- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-16
- Bylos Nr.
- e2A-1348-945/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-12990-2018-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolia Indreikienė, Marius Bartninkas, Izolda Nienienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Hovus“, G. G.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Hovus“
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „Sir Autorent“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininko, pranešėjo), Nijolios Indreikienės ir Izoldos Nienienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Hovus“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Hovus“ ieškinį atsakovui G. G. ir trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Sir Autorent“ dėl darbo ginčo išnagrinėjimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė ieškiniu (1 t., e. b. l. 1–4) ir patikslintu ieškiniu (1 t., e. b. l. 41–44) prašė pripažinti atsakovo atleidimą iš darbo teisėtu ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė nurodė, kad atsakovas, kurio pagrindinė darbovietė yra (duomenys neskelbtini), 2017 m. kovo 16 d. pradėjo dirbti trečiojo asmens pardavimų vadybininku, o 2017 m. balandžio 27 d. – ieškovės mechaniku – vadybininko padėjėju. Abi įmonės veiklą vykdo vienose patalpose, įmonėse dirba tie patys darbuotojai, įmonės vykdo automobilinių priekabų nuomos, pirkimo–pardavimo veiklą. Ieškovė su atsakovu susitarė, kad atsakovas dirbs pagal iš anksto sudarytus darbo grafikus, laisvu nuo darbo pagrindinėje darbovietėje metu. Dėl konkretaus darbo laiko buvo susitariama SMS pranešimais. 2018 m. balandžio 27 d. SMS pranešimu atsakovas informavo darbdavį, kad yra laikinai nedarbingas. Pasibaigus laikinojo nedarbingumo laikotarpiui, atsakovas be pateisinamos priežasties į darbą neatvyko, nors 2018 m. gegužės 14–18 d. privalėjo dirbti. Už šį pažeidimą darbdavys 2018 m. gegužės 18 d. įsakymu atleido atsakovą iš darbo. Ieškovės vertinimu, neatvykimą į darbą nulėmė įvykis, kai 2018 m. balandžio 16 d. atsakovas iš trečiojo asmens sąskaitos ne darbo reikmėms išgrynino 2 000 Eur. Šią sumą atsakovas vėliau grąžino, nes darbdavys informavo apie ketinimą kreiptis į policiją. Aplinkybę, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 58 straipsnio 2 dalies 1 punktas buvo pritaikytas nepareikalavus atsakovo pasiaiškinimo, darbdavys įvertino kaip formalų pažeidimą, kuris nepaneigia fakto, jog atsakovas kaltės nepripažįsta, savo elgesio nevertina kritiškai. Nesutikdama su Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – DGK) 2018 m. liepos 11 d. sprendimu Nr. DGKS-3686, kuriuo DGK tenkino atsakovo prašymą ir pripažino jo atleidimą neteisėtu, sprendė, kad darbo sutartis nutraukiama DGK sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, ir priteisė atsakovui iš ieškovės 828,80 Eur kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki DGK sprendimo priėmimo dienos, taip pat po 22,40 Eur už kiekvieną dieną nuo 2018 m. liepos 12 d. iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, ieškovė kreipėsi į teismą dėl ginčo išnagrinėjimo iš esmės.
Atsiliepimas
2. Atsakovas atsiliepimu (1 t., e. b. l. 111–115) prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad darbo sutartimi šalys susitarė dėl to, jog atsakovas dirbs 8 valandas per mėnesį pasirinktomis dienomis už 50 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestį. Laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 27 d. iki 2018 m. gegužės 12 d. atsakovas sirgo. Prašymą pateikti pasiaiškinimą dėl nebuvimo darbe laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 14 d. iki 2018 m. gegužės 18 d. atsakovas gavo 2018 m. gegužės 22 d., t. y. po darbo sutarties nutraukimo, apie kurį atsakovas sužinojo iš Sodros duomenų. Darbdavio nurodytu laikotarpiu atsakovas neprivalėjo būti darbe. Ieškovės pateiktas atsakovo darbo grafikas yra sudarytas vadovaujantis pačios ieškovės vienašališkai, be atsakovo sutikimo, atlikto darbo sutarties sąlygų dėl darbo laiko trukmės ir darbo užmokesčio pakeitimu, t. y. nesant teisinio pagrindo. Atsiliepime taip pat akcentuojama, kad lėšos iš trečiojo asmens sąskaitos buvo išgrynintos su šios įmonės vadovo žinia ir vėliau grąžintos.
3. Trečiasis asmuo atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2019 m. balandžio 15 d. sprendimu (2 t., e. b. l. 91–99) ieškinį atmetė, pripažino atsakovo atleidimą iš darbo neteisėtu, sprendė, darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną, priteisė atsakovui iš ieškovės 4 233,60 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos, taip pat po 22,40 Eur už kiekvieną dieną nuo 2019 m. balandžio 16 d. iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, ir 300 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimą.
5. Teismas sprendė, kad byloje pateiktas darbo grafikas, kuriame numatyta atsakovo darbo laiko trukmė 2018 m. gegužės mėn. – 68 val., prieštarauja šalių sudarytos darbo sutarties nuostatai dėl 8 val. per mėnesį darbo laiko trukmės, o ieškovės nurodomas darbo sutarties pakeitimas, pagal kurį atsakovas turėtų dirbti 4 val. per dieną, darbuotojo nepasirašytas, t. y. darbdavio atliktas vienašališkai. Nesant duomenų, kad darbuotojas sutiko dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, nėra pagrindo spręsti, jog jis privalėjo dirbti darbdavio nurodytu grafiku ir to nedarydamas padarė pažeidimą.
6. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovas nebuvo tinkamai informuotas apie darbo sutarties nutraukimo procedūras, sprendimą atleisti atsakovą iš darbo ieškovės vadovas priėmė neįvertinęs atsakovo pozicijos dėl neatvykimo į darbą priežasčių. Kadangi darbo sutartis nutraukta nesilaikant teisės aktų reikalavimų, darbdaviui taikytina DK 218 straipsnio 4 dalyje numatyta sankcija – vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
7. Apeliaciniu skundu (2 t., e. b. l. 107–115) ieškovė prašo Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Teismo išvada, kad atsakovui nebuvo sudaromas darbo grafikas, prieštarauja į bylą surinktų įrodymų visumai. Teismas be pagrindo rėmėsi liudytojos, kuriai darbo grafikas nebuvo sudaromas, parodymais. Teismas neįvertino aplinkybės, kad, atsakovui pateikus jo darbo pagrindinėje darbovietėje grafiką, buvo susitariama dėl to, kada jis išdirbs darbo sutartyje nurodytas valandas, nurodymai atsakovui apie reikalingą atlikti darbą buvo siunčiami SMS pranešimais.
7.2. Susitarimą dėl to, kad atsakovas dirbs kiekvieną darbo dieną laisvu nuo darbo pagrindinėje darbovietėje laiku, šalys buvo sudarę žodžiu. Kadangi 2018 m. gegužės 14–18 d. atsakovas pagrindinėje darbovietėje nedirbo, jis privalėjo dirbti pagal ieškovės sudarytą darbo grafiką. Atsakovas neginčijo ieškovės 2018 m. gegužės 18 d. akto dėl atsakovo neatvykimo į darbą. Atsakovo argumentai, kad šiame akte nurodytu laikotarpiu atsakovas buvo darbe, nepagrįsti objektyviais įrodymais.
7.3. Teismas neįvertino ieškovės nurodytos aplinkybės, kad neatvykimą į darbą nulėmė įvykis, kai 2018 m. balandžio 16 d. atsakovas iš trečiojo asmens sąskaitos ne darbo reikmėms išgrynino 2 000 Eur, po ko tarp šalių kilo konfliktas.
7.4. Pagal darbo sutartį atsakovui buvo mokamas 50 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestis už 8 darbo valandas per mėnesį. Būtent tokia tvarka atsakovas dirbo 2018 m. sausio – vasario mėn. 2018 m. kovo mėn. atsakovas dirbo 4 val. ir už darbą gavo 38,63 Eur atlygį, todėl jo vidutinis vieno mėnesio darbo užmokestis apskaičiuotinas taip: (50 Eur + 50 Eur + 38,63 Eur) / 3= 46,21 Eur. Vidutinį atsakovo mėnesio darbo užmokestį padalinus iš mėnesiui tenkančių 20 darbo dienų, gaunamas 2,31 Eur vidutinis darbo dienos užmokestis. Nurodytos aplinkybės paneigia teismo išvados dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio pagrįstumą. Teismo priteistą 4 233,60 Eur sumą atsakovas būtų uždirbęs per 92 mėn.
7.5. Ieškovė taip pat prašo priimti su skundu teikiamus papildomus įrodymus – Kauno apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-3367-959/2019 bei pažymą apie atsakovo išdirbtas dienas 2018 m. sausio, vasario, kovo mėn. ir jam priskaičiuotą darbo užmokestį. Poreikį teikti papildomus įrodymus ieškovė grindžia skundžiamame sprendime pateiktomis teismo išvadomis.
Atsiliepimas
8. Atsakovas atsiliepimu (2 t., e. b. l. 131–137) prašo apeliacinį skundą atmesti ir nurodo, kad teismas tinkamai įvertino į bylą surinktus įrodymus, pagrįstai atsižvelgė į faktą, jog šalys nebuvo pasiekę susitarimo dėl darbo sutarties sąlygų pakeitimo. Ieškovės akcentuojama aplinkybė dėl tarp atsakovo ir trečiojo asmens kilusio ginčo nėra susijusi su nagrinėjamoje byloje sprendžiamu klausimu. Kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką teismas apskaičiavo įvertinęs darbdavio teismui pateiktus ir Sodrai deklaruotus duomenis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Dėl naujų įrodymų prijungimo ir trečiojo asmens įtraukimo į bylą
13. Kartu su apeliaciniu skundu ieškovė pateikė teismui naujus įrodymus – Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 1 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-3367-959/2019 (2 t., e. b. l. 121–126) ir patikslintą atsakovo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimą (2 t., e. b. l. 117–118). Be to, apeliacinio proceso metu ieškovė papildomai pateikė duomenis apie ieškovo darbą (duomenys neskelbtini) ir prašymą šį darbdavį įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų (2 t., e. b. l. 143–145).
14. CPK 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms. Kiekvienu konkrečiu atveju turi egzistuoti teisinis pagrindas trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, į bylos procesą įtraukti. Nurodytas teisinis reglamentavimas lemia, kad apeliaciniame procese nėra galimas naujų dalyvaujančių byloje asmenų įtraukimas. Kita vertus, išvada, kad teismo sprendimu nuspręsta dėl neįtraukto asmens teisių ar pareigų, lemtų absoliutų pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
15. Nagrinėjamu atveju iš ieškovės pateikto prašymo turinio nėra aišku, kaip bylos išnagrinėjimas gali būti susijęs su (duomenys neskelbtini) teisėmis ir pareigomis. Vien aplinkybė, kad tuo metu, kai buvo priimtas nagrinėjamoje byloje ginčijamas įsakymas dėl atsakovo atleidimo iš darbo, atsakovas dirbo kitoje darbovietėje, nėra pagrindas spręsti, kad ginčo išsprendimas sukurs kitam atsakovo darbdaviui kokias nors teises ar pareigas. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija aptariamą ieškovės prašymą atmeta kaip nepagrįstą.
16. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad prašymas dėl (duomenys neskelbtini) įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu ne tik nepagrįstas, bet ir pateiktas pavėluotai, todėl prie šio prašymo pridedamus įrodymus priimti ir vertinti apeliaciniame procese nėra pagrindo (CPK 314 straipsnis). Kita vertus, įvertinusi ieškovės su apeliaciniu skundu pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 1 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-3367-959/2019 (2 t., e. b. l. 121–126) buvo priimtas po to, kai pirmosios instancijos teismas buvo baigęs bylos, kurioje priimtas skundžiamas sprendimas, nagrinėjimą iš esmės ir atidėjęs sprendimo priėmimą ir paskelbimą, t. y. anksčiau pateikti šio įrodymo į bylą ieškovė neturėjo galimybės. Be to, patikslintą atsakovo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimą (2 t., e. b. l. 117–118) teismas vertina ne kaip rašytinį įrodymą, bet kaip į bylą ją nagrinėjant pirmosios instancijos teisme surinktų įrodymų pagrindu pateiktą patikslintą ieškovės poziciją dėl atsakovo vidutinio darbo užmokesčio jo atleidimo iš darbo dieną. Kadangi šie duomenys pateikti su apeliaciniu skundu, atsakovas turėjo galimybę į juos atsikirsti teikdamas atsiliepimą į skundą, siekdama tinkamai įvertinti su darbo ginču susijusias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsisakymas juos priimti būtų nesuderinamas su CPK 314 straipsnyje įtvirtinto ribojimo tikslais.
Dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo
17. Į bylą pateikta 2017 m. balandžio 27 d. darbo sutartis (1 t., e. b. l. 5, 11–13, 21–22, 68–70, 86–88, 116–118) patvirtina šalių nurodytą aplinkybę, kad atsakovas dirbo mechaniku – vadybininko padėjėju. Darbo sutartis su atsakovu buvo nutraukta 2018 m. gegužės 18 d. DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 3 dalies 1 punkto pagrindu – dėl neatvykimo į darbą visą darbo dieną, kurį darbdavys įvertino kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą (1 t., e. b. l. 19, 100). Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 27 d. iki 2018 m. gegužės 12 d. atsakovas sirgo (1 t., e. b. l. 50–51, 75–78, 91–94, 123–126). Pasibaigus ligai darbdavys konstatavo, kad atsakovas privalėjo atvykti į darbą 2018 m. gegužės 14–16, 18 d. (1 t., e. b. l. 6, 83, 89), tačiau to nepadarė (1 t., e. b. l. 37, 45, 97). Į bylą taip pat teikti duomenys, kad ginčo laikotarpiu ieškovas dirbo (duomenys neskelbtini) (1 t., e. b. l. 7, 96) ir UAB „Sir Autorent“ (1 t., e. b. l. 71–73, 119–121, 131).
18. Vadovaujantis DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktu, šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu yra laikomas darbuotojo neatvykimas į darbą visą darbo dieną be pateisinamos priežasties. Toks pažeidimas yra pakankamas pagrindas atleisti darbuotoją iš darbo (DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinis teismas yra suformulavęs teisės aiškinimo taisyklę, pagal kurią darbo sutarties nutraukimas dėl neatvykimo į darbą pripažįstamas pagrįstu tik konstatavus dvi esmines faktines aplinkybes: pareigos atvykti į darbą pažeidimą bei priežasčių, kurios pakankamų pateisintų tokį elgesį, nebuvimą. Pareigos pažeidimą turi įrodyti darbdavys, o neatvykimo priežasčių svarbą – darbuotojas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-687/2015, 2015 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-244-313/2015, 2017 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-140-415/2017).
19. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas atsakovo atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu konstatavęs, kad ieškovė neįvykdė jai tenkančios pareigos įrodyti, jog 2018 m. gegužės 14–18 d. atsakovas privalėjo atvykti į darbą. Apeliacinės instancijos teismas tokią išvadą vertina kaip pagrįstą į bylą surinktų įrodymų visuma.
20. Kaip matyti iš šalių sudarytos darbo sutarties (1 t., e. b. l. 5, 11–13, 21–22, 68–70, 86–88, 116–118) turinio, šalys susitarė, kad atsakovas dirbs 8 val. per mėnesį pasirinktomis darbo dienomis. Nors ieškovė įrodinėjo, kad atsakovas dirbdavo pagal šalių suderintą darbo grafiką, į bylą nebuvo pateikti jokie šią aplinkybę patvirtinantys įrodymai. Ieškovės teismui pateiktame darbo sutarties egzemplioriuje taip pat atliktas įrašas dėl darbo sutarties sąlygų pakeitimo 2018 m. balandžio 1 d., pagal kurį ieškovui nustatoma ilgesnė darbo laiko trukmė – 4 val. darbo diena dirbant laisvu nuo darbo pagrindinėje darbovietėje laiku. Ieškovė nurodė sudariusi 2018 m. gegužės mėn. darbo grafiką (1 t., e. b. l. 6), pagal kurį atsakovas turėjo dirbti tomis dienomis, kai nedirbo (duomenys neskelbtini) (1 t., e. b. l. 7, 96). Įvertinusi šiuos duomenis teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kurie leistų spręsti, jog darbo sutarties sąlygų pakeitimas buvo atliktas DK 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, t. y. gavus rašytinį darbuotojo sutikimą. Nei įrašas darbo sutartyje, nei ieškovės parengtas darbo grafikas nėra pasirašyti atsakovo. Dar daugiau, byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad apie tokį darbo sutarties pakeitimą atsakovui buvo žinoma. Ieškovė, kuriai tenka pareiga tinkamai įforminti darbo santykius, ne tik negavo rašytinio darbuotojo sutikimo pakeisti darbo sutartį, bet ir neįvykdė pareigos įteikti darbuotojui DK 44 straipsnyje nurodytą pranešimą apie darbo sąlygas.
21. Kartu pažymėtina, kad į bylą nebuvo pateikti ir jokie pasikeitusius faktinius santykius iki darbuotojo ligos (2018 m. balandžio 27 d.) patvirtinantys įrodymai. Ieškovė nepateikė duomenų apie sudarytą 2018 m. balandžio mėn. darbo grafiką ir atsakovo supažindinimą su juo. Aplinkybę, kad atsakovui buvo taikoma pakeista darbo laiko norma, ieškovė įrodinėja Sodros duomenų išrašu (1 t., e. b. l. 71–73, 119–121), iš kurio matyti, kad iki 2018 m. balandžio mėn. deklaravusi 65,79 Eur po mokesčių (ši suma atitiko darbo sutartyje nurodytą darbo užmokesčio po mokesčių sumą – 50 Eur) darbo užmokestį, už 2018 m. balandžio mėn. ieškovė deklaravo 1 250 Eur po mokesčių (ši suma atitinka darbo sutarties pakeitime nurodomą 1 000 Eur po mokesčių sumą). Kitaip tariant, ieškovė deklaravo, kad atsakovas dirbo visas darbo dienas, neįtrauktas į (duomenys neskelbtini) pateiktą pažymą (1 t., e. b. l. 7, 96). Ši deklaruota informacija yra akivaizdžiai netiksli, kadangi 2018 m. balandžio 30 d. atsakovas turėjo nedarbingumo pažymėjimą (1 t., e. b. l. 50–51, 75–78, 91–94, 123–126). Dėl nurodytos priežasties spręsti, kad deklaracija Sodrai patvirtina darbdavio vienašališko įrašo dėl darbo santykių pakeitimo faktinį vykdymą, jog ji buvo pildoma pagal darbo santykiuose susiklosčiusią faktinę situaciją, nėra pagrindo.
22. Reikšmingais teisėjų kolegija pripažįsta ir į bylą surinktus duomenis apie atsakovo darbo santykius su trečiuoju asmeniu UAB „Sir Autorent“. Kaip matyti iš ieškovės vienašališkai atlikto įrašo darbo sutartyje (1 t., e. b. l. 5, 11–13, 21–22, 68–70, 86–88, 116–118), darbo sutarties sąlygų pakeitimą ieškovė siejo su trečiojo asmens prievolių pagal su atsakovu sudarytą sutartį perėmimu. Į bylą pateiktas Sodros duomenų išrašas (1 t., e. b. l. 71–73, 119–121) taip pat atskleidžia, kad UAB „Sir Autorent“ už 2018 m. balandžio mėn. deklaravo 65,79 Eur po mokesčių atsakovo darbo užmokesčio sumą, atitinkančią tą, kuri buvo nurodyta ieškovės su atsakovu sudarytoje darbo sutartyje, nors ankstesniais laikotarpiais buvo deklaruojama ženkliai didesnė atsakovo darbo užmokesčio UAB „Sir Autorent“ suma. Kita vertus, pati ieškovė teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad ieškovė ir trečiasis asmuo yra glaudžiai susijusios įmonės, kadangi jos veikia tuo pačiu adresu, joms vadovauja tas pats asmuo, įmonėse dirba tie patys darbuotojai. Nurodyta aplinkybė leidžia spręsti, kad atsakovo pareigos atvykti į darbo vietą apimtis dėl ieškovės santykiuose su trečiuoju asmeniu atliktų korekcijų, nepasikeitė. Kitaip tariant, atsakovas, nežinodamas apie darbdavių vienašališkai atliktus pakeitimus, galėjo toliau eiti į darbą ir savo pareigas vykdyti kartu sudėjus išdirbdamas tą pačią darbo laiko normą. Aplinkybė, kad nei atsakovė, nei trečiasis asmuo nepateikė į bylą jokių duomenų, kurie leistų spręsti, jog darbo santykių pakeitimas UAB „Sir Autorent“ buvo tinkamai įformintas, tik dar labiau sustiprina išvados, jog įrašas šalių sudarytoje darbo sutartyje darbdavio atliktas vienašališkai, pagrįstumą.
23. Konstatavęs, kad įrašas šalių sudarytoje darbo sutartyje atliktas vienašališkai, negavus darbuotojo sutikimo, be to, atsakovas tinkamai neinformuotas apie darbo laiko normos pakeitimą ir pakeisto darbo laiko režimo jam nustatymą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovė neįvykdė jai tenkančios pareigos įrodyti, kad atsakovas 2018 m. gegužės 14–16, 18 d. privalėjo atvykti į darbą. Kaip minėta nutarties 20 punkte, atsakovas privalėjo išdirbti 8 val. per mėnesį savo pasirinktu laiku. Iki 2018 m. gegužės 12 d. atsakovas sirgo, tačiau įvykdyti savo darbo sutartimi prisiimtą prievolę jis galėjo ne tik darbdavio nurodytomis dienomis, bet ir kitomis darbo dienomis iki pat kalendorinio mėnesio pabaigos. Šią galimybę atsakovas prarado dėl darbdavio, kuris nutraukė darbo sutartį, veiksmų.
24. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nevertino jos argumento, jog atsakovo neatvykimą į darbą galėjo lemti konfliktinė situacija, susijusi su atsakovo iš UAB „Sir Autorent“ sąskaitos išgrynintomis lėšomis (1 t., e. b. l. 8–10, 14–18, 20, 23–30, 46–49, 98–99; 2 t., e. b. l. 29–39, 77–78). Vertindama šį argumentą teisėjų kolegija pažymi keletą reikšmingų aplinkybių:
24.1. Atsakovo neatvykimo į darbą priežastys yra susijusios su nutarties 18 punkte aptarta antrąja DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punkto taikymo sąlyga, kurią, ieškovei įrodžius atsakovo pareigos atvykti į darbą pažeidimą, turėtų įrodinėti atsakovas. Nutarties 23 punkte konstatavus, kad ieškovė neįrodė pažeidimo fakto, vertinti priežastis, dėl kurių nebuvo vykdoma neegzistuojanti pareiga, nėra pagrindo.
24.2. DGK 2018 m. birželio 29 d. sprendimas darbo byloje Nr. APS-2-9770 (1 t., e. b. l. 133–140), UAB „Sir Autorent“ ieškinys (2 t., e. b. l. 24–27) ir jį išnagrinėjus priimtas Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 1 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-3367-959/2019 (2 t., e. b. l. 121–126), o taip pat įsakymas dėl darbo sutarties nutraukimo (2 t., e. b. l. 12) atskleidžia, kad UAB „Sir Autorent“ 2018 m. gegužės 18 d. nutraukė su atsakovu sudarytą darbo sutartį DK 58 straipsnio 2 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1, 5 punktų pagrindu, t. y. dėl neatvykimo į darbą laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 14–18 d. ir darbdaviui priklausiusių lėšų pasisavinimo. Išnagrinėjęs nurodytą ginčą pirmosios instancijos teismas sprendė, kad darbdavys neįrodė atsakovo neatvykimo į darbą fakto, tačiau darbo sutarties nutraukimą pripažino neteisėtu DK 58 straipsnio 3 dalies 5 punkto pagrindu. Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų, Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs tarp trečiojo asmens ir atsakovo kilusį ginčą apeliacine tvarka, 2019 m. spalio 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-1300-773/2019 pripažino neteisėtu ir antrąjį darbdavio nurodytą darbo sutarties nutraukimo pagrindą. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad šiame punkte aptariamas ieškovės argumentas dėl piniginių lėšų pasisavinimo pateko į kitos civilinės bylos nagrinėjimo ribas.
24.3. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tarp atsakovo ir trečiojo asmens kilęs konfliktas dėl piniginių lėšų panaudojimo ir vėliau sekę dviejų tarpusavyje susijusių darbdavių suderinti veiksmai nutraukiant su atsakovu sudarytas darbo sutartis leidžia spręsti, jog ieškovė siekė atleisti atsakovą iš darbo ir dirbtinai įvardijo subjektyvų, tikrovės neatitinkantį darbo sutarties su atsakovu nutraukimo pagrindą. Tiek glaudžius ryšius tarp ieškovės ir trečiojo asmens, tiek ir faktą, kad jų tarpusavio veiksmai buvo derinami, jog trečiojo asmens ir atsakovo konfliktas lėmė ieškovės ir atsakovo santykių pablogėjimą, patvirtina ir ieškovės į bylą pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga (2 t., e. b. l. 2–6, 9, 67–76), iš kurios matyti, kad dėl UAB „Sir Autorent“ lėšų išgryninimo teisėtumo įvertinimo į teisėsaugos institucijas kreipėsi ne trečiasis asmuo, bet ieškovė.
25. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad darbdavys nesilaikė DK 58 straipsnio 4 dalyje nurodytos darbo sutarties nutraukimo tvarkos – sprendimą dėl darbo sutarties nutraukimo priėmė negavęs darbuotojo pasiaiškinimo. Nei šios aplinkybės, nei atsakovo nurodomo fakto, kad apie darbo sutarties nutraukimą jis sužinojo iš Sodros (1 t., e. b. l. 79–82, 127–130), ieškovė neginčijo, nurodydama, jog aptariamas pažeidimas yra formalus, nepaneigiantis darbdavio sprendimo teisėtumo. Su šiuo argumentu sutikti taip pat nėra pagrindo. Kaip minėta nutarties 18 punkte, taikyti DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas pasekmes į darbą neatvykusiam darbuotojui galima tik išsiaiškinus jo neatvykimo į darbą priežastis. Nežinodama šių priežasčių ir nebandydama jų išsiaiškinti ieškovė tinkamai neatlikusi tyrimo priėmė nepagrįstą sprendimą dėl atsakovo darbo sutartimi prisiimtų pareigų pažeidimo.
26. Nurodytų aplinkybių visuma leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai spręsti, kad darbo sutartį su atsakovu ieškovė nutraukė neteisėtai, nesant įstatyme nustatytų sąlygų, nesilaikydama įstatyme nustatytų procedūrinių reikalavimų.
Dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu pasekmių
27. Vadovaujantis DK 218 straipsnio 2 dalimi, darbo sutarties nutraukimo pripažinimas neteisėtu paprastai lemia darbuotojo grąžinimą į darbą. Šios taisyklės išimtis įtvirtinta DK 218 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią darbuotojas į darbą negrąžinamas, kai jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Tokiu atveju darbo sutartis pripažįstama nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Nagrinėjamu atveju dar DGK sprendė, kad darbuotojas jo prašymu negrąžinamas į darbą dėl to, jog jam bus sudarytos nepalankios darbo sąlygos (1 t., e. b. l. 33–36, 104–107). Nors pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu tiesiogiai nepasisakė, tiek skundžiamame sprendime, tiek ir šioje nutartyje konstatuoti konfliktiški šalių tarpusavio santykiai, todėl abejoti pirmosios instancijos teismo išvados dėl DK 218 straipsnio 4 dalies taikymo teisėtumu nėra pagrindo.
28. DK 218 straipsnio 4 dalyje taip pat nurodoma, kad už priverstinės pravaikštos laiką, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, darbuotojui priteisiamas jo vidutinis darbo užmokestis. Be to, neteisėto atleidimo atveju darbuotojui priteisiama papildoma vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio kompensacija už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus. Nagrinėjamu atveju atsakovas neišdirbo dviejų metų laikotarpio, todėl papildoma kompensacija jam nepriklauso. Ginčo dėl to byloje nekilo. Kita vertus, vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką atsakovui iš ieškovės skundžiamu sprendimu priteistas pagrįstai.
29. Įvertinusi apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamai apskaičiuotos vidutinio darbo užmokesčio sumos, teisėjų kolegija pažymi kelias reikšmingas aplinkybes. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 patvirtinto Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašo 5 punktu, vidutinis atsakovo darbo užmokestis atleidimo iš darbo dieną (2018 m. gegužės 18 d.) apskaičiuotinas atsižvelgiant į jo 2018 m. vasario – balandžio mėn. gautą darbo užmokestį. Pirmosios instancijos teismas kompensacijos dydį apskaičiavo atsižvelgdamas į Sodros duomenų išrašą (1 t., e. b. l. 71–73, 119–121) ir ieškovės pateiktą pažymą (2 t., e. b. l. 7–8), kuriuose užfiksuota, kad atsakovas 2018 m. vasario mėn. dirbo 2 dienas ir uždirbo 65,79 Eur, 2018 m. kovo mėn. dirbo 1 dieną ir uždirbo 50,84 Eur, o 2018 m. balandžio mėn. dirbo 15 dienų ir uždirbo 1 250 Eur. Ieškovės tvirtinimu, iš viso atsakovas per 18 (2 + 1 + 15) dienų uždirbo 1 366,63 Eur (65,79 Eur + 50,84 Eur + 1 250 Eur) arba 75,92 Eur per dieną (1 366,63 Eur / 18) (kitokį ieškovės nurodomą dydį (80,39 Eur) nulėmė faktas, kad ieškovė atlikdama skaičiavimus netinkamai sudėjo darbo dienų skaičių (vietoj 18 darbo dienų, nurodė 17 darbo dienų)).
30. Nors su apeliaciniu skundu ieškovės pateiktoje patikslintoje pažymoje (2 t., e. b. l. 117–118) nepagrįstai nurodoma, kad vidutinis darbo užmokestis turi būti skaičiuojamas už kitą laikotarpį (2018 m. sausio – kovo mėn.), teisėjų kolegija sutinka su skundo argumentais, jog atsakovui buvo nustatytas šalis siejusių santykių neatitinkantis vidutinis darbo užmokestis. Kaip matyti iš darbdavio pirmosios instancijos teismui teiktų dokumentų turinio, darbdavys įrodinėjo, kad po darbo sutarties pakeitimo 2018 m. balandžio 1 d. atsakovui turėjo būti skaičiuojamas didesnis darbo užmokestis. Nors teismas spręsdamas klausimą dėl darbdavio konstatuoto darbuotojo pareigų pažeidimo išaiškino, kad darbo sutartis nebuvo pakeista, darbdavys savo pozicijos dėl atsakovui už 2018 m. balandžio mėn. priskaičiuoto darbo užmokesčio nekeitė, taip pat netikslino ir deklaracijų Sodrai. Be to, nei šioje byloje, nei sprendžiant tarp atsakovo ir UAB „Sir Autorent“ kilusį ginčą, nebuvo keliamas klausimas dėl atsakovui už 2018 m. balandžio mėnesį skirtingų darbdavių priskaičiuotų ir išmokėtų darbo užmokesčio sumų priteisimo ar perskaičiavimo. Nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad darbdaviai prisiėmė tam tikras finansines prievoles ir jų faktą deklaravo viešai ir nei jie, nei darbuotojas nereikalauja šių prievolių modifikuoti. Dėl nurodytų priežasčių kitaip, nei aptarta nutarties 29 punkte, vertinti atsakovo vienos dienos vidutinį darbo užmokestį, nėra pagrindo.
31. Kita vertus, kaip minėta nutarties 20 punkte, šalys susitarė dėl 8 val. per mėnesį darbo laiko trukmės. Kaip matyti iš darbdavio atliktų skaičiavimų, 8 val. atsakovas išdirbdavo per dvi darbo dienas, todėl vidutinis atsakovo mėnesio darbo užmokestis apskaičiuotinas taip: 75,92 Eur * 2 = 151,84 Eur. Kitokią pirmosios instancijos teismo išvadą nulėmė su skundžiamame sprendime konstatuotu faktu, kad 2018 m. balandžio 1 d. darbo sutarties pakeitimas yra negaliojantis, nesuderinama pozicija, jog skaičiuojant atsakovo vidutinį darbo užmokestį turi būti vadovaujamasi 40 val. 5 darbo dienų savaitę dirbančio darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui nustatyti taikytinomis taisyklėmis.
32. Kadangi nuo atsakovo atleidimo iš darbo yra praėjęs ilgesnis laiko tarpas, nei maksimalus 12 mėn., kompensacijos suma apskaičiuotina taip: 151,84 Eur * 12 mėn. = 1 822,08 Eur (DK 218 straipsnio 4 dalis). Kartu teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia suma neatitiktų šalių interesų balanso, aptariamos sankcijos darbdaviui įtvirtinimo teisės aktuose tikslų. Teisėjų kolegija reikšmingomis aplinkybėmis pripažįsta neilgą šalių darbo santykių trukmę, faktą, kad kompensacijos suma yra artima bendrai per visą darbo laikotarpį darbdavio deklaruotai su darbo santykiais susijusių išmokų sumai, bet to, šiam dydžiui esminės įtakos turėjo ir nutarties 30 punkte aptarti darbo užmokesčio apskaičiavimo už 2018 m. balandžio mėn. aspektai, kai visą laikotarpį iki 2018 m. balandžio mėn. atsakovo darbo užmokestis neviršijo 65,79 Eur per mėn. Šios aplinkybės kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstamos pagrindu netesybų sumą mažinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-262-687/2015, 2015 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-469/2015, 2017 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017, 2018 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-56-701/2018). Dėl nurodytos priežasties teisėjų kolegija mažina atsakovui priteisiamą sumą iki 12 mėn. jo darbo užmokesčio pagal darbo sutartį sumos: 65,79 Eur * 12 mėn. = 789,48 Eur (suma neatskaičius mokesčių). Tokią sumą teismas vertina kaip atitinkančią šalių interesų pusiausvyrą, kadangi ji, viena vertus, negali būti vertinama kaip itin didelė finansinė našta juridiniam asmeniui, taps pažeidimui adekvačia sankcija, kita vertus, neleis atsakovui nepagrįstai praturtėti darbdavio sąskaita. Ši išvada pripažįstama pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimui pakeisti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
33. Apeliacinį skundą pripažinusi iš dalies pagrįstu, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, sumažinant atsakovui priteistą kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką sumą.
34. Skundžiamą sprendimą pakeitus, iš naujo sprendžiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teikdama ieškinį ieškovė sumokėjo 100 Eur žyminį mokestį (1 t., e. b. l. 31). Už neturtinį reikalavimą pripažinti atsakovo atleidimą teisėtu turėjo būti mokamas 75 Eur žyminis mokestis (100 Eur * 75 proc.) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 7 dalis). Kitą žyminio mokesčio dalį (25 Eur) ieškovė sumokėjo nesant tam teisinio pagrindo. Kita vertus, byloje buvo sprendžiamas ir turtinis reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo, kurio dydis paaiškėjo išnagrinėjus bylą. Už 789,48 Eur turtinį reikalavimą mokėtinas 18 Eur (789,48 Eur * 3 proc. * 75 proc.) žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis). Kadangi abu šie reikalavimai išspręsti ieškovės nenaudai, ji pripažįstama atsakinga už 93 Eur (75 Eur + 18 Eur) žyminio mokesčio sumokėjimą. Nurodytų aplinkybių visuma pripažintina pagrindu grąžinti ieškovei 7 Eur (100 Eur – 93 Eur) žyminio mokesčio permoką (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o prašymo priteisti kitą žyminio mokesčio dalį iš atsakovo netenkinti.
35. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad iš popierinėje bylos kopijoje esančių pažymų apie pirmosios instancijos teismo išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, matyti, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pašto išlaidos sudarė 15,98 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad esminis ieškinio reikalavimas dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo teisėtu buvo atmestas, tačiau ieškovės reikalavimas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo buvo patenkintas iš dalies, kadangi iš ieškovės atsakovui buvo priteista mažesnė suma, nei buvo priteisusi DGK, teisėjų kolegija sprendžia, jog byla buvo išnagrinėta santykiu 80/20 atsakovo naudai. Nurodyta aplinkybė pripažintina pagrindu priteisti valstybei iš ieškovės 12,78 Eur (15,98 Eur * 80 proc.) teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme, atlyginimą (CPK 96 straipsnis). Atsakovas nuo šių išlaidų atlyginimo yra atleistas (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl kita teismų išlaidų dalis iš jo valstybei nepriteisiama.
36. Vadovaujantis ekonomiškumo principu įskaičius priešpriešinių reikalavimų sumas, nurodytas nutarties 34–35 punktuose, ieškovės permokėta žyminio mokesčio dalis ieškovei negrąžintina, tačiau 7 Eur dydžiu iki 5,78 Eur mažintina iš ieškovės valstybei priteistina išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, suma.
37. Be to, atsakovas pateikė į bylą įrodymus apie 300 Eur atstovavimo išlaidas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (1 t., e. b. l. 200). Vadovaujantis nutarties 35 punkte nurodyta proporcija, atsakovei iš ieškovės priteisiama atstovavimo išlaidų suma apskaičiuojama taip: 300 Eur * 80 proc. = 240 Eur (CPK 93 straipsnis).
38. Įvertinusi šalių išlaidas apeliaciniame procese teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinį skundą ieškovė teikė dėl teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės reikštas neturtinis reikalavimas ir atsakovui iš ieškovės priteista 4 233,60 Eur suma. Už neturtinį reikalavimą mokėtinas 75 Eur žyminis mokestis (100 Eur * 75 proc.) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 4, 7 dalys). Už turtinį reikalavimą mokėtinas 95 Eur (4 233,60 Eur * 3 proc. * 75 proc.) žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4, 7 dalys). Bendra mokėtina žyminio mokesčio suma sudaro 170 Eur (75 Eur + 95 Eur). Ieškovas sumokėjo 100 Eur žyminio mokesčio (2 t., e. b. l. 119), todėl susidarė 70 Eur nepriemoka. Vadovaujantis nutarties 34 punkte pateiktu išaiškinimu, už atmestą skundo dalį mokėtinas 93 Eur žyminis mokestis. Šią sumą viršijanti 7 Eur (100 Eur – 93 Eur) ieškovės sumokėto žyminio mokesčio dalis priteisiama ieškovei iš atsakovo. Kita žyminio mokesčio dalis, kuri turėjo būti sumokėta už patenkintus skundo reikalavimus (70 Eur) valstybei iš atsakovo nepriteisiama, kadangi jis yra atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei atlyginimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
39. Teismų išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu apeliaciniame procese, teisėjų kolegija paskirsto taikydama nutarties 35 punkte nurodytą proporciją. Iš ieškovės valstybei priteisiama suma apskaičiuojama taip: 3,94 Eur * 80 proc. = 3,15 Eur (CPK 96 straipsnis).
40. Be to, vadovaudamasi ta pačia proporcija, teisėjų kolegija paskirsto ir šalių turėtas atstovavimo išlaidas apeliaciniame procese. Ieškovė pateikė duomenis apie 1 089 Eur atstovavimo išlaidas (2 t., e. b. l. 116, 127). Šių išlaidų atlyginimo suma, priteistina iš atsakovo, apskaičiuojama taip: 1 089 Eur * 20 proc. = 217,80 Eur. Atsakovas pateikė duomenis apie 350 Eur atstovavimo išlaidas (2 t., e. b. l. 138–139). Šių išlaidų atlyginimo suma, priteistina iš ieškovės, apskaičiuojama taip: 350 Eur * 80 proc. = 280 Eur. Vadovaujantis ekonomiškumo principu priešpriešines sumas, nurodytas šiame punkte ir nutarties 38 punktuose, įskaičius tarpusavyje, atsakovui iš ieškovės priteisiamas 55,20 Eur (280 Eur – 217,80 Eur – 7 Eur) atstovavimo išlaidų apeliaciniame procese atlyginimas (CPK 93 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 15 d. sprendimą pakeisti, sprendimo rezoliucinę dalį išdėstant taip:
„Pripažinti ieškovo G. G., gim. (duomenys neskelbtini), atleidimą iš darbo iš uždarojoje akcinėje bendrovėje „Hovus“, juridinio asmens kodas 303245239, pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą neteisėtu.
Darbo sutartį pripažinti nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną.
Priteisti atsakovui G. G., gim. (duomenys neskelbtini), iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Hovus“, juridinio asmens kodas 303245239, 789,48 Eur (septynių šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų 48 ct) (suma neatskaičius mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir 240 Eur (dviejų šimtų keturiasdešimties eurų) atstovavimo išlaidų atlyginimą.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Hovus“, juridinio asmens kodas 303245239, valstybei 5,78 Eur (penkių eurų 78 ct) teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą.“
Priteisti atsakovui G. G., gim. (duomenys neskelbtini), iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Hovus“, juridinio asmens kodas 303245239, 55,20 Eur (penkiasdešimt penkių eurų 20 ct) atstovavimo išlaidų apeliaciniame procese atlyginimą.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Hovus“, juridinio asmens kodas 303245239, valstybei 3,15 Eur (trijų eurų 15 ct) teismų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliaciniame procese, atlyginimą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.