Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Kavaliausko, Nerijaus Masiulio ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2022 m. liepos 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės apribojimu 9 mėnesiams, paskiriant intensyvią priežiūrą elektroninio stebėjimo priemonėmis – įpareigojant A. V. būti namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), nuo 22 val. iki 7 val., jei tai nesusiję su darbu, mokslu ir gydymo paslaugomis, bei įpareigojant jį dalyvauti elgesio pataisos programoje, išklausant ją per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 20 straipsnis, 324 straipsnio 6 dalis). BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

6. Nuteistasis A. V. apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, mano, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nepagrįstai jį nuteisė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį, nes jis sudavė smūgius G. P., siekdamas apsiginti, kadangi G. P. pirmas jį užsipuolė, suduodamas jam smūgius į veidą. Todėl A. V. prašo skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2022 m. liepos 14 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo ir A. V. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje

7. Pažymėtina, kad įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo ar jo gynėjo lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

8. Įvertinus bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas A. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė dėl A. V. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. V. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė patį nuteistąjį (tuo metu – kaltinamąjį) A. V., nukentėjusįjį G. P., liudytojus M. K., R. G. ištyrė (išvardino) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Teismas tyrė bei analizavo tiek A. V. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – A. V. teisinančius – įrodymus (paties A. V. parodymus). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, visos bylos aplinkybės išsamiai išnagrinėtos, laikantis objektyvumo, teisingumo ir rungimosi principų. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo A. V. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrįsta nuosprendyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu. Be to, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismas taip pat atliko įrodymų tyrimą ir ištyrė bei prie bylos pridėjo Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esantį įsiteisėjusį Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2022 m. balandžio 29 d. teismo baudžiamąjį įsakymą, kuriuo G. P. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, dėl šioje byloje nagrinėjamo įvykio metu panaudoto fizinio smurto A. V. atžvilgiu.

9. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata, arba jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai.

10. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme A. V. parodė, kad žodinio konflikto metu G. P. pirmas jam smogė kumščiu į veidą, tuomet jie susigrūmė ir gindamasis nuo nukentėjusiojo G. P. smūgių, jis galėjo pliauska pastarajam suduoti (1 t., b. l. 118-119, 127, 162-163). 2022 m. balandžio 8 d. akistatos su nukentėjusiuoju G. P. metu A. V. parodė iš esmės tas pačias byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes (1 t., b. l. 36-37). Nors viso proceso metu A. V. parodymai dėl byloje nagrinėjamo konflikto aplinkybių buvo iš esmės nuoseklūs, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šiuos A. V. parodymus ir vadovavosi nukentėjusiojo G. P. bei liudytojų M. K. bei R. G. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, o taip pat rašytine bylos medžiaga ir jų pagrindu nustatė, kad A. V. 2022 m. kovo 15 d. apie 14 val. namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinėje, tarpusavio žodinio konflikto metu, panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį G. P. ir savo veiksmais nukentėjusiajam G. P. sukėlė fizinį skausmą ir padarė muštinę žaizdą bei nubrozdinimą pakaušio srityje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą.

11. Nukentėjusysis G. P. pirmosios instancijos teisme parodė, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu su draugu M. K. nuėjo pas kaimynę R. G. pasikviesti ją į savo gimtadienį ir namo koridoriuje sutiko A. V., tarp jo ir A. V. kilo žodinis konfliktas dėl malkų ir A. V. nieko nelaukęs trenkė jam pliauska vieną smūgį į pakaušį. Tada jis supykęs A. V. apstumdė, sudavė kumščiu į veidą, už tai jau yra nubaustas (1 t., b. l. 163). Nukentėjusysis G. P. pirmosios instancijos teisme parodymus davė būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Iš esmės tokius pačius parodymus nukentėjusysis G. P. davė ir apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 13-15, 27), savo parodymus jis patvirtino ir akistatos su A. V. metu (1 t., b. l. 36-37). Netikėti nukentėjusiojo G. P. parodymais bei jais nesivadovauti pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo, nes jie, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, viso ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme dėl esminių byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybių buvo iš esmės nuoseklūs, logiški ir aiškūs, juos patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys. Taigi nėra pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymų patikimumu.

12. Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiojo G. P. viso proceso metu duotus parodymus kitų bylos duomenų kontekste, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais patikėjo ir rėmėsi. Nukentėjusiojo G. P. parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis) – tai liudytojo M. K. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu kilusio žodinio konflikto metu A. V. sudavė G. P. su pliauska per galvą, tada G. P. trenkė atgal ir jie abu apsistumdė (1 t., b. l. 56-57, 170); liudytojos R. G. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu išgirdusi skambutį į buto duris ir atidariusi duris, pamatė, kaip A. V. su medine pliauska sudavė G. P. per pakaušį, tada G. P. A. V. parvertė ant žemės ir jiedu koridoriuje pradėjo stumdytis. Tai pamačiusi, ji užsidarė buto duris, tačiau girdėjo koridoriuje bildesį (1 t., b. l. 51, 171); 2022 m. kovo 28 d. pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole (1 t., b. l. 13-23), 2022 m. kovo 28 d. asmens (G. P.) apžiūros protokole (1 t., b. l. 40), 2022 m. kovo 17 d. įvykio vietos apžiūros protokole (1 t., b. l. 65-73), 2022 m. kovo 18 d. daiktų apžiūros protokole (1 t., b. l. 77-80); 2022 m. kovo 15 d. 14.30 val. G. P. pranešime policijai (ROIK (duomenys neskelbtini)), kad prieš 30 minučių laiptinėje kaimynas su malka trenkė per galvą (1 t., b. l. 60-61) užfiksuoti duomenys; Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl G. P. nustatytų kūno sužalojimų, jų padarymo būdo užfiksuoti duomenys (1 t., b. l. 48). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo A. V. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti.

13. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog nukentėjusysis G. P. bei liudytojai M. K., R. G. galėjo apkalbėti nuteistąjį A. V., apkaltinti jį nusikaltimo padarymu ir dėl to būtų davę neobjektyvius parodymus. Tiek nukentėjusysis G. P., tiek liudytojai M. K., R. G. parodymus pirmosios instancijos teisme davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų ar paaiškinimų davimą.

14. Nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde, abejodamas nukentėjusiojo G. P. parodymų patikimumu ir objektyvumu, nurodo, kad nukentėjusysis su pareiškimu į policiją kreipėsi praėjus dviem savaitėms ir tik po to, kuomet sužinojo, jog jis (A. V.) kreipėsi į policiją dėl sumušimo. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nepaneigia fakto, kad A. V. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Kaip matyti iš nukentėjusiojo G. P. parodymų ikiteisminio tyrimo metu pirmosios instancijos teisme, jis paaiškino tokio savo elgesio priežastis. A. V. parodė, kad jis iškart po įvykio nesiruošė rašyti pareiškimo policijoje, galvojo, kad pavyks su A. V. susitaikyti, kai pradėjo skaudėti galvą, jis išsikvietė greitąją medicinos pagalbą. Tačiau A. V. nesutikus taikytis ir nurodžius, kad jis kreipėsi į policiją ir pateikė pareiškimą, tuomet jis irgi nutarė parašyti pareiškimą policijoje (1 t., b. l. 27, 163). Taip pat pažymėtina, kad kiekvieno žmogaus reakcija į patirtą smurtą yra individuali, todėl pakankamai santūri nukentėjusiojo G. P. reakcija į A. V. jo atžvilgiu pavartotą smurtą nagrinėjamos bylos kontekste negali būti vertinama kaip A. V. teisinantys duomenys, juo labiau, kad smurto padariniai įrodyti ne tik paties nukentėjusiojo parodymais, bet ir teismo medicininio tyrimo duomenimis.

15. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. V. teigia, kad sudavė smūgius G. P., siekdamas apsiginti, nes G. P. pirmas jį užsipuolė, suduodamas jam smūgius į veidą.

16. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Be to, kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-316/2012, 2K-275/2013, 2K-282/2014, 2K-364/2014, 2K-568-139/2015, 2K-90-746/2017, 2K-163-303/2017, 2K-9-719/2018, 2K-221-511/2018, 2K-3-648/2021).

17. Kiekvienu atveju sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi ir tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/2010, 2K-7-313/2012, 2K-9-719/2018). Patikrinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad pagal byloje teismo nustatytą nagrinėjamo įvykio situaciją bei jo dalyvių veiksmus pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesvarstė, ar A. V. veiksmuose buvo būtinosios ginties (BK 28 straipsnis) požymių.

18. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo, kad 2022 m. kovo 15 d. apie 14 val. namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinėje tarp A. V. ir G. P. įvyko konfliktas, tačiau pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, nuo kurio A. V.turėjo teisę gintis, šioje byloje nenustatytas. Kaip matyti iš bylos medžiagos (nukentėjusiojo G. P., liudytojų M. K., R. G. parodymų, rašytinės bylos medžiagos), žodinį konfliktą iniciavo nukentėjusysis G. P., paklausęs A. V., kada grąžins iš jo draugo pavogtas malkas, po ko A. V. jam trenkė pliauska į pakaušį. Nukentėjusysis G. P. pajutęs fizinį skausmą ir supykęs dėl tokio A. V.elgesio apstumdė A. V., sudavė jam kumščiu į veidą, trenkė į kitas kūno vietas. Taigi, šiuo atveju matyti, kad G. P. fizinio pobūdžio veiksmus A. V. atžvilgiu pradėjo po to, kai šis jam pliauska trenkė į pakaušį. Nors konfliktas kilo dėl G. P. klausimo apie pavogtas malkas, tačiau aktyvius neteisėtus veiksmus pirmasis vis dėl to atliko (panaudojo fizinį smurtą) A. V. G. P. atžvilgiu.

19. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2022 m. balandžio 29 d. teismo baudžiamuoju įsakymu G. P. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, už tai, kad jis 2022 m. kovo 15 d., apie 14 val., gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), koridoriuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu, tyčia, smogė tyrimo metu nenustatytą kiekį kartų rankomis, kojomis ir medine lazda nukentėjusiajam A. V. į įvairias kūno vietas, tokiais savo veiksmais padarė nukentėjusiajam nubrozdinimą viršugalvyje, daugybines kraujosruvas abiejuose dilbiuose, atitinkančius nežymų sveikatos sutrikdymą ir tuo sukėlė fizinį skausmą. Tiek jau išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje, kurioje G. P. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tiek šioje nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje G. P. pripažino, jog po A. V. jam suduoto smūgio į pakaušį jis supyko ir pats puolė mušti A. V.. Atsižvelgusi į šias aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra neginčytinai nustatyta, jog 2022 m. kovo 15 d. apie 14 val. tarp G. P. ir A. V. įvyko konfliktas, po to peraugęs į muštynes, kurių metu tiek nukentėjusysis G. P., tiek nuteistasis A. V. smurtavo vienas kito atžvilgiu ir padarė vienas kitam sužalojimus. Nagrinėjamu atveju vyko abipusės muštynės, o ne buvo susidariusi būtinosios ginties situacija. Abi pusės konfliktavo žodžiu, po to vartojo fizinį smurtą vienas kito atžvilgiu. Tiek A. V., tiek G. P. vienas kito atžvilgiu smurtą naudojo ne besigindami vienas nuo kito, o dėl tarp jų kilusio konflikto, kuris peraugo į muštynes. Taigi nuteistasis A. V. tyčia sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam G. P..

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas, o įrodinėjimo procesas neturi ir negali būti begalinis. Teismas kiekvienu atveju turi teisę nuspręsti dėl įrodymų pakankamumo. Nagrinėjamu atveju, kaip jau aptarta, A. V. kaltei pagrįsti pakanka byloje surinktų ir ištirtų įrodymų, kurie tarpusavyje sudaro logiškai bei nuosekliai susijusią įrodymų grandinę. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje atlikti visi procesiniai veiksmai, kuriais surinktas pakankamas įrodymų kiekis, leidžiantis daryti pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir kad ją padarė būtent A. V..

21. Vadovaudamasi anksčiau paminėtų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis A. V. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia. Byloje nustatytas konflikto pobūdis, nuteistojo A. V. elgesys, naudojant fizinį smurtą nukentėjusiojo G. P. atžvilgiu, patvirtina, kad A. V. suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus (G. P.) sveikatą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2022 m. liepos 14 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – A. V. išteisinti, nėra pagrindo.

22. Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. V. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, tinkamai vertino šios nusikalstamos veikos sudėties požymius nagrinėdamas ne tik A. V. atliktus neteisėtus veiksmus bei G. P. patirtus sužalojimus, bet ir vertindamas visą susidariusią konfliktinę situaciją. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, iš esmės visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam A. V. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, nesant esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus ir naikinti ar keisti teismo sprendimą.

Dėl nuteistajam A. V. paskirtos bausmės

23. Apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti, tačiau įvertinus tai, kad apeliaciniu skundu prašoma nuteistąjį išteisinti, pasisakytina ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

24. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Pirmosios instancijos teismas A. V. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą nubaudė laisvės apribojimu 9 mėnesiams, kartu paskiriant intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis ir įpareigojant A. V. būti namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), nuo 22 val. iki 7 val., jei tai nesusiję su darbu, mokslu ir gydymo paslaugomis, bei dalyvauti elgesio pataisos programoje, išklausant ją per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo. Skirdamas bausmę A. V. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tai yra į tai, kad A. V. padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), veikė tyčia, į kaltininko asmenybę – į tai, kad A. V. yra teistas, tame tarpe ir už smurtinio pobūdžio nusikaltimų padarymą, teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, nedirba, neregistruotas Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, pensininkas. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad yra dvi nuteistojo A. V. atsakomybę sunkinančios aplinkybės (tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas)), o jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra.

25. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo A. V. atžvilgiu bus pasiekti jam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, paskyrus straipsnio sankcijoje numatytą laisvės apribojimo bausmę, šiek tiek mažesnę nei šios bausmės rūšies vidurkis (BK 48 straipsnio 2 dalis) (skundžiamame nuosprendyje klaidingai nurodyta, kad skiriamos bausmės dydis šiek tiek didesnis nei šios bausmės rūšies vidurkis). Pirmosios instancijos teismo nuteistajam A. V. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė (laisvės apribojimas 9 mėnesiams kartu su įpareigojimais) nėra per giežta ar aiškiai neteisinga, mažinti ją ar paskirti švelnesnę kitos rūšies bausmę nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad nuteistajam A. V. ankstesniais teismų nuosprendžiais už nusikalstamas veikas skirtos švelnesnės bausmės (mažesnė laisvės apribojimo bausmė) teigiamo poveikio nepadarė, jis nekeitė savo elgesio ir toliau darė naujas nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam A. V. už nusikalstamą veiką paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, todėl keisti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2022 m. liepos 14 d. nuosprendį dėl nuteistajam paskirtos bausmės nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.