Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. R. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimo bei šio teismo 2017 m. gegužės 8 d. papildomo sprendimo, priimtų civilinėje byloje Nr. 2-467-368/2017 pagal ieškovo R. R. ieškinį atsakovams V. S. ir antstolei Vaivai Šimkienei dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys N. R., akcinė bendrovė SEB bankas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimų esmė

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl parduodamo iš varžytynių turto kainos ir jos įtakos varžytinių akto galiojimui

Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl 2016-11-14 turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. 0071/16/00138, kuriuo atsakovė antstolė V. Šimkienė iš varžytynių pardavė apelianto šeimai priklausantį turtą – 0,05 ha ploto žemės sklypą, gyvenamąjį namą bei šulinį, teisėtumo pagal CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktą įvertinimo. Areštuoto turto realizavimas (CPK 691 str.) yra reikšminga vykdymo proceso stadija. CPK 700 straipsnyje numatyta, kad turto pardavimas iš varžytynių, turto perdavimas išieškotojui be varžytynių bei turto pardavimas skolininko pasiūlytam pirkėjui CPK VI dalyje Vykdymo procesas nustatyta tvarka yra speciali procesinė turto realizavimo forma. Šios dalies XLI skyriuje numatyti atvejai, kuomet tokie aktai gali būti pripažinti neteisėtais ir negaliojančiais, vienas jų, kai turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 713 straipsnio 4 dalyje, 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka (CPK 602 str. 1 d. 6 p.). Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju teismas, vertindamas ar yra pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, CPK 602 straipsnio nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis CPK nuostatomis, t. y. ne tik su CPK 713 straipsnio 4 dalimi, 718 straipsniu ir 722 straipsnio 1 dalimi, bet ir su CPK 681 straipsniu, reglamentuojančiu areštuojamo turto įkainojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-06-17 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-315-701/2016). Taip pat turi būti atsižvelgiama į būtinumą užtikrinti konkuruojančių interesų pusiausvyrą, į proporcingumo principo reikalavimą, kad taikytina teisinio poveikio priemonė būtų adekvati teisės pažeidimui (CK 1.2 str. 1 d.), turi būti siekiama užtikrinti šalių santykių stabilumą, todėl CPK 602 straipsnyje nustatytas varžytynių akto negaliojimo institutas taikytinas tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2014).Pažymėtina, kad toks turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisinis reglamentavimas teisės aktuose įtvirtintas atsižvelgiant į varžytynių ir antstolio institutų esmę bei specifiką. Varžytynių specifika reiškiasi tuo, kad jomis siekiama priverstinai įvykdyti teismo sprendimą, užtikrinti skolininko turto realizavimo visapusišką efektyvumą (vienas iš jo požymių – ekonomiškumas), t. y. užtikrinti tokį areštuoto turto pardavimą, kuris atitiktų tiek skolininko, tiek išieškotojo interesus. Varžytynių tikslui pasiekti, be kita ko, būtina, kad varžytynių institutas būtų patrauklus pirkėjams ir garantuotų jiems minimalią riziką, varžytynės būtų operatyvi priemonė, būtų garantuojamas varžytynių būdu sudarytų sandorių stabilumas bei sudarytos teisinės garantijos, kad šie sandoriai nebūtų pripažįstami negaliojančiais įprastiniais pagrindais. Kaip jau nurodyta, pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu yra tik imperatyviųjų teisės normų esminiai pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus, todėl ir turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2014-12-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2014). Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, kad apelianto procesiniuose dokumentuose dėstomi teiginiai dėl netinkamai nustatytos kainos yra deklaratyvūs ir nei vienas iš aptartų įstatyminių imperatyvų pažeidimas nėra įrodytas. Iš prie nagrinėjamos civilinės bylos pridėtų vykdomųjų bylų medžiagos matyti, kad antstolė V. Šimkienė, vykdydama išieškojimą iš hipoteka įkeisto ginčo turto, 2016-03-25 priėmė patvarkymus dėl ekspertizės skyrimo turto rinkos vertei nustatyti, šią ekspertizę pavedė atlikti UAB ,,Inreal“ ekspertui (vykdomųjų bylų Nr. 0071/16/00137 b. l. 43; Nr. 0071/16/00138 b. l. 50). Tiek minėtas patvarkymas dėl ekspertizės skyrimo, tiek 2016-04-14 nekilnojamojo turto įvertinimo ekspertizės aktas, tiek patikslintas turto arešto aktas, kuriame nurodyta turto vertė, atsižvelgus į ekspertizės išvadas – 126 000 Eur, tiek 2016-06-02 pranešimas, kuriuo skolininkai informuoti apie tai, kad 2016-06-23 nuo 9 val. iki 14 val. internetiniame portale bus skelbiamos pirmosios įkeisto turto varžytynės, pradinė turto kaina – 100 800 Eur, 2016-06-02 buvo išsiųsti skolininkams (vykdomosios bylos Nr. 0071/16/00138 b. l. 52-73, 84-86; 87). Ir nors šie antstolės procesiniai dokumentai, išsiųsti jų gyvenamosios vietos adresu (vykdomosios bylos Nr. 0071/16/00138 b. l. 83), grįžo neįteikti su žyma – neatsiėmė pašte, tačiau jiems buvo įteikti pakartotinai išsiuntus į skolininkų darbovietes ir, atitinkamai, trečiajam asmeniui N. R. įteikti 2016-06-02, o apeliantui – 2016-07-04 (vykdomosios bylos Nr. 0071/16/00137 b. l. 54, 75). Kaip matyti iš bylos medžiagos, skolininkai jiems, kaip vykdymo proceso dalyviams, suteiktomis procesinėmis teisėmis pasinaudojo tik 2016-07-25, t. y. tą pačią dieną, kai buvo paskelbtos pasibaigusiomis pirmosios varžytynės, kurių laimėtoju buvo pripažintas atsakovas V. S. pasiūlęs didžiausią kainą – 120 000 Eur (vykdomosios bylos Nr. 0071/16/00138, b. l. 106-107). Būtent šią dieną apeliantas pateikė skundą dėl antstolės veiksmų – 2016-06-23 patvarkymo, kuriuo pranešta apie ketinamas skelbti varžytynes. Trečiasis asmuo N. R. taip pat skundą dėl antstolės veiksmų pateikė jau po įvykusių varžytinių, t. y. 2016-08-16, prašydama pirmąsias varžytynes pripažinti neįvykusiomis. Abu šie skundai buvo grindžiami iš esmės analogiškais argumentais, kurie yra pateikiami ir nagrinėjamoje byloje, t. y.: 1) jie nebuvo tinkamai informuoti apie skelbiamas varžytynes (CPK 604 str.); 2) turtas nebuvo tinkamai įkainotas (CPK 681 str.); 3) buvo pažeista CK 4.194 straipsnyje numatyta turto pardavimo eilė (vykdomosios bylos Nr. 0071/16/00137 b. l. 81-82, 128-132). Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai šiuos apelianto ir trečiojo asmens (skolininkų) skundų argumentus atmetė kaip nepagrįstus. Teismai konstatavo, kad abiems skolininkams buvo tinkamai pranešta apie vykdymo proceso eigą, įteikti visi siųsti procesiniai dokumentai, todėl jie turėjo realią galimybę susipažinti su priimtais patvarkymais ir, su jais nesutikdami, skųsti juos įstatymo nustatyta tvarka arba prieštarauti dėl nustatytos turto vertės, tačiau šiomis įstatymo suteiktomis teisėmis nepasinaudojo. Taip pat skundus dėl antstolės veiksmų nagrinėję teismai jau yra nustatę ir tokį faktą, kad ekspertizės aktu nustatyta turto vertė nėra paneigta jokiais kitais įrodymais ir nepateikti argumentai, kodėl nustatyta eksperto kaina buvusi netinkama. Teismai minėtose bylose pripažino, kad antstolė taikė tinkamą pardavimo būdą, nes visų hipoteka įkeistų daiktų pardavimas kartu padėjo užtikrinti tiek pačių skolininkų, tiek ir kreditoriaus maksimalių interesų patenkinimą, nes taip turtas galui būti realizuojamas už didesnę kainą (vykdomosios bylos Nr. 0071/16/00137 b. l. 118-120, 185-188, 195-198, 236-244). Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek sprendžiant šalių skundus dėl antstolės veiksmų, tiek ir nagrinėjamoje civilinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės, viena vertus, suponuoja išvadą, kad, priešingai nei teigiama skunde, antstolė, organizuodama turto išieškojimo veiksmus, laikėsi įstatymų reikalavimų bei ėmėsi visų reikalingų veiksmų turto rinkos kainai nustatyti. Kita vertus, šių faktinių aplinkybių analizė leidžia daryti ir kitą išvadą, t. y. kad pats apeliantas buvo pasyvus vykdymo proceso dalyvis, nesiekęs laiku pasinaudoti nei CPK 681 straipsnio 3 dalyje numatyta teise pareikšti prieštaravimus dėl turto įkainojimo, nei savo teise iki varžytynių paskelbimo specialiame interneto tinklalapyje surasti turto pirkėją, kuris sutiktų mokėti, apelianto nuomone, adekvačią kainą už ginčo turtą (CPK 644 str. 4 p., 704 str. 1 d.). Atmestini kaip nepagrįsti tokie apelianto skundo argumentai, kad mažesnės turto pardavimo kainos faktą patvirtina į bylą jo pateiktas ir teismo nepagrįstai nevertinas įrodymas – UAB ,,Matininkai“ 2016-08-19 ginčo žemės sklypo vertinimo ataskaita (t. 1, b. l. 16-65). Pažymėtina, kad jau skųsdamas antstolės veiksmus apeliantas laikėsi pozicijos, kad vykdomoje byloje atlikta ekspertizė neatspindi tikrosios turto rinkos kainos, tačiau į vykdomąją bylą visiškai jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių tokių savo teiginių pagrįstumą, nepateikė. Nagrinėjamoje civilinėje byloje susiklostė analogiška situacija. Nors apeliantas šios bylos nagrinėjimo metu (t. y. jau po įvykusių varžytynių) pateikė naują rašytinį įrodymą – ataskaitą, kurioje nustatyta didesnė turto rinkos vertė – 156 000 Eur, nei buvo nustatęs antstolės paskirtas ekspertas, tačiau jokių svarių bei teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl šie duomenys yra teisingesni, nei vykdymo metu atliktos ekspertizės duomenys, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismui taip pat tokių duomenų, kodėl, apelianto nuomone, antstolės paskirtoji ekspertizė yra netinkama, neišsami ar ydinga, neteikiama. Vadinasi, apeliantas šios ekspertizės išvadų atžvilgiu neišsako jokios konkrečios kritikos, nenurodo teisės aktų, kurie, jo nuomone, buvo pažeisti ją atliekant ir kt. Taip pat nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų suabejoti eksperto nešališkumu ar jo pateiktos išvados, kaip įrodymo, patikimumu, juo labiau kad ekspertas ekspertizės akte išsamiai atskleidė vertinimo metodų parinkimą, aprašė rinkos vertės nustatymo lyginamuoju metodu procesą, lyginamųjų objektų atrankos kriterijus ir pateikė išsamius turto vertės skaičiavimus. Esant paminėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo abejoti eksperto nustatytos areštuoto turto vertės teisingumu. Nagrinėjamoje situacijoje aktuli yra ir tokia aplinkybė, kad apelianto pateiktoje ataskaitoje nurodyta turto rinkos vertė – 156 000 Eur, nuo vykdymo procese nustatytosios vertės skiriasi 30 000 Eur, t. y. tik 18 procentų. Atsižvelgiant į tai, kad teismų praktikoje orientacinis kainų skirtumas buvo pripažintas esmingai mažesniu, kai turto pardavimo iš varžytynių kaina yra daugiau kaip 30–50 proc. mažesnė negu bylose nustatyta turto rinkos kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-23 nutartis byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2011-05-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2011), dar ir šiuo aspektu nėra pagrindo išvadai, kad egzistuoja esmingai mažesnės pardavimo kainos aplinkybė kaip pagrindas turto pardavimo iš varžytinių aktui pripažinti negaliojančiu (CPK 602 str. 1 d. 6 p.). Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nesiėmė veiksmų tikrajai turto rinkos vertei nustatyti, taip pat aiškiai stokoja teisinio pagrįstumo. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pasisakęs, kad CPK 12 ir 178 straipsniuose įtvirtintas reglamentavimas įpareigoja pačias šalis, o ne teismą, įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (prejudiciniais faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-07-03 nutartis byloje Nr. 3K-3-454-611/2015). CPK 226 straipsnyje nustatyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi pateikti teismui visus turimus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, taip pat nurodyti įrodymus, kurių jie negali pateikti teismui, kartu nurodydami aplinkybes, trukdančias tai padaryti, bei galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Įrodinėjimo civilinėje byloje tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės. Todėl, atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą būtent apeliantui teko pareiga rinkti ir laiku, tinkamoje bylos proceso stadijoje, teikti įrodymus, kuriais grindžiamas jo reikalavimas. Teismo pareiga tokius įrodymus įvertinti, ką nagrinėjamu atveju teismas ir padarė. Priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas 2017-03-09 protokoline nutartimi netenkino apelianto prašymo skirti byloje ekspertizę ginčo turto rinkos vertei nustatyti, negali būti vertinamas kaip teismo veikimas prieš teisingą bylos išnagrinėjimą. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad apeliantas nenurodė jokių teisiškai reikšmingų argumentų, dėl kurių turėtų būti skiriama turto vertės nustatymo ekspertizė. Bylos faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų visuma nesuteikia pagrindo abejoti varžytynėse realizuoto ginčo turto nustatyta verte, o dėl apelianto reiškiamų abstrakčių abejonių dėl ekspertizės akto jau šioje nutartyje pasisakyta. Apeliantas savo skunde itin didelį dėmesį skiria kartu su patikslintu ieškiniui pateiktam 2017-01-24 preliminariam susitarimui, kuriuo A. B. sutiko įsigyti ginčo turtą už 160 000 Eur (t. 2, b. l. 18). Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiame susitarime išdėstytos aplinkybės nepatvirtina fakto, kad turtas buvo parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta pagal įstatymą.Visų pirma pažymėtina tai, kad šis susitarimas buvo pasirašytas praėjus daugiau nei pusei metų nuo įvykusių varžytynių, o jokių įrodymų, kad ir varžytynių metu A. B. būtų sutikusi sumokėti tokią kainą, apeliantas nepateikė. Antra, apeliantas taip pat nepateikė ir įrodymų, kad A. B. turėjo pakankamai lėšų, t. y. realią galimybę už turtą sumokėti nurodytą kainą. Trečia, kaip yra visuotinai žinoma, nekilnojamojo turto rinka nėra stabili, jos kainos, nors ir nežymiai, bet nuolat kinta, priklausomai tiek nuo šalyje vyraujančių rinkos bei ekonominių pokyčių, tiek nuo pasiūlos bei paklausos santykio. Ketvirta, tokio turinio (dėl turto perleidimo) preliminaraus 2017-02-24 susitarimo parengimas su asmenimis (t. y. su apeliantu ir trečiuoju asmeniu N. R.), praradusiais galimybę disponuoti turtu (varžytynės įvyko 2016-11-14 ir turtas parduotas kitam asmeniui), negali būti įgyvendinamas ar vykdomas, todėl šis dokumentas neturi jokios teisinės reikšmės ir juo remiantis negali būti nustatytos jokios faktinės aplinkybės. Galiausiai vien tai, kad teismas šį įrodymą prijungė prie bylos medžiagos, anaiptol nereiškia, jog teismas pripažino vykdomojoje byloje netinkamai nustatytą turto rinkos vertę. Priešingai, CPK 185 straipsnyje įtvirtina bendroji taisyklė, kad jokie įrodymai nėra teismui privalomi ir neturi iš anksto nustatytos galios (išskyrus įstatyme nustatytą išimtį – oficialiuosius įrodymus (CPK 197 str. 2 d.)) ir vertinami pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu. Todėl teismas minėto dokumento įrodomąją reikšmę pagrįstais įvertino visų byloje esančių įrodymų kontekste ir padarė teisėtą bei pagrįstą išvadą, kad jis nepatvirtina apelianto teiginių, susijusių su turto kainos nustatymo neteisingumu. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip visiškai nepagrįstus ir tokius apelianto skundo teiginius, kad teismas, motyvuodamas savo sprendimą, esą pripažino, jog tikroji turto rinkos vertė yra ta, kuri nurodyta apelianto pateiktoje į bylą turto vertinimo ataskaitoje. Skundžiamame sprendime pasisakyta, kad tikroji ginčo turto rinkos vertė paaiškėjo po įvykusių varžytynių, o ši teismo išvada reiškia, kad nepriklausomai nuo to, kokiu būdu, kada ir kaip nustatyta turto kaina, varžytynių metu ji gali kisti priklausomai nuo pirkėjų valios. Tikroji turto rinkos kaina (vertė) yra ta, už kurią šį turtą galima realizuoti. Taigi tuo atveju, jeigu nustatyta turto kaina būtų per didelė ir neatitiktų rinkos kainų, varžytynės būtų neįvykusios, neatsiradus turto pirkėjui. Ir priešingai, jeigu turtas realiai būtų vertas daugiau, pirkėjai, kurių nagrinėjamu atveju buvo du (t. 1, b. l. 101-103), būtų siūlę didesnę kainą.

Dėl asmens teisių pažeidimo kaip pagrindo pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu

Teisėjų kolegija teisiškai bei faktiškai nepagrįstais pripažįsta ir tokius apeliacinio skundo argumentus, kad teismas neįvertino ir nepasisakė dėl apelianto reikalavimo pripažinti aktą negaliojančiu CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, t. y. ir dėl to, kad antstolė, surašydama šį aktą, nenurodė turto pirkėjo adreso, telefono ir fakso numerių, kitų elektorinių ryšių priemonių adresų bei akto pasirašymo vietos ir laiko minučių tikslumu – nesilaikė CPK 724 straipsnio 3, 4 punkte įtvirtintų šio akto turiniui keliamų reikalavimų. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama skunde, pasisakė ir dėl šio apelianto reikalavimo. Teismas konstatavo, kad nurodyti akto trūkumai yra formalūs ir visiškai jokios įtakos antstolės veiksmų teisėtumui neturi. Apeliantas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė, kokios jo teisės dėl aptartų varžytinių akto trūkumų buvo pažeistos arba nepagrįstai apribotos, kokie padariniai dėl to kilo ar galėjo atsirasti. Ginčijamame akte aiškiai nurodyti tiek pirkėją, tiek jo įsigyjamą turtą identifikuojantys duomenys. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje jau buvo išaiškinta, kad CPK 602 straipsnio 1 dalis papildyta 7 punktu po to, kai buvo atsisakyta turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktų patvirtinimo teisėjo rezoliucija, t. y. atsisakyta teismo kontrolės, tvirtinant antstolio surašytus aktus. Šios naujos nuostatos tikslas ir buvo suteikti galimybę suinteresuotiems asmenims ginčyti antstolio patvirtintus aktus dėl kitų esminių pažeidimų, padarytų priverstinio vykdymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2014). Nagrinėjamu atveju pripažinus, kad apelianto įvardijami akto trūkumai teismo teisingai buvo įvertinti kaip neesminiai, CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymo pagrindas nenustatytas.

Dėl papildomo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo svarstyti papildomo teismo sprendimo byloje priėmimo klausimo, nes galutinis sprendimas šioje byloje dar nepriimtas. Be to, jis priimtas praleidus CPK 277 straipsnio 2 dalyje numatytą terminą, per kurį šis klausimas galėjo būti iškeltas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismas 2016-12-15 nutartimi (t. 1, b. l. 79) atidėjo ieškovui 2 358 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą už pareikštą ieškinį iki teismo sprendimo priėmimo. Kadangi 2017-03-21 sprendimu apelianto ieškinys buvo atmestas, o žyminio mokesčio sumokėjimo į valstybės biudžetą klausimas CPK 96 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka juo nebuvo išspręstas, teismas 2017-05-08 priėmė papildomą sprendimą (t. 2, b. l. 56) ir šias bylinėjimosi išlaidas priteisė valstybei iš apelianto. Teisėjų kolegija sutinka, kad papildomas teismo sprendimas šiuo konkrečiu atveju priimtas daugiau nei po įstatyme numatyto 20 dienų termino. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tik gavęs apeliacinį skundą teismas pastebėjo, jog 2017-03-21 sprendimu nėra išspręstas žyminio mokesčio už ieškinį priteisimo valstybei klausimas, ir, ėmęs jį spręsti, faktiškai procesinį terminą atnaujino. Kita vertus, net jeigu pirmosios instancijos teismas pats nebūtų išsprendęs bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo, šį trūkumą būtų ištaisęs apeliacinės instancijos teismas, nes jau buvo inicijuotas apeliacinis procesas. Galutinis sprendimas yra teismo procesinis dokumentas, kuriuo byla išsprendžiama iš esmės ir atsakoma į ieškovo ieškinyje pareikštus materialiuosius teisinius reikalavimus, t. y. ieškinys patenkinamas visiškai ar iš dalies arba atmetamas. Nagrinėjamu atveju byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta iš esmės priėmus skundžiamą teismo sprendimą, iki kurio priėmimo ir apeliantui (ieškovui) ir buvo atidėtas žyminio mokesčio mokėjimas. Todėl ir tokie apeliacinio skundo argumentai, kad žyminis mokestis dar negalėjo būti priteisiamas, nes nėra priimtas galutinis teismo sprendimas, atmetami. Aptarti ir kiti skundo argumentai neteikia pagrindo skundžiamų teismo sprendimų panaikinimui ar, juo labiau, bylos grąžinimui nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, kaip to siekia apeliantas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Pirmosios instancijos teismas 2017-04-27 nutartimi (t. 2, b. l. 51) atidėjo apeliantui 2 358 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą iki apeliacinės instancijos teismo nutarties (sprendimo) priėmimo. Atsižvelgiant į tai, kad apelianto apeliacinis skundas nebuvo patenkintas, iš jo priteistinas šis žyminis mokestis (CPK 96 str.). Duomenų apie kitas dalyvaujančių byloje asmenų apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nebuvo pateikta, todėl jų paskirstymo klausimas nespręstinas (CPK 98 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimą bei 2017 m. gegužės 8 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Priteisti valstybei iš ieškovo R. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2 358 Eur (du tūkstančius tris šimtus penkiasdešimt aštuonis eurus) žyminio mokesčio, kurio mokėjimas už apeliacinį skundą jam buvo atidėtas .