, kuri apima ir teisę į ilgalaikį, stabilų santykį su abiem tėvais.
Dėl išlaikymo vaikui priteisimo
82. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis, CK 3.192 straipsnis numato, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, o išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaikų poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Ši tėvų pareiga yra absoliuti, todėl šios turtinės asmeninės prievolės jie negali atsisakyti vykdyti ar perkelti vykdymą kitiems asmenims, taip pat ir vienam iš tėvų, su kuriuo gyvena vaikas (-ai).
83. Įstatymai nenustato išlaikymo dydžio, kurį turi teikti vaikui tėvai, o teismų praktika, kaip yra konstatavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, gali suvienodinti tik parenkamus išlaikymo dydžiui ir formai nustatyti svarbius kriterijus bei proporcingumo principo tarp vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties bei galimybių taikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016). Teismas, nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas tenkinti būtinas vaiko vystymosi sąlygas, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-330-378/2016), protingi vaiko gabumų, jo polinkių nulemti poreikiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009). Kiekvienas tėvas, motina turi užtikrinti būtinuosius vaiko poreikius, o priklausomai nuo savo turtinės padėties ir galimybių, taip pat tenkinti ir kitus vaiko poreikius, svarbius jo, kaip savarankiškos asmenybės, vystymuisi. Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 491/2013).
84. Pagal teisinį reguliavimą teismas gali priteisti išlaikymą šiomis formomis: kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis; konkrečia pinigų suma; priteisiant vaikui tam tikrą turtą ( CK 3.196 straipsnio 1 dalis).
85. Išlaikymas kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis garantuoja nustatyto dydžio sumas kas mėnesį vaiko (vaikų) poreikiams tenkinti, jei išlaikymas yra mokamas nepažeidžiant mokėjimo tvarkos. Ši išlaikymo forma taikytina tuo atveju, kai vaiko tėvas (motina) turi nuolatines pajamas (uždarbį, pensiją, pašalpas ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad atsakovas yra darbingo amžiaus, dirba, gauna nuolatines pajamas, todėl vaiko interesus geriausiai atitinka būtent išlaikymo periodinėmis išmokomis priteisimas.
86. Vertindamas prašomas priteisti sumas vaiko išlaikymui teismas tai daro atsižvelgdamas į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis), remdamasis bylai pateiktais įrodymais, šalių paaiškinimais, visuotinai žinomomis prekių ir paslaugų kainomis, atsižvelgdamas į tai, ar nurodyti poreikiai yra realūs, ar nurodytos protingumo kriterijus atitinkančios jiems tenkinti skirtinos sumos. Priteistino išlaikymo dydis vertintinas ne pagal faktiškai patiriamas išlaidas, o pagal vaiko poreikius. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nors orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau tokio dydžio išlaikymas paprastai gali tenkinti tik minimalius, būtinuosius žmogaus poreikius, kurių bylose dėl vaiko išlaikymo nustatant vaiko poreikius tėvas (motina) neturėtų būti įpareigotas įrodinėti, teikdamas detalius įrodymus (pavyzdžiui, pirkinių čekius), pagrindžiančius ne didesnes nei minimalioji mėnesinė alga išlaidas vaikui. Tačiau tėvas (motina), įrodinėjantis didesnių ar mažesnių nei minimalioji mėnesinė alga išlaidų reikalaujančius vaiko poreikius, turi pareigą tai pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-273-969/2020, 21–22 punktai, 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020, 40 punktas).
87. Ieškovė nesutikdama su ginčijama sprendimo dalimi dėl išlaikymo vaikui dydžio priteisimo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai pagrindė savo kritišką požiūrį į ieškovės nurodytas vaiko poreikiams skirtas išlaidas. Teismo nustatytas išlaikymo dydis nepatenkina visų vaiko poreikių, be to, neaišku, kaip jis apskaičiuotas, nėra įvertintos visos bylos aplinkybės ir įrodymai, o pateikti argumentai neobjektyvūs, nes paremti prielaidomis ir pertekliniais reikalavimais ieškovei. Kadangi teismas papildomai neįvertino išlaidų vaiko akiniams, vaistams, priteista suma yra nepagrįsta.
88. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės teiginiai apie sprendimo nepagrįstumą vertintini kaip deklaratyvūs, nes pirmosios instancijos teismas aiškiai identifikavo vaiko poreikių grupes, įvertino, kurios jų yra būtinosios, kurios – papildomos, ir kiekvienai reikšmingai išlaidų kategorijai nurodė, kodėl konkreti suma laikytina racionalia ar perteklinė, vadovaudamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais bei atsižvelgiant į CK 3.192 straipsnio 2 dalies reikalavimus (t. y. į vaiko poreikius ir tėvų turtinę padėtį bei galimybes).
89. Apeliantė iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytu išlaikymo dydžiu, tačiau vien kitoks bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimas savaime nesudaro pagrindo pripažinti sprendimą nepagrįstu ar neteisėtu. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs įrodymų vertinimo taisykles ar padaręs esminių faktinių aplinkybių nustatymo klaidų. Dėl teiginių, kad teismas neįvertino visų vaiko poreikių, pažymėtina, kad byloje pateiktos išlaidos buvo vertinamos kritiškai, atsižvelgiant į jų būtinumą, pagrįstumą ir proporcingumą. Išlaikymo dydžio nustatymas negali būti grindžiamas vien deklaruojamomis ar maksimaliai galimomis išlaidomis – turi būti nustatytas toks išlaikymas, kuris užtikrintų racionalų ir pakankamą vaiko poreikių tenkinimą, tačiau kartu atitiktų abiejų tėvų finansines galimybes.
90. Dėl vaistų ir akinių pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas neneigė regėjimo problemos ir vaiko specialiųjų poreikių, tačiau byloje nebuvo pateikta tokių duomenų, kurie leistų akinių keitimo išlaidas pagrįstai įtraukti kaip stabilias ir periodines mėnesines sąnaudas. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje nepateikta objektyvių duomenų, leidžiančių šias išlaidas laikyti nuolatinėmis ir stabiliai patiriamomis kiekvieną mėnesį. Vien tik galimybė tokioms išlaidoms atsirasti ateityje nesudaro pagrindo jas įtraukti į pastovias mėnesines sąnaudas. Tuo tarpu vaistų išlaidų dalyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino prašytą sumą, kai pačios apeliantės paaiškinimais nustatyta, jog dalis anksčiau deklaruotų priemonių (pvz., pleistrai akims) vaikui šiuo metu nebenaudojamos, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas sumažinti šioje dalyje prašytą sumą laikytinas pagrįstu ir atitinkančiu faktinę situaciją.
91. Apeliantė nurodo, kad neaišku, kokia skaičiavimo metodika ir logika vadovavosi teismas, sumažindamas ieškovės prašomą priteisti 200 Eur sumą psichologo išlaidoms. Iš teismo paaiškinimo sunku suprasti, kokie specialistai teiks paslaugas 12 savaičių, ir kokie – 32 savaites, taip pat, kodėl vienam specialistui skirta 12 savaičių, o kitiems dviem – 32 savaitės, kodėl teismas apskritai skaičiavo savaitėmis, o ne užsiėmimų kiekiais, kaip nustatė, kiek užsiėmimų teiks valstybės nefinansuojami specialistai, ir kaip vertino valstybės nefinansuojamų teikiamų paslaugų kainą
92. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės kritika dėl metodikos nebuvimo nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas šias išlaidas vertino ne abstrakčiai, o remdamasis galiojančiu teisiniu reguliavimu dėl PSDF finansuojamų paslaugų apimties (psichoterapijos, psichologo ir logopedo paslaugos), atsižvelgdamas į bylos duomenis apie realų lankymosi dažnumą, įvertinęs, kad vaikas dėl ligų dalies užsiėmimų objektyviai nelanko, todėl deklaruojamos reguliarios išlaidos nebūtinai atitinka faktines. Be to, išlaikymo dydis turi būti nustatomas pagal vidutines, realiai ir nuosekliai patiriamas išlaidas, o ne pagal maksimaliai galimą ar teoriškai planuojamą paslaugų apimtį, todėl pirmosios instancijos teismo pasirinktas vertinimo būdas atitinka CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pareigą nustatyti proporcingą ir pagrįstą išlaikymo dydį.
93. Apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas ne taip skaičiavo (savaitėmis, o ne užsiėmimais), teisiškai nėra lemiamas, nes esminis klausimas yra ne matematinė forma, o tai, ar teismas pagrįstai nustatė vidutinį realiai patiriamų (būtinų) išlaidų dydį, atsižvelgdamas į valstybės finansuojamos dalies egzistavimą ir vaiko faktinį lankymo intensyvumą. Be to, bylos medžiagoje yra pačios apeliantės nurodomas lankymo dažnis (logopedas 1–2 k./sav., psichologas 1 k./sav., psichiatras ~1 k./mėn.), todėl teismo pasirinkta skaičiavimo logika nėra atsitiktinė ir atitinka byloje pateiktus įrodymus. Vien tai, kad apeliantė pageidauja kitokio detalumo ar kitokios aritmetinės struktūros, nesudaro pagrindo konstatuoti sprendimo nemotyvuotumo.
94. Taip pat pažymėtina, kad apeliantė nepateikė objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog deklaruojamos paslaugos vaikui yra teikiamos nuolat ir visa apimtimi privačiose įstaigose bei kad valstybės finansuojamų paslaugų galimybė realiai neegzistuoja ar yra nepakankama. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad visos deklaruojamos privačių specialistų išlaidos negali būti automatiškai pripažįstamos būtinomis ir visa apimtimi perkeliamos į privalomo išlaikymo struktūrą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad išlaikymo paskirtis yra užtikrinti būtiną ir pakankamą vaiko poreikių tenkinimą, tačiau nekompensuoti maksimaliai galimų ar pasirinktinai didesnių išlaidų, atsirandančių dėl vieno iš tėvų pasirinktų paslaugų formos ar apimties. Todėl pirmosios instancijos teismo atliktas deklaruojamų išlaidų kritinis vertinimas laikytinas pagrįstu ir atitinkančiu proporcingumo principą.
95. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės teiginys, jog ji išnaudojo valstybės paslaugas, savaime nepanaikina pirmosios instancijos teismo išvados, jog privataus sektoriaus pasirinkimas ir jo apimtis buvo apeliantės vienašalis sprendimas, neįrodžius, kad valstybės apmokamos paslaugos objektyviai nebuvo prieinamos būtent šiuo atveju. Priteisiant išlaikymą, vertinami vaiko poreikiai, tačiau tai nereiškia, kad bet kokios pasirinktų paslaugų apimtys automatiškai perkeliamos kitam tėvui kaip privalomos. Kai valstybė kompensuoja reikšmingą dalį tokių paslaugų, apeliantė, siekdama pagrįsti didesnes privačias išlaidas, turėjo pateikti konkrečius duomenis apie paslaugų nepasiekiamumą, gydymo įstaigų atsisakymus registruoti, gydymo įstaigų išvadas dėl paslaugų skubos ar medicininio būtinumo gauti paslaugas didesniu intensyvumu nei finansuojama valstybės. Taip pat byloje nėra pateikta medicininių rekomendacijų, kurios patvirtintų, kad vaiko būklei būtina nuolatinė ir išimtinai privataus sektoriaus specialistų pagalba ar didesnė paslaugų apimtis, nei įprastai užtikrinama PSDF lėšomis.
96. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad vien subjektyvus motinos siekis užtikrinti greitesnį, patogesnį ar platesnės apimties paslaugų teikimą negali būti laikomas pakankamu pagrindu didinti privalomo išlaikymo dydį. Išlaikymo institutas skirtas užtikrinti būtinuosius ir racionalius vaiko poreikius, tačiau ne finansuoti individualius vieno iš tėvų pasirinkimus dėl aukštesnio komforto ar alternatyvių paslaugų teikimo modelių. Be to, nustatant išlaikymo dydį, turi būti išlaikoma tėvų pareigų pusiausvyra ir proporcingumas, todėl vieno iš tėvų sprendimai dėl papildomų ar brangesnių paslaugų negali sukurti kitam tėvui didesnės finansinės prievolės, jei neįrodyta tokių išlaidų objektyvi būtinybė vaiko interesams užtikrinti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo išvada, kad privačių paslaugų išlaidos į išlaikymo struktūrą įtrauktinos tik tiek, kiek jos atitinka būtinybės ir protingumo kriterijus, laikytina pagrįsta, o ši apeliantės argumentų dalis atmestina kaip nepagrįsta.
97. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino būreliams prašomą priteisti sumą, iš prašomų priteisti 300 Eur priteisė tik 150 Eur, nors nepateikė jokio šios sumos skaičiavimo. Neaišku, kodėl būtent tokia suma priteista, o ne daugiau ar mažiau. Teismas argumentuoja tik bendru popamokinės veiklos ir kitų būrelių tikslu bei nepakeliamu krūviu vaikui, atsižvelgdamas į jo sveikatos būklę ir užimtumą.
98. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas racionaliai įvertino, jog apeliantės nurodyta veiklų apimtis (popamokinė veikla mokykloje, keli papildomi būreliai bei reguliarūs specialistų užsiėmimai) objektyviai sudaro didelį užimtumą, kuris, atsižvelgiant į vaiko sveikatos būklę ir gydymo bei konsultacijų intensyvumą, gali neatitikti vaiko interesų į pakankamą poilsį, emocinį stabilumą ir subalansuotą dienos režimą. Toks vertinimas yra faktinio pobūdžio ir tiesiogiai susijęs su prioritetiniu vaiko interesų apsaugos principu.
99. Apeliantės reikalaujamas tikslaus skaičiavimo modelis šioje dalyje nėra pagrįstas, nes teismas vertino ne atskirų veiklų kainų sumavimą, o nustatė racionalią bendrą neformalaus ugdymo ir užimtumo išlaidų apimtį, įvertinęs veiklų tarpusavio dubliavimąsi pagal paskirtį, jų konkuruojantį laiką bei vaiko realias galimybes dalyvauti visose deklaruojamose veiklose. Toks vertinimas atitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus bei teismo diskreciją nustatant pagrįstą išlaikymo dydį.
100. Papildomai pažymėtina, kad neformalus ugdymas ir būreliai savo pobūdžiu yra papildomos, o ne būtinosios vaiko išlaidos, todėl jų apimtis turi būti vertinama ypač atidžiai, atsižvelgiant ne tik į jų naudą vaiko raidai, bet ir į proporcingumą vaiko poreikiams, sveikatos būklei bei tėvų finansinėms galimybėms. Išlaikymo nustatymas negali būti grindžiamas maksimalia pageidaujama užimtumo apimtimi. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje nepateikta objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog visi apeliantės nurodyti būreliai vaikui yra būtini ar rekomenduoti specialistų, taip pat nėra duomenų, kad mažesnė veiklų apimtis neatitiktų vaiko interesų ar ribotų jo raidą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas nustatyti mažesnę, tačiau racionalią šios kategorijos išlaidų dalį laikytinas pagrįstu.
101. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai sumažino pramogų išlaidas nuo 200 Eur iki 100 Eur, nes neatsižvelgė, kad jos apima ne tik savaitgalio pramogas (kino teatrą, teatrą, edukacines veiklas, muziejus, pramogų parkus ir pan.), bet ir kasdienes veiklas su draugais ar šeimos nariais, kurios yra būtinos vaiko socialinei raidai. Todėl perteklinis yra ir teismo reikalavimas įrodyti, kad ieškovė vaiko poilsiui kiekvieną savaitgalį išleidžia po 50 Eur. Sveikatos būklė taip pat nėra pagrindas riboti pramogas. Net jei vaikas ir dažnai serga, vis tiek turi teisę į kokybišką laisvalaikį tais laikotarpiais, kai jaučiasi gerai. Sveikatos problemos negali būti naudojamos kaip argumentas riboti vaiko teisę į pramogas ir socializaciją.
102. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors vaiko laisvalaikis ir socialinė veikla yra reikšminga jo visapusiškai raidai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ne patį šio poreikio egzistavimą, o prašomos šiai kategorijai sumos dydžio realumą ir pagrįstumą. Kai prašoma suma viršija protingai įprastą tokio pobūdžio išlaidų lygį, apeliantė turi pagrįsti, kodėl būtent toks dydis yra realus ir būtinas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ir tai, kad vaikas dažnai serga, jo kasdienis grafikas intensyvus, todėl teiginys, jog nuolat patiriamos tokios pramogų išlaidos, yra abejotinas be konkretesnių duomenų. Pirmosios instancijos teismo nustatytas 100 Eur/mėn. dydis nepaneigia vaiko teisės į laisvalaikį ir socializaciją, bet atspindi protingą, realistišką ribą, kurią teismas turi teisę nustatyti.
103. Papildomai pažymėtina, kad byloje nepateikta objektyvių duomenų apie faktiškai ir nuosekliai patiriamas tokio dydžio laisvalaikio išlaidas (pvz., bilietų, abonementų ar kitų reguliarių mokėjimų pagrindžiančių dokumentų), todėl prašomas dydis pagrįstai vertintas kritiškai. Vien bendro pobūdžio paaiškinimai apie galimas ar epizodines veiklas savaime nepatvirtina, kad tokio intensyvumo išlaidos patiriamos nuolat. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad dalis apeliantės nurodomų veiklų (bendravimas su draugais, pasivaikščiojimai, laisvalaikis su šeima) savo pobūdžiu nėra susijusios su reikšmingomis finansinėmis sąnaudomis, todėl socializacijos poreikis negali būti tapatinamas su padidintų piniginių išlaidų būtinybe. Be to, vertinant laisvalaikio išlaidų apimtį, pagrįstai atsižvelgta į vaiko bendrą dienotvarkę, gydymo ir ugdymo užimtumą bei sveikatos būklę, nes šios aplinkybės turi įtakos realioms galimybėms reguliariai dalyvauti mokamose pramogose. Tokios aplinkybės yra reikšmingos nustatant ne teorinį, o faktiškai tikėtiną išlaidų dydį. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismo nustatyta laisvalaikio / pramogų išlaidų apimtis laikytina atitinkančia protingumo ir proporcingumo kriterijus, o apeliantės argumentai dėl nepagrįsto jų sumažinimo atmestini kaip nepagrįsti.
104. Apeliantė nurodo, kad vaikui priteistas išlaikymas neturėjo būti sumažintas vaikui valstybės mokamomis išmokomis. Išmokų vaikams dydis ir mokėjimo tvarka keičiasi priklausomai nuo valstybės vykdomos politikos, o jų tikslas yra suteikti paramą tėvams, tenkinant vaiko poreikius, tačiau tai nereiškia, kad iš tėvų priteistinas išlaikymas privalomai turėtų būti mažinamas išmokų suma ir tais atvejais, kai tėvų turtinė padėtis leidžia tenkinti vaiko poreikius. Tokiu atveju valstybės mokamos išmokos galėtų būti skiriamos papildomiems vaiko poreikiams tenkinti, bet ne tėvų pareigos vykdymui kompensuoti. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės turtinė padėtis yra žymiai prastesnė nei atsakovo ir atsakovo turtinė padėtis leidžia tenkinti visus, tiek būtinuosius, tiek papildomus vaiko poreikius, teismo sprendimas sumažinti priteistiną išlaikymo dydį valstybės vaikui mokamomis išmokomis laikytinas nepagrįstu.
105. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši apeliantės argumentų dalis neatitinka kasacinėje praktikoje taikomų kriterijų. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, nustatant bendrą vaikui reikalingą išlaikymo dydį, jis gali (ir paprastai turi) būti koreguojamas atsižvelgiant į valstybės teikiamas išmokas, nebent būtų įrodyta, jog tėvų finansinės galimybės leidžia visiškai užtikrinti vaiko poreikius be valstybės paramos.
106. Nagrinėjamu atveju apeliantė nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad šalių finansinės galimybės sudaro pagrindą valstybės išmokas vertinti tik kaip papildomas lėšas virš nustatyto vaiko poreikių lygio. Pagal CPK 178 straipsnį, būtent šalis, teigianti tokias aplinkybes, turi pareigą jas įrodyti, tačiau tokia įrodinėjimo pareiga nebuvo įvykdyta. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas patiria papildomas išlaidas, susijusias su vaiko bendravimo teisės įgyvendinimu tarptautiniu aspektu (kelionės, tarpininkavimo ir kitos organizacinės išlaidos). Šios aplinkybės yra reikšmingos vertinant atsakovo realias finansines galimybes skirti išlaikymą ir pagrindžia poreikį nustatyti proporcingą finansinės naštos paskirstymą. Pažymėtina ir tai, kad papildomų išlaidų atsiradimą lėmė vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas vieno iš tėvų iniciatyva, todėl tokios aplinkybės pagrįstai vertintinos nustatant šalių finansinių pareigų pusiausvyrą, atsižvelgiant į kasacinėje praktikoje suformuotą nuostatą, jog vieno iš tėvų sprendimu padidėjusios išlaidos negali būti neproporcingai perkeliamos kitam tėvui.
107. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad vaiko išlaikymo dydis turi būti nustatomas taip, kad būtų užtikrintas ne tik vaiko poreikių tenkinimas, bet ir reali abiejų tėvų galimybė dalyvauti vaiko gyvenime, įskaitant bendravimo teisės įgyvendinimą. Pernelyg didelė finansinė našta vienam iš tėvų gali objektyviai apsunkinti šios teisės įgyvendinimą, o tai neatitiktų vaiko interesų turėti realų ryšį su abiem tėvais. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas, vertindamas valstybės mokamas išmokas kaip vieną iš vaiko poreikių finansavimo šaltinių ir nustatydamas proporcingą šalių finansinių pareigų paskirstymą, veikė laikydamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų bei vaiko interesų prioriteto principo, todėl ši apeliantės argumentų dalis atmestina kaip nepagrįsta.
108. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl priteistino išlaikymo dydžio, iš esmės neatsižvelgė į atsakovo didesnes pajamas ir turtinę padėtį lyginant su ieškove. Atsakovo pajamos sudaro 4 000 Eur, nuomai išleidžia 1 200 Eur, maistui – 1 200 Eur (nors šis dydis abejotinas, kadangi atsakovas dirba restorane ir ten, kaip pats nurodė, pavalgo) bei 300 Eur paskolai, 450 Eur moka laikiną išlaikymą. Tuo tarpu ieškovės pajamos sudaro apie 600 Eur, taip pat gauna vaiko išmokas iš valstybės, kurios sudaro 442,60 Eur/mėn. Taigi šalių pajamos skiriasi net keturis kartus. Be to, teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovė turi išlaikyti du mažamečius vaikus, o atsakovas tik vieną. Be to, vaikas nuolatos gyvena su ieškove ir jai neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas.
109. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ne vien nominalų šalių pajamų dydį, bet jų realias finansines galimybes, įvertinęs atsakovo gyvenimo valstybėje, kurioje pragyvenimo lygis ir būtinosios išlaidos yra reikšmingai didesnės nei Lietuvoje, aplinkybes. Todėl vien formalus pajamų palyginimas savaime neleidžia daryti išvados apie žymiai geresnę atsakovo finansinę padėtį ar sudaro pagrindą didinti priteistiną išlaikymą.
110. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas patiria reikšmingas būtinas išlaidas, susijusias su būsto nuoma, paskolos įmokomis, taip pat su vaiko bendravimo teisės įgyvendinimu tarptautiniu aspektu (kelionių ir kitos su bendravimo organizavimu susijusios išlaidos). Šios aplinkybės yra reikšmingos vertinant atsakovo realias galimybes prisidėti prie vaiko išlaikymo ir pagrįstai buvo įvertintos pirmosios instancijos teismo.
111. Vertindama apeliantės finansinę padėtį, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatyta, jog apeliantė gyvena bendrame ūkyje su sutuoktiniu ir nepatiria būsto nuomos išlaidų, todėl jos faktinė finansinė našta yra mažesnė nei nurodoma vien pagal asmeninių pajamų dydį. Taip pat byloje esantys duomenys apie ilgalaikį ir nuoseklų reikšmingų teisinių paslaugų išlaidų dengimą pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti kaip aplinkybė, leidžianti spręsti apie ieškovės realias finansines galimybes.
112. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliantės argumentas dėl dviejų mažamečių vaikų nėra lemiamas sprendžiant šioje byloje nustatytino išlaikymo dydį. Antrojo vaiko atsiradimas yra naujos šeimos finansinių įsipareigojimų dalis, kuri negali būti automatiškai perkeliama kitam tėvui didinant jo pareigą išlaikyti vaiką iš ankstesnių santykių. Sprendžiant dėl išlaikymo dydžio, esminiai kriterijai yra konkretaus vaiko poreikiai ir abiejų jo tėvų galimybės juos užtikrinti.
113. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad tėvų turtinė padėtis yra reikšmingas, tačiau ne vienintelis kriterijus nustatant išlaikymo dydį – kiekvienu atveju turi būti vertinama šalių pajamų, turto, būtinųjų išlaidų ir vaiko poreikių visuma. Taip pat teismas negali priteisti tokio dydžio išlaikymo, kuris viršytų objektyvias tėvų finansines galimybes. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šalių finansinę padėtį pagal byloje esančių įrodymų visumą ir pagrįstai nustatė proporcingą išlaikymo dydį, todėl apeliantės argumentai dėl netinkamai įvertintos atsakovo turtinės padėties nesudaro pagrindo keisti sprendimą.
Dėl procesinės bylos baigties
114. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai jas ištyrė, tinkamai taikė ir aiškino procesinės, materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį pakeisti pagrindo nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
115. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Kadangi į esminius apeliaciniu skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, apeliacinės instancijos teismas šių argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
116. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
117. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, todėl jos patirtos bylinėjimosi išlaidos už apeliacinio skundo parengimą neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
118. Atsakovas pateikė duomenis apie patirtas 1 800,00 Eur bylinėjimosi išlaidas parengiant atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą. Išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Įvertinus atsakovo atsiliepimo turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, darytina išvada, kad atsakovo prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba, yra pagrįstos ir teisėtos. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, iš ieškovės priteistinos atsakovo apeliacinės instancijos teisme turėtos 1 800,00 Eur teisinės pagalbos išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui S. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės K. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 800,00 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.