- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-21
- Bylos Nr.
- 2-467-368/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00480-2016-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Mockevičius
- Ieškovas
- R. R.
- Atsakovas
- V. S.
- Trečiasis asmuo
- N. R., AB SEB bankas
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. R. ieškinį atsakovams antstolei Vaivai Šimkienei, V. S., tretiesiems asmenims N. R. ir AB SEB bankas dėl antstolės turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas R. R. ir tretysis asmuo N. R. prašo pripažinti negaliojančiu antstolės V. Š. 2016-11-14 turto pardavimo iš varžytynių aktą, taikyti restituciją ir grąžinti jam nuosavybės teises į parduotą turtą, o lėšas sumokėtas už turtą – atsakovui V. S.. Nurodo, kad 2016-11-14 vykusių varžytynių metu buvo parduotas jam priklausantis žemės sklypas su gyvenamuoju namu ir šuliniu esantys Švendrių g. 1B, Šiauliuose atsakovui V. S. už 120 000,00 Eur. Tvirtina, kad varžytinės buvo vykdomos dėl 181 634,24 Eur skolos AB SEB bankui iš jo išieškojimo. Teigia, kad parduodant šį turtą buvo pažeistos jo kaip turto savininko teisės, nes antstolės kviesto eksperto turto vertė nustatyta 126 000,00 Eur, varžytinių metu turtas buvo parduotas už 120 000,00 Eur, o korporacijos „Matininkai“ atliktu turto vertinimu ieškovo turto vertė siekia 156 000,00 Eur. Todėl toks 30 000,00 Eur dydžio verčių skirtumas negali būti laikomas nemenku nukrypimu, kas leidžia daryti išvadą, kad turto vertinimą antstolė atliko netinkamai, tuo konstatuojant CPK 602 straipsnio 1 d. 6 punkto pagrindą dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu pardavus turtą už esmingai mažesnę jo kainą kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą. Mano, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas turi būti pripažintas negaliojančiu ir dėl to, kad jame nėra nurodyti turto pirkėjo V. S. adresas, turimas elektroninio pašto adresas, telefono ir fakso numeriai, kiti elektroninių ryšių priemonių adresai. Be to, akte antstolė nenurodė akto pasirašymo vietos ir laiko minučių tikslumu, kaip to reikalauja CPK 724 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatos.
Atsakovas V. S. su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti ir nurodo, kad ieškovas piktnaudžiauja procesu bei siekia užvilkinti bylos nagrinėjimą. Teigia, kad parduodant turtą iš varžytinių jokie teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti, turtas parduotas už realią rinkos vertę, o varžytinių akto formos pažeidimai nesudaro pagrindo ginčo aktą pripažinti negaliojančiu.
Atsiliepimas
Atsakovė antstolė Vaiva Šimkienė atsiliepime į ieškinį bei prašymą skirti ekspertizę nurodo, kad jie yra nepagrįsti bei prašo juos atmesti. Nurodo, jog pats ieškovas lankėsi antstolės kontoroje, todėl varžytinių eiga jam buvo gerai žinoma. Jis turėjo visas galimybes siūlyti ir savo pirkėją. Atsakovas su ekspertizės aktu buvo supažindintas pasirašytinai, tačiau jokių prašymų ar prieštaravimų dėl eksperto nustatytos 126 000,00 Eur turto vertės nereiškė. Pažymi, kad 2016-11-14 vykusiose varžytinėse turtas buvo parduotas už 120 000,00 Eur. Už eksperto nustatytą kainą turto niekas nepirko. Pagrindo abejoti, kad turto kaina per maža, nebuvo. Apskundus antstolės veiksmus teismai konstatavo, kad paskelbdama turto varžytines antstolė procesinių teisės normų nepažeidė.
Tretysis asmuo AB SEB bankas atsiliepime į ieškinį prašo jį atmesti. Nurodo, kad jokių pažeidimų, dėl kurių reikėtų pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, nėra padaryta. Tvirtina, kad turtas parduotas už realią rinkos kainą, o bankui pervestas skolos grąžinimas pažeistų ne tik banko, bet ir pirkėjo teises bei teisėtus interesus.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Skolininkui, nevykdančiam savo įsipareigojimų, gali būti taikomos turtinio poveikio priemonės ir skola išieškoma priverstinai, o viena iš tokių priemonių – turto pardavimas iš varžytynių, kai skolininko turtas priverstinai realizuojamas (parduodamas), ir iš lėšų, gautų už parduotą turtą, atsiskaitoma su kreditoriumi.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad antstolės V. Š. kontoroje 2016-01-15 užvestų vykdomųjų bylų pagal Vilniaus miesto 19 - ojo notarų biuro 2016-01-04 išduotus vykdomuosius įrašą Nr. MK-1 ir Nr. MK-2 dėl 181 634,24 Eur skolos išieškojimo iš skolininkų R. R. ir N. R. skolos išieškojimą nukreipiant į hipoteka įkeistą R. R. ir N. R. turtą - žemės sklypą su gyvenamuoju namu ir šuliniu esančius (duomenys neskelbtini) (vykdomosios bylos Nr. 0071-137/2016, Nr. 0071-138/2016). Vykusių varžytinių metu turtas pagal 2016-11-14 turto pardavimo aktą buvo parduotas atsakovui V. S. už 120 000,00 Eur (I t., b. l. 15).
Ieškovas prašo pripažinti 2016-03-22 ginčo turto aktą negaliojančiu vadovaujantis (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 602 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nes turtas buvo parduotas už esmingai mažesnę kainą, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, o antstolė nesiėmė veiksmų, kad turtas būtų parduotas už didesnę kainą.
Varžytynių specifika pasireiškia tuo, kad jomis siekiama priverstinai įvykdyti teismo sprendimą, užtikrinti skolininko turto realizavimo visapusišką efektyvumą (vienas iš jo požymių – ekonomiškumas), t. y. užtikrinti tokį areštuoto turto pardavimą, kuris atitiktų tiek skolininko, tiek išieškotojo interesus.
CPK 681 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu šiame straipsnyje nustatyta tvarka turto vertę nustatė ekspertas, tai areštuoto turto verte laikoma eksperto nustatyta turto vertė. Nagrinėjant antstolio teisę (pareigą) vertinti eksperto nustatytą turto įvertinimą ir savo iniciatyva skirti pakartotinę ar papildomą ekspertizę turto rinkos vertei nustatyti, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, antstolis privalo imtis papildomų priemonių tinkamam skolininko turto įkainojimui nepriklausomai nuo to, ar skolininkas ir išieškotojas reiškia prieštaravimus dėl nustatytos turto kainos tuo atveju, kai turimi skolininko turto vertės įrodymai kelia abejonių. Pažymėtina, kad ieškovas iki varžytynių pradžios antstolei nereiškė jokių prašymų, neprašė pakartotinai vertinti turtą, neteikė savo įrodymų apie galimai kitokią turto vertę, o antstolei nebuvo pagrindo abejoti ekspertizės būdu nustatyta parduodamo turto verte. Varžytinių metu paklausus turtas gali būti nuperkamas už didesnę nei antstolio nustatytą parduodamo turto pradinę kainą. Šiuo atveju teismas sutiktina su antstolės nuomone, kad turtas nupirktas už realią rinkos kainą. Taigi kainą koreguoja patys pirkėjai: jei turtas būtų vertas daugiau, kaina galėjo būti ir didesnė.
Nors pagal Civilinio proceso kodekso 602 straipsnio 1 dalies 6 punktą turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta šio Kodekso 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Civilinio proceso kodekso 602 straipsnio 6 punkte nustatytas turto pardavimo iš varžytynių pagrindas – turto pardavimas už mažesnę, nei turėjo būti nustatyta pagal įstatymų reikalavimus, kainą – turi būti aiškinamas ir taikomas sistemiškai, t. y. kartu su kitomis Civilinio proceso kodekso normomis, tarp jų ir Civilinio proceso kodekso 681 straipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2011 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2011; kt.). Civilinio proceso kodekso 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo konstatavimas ir varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu galimas tada, kai turto pardavimo iš varžytynių kaina yra esmingai mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, gauta už turtą suma neproporcinga to turto rinkos vertei ir taip neproporcingai apribojamos skolininko nuosavybės teises. Tai, ar kaina yra ,,esmingai mažesnė“, taip pat kitos pirmiau nurodytos reikšmingos aplinkybės turėtų būti nustatomos įvertinus konkrečios bylos duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2011 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2011).
Civilinio proceso kodekso 681 straipsnyje nustatyta turto įkainojimo tvarka vykdymo procese. Pagal minėto straipsnio nuostatas reikalaujama, kad skolininko turtas būtų įkainotas rinkos kaina, atsižvelgiant į turto nusidėvėjimą bei arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones apie turto vertę. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad areštuoto turto įkainojimas yra ypač svarbi parduodamo iš varžytynių turto proceso stadija, o teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas – antstolio pareiga, nuo kurios tinkamo vykdymo priklauso išieškotojo reikalavimų patenkinimas kuo didesne apimtimi per kuo trumpesnį laiką, sukeliant kiek galima mažesnių neigiamų padarinių skolininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2007; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2008; 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; kt.). Tinkamas areštuoto turto kainos nustatymas visų pirma yra antstolio pareiga. Antstolis turi diskrecijos teisę pasirinkti, kokiomis priemonėmis jis šią pareigą įgyvendins (vadovausis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, paskirs ekspertizę turto vertei nustatyti ir pan.), tačiau bet kuriuo atveju jis turi veikti taip, kad nustatyta areštuoto turto kaina būtų kuo objektyvesnė, artimesnė rinkos kainai. Minėtų vykdomųjų bylų duomenimis nustatyta, kad atsakovė antstolė Vaiva Šimkienė vykdydama notarų biuro vykdomuosius įrašus dėl skolos išieškojimo iš R. R. ir N. R. 2016-03-25 turto arešto aktu areštavo ieškovui nuosavybės teise priklausantį ginčo turtą, arešto akte nurodydama, jog turto vertei nustatyti bus kviečiamas ekspertas. Pažymėtina, kad proporcingumo ir interesų derinimo principų laikymąsi turto vertės nustatymo stadijoje užtikrina ir galimybė išieškotojui bei skolininkui išsakyti savo nuomonę dėl įkainojamo turto vertės bei antstolio pareiga į ją atsižvelgti. Be to, skolininkui ir išieškotojui suteikta teisė prieštarauti antstolio atliktam įkainojimui. Civilinio proceso kodekso 681 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę. Pažymėtina, kad dėl 2016-04-14 ekspertizės aktu Nr.16/04-046S atlikto turto vertės (126 000,00 Eur) nustatymo, ieškovas jokių prieštaravimų nepareiškė. Ieškovui taip pat buvo įteiktas antstolio 2016-06-23 patvarkymas Nr. MK-2, MK-1 dėl skolininko pareigų išaiškinimo, kuriame detaliai nurodyta turto pardavimo iš varžytynių data ir laikas. Šį patvarkymą ieškovas skundė Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, tačiau skundas nebuvo patenkintas. Be to, „Liteko“ sistemos duomenimis nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismas nagrinėdamas R. R. ir N. R. atskiruosius skundus 2016-10-31 ir 2016-12-20 nutartyse konstatavo, jog vykdant minėtas turto varžytines teisės aktų pažeidimų nenustatyta (civilinės bylos Nr. 2S952-357/2016 ir Nr. 2S-1134-440/2016). Nors ieškovas remdamasis minėto turto 2016-08-16 atlikta turto vertinimo ataskaita teigia, kad reali turto vertė varžytinių metu buvo 156 000,00 Eur (I t., b. l. 16-65), kuri esmingai skyrėsi nuo 120 000,00 Eur pardavimo atsakovui V. S. kainos, tačiau tai nepaneigia antstolės argumentų, jog tikroji turto vertė yra nustatoma varžytinių metu, kuomet keli asmenys varžosi dėl perkamo turto keldami kainą, juolab pačiam ieškovui nededant jokių pastangų parduoti turtą už didesnę kainą.
Ieškovas teismo posėdžio metu pateikė 2017-02-24 preliminarų susitarimą dėl A. B. įsipareigojimo ieškovui sumokėti 160 000,00 Eur už minėtą turtą (I t., b. l.18). Teismas laiko, jog šiuo dokumentu remtis nėra teisinio pagrindo ir šis susitarimas vertintinas kaip abejotiną reikšmę turintis įrodymas, nes dokumentas sudarytas ir teismui pateiktas po jau įvykusių varžytinių kai paaiškėjo tikroji minėto turto rinkos vertė. Be to, ieškovas teismo posėdžio metu nurodė, kad A. B. ketino dalyvauti minėtose turto varžytinėse, tačiau jose nedalyvavo. Taigi, sprendimą priimantis teismas negali remtis prielaidomis ar abejonėmis dėl bylos aplinkybių (CPK 263 str.). Įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus bei atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog atsakovė antstolė Vaiva Šimkienė tinkamai ir vadovaudamasi civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka ir tinkamai įkainojo ieškovui nuosavybės teise priklausantį iš varžytynių parduotiną nekilnojamąjį turtą. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus teismas konstatuoja, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog turtas buvo parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta LR CPK 718 straipsnyje ir 772 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, nors šią aplinkybę ieškovas privalėjo įrodyti, kuria grindė savo reikalavimų pagrindą (CPK 178 str.), todėl nėra teisinio pagrindo ieškinį tenkinti remiantis CPK 602 str. 1 dalies 6 punktu.
Ieškovo argumentus, kad ginčijamas aktas turi būti pripažintas negaliojančiu dėl to, kad jame nėra nurodyti turto pirkėjo V. S. adresas, turimas elektroninio pašto adresas, telefono ir fakso numeriai, kiti elektroninių ryšių priemonių adresai, nenurodyta akto pasirašymo vieta ir laikas minučių tikslumu, kaip to reikalauja CPK 724 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatos, teismas vertina kaip formalius ginčo akto trūkumus, kurie neturėjo įtakos antstolės veiksmų teisėtumui.
CPK 602 str. 1 d. 7 p. numato, kad turto pardavimo iš varžytynių aktus suinteresuotų asmenų reikalavimu teismas gali pripažinti negaliojančiais, jeigu turto pardavimas iš varžytynių pažeidė esmines suinteresuotų asmenų teises. Turto pardavimas iš varžytynių negali būti pripažįstamas negaliojančiu tik dėl formalių trūkumų, kurie negalėjo turėti įtakos šių veiksmų teisėtumui. Veiksminga bylinėjimosi šalių apsauga ir teisėtumo atkūrimas suponuoja pareigą įvykdyti privalomą sprendimą ir jo vykdymas negali būti nepagrįstai uždelstas (žr. Hornsby v. Greece, judgment of 19 March 1997, Reports 1997-II, p. 510, par. 40). Šiuo atveju teismas konstatuoja, kad turto pardavimo iš varžytynių metu esmines byloje suinteresuotų asmenų teises nebuvo pažeistos.
Be to, teismas įvertina ir tą aplinkybę, jog ieškovo žmona N. R. yra universitetinį teisinį išsilavinimą turintis bei teisinį darbą dirbantis asmuo, o ieškovas nurodo dirbantis įmonės komercijos direktoriumi, todėl ieškovo teiginiai teismo posėdžio metu, kad jis nežinojo įstatymų ir negalėjo tinkamai ginti savo teisių neatitinka protingumo principų reikalavimų (Civilinio kodekso 1.5 straipsnis).
Esant nurodytoms aplinkybėms ieškinys yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui per Šiaulių apygardos teismą.