Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kildinamos iš valdžios institucijos – Vilniaus AVPK, neteisėtų veiksmų, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017; 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018; 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-450-520/2019). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3693-502/2017; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2206-1062/2018; 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-58-552/2019; 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-232-822/2018; 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1570-629/2019).

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos.

Ginčui aktualiu laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta HN 134:2015, įsigaliojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.; teritorinių policijos įstaigų areštinėse laikomų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką nustatė 2017 m. balandžio 3 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-247 „Dėl Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės patvirtinimo“ patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš jo laikymo Vilniaus AVPK areštinės kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Taisyklių 58 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. balandžio 4 d. iki 2018 m. spalio 24 d.) nustatyta, jog policijos areštinės kameroje vienam areštantui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Remiantis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis (b. l. 45–46), nustatyta, jog pareiškėjas Vilniaus AVPK areštinėje 2018 m. liepos 17 d. buvo laikomas kameroje Nr. 11, kurios gyvenamasis plotas 17,4 kv. m (išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą), kartu su 2 asmenimis, ir 2018 m. liepos 18–19 d. – kameroje Nr. 7, kurios gyvenamasis plotas 27,6 kv. m (išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą), kartu su 4 asmenimis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjas visą ginčo 2018 m. liepos 17–19 d. laikotarpį buvo laikomas kamerose, kuriose buvo užtikrintas teisės aktų reikalavimas dėl minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui areštinės kameroje.

Pareiškėjo skunde išreikšta nuomonė, jog vienam asmeniui tenkantis kameros plotas turėtų būti skaičiuojamas, iš bendro kameros ploto atimant baldų užimamą plotą, yra teisiškai nepagrįsta. Tokios pareiškėjo pozicijos nepatvirtina nei anksčiau išdėstytas nacionalinis teisinis reglamentavimas, nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) formuojama praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), taip pat ir LVAT praktika analogiško pobūdžio byloje (žr., pvz., 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1913-756/2018; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2317-858/2018; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-662/2018).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą grindžia tuo, kad kamerose buvo aukšta oro temperatūra, nepakankama oro ventiliacija.

HN 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Įvertinus atsakovės atstovo byloje pateiktą Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos, periodiškai atliekančio sveikatos saugos kontrolę, 2018 m. rugpjūčio 2 d. patikrinimo aktą Nr. (10-12 15.4.8) PA-5160, matyti, kad HN 134:2015 17 punkto pažeidimai kameroje Nr. 11 nenustatyti, t. y. nustatyta, kad kameroje Nr. 11 įrengta ir veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema (b. l. 20–21).

Kad kameroje Nr. 7 buvo langas ir mechaninė patalpų vėdinimo sistema, pareiškėjas neginčija, tačiau teigia, jog, kadangi buvo labai karšta vasara, o langas neatsidarė, mechaninę patalpų vėdinimo sistemą įjungdavo tik nuo 22 val., kameroje buvo labai karšta. Teismas, įvertinęs viešai pateikiamą Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos informaciją apie 2018 m. liepos mėnesio vidutinę oro temperatūrą, kuri buvo nuo 19,2 °C iki 20, 9 °C; žemiausia oro temperatūra nukrito iki 7–10 °C; aukščiausia oro temperatūra šį mėnesį pasiekė 30–34 °C; liepos 20 d. šalyje prasidėjo kaitra (30–33,5 °C), kuri nusitęsė ir į rugpjūčio mėnesį (http://www.meteo.lt/2018-liepa), pareiškėjo teiginius dėl laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 17 d. iki 2018 m. liepos 19 d. kamerose Nr. 7 ir Nr. 11 buvusio nepakeliamo karščio atmeta kaip nepagrįstus.

Įvertinus pateiktus duomenis ir atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog Vilniaus AVPK pažeidė HN 134:2015 16 ir 17 punktuose nustatytus reikalavimus. Nenustačius neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų (neveikimo), pareiškėjo skundas šiuo aspektu atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde patirtą neturtinę žalą sieja ir su netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu, t. y. teigia, kad sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, todėl buvo pažeidžiamas jo privatumas.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Vilniaus AVPK areštinės sanitariniai mazgai nuo gyvenamojo ploto atskirti 140 cm aukščio pertvaromis.

HN 134:2015 reikalavimų sanitariniam mazgui įrengti nenustato. Tačiau pažymėtina, jog LVAT, atsižvelgdamas į EŽTT išaiškinimus, savo praktikoje vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas 120–130 cm sienele nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-293-552/2018; 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1913-756/2018; 2018 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018 ir kt.). Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017; 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; 2017 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5030-556/2017; 2018 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-249-822/2018). Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neatskyrimas nuo likusios kameros ir neįrengus durų) turėtų būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys (LVAT 2018 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2380-822/2018). Šiuo aspektu LVAT jurisprudencijoje taip pat pažymima, jog saugumo užtikrinimas areštinės kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Šiuo atveju turi būti parenkami tokie areštinės kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdai, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-362-552/2018).

Nagrinėjamoje byloje atsakovės atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, taip pat kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto. Todėl teismas, atsižvelgdamas į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai, sprendžia, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog sanitarinis mazgas kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu (nuo 2018 m. liepos 17 d. 23 val. 07 min. iki 2018 m. liepos 19 d. 15 val.) buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtas taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų, todėl konstatuoja, jog CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas pripažinti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus.

Apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų ir policijos komisariatų areštinėse dirbančių policijos pareigūnų bei kitų darbuotojų teises ir pareigas, taip pat policijos areštinėse laikomų asmenų apsaugos ir priežiūros tvarką nustato Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta 2015 m. vasario 10 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-139 „Dėl Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ (toliau – ir Instrukcija (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2018 m. birželio 27 d. iki 2018 m. gruodžio 1 d.)). Instrukcijos IV skyrius reglamentuoja asmenų uždarymo į policijos areštinę tvarką. Pagal Instrukcijos 14 punktą, asmenį uždarant į policijos areštinę, atliekama visuminė asmens krata ir atliekama jo turimų daiktų apžiūra. Asmens krata privalo būti atliekama kiekvieną kartą asmeniui atvykstant į policijos areštinę ir išvykstant iš jos, tai pažymint elektroniniame registre (registrui neveikiant, pildomas asmens kratos protokolas, 3 priedas). Asmenį uždarant į policijos areštinę ir iš jos paleidžiant, iš elektroninio registro atspausdinamas išrašas apie asmens kratos ir daiktų apžiūros rezultatus ir duodama asmeniui susipažinti pasirašytinai. Išrašas iš elektroninio registro taip pat daromas ir pateikiamas asmeniui pasirašyti ir tais atvejais, kai atliekant asmens kratą randami ir paimami daiktai. Asmeniui atsisakius pasirašyti, policijos pareigūnas, atlikęs asmens kratą, tai pažymi elektroninio registro išraše ar asmens kratos protokole ir nurodo asmens atsisakymo pasirašyti priežastis, jei tokios priežastys išsakomos.

Instrukcijos 58 punkte nustatyta, jog visuminė asmens krata atliekama kiekvienu atveju, asmenį išvedus iš saugomos policijos areštinės teritorijos ir grąžinus jį atgal į policijos areštinę. Asmens krata atliekama gerai apšviestoje patalpoje.

Taigi išdėstytas teisinis reguliavimas įtvirtina, jog asmenį uždarant į policijos areštinę, taip pat asmenį išvedus iš saugomos policijos areštinės teritorijos ir grąžinus jį atgal į policijos areštinę, privalu atlikti jo visuminę asmens kratą. Visuminė asmens krata – į policijos areštinę uždaromų, iš areštinės paleidžiamų, konvojuojamų ir joje laikomų asmenų apieškojimas išrengiant, taip pat drabužių, avalynės, turimų daiktų apžiūra, siekiant patikrinti, ar nėra draudžiamų turėti daiktų (Instrukcijos 3.13 punktas).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog 2018 m. liepos 17 d. uždarant pareiškėją į Vilniaus AVPK areštinę, taip pat 2018 m. liepos 18 d. išvedus jį iš saugomos policijos areštinės teritorijos ir grąžinus atgal į areštinę, pareigūnai teisėtai ir pagrįstai atliko jo visuminę asmens kratą, be kita ko, jį apieškodami išrengiant. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas neturi pagrindo pripažinti neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų.

Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą kildina ir iš netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, t. y. 2018 m. liepos 17 d. ir 2018 m. liepos 18 d. jis Vilniaus AVPK areštinėje negavo vaistų.

Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatomis, administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus (ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis). Pagal bendrąją taisyklę ginčai dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio ir priskirti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 22 straipsnio 1 dalis, 25 straipsnis). Administraciniai teismai nagrinėja tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Tačiau ginčai dėl žalos, patirtos dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-110/2013; 2015 m. gegužės 8 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-56/2015; 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-932-552/2016; 2017 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1000-520/2017).

Kadangi pareiškėjas nagrinėjamu atveju neturtinę žalą kildina iš galimai netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų (nesuteikto medikamentinio gydymo), darytina išvada, jog žalos atlyginimo klausimas nepatenka į ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą administracinių teismų nagrinėjamų bylų kategoriją.

Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir CK nustatyta tvarka. Pagal šio įstatymo 24 straipsnio 1 dalį, pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti (24 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis minėto įstatymo 24 straipsnio 8 dalimi, pacientas ir kiti asmenys turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę CPK nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens iš esmės.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl Vilniaus AVPK galimai netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, nesuteikiant medikamentinio gydymo (neišduodant vaistų), yra nenagrinėtinas administracinių teismų, todėl administracinės bylos dalis dėl minėto pareiškėjo reikalavimo nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 103 straipsnio 1 punktas). Pareiškėjui išaiškintina, kad jis dėl Vilniaus AVPK 2018 m. liepos 17 d. ir 2018 m. liepos 18 d. nesuteiktų tinkamos kokybės sveikatos priežiūros paslaugų turi teisę, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nuostatomis, kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Pareiškėjo teigimu, dėl Vilniaus AVPK neteisėtų veiksmų, jam kalint perpildytose kamerose, privatumo nebuvimo, tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo, jis patyrė garbės ir orumo įžeidimą, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, bendravimo galimybių sukrėtimą, kuriuos, prašydamas priteisti neturtinę žalą, įvertina 200 Eur suma.

Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2880-624/2018; 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1523-602/2019). Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir, pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2542/2012; 2017 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-511-662/2017; 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2057-602/2019).

Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Vilniaus AVPK kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais – beveik 2 paras (39 val. 53 min.), į pažeidimo mąstą, jo trukmę, epizodiškumą, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2015 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-533-442/2015; 2017 m. kovo 14 m. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-1320-552/2018; 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1516-756/2018), į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, nesant įrodymų, kad kalinimo sąlygos pakenkė pareiškėjo sveikatai, taip pat į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir jam priteistinas 8 Eur neturtinės žalos dydis.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 103 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Nutraukti administracinės bylos Nr. I-811-596/2019 dalį dėl pareiškėjo V. K. skundo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato galimai netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.

Likusią pareiškėjo V. K. skundo dalį tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 8 Eur (aštuonių eurų) neturtinę žalą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.