- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-07-16
- Bylos Nr.
- e2A-1345-640/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-27286-2019-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Andrutė Kalinauskienė, Margarita Stambrauskaitė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Pranašumas“
- Ieškovas
- J. S.
- Kategorijos
- 2.6.8.3Vartojimo sutartis
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Margaritos Stambrauskaitės ir Rūta Veniulytės-Jankūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Pranašumas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. S. ieškinį dėl negrąžinto avanso priteisimo ir netesybų sumažinimo, pareikštą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Pranašumas“, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė J. S. teismui 2019 m. rugsėjo 13 d. pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės UAB „Pranašumas“ 6700 Eur avanso dalį, 5 % dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, sumažinti netesybas pagal 2019 m. rugpjūčio 8 d. preliminariąją nepastatyto buto/turto pardavimo sutartį Nr. 20190808/1 iki 300 Eur, bei priteisti iš atsakovės ieškovei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinys grindžiamas žemiau nurodomais argumentais:
2.1. Šalys 2019 m. rugpjūčio 8 d. sudarė preliminariąją nepastatyto buto/turto pirkimo pardavimo sutartį Nr.20190808/1, nes ieškovė ketino įsigyti, o atsakovė parduoti butą, dalį žemės sklypo, esančius (duomenys neskelbtini). Pagal sudarytos sutarties 6.1 punktą, ieškovė sumokėjo atsakovei avansinį mokėjimą – 7000 Eur. Šalys susitarė pagrindinę sutartį sudaryti per 60 kalendorinių dienų nuo statybos darbų atlikimo patvirtinimo akto pasirašymo dienos. Preliminariosios sutarties 5 punkte numatyta, jeigu dėl ieškovės kaltės pagrindinė sutartis nėra sudaroma šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis sutartis yra laikoma nutrūkusi ir atsakovei lieka 10000 Eur. Ieškovė 2019 m. rugpjūčio 12 d. telefonu informavo atsakovės atstovą, kad atsisako sutarties ir prašo grąžinti sumokėtą avansą. Pakartotinai telefonu atsakovės atstovas apie tai, kad ieškovė atsisako sutarties ir prašo grąžinti avansą informuotas ir 2019 m. rugpjūčio 16 d. Atsakovės atstovas žadėjo parengti ieškovei sutarties nutraukimo dokumentus ir juos atsiųsti, tačiau to nepadarė, todėl ieškovė pakartotinai 2019 m. rugpjūčio 29 d. raštu pranešė atsakovei, kad vienašališkai nutraukia sutartį ir prašo per 5 darbo dienas grąžinti 6700 Eur avanso, nes ieškovė sutinka sumokėti 300 Eur dydžio baudą, kaip protingo dydžio netesybas. Atsakovė į ieškovės pranešimą neatsakė, sumokėto avanso dalies negrąžino.
2.2. Preliminariojoje sutartyje, nėra nustatyta sąlygų suteikiančių teisę pirkėjui per dešimt dienų nuo sutarties sudarymo dienos atsisakyti preliminariosios sutarties. Sutartyje taip pat nėra nurodyta sutarties atsisakymo tvarka ir forma bei pasekmės. Sutarties 5 punkte yra įtvirtinta tik šalių atsakomybė tuo atveju, jeigu sutartis nutrūktų dėl vienos jų kaltės. Sutartyje nustatytos 10000 Eur netesybos yra neprotingos ir akivaizdžiai per didelės ir jos turėtų būti sumažintos iki 300 Eur sumos. Atsakovė delsdama priimti sprendimą dėl preliminariosios sutarties pabaigos, pažeidė bendradarbiavimo pareigą, o atsakovės argumentai apie patirtus nuostolius dėl ieškovės sprendimo atsisakyti sutarties nėra pagrįsti.
Atsiliepimas
3. Atsakovė UAB „Pranašumas“ ieškinį prašė atmesti, priteisti iš ieškovės atsakovei bylinėjimosi išlaidas.
4. Atsiliepimas grindžiamas žemiau nurodomais argumentais:
4.1. Antrąją įmoką 75000 Eur ieškovė turėjo sumokėti iki rugsėjo 15 d., tačiau šios pareigos neįvykdė, nes 2019 m. rugpjūčio 29 d. pranešimu informavo atsakovę, kad nutraukia sutartį, prašė paprašė grąžinti 6700 Eur sumokėtos įmokos. Ieškovė nesąžiningai teigia, kad ji 2019 m. rugpjūčio 12 d. telefoninio pokalbio metu informavo atsakovę, kad atsisako sutarties, nes tokio atsisakymo ieškovė niekada nebuvo išreiškusi ir nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų. Ieškovės sumokėta atsakovei 7000 Eur suma yra avansas, tačiau ši suma neturi būti ieškovei grąžinta vadovaujantis CK 6.237 straipsniu, nes sutarties nutraukimo atveju avanso grąžinimo klausimas yra sprendžiamas priklausomai nuo konkrečių tarp šalių susiklosčiusių aplinkybių.
4.2. Šalys sutarties 5 punktu yra susitariusios dėl avanso sumokėtų pinigų likimo, numatydamos, kad jie nėra grąžinami, o įskaitomi į baudą ir lieka atsakovei, tuo atveju, jei sutartis nutraukiama dėl ieškovės kaltės. Ieškovė neginčija to, kad sutartis nutraukta dėl ieškovės kaltės, todėl 10000 Eur suma atsakovei lieka kaip bauda.
4.3. Ieškovė sutartį nutraukė likus 15 dienų iki antrosios 75000 Eur dydžio įmokos sumokėjimo. Taigi, sutartyje nustatyto dydžio netesybos yra pagrįstos, teisingos ir protingos, nes, ieškovei nutraukus sutartį, atsakovei kilo neigiamos pasekmės – ji turėjo ieškoti kito buto statybos finansavimo šaltinio ir ji 2019 m. rugsėjo 10 d. su UAB ,,Nordstreet” susitarė dėl 69500 Eur paskolos suteikimą, kurios administravimo kaina – 6 procentai operatoriaus mokestis, o už suteiktą 7 mėnesių laikotarpiui paskolą yra mokamos 11 procentų metinės palūkanos. Be to, atsakovė patyrė išlaidas sudarydama hipotekos sandorį bei apdrausdama įkeičiamą turtą. Ieškovės prašymų pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės apribojo atsakovės galimybes pritraukti kitus potencialius pirkėjus.
4.4. Net ir tuo atveju, jeigu ieškovė būtų atsisakiusi sutarties atsakovė iš ieškovės pagal CK 6.401 straipsnio 3 dalį, galėtų reikalauti 17200 Eur sumos, nes sutarties kaina yra 86000 Eur. Sutartis su ieškove buvo sudaryta tik po to, kai visos detales dėl statomo buto, jo kainos, mokėjimo terminų ir kitos buvo paaiškintos ieškovei ir ieškovės tėvams. Ieškovė nepateikė įrodymų, jog 2018 m. rugpjūčio 12 d. skambino atsakovei reikalaudama nutraukti sutartį, o atsakovė vilkino sutarties atsisakymo procesą.
Šalies argumentai
4.5. Ieškovės pateiktos žinutės yra siųstos ne atsakovės atstovo telefono numeriu, nurodytu sutartyje. 2019 m. rugpjūčio 29 d. gavus ieškovės atstovų parengtą raštą, buvo derinamos sutarties nutraukimo sąlygos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. vasario 24 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti visiškai - sumažino netesybas pagal 2019 m. rugpjūčio 8 d. preliminariąją nepastatyto buto/turto pardavimo sutartį Nr. 20190808/1 iki 300 Eur, priteisė iš atsakovės ieškovei J. S. 6700 Eur avanso dalį, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo priteistos sumos (6700 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. rugsėjo 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas - 2813 Eur. Taip pat, teismas nusprendė iš atsakovės priteisti valstybei 5,11 Eur bylinėjimosi išlaidas.
6. Nustatė, kad šalių paaiškinimai patvirtina, jog tarp šalių nėra ginčo, kad šalys 2019 m. rugpjūčio 8 d. sudarė preliminariąją nepastatyto buto/turto pirkimo pardavimo sutartį Nr.20190808/1. Tarp šalių nėra ginčo ir dėl to, jog ieškovė su atsakove sutartį sudarė ketindama įsigyti butą, o atsakovė parduoti butą, dalį žemės sklypo, esančius (duomenys neskelbtini). Byloje nėra ginčo ir dėl to, kad sudarytos sutarties rengėja yra atsakovė. Byloje esantis 2019 m. rugpjūčio 8 d. mokėjimo nurodymas Nr.161 patvirtina, kad ieškovė sutarties sudarymo dieną atsakovei sumokėjo 7000 Eur buto kainos dalį pagal sudarytos sutarties 6.1 papunktį. Šiame papunktyje taip pat nurodyta, kad likusi kainos dalis 75000 Eur mokėtina iki rugsėjo 15 d. Pagal šalių sudarytos sutarties 1.5. ir 3.3 papunkčius pagrindinė sutartis turėtų būti sudaryta per 60 kalendorinių dienų nuo statybos darbų atlikimo patvirtinimo akto pasirašymo dienos, kuris pagal kitus sutarties 3 punkto papunkčius turėtų būti sudarytas iki 2020 m. kovo 1 d. Taigi pagrindinės sutarties sudarymo terminas būtų iki 2020 m. gegužės 1 d. Atsakovas patvirtino, kad namo (duomenys neskelbtini), statyba vykdoma iš dalies finansuojant būsimų butų savininkų lėšomis.
7. Teismo vertinimu, šalių sudarytoje sutartyje privalomai turėjo būti įtvirtinta ir sąlyga, jog pirkėja turi teisę per 10 dienų nuo sutarties sudarymo dienos atsisakyti preliminariosios sutarties, tačiau, kaip matyti iš byloje esančios, ieškovės su ieškiniu pateiktos šalių sudarytos sutarties, tokios nuostatos sutartyje nėra. Tokiu būdu atsakovė, kaip sutarties rengėja, pažeidė imperatyvų įstatymo reikalavimą - neįvykdė pareigos atskleisti ieškovei jos teisę įstatymo nustatytu terminu atsisakyti sutarties. Toks atsakovės, verslą vykdančio juridinio asmens, poelgis laikytinas savanaudišku ir nesąžiningu, todėl jis negali būti teisinamas ar aiškinamas atsakovės atstovės teismo posėdyje išsakytais argumentais, jog įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės bei argumentais, jog ieškovei bet koks advokatas ar kitas teisinį išsilavinimą turintis asmuo, kuriam ieškovė atskleidė aplinkybę apie šalių sudarytą sutartį, šią teisę galėjo atskleisti ir ieškovė teise turėjo pasinaudoti tik per tą terminą, kuris nustatyta įstatyme. Taigi, teismas sprendė, jog atmestini kaip nepagrįsti atsakovės argumentai, kad ieškovė naudodama terminą „nutraukti sutartį“ neišreiškė valios atsisakyti sudarytos sutarties.
8. Ieškovė nepateikė teismui išklotinių, kurios patvirtintų aplinkybę, jog ji jos nurodytomis datomis telefonu bendravo su atsakovės atstovu, siekdama atsisakyti sutarties, tačiau ir atsakovė nepateikė išklotinių, kurios patvirtintų, jog ieškovė ir atsakovės atstovas nurodytomis dienomis nebendravo telefonu. Tai reiškia, kad atsakovė nepaneigė argumento, jog atsakovė telefonu bendravo su ieškove. Taip pat, pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovė nepaneigė ieškovės argumento, jog ieškovė 2019 m. rugpjūčio 26 d. siuntė žinutes atsakovo atstovui, nes žinutės, siųstos į telefono numerį, kurio numerio pradžia (duomenys neskelbtini)..., o ši numerio pradžia atitinka numerio Nr. (duomenys neskelbtini), kuris viešai skelbiamas tinklapyje (duomenys neskelbtini) ir kurio duomenimis atsakovė grindė savo atskirąjį skundą. 2019 m. rugpjūčio 26 d. žinučių turinys, sudaro pagrindą tikėti ieškovės argumentais, kad ieškovė į atsakovę dėl sutarties atsisakymo kreipėsi anksčiau nei 2019 m. rugpjūčio 26 d. ir tai buvo daroma ne rašytine, o žodine forma.
9. Aplinkybės, jog atsakovė jos rengtoje sutartyje neįtvirtino nuostatos numatančios ieškovės teisę atsisakyti sutarties, jog sutartyje nėra nuostatų, kuriomis šalys būtų sutarusios dėl būdo (formos), kuriuo ieškovė turėtų pranešti atsakovei apie sprendimą atsisakyti sutarties per įstatymo nustatytą terminą, sudaro pagrindą pranešimą telefonu laikyti tinkamu informavimo apie teisės įgyvendinimą būdu. Tai, kad sutartyje ieškovė nebuvo informuota apie įstatymu nustatytą jos teisę, leidžia sutikti su ieškovės argumentais, jog atsakovė veikė nesąžiningai tiek sutarties sudarymo metu, tiek ieškovei įgyvendinant savo teisę atsisakyti sutarties bei tuo, kad atsakovė, sužinojusi, jog ieškovė atsisako sutarties, vilkino laiką tam, kad sueitų įstatymo nustatytas terminas sutarties atsisakymui.
10. Teismo vertinimu, yra pagrindas taikyti analogiją įtvirtintą CK 6.228¹⁰ straipsnio 4 dalyje, nustatančią termino pratęsimo atvejus, kuomet verslininkas nesuteikė pirkėjui informacijos apie pirkėjo teisę atsisakyti sutarties. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ieškovė tinkamai įgyvendino savo teisę, numatytą CK 401 straipsnio 2 dalies 1 punkte, todėl šalių sudaryta sutartis turėjo būti nutraukta ir ieškovei atsakovė pagal 401 straipsnio 3 dalį turėjo sugrąžinti 2019 m rugpjūčio 8 d. sumokėtą 7000 Eur sumą, nes, šalių sutartyje nėra įtvirtinta nuostatų, numatančių atsakovės teisę reikalauti iš ieškovės nuostolių, tuo atveju, jeigu ji įgyvendina teisę atsisakyti sutarties.
11. Teismas nustatė, jog byloje nėra pateikta įrodymų, jog atsakovė būtų nutraukusi ar siekusi nutraukti sutartį su ieškove dėl jos kaltės, neatlikus sutartyje numatytų vėlesnių įmokų. Sutarties atsisakymo atvejis, numatytas CK 401 straipsnio 2 dalies 1 punkte, nėra siejamas su pirkėjo kalte, todėl teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, jog ji vadovaujantis šalių sudarytos sutarties 5 punktu turi teisę į nuostolių atlyginimą, kurį patirtų, jei šalių sutartis būtų nutraukta dėl vienos jų kaltės.
12. CK 6.401 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad atlygintinų nuostolių dydis negali viršyti 1/5 procento pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytos nekilnojamojo daikto kainos, o tai reiškia, kad negali viršyti vienos penktosios dalies procento daikto kainos, o ne 20 procentų daikto kainos, kaip aiškina atsakovė. Ieškovė sutinka atlyginti atsakovei nuostolius jai pasinaudojus teise, įtvirtinta CK 401 straipsnio 2 dalies 1 punkte, todėl yra pagrindas laikyti, jog atlygintinų nuostolių dydis pagal 2019 m. rugpjūčio 8 d. preliminariąją nepastatyto buto/turto pardavimo sutartį Nr.20190808/1, ieškovei atsisakius sutarties, yra 300 Eur ir tenkinti ieškovės reikalavimą sumažinti netesybas pagal sutartį iki 300 Eur.
13. Ieškovei atsisakius preliminariosios būsimo gyvenamojo namo ar buto pirkimo-pardavimo sutarties, išnyko pareiga šalims sudaryti buto pirkimo-pardavimo sutartį, todėl neliko pagrindo sumokėtą kainos dalį panaudoti pagal mokėjimo paskirtį. Nustačius, kad netesybos pagal šalių sudarytą sutartį yra 300 Eur ir ieškovei sutinkant šią sumą sumokėti atsakovei, ieškovės reikalavimas dėl 6700 Eur avanso dalies priteisimo buvo patenkintas. Taip pat, iš atsakovės ieškovei teismas priteisė 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (6700 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. rugsėjo 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Šalies argumentai
14. Ieškovė už ieškinį sumokėjo 151 Eur žyminį mokestį, už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemonės - 38 Eur žyminį mokestį. Atsakovė už atskirąjį skundą sumokėjo 38 Eur žyminį mokestį. Kadangi ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atsakovės atskirasis skundas buvo patenkinti, šalims bylinėjimosi išlaidos susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu neskirstomos. Ieškinį patenkinus, ieškovei iš atsakovės priteistos patirtos bylinėjimosi išlaidos: 151 Eur žyminis mokestis bei 2662 Eur už suteiktą teisinę pagalbą. Patirta 5,11 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, kurios, patenkinus ieškovės ieškinį buvo priteistos valstybei iš atsakovės.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
15. Apeliantė UAB „Pranašumas“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškovės J. S. ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, bei priteisti iš ieškovės atsakovės naudai bylinėjimosi išlaidas.
16. Apeliacinis skundas grindžiamas žemiau nurodomais argumentais:
15.1. Sutarties 5 punkte buvo numatyta, kad nutraukus sutartį, dėl jos nutraukimo kaltoji šalis moka kitai šaliai 10 000 Eur netesybas, todėl ieškovei nutraukus sutartį, apeliantė įgijo teisę reikalauti sutartinių netesybų. Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, jog ieškovė neįrodė, kad ji atsisakė sutarties, turėjo taikyti ne sutarties atsisakymo pasekmes reglamentuojančią CK 6.401 straipsnio 3 dalį numatančią maksimalią nuostolių sumą, o sutarties nutraukimo pasekmes reglamentuojančias nuostatas, inter alia CK 6.73 straipsnio 2 dalį, kuri suteikia teismui teisę mažinti netesybas. Teismui peržengus bylos nagrinėjimo ribas ir netinkamai pritaikius įstatymą nebuvo atskleista bylos esmė, ginčas išspręstas neteisingai, grubiai pažeidžiant apeliantės teisę į teisminė gynybą, todėl toks teismo sprendimas turi būti panaikintas.
15.2. Sutarties atsisakymo ieškovė niekada nereiškė ir nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad ir pats pranešimo apie sutarties nutraukimą tekstas patvirtina, kad ieškovė nutraukė sutartį, o ne buvo jos atsisakiusi.
15.3. Sutartis buvo sudaryta 2019 m. rugpjūčio 8 d., atsisakymo nuo sutarties teisę ieškovė turėjo realizuoti iki 2019 m. rugpjūčio 18 d., tačiau ieškovė nepateikė įrodymų, kad ji būtų sutarties atsisakiusi per tam skirtą terminą. Atsakovė taip pat nepateikė įrodymų, jog ieškovė neva 2019 m. rugpjūčio 12 d. ir 2019 m. rugpjūčio 16 d. nebendravo su atsakove, tačiau jokių įrodymų byloje apie kokį nors bendravimą nurodytomis datomis pateikta nebuvo, o pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę – įrodyti turi šalis, kuri remiasi nurodomomis aplinkybėmis. Taigi, teismo samprotavimai vertinti kaip šališki ieškovės atžvilgiu.
15.4. Sutartyje prie šalių duomenų yra nurodytas atsakovės atstovo telefono numeris (duomenys neskelbtini)“, taip pat sutarties 4.4. išvardinti objekto statybos dalyviai, tarp kurių nurodytas ir tas pats atsakovės atstovas bei tas pats jo kontaktinis telefono numeris. Ieškovė nesiuntė jokių pranešimų sutartyje nurodytais kontaktiniais telefonų numeriais. Kita vertus, 2019 m. rugpjūčio 26 d. žinutė išsiųsta praėjus 18 dienų po sutarties sudarymo (t. y. pasibaigus 10 dienų sutarties atsisakymo terminui) ir joje aiškiai išreikšta ieškovės valia nutraukti sutartį. 2019 m. rugpjūčio 26 d. (minimos žinutės siuntimo dieną) ieškovė jau buvo atstovaujama kvalifikuotų teisininkų, nes 2019 m. rugpjūčio 23 d. ji buvo sudariusi sutartį su 3law Miškinis ir partneriai advokatų profesine bendrija. Taigi, jeigu jos valia būtų atsisakyti sutarties, tai jos interesams atstovavę teisininkai būtų jai ir patarę reikalauti sutarties atsisakymo, o ne nutraukimo.
15.5. Pranešimas apie sutarties nutraukimą buvo atsiųstas likus 16 dienų iki ieškovės pareigos sumokėti likusią statomo buto kainos dalį, nes pagal sutarties 6.1. punktą likusią kainos dalį ieškovė turėjo sumokėti iki rugsėjo 15 dienos. Elektroninis laiškas jokiu būdu nepatvirtina aplinkybės, kad ieškovė būtų norėjusi atsisakyti sutarties, bet priešingai, patvirtina, kad ji tokios valios neturėjo. Dar prieš sutarties sudarymą visas detales dėl statomo buto, jo kainos, mokėjimo terminų buvo išaiškinta ieškovės tėvams, nes kaip paaiškino pastarieji ir ieškovė, būtent tėvai ieškovei buvo pažadėję paremti apmokant buto kainą. Sutartis buvo pasirašyta tik tuomet, kai ieškovė ir jos tėvai išsiaiškino visas sutarties sąlygas bei perkamo buto savybes, t. y. viską gerai įvertino ir apgalvojo. Papildomai, gavus ieškovės atstovų atsiųstą pranešimą apie sutarties nutraukimą, buvo derinamos sutarties nutraukimo sąlygos, buvo paaiškinta ieškovei, kad iš tikrųjų atsakovė patyrė didesnius nei aptarta bauda nuostolius, todėl avanso grąžinti negali. Tuomet ieškovė sutiko palikti avansą, tačiau prašė nebereikalauti baudos primokėjimo. Ieškiniu taip pat buvo prašoma sumažinti sutarties nutraukimo netesybas, o ne taikyt sutarties atsisakymo institutą, todėl teismas ir turėjo spręsti netesybų sumažinimo pagrįstumo klausimą.
Atsiliepimas
15.6. Nutraukus sutartį be jokių pateisinamų priežasčių ieškovei kilo pareiga sumokėti netesybas. Atsakovė su atsiliepimu į ieškinį pateikė rašytinius įrodomus, patvirtinančius, kad sutartyje numatytų netesybų suma atitinka faktiškai patirtus atsakovės nuostolius. Bendra palūkanų ir administravimo mokesčio suma yra 8 629,58 Eur (4459,58 Eur + 4170 Eur). Atsižvelgiant į tai, jog ieškovė sutartį nutraukė likus likus vos dviem savaitėms iki jos pareigos sumokėti 75 000 Eur sumą už statomą butą, atsakovė, kad nesustotų statybos darbai, buvo priversta ekstremaliomis sąlygomis per labai trumpą laiką gauti paskolą ir prisiimti didesnes jos suteikim išlaidas, nes per tokį trumpą laiką neįmanoma gauti paskolos už mažesnes palūkanas. Atsakovei paskola buvo reikalinga labai greitai, paskola buvo gaunama iš to paties kreditoriaus, kuriam jau buvo įkeista dalis atsakovės nekilnojamojo turto, kai tokios dalies įkeisto turto prievolės įvykdymo užtikrinimui nebūtų priėmęs joks kitas kreditorius. Už turto vertinimą atliekant hipotekos patikslinimus atsakovė sumokėjo UAB NILL 1 815 Eur, pagal šios išrašytą sąskaitą NN_00407. Apmokėjimą patvirtina 2019 m. rugsėjo 20 d. atsakovės nurodymas UAB ,,Nordstreet“, pagal kurį UAB NILL buvo sumokėti 1 715 Eur ir 2019 m. lapkričio 21 d. mokėjimo pavedimas trūkstamai 100 Eur sumai.
15.7. Atsakovė sumokėjo už notarines paslaugas 222 Eur už hipotekos patikslinimą pagal 2019 m. rugsėjo 25 d. notaro išrašytą sąskaitą Nr. 2284. Bendra vien minėtų patirtų išlaidų suma dėl ieškovės sutarties nutraukimo, neskaitant sąnaudų už darbuotojų sugaištą laiką, sudaro 10 666,58 Eur, ir ji yra akivaizdžiai didesnė nei sutartyje numatyta bauda. Jeigu ieškovė nebūtų nutraukusi sutarties, atsakovei nebūtų reikėję skubos tvarka gauti paskolos ir patirti aukščiau minimus nuostolius. Dėl sutarties nepagrįsto nutraukimo (dėl ieškovės kaltės) teismui pritaikius ir laikinąsias apsaugos priemones 6 700 Eur sumai atsakovės turto atžvilgiu buvo pritaikytas areštas, buvo apribota galimybė pritraukti kitus potencialius pirkėjus ir taip išvengti didesnių nuostolių, nes nekilnojamo turto rinkoje nėra patrauklios įmonės, kurių ruošiamas realizuoti turtas yra apsunkinamas areštu. Kita vertus, antstolis vykdydamas teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovės sąskaitoje areštavo 6 700 Eur. Nors ieškovė ir laikytina vartotoja ginčo santykyje, šiuo statusu ji taip pat negali piktnaudžiauti. Ieškovė yra visišką veiksnumą turintis asmuo, todėl sudarydama sutartį taip pat turi elgtis sąžiningai ir atsakingai. Būtent ieškovė, šiuo atveju pasielgė neatsakingai ir nesąžiningai – sudarė sutartį, prisiėmė įsipareigojimus, įskaitant ir numatančius atsakomybę sutartinių įsipareigojimų neįvykdymo atveju, o be jokio pagrindo nutraukusi sutartį siekia išvengti prisiimtos atsakomybės piktnaudžiaudama vartotojo statusu.
15.8. Nors atsakovė yra verslininkė, tačiau ji irgi turi pagrįstus lūkesčius, kad sutarties privalomumo principo laikysis ir vartotojas, kad vartotojas elgsis atsakingai, todėl neturi prisiimti nesąžiningų vartotojų, kaip šiuo atveju, sukeliamų neigiamų pasekmių. Ieškovė po sandorio sudarymo kreipėsi į teisininkus, tačiau nepasinaudojo teise atsisakyti sutarties, ir tik likus neilgam laiko tarpui iki pareigos sumokėti likusią mokėjimo už butą dalį nutraukė sutartį į ,,siurprizinę“ padėtį pastatydama atsakovę, sukeldama jai neplanuotas išlaidas ir nuostolius. Daugiabučio namo statyba yra vykdoma iš dalies juos finansuojant būsimų savininkų įnašų sumomis. Todėl preliminarias sumas įnešusiems asmenims butai parduodami mažesne kaina nei ateityje, jau pastatytus butus įsigysiantiems asmenims. Atsakovė, planuoja statybos darbų finansavimo šaltinius bei statybos darbų kaštus, t. y. planuoja kokia apimtimi statybos darbus apmokės iš surinktų įnašų, ir kokias sumas bus reikalinga skolintis iš kredito įstaigų. Atitinkamai, kuo didesnė surenkama įnašų suma, tuo reikalinga mažesnė skolintų investicijų suma, už kurią mokamos palūkanos lemia ir statybos pabrangimą. Todėl, atsižvelgiant į aplinkybę, kad tinkamas Sutarties įsipareigojimų vykdymas yra labai reikšmingas siekiant užtikrinti sklandų ir savalaikį statybos darbų vykdymą, šalys pagrįstai susitarė dėl atsakomybės taikymo nepagrįstai nutraukus sutartį. Tačiau, šiuo atveju, ieškovė ne tik pažeidė sutartį, tačiau dėl jos padaryto pažeidimo atsakovė neteko planuotų statybos darbų finansavimui lėšų bei patyrė išlaidų.
2. Ieškovė J. S. atsiliepime prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, bei priteisti iš apeliantės ieškovės naudai pastarosios patirtas bylinėjimosi išlaidas.
3. Atsiliepimas grindžiamas žemiau nurodomais argumentais:
17.1. Ieškinio dalykas ir reikalavimai apėmė ne tik netesybų mažinimą, tačiau ir avanso grąžinimą (priteisimą). Ieškovė nurodė, kad ji tinkamai ir laiku atsisakė preliminariosios sutarties, ją nutraukdama, ko pasekoje jai negalėjo būti taikomos didesnės, nei įstatymo numatytos, netesybos (nepaisant to, kad preliminarioji sutartis numatė didesnes netesybas).
17.2. Atsižvelgiant į bylos specifiškumą, esminėmis įrodinėtinomis aplinkybėmis šioje byloje buvo būtent ieškovės pasinaudojimas CK 6.401 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta pirkėjo teise nutraukti sutartį, apeliantės nesąžiningi veiksmai ir bendradarbiavimo pareigos pagal CK 6.38 straipsnio 3 dalį nevykdymas, netesybų mažinimo pagrindų buvimas, apeliantės pareigos grąžinti ieškovės sumokėtą avansą nustatymas. Akivaizdu, kad ieškovė turėjo teisę atsisakyti preliminariosios sutarties], bei ieškovė apie šią savo teisę atsakovės – profesionalaus verslininko – nebuvo informuota.
17.3. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas sprendime, ieškovė, grįsdama faktinį valios išreiškimą atsisakyti sutarties, dar 2019 m. rugpjūčio 12 d. ir 2019 m. rugpjūčio 16 d. skambučiais, t. y. žodine forma, 2019 m rugpjūčio 26 d. SMS žinute ir 2019 m. rugpjūčio 29 d. rašytiniu pranešimu, t. y. rašytine forma, aiškiai išreiškė valią nepirkti būsimo būsto – atsisakyti sutarties. Faktas, kad ieškovė tai atliko kitaip, nei manė esant tinkama, nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovė neaiškiai išreiškė savo valią.
17.4. Skaičiuojant 10 dienų terminą nuo 2019 m. rugpjūčio 23 d., šis terminas baigiasi tik 2019 m. rugsėjo 2 d., o tai reiškia, kad net paskutinis ieškovės kreipimasis į apeliantą 2019 m. rugpjūčio 29 d. raštu dėl sutarties nutraukimo buvo pateiktas nepraleidus CK nustatyto termino. Įstatymų leidėjas vartojimo santykiuose yra numatęs, kad tais atvejais, kai verslininkas nepateikia vartotojui informacijos apie teisę atsisakyti sutarties, vartotojas turi teisę atsisakyti sutarties per 12 mėnesių laikotarpį (CK 6.22810 straipsnio 4 dalis). Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs visas ginčui reikšmingas aplinkybes, sprendime savo išvadas tinkamai argumentavo, todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė bylos nagrinėjimo ribų ar netinkamai pritaikė CK 6.401 straipsnį.
17.5. Ieškovės reikalavimas sumažinti netesybas kilo iš specialiosios normos – CK 6.401 straipsnio 3 dalies, t. y. pasinaudojus teise atsisakyti sutarties vartotojui (be kaltės) gali tekti pareiga atlyginti pardavėjo nuostolius maksimalia įstatyme apibrėžta suma (0,2 % pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytos nekilnojamojo daikto kainos), tuo tarpu ginčo preliminarioje sutartyje buvo nustatyta ženkliai didesnė netesybų suma, 60 kartų viršijanti įstatymo ribą. Ieškovės reikalavimas sumažinti netesybas buvo netgi palankesnis apeliantei ir rodė ieškovės siekį bendradarbiauti ir kooperuotis, nes preliminariosios sutarties šalims įstatymas suteikia teisę, bet ne pareigą susitarti dėl nuostolių atlyginimo CK 6.401 straipsnio 3 dalyje numatyti „nuostoliai“ yra suprantami taip, kaip numatyta CK 6.258 straipsnyje (ir CK 6.73 straipsnyje), o tai reiškia, kad nuostolių sąvoka neabejotinai apima ir netesybas. Tai tik parodo, kad apeliantės išvedžiojimai nurodant, kad „netesybos taikomos kaip sutarties nutraukimo pasekmė, o nuostolių atlyginimas – kaip sutarties atsisakymo pasekmė“ yra visiškai nepagrįsti, iškraipantys įstatymų prasmę ir prieštaraujantys teisės teorijai. Taigi, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas ir priėmė pagrįstą sprendimą.
17.6. Sutarties atsisakymas ir sutarties nutraukimas faktiškai reiškia tą patį veiksmą ir sukelia tapačias teisines pasekmes – sutarties užbaigimą, pareigos vykdyti sutartį pasibaigimą, kuris yra sąlygotas vienos šalies valios/veiksmo. Vartotojui įgyvendinus teisę atsisakyti sutarties, pasibaigia šalių pareigos vykdyti sutartį. Analogiškas teisines pasekmes sukelia sutarties nutraukimas – sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo. Asmuo, atsisakydamas sutarties ir / arba nutraukdamas ją, išreiškia savo valią užbaigti sutartinius santykius. Ieškovė savo valią užbaigti sutartį ir atgauti sumokėtą avansą išreiškė 2019 m. rugpjūčio 12 d., 2019 m. rugpjūčio 16 d. skambučiais, vėliau 2019 m. rugpjūčio 26 d. SMS žinute ir galiausiai 2019 m. rugpjūčio 29 d. oficialiu raštu. Aplinkybė, kad apeliantei subjektyviai nebuvo suprantama ieškovės valia užbaigti sutartinius santykius nereiškia, kad ta valia objektyviai buvo neaiški, ypač atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes.
17.7. Preliminariosios sutarties nuostatos numatė sutarties nutraukimą tik su netesybomis, tačiau didesnėmis, nei maksimaliai leidžia įstatymas, ieškovė prašė jas mažinti. Teismas įvertino teisiškai reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai sprendė netesybas mažinti, o būtent ieškovei pagrįstai pasinaudojus CK 6.401 straipsnio numatyta teise, sutartinės netesybos buvo per didelės (pažeidė imperatyvią įstatymo normą); ieškovė sutiko mokėti netesybas (300 Eur, kas yra net daugiau, nei maksimali įstatymo leistina suma – 172 Eur). Įstatymų leidėjas numato preliminariosios sutarties šalims galimybę susitarti dėl atsakomybės taikymo pirkėjui net ir sutarties nutraukimo CK 6.401 straipsnio 2 dalies 1 punkto atveju, tačiau riboja pirkėjo atsakomybės apimtį, tokiu būdu užkirsdamas kelią verslininko, kaip stipresnės sutarties šalies, galimybei piktnaudžiauti savo padėtimi, nustatant nepagrįstai didelės apimties atsakomybę pirkėjui už sutarties nutraukimą 10 dienų terminu. Galimybė susitarti dėl nuostolių atlyginimo reiškia, kad šalys sutartyje gali numatyti minimalius pardavėjo nuostolius sutarties nutraukimo / atsisakymo atveju – netesybas, kurios negali viršyti 0,2% pirkimo – pardavimo sutarties kainos arba apsiriboti bendru pardavėjo teisės reikalauti nuostolių atlyginimo įtvirtinimu (taip pat neviršijant nustatytos ribos). Tokios teisės nenumačius, pardavėjas apskritai netenka teisės reikalauti nuostolių atlyginimo dėl preliminariosios sutarties nutraukimo 10 dienų terminu. Preliminarioje sutartyje apskritai nebuvo įtvirtinta ieškovės teisė per 10 dienų nuo sutarties sudarymo nutraukti sutartį ir atitinkamai nebuvo nustatytas atskiras netesybų / nuostolių dydis, ieškovė geranoriškai sutiko palikti apeliantui 300 Eur dydžio netesybas ir šią valią išreiškė nevienkartiniais skambučiais, SMS žinutėmis ir galiausiai oficialiu raštu, kuriuos apeliantas ignoravo.
17.8. Preliminariosios sutarties 5 punkte buvo nustatytos 10 000 Eur netesybos, kurios sudarė net 11,63 % sutarties kainos ir beveik 60 kartų viršijo CK 6.401 straipsnio 3 dalyje nustatytas netesybas, o kito netesybų dydžio tuo atveju, kai sutarties atsisakoma vadovaujantis CK 6.401 straipsnio 2 dalies 1 punktu, preliminariojoje sutartyje nustatyta nebuvo, pirmosios instancijos teismo sprendimas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, sumažinant netesybas iki ieškovės gera valia sutinkamos mokėti 300 Eur netesybų sumos, kadangi maksimali netesybų suma preliminariosios sutarties atsisakant nustatytu terminu negalėjo viršyti 172 Eur sumos.
17.9. Iš pateiktų faktų matyti, jog apeliantė veikė rizikingai ir savo vystomo projekto apyvartumą užtikrino vien tik fizinių asmenų įmokėtais įnašais (t. y. nebuvo sukaupusi saugaus rezervo). Atitinkamai pirkėjui – ieškovei, pasinaudojus savo teise atsisakyti sutarties, buvo priverstas skubotai ieškoti kitų finansavimo šaltinių ir šią savo veiksmais prisiimtą nepateisinamą riziką bando perkelti būtent ieškovei, kuriai pats turėjo sudaryti neginčijamą teisę nutraukti sutartį per 10 kalendorinių dienų nuo preliminariosios sutarties sudarymo momento. Apeliantė neįrodinėja, jog savo apyvartinių lėšų trūkumui padengti pasirinko efektyviausią ir ekonomiškai naudingiausią būdą ir šaltinį, tačiau visas su paskolos gavimu susijusias išlaidas nepagrįstai priskiria vartotojui – ieškovei. Apeliantė pasiskolino už 17 procentų metinių palūkanų, kas reiškia, jog 5 kartus brangiau nei rinkos vidurkis. Apeliantė, kaip juridinis asmuo, savo veiklą vykdo daugiau nei 6 metus, todėl, būdama patyrusiu, apdairiu ir rūpestingu verslininku, turėjo įvertinti su galimais apyvartinių lėšų surinkimo sutrikimais susijusią riziką. Priešingas apeliantės veikimas laikytinas nesąžiningu.
17.10. Net ir laikant, kad atsisakymą nuo sutarties įgyvendino pavėluotai, 10 dienų terminą preliminariosios sutarties atsisakymui ieškovė praleido nežymiai, apeliantei per tokį trumpą laiką realiai negalėjo atsirasti ir neatsirado jokių neigiamų pasekmių ir juo labiau nuostolių, kurie nebūtų sąlygoti jo paties prisiimtos verslo rizikos ir viršytų CK 6.401 straipsnio 3 dalyje nurodytą nuostolių dydį, todėl darytina išvada, kad 10 000 Eur netesybos yra neprotingos ir akivaizdžiai per didelės, todėl buvo pagrindas vadovautis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei šalių interesų pusiausvyros principais ir netesybas mažinti iki 300 Eur sumos. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
5. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškinys dėl avanso grąžinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Žemesnės instancijos teismas
6. Nustatyta, kad ieškovė J. S. ir atsakovė UAB „Pranašumas“ 2019 m. rugpjūčio 8 d. sudarė preliminariąją nepastatyto buto/turto pirkimo pardavimo sutartį Nr.20190808/1, nes ieškovė ketino įsigyti, o atsakovė parduoti butą, dalį žemės sklypo bendro naudojimo žemės sklypo dalyje, esančius (duomenys neskelbtini). Pagal Preliminariosios sutarties 6.1 punktą, ieškovė sumokėjo atsakovei avansinį mokėjimą – 7000 Eur.
7. Pagrindinę sutartį šalys susitarė sudaryti per 60 kalendorinių dienų nuo statybos darbų atlikimo patvirtinimo akto pasirašymo dienos. Sutarties 5 punkte numatyta, kad jeigu dėl pirkėjo (ieškovės) kaltės pagrindinė sutartis nėra sudaroma šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis, ši sutartis yra laikoma nutrūkusi ir pardavėjui (atsakovei) lieka 10 000 Eur.
8. Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Pranašumas“ 6700 Eur pagal preliminarią sutartį sumokėto avanso dalį, 5 % dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, sumažinti netesybas pagal 2019 m. rugpjūčio 8 d. preliminariąją nepastatyto buto/turto pardavimo sutartį Nr. 20190808/1 iki 300 Eur, bei priteisti iš atsakovės ieškovei bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos šiuos ieškovės reikalavimus patenkino pilna apimtimi, tačiau atsakovė su tokiu teismo sprendimu nesutiko, todėl pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, kaip nepagrįstą, bei priteisti atsakovės naudai bylinėjimosi išlaidas.
Dėl vartojimo sutarčių instituto ir vartotojo teisių gynimo
9. Pagal CK 6.228¹ straipsnio 1 dalį vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. CK nustatytais atvejais vartojimo sutartimis laikomos ir kitos verslininko ir vartotojo sudarytos sutartys. Vartotoju pripažįstamas fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartį, o verslininku – fizinis ar juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai (CK 6.228¹ straipsnio 2, 3 dalys).
10. Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatyme pateiktos analogiškos vartotojo ir verslininko sąvokos (2 straipsnio 19, 24 punktai).Vartojimo sutartys yra sutarčių grupė (CK 6.160 straipsnio 1 dalis), apimanti atskiras sutarčių rūšis, kurios dėl savo prigimties gali būti vartojimo sutartimis ir kurios turi požymių, būtinų kvalifikuojant konkrečią sutartį kaip vartojimo sutartį.
11. Kasacinio teismo praktikoje, remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016, 31, 32 punktai; 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018, 29 punktas, kt.). Teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014; 2019 m. spalio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-687/2019 26 punktą). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jeigu kyla abejonių dėl fizinio asmens prekės (paslaugos) įsigijimo (naudojimo) tikslo, teismas turi vertinti visas reikšmingas konkrečios sutarties sudarymo aplinkybes, sutarties turinį, pobūdį, šalių elgesį po sutarties sudarymo, galimus tikslus ir pan. (CK 6.193 straipsnis) ir, remdamasis faktinių bylos duomenų ir nustatytų aplinkybių visuma, spręsti, koks buvo sutarties tikslas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011).
12. Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio (pagal pareigas) turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje (iki 2014 m. birželio 13 d. galiojusio CK 6.188 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017, 32 punktas, kt.).
13. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors tiek apeliantė, tiek ieškovė sudarytą preliminarią sutartį vertino kaip vartojimo, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šios sutarties traktavimo kaip vartojimo iš esmės nepasisakė, nors kaip minėta turėjo pareigą kvalifikuoti vartojimo sutartį ir atlikti tokios sutarties nesąžiningų sąlygų kontrolė pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje įtvirtinus kriterijus. Kaip matyti iš tarp šalių sudarytos sutarties turinio, sutartis sudaryta tarp fizinio asmens, kuris preliminariąją sutartimi įsipareigojo įsigyti dar neįrengtą gyvenamosios paskirties butą, ir atsakovės, juridinio asmens, kuris šį butą įsipareigojo parduoti, nes užsiima tokio pobūdžio veikla. Taigi, sutiktina su šalių argumentais, jog konkrečiu atveju buvo sudaryta vartojimo sutartis.
14. Esminis vartojimo sutarčių instituto ypatumas ir vartotojo teisių gynimo teisinis mechanizmas yra įstatyme įtvirtintas nesąžiningų sutarčių sąlygų draudimas ir tokių sąlygų neprivalomumas vartotojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018, 40 punktas).
15. Sąlygų nesąžiningumą vartojimo sutartyse reglamentuojantis CK 6.228⁴ straipsnis įgyvendina 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB). Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktiką, nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinės teisės aktus, ypač nacionalinio įstatymo, priimto konkrečiai direktyvai (-oms) įgyvendinti, nuostatas, turi pareigą jas aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į susijusios direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje nustatytas rezultatas (žr., be kita ko, ESTT 2005 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. N. prieš Organismos Tilepikoinonion Ellados AE, C-196/02, 73 punktą; 2010 m. sausio 28 d. sprendimo byloje Uniplex (UK) Ltd prieš NHS Business Services Authority, C-406/08, 45–46 punktus ir juose nurodytą ESTT praktiką). Taip pat turi būti atsižvelgta ir į atitinkamą ESTT praktiką, suformuotą aiškinant direktyvų, kurios įgyvendintos konkrečioje byloje taikytinais nacionalinės teisės aktais, nuostatas.
16. Kaip jau minėta, ginčo atveju, šalys buvo sudariusios preliminariąją sutartį dėl nepastatyto buto/turto pirkimo. Pagal teisinį reguliavimą preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 straipsnio 1 dalis). Jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (CK 6.165 straipsnio 4 dalis). Jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 straipsnio 5 dalis).
17. CK 6.401 straipsnyje reglamentuojama preliminarioji nepastatyto būsto pirkimo–pardavimo sutartis – specifinė preliminariosios sutarties rūšis, turinti bendrųjų preliminariosios sutarties požymių, taip pat specifinių, išskiriančių ją iš kitų preliminariųjų sutarčių. Tokios sutarties šalių teisės ir pareigos yra daug platesnės nei sutarties, sudarytos pagal CK 6.165 straipsnį. Tokią sutartį sudaręs pirkėjas disponuoja teise rinktis iš platesnio savo pažeistų teisių gynimo būdų spektro.
18. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.401 straipsnio reglamentavimas skirtas užtikrinti būtent pirkėjo – fizinio asmens, siekiančio įsigyti butą ar namą, t. y. patenkinti savo poreikį turėti gyvenamąjį būstą, interesus, kai jis sudaro preliminariąją sutartį dėl dar statomo (būsimo) gyvenamojo būsto pirkimo ir savo lėšomis finansuoja statybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81-219/2015). Preliminariosios nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutarties išskirtinumas iš kitų preliminariųjų sutarčių yra tas, kad pirkėjas savo pažeistas teises gali ginti ne tik CK 6.165 straipsnio 4 dalimi, bet ir reikalauti prievolę įvykdyti natūra (t. y. įpareigoti pardavėją sudaryti su pirkėju gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį) bei naudotis visais kitais civilinių teisių gynimo būdais (CK 1.138 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2013; 2018 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-695/2018 53 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
19. Byloje kilo ginčas, nes šalys sudarė preliminarią sutartį, kuria nenumatė ieškovei teisės per 10 dienų atsisakyti sutarties ir dėl to, jog ieškovei informavus atsakovę apie vienašališką sutarties nutraukimą, ieškovei nebuvo grąžinta sumokėto avanso dalis – 6700 Eur. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti jos naudai minėtą avanso dalį ir sumažinti atsakovei pagal sutartį priklausančias netesybas iki 300 Eur. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovė elgėsi nesąžiningai, nes būdama juridiniu asmeniu, silpnesnei sutarties šaliai (ieškovei) neišaiškino teisės per 10 dienų nuo sutarties sudarymo dienos atsisakyti sutarties, nenurodant atsisakymo priežasčių, nesilaikė įstatyme numatytos imperatyvios pareigos nurodyti šį terminą preliminarioje sutartyje. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos argumentams, jog atsakovė, būdama verslininkė, turėjo pareigą išaiškinti ieškovei jos teisę apie galimybę atsisakyti sutarties kaip tai numato CK 6.401 straipsnio 2 dalis.
20. Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė, jog ieškovė atsisakė sutarties, o ne ją nutraukė. Nurodė, jog sutarties atsisakymo ieškovė niekada nereiškė ir nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų. Be to, nurodė, kad ir pats pranešimo apie sutarties nutraukimą tekstas patvirtina, kad ieškovė nutraukė sutartį, o ne buvo jos atsisakiusi.
21. Nors byloje nėra tiesioginių įrodymų, jog ieškovė būtų informavusi atsakovę apie savo ketinimą atsisakyti sutarties, tačiau vertinant įrodymų visetą byloje - ieškovės paaiškinimus, telefoninę žinutę, nuoseklų ieškovės siekį atsisakyti sutarties, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir konstatavo, jog ieškovė nenutraukė sutartį, o įgyvendino savo teisę atsisakyti sutarties CK 6.401 straipsnio 2 dalyje numatytu būdu (CPK 185 straipsnis).
22. Svaru pažymėti, jog ieškovė nebuvo tinkamai atsakovės informuota apie tai, kokiu būdu ji gali atsisakyti sutarties. Aplinkybės, jog atsakovė jos rengtoje sutartyje neįtvirtino nuostatos numatančios ieškovės teisę atsisakyti sutarties, jog sutartyje nėra nuostatų, kuriomis šalys būtų sutarusios dėl būdo (formos), kuriuo ieškovė turėtų pranešti atsakovei apie sprendimą atsisakyti sutarties per įstatymo nustatytą terminą, sudaro pagrindą pranešimą telefonu laikyti tinkamu informavimo apie teisės įgyvendinimą būdu.
23. Nors kaip teigia apeliantė, ieškovės rašytinio pranešimo apie sutarties nutraukimą tekstas yra surašytas taip, jog ieškovė nutraukia sutartį, tačiau vien toks tekstas, įvertinus kitas nurodomas aplinkybes, tikrąją ieškovės valią, neįrodo ir nepatvirtina, jog ieškovė nebuvo sutarties atsisakiusi, o ją nutraukė. Įvertintina, jog dėl sutartinių santykių pasibaigimo ieškovė į atsakovę kreipėsi per pakankamai protingą trumpą terminą nuo preliminarios sutarties sudarymo dienos.
24. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvas, jog ieškovė įgyvendino savo teisę pagal CK 6.401 straipsnio 2 dalies 1 punkte atsisakyti sutarties, todėl šalių sudaryta sutartis pasibaigė ir ieškovei atsakovė pagal 401 straipsnio 3 dalį turėjo sugrąžinti sumokėtą 7000 Eur sumą.
25. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog nagrinėjamu atveju tiek atsisakymo, tiek sutarties nutraukimo atveju yra taikytinos tos pačios teisinės pasekmės. Su tokiais argumentais nesutiktina.
26. Sutarties atsisakymas nėra siejamas su atsisakiusios šalies kalte ir nereikalauja nurodyti atsisakymo priežastis, taip pat pirkėjui turi būti grąžintas sumokėtas avansas. Tokiu atveju pirkėjui kiltų pareigą atlyginti tik CK 6.401 straipsnio 3 dalyje numatytus nuostolius. Tuo tarpu preliminarios sutarties nutraukimo atveju, reikia nustatyti, dėl kokių priežasčių sutartis buvo nutraukta (dėl kieno kaltės) ir esant ieškovės kaltei arba ieškovei nenurodant svarbių sutarties nutraukimą pateisinančių priežasčių, atsakovė neprivalo grąžinti avanso, bei gali reikalauti sutartyje numatytos netesybų sumos 10 000 Eur.
27. Nagrinėjamu atveju konstatavus, jog šalių sutartis nutrūko ieškovei jos atsisakius, netesybų institutas negali būti taikomas, tuo pačiu pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo spręsti šalių sudarytos sutarties sąlygų keitimo, t. y. netesybų mažinimo klausimo. Todėl šioje dalyje sprendimas keistinas ir ieškovės ieškinys atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
28. Apeliantė nurodo, jog nutraukus sutartį be jokių pateisinamų priežasčių ieškovei kilo pareiga sumokėti netesybas. Apeliantė byloje pateikė įrodymus, kuriais grindė savo patirtus nuostolius dėl to, jog nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis su ieškove.
29. Kolegija pažymi, jog nagrinėjamu klausimu kaip jau aukščiau pasisakyta, nustatyta, jog šalių santykiai nutrūko ieškovei įgyvendinus savo teisę atsisakyti sutarties, todėl ieškovei pareiga atlyginti atsakovės netesybas pagal šalių sutarties 5 punktą nekyla. Šiuo atveju atsakovė turi teisę į nuostolių atlyginimą pagal CK 401 straipsnio 3 dalį.
30. CK 401 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad atlygintinų nuostolių dydis negali viršyti 1/5 procento pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytos nekilnojamojo daikto kainos. Pirmosios instancijos teismas aiškino, šią normą taip, jog tai reiškia, kad negali viršyti vienos penktosios dalies procento daikto kainos, o ne 20 procentų daikto kainos, kaip aiškina atsakovė. Kolegija pritaria tokiam šios teisės normos aiškinimui ir nurodo, jog atsakovė nepagristai teigia, jog šią normą reikia aiškinti taip, jog atsakovė pagal ją įgytų teisę reikalauti 20 procentų daikto kainos (17200 Eur). Toks aiškinimas neatitinka lingvistinio teisės normos aiškinimo bei nėra logiškas. Pati atsakovė nurodo, jog šalių sutarties 5 punkte nustatytas nuostolių dydis (10000 Eur) yra mažesnis nei nuostolių dydis, kurio ieškovė galėtų reikalauti vadovaudamasi CK 401 straipsnio 3 dalimi. Tokiu būdu pirkėjas, kuris pasinaudotų galimybe atsisakyti sutarties per itin trumpą laiką – 10 dienų nuo sutartie sudarymo, ir nenustačius jo kaltės, turėtų atlyginti pardavėjo nuostolius net didesnius nei būtų sutartį nutraukęs dėl savo kaltės. Todėl nagrinėjamu atveju atsakovė gali reikalauti atlyginti jos nuostolius, kurie neviršija 172 Eur sumą. Atsakovė byloje įrodinėjo, jog bendra atsakovės patirtų išlaidų suma dėl ieškovės sutarties nutraukimo, neskaitant sąnaudų už darbuotojų sugaištą laiką, sudaro 10 666,58 Eur, ir ji yra akivaizdžiai didesnė nei sutartyje numatyta bauda. Atsakovė nurodė, jog privalėjo sudaryti paskolos sutartį, kad gautų lėšų projektui vystyti. Tačiau tokie argumentai vertinami kritiškai. Vien tai, jog atsakovė sudarė paskolos sutartį, nesudaro pagrindo teigti, jog lėšų trūkumas buvo sąlygotas išimtinai tos aplinkybės, jog ieškovė atsisakė sutarties ir nesumokėjo numatyto įnašo. Be to, atsakovė būdama verslininkė turėjo ir galėjo įvertinti sudaromo sandorio riziką bei numatyti galimą apyvartinių lėšų negavimo riziką. Kadangi ieškovė ieškiniu pareiškė reikalavimą jai priteisti 6700 Eur sumą, tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškinį šioje dalyje ir priteisė ieškovės prašomą sumą iš atsakovės.
31. Tokiu būdu įvertinus aukščiau išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir nurodė, jog šalių santykiai pasibaigė ieškovei atsisakius preliminarios sutarties, todėl pagrįstai priteisė ieškovės prašomą 6700 Eur sumą, tačiau nepagrįstai pakeitė šalių sutarties sąlygas, sumažinant netesybų dydį, todėl šioje dalyje sprendimas naikintinas ir ieškinys atmestinas (CPK 330 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
32. CPK 93 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
33. Kadangi sprendimas dalyje dėl piniginio reikalavimo priteisimo nėra pakeistas, tai sprendimas dalyje dėl žyminio mokesčio ieškovei priteisimo nekeistinas. Taip pat nekeistinas sprendimas dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant atskirąjį skundą.
34. Ieškovė ieškinys patenkintas 50 procentų (patenkintas vienas iš dviejų reikalavimų), todėl perskirstomos bylinėjimosi išlaidos tarp šalių.
35. Ieškovė pateikė duomenis, jog pirmosios instancijos teismas patyrė 2662 EUR už suteiktą teisinę pagalbą, todėl atmetus ieškovės reikalavimą dėl netesybų sumažinimo, jai priteistina 1331 Eur (2662/2) bylinėjimosi išlaidų (CPK 98 straipsnis).
36. Atsakovė pateikė duomenis, jog patyrė 960 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, todėl jai iš ieškovės priteistina 480 Eur (960/2) (CPK 98 straipsnis).
37. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme patirta 5,11 EUR procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, kurios, pagal proporciją patenkintų ir atmestų reikalavimų, turėtų būtų priteisiamos iš šalių lygiomis dalimis, tačiau kadangi neviršija nustatytos minimalios sumos iš kiekvienos šalies (2,55 Eur) – valstybės naudai nepriteisiamos (CPK 96 straipsnis 6 dalis).
38. Apeliacinės instancijos teisme apeliantė patyrė 151 Eur žyminio mokesčio, kuris šiuo atveju jai žyminis mokestis nepriteisiamas, nes sprendimas dėl turtinio reikalavimo lieka nepakeistu. Apeliantė patyrė 320 Eur išlaidų už apeliacinio skundo parengimą, todėl iš dalies patenkinus skundą, iš ieškovės apeliantei priteitina 160 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 98 straipsnis).
39. Ieškovė pateikė įrodymus, jog bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patyrė 2420 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Kadangi prašomas priteisti dydis viršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytus maksimalius dydžius, tai ieškovei iš apeliantės proporcingai atmestų reikalavimų daliai priteistina 882,70 Eur bylinėjimosi išlaidų (pusę maksimalios sumos:1765,40/2) (CPK 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimą dalyje dėl netesybų sumažinimo ir ieškinį šioje dalyje atmesti. Kitoje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovės UAB „Pranašumas“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovei J. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 6700 Eur (šeši tūkstančiai septyni šimtai eurų) avanso dalį, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo priteistos sumos (6700 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019-09-16) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas - 1482 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus aštuoniasdešimt du eurus).
Priteisti iš ieškovės J. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 480 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų atsakovės UAB „Pranašumas“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai.
Priteisti iš atsakovės UAB „Pranašumas“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 882,70 Eur (aštuonis šimtus aštuoniasdešimt du eurus 70 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, ieškovei J. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini).
Priteisti iš ieškovės J. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 160 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų atsakovės UAB „Pranašumas“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai, patirtų apeliacinės instancijos teisme.