- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-06-02
- Bylos Nr.
- e2A-339-798/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00136-2020-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danguolė Martinavičienė, Antanas Rudzinskas, Alma Urbanavičienė
- Atsakovas
- V. S.
- Trečiasis asmuo
- O. I.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Almos Urbanavičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. S. (V. S.) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2021 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Alruvesta“ ieškinį atsakovui V. S., trečiajam asmeniui O. I., dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Alruvesta“ kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą, prašydama priteisti iš atsakovo V. S. 141 126,19 Eur žalos atlyginimą, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas, būdamas ieškovės vadovu, nesilaikė bendrųjų ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas atliekant valdymo organo ar jo nario pareigas valdant įmonę, neveikė ieškovės, o jai tapus nemokiai – ir jos kreditorių, interesais, dėl to ieškovė ir jos kreditoriai patyrė žalą. Iki 2018 m. gruodžio 31 d. atsakovui V. S. buvo išmokėta kaip atskaitingam asmeniui 116 700 Eur suma, kuri daugiau kaip du kartus viršijo BUAB „Alruvesta“ įsipareigojimus kreditoriams (44 532,38 Eur), tačiau ši pinigų suma nebuvo grąžinta ieškovei ir / ar nebuvo panaudota atsiskaitymui su jos kreditoriais. Fiktyviu įmonės vadovu buvo paskirtas trečiasis asmuo, tačiau realiai vadovo pareigas vykdė atsakovas, kuris siekė šiam asmeniui perkelti atsakomybę dėl savo, kaip atskaitingo asmens, gautos 116 700 Eur sumos negrąžinimo. Nėra įrodymų, kad trečiasis asmuo realiai vykdė BUAB „Alruvesta“ vadovo pareigas ir jam atsakovas V. S. perdavė 116 700 Eur ir 24 426,19 Eur grynuosius pinigus, esančius kasoje.
Atsiliepimas
2. Atsakovas su ieškovės reikalavimais nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Teigė, kad 2019 m. balandžio 4 d. sudarė realų BUAB „Alruvesta“ akcijų pirkimo – pardavimo sandorį, kuris patvirtintas notaro. Akcijų pirkėjas buvo atvykęs į Lietuvą, susipažino su visa įmonės finansine būkle, ketino padengti įsipareigojimus kreditoriams ir tęsti veiklą, sandoris atitiko tiek pardavėjo, tiek pirkėjo valią. Po akcijų pirkimo pardavimo sutarties sudarymo buvo surašytas dokumentų ir turto (piniginių lėšų) priėmimo perdavimo aktas, pagal kurį naujajam akcijų įgijėjui buvo perduoti visi dokumentai, taip pat piniginės lėšos buvo įneštos į bendrovės kasą. Pripažįsta, kad O. I. buvo išdavęs įgaliojimą jam, kad jis pasirūpintų einamaisiais klausimais, kurie galėtų iškilti naujajam akcininkui išvykus į Ukrainą. Tačiau toks įgaliojimo išdavimas nereiškia, kad atsakovas buvo faktinis vadovas ar, juo labiau, kad jis veikė priešingai kreditorių interesams ir padarė jiems žalos. Tvirtina, kad neatliko jokių neteisėtų veiksmų, sudarė realų akcijų pirkimo – pardavimo sandorį, perdavė naujajam akcijų įgijėjui visus dokumentus bei turtą (pinigines lėšas), todėl ieškinys yra nepagrįstas, jis turėtų būti reiškiamas trečiajam asmeniui, kuris galimai neperdavė perimto turto ir neatsiskaitė su kreditoriais. Atsakovas pinigus, kurie buvo kasoje perdavė trečiajam asmeniui grynaisiais, jo prašymu, pinigai dalimis buvo nuimti nuo įmonės sąskaitos akcinėje bendrovėje (toliau – AB) Šiaulių banke. 2019 m. balandžio 4 d. atsakovas teigia trečiajam asmeniui perdavęs apie 116 000 Eur, trečiasis asmuo pasirašė kvitą, kad gauna šiuos pinigus, o įmonės kasoje buvo 116 000 Eur.
3. Trečiasis asmuo O. I. atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Teismo posėdžio metu paaiškino, kad maždaug prieš dvejus metus priėmė sprendimą pirkti įmonę, neatsimena tiksliai už kokią kainą pirko. Pripažino, kad jam buvo perduoti bendrovės dokumentai, buvo įspūdingo dydžio paketas, bet Ukrainoje iš jo namų buvo pavogtas krepšys su visais dokumentais. Jis dokumentus ir pinigus pasiėmė į Ukrainą, kur įvyko nelaimingas atsitikimas, jis dėl to nekaltas. Sutarties pasirašymo metu dalis finansinių dokumentų, buvo išversta į rusų kalbą, jis iš Lietuvos įmonės gavo apie 110 000-115 000 Eur įmonės pinigų, kuriais jis planavo patobulinti Ukrainoje esantį verslą, tačiau dėl pandemijos patyrė bankrotą. Teigia, kad išvežęs 115 000 Eur iš Lietuvos jų nedeklaravo, vežė pinigus automobilyje, pinigų neturi galimybės grąžinti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Panevėžio apygardos teismas 2021 m. liepos 5 d. sprendimu ieškinį patenkino, priteisė iš atsakovo V. S. 116 700 Eur žalos atlyginimo BUAB „Alruvesta“, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Byloje nustatyta, kad atsakovas V. S. BUAB „Alruvesta“ vadovu buvo paskirtas 2017 m. spalio 2 d., o atšauktas (formaliai) iš užimamų pareigų – 2019 m. balandžio 4 d. Nuo 2019 m. balandžio 4 d. BUAB „Alruvesta“ vadovu de jure (teisiškai) buvo paskirtas Ukrainos Respublikos pilietybę turintis trečiasis asmuo O. I., tačiau faktiniu (realiu) vadovu toliau iki bankroto bylos iškėlimo BUAB „Alruvesta“ Panevėžio apygardos teismo 2020 m. sausio 13 d. nutartimi išliko V. S., nes de jure (teisiškai) vadovas O. I. akcijų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dieną 2019 m. balandžio 4 d. išdavė atsakovui įgaliojimą, suteikiantį jam teisę vykdyti veiklą įmonės vardu, atstovauti ir pasirašyti visus dokumentus, susijusius su BUAB „Alruvesta“, visose įstaigose, o pats išvyko į Ukrainą ir apie bendrovės reikalus informaciją gaudavo iš atsakovo V. S. Kad būtų atvykęs bendrovės reikalais daugiau kartų, nenustatyta.
4.2. Po akcijų pardavimo ir paskyrimo vadovu O. I., BUAB „Alruvesta“ iš esmės veiklą nutraukė, atleido darbuotojus, nebeteikė finansinių ataskaitų, nemokėjo mokesčių į valstybės / savivaldybės biudžetą. Atsakovas V. S. nutraukė sutartis su darbuotojais, užbaigė prisiimtų sutarčių vykdymą ir atsiskaitė su atskirais kreditoriais. Bendrovės paskutinės vykdytos sutartys buvo sudarytos su UAB „Remiksta“, kurioje dirbo atsakovas V. S. Buhalterija nebuvo tvarkoma.
4.3. Atsakovas V. S. prieš pat bendrovės akcijų pardavimą iki 2018 m. gruodžio mėn. iš įmonės banko sąskaitos per 13 kartų išsigrynino po 3 000 Eur, nors dar nebuvo pateisinęs anksčiau atsiskaitytinai gautų lėšų. Kodėl pinigus išgrynino, paaiškinti negalėjo.
4.4. Iš V. S. ir O. I. paaiškinimų bei kitų bylos įrodymų teismas nustatė, kad V. S., siekdamas nuslėpti bendrovės veiklos rezultatus ir išvengti atsakomybės už bendrovės netinkamai panaudotas lėšas, susitarė su O. I. dėl bendrovės akcijų pardavimo jam, turto ir dokumentų perdavimo naujam akcininkui, jų išvežimo į Ukrainą. Teismo vertinimu tai buvo padaryta tam, kad jie nebūtų išreikalauti bendrovės bankroto atveju.
4.5. Taigi, atsakovas su trečiuoju asmeniu veikė bendrai susitarę ir vykdydami šį susitarimą, savo veiksmais padarė žalą BUAB „Alruvesta“, nes taip bendrovė neteko savo apskaitytų lėšų ir turto, nebeturėjo lėšų veiklai vykdyti, dėl ko tapo nemoki. Teismas šias išvadas daro vertindamas tai, kad O. I. po akcijų perleidimo ir dokumentų perėmimo, dokumentus ir pinigus nurodo išvežęs į Ukrainą, nors V. S. išdavė įgaliojimą veikti bendrovės vardu, nežino, ar jam paliko veiklos vykdymui lėšų, kiek paliko, daugiau į Lietuvą nebuvo atvykęs.
Šalies argumentai
4.6. O. I. paaiškinimus teismui davė rezervuotai, negalėjo nurodyti nupirktos įmonės pavadinimo, adreso, darbuotojų, nurodė, kad dokumentai buvo pildomi lietuvių kalba, kurios jis nemoka, kad jam buvo verčiama į rusų kalbą žodžiu. Atsakydamas į klausimus, siūlė apie konkrečias bendrovę apibūdinančias aplinkybes klausti atsakovo V. S.
4.7. Atsakovas V. S. nepripažino, kad kasoje buvo dar 24 426,19 Eur grynųjų.
4.8. Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai buhalteriją tvarkiusi R. G. 2019 m. birželio 4 d. paaiškinimu nurodė, kad nepateikė 2019 m. balandžio mėnesio pajamų ir išlaidų orderių, nes juos atidavė įgaliotam asmeniui V. S., kad juos pasirašytų įmonės vadovas. Vadinasi, 2019 m. balandžio 4 d. O. I. kasos pajamų orderio kvito, kuris pateiktas Valstybinei mokesčių inspekcijai, nebuvo pasirašęs. Taigi šiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis galima daryti prielaidą, kad akcijų ir bendrovės valdymo perleidimo sandoris buvo apgaulingas. Pagal nustatytas aplinkybes turėtų atsakyti ir atsakovas V. S., ir trečiasis asmuo O. I., nes akivaizdu, kad jie veikė bendrai siekdami, kad V. S. išvengtų materialinės atsakomybės. Aplinkybė, kad be formalaus vadovo bendrovėje veikia faktinis vadovas, nepašalina oficialiai bendrovėje paskirto vadovo atsakomybės už netinkamą jam įstatymo nustatytų pareigų vykdymą, nes šiuo atveju abu vadovai pažeidė pareigas bendrovei. Nustatyta, kad žala bendrovei padaryta dėl abiejų vadovų veiksmų, suderintų (subjektyvus bendrininkavimas) ar savarankiškų, bet sukėlusių bendrą žalą (objektyvus bendrininkavimas).
Žemesnės instancijos teismas
4.9. Pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstais atsakovo argumentus, kad pripažinus kitą asmenį de jure (faktiniu) vadovu, jam, kaip de fakto (teisiškai) vadovui, nebetaikomos vadovui įstatyme nustatytos pareigos, todėl ir atsakomybė neturėtų būti taikoma.
4.10. Kadangi lėšas atsiskaitytinai tiesiogiai gavo atsakovas V. S., jų perdavimas į bendrovės kasą ir tuo pačiu trečiajam asmeniui O. I. akivaizdžiai yra apgaulingas, tariamas sandoris, nes į kasą pinigai realiai nebuvo įnešti, todėl jie negalėjo būti perduoti O. I., nors jis tai ir pripažįsta, nes yra duomenų, kad buvo elgiamasi apgaulingai. Trečiasis asmuo teismo posėdžio metu nurodė, kad jis negali tų pinigų grąžinti, nes jų nebeturi. Kadangi ieškinys pareikštas tik atsakovui V. S., todėl ieškiniu prašoma 116 700 Eur suma priteistina iš atsakovo V. S., nes jis su trečiuoju asmeniu O. I. veikė iš esmės jo interesais. Ieškovė neprašė trečiojo asmens patraukti bendraatsakovu, nes akivaizdu, jog iš trečiojo asmens priteistų sumų išieškojimas būtų komplikuotas.
4.11. 116 700 Eur suma pilnai padengia kreditorių reikalavimus ir bankroto administravimo išlaidas, todėl papildomai prašoma 24 426,19 Eur suma nebepriteisiama. Patenkinus kreditorių reikalavimus ir sumokėjus administravimo išlaidas, nuo to likusias sumas tektų grąžinti bendrovės akcininkui. Be to, bendrovės dokumentai po 2019 m. balandžio 4 d. nebuvo tvarkomi, nebuvo perduoti administratoriui, nėra pakankamai duomenų, kad 24 426,19 Eur suma buvo pasisavinta, nes po to, nors ir nėra įrodymų, bet nustatyta, kad buvo atsiskaitoma su bendrovės 8 darbuotojais, kitais asmenimis.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Apeliaciniame skunde atsakovas V. S. prašo Panevėžio apygardos teismo 2021 m. liepos 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės BUAB „Alruvesta“, atstovaujamos nemokumo administratorės UAB ,,Verslo konsultantai“, ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, dalimi jų nesivadovavo. Atsakovas nuo pat pradžių teigė, kad bendrovės akcijų pirkimo pardavimo sandoris buvo realus – akcijų pirkėjas buvo atvykęs į Lietuvą, susipažino su visa įmonės finansine būkle, ketino padengti įsipareigojimus kreditoriams ir tęsti veiklą. Akcijų pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta Panevėžio m. 5-ajame notarų biure, kas patvirtina, jog pirkėjas buvo realus, jo tapatybę nustatė notaras, akcijų pirkimo – pardavimo sandoris atitiko tiek pardavėjo, tiek pirkėjo valią. Po akcijų pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo buvo surašytas dokumentų ir turto (piniginių lėšų) priėmimo – perdavimo aktas, pagal kurį naujajam akcijų įgijėjui buvo perduoti visi dokumentai, taip pat piniginės lėšos buvo įneštos į bendrovės kasą. Pažymėtina, kad atsakovo iniciatyva į priėmimo – perdavimo aktą buvo įrašytas naujojo akcininko įsipareigojimas padengti įsiskolinimus kreditoriams. Taigi atsakovas veikė kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, padaręs viską tam, kad bendrovė galėtų toliau veikti, ir kad bendrovės kreditoriai būtų apsaugoti. Nors į bylą trečiasis asmuo pateikė rašytinius paaiškinimus, teismas jų nevertino.
5.2. Taigi, O. I. veikė savarankiškai, suprasdamas savo atliekamų veiksmų esmę ir prasmę – įgijo įmonę, ketino vykdyti veiklą, išvyko į Ukrainą, o einamiesiems klausimams tvarkyti paliko įgaliojimą atsakovui. Atsakovas ir O. I. teisme paaiškino, kad išduotas įgaliojimas buvo naudojamas tik jau buvusiems sudarytiems kontraktams pabaigti, t. y. buvo naudojamas sąžiningai ir siekiant įvykdyti visus prisiimtus įsipareigojimus. Atsakovas veikė bendrovės interesais ir siekė užbaigti pradėtas sutartis, kurios buvo sudarytos dar jam esant vadovu ir akcininku. Toks įgaliojimo panaudojimas negali būti laikomas nesąžiningu, juo labiau, tokie atsakovo veiksmai negali būti laikomi patvirtinantys jo, kaip faktinio vadovo, statusą. Jokie nauji susitarimai nebuvo sudaromi, bendrovės vardu atsakovas nesudarė jokių naujų sandorių, neprisiėmė jokių naujų įsipareigojimų, nevaldė įmonės savo nuožiūra kaip savos, o atliko O. I. pavedimus, ką pastarasis ir patvirtino tiek rašytiniuose paaiškinimuose, tiek dalyvaudamas teismo posėdyje.
5.3. Tai, kad po bendrovės akcijų perdavimo atsakovas neliko faktiniu vadovu, patvirtina byloje esantys rašytiniai dokumentai. Priėmimo – perdavimo akte aiškiai buvo nurodyta, kad visas turtas perduodamas naujajam akcininkui O. I., šis visą turtą priėmė. Jei atsakovas būtų ketinęs tęsti veiklą kaip faktinis bendrovės vadovas, jis nebūtų perdavęs O. I. visų piniginių lėšų, kadangi jokia veikla be pinigų nėra įmanoma. Atsakovas teismo posėdyje aiškiai nurodė akcijų pardavimo motyvus – gavo gerai apmokamą samdomą darbą, todėl nebenorėjo vystyti savo verslo. Jį pardavė O. I., kurį pažinojo. Atsakovas nurodė, kad bendrovė turi skolų, ir kad perduodamomis piniginėmis lėšomis O. I. turės tas skolas padengti. O. I. su tuo sutiko, todėl akcijų pirkimo – pardavimo sandoris ir buvo sudarytas.
5.4. Dėl veiklos netęsimo, neatsiskaitymo su buvusiais kreditoriais kaltas yra išimtinai O. I., kuris gavo visus buvusius bendrovės pinigus ir juos išvežė į Ukrainą. Kaip dabar matyti, O. I. galėjo pasinaudoti atsakovu, nes nurodė, kad bendrovės lėšas norės gauti grynais pinigais. Tuo tikslu atsakovas periodiškai nuiminėjo pinigus iš banko sąskaitos ir kaupė pas save. Sumos buvo imamos dalimis, nes išimant iš bankomato yra taikomi mažesni banko mokesčiai, be to, vienu kartu neįmanoma paimti didelės sumos. Šitas pinigų nuėmimas O. I. teismo nepagrįstai laikytas atsakovo neteistų veiksmų pagrindimu, nors ir iš tokio nuėmimo atsakovas negavo jokios naudos.
5.5. Taigi, teismas padarė nepagrįstą ir byloje esantiems įrodymams prieštaraujančią išvadą, kad atsakovas ir O. I. veikė susitarę, žalą padarė ieškovui bendrais veiksmais. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovas visus iš banko išimtus ir sukauptus pas save pinigus įnešė į bendrovės kasą, kad gaudamas bendrovės akcijas ir įgydamas bendrovės akcijas O. I. gautų ir visas finansines lėšas. Sprendime neteisingai nurodyta, kad nėra tai pagrindžiančių įrodymų – byloje yra kasos pajamų orderis, kad pinigai priimami į bendrovės kasą. Taip pat byloje yra rašytiniai O. I. paaiškinimai, kad jis pinigus gavo.
5.6. Teismas sprendimą grindė prielaidomis. Ieškinys buvo pareikštas neginčijant sudaryto akcijų pirkimo – pardavimo sandorio, tačiau teismas peržengė ieškinio ribas ir pasisakė, kad „nustatytomis aplinkybėmis galima daryti prielaidą, kad akcijų ir bendrovės valdymo perleidimo sandoris buvo apgaulingas“. Tokia teismo argumentacija yra neleistina ir daro sprendimą nepagrįstą. Be to, teismas sprendime svarstė dėl galimos atsakovo ir trečiojo asmens solidariosios atsakomybės, nors ieškinys trečiajam asmeniui pareikštas nebuvo – ieškovas atsisakė atsakovu įtraukti ir trečiąjį asmenį.
5.7. Teismas nepagrįstai sprendė, kad iš trečiojo asmens vykdomas išieškojimas būtų apsunkintas, kadangi jis nėra Lietuvos Respublikos pilietis. Apeliantas pažymėjo, kad atsakovas neturi jokio nekilnojamojo turto, vienintelis jo pajamų šaltinis yra atlyginimas, gaunamas pagal darbo santykius, iš kurio jis privalo išlaikyti sutuoktinę ir du nepilnamečius vaikus. Anot apelianto, tai rodo priešišką teismo nusiteikimą jo atžvilgiu.
5.8. Taip pat, atsakovas mano, kad ieškinys negalėjo būti tenkinamas didesne apimtimi, nei pareikštų kreditorinių reikalavimų bei administravimo išlaidų sumai. Administratorius reiškia ieškinius, siekdamas apginti kreditorių interesus, kad būtų atlyginta jų patirta žala. Bendrovės bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų ir administravimo išlaidų suma nesiekia priteistos sprendimu sumos, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo atmesti ieškinį toje dalyje, kuri viršija kreditorinių reikalavimų ir administravimo išlaidų sumą, nes tas perviršis negali būti laikomas žala. Šis klausimas buvo iškeltas bylos nagrinėjimo teisme metu, tačiau teismas sprendime dėl to niekaip nepasisakė.
Atsiliepimas
6. Atsiliepime į atsakovo V. S. apeliacinį skundą ieškovė BUAB „Alruvesta“, atstovaujamos nemokumo administratorės UAB ,,Verslo konsultantai“, prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Ieškovės ieškinys buvo grindžiamas tuo, kad atsakovas, siekdamas pasisavinti ieškovei priklausančias pinigines lėšas ir / ar siekdamas pateisinti ieškovei priklausančių lėšų panaudojimą ne ieškovės interesais, sudarė sandorius (dokumentų ir turto (piniginių lėšų) priėmimo perdavimo aktus), kuriuose įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad atsakovas perdavė O. I. 116 700 Eur. Taigi, ginčo dalyką šioje civilinėje byloje sudarė faktinių aplinkybių, susijusių su šiuo faktu, t. y. ar atsakovas perdavė O. I. 116 700,00 Eur sumą, įvertinimas.
6.2. Atsakovas savo skunde iš esmės nurodo tik deklaratyvius teiginius, kurie, jo nuomone, patvirtina faktą, jog atsakovas naujai paskirtam ieškovės vadovui O. I. perdavė ieškovei priklausančius pinigus, tačiau tokie atsakovo teiginiai neatitinka byloje esančių įrodymų, o taip pat neturi tarpusavio loginio ryšio. Atsakovas nurodo, kad jo „interesas buvo parduoti verslą, t. y. gražiai išeiti iš esamų sutarčių, atsiskaityti su kreditoriais, kas yra užfiksuota priėmimo perdavimo akte ir nurodyta, kad esamos skolos turi būti padengtos“, tačiau tokie teiginiai yra nelogiški, nepagrįsti ir neatitinkantys byloje esančių įrodymų.
6.3. Šioje civilinėje byloje esantys įrodymai patvirtina, kad (1) atsakovas buvo gavęs iš ieškovės 141 126,19 Eur pinigų sumą (116 700,00 Eur + 24 426,19 Eur), (2) ieškovės neįvykdyti įsipareigojimai kreditoriams, kurių reikalavimai buvo patvirtinti bendrovės bankroto byloje, sudaro 44 532,38 Eur, todėl kyla logiškai pagrįstas klausimas – dėl kokių priežasčių atsakovas, turėdamas 141 126,19 Eur grynųjų pinigų sumą, neatsiskaitė su ieškovės kreditoriais, kuriems neįvykdytų įsipareigojimų suma sudarė tik 44 532,38 Eur, ir „neišėjo iš esamų sutarčių“ tokiu būdu, jog po atsiskaitymų su ieškovės kreditoriais, atsakovui, kaip vieninteliam ieškovės savininkui, būtų dar likusi net 96 593,81 Eur suma (jeigu atsakovas būtų nusprendęs pradėti ieškovės likvidavimo procedūrą). Vienintelis atsakymas į šį klausimą gali būti tik toks, kad atsakovas iš ieškovės gautą 141 126,19 Eur sumą panaudojo savo asmeniniams poreikiams tenkinti ir / ar trečiųjų asmenų, nesusijusių su ieškove ar ieškovės kreditoriais, interesais.
6.4. Atsakovo skunde nurodyti teiginiai tik patvirtina ieškovės nurodomas priežastis, dėl kurių ir buvo sudaryti sandoriai su O. I., t. y. atsakovas siekė visą atsakomybę dėl jo iššvaistytų ir / ar pasisavintų pinigų perkelti O. I. Teismas, nagrinėdamas šią bylą, visus byloje esančius įrodymus vertino kaip visumą, įvertino jų tarpusavio loginį ryšį, įvertinto atsakovo ir trečiojo asmens O. I. elgesį ir šio elgesio (veiksmų / neveikimo) priežastis, todėl teismas turi visiškai pagrįstą pagrindą konstatuoti, jog atsakovas 141 126,19 Eur sumos O. I. neperdavė. Tokios teismo išvados atitinka ir tikėtinumo taisyklę, kadangi vertinant visumą byloje esančių įrodymų, teismas galėjo daryti labiau tikėtiną išvadą dėl to, jog atsakovas 141 126,19 Eur sumos O. I. neperdavė, nei tai, jog atsakovas 141 126,19 Eur sumą perdavė O. I.
6.5. Šioje civilinėje byloje buvo įrodyta, kad atsakovas, būdamas ieškovės vadovu, gavo iš ieškovės 141 126,19 Eur sumą, šie pinigai nebuvo panaudoti atsiskaitant su ieškovės kreditoriais, šie pinigai nebuvo perduoti O. I., todėl tik dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, pasisavinant ar išvaistant ieškovei priklausančias lėšas, ieškovei bei ieškovės kreditoriams buvo padaryta žala. Ieškovės nuomone, šioje byloje buvo įrodytos visos sąlygos taikyti atsakovui civilinę atsakomybę.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
7. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
8. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovės ieškinys dėl žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
9. Valdymo funkciją bendrovėje vykdo valdymo organai – priklausomai nuo konkrečios bendrovės struktūros, tai gali būti tik vienasmenis vadovas (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 1 dalis) arba vienasmenis vadovas ir kolegialus valdymo organas – valdyba. Valdymo organų nariai turi įstatymuose įtvirtintas specialiąsias pareigas, pavyzdžiui, bendrovės vadovo pareigos nustatytos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.82 straipsnio 3 dalyje, detalizuojamos ABĮ (ABĮ 37 straipsnio 8, 12, 13 dalys ir t. t.), specialiuosiuose įstatymuose (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas ir kt.), valdybos narių pareigos nustatytos ABĮ 34 straipsnyje, visiems valdymo organų nariams taikomos CK 2.87 straipsnyje įtvirtintos fiduciarinės pareigos.
10. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens valdymo organų (įskaitant vienasmenį valdymo organą, t. y. vadovą) civilinė atsakomybė yra deliktinė (CK 6.263 straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2011). Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015; 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-248/2018, 41 punktas).
11. CK 2.87 straipsnio 1–4 dalyse nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, turi būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo, privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, juridinio asmens valdymo organo narys negali painioti juridinio asmens turto su savo turtu arba naudoti jį ar informaciją, kurią jis gauna būdamas juridinio asmens organo nariu, asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo. CK 2.87 straipsnio 7 dalis nustato, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymas, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip.
12. Pažymėtina, kad civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Naujausioje kasacinio teismo praktikoje expressis verbis (tiesiogiai) įtvirtinta, kad faktiniu įmonės vadovu pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas ir priima vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus, nepriklausomai nuo jo einamų formalių pareigų įmonėje ir nepriklausomai nuo jo buvimo ar ne įmonės dalyviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017, 26 punktas; 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-313/2018, 31 punktas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013).
13. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas V. S. BUAB „Alruvesta“ vadovu buvo paskirtas 2017 m. spalio 2 d., o atšauktas iš užimamų pareigų – 2019 m. balandžio 4 d. Nuo 2019 m. balandžio 4 d. BUAB „Alruvesta“ vadovu buvo paskirtas Ukrainos Respublikos pilietybę turintis trečiasis asmuo O. I., kuris vadovu išliko iki bankroto bylos iškėlimo BUAB „Alruvesta“ Panevėžio apygardos teismo 2020 m. sausio 13 d. nutartimi. O. I. akcijų pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo dieną, t. y. 2019 m. balandžio 4 d. išdavė atsakovui įgaliojimą, suteikiantį jam teisę vykdyti veiklą įmonės vardu, atstovauti ir pasirašyti visus dokumentus, susijusius su BUAB „Alruvesta“ visose įstaigose, o pats išvyko į Ukrainą ir daugiau atvykęs į Lietuvą nebuvo. Po akcijų pardavimo ir paskyrimo vadovu O. I., bendrovė iš esmės veiklą nutraukė, atleido darbuotojus, nebeteikė finansinių ataskaitų, nemokėjo mokesčių į valstybės / savivaldybės biudžetą. Atsakovas V. S. nutraukė sutartis su darbuotojais, užbaigė prisiimtų sutarčių vykdymą ir atsiskaitė su atskirais kreditoriais. Bendrovėje nebuvo vedama buhalterinė apskaita.
14. Nagrinėjamoje byloje ginčo dėl aukščiau nurodytų nustatytų faktinių aplinkybių nekilo. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada apie tai, kad jis išliko įmonėje de facto (faktinis) vadovu, o O. I. įmonėje buvo tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas).
15. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) teisėjų kolegija nustatė, kad BUAB „Alruvesta“ bankroto byla iškelta Panevėžio apygardos teismo 2020 m. sausio 13 d. nutartimi (civilinė byla Nr. eB2-50-280/2022). Iš nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo yra akivaizdu, kad ieškovė nuo 2018 metų neatsiskaitė su Valstybine mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (įsiskolinimas valstybės biudžetui 2019 m. gruodžio 6 d. sudarė 38 228,30 Eur). Bendrovė neturi įregistravusi nekilnojamojo turto, jos vardu registruoti trys automobiliai, kurių dalyvavimas viešajame eisme negalimas. Paskutinis juridinių asmenų registrui pateiktas balansas už 2019 m. kovo 31 d. Pagal jį bendrovė apskaitė turto už 147 904 Eur, iš kurio 120 446 Eur gautinos sumos, o 56 464 Eur įsiskolinimai. Iš viešai prieinamų duomenų matyti, kad įmonės akcijų pardavimo dieną BUAB „Alruvesta“ 2019 m. balandžio 13 d. buvo 8 darbuotojai (apdraustieji), o 2019 m. kovo 22 d. buvo 13 darbuotojų (apdraustųjų). 2019 m. rugpjūčio 24 d., t. y. praėjus beveik 5 mėnesiams po įmonės pardavimo joje neliko nei vieno apdraustojo asmens. Kaip minėta, atsakovas įmonės vadovu buvo paskirtas 2017 m. spalio 2 d. (ieškovė įsteigta (2016 metais). 2020 m. gegužės 6 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Iš bankroto bylos medžiagos nustatyta, kad bankroto administratorei joks įmonės turtas ir dokumentacija perduota nebuvo. Jo neperdavė nei atsakovas, nei trečiasis asmuo. Nemokumo administratorė savo iniciatyva susirinko įmonės informaciją, kurią jai pateikė mokesčių administratorius, buhalterinę apskaitą tvarkiusi bendrovė ir kt. (tam nemokumo administratorei buvo išduotas teismo liudijimas rinkti įrodymus). Tai patvirtina ir šioje byloje pateiktas Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2020 m. balandžio 7 d. raštas.
16. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog vien aplinkybė, kad be formalaus vadovo bendrovėje veikia faktinis vadovas, nepašalina oficialiai bendrovėje paskirto vadovo atsakomybės už netinkamą jam įstatymo nustatytų pareigų vykdymą, nes abu vadovai yra saistomi valdymo organų narių pareigų bendrovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-4-313/2018, 54 punktas), todėl turėtų būti vertinami ir de jure vadovo veiksmai teisėtumo aspektu.
17. Bendrovės vadovas yra saistomas pareigų, reglamentuotų CK, ABĮ ir specialiuosiuose įstatymuose, o šių pareigų netinkamas vykdymas lemia vadovo civilinę atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas. Vadovo civilinės atsakomybės konstatavimui būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį.
18. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad lojalumo pareiga reiškia, jog juridinio asmens valdymo organo narys privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, taip pat negali naudoti juridinio asmens turto asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo. Nustačius aplinkybes, kad vadovas bendrovės turtą ir finansus valdo ar turtu bendrovės vardu disponuoja nesilaikydamas CK 2.87 straipsnyje nustatytų principų, nevykdydamas fiduciarinių pareigų bendrovei, gali būti sprendžiama dėl jo veiksmų vykdant pareigas neteisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64-248/2016).
19. Anot apelianto, akcijų pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta Panevėžio m. 5-ajame notarų biure, kas patvirtina, jog akcijų pirkėjas (trečiasis asmuo) buvo realus, jo tapatybę nustatė notaras, akcijų pirkimo – pardavimo sandoris atitiko tiek pardavėjo, tiek pirkėjo valią. Po akcijų pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo buvo surašytas dokumentų ir turto (piniginių lėšų) priėmimo – perdavimo aktas, pagal kurį naujajam akcijų įgijėjui buvo perduoti visi dokumentai, taip pat piniginės lėšos buvo įneštos į bendrovės kasą. Atsakovo iniciatyva į priėmimo – perdavimo aktą buvo įrašytas naujojo akcininko įsipareigojimas padengti įsiskolinimus kreditoriams. Apelianto teigimu, šie duomenys visiškai patvirtina sandorio realumą, todėl teismas nepagrįstai kėlė klausimą dėl sandorio pripažinimo niekiniu ex officio (savo iniciatyva).
20. Su šiais apelianto argumentais teisėjų kolegija turi pagrindo sutikti iš dalies. Sistemiškai išanalizavus aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką bei nagrinėjamam klausimui aktualią teisinę reglamentaciją, yra pagrindo teigti, kad civilinės atsakomybė gali būti taikoma tiek faktiniam įmonės vadovui, tiek ir asmeniui, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas). Tokiu būdu nėra būtinybės ginčyti akcijų pirkimo – pardavimo sutarties. Susipažinus su ieškinio argumentais, nenustatyta, kad ieškovė būtų kėlusi klausimą dėl akcijų pirkimo – pardavimo sutarties, ar jos tam tikrų sąlygų, negaliojimo arba pripažinimo niekine. Todėl nagrinėjamoje situacijoje kvestionuoti sandorio realumo nėra pagrindo. Visgi, vien tik šio argumento pagrindu daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad vien pats faktas, jog ieškovės akcijų pirkimo – pardavimo sutartis atitiko pardavėjo ir pirkėjo valią, automatiškai įrodo, jog akcijų įgijėjui buvo perduoti visi įmonės dokumentai, turtas, pinigai.
21. Kaip aukščiau minėta, O. I. akcijų pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo dieną 2019 m. balandžio 4 d. išdavė atsakovui įgaliojimą, suteikiantį jam teisę vykdyti veiklą įmonės vardu, atstovauti ir pasirašyti visus dokumentus, susijusius su BUAB „Alruvesta“ visose įstaigose, o pats išvyko į Ukrainą ir daugiau atvykęs į Lietuvą nebuvo (įgaliojimo galiojimo laikas iki 2020 m. gruodžio 31 d.). Susipažinus su teismo posėdžio metu duotais trečiojo asmens parodymais šioje civilinėje byloje, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad trečiasis asmuo negalėjo teismui aiškiai įvardyti kokios bendrovės akcijas įsigijo, už kiek įsigijo, negalėjo įvardyti kokiu adresu įmonė registruota ir kiek joje dirba darbuotojų. Šie duomenys leidžia kritiškai vertinti trečiojo asmens norą vykdyti verslą Lietuvos Respublikoje. Galiausiai, trečiojo asmens ir atsakovo paaiškinimai stokoja logikos. Nėra aišku, kodėl norėdamas vystyti verslą būtent Lietuvoje, trečiasis asmuo priėmė įmonės dokumentus ir lėšas grynaisiais pinigais ir juos išvežė į Ukrainą, kaip pats nurodo jų nedeklaravęs, jei galėjo perimti įmonės banko sąskaitą, kurioje tie pinigai buvo laikomi. Taip pat nėra paaiškinta, kodėl perdavus naujajam direktoriui visą turtą ir buhalterinės apskaitos dokumentus, antspaudą ir kt., reikėjo išduoti atsakovui įgaliojimą veikti įmonės vardu (įgalime nurodyta: vykdyti veiklą įmonės vardu, atstovauti ir pasirašyti visus dokumentus, susijusius su BUAB „Alruvesta“ visose įstaigose). Kokia veikla apskritai galėjo būti vykdoma atsakovo neturint pinigų, buhalterinių dokumentų, kasos, banko sąskaitos, ir kokie dokumentai įmonės vardu galėjo būti sudarinėjami ir pasirašinėjami neturint įmonės antspaudo. Šie duomenys leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog galimai akcijų pirkimo – pardavimo sutartis su trečiuoju asmeniu buvo sudaryta siekiant, kad įmonės dokumentai ir turtas nebūtų perduoti nemokumo administratoriui įmonės bankroto atveju, tačiau tai niekaip nepatvirtina, jog jie faktiškai buvo perduoti naujajam įmonės akcininkui (vadovui).
22. Net jei teisėjų kolegija ir turėtų pagrindo bent iš dalies sutikti su atsakovo argumentu, kad jis visą įmonės dokumentaciją perdavė trečiajam asmeniui, kuris jos neišsaugojo, pažymėtina, jog atsakovas – bendrovės akcininkas ir vadovas – žinojo realią bendrovės finansinę padėtį, jis, būdamas šios bendrovės akcininku (vadovu), turėjo ir galėjo pasidomėti akcijų pirkėjo patikimumu, gebėjimu užtikrinti tolesnę įmonės veiklą, mažinant ar likviduojant įsiskolinimus kreditoriams, o to nepadarė turėdamas kitą ketinimą – pasitraukdamas iš BUAB „Alruvesta“ siekė išvengti teisinių padarinių, kuriuos gali sukelti bankroto procedūra, tokiu būdu buvo sukurtas tik išorinis akcininkų (vadovo) teisinių santykių atsiradimo ir pasibaigimo vaizdas, nesukūręs materialių tokio santykio padarinių.
23. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad iki 2018 m. gruodžio 31 d. atsakovui V. S. buvo išmokėta 116 700 Eur suma, kuri daugiau kaip du kartus viršijo BUAB „Alruvesta“ įsipareigojimus kreditoriams (44 532,38 Eur), tačiau ši pinigų suma nebuvo grąžinta ieškovei ir / ar nebuvo panaudota atsiskaitymui su jos kreditoriais. Iš esmės šių faktinių aplinkybių neginčija apeliantas. Jis nurodė, kad O. I. galėjo pasinaudoti atsakovu, nes nurodė, jog bendrovės lėšas norės gauti grynais pinigais. Tuo tikslu atsakovas periodiškai nuiminėjo pinigus iš banko sąskaitos ir kaupė pas save. Sumos buvo imamos dalimis. Taigi, iš šių paaiškinimų yra akivaizdu, kad atsakovas nurodytą pinigų sumą išsigrynino iš įmonės sąskaitos ir to neginčija. Byloje kilo ginčas dėl to, ar nurodyta pinigų suma buvo perduota naujajam akcininkui (trečiajam asmeniui).
24. Pirmiausia pažymėtina, kad byloje nėra jokių įrodymų dėl to, kad trečiasis asmuo reikalavo atsakovo pinigus išsigryninti. Kadangi atsakovas nurodytą sumą gavo ne per vieną kartą, tai darytina išvada, kad jis iki 2018 m. gruodžio mėn. iš banko sąskaitos per 13 kartų išsigrynino po 3 000 Eur. Pirmoji suma buvo išgryninta 2018 m. lapkričio mėnesį, t. y. beveik prieš 6 mėnesius iki akcijų pardavimo. Nei atsakovas, nei trečiasis asmuo nepateikė aiškių paaiškinimų, kada trečiasis asmuo buvo atvykęs į Lietuvą susipažinti su įmonės veikla, kaip teigia atsakovas (iki ieškovės akcijų pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo), kokiu būdu buvo priimtas sprendimas dėl ieškovės įsigijimo. Apelianto skundo argumentai šioje dalyje yra deklaratyvūs ir nėra patvirtinti trečiojo asmens parodymais. Tiek atsakovo, tiek trečiojo asmens argumentai / paaiškinimai yra abstraktūs, stokoja logikos.
25. Į bylą pateiktas kasos pajamų orderis nepatvirtina realaus pinigų įnešimo į kasą fakto, kadangi visos kasos operacijos privalomai turi būti apskaitytos kasos knygoje. Nagrinėjamu atveju, tinkamai nevedant buhalterinės apskaitos įmonėje, nėra įmanoma nustatyti ar ieškovės nurodytą sumą atsakovas iš tiesų įnešė į įmonės kasą ir atitinkamai perdavė trečiajam asmeniui. Atsižvelgdama į byloje esančių įrodymų visumą, suinteresuotų asmenų paaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pinigai į kasą realiai įnešti nebuvo, o atsakovas nenurodė kur pinigai buvo panaudoti, ar pinigus panaudojo ieškovės veiklai ir interesais, ar asmeniniais interesais. Nors trečiasis asmuo ir patvirtino, jog pinigus priėmė, tačiau juos, kaip ir kitą dokumentaciją, pavogė Ukrainoje, tačiau šie parodymai neatitinka tikrovės, nes nepateikti įrodymai.
26. Apelianto argumentas dėl to, kad akcijų pirkimo – pardavimo šalys susitarė, jog gavęs bendrovės pinigus trečiasis asmuo atsiskaitys su ieškovės kreditoriais vykdydamas veiklą taip pat nepatvirtina, kad trečiasis asmuo tuos pinigus realiai gavo.
27. Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo neteisėti veiksmai nagrinėjamoje byloje yra nustatyti. Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją. Vertintina, kad nagrinėjamo ginčo atveju atsakovas savo kaltės buvimo prezumpcijos nepaneigė.
28. Kita sąlyga, būtina civilinei atsakomybei kilti – dėl neteisėtų veiksmų bendrovei atsiradusi žala. Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos bei negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnis). Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad bendrovės vadovo ir jos dalyvių neteisėtais veiksmais padarytos žalos įstatymai nepreziumuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-604/2006; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012 ir kt.), todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina įrodyti patirtos žalos faktą ir dydį.
29. Kasacinis teismas savo nuosekliai formuojamoje praktikoje dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo yra nurodęs, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas; 2016 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-686/2016, 17 punktas; 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486-687/2015; kt.).
30. Įvertinusi tai, kad nagrinėjamoje byloje neįrodytas faktas, jog pinigai buvo perduoti su bendrove susijusiems asmenims, t. y. bendrovės vadovui (trečiajam asmeniui), kad į bylą nebuvo pateikta buhalterinių bendrovės dokumentų, iš kurių būtų galima nustatyti, ar pinigai buvo panaudoti bendrovės naudai ir veiklai vykdyti, o tokius dokumentus turėjo pateikti faktiškai įmonei vadovavę asmenys, teisėjų kolegija daro išvadą, jog labiau tikėtina, kad šiuo atveju atsakovo neteisėtais veiksmais bendrovei buvo padaryta reali žala. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, kad aukščiau nurodytos byloje nustatytos aplinkybės galimai reiškia, jog atsakovas bendrovės lėšas panaudojo asmeniniams poreikiams tenkinti, taip pažeisdamas CK 2.87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą draudimą nepainioti juridinio asmens turto su savo turtu, nenaudoti jo asmeninei naudai. Pažymėtina ir tai, kad vadovo elgesys, kai be priežasties iš bendrovės sąskaitų yra paimamos didelės pinigų sumos net ir tuo atveju jei jos nepasisavinamos, bet nepagrindžiamas jų panaudojimo įmonės veikloje faktas, laikytinas prieštaraujančiu įmonės interesams ir pažeidžiančiu vadovo lojalumo pareigą. Vertintina, kad būtent atsakovas, turėdamas trečiojo asmens įgaliojimą ir būdamas faktiniu ieškovės vadovu iki įmonės pardavimo, turėjo užtikrinti, kad bendrovės bankų sąskaitose esančios lėšos būtų naudojamos išimtinai bendrovės interesais, kontroliuoti bendrovės bankų sąskaitose atliekamas pinigines operacijas ir išsaugoti visus tokių operacijų pagrįstumą bei bendrovės lėšų panaudojimo teisėtumą patvirtinančius dokumentus, tačiau šių pareigų tinkamai nevykdė, t. y. kaip jau nustatyta, atliko neteisėtus veiksmus. Taigi, darytina išvada, kad atsakovo neteisėti veiksmai yra priežastiniu ryšiu susieti su ieškovės patirta žala.
31. Atsižvelgiant į tai, kad iki 2018 m. gruodžio 31 d. atsakovui V. S. buvo išmokėta 116 700 Eur suma, o atsakovas buvo pripažintas faktiniu įmonės vadovu, į tai, jog atsakovas neįrodė, kad pinigai buvo realiai perduoti trečiajam asmeniui ir galimai buvo panaudoti atsakovo asmeniniams interesams tenkinti, taip pat į tai, kad ieškovė pripažinta nemokia nuo 2019 metų sausio mėn., tokiu būdu buvo padaryta žala įmonei ir jos kreditoriams, t. y. atsakovo neteisėti veiksmai lėmė žalos atsiradimą. Atitinkamai teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo 116 700 Eur sumą ieškovės naudai.
32. Apeliantas savo skunde be kita ko taip pat nurodė, kad ieškovės kreditoriniai reikalavimai bankroto byloje sudaro 44 532,38 Eur, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo priteisti iš atsakovo daugiau žalos nei sudaro kreditorių reikalavimai bankroto byloje. Kadangi bendrovės vadovas ir dalyvis šiuo atveju žalą padarė skirtingiems subjektams (bendrovei ir kreditoriams) skirtingu juridiniu ir faktiniu pagrindu, nėra pagrindo sutikti su atsakovo argumentu, kad priteisiamos žalos dydis negali būti didesnis nei bankroto byloje patvirtintų nepatenkintų kreditorinių reikalavimų dydis.
Dėl bylos procesinės baigties
33. Vadovaujantis tuo, kad išdėstyta, spręstina, bylos medžiaga patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė visus įrodymus, rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, įrodymų tyrimą ir vertinimą, nepažeidė ir nenukrypo nuo šiais aspektais aktualios kasacinio teismo praktikos (CPK 176, 177, 183, 185 straipsniai. Pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio atsakovo apeliacinio skundo argumentais naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
34. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai vertintini kaip neturintys teisinės įtakos bylos baigčiai, todėl dėl jų detaliau nepasisakytina. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
35. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 ir 302 straipsniai). Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, kuriuo atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
36. Ieškovė nors ir pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsiliepime į apeliacinį skundą, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nepateikė bylinėjimosi išlaidų patvirtinančių įrodymų, todėl jos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nesprendžiamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2021 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.