Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Averkienės, Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Audriaus Meilučio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. spalio 4 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas R. G. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2023 m. gegužės 19 d. iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiojo V. K. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir jo naudai iš R. G. priteista 300 (trys šimtai) Eur nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo R. G. apeliacinis skundas atmestinas.

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, numatytos BPK 320 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus. Kitus bylos aspektus nepaisydamas to, ar dėl jų gautas skundas, teismas vertina, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Šiuo atveju apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. spalio 4 d. nuosprendžio pateikė tik nuteistasis R. G.. Skundžiamu nuosprendžiu apeliantas nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir už šį nusikaltimą jam paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė. Nors bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistasis kaltu dėl plėšimo neprisipažino, tačiau apeliaciniame skunde jis neginčija jam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybių, veikos kvalifikavimo ir kaltės klausimų. R. G. taip pat nekvestionuoja nuosprendžio dalių, kuriomis buvo išspręsti civilinio ieškinio bei daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimai. Esminių pažeidimų, kurios būtų padarytos šiais aspektais, teisėjų kolegija nenustatė. Todėl apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Tuo tarpu R. G. skunde tik teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis to, kad jis pripažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), ir prašo skirti jam švelnesnę bausmę bei šią bausmę subendrinti su bausme, jam paskirta Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžiu.

7. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be to, skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, tai yra kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina ir tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

8. Kadangi nuteistasis ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą nepripažinti jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punkte, o, kaip matyti iš ankstesnėje pastraipoje nurodyto reglamentavimo, asmens atsakomybę lengvinančių aplinkybių teisingas nustatymas ir tinkamas jų įvertinimas turi reikšmės bausmės skyrimui, teisėjų kolegija pirmiausia pasisako šiuo aspektu.

Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių

9. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, jog jį priėmęs žemesnės instancijos teismas svarstė klausimą dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos aplinkybės pripažinimo lengvinančia R. G. atsakomybę ir nusprendė, jog pagrindo tam nėra. Tokiam sprendimui visiškai pritaria ir skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija.

10. Teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu, ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201/2007, 2K-550/2008, 2K-638/2010, 2K-106/2011). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi, kad tokia pati situacija ateityje nepasikartotų. Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-107/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-334-699/2017 ir kt.). Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, tik tada, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje bylose Nr. 2K-7-107/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-145-139/2015).

Dėl bausmės

15. Baudžiamasis įstatymas numato du atvejus, kada teismas kaltininkui gali paskirti švelnesnę, negu įstatyme numatyta, bausmę. Šie atvejai numatyti BK 62 straipsnyje ir BK 54 straipsnio 3 dalyje. Švelnesnės, negu numatyta įstatyme, bausmės paskyrimas reiškia, kad kaltininkui teismas skiria įstatymo sankcijoje už padarytą nusikaltimą nenumatytą bausmės rūšį ar mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta minimali bausmė.

16. Pagal BK 62 straipsnio 1 dalį, teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Nagrinėjamu atveju apeliantas savo noru neatvyko ir nepranešė padaręs nusikalstamą veiką. Taigi BK 62 straipsnio 1 dalies taikymas nėra galimas, nes nėra vienos iš būtinųjų jo taikymo sąlygų. BK 62 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę bausmę, negu įstatymo numatyta, ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir jeigu egzistuoja bent viena iš sąlygų, numatytų BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose. Kaip matyti iš įstatymo formuluotės, tam, kad teismas galėtų paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, be kita ko, turi būti daugiau nei viena kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Tuo tarpu šioje byloje tokių aplinkybių pirmosios instancijos teismas apskritai nenustatė ir su tokiu sprendimu sutinka ir aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija.

17. BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Taigi, BK 54 straipsnio 3 dalis suteikia teismui galimybę pašalinti prieštaravimą teisingumo principui, nors baudžiamasis įstatymas nepateikia šio principo apibrėžimo, t. y. teisingumą teisingos bausmės paskyrimo prasme, teisingumas visų pirma reiškia įstatymo nustatytą optimalų kaltininkui pasitaisyti reikalingą bausmės dydį. Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas negali būti suprastas kaip išimtis, kuriai negalioja BK 41 straipsnio 2 dalies ir 54 straipsnio 2 dalies nuostatos. Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-449-942/2016).

18. Pažymėtina, kad BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos nereikalauja nustatyti tam tikrų ypatingų, neįprastų aplinkybių, šis bausmės švelninimo pagrindas, kaip minėta, sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-436-489/2016). Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba pasiekia iš esmės tik vieną tikslą – nubaudimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-340-648/2017, 2K-64-303/2018). BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui labai svarbi kaltininko asmenybė, kurios vertinimas gali suponuoti išvadą, kad net minimalios įstatymo sankcijoje nurodytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348/2013, 2K-24-689/2019).

19. Įvertinusi tiek nuteistąjį, tiek ir jo padaryto nusikaltimo pavojingumą apibūdinančių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog R. G. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį paskirta sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė proporcingumo ir teisingumo reikalavimams neprieštarauja. Nuteistajam paskirta bausmė yra pakankamai individualizuota ir paskirta atsižvelgiant į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus bei bausmės paskirtį (BK 41, 54 straipsniai). Iš nuosprendyje pateiktų bausmės skyrimo motyvų (žiūrėti šios nutarties 2.2 punktą) matyti, kad, priešingai nei teigia apeliantas, apylinkės teismas atsižvelgė ne tik į tai, kad R. G., jau būdamas teistas už tyčinį nusikaltimą, už kurį teistumas neišnykęs, vėl padarė tyčinį nusikaltimą, dėl ko jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe buvo pagrįstai pripažinta aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte. Žemesnės instancijos teismas taip pat įvertino (ir tinkamai įvertino) ir kitas aplinkybes, į kurias teismas privalo atsižvelgti remiantis BK 54 straipsnio 2 dalimi. Tai yra, vertino ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos veikos motyvus, nusikalstamos veikos stadiją, nuteistojo asmenybę.

20. Vertindama R. G. įvykdyto nusikaltimo pavojingumą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad jis, veikdamas tiesiogine tyčia, įvykdė baigtą nusikaltimą, priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). Savo veiksmais nuteistasis pasikėsino ne tik į svetimą nuosavybę, bet ir į vieną labiausiai įstatymo saugomų vertybių – kito žmogaus sveikatą. Siekdamas atimti galimybę nukentėjusiajam pasipriešinti, nuteistasis sudavė jam daugybinius smūgius tiek kojomis, tiek rankomis, smūgiavo į gyvybiškai svarbias kūno vietas – galvą, pilvą. Teigiamai negali būti vertinama ir apelianto asmenybė. Šis teistumas R. G. nėra pirmasis. Iki šioje byloje jam inkriminuoto nusikaltimo įvykdymo jis buvo teistas jau aštuonis kartus. Praeityje nuteistasis buvo teistas daugiausiai už turtinio ir smurtinio pobūdžio nusikalstamų veikų darymą, tame tarpe ir už analogiškas nusikalstamas veikas, šioje byloje analizuojamam nusikaltimui, t. y. už plėšimus. Be to, dėl plėšimo, įvykdyto nepraėjus net dviem mėnesiams nuo nagrinėjamo įvykio, R. G. buvo pripažintas kaltu ir Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžiu (skundžiamame nuosprendyje neteisingai nurodyta šio nuosprendžio data – nurodyta, jog nuosprendis buvo priimtas 28 d.). Neigiamai nuteistąjį apibūdina ir duomenys apie jo baustumus administracine tvarka. Remiantis administracinių nusižengimų registro išrašu nustatyta, kad vien per laikotarpį nuo 2022 m. birželio 30 d. iki 2023 m. sausio 19 d., t. y. vos per 7 mėnesius, R. G. padarė 12 administracinių nusižengimų, už kuriuos paskirtų baudų iki šiol sumokėjęs nėra. Administracine tvarka jis daugiausiai baustas už smulkias vagystes bei administracinius nusižengimus, susijusius su viešąja tvarka. Prie neigiamai apeliantą charakterizuojančių aplinkybių teisėjų kolegija priskiria ir tą faktą, kad, nors yra darbingo amžiaus ir neturi sveikatos problemų, dėl kurių jo darbingumas būtų ribotas, R. G. nedirba jau nuo 2018 m. rugpjūčio 17 d. Tiek ankstesnių teistumų bei baustumo administracine tvarka faktas, tiek turima informacija, jog nuteistasis niekur nedirba, ypatingai įvertinus ją kontekste duomenų, į kokias vertybes nukreiptas nusikalstamas veikas jis dažniausiai daro, rodo, kad R. G. nusikalstamas elgesys nebuvo atsitiktinis. Jis yra linkęs daryti turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, ir savo nusikalstamiems tikslams – svetimo turto pasisavinimui – įgyvendinti gali kėsintis ir į vieną svarbiausių vertybių – asmens sveikatą.

21. Nagrinėjamo klausimo kontekste taip pat svarbu atsižvelgti į tai, kad, kaip jau minėta aukščiau, nuteistasis savo kaltės visiškai ir nuoširdžiai nepripažino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Jis taip pat neišsakė jokio savo poelgio kritiško, neigiamo vertinimo ar apgailestavimo. Nebuvo nustatyti ir kokie nors veiksmai, kuriais jis būtų siekęs sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Toks nuteistojo elgesys jau po nusikalstamos veikos padarymo akivaizdžiai rodo, jog jis nesupranta savo netinkamo elgesio pasekmių, savo neteisėtų veiksmų kritiškai nevertina. Esant tokiam jo požiūriui, kartu įvertinus ir kriminogeninę R. G. praeitį, nėra pakankamo pagrindo tikėtis, jog bausmės tikslai galėtų būti pasiekti skyrus jam švelnesnę bausmę, nei nustatytą skundžiamu nuosprendžiu. Juo labiau nėra pagrindo tikėti, kad bausmės tikslai galėtų būti pasiekti skyrus jam laisvės apribojimo bausmę.

22. Taigi, šiuo atveju nenustatytos ne tik aplinkybės, kurių pagrindu būtų galima laikyti apelianto nusikaltimą mažiau pavojingą, nei rūšinis BK 180 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo pavojingumas, nei aplinkybės, kurios leistų konstatuoti mažesnį R. G. pavojingumą visuomenei ir sudarytų pagrindą manyti, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje (ne tik nubausti R. G., bet ir atimti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti jį, kad daugiau jis nebenusikalstų bei laikytųsi įstatymų bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą), gali būti pasiekti paskyrus jam su laisvės atėmimu nesusiję bausmę, pavyzdžiui laisvės apribojimą, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, ar bent jau skiriant jam trumpesnę nei dvejų metų laisvės atėmimo bausmę. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog, nepaisant jo itin neigiamos charakteristikos, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimo, atsakomybę sunkinančios aplinkybės nustatymo bei vertybių, į kurias savo poelgiu jis pasikėsino, svarbos, nuteistajam buvo paskirta netgi trumpesnė laisvės atėmimo bausmė, nei BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis (bausmės vidurkis yra 3 metai 1 mėnuo ir 15 dienų).

23. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad laisvės apribojimo bausmė už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą R. G. buvo paskirta Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. lapkričio 3 d. baudžiamuoju įsakymu. Tačiau nuteistasis vengė tinkamai atlikti jam skirtą laisvės apribojimo bausmę, nesilaikė jam teismo paskirtų įpareigojimų, tinkamai nevykdė bendrųjų pareigų asmenims, nubaustiems laisvės apribojimo bausme bei šios bausmės vykdymo laikotarpiu padarė naujas nusikalstamas veikas, dėl ko 2023 m. gegužės 8 d. nutartimi jam paskirta 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmė buvo pakeista į 90 parų arešto. Tai tik patvirtina aukščiau padarytą išvadą, kad nėra pagrindo tikėtis, jog bausmės tikslai galėtų būti pasiekti R. G. paskyrus laisvės apribojimo bausmę, ar kitą už laisvės atėmimą švelnesnę bausmę, ar bent jau sutrumpinus skirtos laisvės atėmimo bausmės terminą. Apeliantas taip ir nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kurios leistų pagrįstai manyti, kad jis yra ėmęsis kokių nors priemonių, kurios mažintų jo pakartotinio nusikalstamo elgesio riziką, rodytų jo pastangas keisti savo gyvenimo būdą ir gyventi laikantis įstatymų reikalavimų.

24. Skundo argumentas, jog laisvės apribojimo bausmė leistų R. G. auginti dukrą, dirbti ir padėti savo šeimai, pagrindo keisti nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu skirtą bausmę nesudaro. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju kaltininko socialiniai ir šeiminiai interesai negali būti iškeliami aukščiau už visuomenės interesą – saugumą. Be to, kaip jau minėta, byloje esantis išrašas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų bazės patvirtina, kad apeliantas nedirba nuo 2018 m. rugpjūčio 17 d. Jis nedirbo ir skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu. Todėl būtų naivu tikėtis, kad staiga R. G. nuostatos darbo atžvilgiu pasikeis, jis įsidarbins ir tokiu būdu prisidės prie šeimos išlaikymo, bei, kad vien tai užtikrins išimtinai teisės aktams neprieštaraujantį jo elgesį. Pastebėtina ir tai, kad vaiko su ankstesne sugyventine turėjimas, o taip pat ir tai, kad šioje byloje jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu nauja sugyventinė laukėsi taip pat jo vaiko, neatgrasė R. G. nuo nusikalstamo veikimo.

25. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog prokuroro siūloma bausmė neįpareigoja bei neriboja teismo. Todėl tai, kad valstybinį kaltinimą šioje byloje pirmosios instancijos teisme palaikęs prokuroras Alius Juodviršis baigiamųjų kalbų metu prašė skirti nuteistajam tik 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, niekaip nepagrindžia skundžiamo nuosprendžio nepagrįstumo šioje dalyje. Nepagrįstas ir skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas, neišdėstęs nuosprendyje prokuroro baigiamosios kalbos esmės, pažeidė BPK 304 straipsnio 3 punktą. BPK 304 straipsnio 3 punkte numatyta tik tai, kad įžanginėje nuosprendžio dalyje turi būti nurodoma nuosprendį priėmusio teismo pavadinimas, teisėjų, posėdžio sekretoriaus, prokuroro, gynėjo, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo ir jų atstovų, kaltinamojo atstovo pagal įstatymą, vertėjo vardai ir pavardės. Taigi, reikalavimas teismo nuosprendyje išdėstyti prokuroro siūlymą dėl kaltinamajam skirtinos bausmės apelianto minimoje teisės normoje neįtvirtintas. Jis neįtvirtintas ir kituose BPK straipsniuose.

Dėl skirtingais nuosprendžiais paskirtų bausmių subendrinimo

26. Skunde nuteistasis taip pat prašo subendrinti jam už šioje baudžiamojoje byloje jam inkriminuoto nusikaltimo padarymą skirtą bausmę, su bausme, kuri jam buvo skirta Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžiu. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas šių bausmių nebendrino visiškai pagrįstai, nes jo priėmimo metu 2023 m. rugsėjo 27 d. nuosprendis dar nebuvo įsiteisėjęs. Šios aukštesniojo teismo nutarties priėmimo metu situacija yra pasikeitusi, t. y. 2023 m. rugsėjo 27 d. nuosprendis jau yra įsiteisėjęs (iš teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad jis įsiteisėjo 2023 m. spalio 19 d.). Taigi, kliūčių subendrinti skirtingais nuosprendžiais paskirtų bausmių nebėra. Vis tik bausmių bendrinimo klausimo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nesprendžia, kadangi subendrinus Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. spalio 4 d. nuosprendžiu ir to paties teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžiu paskirtas bausmes būtų pasunkinta R. G. padėtis, kas, esant tik jo apeliaciniam skundui, yra negalima, bei suvaržytų nuteistojo teisę apeliacinės instancijos teismo sprendimą apskųsti BPK 364 straipsnyje numatyta tvarka. BPK 347 straipsnyje numatyta, kad kai nuteistajam yra kitų visiškai ar iš dalies neįvykdytų nuosprendžių, apie kuriuos nežinojo vėliausią nuosprendį priėmęs teismas, šis teismas pats ar kitas tos pačios pakopos arba aukštesnysis teismas pagal vėliausiojo nuosprendžio vykdymo vietą privalo priimti sprendimą, kokia tvarka bus vykdomos bausmės, numatytos visiškai ar iš dalies neįvykdytuose nuosprendžiuose. Su nuosprendžių vykdymu susijusių klausimų sprendimo tvarka numatyta BPK 362 straipsnyje. Atsižvelgus į aptartą teisinį reglamentavimą ir siekiant užtikrinti tinkamą apelianto teisių, susijusių su nuosprendžio vykdymu, įgyvendinimą, R. G. prašymas subendrinti skundžiamu nuosprendžiu ir kitu jam priimtu jau įsiteisėjusiu ir vykdytinu nuosprendžiu paskirtas bausmes netenkintinas. Nuosprendžiais paskirtų bausmių subendrinimo klausimas paliekamas spręsti nuosprendžių vykdymo stadijoje BPK 347 straipsnyje nustatyta tvarka.

27. Apibendrindama visa, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis nuteistojo apeliacinio skundo argumentais ir motyvais pagrindo keisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. spalio 4 d. nuosprendžio nėra. Todėl skundas atmetamas.

28. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus 2023 m. lapkričio 29 d. pažyma Nr. APD-2023-16292 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, apeliacinės instancijos teisme ginant nuteistąjį R. G., sudaro 126,67 Eur, kurios turi būti priteistos iš nuteistojo valstybei.

29. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje. Tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020).

30. Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas. BPK 322 straipsnio 1 dalyje yra imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai reiškia, kad apeliaciniame procese, gynėjas buvo paskirtas ne nuteistojo, o valstybės iniciatyva, kuri jam garantuoja tokią teisę.

31. Nors nagrinėjamu atveju byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo skundą, kuris atmetamas, tačiau, spręsdama proceso išlaidų priteisimo iš R. G. klausimą, teisėjų kolegija taip pat įvertina ir kitus aspektus. Byloje turimais duomenimis, nuteistasis nedirba. Jis turi įsiskolinimų dėl nesumokėtų baudų administracinio nusižengimo bylose, be to, privalės atlyginti ir skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajam priteistą žalą. Byloje nėra jokių aktualių duomenų apie nuteistojo turimą turtą, į kurį būtų galima nukreipti proceso išlaidų išieškojimą. Apeliantas po šios nutarties paskelbimo privalės atlikti 2 metų laisvės atėmimo bausmę, ši bausmė dar bus subendrinta su ankstesniu nuosprendžiu jam paskirta 4 mėnesių laisvės atėmimo bausme, dėl ko jo galimybės įsidarbinti ir gauti lėšas kurį laiką bus ribotos. Atsižvelgusi į paminėtas aplinkybes bei tai, kad antrinė teisinė pagalba nuteistajam šioje byloje buvo teikiama ne jo iniciatyva, o dėl nustatyto imperatyvaus teisinio reglamentavimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už R. G. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. G. apeliacinį skundą atmesti.

Nepriteisti iš R. G. valstybės naudai 126,67 eurų antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus 2023 m. lapkričio 29 d. pažymą Nr. APD-2023-16292.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.