Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Eglės Gruodienės ir Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo P. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 181 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 30 (trisdešimties) parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, bausmės vykdymas atidėtas 6 (šešiems) mėnesiams ir P. D. 2 (dviem) mėnesiams paskirta intensyvi priežiūra jo gyvenamosios vietos adresu, įpareigojant P. D. visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį: 1) neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, gydymusi arba mokymusi; 2) pradėti dirbti arba tęsti darbą ar užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje; 3) atsiprašyti nukentėjusiojo (BK 75 straipsnio 5 dalies 1, 5 ir 7 punktai).

Iš P. D. nukentėjusiajam R. P. priteista 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 1000 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos apeliacinės bylos nagrinėjimo ribos ir teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nebent būtų nustatyti esminiai BPK pažeidimai. Iš apeliacinio skundo matyti, kad P. D. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, jo padarytos veikos kvalifikavimu pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, taip pat kvestionuoja teismo nešališkumą ir prašo sumažinti priteistos neturtinės žalos bei bylinėjimosi išlaidų dydį.

Dėl P. D. nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį

Pagal BK 181 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskelbimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Būtinasis veikos požymis – psichinės prievartos panaudojimas, kuris gali pasireikšti įvairiais grasinimais nukentėjusiajam ar kitam asmeniui: 1) panaudoti fizinį smurtą, 2) sunaikinti ar sugadinti jo turtą, 3) paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskleidimas nepageidautinas, 4) kitokios psichinės prievartos panaudojimu.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiojo sūnus A. P. yra skolingas P. D. pinigų. Šią aplinkybę A. P. patvirtino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas teisme (1 t., b. l. 50, 163–164). Be to, byloje pateikti vekseliai, iš kurių matyti A. P. įsipareigojimai P. D.. Taigi, byloje neginčijamai nustatyta, kad teisiniai paskoliniai santykiai susiklostė būtent tarp apelianto ir nukentėjusiojo sūnaus A. P.. Pažymėtina, kad A. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jo tėvas (R. P.) apie jo santykius su P. D. nieko nežinojo, o jis pats (A. P.) su P. D. nesitarė, jog įsipareigojimus vykdys jo tėvas R. P. (1 t., b. l. 50). Teisminio bylos nagrinėjimo metu A. P. parodė, kad, tėvui sužinojus apie jo santykius su P. D., jis (A. P.) pasakė tėvui, jog tai yra jo reikalai ir juos išsispręs pats, be to, patvirtino, kad niekada P. D. nėra minėjęs savo tėvo, kaip garanto (1 t., b. l. 164). Nukentėjusysis R. P. parodė, kad P. D. asmeniškai nepažįsta, anksčiau su juo nebuvo bendravęs ar susitikęs, apie sūnaus įsiskolinimą sužinojo tik tada, kai jam paskambino P. D. (1 t., b. l. 26, 154). Taigi, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, apeliantas neturėjo jokio teisinio pagrindo reikalauti iš nukentėjusiojo įvykdyti jo sūnaus įsipareigojimo. Apelianto pozicija, kad jo kreipimosi į nukentėjusįjį tikslas buvo geranoriškas siūlymas imtis moderatoriaus vaidmens, akivaizdžiai prieštarauja apelianto nukentėjusiajam išsiųstų el. laiškų turiniui. Šiais el. laiškais P. D. neprašo nukentėjusiojo tarpininkauti sprendžiant A. P. skolos grąžinimo klausimus, o reikalauja iš paties nukentėjusiojo pervesti jam pinigus į jo nurodytą banko sąskaitą iki nustatyto termino. Dėl šio reikalavimo neteisėtumo skundžiamame nuosprendyje teisingai pažymėta, kad neleistinos situacijos, kai kvalifikavimo pagrindu būtų vien tik kaltininko subjektyvus gyvenimo taisyklių ir teisingumo suvokimas, todėl P. D. reikalavimas, jog nukentėjusysis grąžintų už savo sūnų skolą, neturėjo jokio teisėto pagrindo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad verčia kitą asmenį vykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją, panaudodamas psichinę prievartą (grasindamas), ir nori taip veikti. Nagrinėjamu atveju nuteistasis suvokė, kad jis neturi teisinio pagrindo reikalauti pinigų iš A. P. tėvo, tačiau reikalavo. Ši išvada grindžiama ir paties P. D. parodymais.

P. D. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad R. P. nėra matęs, tik žinojo, kad jis advokatas. Kai nebepavyko susitarti su A. P., nuteistasis surado jo tėvo (R. P.) telefono numerį ir jam paskambinęs apibūdino susiklosčiusią situaciją. Jis apeliavo į R. P. sąžinę, jo, kaip tėvo, tinkamą pareigų vykdymą, tikėjosi, kad R. P. moderuos kilusį ginčą tarp jo ir A. P. (1 t., b. l. 68–69). Pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje nuteistasis parodė, kad kreipimosi į nukentėjusįjį pagrindas buvo R. P. užimama padėtis ir jo autoritetas, be to, ši situacija yra šeimos reikalas (1 t., b. l. 151–152). Apeliacinės instancijos teisiamajame posėdyje P. D. pažymėjo, kad jei R. P. po skambučio būtų sureagavęs, jis R. P. nebūtų siuntęs laiškų. Iš šių P. D. paaiškinimų matyti, kad jis neginčija fakto, jog neturėjo teisinio pagrindo reikalauti pinigų grąžinimo iš nukentėjusiojo, tačiau apeliaciniame skunde, visgi, teigia, jog jis neturėjo tikslo, kad skolą už sūnų grąžintų R. P., o norėjo, jog R. P. tik pasikalbėtų su sūnumi.

Atkreiptinas dėmesys, kad inkriminuojant turto prievartavimą, būtina nustatyti neteisėtą vertimą perduoti turtą kaltininkui panaudojant psichinę prievartą. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad vertimas suteikti turtinę naudą gali pasireikšti ne tik atviru reikalavimu, tačiau ir kitokiu nukentėjusiojo supažindinimo būdu (raštu, veiksmu ir pan.) su turtinės pretenzijos turiniu ir su prievartiniu pobūdžiu (užuominomis leidžiant suprasti apie būtinumą sumokėti atitinkamą pinigų sumą). Be kita ko, grasinančio pobūdžio laiškų siuntimas nukentėjusiajam pats savaime nereiškia, kad buvo prievartaujamas turtas, būtina nustatyti, kad laiškai, kurių turinys prilygtų psichinei prievartai, buvo siuntinėjami siekiant neteisėtai gauti turtinės naudos.

P. D. ir nukentėjusiojo parodymais, taip pat rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad P. D. pirmiausia paskambino R. P. (2020 m. gruodžio mėn.), o vėliau į nukentėjusiojo asmeninį el. paštą išsiuntė tris el. laiškus, kuriuose atsispindi du esminiai turto prievartavimo nusikaltimo objektyviosios pusės požymiai: reikalavimas perduoti turtą ir šio reikalavimo grindimas psichine prievarta.

2020 m. gruodžio 22 d. el. laiške P. D. nurodė, kad: ,,nuo šiol visi A mokestiniai įsipareigojimai peradresuojami Jums. Reikalavimas štai toks: 700 eurų už 2020-01-07 vekselį ir 3500 eurų už 2020-12-01 vekselį. Kopijas pridedu. Viso – 4 200 eurų“. Taip pat pažymėjo, kad „drįstu priminti apie grąžintinus papildomai 100 eurų“. Laiške nurodyta banko sąskaita, į kurią privalo būti pervesti pinigai ir terminas – 2020 m. gruodžio 31 d. Psichinės prievartos panaudojimą patvirtina el. laiške esantys teiginiai, kad „galimai vaikščiojame po baudžiamąjį kodeksą (?) (182 str.)“ (teisėjų kolegijos pastaba – BK 182 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybę už sukčiavimą), „A nuo pat pirmos dienos ėjo apgaulės ir sukčiavimo keliu ir tai lengvai įrodoma. Manau, kad tokią apgaulę jis sugalvojo ne vienas“, ,,Neleiskite pašaliniams asmenims (ypač asmenims tam tikrų valstybės įstaigų) kištis į Jūsų šeimos reikalus – tiriant, knaisiojantis, kapstantis Jūsų šeimos skalbiniuose kai ką net iškeliant į viešumą. To nereikia. Tai neprotinga. Jūs advokatas – neabejoju, kad labai aiškiai viską suprantate“ (1 t., b. l. 21–22).

2020 m. gruodžio 29 d. išsiųstame el. laiške nuteistasis dar kartą priminė ir ragino R. P. atlikti pavedimą į nurodytą sąskaitą iki nustatyto termino bei nurodė, kad neatlikus pavedimo laiku bus pradėti atitinkami veiksmai, kurie neišvengiamai palies ir R. P.. Teigė, kad pradės nuo Advokatų tarybos (1 t., b. l. 23).

2021 m. sausio 22 d. el. laiške (jau pradėjus ikiteisminį tyrimą pagal nukentėjusiojo 2021 m. sausio 4 d. pareiškimą) P. D. nurodė, kad nukentėjusysis turi parą laiko pervesti 4 300 Eur į jo asmeninę sąskaitą. Tik padarytas pavedimas sustabdys jo (P. D.) veiksmus viešinant, oficialiai įteikiant pareiškimus ir prašymus Advokatų tarybai, Lietuvos žiniasklaidai ir policijai dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (sukčiavimas), kuriame įtariamasis – A. P., aktyviai padedant R. P., veikiančiam ir advokatų sąrašuose esančiam advokatui (1 t., b. l. 33).

Teisėjų kolegija pažymi, kad turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pateikiamas reikalavimas, grindžiamas tam tikra prievarta. Nagrinėjamu atveju iš R. P. buvo pareikalauta sumokėti pinigus, o to nepadarius, grasinama neigiamomis pasekmėmis, t. y. paskleisti kompromituojančią informaciją, neigiamai apibūdinančią tiek artimą žmogų (sūnų), tiek patį nukentėjusįjį. Šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, ar nukentėjusysis (ne)įvykdė šį reikalavimą. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį, neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-62-976/2017, 2K-141-976/2019). Grasinimas yra realus (tikras), kai jo išorinė išraiška atitinka grasinančiojo tyčią įbauginti. Taigi, tam tikras žmogaus išorinis elgesys vertintinas kaip tikras grasinimas, kai šis žmogus taip elgdamasis suvokė savo elgesio pavojingą bauginamąjį pobūdį ir norėjo kelti kitam baimės jausmą.

Laiškuose nedviprasmiškai nurodyta, kad kai kas apie nukentėjusiojo šeimą gali būti paviešinama (2020 m. gruodžio 22 d. laiškas), kad pradėti veiksmai neišvengiamai palies R. P. (2020 m. gruodžio 29 d. laiškas), o paskutiniame laiške konkrečios institucijos, į kurias bus kreipiamasi su atitinkama informacija. Be to, nuteistasis nustatė pinigų sumokėjimo terminą, vėlesniame laiške pabrėždamas, kiek laiko liko iki termino pabaigos. Taigi, šiuo atveju P. D. veiksmuose egzistavo tiesioginė tyčia, kuri buvo nukreipta į baimės ir nerimo sukėlimą R. P., turint tikslą patenkinti savo turtinę pretenziją.s

Be kita ko, turto prievartavimo kvalifikacijai svarbu, kaip faktines bylos aplinkybes suprato nukentėjusysis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-203/2011). R. P. 2021 m. sausio 4 d. pareiškime nurodė, kad išsigando P. D. naudojamos psichinės prievartos, šiam žadant apsunkinti nukentėjusiojo profesinę veiklą, paviešinti atitinkamas aplinkybes, nuteistojo teiginius suvokė kaip realius grasinimus jam (1 t., b. l. 16). Pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje nukentėjusysis parodė, kad P. D. veiksmai sukėlė didelį nerimą, nuteistojo veiksmai išsitęsė, R. P. gavo ne vieną raštelį, o keletą laiškų su tuo pačiu turiniu (turto prievartavimu, įžeidinėjimu ir pan.), keldamasis kiekvieną rytą vis galvodavo, ar kas nors jam paskambins, kvies aiškintis, galbūt žiniasklaidoje pamatys straipsnį apie save, savo kontorą, taip pat nukentėjusysis susirinkimo metu kolegas informavo apie susiklosčiusią situaciją ir tai, ko galima tikėtis (2021 m. spalio 21 d. teisiamojo posėdžio garso įrašo 1:19:02–1:19:30, 1:21:16–1:22:05; 1 t., b. l. 153–154). Iš išdėstytų aplinkybių matyti, kad R. P. nuteistojo veiksmus suprato kaip turto prievartavimą, dėl to kreipėsi į policiją 2021 m. sausio 4 d. pareiškimu. Nuteistojo panaudota psichinė prievarta nėra tiesiog nukentėjusiojo vaizduotės padarinys.

Apeliantas skunde plačiai pasisako apie būtinus atlikti papildomus procesinius veiksmus, tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad atliktas ikiteisminis tyrimas yra išsamus, pagrindžiantis visas esmines padaryto nusikaltimo aplinkybes, surinkti veikos kvalifikavimui, kaltininko atsakomybei nustatyti būtini įrodymai. Pirmosios instancijos teismas detaliai pasisakė dėl P. D. atliktų neteisėtų veiksmų, nuosekliai, išsamiai aptarė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, kurie buvo pakankami nuteisti P. D.. Nuteistasis šioje baudžiamojoje byloje siekia ištirti aplinkybes, aktualias galimos civilinės bylos nagrinėjimui tarp nuteistojo ir A. P. Transporto priemonės ,,Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininko, A. P. gyvenamosios vietos nustatymas, jo galimai padaryti administraciniai nusižengimai ir kitos skunde nurodytos aplinkybės neturi tiesioginio ryšio su P. D. inkriminuota nusikalstama veika. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje nuteistasis taip pat prašė prijungti tam tikrus dokumentus, turėjo kitų prašymų, tačiau teismas pagrįstai jų netenkino, nes šie prašymai neturėjo sąsajų su nagrinėjamos bylos esme (1 t., b. l. 166), prašymai buvo išimtinai susiję su nuteistojo ir A. P. paskoliniais teisiniais santykiais, o ne P. D. ir nukentėjusiuoju R. P.

Dėl bausmės

Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų skiriant bausmės rūšį ir parenkant jos dydį, konstatuoja, kad P. D. paskirta bausmė už BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir nustatytas jos dydis, bausmės vykdymą atidedant ir paskiriant atitinkamus įpareigojimus, yra proporcinga ir nėra per griežta. Apeliaciniame skunde nenurodyti argumentai dėl paskirtos bausmės rūšies ir dydžio, todėl teisėjų kolegija dėl to plačiau nepasisako.

Dėl teismo nešališkumo

Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo prieš proceso dalyvius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-185-976/2021). Nagrinėjamu atveju nuteistasis teismo nešališkumą kvestionuoja teisės turėti gynėją įgyvendinimo kontekste. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo veiksmus užtikrinant nuteistajam teisę turėti gynėją, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo ir neišreiškė jokio išankstinio nusistatymo prieš P. D.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, susipažinęs su byla ir nustatęs, kad nėra kliūčių nagrinėti bylą teisme, 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi perdavė bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Šioje nutartyje teismas nurodė, kad aplinkybių, numatytų BPK 51 straipsnio 1 ar 2 dalyse, dėl kurių būtų pagrindas pripažinti būtiną gynėjo dalyvavimą, nenustatyta, taip pat nutarties rezoliucinėje dalyje išaiškino, kad P. D. turi teisę turėti gynėją, pasikviesdamas ir pasirinkdamas sau tinkamą advokatą arba advokato padėjėją, arba, esant teisės aktuose numatytiems pagrindams, kreipdamasis į Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos skyrimo (1 t., b. l. 116). Pirmame teisiamajame posėdyje P. D. buvo išaiškintos jo teisės, tarp jų – teisė turėti gynėją. P. D. patvirtino, kad teises suprato. Be to, teismas P. D. pasiteiravo, ar jam reikia gynėjo, o nuteistasis atsakė, kad nereikia (2021 m. spalio 21 d. teisiamojo posėdžio garso įrašo 03:06–03:12). Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka (BPK 44 straipsnio 8 dalis). Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytas būtino gynėjo dalyvavimo pagrindas. P. D. buvo pasiteirauta, ar jis pasinaudos savo teise turėti gynėją, tačiau jis atsakė, kad ginsis pats. Nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia apeliantas, jo teisės nebuvo pažeistos, todėl teisėjų kolegija neįžvelgia pirmosios instancijos teismo šališkumo. Aplinkybė, kad tolesniame teisminiame nagrinėjime (apklausus R. P.) teisiamuosiuose posėdžiuose jis nedalyvavo, nes buvo atstovaujamas advokato, neparodo teismo šališkumo, nes BPK 55 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad atstovas, išskyrus liudytojo atstovą, gali dalyvauti vietoj atstovaujamo asmens. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas išklausė P. D., išsamiai pasisakė dėl jo reiškiamų prašymų, suteikė teisę užduoti klausimus, pasakyti baigiamąją kalbą ir paskutinį žodį, t. y. užtikrino visas nuteistojo procesines garantijas.

Dėl neturtinės žalos dydžio

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytos neturtinės žalos atlyginimo sąlygos ir skaičiavimo kriterijai. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pati neturtinė žala apibūdinama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis).

Kaip ir pirmosios instancijos teismui, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad dėl P. D. padarytos nusikalstamos veikos nukentėjusysis patyrė neturtinę žalą. Nuteistasis padarė tyčinį nusikaltimą (veikė tiesiogine tyčia), prievartavo iš R. P. turtą. Nuteistojo veiksmai, neteisėtai reikalaujant pinigų, sukėlė nukentėjusiajam tam tikrų neigiamų emocijų, dvasinį diskomfortą bei psichologinę įtampą, jis nerimavo dėl galimo informacijos apie jį paviešinimo, pergyveno dėl savo, kaip advokato, reputacijos sužlugdymo. Vis dėlto, aukštesnės instancijos teismo vertinimu, priteistas neturtinės žalos dydis šioje baudžiamojoje byloje yra per didelis.

Byloje nėra objektyvių duomenų apie neturtinės žalos apimtį sąlygojusius neigiamo pobūdžio liekamuosius reiškinius, taip pat asmeniui, prašančiam priteisti neturtinę žalą, kyla pareiga pateikti ją pagrindžiančius duomenis, tačiau nagrinėjamu atveju nukentėjusysis to nepadarė. Pažymėtina, kad P. D. nenaudojo ir negrasino panaudoti prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą. Grasinimas pasireiškė tik psichinės prievartos panaudojimu. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, į formuojamą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-22/2011), teisėjų kolegija mažina priteistos neturtinės žalos dydį iki 500 Eur. Ši suma atitinka CK 6.250 straipsnio nuostatas, sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus, neprieštarauja teismų praktikai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo sumažinti priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį pirmosios instancijos teisme, tačiau teisėjų kolegija šio prašymo netenkina. Skundžiamame nuosprendyje tinkamai įvertintos aplinkybės, susijusios su P. D. padaryto nusikaltimo pobūdžiu ir sunkumu, teismas pagrįstai atsižvelgė į faktinį ir teisinį bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų teikimo trukmę ir apimtį (parengtas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiojo interesai atstovauti trijuose teisiamuosiuose posėdžiuose), todėl iš P. D. pagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas visa apimtimi, t. y. 1 000 Eur.

Nukentėjusiojo atstovas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą atlyginti nukentėjusiajam bylinėjimosi išlaidas, susijusias su jo atstovavimu apeliacinės instancijos teisme. Kartu su prašymu pateikti dokumentai, patvirtinantys 1 000 Eur sumokėjimą advokatui už jo suteiktas paslaugas.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad minėtos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė. Sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-7-628/2020).

Ši baudžiamoji byla buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka pagal P. D. apeliacinį skundą, kuris yra tenkinamas iš dalies, todėl BPK 106 straipsnio 2 dalies pagrindu nukentėjusysis turi teisę į turėtų procesinių išlaidų atlyginimą. Nukentėjusiojo proceso išlaidas sudaro jo atstovavimas apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo atliktas įrodymų tyrimas, nagrinėjant baudžiamąją bylą vyko du teisiamieji posėdžiai, kuriuose dalyvavo ir nukentėjusiojo atstovas (2022 m. sausio 25 d. teisiamasis posėdis truko trumpą laiko tarpą, o 2022 m. kovo 8 d. teisiamajame posėdyje nukentėjusiojo atstovas dalyvavo nuotoliniu būdu), į tai, kad P. D. apeliaciniame skunde buvo keliami analogiški klausimai, kurie buvo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme, bei tai, kad nukentėjusiojo atstovas jo interesus gynė ir pirmosios instancijos teisme, taigi, jam gerai buvo žinomos bylos aplinkybės, o baudžiamoji byla nėra didelės apimties, teisėjų kolegija, remdamasi protingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad prašoma priteisti išlaidų suma, susijusi su patirtomis išlaidomis advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti, nelaikytina proporcinga, todėl mažintina iki 500 Eur.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dėl būtino gynėjo dalyvavimo išieškojimo

Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos matyti, kad iš P. D. valstybės naudai prašoma išieškoti 126,60 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų (2 t., b. l. 28). Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pažymėtina, kad pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje privalo dalyvauti gynėjas. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punktu, šioje byloje gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir P. D. gynėju paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas advokatas. Įvertinusi tai, kad gynėjo dalyvavimas pripažintas būtinu dėl priežasčių, nepriklausančių nuo P. D., byloje nėra duomenų apie nuteistojo turtinę padėtį, teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš jo neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nusprendžia:

patenkinti iš dalies nuteistojo P. D. apeliacinį skundą.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir sumažinti iš P. D. nukentėjusiajam R. P. priteistą neturtinės žalos dydį iki 500 (penkių šimtų) Eur.

Palikti nepakeistą kitą nuosprendžio dalį.

Priteisti iš P. D. nukentėjusiajam R. P. 500 (penkis šimtus) Eur išlaidų, patirtų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Neišieškoti iš P. D. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.