- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-24
- Bylos Nr.
- 2A-1019-467/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-01770-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Alma Urbanavičienė, Henrichas Jaglinskis
- Ieškovas
- L. D.
- Atsakovas
- K. D.
- Trečiasis asmuo
- AB DNB bankas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Henrichas Jaglinskis, Asta Radzevičienė ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės L. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 12 d. dalinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. D. ieškinį atsakovui K. D. ir atsakovo K. D. priešieškinį ieškovei L. D. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir su santuokos nutraukimu susijusių reikalavimų, trečiasis asmuo - AB DNB bankas, išvadą teikiančios institucijos – Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė L. D. 2014 m. birželio 5 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui K. D., kuriuo prašė nutraukti šalių (duomenys neskelbtini) sudarytą santuoką dėl atsakovo kaltės; po santuokos nutraukimo ieškovei palikti pavardę – D.; nustatyti santuokoje gimusių vaikų N. D., gim. (duomenys neskelbtini), N. D., gim. (duomenys neskelbtini), ir M. D., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su motina L. D.; priteisti iš atsakovo vaikams kasmėnesinį išlaikymą – po 1 000 Lt, sumą pervedant į ieškovės sąskaitą iki mėnesio 20 d., mokant išlaikymą už ateinantį mėnesį, sumą indeksuojant, atsižvelgiant į infliaciją; priteisti iš atsakovo išlaikymo vaikams įsiskolinimą už tris metus – 108 000 Lt; padalinti santuokoje įgytą sutuoktinių turtą; prievolę AB DNB bankui palikti solidaria šalių prievole. Ieškinyje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) šalys sudarė santuoką. Santuokos metu jiems gimė trys vaikai. 2009 metų rugpjūčio mėnesį atsakovas išvyko dirbti į Švediją. Praėjus kelioms dienoms po atsakovo išvykimo, gimė trečiasis sūnus. Faktiškai nuo šio momento ieškovė liko viena su trimis mažamečiais vaikais, todėl visi šeimos organizavimo rūpesčiai teko jai. Sutuoktinis grįždavo iš užsienio 4-6 kartus per metus. 2011 m. ieškovė sužinojo, kad laukiasi ketvirto vaiko, tačiau sutuoktinio spaudžiama, ieškovė nutraukė nėštumą. 2011 m. atsakovo gaunamos lėšos žymiai išaugo, o metų pabaigoje sutuoktinis įregistravo individualią įmonę. 2012 m. ieškovė pastebėjo, kad sutuoktinis apsiprato gyventi be šeimos ir jos keliamų rūpesčių, pradėjo mažiau domėtis šeimos gyvenimu, rečiau grįždavo, o grįžęs, nesiimdavo jokios veiklos, nors namuose labai trūkdavo vyriškų rankų. Situacija pablogėjo, kai 2013 m. pradžioje sutuoktinis, grįžęs savaitei į Lietuvą, praleido ją nežinia kur ir su kuo. Bandant aiškintis situaciją, atsakovas nesiginčydavo, nesiaiškindavo, išklausydavo ir faktiškai nieko neatsakydavo. Ieškovės vertinimu, atsakovas pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir jo atitolimas nuo šeimos, palaikymo stoka ir nustojimas kurti šeimos santykius sąlygojo šeimos iširimą. Atsakovas pastoviai gyvena Švedijoje ir vaikų auklėjime faktiškai nedalyvauja. Vaikai yra dar maži ir labai prisirišę prie ieškovės, todėl, atsižvelgiant į vaikų interesus, ieškovė prašo nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su ja. Atsakovas savo vaikų išlaikymui geranoriškai lėšų neskiria, todėl vaikus išlaikyti tenka ieškovei. Jos mėnesinės pajamos sudaro 1 500 Lt, atskaičius mokesčius. Atsakovas yra IĮ „(duomenys neskelbtini)“ vadovas ir dirba Švedijoje AB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau slepia savo realias pajamas, nes bendra jo atlyginimų suma per mėnesį sudaro virš 10 000 Lt. Atsižvelgiant į tai, atsakovas kiekvieno vaiko išlaikymui turėtų skirti po 1 000 Lt per mėnesį. Ši suma sudarytų tik 30 proc. atsakovo gaunamų pajamų. Kadangi atsakovas nevykdė savo pareigos ir neteikė vaikams išlaikymo, ieškovė prašo priteisti ir 108 000 Lt išlaikymo įsiskolinimą už pastaruosius tris metus.
Atsiliepimas
Atsakovas K. D. atsiliepime su ieškiniu sutiko iš dalies. Nurodė, kad sutinka su santuokos nutraukimu, tačiau dėl to kaltina ieškovę. Jis dėjo visas pastangas išsaugoti šeimą, siūlė šeimai persikelti gyventi į Švediją, tačiau ieškovė atsisakė. Iš karto po santuokos sudarymo rudenį gimė sūnus, sutuoktinė augino vaikus ir mokėsi mokamose studijose, o atsakovas dirbo statybose ir išlaikė šeimą. Šeima gaudavo nemažas pajamas, kas sudarė galimybę paimti 280 000 Lt kreditą būsto įsigijimui, įsigyti kitą turtą. Atsiradus finansiniams sunkumams, šalys nusprendė, kad atsakovas turi važiuoti dirbti į užsienį. 2009 m. vasarą jis išvyko dirbti į Švediją, kur gyvena ir dirba iki šiol. Viską, ką sugebėdavo sutaupyti, jis skyrė šeimai. Dirbo keliuose darbuose, o 2011 metų gruodžio pabaigoje įregistravo individualią įmonę „(duomenys neskelbtini)“, kurios pagalba jis ir kiti įdarbinti asmenys atlikdavo statybos darbus. Įmonėje buvo įdarbinta ir ieškovė, ji gaudavo 1 600 Lt atlyginimą, tačiau faktiškai nedirbo, nes gyveno Lietuvoje, o įmonė veikė Švedijoje. Iš šios įmonės ieškovė buvo atleista tik 2013 m. pabaigoje, kai įsidarbino kitur. Atsakovas per metus į namus grįžta 8-9 kartus. 2013 m. vasario mėnesį ieškovė jam pasakė nenorinti gyventi su juo ir norinti skirtis, nenurodydama tam jokių priežasčių ar realių priekaištų. Atsakovas stengėsi išsaugoti santuoką, tačiau pastangos nedavė rezultatų. Atsakovui grįžus 2014 m. gegužės mėnesį, ieškovė jo neįsileido į namus, o liepos mėnesį jis gavo procesinius dokumentus iš teismo. Atsakovas stengiasi palaikyti ryšį su vaikais, jiems skambina, kalbasi. Sutinka, kad nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta būtų nustatyta su ieškove. Atsakovas rūpinasi namais, perka malkas, remontuoja, prižiūri sklypą, atlieka statybos darbus, samdo žmones. Jis kas mėnesį mokėjo ir tebemoka būsto, kuriame gyvena šeima, kreditą, siuntė pinigus, pirko daiktus, mokėjo už darželį, pramogas. Visas likusias lėšas įdėjo į bendro būsto gerinimą. Pajamų, uždirbtų Švedijoje, deklaracijos specifikacijoje už 2013 m., nurodyta, kad atsakovo visų metų pajamos, gautos už darbą AB „(duomenys neskelbtini)“ pagal galiojantį kursą yra apie 22 200 Lt per metus – 1 850 Lt per mėnesį. Išmokos savininkui iš IĮ (duomenys neskelbtini) 2013 m. sudarė 15 600 Lt. Vidutiniškai atsakovo darbo pajamos per mėnesį sudaro apie 3 000 Lt. Atsakovas nesutinka, kad nevykdė savo pareigų ir neteikė išlaikymo vaikams, pateikė išlaikymą patvirtinančius dokumentus.
Šalies argumentai
Atsakovas K. D. priešieškiniu prašė nutraukti šalių santuoką dėl ieškovės kaltės; palikti ieškovei santuokinę pavardę; vaikų gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove; priteisti iš atsakovo vaikų išlaikymui iki pilnametystės, mokant po 150 EUR kiekvienam vaikui kas mėnesį, lėšų tvarkytoja paskiriant uzufrukto teise L. D.; nustatyti jo ir vaikų bendravimo tvarką, pagal kurią nepilnamečiai vaikai praleidžia su tėvu kas antrą savaitgalį, vieną mėnesį vasaros atostogų, vieną savaitę vaikų Kalėdų atostogų metu ir vieną savaitę vaikų rudens/pavasario atostogų metu; įpareigoti ieškovę sudaryti sąlygas vaikams bendrauti su artimais giminaičiais iš vaikų tėvo pusės; skolinius įsipareigojimus palikti solidaria šalių prievole; padalinti santuokoje įgytą nekilnojamą turtą lygiomis dalimis. Nurodė iš esmės tapačius argumentus kaip ir atsiliepime į ieškinį, papildomai nurodė, kad vidutiniškai jo darbo pajamos per mėnesį sudaro 3 000-3 200 Lt, tačiau šiuo metu situacija dar labiau pablogėjo, nes IĮ „(duomenys neskelbtini)“ pripažinta nemokia, jai Vilniaus apygardos teismas 2014 m spalio 31 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą, todėl atsakovas turės ieškotis papildomo darbo, kad galėtų mokėti išlaikymą vaikams ir vykdyti kitus įsipareigojimus finansinėms institucijoms. Ieškovė ieškinyje nenurodė, kiek konkrečiai lėšų reikia vaikų poreikiams tenkinti, todėl atsakovas, atsižvelgdamas į savo realias pajamas, būtinąsias išlaidas pragyvenimui, galimybę užsidirbti ir tai, kad ateityje turės vykdyti dalį įsipareigojimų bankui, mano, kad jis turėtų kiekvieno vaiko išlaikymui skirti po 150 EUR per mėnesį. Be to jis turės išlaidų bendraudamas su vaikais, tačiau to neįskaičiuoja į nurodytą vaikų išlaikymui sumą. Pagerėjus finansinei situacijai, vaikų išlaikymui galėtų mokėti ir daugiau.
Atsiliepimas
Ieškovė L. D. atsiliepime į priešieškinį nurodė, kad, atsakovui išvykus dirbti į užsienį, ji viena rūpinosi mažamečiais vaikais bei buitimi, todėl šių pareigų našta buvo nepakeliama, jai trūko dėmesio ir rūpesčio iš atsakovo pusės. Ji dėl savo fizinių savybių nėra pajėgi viena visapusiškai pasirūpinti gyvenamuoju namu, kiemu ar susitvarkyti su kitais techninio pobūdžio klausimais. Jai tokiose situacijose buvo reikalinga vyro pagalba, tačiau, atsakovui dirbant užsienyje, tekdavo prašyti kitų asmenų pagalbos. Atsakovui ilgą laiką gyvenant atskirai nuo šeimos ir nesirūpinant ieškove ar vaikais, neatliekant esminių ir būtinų vyro bei sutuoktinio pareigų, ieškovei kilo noras inicijuoti santuokos nutraukimo procesą. Vyro elgesys, privertęs nutraukti nėštumą, taip pat prisidėjo prie santuokos iširimo, pasitikėjimo atsakovu praradimo. Ieškovė ilgai jautė, kad vyras jai neištikimas, tačiau galutinai įsitikino, perskaičiusi atsakovo ir K. K. elektroninį susirašinėjimą. Iš šio susirašinėjimo ji sužinojo, kad atsakovas buvo nelojalus, neištikimas ieškovės atžvilgiu, o, būdamas Lietuvoje, leido laiką ne su šeima, o su kitomis moterimis, tokiu būdu pažeisdamas esmines sutuoktinio pareigas. Ieškovė šiai dienai gauna 434,43 EUR (1 500 Lt) mėnesines pajamas. Tuo tarpu atsakovas dirba Švedijos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ ir, nors jis slepia pajamas, tačiau ieškovės turimomis žiniomis, atsakovo mėnesinis uždarbis yra ne mažesnis kaip 4 000 EUR, o galimai ir ženkliai didesnis. Todėl sutuoktinių galimybės prisidėti prie vaikų materialinio išlaikymo gerokai skiriasi. Atsakovo mokėjimai šeimos naudai yra iš esmės pavieniai ir epizodiniai, todėl visiškai neįrodo fakto, jog jis paskutinius tris metus reguliariai teikė išlaikymą nepilnamečiams vaikams.
Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius išvadoje nurodė, kad ieškovė su vaikais nuo 2008 metų gyvena ieškovei ir atsakovui priklausančiame name. Ieškovė nuo 2013 m. lapkričio mėnesio užima vadovės pareigas statybinėje įmonėje UAB „VST Valda“, uždirba 500 Lt, o su priedais - apie 2 000 Lt. N. D. lanko Vilniaus M. D. vidurinę mokyklą, pailgintą dienos grupę, eis į 2 klasę. N. D. 2014-2015 pradės eiti į mokyklą. M. D. lanko lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini), grupę (duomenys neskelbtini). Vaikai registruoti Vilniaus miesto Žvėryno klinikoje. Jie lankosi pas gydytojus labai retai, ieškovės teigimu, vaikai nuolatinio pobūdžio sveikatos sutrikimų neturi. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, skyrius sutinka, kad vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su motina labiausiai atitiktų nepilnamečių vaikų interesus. Siekdamas apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus ir atsižvelgdamas į įstatymo normas bei teismų praktiką, skyrius mano, kad išlaikymo dydis kiekvienam vaikui neturi būti mažesnis nei 500 Lt. Išlaikymo įsiskolinimas gali būti priteistas tik tuomet, jeigu bus įrodyta, kad atsakovas neprisidėdavo arba nepakankamai prisidėdavo prie vaikų išlaikymo. Pasisakydamas dėl atsakovo K. D. priešieškinio nurodė, kad, palaikant atsakovo norą sudaryti sąlygas savo artimiesiems giminaičiams bendrauti su vaikais, šis klausimas spręstinas kitoje byloje.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. spalio 12 d. daliniu sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies – nutraukė šalių santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės; nustatė nepilnamečių vaikų N. D., N. D. ir M. D. gyvenamąją vietą su ieškove; priteisė iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiams vaikams po 162,50 EUR kiekvienam vaikui periodine išmoka, mokamą kas mėnesį, nuo sprendimo priėmimo dienos - 2015 m. spalio 12 d., išlaikymą pervedant į ieškovės banko sąskaitą iki kiekvieno mėnesio 20-os dienos, mokant išlaikymą už ateinantį mėnesį, iki vaikų pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją; nepilnamečių vaikų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskyrė ieškovę L. D.; priteisė iš atsakovo nepilnamečiams vaikams išlaikymo įsiskolinimą – 1 944,81 EUR; nustatė atsakovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką; įsipareigojimus pagal 2008 m. vasario 8 d. kreditavimo sutartį AB DNB bankui pripažino solidaria šalių prievole; paskirstė bylinėjimosi išlaidas; kitose dalyse ieškinį ir priešieškinį atmetė. Nustatęs, kad IĮ „(duomenys neskelbtini)“ iškelta bankroto byla, teismas, atsižvelgdamas į šalių prašymus, nesprendė šalių reikalavimų dėl turto padalijimo.
Teismas laikė, kad šalių ir liudytojo parodymai nėra pakankami besąlygiškai konstatuoti vieno iš sutuoktinių kaltei dėl santuokos iširimo. Darydamas tokią išvadą, teismas nurodė, jog ieškovė, kaip pagrindą nutraukti santuoką, įvardijo, kad atsakovas jai buvo neištikimas ir šeimai nelojalus, remdamasi savo paaiškinimais ir elektroniniais susirašinėjimais tarp sutuoktinio ir jo draugo. Atsakovas teigė, kad ieškovė buvo jam nelojali ir nenorėjo išsaugoti šeimos. Iš šalių paaiškinimų teismas sprendė, kad dėl savo pačių charakterio savybių šalys nepakankamai gilinosi į viena kitos problemas, nebandė priimti bendro sprendimo dėl šeimyninio gyvenimo, šeimoje tarp sutuoktinių periodiškai kilo konfliktai, kuriuos šalys bandė spręsti susitarimais iki 2014 m. sausio mėnesio vidurio, kai buvo išvykę atostogauti. Teismas pripažino, kad šalys faktinius šeimyninius santykius išlaikė iki 2014 m. sausio mėnesio pradžios, nes neįrodinėjo, kad po minėtų atostogų būtų bandę išsaugoti šeimą. Teismas įvertino ieškovės pateiktą atsakovo susirašinėjimą su draugu, tačiau vienareikšmiškai nustatyti, kuriais metais vyko susirašinėjimas, negalėjo dėl nenurodytų rekvizitų, taip pat šiuose susirašinėjimuose nerado jokių realių kalbų apie faktinę neištikimybę santuokos metu. Todėl teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė atsakovo neištikimybės iki 2014 m. sausio mėnesio ir po to, kai šalių santykiai pašlijo tiek, kad po pusės metų pateiktas ieškinys dėl santuokos nutraukimo. Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju nėra objektyvaus pagrindo konstatuoti, kad viena kuri šalis kalta dėl santuokos nutraukimo, o kita ne. Ieškovė neįrodė, kad atsakovas nusišalino nuo šeimos, ja nesirūpino ir šeimą paliko dėl kitos moters. Atsakovas, dirbdamas užsienyje, turėjo ribotas galimybes rūpintis šeima, tačiau mokėjo įmokas už namą, kuriame gyvena ieškovė su nepilnamečiais vaikais, bent kas pora mėnesių grįždavo į Lietuvą, tvarkė ir remontavo šeimos namą. Šalys bandė taikytis, tačiau šiuo metu nėra abejonių, kad šalių santuoka yra faktiškai iširusi. Abi šalys pažeidė abipuses sutuoktinių pareigas gerbti ir mylėti bei remti vienas kitą, būti lojaliam ir pasitikėti vienas kitu, todėl pripažino, kad šeima iširo dėl abipusės kaltės. Kadangi teisme šalys patvirtino, jog nėra ginčo dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, ir, atsižvelgiant į tai, kad nepilnamečiai šalių vaikai nuo mažens auga ir gyvena su motina, kuri tinkamai jais rūpinasi, į vaikų amžių, į Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadą, tai, kad atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienyje (Švedijoje), nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą teismas nustatė kartu su ieškove jos gyvenamojoje vietoje. Teismas nustatė faktines aplinkybes, susijusias su vaikų poreikiais, taip pat ieškovės ir atsakovo gaunamas pajamas, konstatavo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovo darbo užmokestis yra ne mažesnis nei 4 000 EUR. Aplinkybė, kad atsakovas nuomojasi butą Vilniuje, neįrodo, kad atsakovas turi pakankamai pajamų teikti didesnį išlaikymą negu yra jo faktinės pajamos. Dėl to teismas sprendė, jog atsakovo finansinė padėtis neleidžia jam teikti po 289,62 EUR išlaikymą vaikams. Tačiau teismas atsižvelgė į tai, kad vaikai gyvena su ieškove (motina) ir jų gyvenamoji vieta nustatoma su ja, todėl jai tenka kasdieninis rūpinimasis sūnumis, o tai sąlygoja pastovias ir didesnes patiriamas išlaidas jų interesų tenkinimui ir didesnį jos asmeninį indėlį į vaikų auklėjimą ir išlaikymą, nors ieškovė byloje neteikė reikalaujamą išlaikymo dydį pagrindžiančių išlaidų vaikams tikslių paskaičiavimų ir objektyvių pagrindimų. Ieškovė iš esmės tokio išlaikymo dydį grindžia įsitikinimu, jog atsakovas jį gali teikti ir todėl jis priteistinas. Tokioje situacijoje teismas negali remtis ieškovės ir jos atstovo prielaidomis, kad galimai atsakovas dirba ir kitus darbus ir gauna didesnį atlyginimą, nes, esant priešingai situacijai, visiškai paneigiami teisingumo ir įrodinėjimo principai. Teismas nustatė, kad vaikai yra sveiki, todėl nėra papildomų poreikių sveikatos, gydymo paslaugoms, dėl kurių teiktinas didesnis išlaikymas. Atsakovas iš esmės sutiko mokėti po 150 EUR kiekvienam vaikui, o jo atstovė sutiko su 162,50 EUR suma. Kadangi išlaikymo minimumas yra padidėjęs iki 162,50 EUR vienam vaikui, tai teismas ir priteisė iš atsakovo tokio dydžio išlaikymą. Teismas nesutiko su VTAS nuomone, kad atsakovas turėjo pareigą rinkti įrodymus apie per paskutinius tris metus teiktą išlaikymą šeimai, nes normalioje šeimoje santykiai grindžiami abipusiu pasitikėjimu ir lojalumu vienas kitam, visos šeimos pajamos laikomos bendromis ir išlaikoma šeima nepriklauso nuo kiekvieno sutuoktinio konkretaus finansinio ir kitokio indėlio į šeimos gerovę. Teismas laikė, kad faktiškai šalių santuoka iširo po 2014 m. sausio mėnesį buvusių atostogų užsienyje, o atsakovas pateikė įrodymus, kad 2014 m. gegužės 18 d. jis vaikų išlaikymui pervedė 1 000 Lt. Taip pat atsakovas pateikė įrodymus, kad nuo 2013 m. rugpjūčio iki 2014 m. liepos jis pats vienas mokėjo bankui paskolą ir palūkanas. Tai rodo, kad ieškovė tuo laikotarpiu ir taip pat iki tol, turėdama solidarią prievolę su atsakovu mokėti bankui paskolą ir palūkanas, nepatyrė jokių finansinių išlaidų ir reiškia galėjo sau ir šeimai skirti didesnę savo pajamų sumą. Atsakovas byloje pateikė įrodymus, kad mokėdavo už vaikų darželių lankymą, nupirko jiems žaislų, čiužinukus, vedėsi į kino teatrą, dalį lėšų skyrė būsto gerinimui. Ieškovė patvirtino teisme, kad 2013 metų pabaigoje buvo sutvarkytas namo stogas ir fasadas. Todėl teismas laikė, kad iki 2014 m. sausio mėnesio vidurio, kol sutuoktiniai dar buvo realioje faktinėje santuokoje, abu teikė išlaikymą šeimai ir savo vaikams kiek buvo įmanoma. Dėl to teismas padarė išvadą, jog ieškovės teiginys, kad atsakovas paskutinius tris metus neteikė išlaikymo šeimai, yra nepagrįstas. Kadangi atsakovas negalėjo paaiškinti, kokiu būdu teikė vaikams išlaikymą nuo 2014 m. sausio vidurio iki 2014 m. gegužės 18 d., įsiskolinimą priteisė nuo 2014 m. sausio 18 d. iki 2014 m. gegužės 18 d. po 150 EUR, iš viso 1 944,81 EUR. Atsižvelgdamas į tai, kad nėra ginčo dėl vaikų bendravimo tvarkos su tėvu, teismas šalių sulygtą bendravimo tvarką ir patvirtino. Teismas sutiko su Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus nuomone, kad klausimas dėl vaikų bendravimo su artimais giminaičiais, negali būti sprendžiamas nagrinėjamoje byloje.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė L. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti sprendimą dalyje, kurioje santuoka pripažinta iširusia dėl abiejų sutuoktinių kaltės, priteistas išlaikymas vaikams, išlaikymo įsiskolinimas ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo arba priimti naują sprendimą, kuriuo nutraukti šalių santuoką dėl atsakovo K. D. kaltės; priteisti iš atsakovo nepilnamečių vaikų N. D., N. D. ir M. D. kasmėnesinį išlaikymą – po 289,62 EUR, pinigus pervedant už ateinantį mėnesį iki mėnesio 20 d. į apeliantės L. D. banko sąskaitą; priteisti iš atsakovo K. D. nepilnamečių vaikų naudai išlaikymo įsiskolinimą už paskutinius trejus metus – 31 278,96 EUR; priteisti iš atsakovo apeliantės naudai jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad, remiantis vien atsakovo deklaratyviais teiginiais ir paaiškinimais, nepateikiant objektyvių įrodymų, nebuvo jokio pagrindo pripažinti ir ją kalta dėl santuokos iširimo. Tuo tarpu atsakovas ne tik iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas, bet ir buvo neištikimas. Atsakovas pats prisipažino, kad, esant dar nenutrauktai santuokai su apeliante, pradėjo gyventi su kita moterimi, kartu nuomojasi butą Vilniuje, kas savaime įrodo jo neištikimybę, o kartu preziumuoja kaltę dėl santuokos iširimo. Šią aplinkybę teismo posėdyje paliudijo ir atsakovo sesuo J. R. bei įrodo atsakovo elektroninis susirašinėjimas su draugu K. K.. Apeliantė apie vyro neištikimybę sužinojo 2013 m. vasarą iš vaikų, kurie, grįžę iš atsakovo namų papasakoj, kaip žaidė su jo draugės vaiko žaislais ir kad atsakovas su drauge miegojo vienoje lovoje. Taigi būtent atsakovo pareigų nevykdymas ir šeimos palikimas, išeinant gyventi su kita moterimi, o ne tariamas bei neįrodytas apeliantės pareigų nevykdymas lėmė faktinį santuokos iširimą. Atsakovas, gyvendamas atskirai, visiškai nesirūpino buitiniais klausimais ir neprisidėjo prie rūpinimosi šeimos reikalais. Atsižvelgiant į atsakovo tikrąsias pajamas bei vaikų poreikius, teismas priteisė per mažą išlaikymą ir jo įsiskolinimą už paskutinius tris metus, nes netinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir surinktus įrodymus. Atsakovas pats nurodė, kad dirba įvairius papildomus darbus ir jo pajamos sudaro apie 868,86 EUR, o ne 535,80 EUR. Be to jis nurodė apie patiriamas išlaidas buto nuomai, būsto paskolai ir gyvenamajam būstui Švedijoje, kurios sudaro didesnę sumą nei yra atsakovo oficialios mėnesinės pajamos. Apeliantės skaičiavimais, atsakovo mėnesinių išlaidų būsto paskolai dengti, vaikų mėnesiniam išlaikymui bei gyvenamųjų būstų Lietuvoje ir Švedijoje nuomai, kurias, remiantis bylos medžiaga, atsakovas yra pajėgus dengti, ir Švedijoje pragyventi mėnesį reikalinga minimali lėšų suma, sudarytų 2 420,96 EUR, t.y beveik trigubai daugiau nei atsakovas nurodė teismui. Taip pat ieškovo gerą finansinę padėti įrodo ir tai, kad atsakovui pakanka pinigų kelionėms į Švediją ir atostogoms kitose užsienio šalyse. Nustatant vaikams priteistino išlaikymo dydį tai ypatingai svarbu, todėl teismas, konstatavęs, kad nėra įrodymų (jų nepakanka) tikrosioms atsakovo mėnesinėms pajamoms nustatyti, turėjo pareigą būti aktyviu, tačiau nerinko įrodymų ir neįpareigojo atsakovo pateikti papildomus įrodymus dėl jo faktiškai gaunamų pajamų, taip pat įpareigoti apeliantę pateikti konkrečius skaičiavimus dėl vaikų poreikių dydžio. Kadangi teismas priėmė nenaudingą vaikų atžvilgiu sprendimą, neįpareigojęs apeliantės pateikti atitinkamus duomenis, ji su apeliaciniu skundu pateikia 2015 m. sausio-spalio mėnesių žiniaraštį su nurodytomis išlaidomis ir jas patvirtinančiais dokumentais, iš kurių matyti, kad vaikų poreikiams buvo skirta 8 812,10 EUR, kas sudaro 881,21 EUR sumą per mėnesį visiems vaikams bendrai arba 293,74 EUR sumą kiekvienam atskirai. Realios išlaidos yra dar didesnės, nes yra pateiktos tik išlaidos, kurias buvo galima pagrįsti. Atsakovas nuolat gyvena Švedijoje, buvimo Lietuvoje metu gyvena su kita moterimi, o ne su vaikais, ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jis reguliariai rūpinosi vaikais pastaruosius tris metus ar teikė pakankamą jiems išlaikymą, nes pavieniai mokėjimai šeimos naudai neįrodo šio fakto. Dėl to teismas privalėjo priteisti visą įsiskolinimo sumą.
Atsiliepimas
Atsakovas K. D. atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Nurodo, kad dėl santuokos nutraukimo kalta tik apeliantė ir nesutinka su tuo, kad buvo neištikimas. Apeliantės nurodytas pokalbis su draugu yra tik privatūs draugų pajuokavimai, tačiau jokiu būdu neįrodo neištikimybės fakto. Bylos nagrinėjimas trunka jau pakankamai ilgą laiką ir visą šį laiką L. D. nebendrauja su atsakovu kaip sutuoktinė ir nelaiko savęs sutuoktine, todėl natūralu, kad, praėjus tam tikram laikui nuo santuokos nutraukimo bylos pradžios ir įsitikinus, kad buvę santykiai su žmona nebeatsinaujins, o santuoka yra žlugusi, atsakovo gyvenime atsirado kita moteris. Abiejų sutuoktinių valia buvo priimtas sprendimas vykti į Švediją. Atsakovas siūlė žmonai su vaikais persikelti gyventi į Švediją, tačiau ji kategoriškai atsisakė. Apeliantė nei karto nėra sakiusi, kad atsakovas nebevažiuotų dirbti į Švediją, nes jai nepakeliamai sunku ar negali susitvarkyti viena. Priešingai, ji skatino atsakovą vykti ir dirbti užsienyje. Atsakovas, sužinojęs, kad apeliantė kreipėsi su ieškiniu į teismą dėl santuokos nutraukimo, parvyko į Vilnių, tačiau ji neįsileido jo į bendrus jųdviejų namus. Vėliau atsakovas prašė, kad namuose jam būtų paliktas vienas kambariukas, kuriame galėtų apsistoti grįžęs ir pasimatyti su vaikais, tačiau apeliantė su tuo nesutiko. Atsakovas nenorėjo konfliktuoti, nes atsakovė to pasėkoje, neleisdavo jam matytis su vaikais. Parvykęs atsakovas nakvynės prašydavosi pas gimines ir artimuosius. Visi atsakovo interesai buvo nukreipti į šeimą, viską, ką uždirbdavo ar sutaupydavo, jis skirdavo šeimai. 2011 m. gruodžio mėn. pabaigoje atsakovas įregistravo individualią įmonę, kurioje buvo įdarbinta ir sutuoktinė, jai buvo mokamas atlyginimas, tačiau jai dirbti nereikėjo, nes įmonė veikė Švedijoje, o ji pastoviai gyveno Lietuvoje. Atsakovas mokėjo kredito įmokas bankui už 280 000 Lt kreditą, už kurį įsigijo sodo namelį su žemės sklypu, mokėjo už vaikų darželius, ugdymo užsiėmimus, pramogas, rūpinosi šeimos turtu, pastatė namo, kuriame gyvena priestatą, sutvarkė, apšiltino namą, pirko vaikams, namams ir šeimai reikalingus daiktus, malkas, prižiūrėjo sklypą, pats atlikdavo statybos darbus, pakeitė stogą, apkalė namą dailylentėmis. Pačiam nebūnant, samdydavo žmones, kurie atlikdavo darbus. Visa tai buvo daroma už pinigus, kuriuos taupė ir uždirbdavo Švedijoje. Grįžęs namo, atsakovas stengdavosi kuo daugiau laiko praleisti su šeima, bendrauti su ja namuose, eidavo į kiną, vaikščiodavo mieste, kartu atostogavo, nuveždavo į darželį. Kiekvienam nepilnamečiam vaikui išlaikyti priteista po 162,50 EUR per mėnesį, tačiau šiuo metu pagal finansines galimybes tai yra netgi per daug, tačiau jis to neginčijo ir sutiko mokėti. Skaičiuojant, kiek galima skirti vaikams, svarbu įvertinti ir kitas mokėtinas sumas: mokėjimus bankui, išlaidas bendraujant su vaikais, lauktuves jiems, kelionės į Lietuvą išlaidas, Vilniuje mokamą nuomą, nes apeliantė neleidžia naudotis jiems abiems priklausančiu namu, vaikų išlaikymo kaštus, kai jie būna su atsakovu. Atsakovas šiuo metu neranda geriau apmokamo darbo, dirba nepilną darbo dieną, todėl savo išlaidas turėjo apriboti iki minimumo, pradėjo nuomotis būstą su kitais lietuviais. Tam, kad laiku galėtų pervesti pinigus už vaikų išlaikymą, dažnai tenka skolintis. Apeliantės pateiktuose kvituose nėra nurodyta, kas yra pirkėjas, be to neišskirta pinigų suma, kuri buvo skirta pačiai apeliantei, o ne vaikams. Pridėti kvitai rodo, kad buvo pirktos ir išskirtinai moteriškos prekės, kurios tikrai nėra skirtos vaikų poreikių tenkinimui. Vaikų išlaikymui iki teismo sprendimo atsakovas kiekvieną mėnesį mokėjo 434,4 EUR, įskaitant ir kelionės į užsienį išlaidas. Apeliantė faktiškai reikalauja, kad atsakovas vienas dengtų visas vaikų išlaikymo išlaidas, t.y. 868,86 EUR, tačiau atsakovas tokios galimybės neturi ir mano, kad vaikų išlaidas turi dalintis abu tėvai, juo labiau, kad apeliantė yra įgijusi išsilavinimą ir gali būti interjero dizainere. Apeliantė nurodo, kad atsakovas nemokėjo vaikams išlaikymo tris metus, t.y. nuo 2011 m. birželio mėnesio, tačiau tuo metu ji niekur nedirbo, prižiūrėjo vaikus ir gyveno tik iš atsakovo uždirbamų pinigų. Atsakovas mokėjo būsto kreditą, siuntė pinigus, pirko daiktus, mokėjo už darželį, pramogas. Visi kiti pinigai buvo skiriami būsto gerinimui. Tačiau atsakovas negalvojo apie skyrybas, todėl dokumentų, patvirtinančių tai, nekaupė.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 314 straipsnyje įtvirtinta, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju, nors ir pripažintina, jog apeliantės pateikti įrodymai – vaikų poreikių žiniaraštis, poreikius pagrindžiantys rašytiniai įrodymai bei atsakovės darbo užmokestį patvirtinantys įrodymai, egzistavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau teismas, nagrinėdamas viešąjį interesą turinčius klausimus, turėjo būti aktyvus ir šiuos įrodymus išreikalauti pats, bet to nepadarė. Dėl to apeliacinės instancijos teismas CPK 314 straipsnio tvarka priima ir ištiria apeliantės L. D. kartu su apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus (b.l. 20 – 200, t.3; 2-41, t. 4), kurių kopijos buvo pateiktos ir atsakovui.
Taip pat apeliacinės instancijos teisme 2016 m. vasario 22 d. buvo gauti apeliantės L. D. papildomi paaiškinimai, kuriuos, remiantis CPK 323 straipsniu, kuris nustato, kad, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą draudžiama, atsisakytina priimti ir jie grąžintini apeliantei (ieškovei).
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovės L. D. apeliacinio skundo ribose, t.y. ieškovei ginčijant pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl sutuoktinių kaltės dėl santuokos nutraukimo, išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo dydžio nepilnamečiams vaikams priteisimo. Neapskųstoje dalyje teismo sprendimas laikomas teisėtu bei pagrįstu (CPK 320 str.). Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, ištyrusi naujus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai iš esmės sudaro pagrindą pakeisti pirmosios instancijos teismo dalinį sprendimą apskųstoje dalyje.
Dėl sutuoktinių kaltės dėl santuokos nutraukimo.
Apeliaciniu skundu ieškovė L. D. skundžia teismo sprendimo dalį, kuria šalių santuoka pripažinta iširusia dėl abiejų sutuoktinių kaltės, ir teigia, jog dėl santuokos nutraukimo kaltu turi būti pripažintas tik atsakovas K. D., kurio esminių sutuoktinio pareigų pažeidimas bei neištikimybė išimtinai lėmė santuokos iširimą, tuo tarpu ieškovės netinkamas elgesys ir jos, kaip sutuoktinės pareigų pažeidimas, įrodytas nebuvo. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais iš esmės sutinka, kadangi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, pripažindamas santuoką iširusia dėl abiejų sutuoktinių kaltės, sprendime iš esmės tik abstrakčiais išsireiškimais apibūdino tarp šalių susiklosčiusią padėtį (šalys kartu nebegyvena, iš šalių paaiškinimų matyti, kad abu nesugebėjo išsaugoti santuokos, nesistengė gyventi kartu), tačiau savo sprendimo neparėmė jokiais konkrečiais byloje esančiais rašytiniais įrodymais bei šalių paaiškinimais.
CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Esminės sutuoktinių tarpusavio pareigos įtvirtintos CK 3.27 straipsnyje – sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai bei materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo. CK 3.60 straipsnio 3 dalyje išvardintos teisinės prezumpcijos, kai pripažįstama, jog santuoka iširo dėl sutuoktinio kaltės. Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį, stengiantis išsaugoti santuoką tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010; 2011-01-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011; kt.).
Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-08 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011-02-07 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-02 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2012-02-22 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2012; kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųstojo teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje apeliantė pagrįstai kelia klausimą dėl teismo atlikto įrodymų vertinimo tinkamumo ir atitikties pirmiau nurodytoms įrodymų vertinimo taisyklėms.
Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo posėdžio metu nurodytos, galimai ieškovės kaltę dėl santuokos iširimo sudarančios aplinkybės, turi būti patvirtintos objektyviais, patikimais ir pakankamais ieškovės kaltei konstatuoti įrodymais, o jų nesant, nėra pagrindo spręsti, kad abiejų sutuoktinių veiksmai lėmė santuokos iširimą. CPK 376 straipsnyje įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo, nagrinėjant šeimos bylas, reiškia, kad teismas tokiose bylose turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 376 str. 1 d.), viršyti pareikštus reikalavimus (CPK 376 str. 3 d.), taikyti įstatymuose numatytą alternatyvų asmens teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 376 str. 4 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija yra išaiškinusi, kad CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga savaime nereiškia teismo pareigos būti aktyviam visose šeimos bylose ar dėl visų byloje pareikštų reikalavimų. Ši teismo pareiga turi būti derinama su asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principais (CPK 6, 12, 13 str.), todėl kiekvienoje byloje teismas turi teisę įvertinti faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ar tokioje byloje pareikštų reikalavimų daliai ir netaptų privaloma visiems reikalavimams šeimos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-20 nutarimas civilinėje byloje Nr.3K-P-186/2010). Sutuoktinių tarpusavio turtiniuose ginčuose, kurie nesusiję su vaikų teisėmis ir interesais, teismas turi būti aktyvus tiek, kiek reikia, kad būtų užtikrintas sutuoktinių lygiateisiškumas (CK 3.3 str. 1 d.), jų interesų pusiausvyra ar apsaugotos vieno iš sutuoktinių teisės ir interesai, kurių jis dėl kokių nors objektyvių aplinkybių negali pats tinkamai ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2010; 2014-04-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2014).
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo abiejų sutuoktinių kaltę dėl šalių santuokos iširimo - teismas tiek ieškovės, tiek ir atsakovo kaltę įžvelgė nepakankamai gilinantis į viena kitos problemas, nebandant priimti bendro sprendimo dėl šeimyninio gyvenimo taip aktyviai ir nuoširdžiai, kad išsaugoti šeimą. Teismas sprendė, jog byloje nėra pateikta pakankamai įrodymų, kurie pagrįstų išimtinai vienos ar kitos šalies kaltę, todėl abi šalys pripažintos kaltomis dėl santuokos iširimo. Tačiau teisėjų kolegija su tokia teismo išvada nesutinka, kadangi ji padaryta iš esmės neteisingai įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus.
Bylos duomenys tvirtina, jog šalių santuoka įregistruota 2006 m. balandžio 22 d., santuokoje šalys susilaukė trijų vaikų – Nedo, gim. 2006 m. rugsėjo 9 d., Nojaus, gim. 2007 m. rugpjūčio 24 d. ir Mato, gim. 2009 m. rugpjūčio 14 d. Dar 2009 m. atsakovas išvyko dirbti į Švediją. Nuo to laiko į šeimos namus jis grįždavo periodiškai – per šventes bei keletui dienų kas 2-4 mėnesius. Ieškinyje iškovė teigia, jog nuo to laiko atsakovas atitolo nuo šeimos, nustojo kurstyti santuokinius ryšius, iš esmės beveik nebedalyvauja savo nepilnamečių vaikų auklėjime. Ieškovė pateikė teismui atsakovo susirašinėjimą su draugu, iš kurio matyti, kaip ieškovė teigia – atsakovo neištikimybės faktas. Atsakovas šio susirašinėjimo faktą patvirtino 2015 m. rugsėjo 10 d. teismo posėdyje, tačiau traktavo jį kaip „vieną iš draugų pajuokavimų“. Taip pat byloje buvo nustatyta, jog atsakovas, faktiškai jau nebevedant su ieškove bendro ūkio, tačiau dar nenutraukęs santuokos, pradėjo gyventi ir kurti šeimos santykius su kita moterimi (šios aplinkybės atsakovas taip pat neginčija). Ir nors teisėjų kolegija nesutinka su ieškovės teiginiu, jog šie įrodymai sudaro pagrindą teisinei prezumpcijai – atsakovo kaltei dėl santuokos iširimo nustatyti, tačiau, vertinant bendrai visos susiklosčiusios situacijos kontekste, laikytini pakankamais ir pagrįstais, sprendžiant dėl atsakovo kaltės dėl santuokos iširimo, t.y. taikyti CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą prezumpciją ir kaltu dėl santuokos iširimo pripažinti atsakovą vien šiuo pagrindu nėra pakankamo pagrindo, tačiau toks atsakovo elgesys, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankamu įrodymu, patvirtinančiu atsakovo nepagarbą ieškovei - sutuoktinio pareigų, nustatytų CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose, pažeidimas. Tuo tarpu atsakovas iš esmės nepateikė, o pirmosios instancijos teismas ir nenustatė, jokių įrodymų, pagrindžiančių ieškovės kaltę dėl santuokos iširimo (CPK 178, 185 str.). Vien atsakovo paaiškinimai, nesant kitų kad ir subjektyvių įrodymų, negali būti pripažinti pakankamais įrodymais, nulemiančiais ieškovės kaltės dėl santuokos iširimo nustatymą, nes akivaizdus šalių priešiškumas viena kitos atžvilgiu, parodo jų neobjektyvumą. Tuo tarpu jokių kitų (daugiau mažiau nešališkų ir objektyvių) įrodymų, išskyrus savo paties paaiškinimus, patvirtinančių ieškovės kaltę dėl santuokos iširimo, atsakovas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. Nagrinėjamu atveju atsakovas šioje byloje turėjo advokatą, kuris turėjo pareigą surinkti ir teismui pateikti ieškovės kaltę pagrindžiančius įrodymus, tačiau tokių įrodymų nesant, teismas neturėjo pagrindo nei savarankiškai rinkti tokius įrodymus, nei sprendime konstatuoti, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovės kaltės dėl šalių santuokos iširimo yra nepagrįsta pakankamais įrodymais, todėl yra akivaizdžiai neteisinga, dėl ko skundžiamas sprendimas dalyje, kurioje šalių santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, keistinas, nustatant, jog santuoka nutrauktina dėl atsakovo K. D. kaltės.
Dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo.
Apeliantė L. D. taip pat skundžia teismo nepilnamečiams vaikams priteistą išlaikymo dydį bei išlaikymo įsiskolinimo sumą, prašydama priteistą išlaikymą padidinti iki 289,62 EUR kiekvienam vaikui kas mėnesį bei priteisti išlaikymo įsiskolinimą už paskutinius 3 metus, viso – 31 278,96 EUR. Šiuos prašymus iš esmės grindžia aplinkybėmis, jog šalių nepilnamečių vaikų poreikiai yra žymiai didesni, nei priteistas išlaikymas jiems, be to atsakovas turi visas galimybes maksimaliai prisidėti prie vaikų išlaikymo jiems reikalinga suma. Taip pat nurodo, jog atsakovas iš esmės per paskutinius trejus metus neprisidėjo prie vaikų išlaikymo, o tam tikri smulkūs mokėjimai išleisti vaikų poreikiams, negali būti laikomi tinkama parama vaikams. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka ir su šiais apeliantės argumentais.
Pagal CK 3.192 straipsnio 2 dalį išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo principas reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties. Teismas negali priteisti vaiko išlaikymui daugiau, negu tai objektyviai leidžia jo tėvų turtinė padėtis, todėl, nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo, privalo nustatyti tėvo (motinos) turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2010). Tėvų turtinė padėtis vertintina atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Turtinei padėčiai įvertinti svarbu ir tai, kad vaikas lieka su vienu iš tėvų ir šiam neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialiniu aprūpinimo užtikrinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010). Vertindamas tėvų turtinę padėtį, teismas turi atsižvelgti į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), lemiantį, kad visos abejonės dėl išlaikymo priteisimo, jo dydžio, formos nustatymo ir pan. turi būti vertinamos vaiko interesų naudai. Jei yra pagrįstų abejonių dėl tikrosios tėvų turtinės padėties, jų gaunamų pajamų ir pan., teismas ją turi vertinti vaiko interesų naudai, t. y. laikyti, kad padėtis leidžia priteisti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį. Sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikui išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-11-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė savo pareigą būti aktyvus, sprendžiant su nepilnamečių vaikų teisėmis susijusius klausimus ir, kaip iš esmės teisingai apeliaciniame skunde nurodo ieškovė, ne tik visapusiškai ir pagrįstai neišsiaiškino ir nenustatė realių šalių nepilnamečių vaikų poreikių, bet ir realios atsakovo turtinės padėties, taip pat neteisingai įvertino byloje jau esančius įrodymus.
Byloje nustatyta, kad šalių sūnūs N. ir N. lanko mokyklą, M. - lopšelį-darželį (duomenys neskelbtini). Kartu su apeliaciniu skundu ieškovė į bylą pateikė vaikų poreikių žiniaraštį, pagal kurį 2015 m. sausio – spalio mėnesiais ji vaikų poreikiams išleido 8 812,10 EUR, t.y. 8 812,10 EUR per mėnesį visiems trims vaikams arba 293,74 EUR per mėnesį kiekvienam iš vaikų. Šiame žiniaraštyje pateiktos sumos yra pagrįstos rašytiniais įrodymais, tačiau realiai patirtos išlaidos, tikėtina, galėjo būti ir didesnės, pavyzdžiui rūbams, avalynei, mokykliniams reikmenims ar kišenpinigiams, kadangi visi trys šalių iš esmės mažamečiai vaikai pastoviai gyvena su ieškove, kuriai neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialiniu aprūpinimo užtikrinimu. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantės pateiktus duomenis, sprendžia, jog iš esmės šios išlaidos yra pagrįstos ir realiai patirtos, taip pat labiau tikėtina, jog buvo patirtos ir kitos būtinos išlaidos vaikams. Tačiau teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog apeliantė iš šių išlaidų iš esmės neišskaičiavo jai tenkančios dalies (pavyzdžiui, maisto produktams, degalams ir pan. Skirtų lėšų), taip pat įtraukė tam tikras, akivaizdžiai, ne vaikų naudojamas prekes. Dėl to teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes bei vadovaudamasi protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, sprendžia, jog apeliantės nurodytos ir kitos pagrįstos išlaidos vaikams yra realios, tačiau iš esmės jos mažintinos iki 400 EUR kiekvienam vaikui per mėnesį.
Kitas svarbus kriterijus, kurį būtina įvertinti, sprendžiant dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams teikimo – tėvų galimybė tokį išlaikymą teikti. Bylos duomenys tvirtina, jog ieškovė L. D. šiuo metu dirba pagal individualios veiklos pažymą, jos vidutinės mėnesio pajamos sudaro apie 618 EUR. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie atsakovo finansines galimybes teikti savo vaikams jų poreikius atitinkantį išlaikymą, iš esmės nenustatinėjo realių atsakovo pajamų, o rėmėsi išimtinai atsakovo pateikta pajamų deklaracijos specifikacija už 2013 metus, kurioje nurodyta, kad jo darbo užmokestis yra apie 535,80 EUR (1 850 Lt) per mėnesį, bei paties atsakovo 2015 m. rugsėjo 10 d. teismo posėdyje pateiktu liudijimu apie papildomus darbus, kurie jo pajamas per mėnesį padidina iki 868,86 EUR ( 3 000 Lt). Pirmosios instancijos teismas tuo pagrindu padarė išvadą, jog ieškovė neįrodė didesnių atsakovo gaunamų pajamų, tačiau teisėjų kolegija su tokia išvada nesutinka, nes ji akivaizdžiai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms bei surinktiems įrodymams.
Bylos duomenys tvirtina, jog atsakovas šiuo metu yra 32 metų amžiaus, turi, kaip pats nurodė, aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą, pakankamai nemažą darbo patirtį. Kaip visuotinai žinoma, pragyvenimo lygis Švedijoje yra kelis kartus didesnis nei Lietuvoje. Tuo tarpu ir pats atsakovas 2015 m. rugsėjo 10 d. teismo posėdyje nurodė, jog už buto nuomą Vilniuje kartu su drauge moka apie 250 EUR (125 EUR asmeniui) per mėnesį, būsto paskolos bankui įmoka, kurią, atsakovo teigimu, visą laiką mokėjo ir iki šiol moka jis vienas, yra apie 1 100-1 200 Lt (318,58 – 347,54 EUR). Be to iš civilinėje byloje esančios gyvenamojo namo nuomos sutarties matyti, kad už gyvenamojo būsto nuomą Švedijoje atsakovas moka po 623,47 EUR per mėnesį, ir, nors atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog šiuo metu gyvena kartu su kitais asmenimis, jokių tai pagrindžiančių įrodymų teismui nepateikė. Taip pat atsakovas kas keletą mėnesių grįžta į Lietuvą, teikia teismo priteistą laikiną išlaikymą savo trims nepilnamečiams vaikams – 450 EUR per mėnesį. Šios nurodytos atsakovo išlaidos apima tik dalį atsakovo realiai patiriamų išlaidų, kadangi, akivaizdu, jog jis taip pat kiekvieną mėnesį turi pirkti maisto produktus, higienos prekes, rūbus ir avalynę, patiria transporto išlaidas, moka komunalinius mokesčius ir pan. Šios aplinkybės iš esmės patvirtina ieškovės teiginius, jog realiai atsakovo gaunamos pajamos yra žymiai didesnės, nei jis pats nurodo. Tačiau pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė ir to neįvertino, taip pat neįpareigojo atsakovo pateikti realius duomenis apie savo gaunamas pajamas. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog, egzistuojant pagrįstoms abejonėms dėl realios atsakovo turtinės padėties, ji turi būti vertinama išimtinai nepilnamečių vaikų interesų naudai ir jiems turi būti priteisiamas jų poreikius atitinkantis išlaikymo dydis, nes iš esmės atsakovas byloje nepaneigė patikimais ir neginčijamais įrodymais, kad tokio dydžio išlaikymo jis teikti negali.
Kaip jau minėta, ieškovei, su kuria kartu gyvena trys šalių nepilnamečiai vaikai, be vaikų tiesioginio materialinio išlaikymo, tenka rūpintis ir kasdieniniais jų poreikiais, skirti laiko bei dėmesio trims iš esmės mažamečiams vaikams. Tuo tarpu atsakovas prie jų auklėjimo ir priežiūros iš esmės prisideda tik materialiai, o jo epizodiniai apsilankymai Lietuvoje ir buvimas su vaikais keletą dienų per mėnesį negali būti prilyginamas ieškovei tenkančiai pareigai. Be to, akivaizdu, jog apeliantės gaunamas darbo užmokestis yra žymiai mažesnis nei atsakovo, dėl ko skiriasi ir jų galimybės teikti vaikams reikalingą išlaikymą. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pagrįstas pagrindas iš dalies tenkinti apeliantės prašymą dėl priteisto išlaikymo dydžio padidinimo ir skundžiamą sprendimą šioje dalyje pakeisti, nustatant, jog iš atsakovo K. D. priteistinas išlaikymas kiekvienam iš jo nepilnamečių vaikų yra po 250 EUR kas mėnesį.
Pasisakydamas dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, apeliacinės instancijos teismas taip pat iš esmės sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog bylos nagrinėjimo metu nebuvo įrodyta, kad atsakovas paskutinius trejus metus teikė tinkamą ir pakankamą išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams. Tai, kad jis mokėjo kredito įmokas bankui ar kitaip gerino jam priklausančio nekilnojamojo turto būklę bei tam tikrą laiko tarpą mokėjo apie 1 600 Lt atlyginimą ieškovei už darbą, kurio ji faktiškai nedirbo, tačiau viena augino tris mažamečius vaikus, negali būti pripažinta tinkamu ir pakankamu išlaikymu vaikams. Tokiu išlaikymu negali būti pripažinti ir kiti atsakovo argumentai apie faktus, kad jis vaikams epizodiškai pirko daiktus (žaislus, dovanėles ir pan.), kadangi toks nepastovus ir iš esmės nuo atsakovo noro priklausantis vaikų pageidavimų ar poreikių tenkinimas neatitinka išlaikymo paskirties – užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas, be to jis nėra pagrįstas jokiais objektyviais įrodymais, ką pripažįsta ir pats atsakovas, teigdamas, kad tokių įrodymų nekaupė, nes nesiruošė skyryboms, nors faktinės aplinkybės rodo kitaip. Dėl nurodytų aplinkybių taip pat iš dalies tenkintinas ir kitas apeliacinio skundo reikalavimas ir iš atsakovo K. D. jo nepilnamečiams vaikams priteistinas išlaikymo įsiskolinimas už paskutinius trejus metus, skaičiuojant po 250 EUR kas mėnesį kiekvienam vaikui, viso 27 000 EUR.
CK 3.70 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog kitas sutuoktinis turi teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti turtinę žalą, susijusią su santuokos nutraukimu, taip pat ir neturtinę žalą, padarytą dėl santuokos nutraukimo. Nagrinėjamu atveju šalių santuoka pripažintina nutraukta dėl atsakovo K. D. kaltės, dėl to, tarp šalių skirstant jų patirtas bylinėjimosi išlaidas, iš atsakovo ieškovės naudai priteistinos visos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, viso – 1 298,03 EUR (1 216,03 EUR už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme, 82 EUR žyminio mokesčio, sumokėto pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
nutaria:
Atsisakyti priimti 2016 m. vasario 22 d. gautus ieškovės (apeliantės) L. D. papildomus paaiškinimus ir grąžinti juos ieškovei L. D..
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 12 d. dalinį sprendimą pakeisti dalyje, kurioje ieškovės L. D. ir atsakovo K. D. santuoka, įregistruota (duomenys neskelbtini), nutraukiama dėl abiejų sutuoktinių kaltės, ir pripažinti, jog šalių santuoka nutraukiama dėl atsakovo K. D. kaltės.
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 12 d. dalinį sprendimą pakeisti dalyje dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo ir priteistą iš atsakovo K. D. išlaikymą nepilnamečiams vaikams N. D., N. D. ir M. D. po 162,50 EUR kiekvienam vaikui periodine išmoka kas mėnesį nuo sprendimo priėmimo dienos padidinti iki 250 EUR (dviejų šimtų penkiasdešimt eurų) kiekvienam vaikui periodinių išmokų kas mėnesį; priteistą iš atsakovo K. D. išlaikymo nepilnamečiams vaikams įsiskolinimo sumą - 1 944,81 EUR padidinti iki 27 000 EUR (dvidešimt septynių tūkstančių eurų).
Kitą dalinio sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo K. D. ieškovės L. D. naudai 1 298,03 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.