Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Radzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų M. M. (M. M.) ir V. M. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. B. ieškinį atsakovams M. M., J. S. ir V. M. dėl dovanojimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, dalyvaujant trečiajam asmeniui K. M..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl pateiktų įrodymų priėmimo ir įrodymų išreikalavimo

24. Siekiant užtikrinti civilinio proceso principus ir apeliacinio proceso tikslus, įstatyme nustatytas draudimas apeliacinės instancijos teismui priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Tačiau šis draudimas nėra absoliutus: naujus įrodymus pateikti galima, jei pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar jei šių įrodymų pateikimo būtinybė išliko vėliau.

25. Kasacinis teismas, aiškindamas šias normas, yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-04-12 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).

26. Apeliantai M. M. ir V. M. su apeliaciniais skundais pateikė 2016-11-14 Nekilnojamojo turto registro išrašus apie butus, esančius (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), bei ieškovės G. B. 2016-11-14 atsiliepimo į ieškinį kopiją Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų civilinėje byloje Nr. 2-47-889/2019 (buvę bylos Nr. 2-96-889/2018 ir Nr. 2-15121-889/2017). Šiais dokumentais apeliantė įrodinėja aplinkybes, kad apie dovanojimo sandorių sudarymą ieškovei G. B. buvo žinoma ar turėjo būti žinoma dar 2016 m.

27. Atsižvelgiant į tai, kad Nekilnojamojo turto išrašai apie butus, esančius (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), jau yra šioje byloje pateikti, o apeliantė skunde pripažįsta, kad jie nelaikytini naujais įrodymais, juos atsisakytina priimti kaip perteklinius. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog byloje esantys Nekilnojamojo turto registro išrašai yra 2018 m., o apeliantės pateikti – 2016 m., neturi esminės reikšmės sprendžiant, ar egzistuoja visos actio Pauliana instituto taikymui būtinosios sąlygos. Šiuo atveju aplinkybė, kad buvo sudaryti apeliantei priklausiusio turto dovanojimo sandoriai ir ieškovei apie juos buvo žinoma nepagrindžia aplinkybės, kad ieškovė žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoriai pažeidžia jos kaip kreditorės teises. Be to, duomenys, esantys išrašuose, yra identiški.

28. Kaip minėta, taip pat apeliantai pateikė procesinio dokumento (ieškinio), esančio Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų civilinėje byloje Nr. 2-47-889/2019, kopiją. Pažymėtina, kad kitose bylose priimti teismų procesiniai sprendimai ar procese dalyvaujančių asmenų kitose bylose teikti procesiniai dokumentai nėra įrodinėjimo priemonės (CPK 177 straipsnis), todėl jų, kaip naujų įrodymų, priėmimo į bylą klausimas nėra aktualus. Teismai, esant poreikiui vadovautis atitinkamais precedentais, su kitų bylų procesiniais dokumentais gali susipažinti ir iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO saugomų duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Todėl pateikto procesinio dokumento kopijos priėmimo į bylą kaip naujo įrodymo klausimas nespręstinas.

30. Nors apeliantas nurodo, kad jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, teisėjų kolegija su tokia jo pozicija nesutinka. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie nauji įrodymai, viena vertus, turėjo ir galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui kartu su atsiliepimu į ieškinį arba vėlesnėse bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijose ir vertinami visų byloje esančių įrodymų kontekste. Kita vertus, apelianto pateikti nauji įrodymai nekoreliuoja su ieškovės pareikšto ieškinio reikalavimais ir nei pagrindžia, nei paneigia actio Pauliana instituto taikytinų sąlygų egzistavimo, taip pat neturi reikšmės siekiant paneigti ieškovės poziciją ir / ar pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo motyvus. Kadangi CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis lemia ir bylos šalių galimybių teikti naujus įrodymus apribojimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia nurodytų naujų įrodymų nepriimti į bylą ir nevertinti.

31. V. M. apeliaciniame skunde taip pat pateiktas prašymas išreikalauti ir prie bylos prijungti Klaipėdos miesto apylinkės teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-174-1030/2017, kurioje buvo sprendžiamas K. M. ir M. M. santuokos nutraukimo klausimas, medžiagą. Spręsdama tokio prašymo pagrįstumo klausimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog įrodymai konkrečioje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas. Toks įrodymams keliamas reikalavimas vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje. Įrodymų sąsajumo taisyklės turi laikytis ne tik teismas, bet ir dalyvaujantys byloje asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2011). Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, įvertinusi apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentus, sprendžia, jog byloje esančių įrodymų visuma buvo pakankama faktinėms aplinkybėms, reikšmingoms teisingam ginčo dalyko kvalifikavimui nustatyti. Apelianto prašoma išreikalauti bylos medžiaga de facto (faktiškai, iš tikrųjų) nepatvirtintų kokybiškai naujų faktinių duomenų, kurie galėtų turėti įtakos šioje byloje kilusio ginčo išsprendimui. Bet kokių duomenų apie ieškovę ar jos santykius su byloje nedalyvaujančiais asmenimis rinkimas nepagrįstai išplėstų bylos nagrinėjimo ribas. Dėl nurodytų motyvų, teismas netenkina apelianto prašymo išreikalauti naujus įrodymus.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

32. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis), tačiau apeliacinis skundas gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka tais atvejais, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Pažymėtina, kad šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

33. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas veiksmingo teisingumo vykdymo bylą gali išspręsti remdamasis rašytine medžiaga (kai nagrinėjama problema nekelia teisės ar fakto klausimų, kurie negalėtų būti tinkamai išspręsti remiantis bylos medžiaga ir šalių rašytiniais pareiškimais); taigi teisė į žodinį bylos nagrinėjimą nėra absoliuti – dėl specialių proceso požymių ir sprendžiamų klausimų pobūdžio rašytinis procesas gali būti pateisinamas aukštesnės instancijos teismuose, jei žodinis bylos nagrinėjimas vyko pirmosios instancijos teisme (Oganova v. Georgia, no. 25717/03, 13 November 2007, par. 27, 28).

34. Bylą apeliacine tvarka nagrinėjančios teisėjų kolegijos vertinimu, vien apelianto V. M. nurodytas deklaratyvus argumentas, kad šiuo atveju būtina bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka dėl bylos sudėtingumo ir nesurinktų įrodymų, nenurodžius jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, bei savo poziciją išsamiai išdėsčius procesiniuose dokumentuose, negali būti pakankamas pagrindas nukrypti nuo bendrosios taisyklės, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis), todėl prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka atmetamas.

Dėl apeliantų prašymų

35. Lietuvos apeliaciniame teisme 2019-12-19 gautas apeliantų prašymas sustabdyti visus veiksmus civilinėje byloje ir atsisakyti skelbti sprendimą (nutartį) šioje civilinėje byloje. Atsižvelgiant į tai, kad prašymas pateiktas bylą išnagrinėjus iš esmės, prašymą atsisakytina priimti.

Dėl bylos teismingumo

37. Pažymėtina, kad viso teisminio proceso pirmosios instancijos teisme metu bylos teismingumo klausimo apeliantai nekėlė, savo gyvenamąsias vietas nurodė Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) ir / arba (duomenys neskelbtini). Šiuo atveju apeliantai, nurodydami, kad jie negyvena Lietuvos Respublikoje, apeliacinės instancijos teismui pateiktame prašyme gyvenamąją vietą nurodo nekonkrečiai – (duomenys neskelbtini). Be to, teikdami apeliacinius skundus apeliantai gyvenamąsias vietas taip pat nurodė Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog nagrinėjant bylą pasikeitė šalių gyvenamoji vieta nesudaro pagrindo spręsti dėl pasikeitusio ginčo teismingumo.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

38. Iš Klaipėdos miesto apylinkės Klaipėdos miesto rūmuose išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-174-1030/2017 duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad 2015-03-12 K. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslinęs, prašė nutraukti jo ir M. M. santuoką bei išspręsti nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos, išlaikymo klausimus, atidalinti santuokoje įgytą turtą bei prievoles. M. M. 2016-09-15 pateikė priešieškinį, kurį patikslinusi, prašė tarp jos ir K. M. santuoką nutraukti dėl sutuoktinio kaltės, priteisti nepilnamečio vaiko išlaikymą bei išlaikymo įsiskolinimą, patirtą neturtinę žalą, nuomos mokestį, susidariusį negalint naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu turtu, esančiu (duomenys neskelbtini), padalinti santuokoje įgytą turtą bei prievoles. G. B. šioje byloje 2016-08-05 pateiktu ieškiniu, kurį vėliau patikslino, pareiškė savarankiškus reikalavimus, prašydama pripažinti apsimestiniu buto, esančio (duomenys neskelbtini), su priklausiniais 2009-04-30 sudarytą pirkimo – pardavimo sandorį, modifikuoti nurodytą sutartį perkeliant pirkėjo K. M. teises ir pareigas G. B.; pripažinti apsimestiniu buto, esančio (duomenys neskelbtini), su priklausiniais 2009-05-25 sudarytą įkeitimo sandorį (hipotekos lakštą), dalyje dėl įkečiamo daikto savininkų K. M. ir M. M., modifikuojant nurodytą sutartinės hipotekos lakštą perkeliant įkeičiamo daikto savininkų teises ir pareigas G. B.; netenkinus šių reikalavimų ir nusprendus M. M. priteisti natūra visą ar dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), su priklausiniais, G. B. prašė pripažinti negaliojančiu ab initio (savaime) K. M., M. M. ir G. B. žodinį preliminarų susitarimą dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), su priklausiniais pirkimo – pardavimo ateityje ir taikyti visišką restituciją: įpareigoti G. B. grąžinti K. M. ir M. M. butą, esantį (duomenys neskelbtini), su priklausiniais, ir įpareigoti K. M. ir M. M. solidariai grąžinti G. B. 43 804 Eur sumą ir sumokėti 5 proc. metines palūkanas iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, o netenkinus šio reikalavimo ir nusprendus M. M. priteisti natūra visą ar dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), su priklausiniais, priteisti G. B. naudai solidariai iš M. M. ir K. M. nepagrįstai įgytas G. B. sumokėtas 43 804 Eur dydžio kredito įmokas su palūkanomis kompensavimo tikslais ir 5 proc. metines palūkanas iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

39. G. B. reikalavimai buvo grindžiami tuo, kad ji laikotarpiu nuo 2010-03-17 iki 2017-03-10 darė reguliarias įmokas į M. M. tuo metu sutuoktinio K. M. sąskaitą, vykdydama sutuoktinių su AB SEB banku sudarytą kredito sutartį, nes buvo žodžiu susitarusi su sutuoktiniais, kad šio buto nuosavybės teisė, įvykdžius kredito sutartį, bus perleista G. B.. Minėtu laikotarpiu, mokėjimo nurodymų paskirtyse nurodydama „už būstą“, „būstas“, „paskolos dengimui“, „būsto paskolai dengti“, „kredito įmoka už būstą“ G. B. pervedė 43 276,83 Eur sumą ir šia dalimi sumokėjo dalį K. M. ir M. M. kredito AB SEB bankui už butą, esantį (duomenys neskelbtini).

41. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad M. M. (tuo metu – M. M.), vykstant jos ir K. M. santuokos nutraukimo bylai, 2016-04-11 dovanojimo sutartimi Nr. 4313 asmeninės nuosavybės teise jai priklausantį butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), padovanojo savo motinai J. S.. J. S. 2016‑05‑03 dovanojimo sutartimi Nr. 3995 šį butą padovanojo M. M. sūnui ir savo anūkui V. M..

42. Byloje ieškovė G. B. ginčijo 2016-04-11 ir 2016-05-03 sudarytus buto, esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo sandorius kaip tariamus (CK 1.86 straipsnis) ir actio Pauliana (CK 6.66 straipsnis) pagrindu. Skundžiamu sprendimu teismas ieškinį patenkino – ginčijamus sandorius pripažino niekiniais ir negaliojančiais ir taikė restituciją, įpareigodamas apdovanotuosius grąžinti nekilnojamąjį turtą dovanotojos M. M. nuosavybėn. Atsakovai M. M. ir V. M. pateikė apeliacinius skundus.

Dėl actio Pauliana instituto taikymo sąlygų

43. Kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, kartu įgyja ir teises, susijusias su tokio reikalavimo apsauga ir gynimu. Lietuvos civilinėje teisėje numatyta įvairių kreditorių teisių gynimo būdų. Vieni jų bendrieji, pavyzdžiui, reikalavimas įvykdyti prievolę natūra ar atlyginti žalą, kiti – specialieji. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintas kreditoriaus teisių gynimo būdas – kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius – actio Pauliana. Tai specialusis kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikis nulemtas siekio užkirsti kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui savo teisėmis, kai dėl tokių veiksmų sumažėja kreditoriui galimybė gauti jo reikalavimų patenkinimą.

44. Kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana ieškiniui patenkinti būtinosios sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-12-19 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-502-313/2018).

45. Actio Pauliana padeda užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriui įvykdymą ir yra sutarčių laisvės principą ribojantis kreditorių teisių gynimo būdas, kurio taikymą nulemia siekis užkirsti kelią skolininkui sudarant sandorius su trečiaisiais asmenimis elgtis nesąžiningai kreditorių atžvilgiu, piktnaudžiauti teise ar laisvai spręsti su kuo sudaryti sandorius siekiant išvengti anksčiau prisiimtų įsipareigojimų vykdymo. Tačiau, siekiant abiejų šalių interesų pusiausvyros užtikrinimo, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visumai, kitaip tariant, nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų buvimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnį ir sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-06 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Dėl to ieškovas, teikdamas ieškinį actio Pauliana pagrindu, turi pagrįsti visų aptartų sąlygų, išskyrus preziumuojamų pagal įstatymą, buvimą. Tokioms prezumpcijoms egzistuojant, jas paneigti pareiga jau kyla kitai šaliai – atsakovui.

46. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad egzistuoja visos sąlygos actio Pauliana ieškiniui patenkinti. Teisėjų kolegija iš naujo įvertina actio Pauliana instituto taikymo sąlygas, kurių netinkamu nustatymu yra grindžiamas apeliacinis skundas (CPK 320 straipsnis), t. y. pasisako dėl ieškovės (kreditorės) teisės ginčyti dovanojimo sandorius turėjimo, kreditorės teisių pažeidimo, sandorių sudarymo privalomumo ir dėl atsakovų (ne)sąžiningumo, sudarant ginčijamus sandorius. Taip pat patikrina ar nebuvo praleistas vienerių metų ieškinio senaties terminas.

Dėl galiojančios ir neabejotinos kreditorės reikalavimo teisės

47. Pirmoji actio Pauliana patenkinimo sąlyga reiškia, kad kreditorius privalo įrodyti savo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį. Šis institutas gali būti taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana ieškinį kaip teisių gynimo būdą kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-11-02 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-372-969/2017).

48. Sprendžiant dėl neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės į M. M., kurios sudarytą dovanojimo sandorį ieškovė siekė nuginčyti, visų pirma atsižvelgtina į actio Pauliana instituto pagrindinį tikslą – atkurti kreditoriaus ginčijamu sandoriu pažeistą skolininko mokumą, sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų sugrąžinto skolininkui turto sąskaita patenkinti konkretaus dydžio šiam skolininkui nukreiptą savo reikalavimą.

50. Galiojanti ir neabejotina kreditoriaus reikalavimo teisė reiškia, kad actio Pauliana institutas, kaip kreditoriaus teisių gynimo būdas taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavima teisę skolininkui, būtina turėti omenyje tai, kad actio Pauliana taikymo atveju svarbus yra prievolės tarp kreditoriaus ir skolininko atsiradimo momentas, nes kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana ieškinį, kaip teisių gynimo būdą, kreditorius gali per visą savo kreditoriaus teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo. Taigi tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo momento, gali pažeisti kreditoriaus teises ir interesus, nes skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-10-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2004).

51. Kai dėl reikalavimo teisės galiojimo tarp šalių kilęs ginčas, svarbi yra ne aplinkybė kada laiko atžvilgiu buvo įrodyta kreditoriaus reikalavimo teisė skolininkui, o kada reikalavimo teisė atsirado. Nepaisant to, kad reikalavimo teisė gali būti įrodyta ir kreditoriaus teisė apginta žymiai vėliau, nei sudarytas actio Pauliana pagrindu ginčijamas sandoris, actio Pauliana instituto taikymui svarbu, kad pati reikalavimo teisė yra atsiradusi anksčiau už ginčijamo sandorio sudarymą.

52. Nagrinėjamu atveju ieškovė savo reikalavimo teisę kildina iš teisinių santykių, susiklosčiusių sumokėjus už tuo metu sutuoktinius K. M. ir M. M. kredito įmokas AB SEB bankui, t. y. vykdė solidarią sutuoktinių prievolę AB SEB bankui, todėl įvykdžiusi jos dalį – sumokėjusi bendrą 43 276,83 Eur sumą kredito įmokų, G. B. įgijo reikalavimo teisę tiek į K. M., tiek į M. M.. Apeliantai neneigia, kad ginčo sandorių metu apeliantė M. M. turėjo įsipareigojimus AB SEB bankui, o aplinkybė, kad ieškovė lėšas pervesdavo būtent į K. M. banko sąskaitą neturi jokios reikšmės, kadangi šios aplinkybės nepaneigia ir M. M. pareigos mokėti kredito įmokas AB SEB bankui. Šiuo atveju byloje nėra įrodyta, kad M. M. būdama santuokoje su K. M. savo prievoles AB SEB bankui būtų vykdžiusi. Be to, šie faktai byloje dalyvaujantiems asmenims tapo prejudiciniais faktais, juos nustačius K. M. ir M. M. santuokos nutraukimo byloje Nr. 2-174-1030/2017, todėl jie negali būti ginčo objektas kitoje civilinėje byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

53. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad G. B. mokėjimus periodiškai atlikinėjo nuo 2010-03-17, t. y. iki ginčijamų sandorių sudarymo. Vadinasi, ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovė buvo apeliantės M. M. kreditorė ir turėjo galiojančią reikalavimo teisę jos atžvilgiu, kuri tiek K. M., tiek M. M. patvirtinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-174-1030/2017, t. y. patvirtintas jos neabejotinumas. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė egzistuojant ieškovės neabejotinai ir galiojančiai reikalavimo teisei į apeliantę M. M..

Dėl kreditorių teisių pažeidimo

54. Kreditorius, įrodęs, kad turėjo (turi) galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę, turi įrodyti ir jos pažeidimą, kadangi tik sandoris, dėl kurio skolininkas tampa nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies, gali būti pripažintas negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu. Jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatuoti negalima. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šios actio Pauliana sąlygos, yra konstatavęs, kad, teismui sprendžiant bylą pagal actio Pauliana, turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013).

55. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

56. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta formuluotė – „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ –reiškia, kad teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu, taip pat tai, kad šios, su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios aplinkybės būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi. Taigi, teismui sprendžiant dėl sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Pažymėtina, kad tokią susidariusią situaciją privalo įrodyti kreditorius, prašantis taikyti actio Pauliana (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-06 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

57. Remiantis aptarta kasacinio teismo praktika, laikytina, kad siekiant nustatyti, ar skolininko sudarytas sandoris pažeidė kreditoriaus teises, be kita ko, būtina nustatyti skolininko nemokumą (kad dėl sandorio sudarymo tapo nemokus ar sudarydamas sandorį buvo nemokus) arba kad dėl sandorio reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja ar jos nebelieka. Visais šiais atvejais būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su skolininko turtine padėtimi, kurių pagrindu ir sprendžiama, ar pažeistos kreditoriaus teisės. Įrodyti šias aplinkybes pareiga tenka ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-04-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K3-179-611/2017).

58. Šiuo atveju ieškovė įrodinėja, kad jos teisės buvo pažeistos ginčijamu sandoriu, kadangi po jo sudarymo skolininkės M. M. turtas gerokai sumažėjo ir dėl to ieškovė prarado galimybę patenkinti savo reikalavimą.

59. Remiantis bylos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2017-08-28 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-174-1030/2017 apeliantei M. M. priteista 1/2 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), 1/242 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir 1/280 dalis negyvenamosios patalpos – automobilių saugyklos, esančios (duomenys neskelbtini). Antstolė, vykdydama ginčo skolos išieškojimą iš M. M. pagal ieškovei G. B. 2018-01-04 išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-174-1030/2017, 2018-01-24 pažymoje apie skolos išieškojimą nurodė, kad iš M. M. priklausančio turto nėra galimybės užtikrinti skolos išieškojimo. Šią aplinkybę taip pat patvirtina ir Nekilnojamojo turto registro duomenys, iš kurių matyti, kad M. M. nuosavybės teise priklausantis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), yra apsunkintas hipoteka bei areštu. Be to, M. M. yra nedirbanti. Pažymėtina, kad esant galiojančiai G. B. reikalavimo teisei, K. M. ir M. M. santuokos nutraukimo bylos (Nr. 2-174-1030/2017) nagrinėjimo metu M. M. priklausė butai, esantys (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), kurie 2016-04-11 bei 2016-04-13 buvo dovanojimo sandoriais perleisti J. S.. Po šių sandorių sudarymo M. M. nebeturėjo jokio asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto, o nutraukus M. M. ir K. M. santuoką jai taip pat neliko turto iš kurio galėtų būti vykdomas išieškojimas G. B. naudai. Šios aplinkybės pagrindžia, kad po ginčijamo sandorio sudarymo M. M. neturėjo nei turto, nei lėšų iš kurių galėtų būti įvykdyta prievolė G. B., kadangi M. M. sudariusi dovanojimo sandorį ir negavusi už perleidžiamą turtą lėšų, prarado galimybę atsiskaityti su savo kreditore.

60. Teisėjų kolegijos nuomone, vertinant sudarytą sandorį kreditorės G. B. teisių pažeidimo aspektu, reikšminga aplinkybė šiuo atveju ta, kad M. M. dovanojimo sandoriu butą perleido savo motinai iš esmės iškėlus teisme bylą dėl K. M. ir M. M. santuokos nutraukimo, kurios metu be kita ko turėjo būti sprendžiamas ne tik sutuoktiniams priklausiusio turto, tačiau ir prievolių padalijimo klausimas. Taip pat svarbia aplinkybe pripažintinas ir buto, esančio (duomenys neskelbtini), perleidimas J. S. naudai dovanojimo sandorio pagrindu. Nors M. M. pirmosios instancijos teisme teigė, kad ginčo butą motinai J. S. padovanojo dėl labai sunkios materialinės padėties, turimų skolų ir ketinimo išvykti gyventi į užsienį, duomenų apie sunkią materialinę padėtį teismui nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nepateikė. Anaiptol V. M. apeliaciniame skunde netgi nurodo, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog M. M. ginčo sandorio sudarymo metu neturėjo kitų kreditorių, kuriems turėtų vykdyti turtines prievoles, išskyrus AB SEB banką ir J. S., kurių prievolių įvykdymas buvo užtikrintas hipoteka. Šių aplinkybių kontekste svarbu pažymėti, kad prievolių užtikrinimas hipoteka neatleidžia skolininko nuo pačios prievolės vykdymo.

61. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu M. M. teigė, kad ginčo butą motinai J. S. padovanojo dėl labai sunkios materialinės padėties, turimų skolų ir ketinimo išvykti gyventi į užsienį. J. S. teigimu, ginčo butas, kuris buvo pažadėtas anūkui V. M., buvo jai įkeistas, kadangi ši M. M. buvo suteikusi 8 000 Eur dydžio paskolą. Kadangi minėtos paskolos M. M. negrąžino, įkeistą būtą dovanojimo sandoriu perleido J. S.. Šias aplinkybes iš esmės patvirtina tarp J. S. ir M. M. 2015-10-20 sudaryta paskolos sutartis, kuri yra patvirtinta notaro. Tačiau iš šios paskolos sutarties matyti, kad jos grąžinimo terminas – 2020-10-20, jos įvykdymas 2015-10-20 buvo užtikrintas buto, esančio (duomenys neskelbtini), hipoteka. Minėto buto vertė – 55 100 Eur. Šių aplinkybių kontekste, šiuo atveju sprendžiant dėl ieškovės, kaip M. M. kreditorės, teisių pažeidimo, nėra pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad tiek J. S. suteiktos paskolos grąžinimo terminas nebuvo suėjęs, tiek dėl perleisto turto vertės ir įsipareigojimų J. S. santykio. Be to, LITEKO duomenimis, M. M. išvykimą į Didžiąją Britaniją deklaravo tik nuo 2017-08-11, t. y. praėjus daugiau nei metams po ginčo sandorio sudarymo.

62. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, M. M. nurodomos turto perleidimo priežastys ne tik kad nėra įtikinamos, tačiau ir nepaneigia aplinkybės, kad sudarant du dovanojimo sandorius nebus pažeistos jos kreditorių teisės. Kadangi M. M. neginčija, jog įmokų AB SEB bankui nemokėjo ir šiuo atveju nustatyta, jog už ją ir K. M. šią prievolę vykdė ieškovė G. B., todėl darytina išvada, kad žinodama apie nevykdomą prievolę AB SEB bankui (kurią vykdė G. B.) M. M. suvokė, kad perleisdama vienintelį turimą turtą ir neturėdama darbo neturės galimybės įvykdyti savo įsipareigojimų ir taip pažeis savo kreditorių teises. Pažymėtina, kad ginčo turto perleidimo sandoris yra neatlygintinis, nors M. M. įsipareigojimų suma J. S. sudarė 8 000 Eur pagal paskolos sutartį, turtas buvo perleistas susijusiam asmeniui (motinai) taip išsprendžiant atsiskaitymo su ja klausimą, M. M. užtikrino atsiskaitymą tik su viena iš M. M. kreditorių (J. S.), ne tik jai suteikiant pirmenybę patenkinti savo reikalavimą, nors tuo metu turėjo pradelstą įsipareigojimą ieškovei, tačiau ir perleidžiant kelis kartus skolą viršijančios vertės turtą. Teisėjų kolegijos nuomone, nustatytos aplinkybės, susijusios su ginčijamo sandorio sudarymu, įrodo ieškovės, kaip M. M. kreditorės, teisių pažeidimą ir sudaro pakankamą pagrindą teisėjų kolegijai konstatuoti, kad 2016-04-11 dovanojimo sandorio sudarymas sukėlė M. M. finansinius sunkumus ir esmingai sumažino jos galimybę atsiskaityti su G. B.. Šios aplinkybės leidžia pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl to, kad ieškovė įrodė, kad ginčijamu sandoriu buvo pažeistos jos, kaip kreditorės teisės, atitinka faktinę situaciją byloje, todėl bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovė įrodė ir antrąją actio Pauliana taikymo sąlygą.

Dėl šalių (ne)sąžiningumo sudarant ginčijamus sandorius

65. Šiuo atveju nėra pagrindo abejoti ir J. S. bei V. M. nesąžiningumu sudarant 2016-05-03 dovanojimo sandorį, kadangi neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo (CK 6.66 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamos bylos aplinkybės ypatingos tuo, kad M. M. 2016-04-11 ginčijama dovanojimo sutartimi turtą perleido savo motinai, o pastaroji – savo anūkui, N. M. sūnui. Tokiu atveju galioja skolininko nesąžiningumo prezumpcija (CK 6.67 straipsnio 1 punktas), pakeičianti įrodinėjimo naštos paskirstymą šalims. Šiuo atveju byloje apeliantai nepaneigė, kad M. M. siekė perleisti jai priklausantį turtą, kad išsaugotų jį.

Dėl privalomumo sudaryti ginčijamus sandorius

66. Sprendžiant dėl privalomumo sudaryti ginčijamus dovanojimo sandorius pažymėtina, kad privalėjimas sudaryti sandorį yra viena iš imperatyviųjų nuostatų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis). Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros kitos aplinkybės. Jeigu skolininkas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, tai jo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana ieškinio pagrindu negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011-09-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011).

67. Apeliantė apeliaciniame skunde nesutinka su teismo padaryta išvada, kad ji neprivalėjo sudaryti dovanojimo sandorio. Nurodo, kad aplinkybės, jog skola J. S. sudarė nedidėlę dalį dovanojamo turto vertės, kad nebuvo suėjęs paskolos grąžinimo terminas vertinant jos siekį išvykti iš Lietuvos, negali būti laikomi pakankamais motyvais dėl sandorio sudarymo neprivalėjimo.

68. Teisėjų kolegija dėl šių aplinkybių jau pasisakė, pažymėdama, kad ginčo sandoriai sudaryti nebaigus nagrinėti K. M. ir N. M. santuokos nutraukimo bylos, ginčo dovanojimo sandoriai sudaryti tarp jų praėjus trumpam laiko tarpui, atitinkamai išvykimą į Jungtinę Karalystę apeliantė deklaravo tik po metų po sandorių sudarymo. Dovanojimo sandoris yra neatlygintinis, turtas buvo perleistas susijusiam asmeniui (motinai) taip išsprendžiant atsiskaitymo su ja klausimą perleidžiant kelis kartus skolą viršijančios vertės turtą už prievolę, kurios įvykdymo terminas nebuvo suėjęs ir kuri buvo užtikrinta hipoteka. Šiuo atveju jokia įstatyminė, teismo sprendimo ar sutarties pagrindu kylanti pareiga sudaryti ginčijamus sandorius jų sudarymo metu neegzistavo, todėl pripažinti, jog ginčo šalys turėjo pareigą juos sudaryti nėra jokio pagrindo.

69. Atsižvelgiant į išdėstytą darytina išvada, kad apeliantai skundžiamame teismo sprendime padarytos išvados dėl neprivalėjimo sudaryti ginčijamas sutartis nepaneigė faktiniais duomenimis, todėl nėra pagrindo šią sąlygą laikyti neįrodyta.

Dėl prievolės solidarumo

71. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad prievolės solidarumas reiškia, jog kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek abu skolininkai bendrai, tiek ir bet kuris jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Solidarioji prievolė skirta kreditoriaus interesų apsaugai, nes vieno bendraskolio nemokumas neturi įtakos vykdant prievolę kreditoriui. Esant solidariajai prievolei pareiga neskaidoma į dalis ir, nors yra keletas skolininkų, prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas, o solidarusis skolininkas yra visos prievolės šalis. Kitaip tariant, kreditoriui solidarieji skolininkai turi vieną bendrą skolą ir visi, iki bus grąžinta visa skola, turi pareigą ją grąžinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-06-09 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-690/2016). Šiuo atveju kreditorius turi teisę pareikšti savo reikalavimą tiek abiems solidarią prievolę turintiems bendraskoliams, tiek vienam iš jų, todėl toks ieškovės pareikštas reikalavimas tik apeliantei yra teisėtas ir negali būti vertinamas kaip turintis esminę reikšmę sprendžiant dėl actio Pauliana instituto taikymo, kadangi apeliantė yra visos prievolės, o ne jos dalies šalis. Šiuo atveju aplinkybė, kad skolos išieškojimą galima nukreipti į K. M. negali būti vertintina kaip prielaida spręsti, jog ieškovės, kaip kreditorės, teisės nėra pažeistos.

Dėl dovanojimo sandorių pripažinimo tariamais

72. Pagal CK 1.86 straipsnį, kuriame pateikta tariamojo sandorio sąvoka, negalioja sandoris, sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių padarinių. Sudarydamos tokį sandorį šalys paprastai siekia sukurti tik išorinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą. Kasacinio teismo išaiškinta, kad toks sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, jog toks sandoris neturi teisinių padarinių. Tariamojo sandorio (simuliacijos) šalių valia neturi defektų, nes sandorio šalys, sudarydamos sandorį, nesiekia sukurti kokių nors teisinių padarinių ir tą gerai žino. Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų. Esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nevykdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2014).

73. Taigi bylose dėl sandorių pripažinimo tariamais, siekiant patvirtinti ar paneigti sandorio fiktyvumą, nustatinėjamos dvi pagrindinės faktinių aplinkybių grupės: pirma, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-07-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2012). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad bylose dėl tariamojo sandorio padarinių taikymo galioja bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo taisyklės: pareiga įrodyti sutarties tariamumą tenka ieškovui, t. y. šaliai, kuri tokia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje, o realų ginčijamo sandorio vykdymą – atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių 2014-04-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2014). Tikrieji šalių ketinimai, sudarant sandorį, identifikuojami ne pagal atskiras kurias nors aplinkybes, bet vertinant visas jas kompleksiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-04-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-686/2015).

74. Nagrinėjamu atveju ieškovė kaip tariamus sandorius ginčija apeliantės ir jos motinos sudarytą dovanojimo sandorį bei pastarosios su anūku sudarytą dovanojimo sandorį. Sudarant ginčijamus sandorius tarp K. M. ir apeliantės nebuvo pasibaigęs teisminis ginčas dėl jų santuokos nutraukimo, kuriame tiek ieškovė buvo pareiškusi reikalavimą, tiek buvo sprendžiamas sutuoktinių turto padalijimo klausimas. Teisėjų kolegija, sutikdama su teismo sprendime išdėstytais argumentais ir jų nekartodama, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas procesinių įrodinėjimo ar įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir surinktus byloje duomenis, kaip visumą, įvertino tinkamai. Pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl įrodinėjimo priemonių tinkamumo, faktinių duomenų įrodomosios reikšmės bei jais patvirtinamų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog sudarydami ginčijamas dovanojimo sutartis jų šalys nesiekė realių teisinių padarinių, o jų veiksmai tiesiogiai buvo nukreipti į ginčo turto išsaugojimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantai, kvestionuodami pirmosios instancijos teismo išvadas, iš esmės siekia, jog tų pačių teismo įvertintų įrodymų pagrindu būtų padaryta priešinga – apeliantams palanki išvada dėl ginčo sandorių teisėtumo.

75. Pagal CK 6.473 straipsnio 1 dalį dovanotojas privalo perduoti dovanojamą turtą be sutartyje nenumatytų jo suvaržymų, kurie trukdytų apdovanotajam naudotis ar disponuoti turtu arba jį valdyti. Šiuo konkrečiu atveju neatlygintinis sandoris sudarytas tarp artimais giminystės ryšiais susijusių asmenų, be to, dovanotoja (M. M.) neįrodė savo teiginių, kad turėjusi tikslą realiai perduoti ginčo nekilnojamąjį turtą, kuriame ji gyveno (t. y. šiuo turtu nesinaudoti) savo motinai J. S., turėjusiai kitą gyvenamąją vietą, o taip pat vėliau jį perleidžiant M. M. sūnui, kuris taip pat ginčo bute gyveno. Šių sandorių sudarymas, iš esmės nekeičiantis tolimesnio naudojimosi šiuo turtu, leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog ginčijamu sandoriu buvo siekiama kitokių teisinių padarinių, nei yra deklaruojama. Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės dėl dovanojimo sandorių sudarymo ir vykdymo įtikino pirmosios instancijos teismą sandorio fiktyvumu, todėl šis pagrįstai pripažino sandorį negaliojančiu ir taikė CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatas (CK 1.86 straipsnis).

Dėl ieškinio senaties

76. Pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį actio Pauliana kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą, kuris pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, atsižvelgiant į tai, jog tokia šio termino pradžios apibrėžtis atitinka bendrąją senaties termino pradžios momento apibrėžtį (CK 1.127 straipsnis), senaties terminui skaičiuoti actio Pauliana atveju taikytinos visos bendrosios šio termino skaičiavimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-06 nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis, 6.66 straipsnio 3 dalis).

77. CK 6.66 straipsnio 3 dalies nuostata yra reglamentuojamos aplinkybės, susijusios su informacijos gavimo laiku ir informacijos apimtimi.

78. Informacijos apie sandorį gavimo laikas apibrėžiamas sužinojimo arba turėjimo sužinoti aplinkybėmis. Iš jų yra taikoma ta, kuri laiko atžvilgiu atsirado anksčiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-09-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2013). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie skolininko sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje svarbu įvertinti kreditoriaus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą – skolininko sudarytą sandorį – laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-09-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; 2012-11-06 nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Taigi šis terminas skaičiuojamas kiekvienoje konkrečioje byloje atsižvelgiant į buvusią situaciją, jos ypatumus ir kreditoriaus elgesį, siekiant laiku ir tinkamai ginti savo teises.

79. Informacijos apie sandorį apimtį sudaro dvi nuostatos: pirma, informacija apie skolininko sudarytą sandorį ir, antra, informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Ieškinio senaties termino vienerių metų skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybes, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises. Vien sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas. Kol kreditorius sužino ar atsiranda aplinkybės, kad jis turėjo galimybę sužinoti su sandoriu susijusias aplinkybes, nuo sandorio sudarymo gali būti praėję daugiau kaip vieneri metai, bet kreditorius tokiu atveju nelaikomas praleidusiu ieškinio senaties termino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2013; 2013-09-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2013; 2014-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014).

80. Apeliantai skunduose nurodo, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, kadangi jai anksčiau tapo žinoma apie ginčo sandorių sudarymą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinių skundų argumentais, kadangi, kaip minėta, nepakanka sužinoti apie ginčijamo sandorio faktą. Kreditoriui turi būti suprantama ir žinoma, kad toks sandoris pažeidžia jo teises. Kaip antai, ieškovė, 2018 m. sausio mėn. buvo informuota antstolės, kad apeliantė M. M. neturi turto į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą. Atitinkamai ieškovė 2018 m. sausio mėn. kreipėsi į teismą su actio Pauliana ieškiniu, todėl nėra pagrindo laikyti, jog ji praleido ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ieškinio dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu senaties termino pradžią.

Dėl bylos procesinės baigties

81. Aukščiau išdėstytų faktinių aplinkybių ir teisinių argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė įstatymo nuostatas, reglamentuojančias sandorių pripažinimą negaliojančiais actio Pauliana ieškinio pagrindu, bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

82. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

83. Atmetus atsakovų M. M. ir V. M. apeliacinius skundus apeliacinės instancijos teisme jų patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

84. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą apie apeliantei M. M. suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šios bylos išnagrinėjimo rezultatą, vadovaudamasi CPK 96 straipsnio 2 dalimi, 99 straipsniu, sprendžia, kad šių išlaidų atlyginimas valstybei nepriteistinas.

85. Ieškovė apeliacinės instancijos teismui pateikė duomenis apie patirtas 574,75 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme (už atsiliepimo į apeliacinius skundus ir prašymo atnaujinti civilinę bylą parengimą).

86. Ieškovei priteistinos patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti, tačiau ne didesnės, nei yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015-03-19 įsakymu Nr. 1R-77 ir Lietuvos advokatų tarybos pirmininko 2015-03-16 raštu Nr. 141 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos). Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nustatė, kad ieškovės prašoma priteisti 574,75 Eur teisinės pagalbos išlaidų suma neviršija Rekomendacijų 8.11 ir 8.16 punktuose nurodyto maksimalaus dydžio, todėl 574,75 Eur dydžio ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš apeliantų lygiomis dalimis, t. y. po 287,38 Eur.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei G. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovų M. M. (M. M.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 287,38 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt septynis eurus 38 ct) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.