Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Nerijaus Masiulio ir Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo K. M. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalyje ir 233 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirtos bausmės:

pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 11 (vienuolikai) mėnesių;

pagal BK 233 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant švelnesnės bausmės dalį, ir K. M. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 5 (penkiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. vasario 21 d. nuosprendžiu paskirta galutine 1 metų laisvės atėmimo bausme, prie griežtesnės bausmės pridedant švelnesnės bausmės dalį, ir visiško sudėjimo būdu su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. vasario 21 d. nuosprendžiu paskirta 40 MGL (2 000 Eur) dydžio bauda, ir K. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams ir 40 MGL (2 000 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per 1 (vienus) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Laisvės atėmimo bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo K. M. faktinio sulaikymo vykdant įsiteisėjusį nuosprendį dienos.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtas bausmes įskaitytos atliktos ir įskaitytos bausmės pagal Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. vasario 21 d. nuosprendį.

K. M. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti - iki nuosprendžio įsiteisėjimo nuspręsta nekeisti.

Civilinio ieškovo Šiaulių teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys dėl 644,95 Eur žalos atlyginimo tenkintas visiškai ir Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos iš K. M. priteista 644,95 Eur (šeši šimtai keturiasdešimt keturi eurai 95 ct) už nukentėjusiajam P. P. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.

Laikiną nuosavybės teisių apribojimą K. M. į jam nuosavybės teise priklausančias pinigines lėšas 664,95 Eur sumai, laikomas banko AB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), nuspręsta sumažinti iki 644,95 Eur sumos ir palikti galioti iki visiško žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai, žalą atlyginus – panaikinti.

Nepriteistos 406,67 Eur proceso išlaidos už K. M. suteiktą antrinę teisinę pagalbą dėl gynėjo advokato dalyvavimo byloje.

- telefoną „Huawei P40 Lite“, kuris po apžiūros 2022 m. rusėjo 13 d. nutarimu buvo grąžintas saugojimui R. Š., - palikti neribotai teisėto savininko nuosavybei;

- kompaktinę plokštelę su vaizdo ir garso įrašu iš policijos pareigūnų kūno kamerų, esančią voke prie bylos 1-o tomo galinio viršelio, - palikti prie bylos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. K. M. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2022 m. rugpjūčio 13 d. apie 20 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), suduodamas rankų kumščiais ir spirdamas kojomis tiksliai nenustatytą skaičių smūgių, bet ne mažiau trijų smūgių nukentėjusiajam P. P. į įvairias kūno vietas, taip padarė jam sužalojimus: dešinės pusės IX šonkaulio lūžį, oro susikaupimą dešinėje krūtinplėvės ertmėje, muštines žaizdas abiejuose antakiuose, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl dešinės pusės IX šonkaulio lūžio sveikata sutrikdoma ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.

2. Be to, K. M. pripažintas kaltu pagal BK 233 straipsnio 1 dalį už tai, kad bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, o būtent: 2022 m. rugsėjo 21 d. apie 9–9.30 val. ties (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad R. Š. ikiteisminio tyrimo byloje, kurioje jam įteiktas pranešimas apie įtarimą, yra apklausta liudytoja ir davė parodymus, bei žinodamas, kad 2022 m. rugsėjo 23 d. 9 val. (duomenys neskelbtini) pas ikiteisminio tyrimo teisėją bus vykdoma R. Š. apklausa, prašė ją liudyti jo naudai, tai yra minėjo, kad jam gimė trečias vaikas, kad kalbėtų, jog nieko neatsimena, kad buvo girta, kad liudytų viską atvirkščiai, kad bus gerai ir jam, ir jai, duos 200 eurų ar tiek, kiek reikia, kad ji vienintelė gali jį ištraukti iš bedugnės, taip siekė paveikti liudytoją, kad ji pas ikiteisminio tyrimo teisėją duotų melagingus parodymus.

II. Apeliacinio skundo argumentai

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis K. M. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. balandžio 27 d. nuosprendį ir jį išteisinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais.

3.1. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

3.2. Teigia, kad viso proceso metu kaltės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį neprisipažino ir pirmosios instancijos teisme davė parodymus, kad 2022 m. rugpjūčio 13 d. apie 20 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nebuvo ir P. P. nemušė, nes tuo metu su savo drauge A. L. buvo svečiuose pas I. T.. Akcentuoja, kad jo parodymus patvirtino liudytojos A. L. ir I. T., tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo ir šių liudytojų parodymus atmetė, o vadovavosi nepatikimais liudytojos R. Š. parodymais.

3.3. Nurodo, kad pirmos instancijos teismo išvada, jog jo kaltę įrodo liudytojų R. Š., D. U., G. A. parodymai bei iš dalies nukentėjusiojo P. P., liudytojų O. J., G. R., S. S., A. B., R. P. parodymai bei kiti teisme ištirti įrodymai, yra nepagrįsta. Akcentuoja, kad nukentėjusysis P. P. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nė karto neteigė, kad būtent apeliantas jį sužalojo. Vadinasi, nukentėjusiojo parodymai niekaip neįrodo apelianto kaltės. Liudytojas D. U. asmeniškai nematė P. P. sužalojimo aplinkybių ir tik matė gatvėje gulintį sumuštą nukentėjusįjį, todėl šio liudytojo parodymai taip pat niekaip neįrodo apelianto kaltės. Tuo tarpu liudytojos G. R., S. S., A. B., R. P. taip pat nematė P. P. sužalojimo aplinkybių, jos tik matė iš laiptinės išeinančius du vyrus, iš kurių vienas buvo sužalotas. Taigi nė vienas iš liudytojų nenurodo, kad iš laiptinės su nukentėjusiuoju išėjo apeliantas, todėl jų parodymai neįrodo apelianto kaltės. Liudytojas O. J. parodė, kad apeliantas buvo pas R. Š. atėjęs dieną ir pabuvęs išėjo bei P. P. tuo metu dar nebuvo sužalotas. Apibendrintai teigia, kad nei nukentėjusysis, nei teisme apklausti liudytojai nenurodė, kad P. P. sužalojo apeliantas.

3.4. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojos R. Š. parodymais, kadangi jie nenuoseklūs ir jų nepatvirtina objektyvi bylos medžiaga. Nurodo, kad R. Š. teigė, jog apeliantas nukentėjusįjį P. P. mušė rankomis ir spardė kojomis į įvairias kūno vietas, suduodamas daugybinius smūgius, tačiau specialisto išvada Nr. G. 1240/2022(04) patvirtina, kad P. P. kūne rasti tik šie sužalojimai: dešinės pusės IX šonkaulio lūžis, oro susikaupimas dešinėje krūtinplėvės ertmėje, muštines žaizdos abiejuose antakiuose, bei šiems sužalojimams padaryti reikėjo 3 trauminių poveikių kietais bukais daiktais. Vadinasi, liudytojos R. Š. parodymai neatitinka tikrovės, jų nepatvirtina kita bylos medžiaga. Akcentuoja, kad BIRT ataskaitos žiūryklėje užfiksuota, jog nukentėjusysis P. P. Bendrajam pagalbos centrui pranešė, kad jį gatvėje sumušė nepažįstamas asmuo, o peržiūrėjus policijos pareigūnų kūno kameras buvo nustatyta, kad nukentėjusysis nenurodė, kas jį sumušė ir nurodė, jog pareiškimo dėl sužalojimo nerašys. Iš pareigūnės G. P. tarnybinio pranešimo matyti, kad nukentėjusysis nenurodė, kas jį sužalojo ir atsisakė rašyti pareiškimą policijai. Teigia, kad kiti nuosprendyje išvardinti duomenys taip pat neįrodo, jog nukentėjusįjį P. P. sužalojo apeliantas ir patvirtina, jog 2022 m. rugpjūčio 13 d. P. P. buvo sužalotas neaiškiomis aplinkybėmis.

3.5. Apeliantas teigia, kad kaltės pagal BK 233 straipsnio 1 dalį proceso metu taip pat neprisipažino ir parodė, jog nežinojo apie liudytojos R. Š. apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir neprašė jos pakeisti parodymų. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojos parodymais, kadangi liudytoja turi tikslą apkalbėti apeliantą. Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog jis žinojo, kad R. Š. yra apklausta liudytoja, yra nepagrįsta. Teigia, kad ikiteisminio tyrimo duomenys nėra vieši, jis nebuvo prašęs prokuroro susipažinti su bylos medžiaga ir nebuvo gavęs leidimo su ja susipažinti. Byloje taip pat nėra duomenų, kad apeliantas būtų supažindintas su ikiteisminio tyrimo medžiaga ar su R. Š. parodymais, todėl, apelianto manymu, nėra pagrindo teigti, kad jis žinojo apie liudytojos parodymus. Pažymi, kad nors ir gavo pranešimą, jog ikiteisminio tyrimo teisėjas apklaus proceso dalyvį, tačiau šiame pranešime nebuvo nurodyta, kad bus apklausiama R. Š.. Nežinodamas, kokius parodymus liudytoja yra davusi ikiteisminio tyrimo metu, negalėjo jos prašyti pakeisti parodymus. Todėl tvirtina, kad pirmos instancijos teismo išvada, jog apeliantas darė liudytojai poveikį, siekdamas, kad ji duotų apeliantui naudingus parodymus, yra nepagrįsta.

3.6. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje ir 305 straipsnio 1 dalyje, nes įrodymus vertino neišsamiai, iškreipė jų turinį, tinkamai neišanalizavo bei tarpusavyje nepalygino visų duomenų, nesusiejo jų į loginę visumą, nenurodė iš esmės jokių įtikinamų motyvų, kodėl vadovavosi vienais ir atmetė kitus įrodymus, neanalizavo ir nevertino apelianto bei apeliantui palankių liudytojų, nukentėjusiojo parodymų patikimumo, ir dėl to padarė neteisingas išvadas, kad apeliantas padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 233 straipsnio l dalyje. Tvirtina, kad pirmos instancijos teismas preziumavo, jog apeliantas sužalojo P. P. ir darė poveikį liudytojai R. Š., nepašalino prieštaravimų tarp bylos duomenų, savo išvadas grindė nepatikimais įrodymais, todėl toks nuosprendis negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras Gintautas Vileikis prašė nuteistojo K. M. apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas advokatas Valdas Kairys prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistojo K. M. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Pagal bylų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnyje, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliantas nesutinka pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje, 233 straipsnio 1 dalyje, ir prašo jį išteisinti.

6. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir apeliacinio skundo argumentais, konstatuoja, kad nuteistojo K. M. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nustačius, jog padarytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, 233 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, pasitvirtino visa apimti. Apeliantas jokių naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs apylinkės teismas, spręsdamas dėl jo kaltės padarius aptariamas nusikalstamas veikas, skunde nenurodė. Neatkartodamas tinkamo pirmosios instancijos teismo atliko įrodymų vertinimo, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į pagrindines detales, nulėmusias apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą K. M. atžvilgiu.

7. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas prieina prie išvados dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Visus įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. BPK 20 straipsnio 2 dalies (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

8. Nagrinėjamoje byloje K. M. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, t. y. nustatyta, kad jis 2022 m. rugpjūčio 13 d. apie 20 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), suduodamas rankų kumščiais ir spirdamas kojomis tiksliai nenustatytą skaičių smūgių, bet ne mažiau trijų smūgių nukentėjusiajam P. P. į įvairias kūno vietas, taip padarė jam sužalojimus: dešinės pusės IX šonkaulio lūžį, oro susikaupimą dešinėje krūtinplėvės ertmėje, muštines žaizdas abiejuose antakiuose, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl dešinės pusės IX šonkaulio lūžio sveikata sutrikdoma ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.

9. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, visi byloje surinkti įrodymai, tiek kiekvienas atskirai, tiek vertinant jų visumą, pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti pagal baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus bei sudarė nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę, patvirtinusią teismo išvadas dėl šioje byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos pagal BK 138 straipsnio 1 dalį padarymo aplinkybių.

10. K. M. ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme savo kaltę neigė, ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus (2 t., b. l. 48-50, 60-62), o pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje tvirtino, kad įvykio dieną, t. y. 2022 m. rugpjūčio 13 d., įvykio vietos adresu – (duomenys neskelbtini), t. y. pas R. Š. bute, nurodytu laiku (apie 20 val.) nebuvo, o su savo sugyventine A. L. ir draugu M. R. buvo pas draugę I. T., gyvenančią (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad įvykio dieną, gal apie 15 val. buvo atvažiavęs į (duomenys neskelbtini) pas draugą O. J., kuris tuo metu buvo pas R. Š., ir jis buvo pas ją užėjęs, išgėrė alaus ir, pakalbėjęs su O. J., išvažiavo į namus, tačiau pats smurto nenaudojo, jokio konflikto nepamena. Tvirtino, kad nukentėjusįjį P. P. teisiamajame posėdyje matė pirmą kartą, o liudytojai R. Š. ir O. J. meluoja (2 t., b. l. 101-102). Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo K. M. parodymus laikė nenuosekliais bei prieštaraujančiais surinktai įrodymų visumai. Teisėjų kolegija sutinka, kad nuteistojo K. M. duoti parodymai yra jo pasirinkta versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

11. Tai, kad K. M. aptariamu laiku ir vietoje padarė nukentėjusiajam P. P. nesunkų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus, visų pirma, neginčijamai patvirtina tiesioginės įvykio liudininkės – liudytojos R. Š. parodymai. Pirmosios instancijos teisme liudytoja R. Š. parodė, kad pas ją įvykio dieną atėjo K. M. ir O. J., kurie prabuvo apie 1 val. – 1.5 val., kol gėrė, o išgėrus alkoholį, tarp vyrų prasidėjo muštynės, kurios vyko jos miegamajame, kuriame miegojo nukentėjusysis P. P.. Teigė, kad O. J. traukė K. M. nuo P. P., prašė jo nedaužyti, tačiau K. M. buvo tiek girtas ir apsvaigęs, kad nesivaldė, gulintį P. P. daužė rankomis, spardė kojomis, nuo smūgių nukentėjusysis buvo kaip maišas, nesigynė, iš lovos nepakilo, paskui susilenkęs, susiėmęs už šono, sunkiai kvėpuodamas išėjo, o pamatęs išeinantį P. P., K. M. bėgo jį vytis. Po įvykio atvykę policijos pareigūnai viską apžiūrėjo, bute buvo kraujo ir sudužęs veidrodis, kuris sudužo netyčia O. J. einant ir užkliudant jį ranka. Kraujo buvo ir prieškambaryje, tačiau buvo jį išvaliusi (2 t., b. l. 150-153). Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, liudytojos R. Š. parodymai yra nenuoseklūs ir jais remtis negalima. Teisėjų kolegija pastebi, kad liudytoja R. Š. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta net tris kartus (1 t., 100-103, 107-110, 135-138), šiuos parodymus ji taip pat patvirtino ir apklausiama pirmosios instancijos teisme, jos parodymai viso proceso metu dėl esminių įvykio aplinkybių nekito, buvo logiški ir neprieštaringi. Be to, jos parodymus taip pat patvirtina ir netiesioginių įvykio liudytojų D. U. (2 t., b. l. 148-149), G. R. (2 t., b. l. 116-117), S. S. (2 t., b. l. 117-118), A. B. (2 t., b. l. 149), R. P. (2 t., b. l. 148-49) parodymai, iš dalies nukentėjusiojo P. P. (2 t., b. l. 103-104) ir liudytojo O. J. (2 t., b. l. 149-150) parodymai, rašytiniai byloje esantys įrodymai – įvykio vietos (1 t., b. l. 11-17), vaizdo įrašų (1 t., 28-30), daiktų (1 t., b. l. 114-122) apžiūros protokolai, pareigūnų tarnybiniai pranešimai (1 t., b. l. 18-19, 31, 32-33, 91-92, 176-177), BIRT ataskaitų žiūryklės informacija (1 t., b. l. 20-23, 24-25), specialisto išvada (1 t., b. l. 55). Nors nukentėjusysis P. P. pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad jo sumušimo aplinkybių nepamena ir nežino, niekam jokių pretenzijų neturi, nuteistąjį K. M. mato pirmą kartą, tačiau jis taip pat parodė ir tai, kad nuo 2022 m. rugpjūčio 12 d. iki 2022 m. rugpjūčio 13 d. buvo pas R. Š., kur nuolat vartojo alkoholinius gėrimus, taip pat atsimena, kad buvo sužalotas ir pats kvietėsi pagalbą. Nors negalėjo pasakyti, kas, kur ir kokiu būdu jį sužalojo, tvirtino, kad galimai galėjo susižaloti ir pats, nes buvo neblaivus, tačiau parodė ir tai, kad jeigu R. Š. teigia žinanti ir mačiusi, kas jį sumušė, vadinasi, ji atsimena geriau, nes nors ji ir buvo išgėrusi, bet buvo už jį blaivesnė (2 t., b. l. 103-104). Liudytojos R. Š. parodymų patikimumą patvirtina liudytojo pareigūno D. U. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kad įvykio dieną buvo gautas pranešimas, jog (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje guli sumuštas žmogus. Teigė, kad asmuo buvo rastas neblaivus, gulintis šalikelėje ir nurodė, jog buvo sumuštas nepažįstamo asmens, niekam pretenzijų neturės. Po to, gavus dar vieną pranešimą, kad (duomenys neskelbtini), viename iš kambarių yra triukšmas, vyksta išgertuvės, buvo nuvykta į vietą, kur buto duris atidariusi moteris (liudytoja R. Š.) pasakė, jog pas ją buvo trys jaunuoliai, kurie susimušė. Apklausoje ar tarnybiniame pranešime liudytojas teigė lyg ir nurodęs, kad muštynėse dalyvavo asmuo, pravarde lyg „(duomenys neskelbtini)“, tačiau gali būti, kad ir „(duomenys neskelbtini)“. Pravardę jam pasakė ta moteris, į kurios butą nuvažiavo pagal iškvietimą. Teigė, kad įvykio vietos apžiūros metu matėsi išvartyti daiktai, sudužęs veidrodis. Moteris pareigūnams sakė, kad pas ją kraujo buvo koridoriuje, o atvykus išties matėsi, kad kraujas buvo valytas, nes buvo likusios žymės. Moteriai nurodžius nukentėjusiojo vardą ir pavardę, buvo nustatyta, kad pas ją buvo sumuštas tas pats vyras, rastas šalikelėje – P. P.. Be to, neaptikus jokių kraujo žymių vietoje, kurioje gulėjo nukentėjusysis, buvo prieita prie išvados, kad asmuo buvo sumuštas ne toje vietoje, kurioje buvo rastas (2 t., b. l. 147-148). Pirmosios instancijos teisme liudytojas D. U. taip pat patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad buto duris atidariusi vienintelė tame bute buvusi neblaivi moteris patvirtino, jog bute buvo keli vyrai, kad toks asmuo, pravarde „(duomenys neskelbtini)“, sumušė kitą vyrą, ir abu išėjo iš jos buto. Moteris taip pat nurodė pas ją bute girtuokliavusių asmenų pavardes, kurios surašytos tarnybiniame pranešime (1 t., b. l. 170-173). Šio pareigūno tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad R. Š. nurodė, jog pas ją namuose buvo kilęs konfliktas tarp asmenų O. J., K. (pravardė „(duomenys neskelbtini)“) ir P. P., kurie tarpusavyje susimušė (1 t., b. l. 18-19). Liudytoju apklaustas O. J. pirmosios instancijos teisme nors ir tvirtino, kad nurodyto konflikto nematė, jokio smurto nebuvo, visgi patvirtino, kad jam būnant pas R. Š., jo ieškodamas į R. Š. butą atėjęs K. M., bute įvyko „kipišas“, žodinis konfliktas (2 t., b. l. 149-150). Dar daugiau, daiktų apžiūros protokolas patvirtina, kad atliekant R. Š. mobiliojo ryšio telefono „Huawei P40 Lite“ apžiūrą, buvo apžiūrėta „(duomenys neskelbtini)“ programėlė, kurioje rastas kontaktas „O. J.“ ir, kad jis 2022 m. rugpjūčio 17 d. (praėjus keturioms dienoms po įvykio) susirašinėja su R. Š., teiraujasi apie P. P. sveikatą, kelis kartus parašo, kad „(duomenys neskelbtini)“ nori P. atsiprašyti (1 t., b. l. 114-122). Liudytojos R. Š. parodymus, kad asmuo, pravarde „(duomenys neskelbtini)“, yra būtent nuteistasis K. M., taip pat patvirtina liudytojos G. R. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai (2 t., .b l. 116-117) bei informacinės teismų sistemos LITEKO duomenys – apkaltinamuosiuose nuosprendžiuose baudžiamosiose bylose Nr. N1-59-951/2016 ir Nr. 1-402-1002/2021 K. M. kitų asmenų įvardintas taip pat pravarde „(duomenys neskelbtini)“. Vaizdo įrašų apžiūros protokolas, pareigūno tarnybinis pranešimas patvirtina ir tai, kad nukentėjusysis P. P. rastas gulintis netoli įvykio vietos – ties (duomenys neskelbtini), parkritęs ant vejos, pusiau nuogas, vilkintis šviesius džinsus, kuriam nustatytas 2,47 promilių neblaivumas ir kuris tvirtino, kad jį užpuolė ir sumušė nepažįstamas asmuo (1 t., b. l. 18-19, 28-30), o BIRT ataskaitų žiūryklės duomenys patvirtina tai, kad beveik tuo pačiu metu gautas kaimynų pranešimas, jog bute, esančiame (duomenys neskelbtini) (įvykio vietoje), kaimynai jau ne pirmą dieną girtuokliauja, girdisi didelis triukšmas, laiptinėje yra kraujo, galimai asmenys tarpusavyje mušėsi (1 t., b. l. 24-25). Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys atitinka liudytojos R. Š. nurodytas įvykio aplinkybes, kad nuteistasis K. M. jos bute sužaloji nukentėjusįjį P. P., o išeinant iš buto liudytojas O. J. ranka užkliudė veidrodį, kuris sudužo – atliekant buto, esančio (duomenys neskelbtini), apžiūrą, lipant laiptais į ketvirtą aukštą, ties (duomenys neskelbtini) aukštais, ant laiptų buvo rastos rusvos spalvos dėmės, panašios į kraują, o apžiūrint buto miegamojo kambarį, prie lango rastas sudaužytas veidrodis, šalia jo – surinktos stiklo šukės (1 t., b. l. 11-17). Liudytojo D. U. parodymai taip pat patvirtina, kad buvo rastos žymės, patvirtinančios, jog kraujas buvo valytas ir R. Š. bute. Dar daugiau, liudytoja R. P. parodė, kad minėtoje laiptinėje, pirmo aukšto fojė matė du vyriškius, kurių vienas buvo atsirėmęs į sieną ir prisidengęs veidą kruvinomis rankomis, o kitas stovėjo šonu, jaunas, šviesus, ne iš jų namo gyventojų. Ji tik praėjo pro šalį į namus, nieko negirdėjo, nieko nematė, tik paskui iš kaimynių A. B. ir S. S., sužinojo, kad buvo sudaužytas žmogus (2 t., b. l. 148-49). Liudytoja A. B. parodė, kad buvo su S. S. lauke prie įėjimo, kai girdėjo (duomenys neskelbtini) aukšte pas R. Š. triukšmą. Matė, kaip išėjęs kruvinas nukentėjusysis priklaupė ant kelių, padejavo ir nuėjo link gatvės pusės. Sumuštas vyras buvo su šviesiomis kelnėmis, be marškinėlių, kruvinu veidu (2 t., b. l. 149). Liudytoja S. S. nurodė, kad jai sėdint su A. B. prie laiptinės esančio įėjimo, girdėjo iš laiptinės sklindantį triukšmą, paskui išėjo du asmenys, kurie pro jas praėjo. Nukentėjusysis išėjo iš laiptinės visas kruvinas, sumuštas, svirduliavo ir nuėjo link stotelės, o kur nuėjo tas kitas, nelabai gerai matė. Nukentėjusysis buvo apsirengęs šviesiais rūbais, buvo be marškinėlių, su šviesiomis kelnėmis. Įvykio laikas buvo vakaras, galėjo būti apie 20.00 val. (2 t., b. l. 117-118). Liudytoja G. R. parodė, kad apie įvykį jai papasakojo jos dukra S. S.. Dukra sakė, kad buvo muštynės, girdėjo garsą, triukšmą, matė iš viršaus į lauką nusileidusį vieną kruviną asmenį, paskui išėjo kitas asmuo. Parodė, kad po įvykio pas ją buvo atėjusi ir pati R. Š., kuri ir pasakė, jog įvyko muštynės (2 t., b. l. 116-117). Taigi, šie liudytojų parodymai ir rašytiniai įrodymai neginčijamai patvirtina, kad nukentėjusysis P. P. sužalojimus patyrė liudytojos R. Š. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) bei taip pat patvirtina pačios liudytojos R. Š. parodymus apie konkrečias nukentėjusiojo P. P. sužalojimo aplinkybes – kad jis buvo sumuštas nuteistojo K. M.. Todėl apeliantas skunde nepagrįstai tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog jo kaltę įrodo liudytojų R. Š., D. U., G. A. parodymai bei iš dalies nukentėjusiojo P. P., liudytojų O. J., G. R., S. S., A. B., R. P. parodymai bei kiti teisme ištirti įrodymai, yra nepagrįsta. Specialisto išvada taip pat patvirtina, kad nukentėjusiajam P. P. padaryti šie kūno sužalojimai: dešinės pusės IX šonkaulio lūžis, oro susikaupimas dešinėje krūtinplėvės ertmėje, muštinės žaizdos abiejuose antakiuose, kurie galėjo būti padaryti keleto valandų bėgyje iki 2022 m. rugpjūčio 14 d. 0.04 val., pieš nukentėjusįjį paguldant į (duomenys neskelbtini). Specialisto išvada taip pat patvirtina, kad P. P. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl dešinės pusės IX šonkaulio lūžio sveikata sutrikdoma ilgesniam negu 10 dienų laikotarpiui. Be to, specialisto išvada paneigia aplinkybę, kad asmuo susižalojo pats, nes išvadoje nurodyta, jog nustatyti kūno sužalojimai nėra būdingi griuviminei traumai (1 t., b. l. 55). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, kad ne visada suduodamas smūgis lemia atitinkamo sužalojimo atsiradimą žmogui, todėl apeliantas nepagrįstai abejoja liudytojos R. Š. parodymų patikimumu vien dėl to, kad ji nurodė daugybinius smūgius nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, tačiau specialisto išvadoje nustatyta, kad padarytiems sužalojimams reikėjo 3 trauminių poveikių kietais bukais daiktais. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad priešingai, nei skunde teigia apeliantas, baudžiamojoje byloje surinkti ir ištirti įrodymai neginčijamai patvirtina, jog K. M. 2022 m. rugpjūčio 13 d. apie 20 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), suduodamas rankų kumščiais ir spirdamas kojomis tiksliai nenustatytą skaičių smūgių, bet ne mažiau trijų smūgių nukentėjusiajam P. P. į įvairias kūno vietas, taip padarė jam sužalojimus: dešinės pusės IX šonkaulio lūžį, oro susikaupimą dešinėje krūtinplėvės ertmėje, muštines žaizdas abiejuose antakiuose, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl dešinės pusės IX šonkaulio lūžio sveikata sutrikdoma ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.

12. Apeliantas skunde taip pat teigia, kad jo parodymus patvirtino liudytojos A. L. ir I. T., tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo ir šių liudytojų parodymus atmetė. Su tuo apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad liudytojos A. L. ir I. T. apklausiamos pirmosios instancijos teisme nurodė, jog įvykio diena buvo eilinė, tačiau net ir po daugiau nei šešių mėnesių po įvykio, apklausų metu tiksliai nurodė (valandų tikslumu), kada ir kur su K. M. susitiko, kiek laiko tiksliai kartu prabuvo, kada nuteistasis išėjo namo (2 t., b. l. 184-185, 185-186). Tuo tarpu išgirdęs liudytojų A. L. ir I. T. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, nuteistasis tikslino savo parodymus ir teigė, jog galėjo suklysti nurodydamas, jog į namus įvykio dieną iš I. T. ir M. R. išėjo apie 19.00 val. (liudytojos teigė, kad nuteistasis išėjo 21 val., o aptariamas įvykis – apie 20 val.) (2 t., b. l. 184). Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šios liudytojos yra akivaizdžiai suinteresuotos baudžiamosios bylos baigtimi (A. L. yra nuteistojo sugyventinė, o I. T. – šeimos draugė) ir jų parodymais remtis negalima bei pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais nesirėmė.

13. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų bei įvertintų įrodymų visuma, sujungdamas byloje iširtus ir įvertintus įrodymus į nuoseklią ir logišką grandinę, priėjo prie motyvuotos išvados, kad nuteistasis K. M. siekė paveikti liudytoją, o būtent: 2022 m. rugsėjo 21 d. apie 9–9.30 val. ties (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad R. Š. ikiteisminio tyrimo byloje, kurioje jam įteiktas pranešimas apie įtarimą, yra apklausta liudytoja ir davė parodymus, bei žinodamas, kad 2022 m. rugsėjo 23 d. 9 val. (duomenys neskelbtini) pas ikiteisminio tyrimo teisėją bus vykdoma R. Š. apklausa, prašė ją liudyti jo naudai, tai yra minėjo, kad jam gimė trečias vaikas, kad kalbėtų, jog nieko neatsimena, kad buvo girta, kad liudytų viską atvirkščiai, kad bus gerai ir jam, ir jai, duos 200 eurų ar tiek, kiek reikia, kad ji vienintelė gali jį ištraukti iš bedugnės, taip siekė paveikti liudytoją, kad ji pas ikiteisminio tyrimo teisėją duotų melagingus parodymus. Tai yra, padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 233 straipsnio 1 dalyje ir dėl to yra nuteistas pagrįstai.

14. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nuteistasis K. M. kaltę neigė. Parodė, kad po 2022 m. rugpjūčio 13 d. su R. Š. nebendravo, autobusų stotelėje su ja susitikęs nebuvo, apie save ir savo asmeninį gyvenimą nepasakojo. Tvirtino, kad liudytoja R. Š. jį šmeižia, jam nebuvo žinoma apie rengiamą jos apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją – žinojo tik tai, kad bus vykdoma kažkokio liudytojo apklausa, bet konkrečiai kieno, nežinojo (2 t., b. l. 101-102). Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo parodymus atmetė kaip nepagrįstus, kadangi juos paneigia ne tik liudytojos R. Š. parodymai, duoti viso proceso metu (1 t., b. l. 126-127, 2 t., b. l. 150-153), bet ir liudytojo G. A. parodymai (2 t., b. l. 166-167), raštas dėl liudytojo apklausos (1 t., b. l. 128), pareigūno tarnybinis pranešimas (1 t., b. l. 126-127). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad nuteistasis K. M. kaltę pagal BK 138 straipsnio 1 dalį neigė nuo pat pirmosios jo apklausos, kuri įvyko 2022 m. rugsėjo 13 d. ir viso ikiteisminio tyrimo metu parodymus duoti atsisakė (1 t., b. l. 48-50). Tai akivaizdžiai rodo, jog nuteistasis turėjo motyvą siekti paveikti iš esmės vienintelę tiesioginę įvykio liudytoją R. Š., tam, kas išvengtų gresiančios baudžiamosios atsakomybės, kuri liudytojo procesinį statusą įgijo nuo 2022 m. rugpjūčio 24 d. (1 t., b. l. 100-103). Apklausta pirmosios instancijos teisme liudytoja R. Š. nuosekliai tvirtino, jog 2022 m. rugsėjo 21 d. apie 9-10 val. susitiko su K. M. prie (duomenys neskelbtini), kai ėjo su draugu G. A. į vertimų biurą. Teigė, kad K. M. jai sakė pakeisti parodymus, sakyti, jog nieko nepamena, ir už tai jis jai duos 200 eurų. Jos draugas G. A. buvo paėjęs šiek tiek tolėliau, bet jis viską girdėjo ir paskui jai sakė, kad parodymų dėl pinigų nekeistų. Liudytoja teigė, kad K. M. žinojo, jog bus vykdoma jos apklausa. Patvirtino, kad K. M. jai minėjo, jog jam gimė trečias vaikas, kad ji vienintelė gali jį ištraukti iš bedugnės (2 t., b. l. 166-167). Liudytoja R. Š. pirmosios instancijos teisme taip pat patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad 2022 m. rugsėjo 21 d. 9-9.30 val. su draugu G. A. ėjo į vertimų biurą ir autobusų stotelėje sutiko K. M., kuris sakė, kad prieš mėnesį jam gimė vaikas, jai siūlė šnekėti taip, kad neva nieko neatsimena, kad buvo girta, kad liudytų viską atvirkščiai, kad iš to bus gerai ir jam, ir jai, nes siūlė duoti jai 200 eurų ar daugiau, kiek jai reikia, kad ji vienintelė gali jį ištraukti iš bedugnės (1 t., b. l. 135-137). Pareigūno tarnybinis pranešimas taip pat patvirtina, kad liudytoja R. Š. tą pačią dieną iš karto po įvykio telefonu informavo minėtą pareigūnę, jog mieste susitiko „(duomenys neskelbtini)“ – K. M., kuris prašė ją jį „išgelbėti“, siūlė duoti 200 eurų, kad ji, apklausiama teisme, liudytų, jog nieko nematė, kad ji viena tai gali padaryti, jog jis „nesėstų“. Sakė, kad byloje visi šneka kaip reikia, kad dabar ji viena gali jam padėti. R. Š. patvirtino, kad atvyks į teismą ir duos teisingus parodymus, kaip buvo. Taip pat ji teigė, kad K. M. jai negrasino, nebaugino jos, tik prašė liudyti jo naudai (1 t., b. l. 126-127). Todėl netikėti liudytojos R. Š. parodymais, kurie viso proceso metu buvo nuoseklūs, išsamūs, pagrindo pirmosios instancijos teismas neturėjo. Pastebėtina ir tai, kad apklausiamas nuteistuoju K. M. patvirtino, kad jam trečias vaikas gimė (duomenys neskelbtini), tai yra, prieš mažiau nei du mėnesius iki aptariamo įvykio (2 t., b. l. 101-102). Be to, liudytojos R. Š. parodymus patvirtina pirmosios instancijos teisme apklausto liudytojo G. A. parodymai, kad nuteistasis K. M. jam matytas vieną kartą prie (duomenys neskelbtini). Teigė, kad susitikimas su tuo asmeniu galėjo būti iš ryto, iki pietų, galėjo būti 2022 m. rugsėjo 21 d. Nurodė, kad pokalbį, kuris truko neilgai, 5-10 minučių, tarp nuteistojo ir R. Š. jis girdėjo, pokalbis buvo apie tai, kad R. Š. pakeistų parodymus, už tai duos 200 eurų (2 t., b. l. 166-167). Baigiamųjų kalbų metu gynėjas akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi šio liudytojo parodymais, kadangi jis taip pat, kaip ir liudytojos A. L., I. T., pirmą kartą buvo apklaustas tik teisme ir davė parodymus apie aplinkybes, praėjus po įvykio daug laiko. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apklausiamas liudytojas tik patvirtino, jog buvo įvykis, kurio metu nuteistasis K. M. prašė pakeisti liudytoją R. Š. parodymus ir jo parodymai nėra perdėtai smulkmeniški, priešingai nei liudytojų A. L. ir I. T.. Apeliantas skunde taip pat akcentuoja, kad jis nežinojo, kokius parodymus liudytoja R. Š. jau buvo davusi, taip pat nežinojo, kad teisme bus atliekama būtent šios liudytojos apklausta. Su šiais skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato Antrojo veiklos skyriaus 2022 m. rugsėjo 13 d. raštas dėl liudytojo apklausos patvirtina, kad K. M. buvo pasirašytinai supažindintas, jog 2022 m. rugsėjo 23 d. 9 val. (duomenys neskelbtini), pas ikiteisminio tyrimo teisėją A. B. bus atliekama liudytojo apklausa ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 01-1-31526-22 pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Šiuo raštu įtariamojo statusą tuo metu turintis K. M. buvo informuotas, kad turi teisę dalyvauti tokioje apklausoje, užduodant apklausiamam asmeniui klausimus, baigus apklausą – susipažinti su apklausos protokolu ir teikti dėl jo pastabas, taip pat, kad jo neatvykimas į liudytojo apklausą netrukdo apklausą atlikti (1 t., b. l. 128). Tuo tarpu liudytoja R. Š. buvo iš esmės vienintelė, neskaitant nuteistojo draugo liudytojo O. J., tiesioginė įvykio liudytoja, įvykis, kurio metu buvo sužalotas P. P., įvyko jos bute, todėl nėra pagrindo tvirtinti, jog nuteistasis galėjo nesuprasti, jog 2022 m. rugsėjo 23 d. 9 val. (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo teisėją bus atliekama ne R. Š. apklausa. Be to, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu liudytoja R. Š. patvirtino, jog dar prieš pirmąją apklausą K. M. jau buvo sakęs kalbėti taip, kad neva ji nieko nematė (1 t., b. l. 135-138), o liudytoja R. Š. ir liudytojas G. A. patvirtino, jog susitikus autobusų stotelėje, K. M. prašė liudytoją R. Š. parodymus teisme pakeisti. Todėl pirmosios instancijos pagrįstai sprendė, kad neginčijamai nustatyta, jog K. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 233 straipsnio 1 dalyje.

15. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas K. M. bausmę, baudžiamojo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nepažeidė, tinkamai jomis vadovavosi. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis, veikdamas tiesiogine tyčia, padarė dvi nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamas nusikalstamas veikas, anksčiau ne kartą teistas (2 t., b. l. 1-15), nusikalto teistumui neišnykus, yra linkęs daryti smurtinius nusikaltimus. Teismas įvertino ir tai, kad nusikaltimas veikas, už kurias nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, K. M. padarė kaip recidyvistas, tai buvo pripažinta nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). K. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė. Nuteistajam už jo padarytus nusikaltimus atitinkamai paskirtos laisvės atėmimo bausmės 1 metams 11 mėnesių ir 1 metams savo rūšimi ir dydžiu yra teisingos, tinkamai individualizuotos, atitinka nuteistojo asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį ir pavojingumą bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės pagrįstai subendrintinos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant švelnesnės bausmės dalį. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, paskirta subendrinta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu taip pat pagrįstai subendrintina su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. vasario 21 d. nuosprendžiu paskirta galutine laisvės atėmimo bausme 1 metams, prie griežtesnės bausmės pridedant švelnesnės bausmės dalį, ir visiško sudėjimo būdu su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. vasario 21 d. nuosprendžiu paskirta 40 MGL (2 000 Eur) dydžio bauda. Bendrinant bausmes pagrįstai atsižvelgė į nuteistojo asmenybę (teistas net 11 kartų, linkęs daryti smurtinius nusikaltimus, nesitaiso), į tai, kad nebuvo nustatyta K. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, sukeltas pasekmes. K. M. paskirtą galutinę bausmę – laisvės atėmimą 3 metams ir baudą 40 MGL (2000 Eur) vertinti kaip aiškiai per griežtą bei neteisingą pagrindo nėra.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

16. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2023 m. birželio 27 d. pažymą Nr. APD-2023-11366, kurioje prašoma priteisti valstybei iš K. M. 55 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, tai yra už gynėjo advokato Valdo Kairio nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (3 t., b. l. 66).

17. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-322/2014, Nr. 2K-8-696/2015, Nr. 2K-14-895/2015, Nr. 2K-84-699/2015, Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-406-507/2016).

18. Europos Žmogaus Teisių Teismas (byla Chukayev v. Russia, Orlov v. Russia ir Croissant v. Germany) išaiškino, kad įstatymas, numatantis, jog valstybės suteiktos teisinės pagalbos lėšos gali būti atlyginamos iš nuteistojo, neprieštarauja Konvencijai. Teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į nuteistojo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią turtinę padėtį (įrodinėjimo našta tenka būtent nuteistajam). Teismas gali atleisti nuo išlaidų padengimo arba sumažinti jų dydį.

19. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. balandžio 27 d. nuosprendį apskundė nuteistasis K. M.. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis K. M. pats gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė. Kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), Šiaulių apygardos teismo 2023 m. birželio 1 nutartimi nuteistajam K. M. buvo paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinktas gynėjas Valdas Kairys (3 t., b. l. 62).

20. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nuteistojo K. M. apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, taip pat į tai, kad apeliantas yra darbingo amžiaus, nepateikta duomenų, patvirtinančių jo sunkią turtinę padėtį, išieškoti prašoma suma nėra neproporcingai didelė bylos apimčiai ir sudėtingumui, teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą K. M. apeliacinės instancijos teisme tenkinamas visiškai, išieškant valstybei iš nuteistojo K. M. 55 Eur už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo K. M. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo K. M. valstybės naudai išieškoti 55 Eur (penkiasdešimt penkis eurus) už jam suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.