Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų teisėjas Egidijus Mickevičius

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Osvalda“ ieškinį atsakovams A. M. ir R. K. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų 704,86 Eur transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas R. K. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

bylos duomenimis nustatyta, jog 2024 m. rugsėjo 1 d. tarp ieškovės ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato sudaryta Transporto priemonių nuvežimo, pervežimo, perkėlimo ir saugojimo paslaugų Trakų rajone ir Elektrėnų savivaldybėje teikimo sutartis (toliau – ir Sutartis).

Iš byloje pateikto 2025 m. balandžio 12 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trakų rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus Priverstinio transporto priemonės nuvežimo (paėmimo) akto (toliau - ir Aktas) nustatyta, jog Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trakų rajono policijos komisariato tyrėjas priėmė sprendimą priverstinai nuvežti transporto priemonę QINGQI, (duomenys neskelbtini),valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nustačius, jog atsakovas R. K. vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, kai nustatytas daugiau kaip 1,51 promilių girtumas. Akte užfiksuota, jog apžiūrint transporto priemonę jos savininkas (valdytojas) nedalyvavo.

Iš pateiktos ikiteisminio tyrimo medžiagos nustatyta, kad 2025 m. balandžio 13 d. surašytas pranešimas apie įtarimą, kuriame nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo byloje surinkta pakankamai faktinių duomenų, leidžiančių pagrįstai įtarti, kad R. K. padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso uždraustą veiką, nustatytą 281-1 straipsnio 1 dalyje.

2025 m. liepos 17 d. priimtas Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus (Trakai) prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

2025 gegužės 26 d. surašytas leidimas atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę QINGQI, (duomenys neskelbtini),valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini).

2025 m. rugpjūčio 6 d. pranešimu ieškovė informavo atsakovą R. K. apie saugomą transporto priemonę, įkainius ir susidariusį įsiskolinimą.

2025 m. rugsėjo 24 d. pranešimu ieškovė informavo atsakovą A. M. apie saugomą transporto priemonę, įkainius ir susidariusį įsiskolinimą.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 6.830 straipsnį pasaugos sutartimi viena šalis (saugotojas) įsipareigoja saugoti kitos šalies (davėjo) perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, o davėjas – sumokėti atlyginimą, jeigu tai įtvirtinta sutartyje.

Priverstinai nuvežama transporto priemonė paprastai yra saugoma pasaugos sutarties, sudarytos ne tarp transporto priemonės savininko ar valdytojo ir saugotojo, o tarp policijos komisariato ir saugotojo, pagrindu. Šios pasaugos sutarties ypatybė yra ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai (arba ne tik ją sudariusiai šaliai, priklausomai nuo konkrečios sutarties nuostatų), o transporto priemonės savininkui ir valdytojui. Ši pareiga atsiranda specialios viešosios teisės normos pagrindu. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir SEAKĮ) 33 straipsnio 1 dalis numato, kad transporto priemonė gali būti priverstinai nuvežama į institucijos, kurios pareigūnas priėmė sprendimą transporto priemonę priverstinai nuvežti, ar į ūkio subjekto, kuriam suteikta teisė verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę, kai įtariama, kad transporto priemonė vairuojama neblaivaus ar apsvaigusio nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmens, taip pat kai yra Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 603 straipsnyje nustatyti pagrindai. SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonių stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonių stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui ir (ar) išlaidas patyrusiai institucijai transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Taigi, šioje įstatymo normoje yra išvardyti du subjektai – transporto priemonės savininkas ir valdytojas, kurie privalo solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Teismas turi pareigą nustatyti asmenis, kurie privalo atlyginti nurodytas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-378/2022).

Dėl transporto priemonės savininko (valdytojo) nustatymo

SEAKĮ 2 straipsnio 84 dalyje nustatyta, kad transporto priemonės valdytojas – asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir naudojantis transporto priemonę, o šio straipsnio 78 dalyje – transporto priemonės savininkas – asmuo, kuriam transporto priemonė priklauso nuosavybės teise.

Solidarioji transporto priemonės savininko ir valdytojo pareiga atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas kyla iš SEAKĮ 20 straipsnio 3 dalyje nustatytos transporto priemonės savininko ar valdytojo pareigos rūpintis transporto priemone ir atsakyti už jam nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę. Transporto priemonės savininko ar valdytojo pareiga rūpintis transporto priemone, be kita ko, apima ir domėjimąsi transporto priemonės buvimo vieta, dėjimą maksimalių pastangų kuo greičiau pasirūpinti transporto priemonės atsiėmimu iš saugojimo vietos.

Tai taikoma ir transporto priemonės valdytojui. Net tuo atveju, jeigu pats transporto priemonės valdytojas dėl atitinkamų priežasčių neturi teisės ar galimybės atsiimti transporto priemonės, jis turi dėti maksimalias pastangas, kad transporto priemonę atsiimtų transporto priemonės savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-127-1075/2021, 28 punktas).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad transporto priemonė (mopedas) QINGQI, (duomenys neskelbtini),valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2014 m. rugsėjo 29 d. išregistruota automatiškai, negavus duomenų apie atliktą TA ir draudimą. Iki tol transporto priemonės QINGQI, (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininku - valdytoju registruotas atsakovas A. M.. Atsakovas A. M. pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodo, kad transporto priemone naudojosi panašiai iki 2015 m.; kai išsiskyrė, išardytą ir nenaudojamą transporto priemonę paliko buvusioje gyvenvietėje, nuo to laiko nieko apie transporto priemonę nežino. Taigi, transporto priemonė buvo išregistruota, jos dalyvavimas viešajame eisme buvo draudžiamas, transporto priemonės nebuvo ieškoma, atsakovas A. M. daugiau kaip 10 metų nereiškė pretenzijų dėl jos valdymo, transporto priemone nesidomėjo, paliko kaip nenaudojamą. Minėtos aplinkybės iš esmės patvirtina, kad atsakovas A. M. nelaiko savęs transporto priemonės savininku.

Ikiteisminio tyrimo metu apklausiant R. K., pastarasis paaiškino, kad 2025 m. balandžio 12 d. su R. išsikeitė savo mobilų telefoną į mopedą; jokių pirkimo sutarčių nepildė; planavo parduoti detalėms, todėl jokių dokumentų nėra. Iš liudytojo apklausos protokolo matyti, kad R. B. parodė, jog prieš 2 metus motorolerį pirko detalėms, nebuvo jokios pirkimo-pardavimo sutarties, jo dokumentų; liudytojas paaiškino, kad motorolerį pardavė už 50 Eur R. K..

Nuosavybės teisės įgijimas pagal sandorius yra vienas iš CK 4.47 straipsnyje įtvirtintų nuosavybės teisės įgijimo pagrindų. Daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita (CK 4.49 straipsnio 1 dalis).

Pirkimo–pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą pirkėjui nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą kainą (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Perduoti daiktą pagal pirkimo–pardavimo sutartį yra viena iš pardavėjo pareigų (CK 6.317 straipsnis). Tinkamai įvykdžius šią prievolę, pirkėjui pereina nuosavybės teisė į pirkimo–pardavimo sutarties objektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2013).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad transporto priemonės savininkas yra asmuo, kuriam nuosavybės teise priklauso transporto priemonė. Transporto priemonės nuosavybę paprastai įrodo transporto priemonės registracijos dokumentai ar transporto priemonės pirkimo–pardavimo, dovanojimo ir kitos sutartys, kurių pagrindu transporto priemonė buvo perleista kitam asmeniui. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-969/2021).

Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne teisinės registracijos faktas, o įstatyme numatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejama civilinių teisių ir pareigų atsiradimas ar pasibaigimas. Teisinė registracija yra atsiradusios subjektinės nuosavybės teisės įregistravimo ar pasibaigusios tokios teisės išregistravimo pagrindas. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad automobilio registravimas ir jo pirkimo – pardavimo sutartis yra skirtingi dalykai. Automobilio pirkimo–pardavimo sutartis yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 straipsnio 1 punktas, 6.305 straipsnio 1 dalis), o automobilio įregistravimas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010). Daikto įregistravimas atitinkamame registre savaime nereiškia, kad tik jį įregistravęs asmuo yra to daikto savininkas; kai asmuo, kurio vardu registre yra įregistruotas automobilis, įrodo, jog jį yra pardavęs, tai tokio automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo, ar jo neįregistravo Kelių transporto priemonių registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-421/2018).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018, 68 punktas). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016 23 punktą). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022, 37 punktas). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-148-248/2019 40 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, esant formuojamai teismų praktikai, įvertinus byloje esančius duomenis, jų visumą, darytina išvada, kad transporto priemonės (mopedo) QINGQI, (duomenys neskelbtini),valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas -valdytojas laikytinas atsakovas R. K., kuris pats ikiteisminio tyrimo metu pripažino, jog transporto priemonę įsigijo (tikėtina įvykio dieną) iš kito asmens. Todėl jam kyla pareiga atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas.

Dėl transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų priteisimo

Ieškovė nurodo, kad transporto priemonės priverstinio nuvežimo išlaidos yra 181,50 Eur, jos saugojimo išlaidos 503,36 Eur, dokumentų siuntimo ir paieškos registruose išlaidos 20 Eur, viso – 704,86 Eur (su PVM)

Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga nustatyta, jog pagrindai priverstiniam transporto priemonės nuvežimui egzistavo nustačius, jog atsakovas vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, kai nustatytas daugiau kaip 1,51 promilių girtumas (Aktas, tyrėjo tarnybinis pranešimas dėl eismo įvykio, pranešimas apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, pranešimas apie įtarimą ir kt.). 2025 m. balandžio 13 d. tyrėjo tarnybiniame pranešime nurodyta, kad atvykus pas R. G., paaiškino, kad R. K. neblaivus atvažiavo motoroleriu QINGQI, (duomenys neskelbtini),valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), į jo kiemą ir nesuvaldęs motorolerio atsitrenkė į kieme stovėjusį traktoriuką ir pasišalino iš įvykio vietos; jį suradus paaiškėjo, kad jis vartojo alkoholį po eismo įvykio iki aplinkybių nustatymo, jam nustatytas 3,11 prom. girtumas.

Kadangi ieškovė pagal pareigūno priimtą sprendimą suteikė priverstinio transporto priemonės nuvežimo paslaugą, remiantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, ji įgijo teisę į šių išlaidų atlyginimą (CPK 183 straipsnis, 185 straipsnis). Pagal Sutartyje numatytus įkainius, transporto priemonės nuvežimo kaina 150 Eur be PVM, kas su PVM sudaro 181,50 Eur.

Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad sprendžiant dėl pareigos atlyginti transporto priemonės saugojimo išlaidas, svarbu įvertinti pasaugos atsiradimo pagrindą ir aplinkybes bei tai, kokių priemonių ėmėsi saugotojas, žinodamas, kokiu pagrindu pasaugai buvo perduotas automobilis, išsiaiškinti savininką ir jam pranešti, kad jo automobilis yra saugomas už atlyginimą, taip pat paties transporto priemonės savininko ar valdytojo atliktus veiksmus, imantis priemonių dėl automobilio atsiėmimo ir kartu dėl išlaidų, susijusių su jo saugojimu, sumažinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2009). Kasacinio teismo yra pažymėta, kad pagal priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutarties nuostatas automobilio saugotojas turi pareigą imtis visų priemonių, kad transporto priemonės būtų kuo anksčiau atsiimtos, t. y. informuoti automobilių savininkus apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-969/2021 25 punktą).

Nors byloje nėra duomenų, jog atsakovas buvo informuotas apie priverstinai nuvežtą transporto priemonę balandžio mėn., tačiau apie priverstinai nuvežtą transporto priemonę neabejotinai žinojo, juo labiau, jog buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Vėliausia data, kada atsakovas sužinojo, jog transporto priemonė yra saugoma aikštelėje laikytina 2025 m. gegužės 26 d., t. y. leidimo atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę išdavimo data.

Teismui sprendžiant dėl atlyginimo už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimo iš transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo, nedalyvavusio sudarant transporto priemonės saugojimo sutartį, kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės, nustatyta, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar jį priteisus transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui nebūtų uždėta pernelyg didelė našta, ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019).

Minėta, kad ieškovė saugojimo išlaidas skaičiavo po 2,42 Eur už parą. Sutarties 4 punkte įtvirtinti paslaugų įkainiai, iš kurių matyti, kad transporto priemonės saugojimo vienos paros kaina 2 Eur be PVM, kas su PVM sudaro 2,42 Eur. Ieškovė prie ieškinio pridėjo duomenis apie transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugų rinkos kainas. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad saugojimo kaina yra didelė ir neatitinkanti rinkos kainų atitinkamoje vietovėje, ar duomenų apie kitokią, nei nurodo ieškovė, priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugų rinkos kainą (CPK 178 straipsnis).

Atsakovas ieškovės reikalavimo neginčijo, duomenų, kad susidaręs įsiskolinimas būtų apmokėta, byloje nėra.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, iš atsakovo R. K. priteistina 181,50 Eur transporto priemonės nuvežimo išlaidų, 503,36 Eur saugojimo išlaidų, 20 Eur dokumentų siuntimo ir paieškos registruose išlaidų, iš viso 704,86 Eur ieškovės naudai.

Atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonės valdytoju ir savininku įvykio bei transporto priemonės priverstinio nuvežimo momentu laikytinas atsakovas R. K., todėl atsakovo A. M. atžvilgiu ieškinys atmestinas, nes jam nekyla pareiga atlyginti ieškovei transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas.

Dėl procesinių palūkanų

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas, neįvykdęs savo piniginės prievolės, turi mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Skolininko prievolė mokėti palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo momento iki teismo sprendimo įvykdymo atsiranda iš įstatymo. Šios procesinės palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti skaičiuojamos visais atvejais, kai pareikštas reikalavimas jas priteisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog procesinėms palūkanos skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas. Be to, kreditoriaus reikalavimas turi būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222-611/2015). CK 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo praktiką, ieškovei prašant, iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (704,86 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. lapkričio 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnis 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Byloje pateikti įrodymai, jog už ieškinio pareiškimą ieškovė sumokėjo 23 Eur žyminį mokestį. Duomenų apie atsakovo A. M. patirtas bylinėjimosi išlaidas byloje nėra.

Teismui tenkinus ieškinį atsakovo R. K. atžvilgiu, iš pastarojo priteistinos ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos, t. y. 23 Eur (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 93 straipsnis)

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260, 263-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo R. K. 704,86 Eur transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą 704,86 Eur sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos (2025 m. lapkričio 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 23 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Osvalda“ naudai.

Ieškinį atsakovo A. M. atžvilgiu atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmus.