- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-19
- Bylos Nr.
- 1A-849-185-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-50-1-00061-2014-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eligijus Gladutis, Jolanta Raščiuvienė
- Nuteistasis
- A. J.
- Civilinis ieškovas
- A. S., P. S.
- Advokatai
- Antanas Cemnolonskas
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Eligijaus Gladučio, sekretoriaujant Daivai Liandzbergienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-09-18 nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 5 d. ir jam paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., 9 d., paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su 2014-03-14 Panevėžio miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, ir A. J. paskirta galutinė trejų metų laisvės atėmimo bausmė. Į bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta pagal 2014-03-14 teismo baudžiamąjį įsakymą. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 5 p. ir 67 str. 1 d., 2 d. 1 p., 68 str., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant A. J. tęsti darbą, ir paskirta jam baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones vieneriems metams. Priteista iš AB ,,Lietuvos draudimas“ A. S. ir P. S. po 8632 Lt (2500 Eur) ir iš A. J. A. S. 21 368 Lt (6188,60 Eur), o P. S. 19 368 Lt (5609,36 Eur) neturtinės žalos atlyginimo. Priteista iš A. J. P. S. 2300 Lt (666,12 Eur) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. J. nuteistas už tai, kad 2014 metų vasario 10 dieną, apie 19 val. 15 min., Panevėžyje, ties (duomenys neskelbtini) gatvių sankryža esančioje pėsčiųjų perėjoje, vairuodamas automobilį „Seat Alhambra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 37 punkto reikalavimus – artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos ir privalėdamas sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą pėsčiųjų perėjoje išėjusį pėsčiąjį, nesustojo ir pėsčiojo nepraleido, dėl ko partrenkė jam iš kairės pusės per pėsčiųjų perėją ėjusį pėsčiąjį J. S., ir dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu pėsčiajam J. S. buvo padaryti šie sužalojimai: poodinės kraujosruvos keliuose ir dešinėje blauzdoje, muštinės žaizdos kaktoje ir nosies nugarėlėje, kaktikaulio lūžis, kraujosruvos kaktos, krūtinės dešinės pusės ir dešinio žasto minkštuosiuose audiniuose, galvos smegenų sukrėtimas (kliniškai), dešinės pusės VII-VIII-IX-X-to šonkaulių lūžiai, dešinio žastikaulio kaklelio lūžis, dešinės girnelės ir abiejų blauzdikaulių bei šeivikaulių lūžiai, ir 2014-03-12 J. S. VšĮ Panevėžio Respublikinėje ligoninėje nuo patirtų sužalojimų mirė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. J. prašo pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-09-18 nuosprendį, sumažinti iš jo priteistą neturtinę žalą ir panaikinti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones vieneriems metams.
Nurodo, kad pripažįsta, jog nukentėjusiesiems buvo padaryta neturtinė žala. Tačiau mano, kad teismas, priteisdamas nurodyto dydžio neturtinę žalą, itin sureikšmino nukentėjusiųjų ieškinyje prašomą priteisti pinigų sumą ir žalos dydžio neįvertino visų bylos aplinkybių kontekste. Tai akivaizdžiai prieštarauja teisingumo principui. Teismas, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą, formaliai nuosprendyje nurodė, jog atsižvelgia į jo turtinę padėtį, tačiau faktiškai jo turtinės padėties neįvertino ir priteisė per didelį neturtinės žalos atlyginimą. Teismas neturtinės žalos dydį įvertino 60 000 Lt ir abiem nukentėjusiesiems priteisė po 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Tačiau mano, kad tai yra teismų praktikoje susiformavęs maksimalus dydis, priteisiamas dėl pilnamečių vaikų ar tėvų žūties. Jis labai apgailestauja dėl padaryto nusikaltimo ir sutinka atlyginti neturinę žalą. Tačiau prašo teismo atkreipti dėmesį į tai, kad neturtinė žala priteisiama ne už gyvybės praradimą, o dėl artimo bendravimo, šiltų santykių ir jų vystymo perspektyvų su mylimu žmogumi netekties. Nukentėjusieji nepateikė reikšmingų duomenų apie patirtą neturtinę žalą. Ieškinyje jie nurodė, kad patyrė dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, emocinę depresiją. Pažymų iš gydymo įstaigų, jog būtų kreipęsi į medikus dėl emocinių sutrikimų, nepateikė. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusiesiems dėl šio nusikaltimo būtų sutrikusi sveikata. Kai dėl pažeidimo nukenčia ne viena auka, apskaičiuota žala gali pasiekti tokį dydį, kuris taptų nepakeliama našta kaltininkui. Jis šeimoje yra vienintelis dirbantis asmuo. Nekilnojamojo turto, kurį pardavęs galėtų atlyginti neturtinę žalą, neturi, santaupų taip pat neturi. Jo uždarbis nėra didelis, o jis turi sumokėti mokesčius ir išlaikyti nedirbančią žmoną. Negalima pamiršti, kad pagarbos išraiška vienam subjektui neturi paneigti minimalių kaltininko interesų gyventi orų gyvenimą, neturi jo įstumti į beviltišką ekonominę padėtį, nes tai sukeltų akivaizdžią subjektų priešpriešą ir kartu socialinio gyvenimo nestabilumą. Nurodo, kad nukentėjusiajam P. S. tuojau po įvykio, pagal savo išgales, atlygino 2000 Lt neturtinės žalos. Mano, kad teismas neteisingai įvertino, jog vienoda neturtinė žala padaryta tiek nukentėjusiajai A. S., tiek jos sūnui P. S.. P. S. kartu su tėvais negyveno, jis turi savo šeimą, todėl mano, kad jo ryšys su tėvais yra atitolęs, jam turėjo būti priteista mažesnė suma neturtinei žalai atlyginti negu A. S.. Nors teismas nuosprendyje nurodė, jog J. S. girtumo nelaiko dideliu neatsargumu ar nerūpestingumu, tačiau mano, kad tokia būsena turėjo įtakos neigiamoms pasekmėms. J. S. kraujyje buvo rasta 2,49 promilės alkoholio. Esant tokiam girtumui žmogaus orientacija yra sutrikusi. Jis važiavo neviršydamas leistino greičio ir stebėjo prie perėjos stovėjusius žmones, tačiau nepastebėjo jau į perėją įžengusio J. S., o jis taip pat neįvertino situacijos ir nesustojo. Gydančios gydytojos pažymoje nurodyta, jog J. S. buvo abstinencijos sindromas, deliras, todėl darytina išvada, kad jis alkoholį vartojo dažnai. Prašo įvertinti visas bylos aplinkybes, jo turtinę padėtį ir sumažinti iš jo priteistos neturtinės žalos dydį.
Nurodo, kad teismas uždraudė jam naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones vieneriems metams. Tačiau teismas minėtą baudžiamojo poveikio priemonę pritaikė nemotyvuotai ir visiškai nepagrįstai. Jis pažeidė tik vieną KET punkto reikalavimą, t. y. 37 p., o jo pažeidimas nėra priskiriamas prie šiurkščių. Automobilį jis vairavo blaivus. Jis dirba santechniku pagal individualią veiklą, visus įrankius, reikalingus darbui, vežasi savo automobiliu. Šiam darbui atlikti reikia daug ir įvairių įrankių, kurių susidėti į vieną lagaminą nėra galimybės, todėl užraudus jam naudotis teise vairuoti transporto priemones, jis negalės vykdyti teismo jam skirto įpareigojimo – tęsti darbą, o negalėdamas uždirbti, negalės atlyginti ir neturtinės žalos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusiųjų atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 str. 2 d. nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Nuteistojo A. J. kaltė padarius BK 281 str. 5 d. numatytą nusikalstamą veiką įrodyta apkaltinamajame nuosprendyje išanalizuotais ir įvertintais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, jo įvykdytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos ir teisingai pritaikė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų normas. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. J. šių aplinkybių, t. y. kaltės ir veikos juridinės kvalifikacijos bei jam paskirtos bausmės, neginčija, tačiau nesutinka su jam paskirta baudžiamojo poveikio priemone – uždraudimu naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones vieneriems metams bei nukentėjusiesiems priteistos atlyginti neturtinės žalos dydžiu ir atitinkamai prašo panaikinti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę bei sumažinti nukentėjusiesiems priteistos atlyginti neturtinės žalos dydį, todėl aukštesnės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 str. 3 d. išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
Kaip matyti iš skundžiamo teismo nuosprendžio, nuteistajam A. J. kartu su bausme paskirta ir baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones vieneriems metams, kurią, kaip minėta, apeliaciniu skundu nuteistasis ginčija ir prašo ją panaikinti. A. J. manymu, ši baudžiamojo poveikio priemonė jam paskirta nepagrįstai ir visai nemotyvuotai, nes jis pažeidė tik vieną KET punktą, t. y. 37 p., kurio pažeidimas nėra priskiriamas prie šiurkščių, aptariamo įvykio metu automobilį vairavo blaivus, be to, užraudus jam naudotis teise vairuoti transporto priemones jis negalės vykdyti teismo jam skirto įpareigojimo – tęsti darbą (dirba santechniku ir savo automobiliu vežiojasi visus įrankius, reikalingus darbui), o negalėdamas uždirbti, negalės atlyginti ir neturtinės žalos. Nors ir sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje plačiau neišdėstė motyvų, kodėl nuteistajam skiria šią baudžiamojo poveikio priemonę, tačiau pripažinti, kad ji A. J. buvo paskirta nepagrįstai, kolegija neturi pagrindo.
BK 67 str. 1 d. numatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. To paties straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta viena iš baudžiamojo poveikio priemonių – uždraudimas naudotis specialia teise. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad uždraudimas naudotis specialia teise gali būti skiriamas kartu su bausme. BK 68 str. nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, įskaitant ir teisę vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Taigi vienintelė būtina nurodytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo sąlyga yra tai, kad asmuo nusikalstamą veiką padarė naudodamasis specialia teise. Jokių kitų būtinų šios priemonės taikymo sąlygų baudžiamasis įstatymas nenumato. Tačiau nurodyta įstatymo formuluotė reiškia ir tai, kad uždraudimo naudotis specialia teise paskyrimas nėra privalomas: tais atvejais, kai asmuo nusikalstamą veiką padaro naudodamasis specialia teise, teismas privalo apsvarstyti šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo klausimą ir motyvuotai nuspręsti taikyti ją ar ne.
Pagal susiformavusią teismų praktiką uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET ar BK 281 str. numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeidęs KET ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20/2011, 2K-103/2010, 2K-353/2009, 2K-366/2008). Taigi svarbia aplinkybe sprendžiant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimą gali būti pripažintas ankstesnis kaltininko administracinis baustumas už KET pažeidimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-366/2008, 2K-135/2008, 2K-13/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo naujausioje praktikoje (baudžiamosios bylos Nr. 2K-599/2012, 2K-383/2013) taip pat pabrėžė, jog teismų sprendimą taikyti baudžiamojo poveikio priemonę lemia nuteistojo sistemingas ir piktybiškas KET pažeidinėjimas.
Iš byloje esančios teistumo pažymos matyti, kad A. J. tokio pobūdžio nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą. Aptariamo įvykio metu automobilį jis vairavo būdamas blaivus. Taip pat jis pažeidė tik vieno KET punkto reikalavimą, t. y. 37 p., tačiau dėl šio KET punkto pažeidimo kilo itin sunkūs, nepataisomi padariniai – žuvo žmogus (J. S.). Be to, iš baudžiamojoje byloje esančios asmens baustumo pažymos matyti, kad nuteistasis A. J. nėra drausmingas ir atsakingas vairuotojas, naudodamasis jam suteikta specialia teise vairuoti transporto priemones daro teisės pažeidimus – laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio 3 d. iki 2013 m. lapkričio 5 d. apeliantas administracinėn atsakomybėn už KET pažeidimus buvo traukiamas net 8 kartus, iš jų keturis kartus administracinėn atsakomybėn jis buvo traukiamas už leistino greičio viršijimą (taip pat ir gyvenvietėse). Baustumo pažymoje nurodyti paskutiniai trys A. J. padaryti pažeidimai yra būtent leistino greičio viršijimas. Taigi iš šių aplinkybių akivaizdu, kad A. J. taikytų administracinių nuobaudų tikslai jo atžvilgiu pasiekti nebuvo. Jis išvadų dėl savo netinkamo elgesio nepadarė ir toliau nesilaikė KET, aptariamo įvykio metu vairuodamas transporto priemonę kaip padidinto pavojaus šaltinį apeliantas nebuvo pakankamai atidus, kas galų gale sąlygojo nusikalstamos veikos padarymą, dėl kurios kilo itin sunkūs, nepataisomi padariniai. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad teisės vairuoti transporto priemones atėmimas apsunkins jo profesinės veiklos galimybes, nėra pagrindas pripažinti, jog įstatymo taikymo aspektu paskirta priemonė prieštarauja teisingumo principui ir yra neproporcinga nuteistojo padarytai veikai bei bylos duomenims, kurie negatyviai apibūdina jo vairavimą iki nusikalstamos veikos padarymo, juolab kad, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, šios baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas nesudaro jokių kliūčių apeliantui tinkamai vykdyti teismo jam skirtą įpareigojimą – tęsti santechniko darbą. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas analogiškoje byloje pažymėjo, jog taikant baudžiamąją atsakomybę yra svarbiausia bausmės tikslai, kurie pasiekiami įstatyme numatytomis priemonėmis (kasacinė nutartis Nr. 2K-121/2014), o ne, aukštesnės instancijos teismo nuomone, kaltininko noras išvengti galimai su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu jam kilsiančių suvaržymų ar nepatogumų. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. J. uždraudus vairuoti kelių transporto priemones, bus užkirstas kelias jam toliau pažeidinėti KET ir naudojantis šia teise daryti naujus pažeidimus, kuriais keliama grėsmė ne tik jo paties, bet ir kitų eismo dalyvių sveikatai, gyvybei ir turtui, t. y. būtent šios priemonės paskyrimu bus užtikrintas visuomenės saugumas. Taigi atsižvelgus į pirmiau nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino šią baudžiamojo poveikio priemonę tinkama bausmės tikslams pasiekti, teisingai parinkdamas jos taikymo terminą, todėl panaikinti šią apeliantui paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo.
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. J. taip pat prašo sumažinti žuvusiojo žmonai ir sūnui pirmosios instancijos teismo priteistus civilinius ieškinius neturtinei žalai atlyginti, motyvuodamas tuo, kad nors teismas nuosprendyje ir nurodė, jog atsižvelgia į jo turtinę padėtį, tačiau faktiškai jo turtinės padėties neįvertino, o nukentėjusieji nepateikė teismui jokių dokumentų, pagrindžiančių, kad dėl patiriamų emocinių, dvasinių sutrikimų jiems būtų pablogėjusi sveikata ir civiliniame ieškinyje tik formaliai nurodė, jog patyrė dvasinius išgyvenimus ir emocinį sukrėtimą. Be to, žuvusiojo sūnus negyveno kartu su žuvusiuoju (turi savo šeimą), todėl mano, kad jo ryšys su tėvu buvo atitolęs ir jam turėjo būti priteista mažesnė pinigų suma neturtinei žalai atlyginti negu žuvusiojo sutuoktinei. Apeliantas nesutinka su tuo, kad žuvusiojo neblaivumo teismas nepripažino dideliu jo neatsargumu ir nerūpestingumu. Jis teigia ir tai, kad negalima jo įstumti į tokią beviltišką ekonominę padėtį, jog jis nebeturėtų galimybės gyventi orų gyvenimą.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su apylinkės teismo skundžiamame nuosprendyje išdėstytais neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiesiems motyvais, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išanalizavo ir įvertino visus reikšmingus neturtinės žalos dydžio apskaičiavimo kriterijus, skundžiamame nuosprendyje argumentuotai pagrįsdamas kiekvieno iš jų taikymą, jų visumos reikšmę bei įtaką sprendžiant apie teisingą piniginės kompensacijos už neturtinių vertybių pažeidimą dydį, todėl keisti šią nuosprendžio dalį, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, taip pat nėra jokio teisinio pagrindo.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai A. S. (žuvusiojo J. S. sutuoktinė) ir P. S. (žuvusiojo sūnus) pareiškė civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo, prašydami solidariai iš kaltininko A. J. ir AB „Lietuvos draudimas“ priteisti jiems po 75 000 Lt kiekvienam, nes jie dėl artimo žmogaus netekties patyrė didžiulius dvasinius išgyvenimus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją.
Pirmosios instancijos teismas abiejų nukentėjusiųjų prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimo sumas sumažino iki 30 000 Lt, priteisdamas po tokią sumą kiekvienam nukentėjusiajam atlyginti subsidiariai iš abiejų civilinių atsakovų - draudimo kompanijos (po 8632 Lt kiekvienam nukentėjusiajam) ir nuteistojo A. J., sumažindamas nukentėjusiajam P. S. mokėtiną sumą 2000 Lt, kurią A. J. jam (P. S.) jau sumokėjo, t. y. iš nuteistojo nukentėjusiajai A. S. priteisė 21 368 Lt, nukentėjusiajam P. S. priteisė 19 368 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. 1 d. įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, jog neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą, yra pažymėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma kompensuoti. Teismo funkcija – kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo asmens patirtą fizinį ir dvasinį skausmą ir kitus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus. Priteistinos neturtinės žalos dydį bylose lemia konkrečios aplinkybės, kurios įvairiose bylose būna skirtingos, todėl ir teismų praktika nustatant neturtinės žalos dydį yra įvairi (kasacinė nutartis Nr. 2K-397/2012). Be abejo, žmogaus sveikata, gyvybė yra aukščiausios vertybės, todėl išgyvenimai, sukelti dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų, yra ypač dideli (kasacinės nutartys Nr. 2K-195/2014, 2K-628/2013 ir kt.).
Akivaizdu, šioje byloje to niekas ir neginčija, kad nuteistasis, nors ir neatsargiais veiksmais, tačiau vis dėlto pažeidė aukščiausią teisinį gėrį – žmogaus gyvybę, kurio įkainoti neįmanoma, kaip neįmanoma išmatuoti nukentėjusiųjų dėl netekties patirto dvasinio skausmo bei kančių. Patirta dvasinė skriauda tik dalinai gali būti įvertinta ir kompensuota materialiai. Padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas, tarp jų ir materialinė kompensacija, negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną tik kai kada (geriausiu atveju) galima iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią kompensaciją už moralinę žalą (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Tačiau negalėjimas tiksliai apibrėžti neturtinės žalos ir jos visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama beribės kompensacijos. Neturtinės žalos atlyginimo priteisimas iš kaltininko negali būti siejamas su kaltininko nubaudimu, kadangi neturtinės žalos paskirtis - kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiųjų patirtą fizinį ir dvasinį skausmą bei kitus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, o nelaimė nukentėjusiesiems taip pat negali būti pasipelnymo šaltinis. Dėl to įstatymas numato kriterijus, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatydamas žalos kompensavimo dydį.
Pažymėtina, kad nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitus ignoruoti. Kad ir kokie skaudūs būtų įvykio padariniai, teismas privalo vertinti visumą ir taip nustatyti maksimaliai teisingą, situaciją atitinkantį neturtinės žalos atlyginimo dydį. Nepaisant asmens padaryto pažeidimo ir prievolės atlyginti padarytą neturtinę žalą, svarbu užtikrinti, kad žalos padaręs asmuo realiai galėtų sumokėti nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos dydį ir būtų suinteresuotas tai padaryti kiek įmanoma greičiau, o nukentėjęs asmuo realiai gautų jam priteistą sumą (kasacinė nutartis Nr. 2K-272/2011). Todėl teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir kt. Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros (kasacinės nutartys Nr. 2K-383/2010, 2K-4/2011).
Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu priteisdamas nukentėjusiesiems iš nuteistojo A. J. pirmiau paminėtas pinigų sumas neturtinei žalai atlyginti, atsižvelgė į apelianto padarytos veikos sukeltas pasekmes, o būtent į tai, kad nukentėjusiesiems artimiausio žmogaus (sutuoktinio ir tėvo) mirtis sukėlė didelę dvasinę skriaudą – sielvartą ir gilius išgyvenimus. Kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad artimo žmogaus netektis sukelia stiprius dvasinius išgyvenimus, kurie išlieka visą likusį gyvenimą, negrįžtamai pakeičia įprastą šeimos gyvenimo būdą. Nukentėjusieji dėl žuvusio jiems artimo žmogaus patyrė vidinį skausmą, neigiamas emocijas, praradimą ir nebeegzistuojantį artimo asmens ryšį. Sukeltos pasekmės – žmogaus mirtis – negali būti pašalintos, sumažintos, laikytinos pačiomis sunkiausiomis. Tačiau apylinkės teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiesiems klausimą bei sumažindamas civilinių ieškinių reikalavimus daugiau negu per pusę, atsižvelgė ir į tai, kad nukentėjusieji daugiau jokių kitų papildomų aplinkybių bei įrodymų savo civiliniams ieškiniams pagrįsti nepateikė, t. y. jie nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių, jog būtų kreipęsi į medikus dėl patiriamų emocinių, dvasinių sutrikimų, kad būtų jiems paskirti vartoti medikamentai ar kt. Nuteistasis apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad nukentėjusysis P. S. nepatyrė tokios neturtinės žalos, kokia jam priteista skundžiamu teismo nuosprendžiu, nes jis turi savo šeimą ir kartu su tėvais nebegyveno, todėl jo su žuvusiu tėvu nesiejo artimas ryšys. Kolegija pažymi, kad, nors nukentėjusysis P. S. turi savo šeimą ir kartu su tėvais nebegyveno, tačiau šios aplinkybės nepaneigia jį su žuvusiu tėvu siejusio artimo ryšio. Byloje nėra duomenų, kurie paneigtų, kad nukentėjusiojo P. S. ir žuvusio jo tėvo J. S. santykiai iki įvykio buvo artimi ir kad juos siejo glaudūs ryšiai, kurie būdingi tėvams ir vaikams. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis P. S. pas tėvus lankydavosi dažnai, beveik kasdien, po eismo įvykio tėvą lankė ligoninėje, domėjosi eismo įvykio aplinkybėmis ir ikiteisminio tyrimo eiga, bendravo su eismo įvykio liudytojais, teikė įrodymus. Todėl nėra pagrindo abejoti tuo, kad tarp žuvusiojo ir jo sūnaus buvo gana stiprus emocinis ir dvasinis ryšys.
Spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo dydžio nukentėjusiesiems klausimą apylinkės teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad apelianto padarytas nusikaltimas, numatytas BK 281 str. 5 d., kuriuo ir buvo sukeltos minėtos pasekmės, baudžiamajame įstatyme priskiriamas neatsargių nusikaltimų kategorijai (BK 16 str.). Taigi A. J. padarė nusikaltimą dėl neatsargumo, t. y. jis nenorėjo kilusių padarinių ir jų nesiekė. Pažymėtina, kad kai neturtinė žala padaroma neatsargiais kaltininko veiksmais, t. y. kai nukentėjusiajam sąmoningai nesiekiama sukelti dvasinių išgyvenimų, fizinių kančių, padaroma mažesnė neturtinė žala nei tyčinės veikos (pavyzdžiui, nužudymo, nusikaltimų seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui) atveju. Tačiau kolegija šiuo atveju nesutinka su nuteistojo apeliacinio skundo argumentu, kad ir nukentėjusiojo būsena – eismo įvykio metu buvo neblaivus (jo kraujyje buvo rasta 2,49 promilės alkoholio) turėjo įtakos kilusioms pasekmėms. Byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad pėsčiojo J. S. veiksmai būtų turėję įtakos šiam eismo įvykiui kilti. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad tai, jog neblaivus pėsčiasis ėjo per pėsčiųjų perėją, laikydamasis visų pėsčiojo atsargumo ir atidumo reikalavimų, numatytų KET, negali būti priežastimi tai pripažinti dideliu jo neatsargumu. Iš bylos duomenų matyti, kad pėsčiasis J. S. per nereguliuojamą pėsčiųjų perėją ėjo apelianto vairuojamam automobiliui iš kairės pusės, t. y. pėsčiasis jau buvo perėjęs pusę gatvės, kai jį partrenkė A. J. vairuojamas automobilis. Be to, tiesiogiai šį įvykį matę liudytojai parodė, kad praleisti pėsčiąjį (J. S.) buvo sustojęs nuteistajam iš priešingos pusės važiavęs kitas automobilis. Tokias įvykio aplinkybes, t. y. kad jį sustojo praleisti vienas automobilis, o kitas važiavęs automobilis nesustojo ir jį partrenkė, J. S. gulėdamas ligoninėje nurodė ir nukentėjusiesiems A. S. ir P. S.. Šios aplinkybės, kolegijos nuomone, apeliantui turėjo suformuoti nuomonę, jog ties pėsčiųjų perėja reikia sustoti. Nors apeliantas tvirtina nematęs jokio kito automobilio, kuris būtų sustojęs praleisti per pėsčiųjų perėją ėjusio pėsčiojo, tačiau pripažįsta, kad artėdamas link pėsčiųjų perėjos nemažino važiavimo greičio, o stabdyti automobilį pradėjo tik tada, kai atsitrenkė į žmogų. Taigi atsižvelgus į šias aplinkybes pripažinti, kad eismo įvykiui ir jo metu kilusioms pasekmėms įtakos turėjo žuvusiojo J. S. veiksmai nėra jokio pagrindo.
Išanalizavus skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį matyti, kad apylinkės teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo dydžio nukentėjusiesiems klausimą, atsižvelgė ir į nuteistojo turtinę padėtį, nurodydamas, kad jis šeimoje dirba vienas, jo žmona yra bedarbė, o jo gaunamos pajamos yra artimos minimalioms, kad nuteistasis vertingo nekilnojamojo turto, išskyrus šeimos bustą, neturi, santaupų, akcijų irgi neturi, ir šia aplinkybe taip pat grindė nukentėjusiųjų pareikštų civilinių ieškinių sumažinimą daugiau negu per pusę. Spręsdamas neturtinės žalos nukentėjusiesiems atlyginimo klausimą apylinkės teismas taip pat vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais bei nuostata, kad nukentėjusiųjų nelaimė negali būti pasipelnymo šaltiniu.
Taigi atsižvelgus į paminėtas aplinkybes ir vertinant realios piniginės kompensacijos už neturtinę žalą gavimą, jos išieškojimą iš kalto asmens, taip pat į teismų formuojamą praktiką šios kategorijos baudžiamosiose bylose, kuriose dėl asmens žūties eismo įvykio metu jo artimiesiems priteistinų neturtinių žalų dydžiai teismų praktikoje svyruoja nuo 15 000 Lt iki 150 000 Lt (kasacinės nutartys Nr. 2K-383/2010, 2K-416/2010, 2K-593/2011, 2K-90/2012, 2K-431/2013), darytina išvada, kad kiekvienam nukentėjusiajam iš nuteistojo priteistos sumos neturtinei žalai atlyginti atitinka įstatymo reikalavimus, protingumo ir teisingumo kriterijus bei teismų praktiką panašiose bylose. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas pakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė į BK 281 str. 5 d. nuostatomis saugomų vertybių svarbą, teisingai įvertino A. J. nusikalstamos veikos padarinius, nukentėjusiųjų interesus, teisingai suprato įstatyme (CK 6.250 str. 2 d., 6.282 str.) įtvirtintus neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus, jų visumos reikšmę bei įtaką sprendžiant apie teisingą piniginės kompensacijos už neturtinių vertybių pažeidimą dydį, ir juos tinkamai pritaikė. Priteisdamas iš nuteistojo A. J. nukentėjusiesiems neturtinės žalos atlyginimą pirmosios instancijos teismas vadovavosi ir CK 1.5 str. nustatytais teisės aiškinimo ir taikymo principais, siekdamas išlaikyti skirtingų nukentėjusiojo ir nuteistojo interesų pusiausvyrą. Dėl to kolegija neturi pagrindo manyti, kad pirmosios instancijos teismas, šioje baudžiamojoje byloje nagrinėdamas ir spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiesiems klausimą, pažeidė baudžiamojo proceso ar civilinės teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus.
BPK 106 str. 2 d. numatyta, kad teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo (nuteistojo) išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jų atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos taikomos ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis P. S. turėjo išlaidų (500 Lt) jiems (nukentėjusiesiems) atstovaujančio advokato pagalbai apmokėti apeliaciniame bylos nagrinėjimo procese, kurias apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu advokatas prašė priteisti iš nuteistojo. Apeliacinį skundą šioje apeliacinio proceso tvarka nagrinėjamoje byloje yra padavęs nuteistasis A. J.. Nuteistojo apeliaciniame skunde ginčijamas priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimas yra tiesiogiai susijęs su nukentėjusiųjų interesais byloje, todėl jie buvo priversti kreiptis į advokatą profesionalios pagalbos atstovaujant jiems apeliacinės instancijos teisme. Dėl to P. S. turėtos advokato pagalbos išlaidos jam turi būti apmokėtos. Kolegija, atsižvelgusi į nagrinėjamos bylos sudėtingumą ir apimtį, į priimtą sprendimą išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, daro išvadą, kad P. S. turėtos išlaidos yra protingos ir proporcingos suteiktai pagalbai, todėl priteistinos iš nuteistojo.
Esant pirmiau aptartoms aplinkybėms darytina išvada, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais kolegija neturi jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistojo A. J. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš nuteistojo A. J. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui P. S. 500 Lt (144,81 Eur) už nukentėjusiesiems suteiktą advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.