Panevėžio apygardos teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Alruvesta“ atstovui advokato padėjėjui G. L.,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės BUAB „Alruvesta“ ieškinį atsakovui V. S., trečiajam asmeniui O. I. dėl žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškinys dėl prašomos sumos priteisimo atsakovui pareikštas dėl to, kad atsakovas, ieškovės tvirtinimu, būdamas ieškovės vadovu, nesilaikė bendrųjų (Civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas atliekant valdymo organo ar jo nario pareigas valdant įmonę, neveikė ieškovės, o jai tapus nemokiai – ir jos kreditorių interesais, dėl to ieškovė ir jos kreditoriai patyrė žalą.

Teismui pateikti įrodymai (finansinės atsakomybės ataskaitos, sudarytos 2018-12-31 ir 2019-03-31 dienos duomenimis, patvirtina, kad 2018-12-31 dienai UAB “Alurvesta” turtą sudarė 132 652 Eur, iš kurių materialųjį turtą – 10 000 Eur, o trumpalaikį turtą – 122 652 Eur (per vienerius metus gautinos sumos – 120 465 Eur).

UAB „Alruvesta“ įsipareigojimus kreditoriams 2018-12-31 dienai sudarė 53 498 Eur. 2019-03-31 dienai UAB “Alruvesta” turtą sudarė 147 904 Eur, iš kurių materialųjį turtą – 9 622 Eur, o trumpalaikį turtą – 138 282 Eur (per vienerius metus gautinos sumos – 120 446 Eur).

UAB „Alruvesta“ įsipareigojimai kreditoriams 2019-03-31 dienai sudarė 47988 Eur. Vertinant bendrovės finansinės atskaitomybės ataskaitų duomenis bei tą faktą, jog UAB „Alruvesta“ įsipareigojimai kreditoriams nuo 2018-12-31 iki nutarties iškelti jai bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iš esmės nepakito (Panevėžio apygardos teismo 2020-03-25 nutartimi buvo patvirtinti kreditorių reikalavimai bendrai 44 532,38 Eur sumai), pripažintina, jog UAB „Alruvesta“ nuo 2018 metų pabaigos buvo nemoki įmonė, neturinti galimybių atsiskaityti su kreditoriais.

Skiriant UAB „Alruvesta“ vadovu O. I., V. S. siekė šiam asmeniui perkelti atsakomybę dėl savo, kaip atskaitingo asmens, gautos 116 700 Eur sumos negrąžinimo UAB „Alruvesta“ (2019-04-30 kasoje yra fiksuotas 116 700 Eur perdavimas pasikeitus direktoriui) bei 24 426,19 Eur grynųjų pinigų, esančių ieškovės kasoje, trūkumo (pasisavinimo).

Tačiau O. I. skyrimas UAB „Alruvesta“ fiktyviu vadovu negali atleisti atsakovo nuo atsakomybės atlyginti ieškovės ir jos kreditorių patirtą žalą.

Nėra įrodymų, jog trečiasis asmuo realiai vykdė UAB „Alruvesta“ vadovo pareigas ir jam atsakovas V. S. perdavė 116 700 Eur, gautus kaip atskaitingo asmens, ir 24 426,19 Eur grynuosius pinigus, esančius kasoje.

Priešingai, byloje yra duomenys patvirtina, kad O. I. jokių vadovo funkcijų nevykdė, o faktiniu vadovu ir toliau buvo atsakovas. Atsakovo gauti (turimi) pinigai buvo panaudoti ne UAB „Alruvesta“ interesais, todėl ieškovė ir jos kreditoriai patyrė 141 126,19 Eur žalą.

Atsakovo V. S. iniciatyva į priėmimo perdavimo aktą buvo įrašytas naujojo akcininko įsipareigojimas padengti įsiskolinimus kreditoriams. Taigi, atsakovas veikė kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, padaręs viską tam, kad ir bendrovė galėtų toliau veikti ir kad bendrovės kreditoriai būtų apsaugoti.

Pripažįsta, kad O. I. buvo išdavęs įgaliojimą jam, kad jis pasirūpintų einamaisiais klausimais, kurie galėtų iškilti naujajam akcininkui išvykus į Ukrainą. Tačiau toks įgaliojimo išdavimas nereiškia, kad atsakovas buvo faktinis vadovas ar juo labiau, kad jis veikė priešingai kreditorių interesams ir padarė jiems žalos.

Atsakovas tvirtina, kad neatliko jokių neteisėtų veiksmų, sudarė realų akcijų pirkimo pardavimo sandorį, perdavė naujajam akcijų įgijėjui visus dokumentus bei turtą (pinigines lėšas), todėl ieškinys yra nepagrįstas, jis turėtų būti reiškiamas trečiajam asmeniui, kuris galimai neperdavė perimto turto ir neatsiskaitė su kreditoriais.

UAB "Alruvesta" dirbo gal 8 darbuotojai, kuriuos jis galėjo atleisti pagal trečiojo asmens išduotą įgaliojimą.

Trečiasis asmuo turėjo bendrovės dokumentus, dvi dėžes pasiėmė su savimi, juos kažkam paliko, norėjo pakeisti buhalteriją, po apsilankymo pas notarą pats buvo Registrų centre, jie abu įformino vadovų pasikeitimą.

Atsakovas sandorio pasirašymo dieną paėmė dokumentus iš buhalterijos ir atidavė trečiajam asmeniui. Trečiajam asmeniui buvo perduoti visi pirminiai dokumentai, sąskaitos, atlyginimo, aktai, sutartys, jis įsakymu atleido atsakovą iš darbo. Iki vadovų pasikeitimo nebuvo patikrinimo, neprisimena, ar kada vyko inventorizacija, ar dėl jos pasirašinėjo įsakymą.

Atsakovas viską darė pagal trečiojo asmens išduotą įgaliojimą, kai pardavė firmą, jį informavo apie iškeltą bylą. Įmonės vardu buvo automobiliai, jie buvo perduoti darbuotojams, tačiau akto dėl automobilių perdavimo nėra. Įmonės turtas buvo trys automobiliai, vienas išnuomotas autobusiukas, daug įrankių pas darbuotojus. Atsakovas pinigus, buvusius kasoje perdavė trečiajam asmeniui grynais, jo prašymu, pinigai dalimis buvo nuimti nuo įmonės sąskaitos (duomenys neskelbtini) banke. 2019-04-04 atsakovas trečiajam asmeniui perdavė apie 116 000 Eur, su viršumi, trečiasis asmuo pasirašė kvitą, kad gauna šiuos pinigus. Viso kasoje buvo 116 000 Eur, jis buvo ir kasininkas.

Trečiasis asmuo žinojo, kad įmonė turėjo skolų, jis skolas turėjo padengti. Perduotos sumos būtų pakakę skoloms padengti. Trečiasis asmuo jam pinigų nepaliko, nebent atsiskaitymui su buhalterija, to nepamena.

Trečiasis asmuo O. I. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo duodamas paaiškinimus teismui nuotoliniu būdu, nurodė, kad jam reikėjo lietuviškos įmonės, kad galėtų vykdyti veiklą, tarėsi su atsakovu dėl įmonės įsigijimo, atsakovą gerai pažinojo, per atsakovą įdarbindavo savo darbuotojus, Lietuvos firma nešdavo didelį pelną ir buvo naudinga, kad ji toliau veiktų. Apie 15 jo žmonių važiavo dirbti į Lietuvą, kad išlaikytų savo šeimas, S. padėdavo jiems susirasti darbo.

Maždaug prieš dvejus metus su atsakovu priėmė sprendimą pirkti-parduoti įmonę, neatsimena tiksliai už kokią kainą pirko. Atsakovas gal nujautė, kad firma nebus rentabili, todėl išėjo iš Lietuvos firmos.

Trečiajam asmeniui buvo perduoti bendrovės dokumentai, buvo įspūdingo dydžio paketas, bet Ukrainoje iš jo namų buvo pavogtas krepšys su dokumentais. Jis dokumentus ir pinigus pasiėmė į Ukrainą, kur įvyko nelaimingas atsitikimas, jis dėl to nekaltas. Sutarties pasirašymo metu dalis dokumentų, kurie lietė finansinius klausimus, buvo išversta į rusų kalbą, jis iš Lietuvos įmonės gavo apie 110 000-115 000 Eur įmonės pinigų, kuriais jis planavo pakelti Ukrainoje esantį verslą, tačiau dėl pandemijos patyrė bankrotą. Išsivežė apie 115 000 Eur, jų išvežimo nedeklaravo, vežė viską automobiliu, nežino, ar atsakovui liko kiek pinigų, ar ne. Neturi galimybės pinigų grąžinti.

Atsakovas turėjo dokumentą, suteikiantį parašo teisę, dokumentai, liudijantys apie vykdomojo direktoriaus pareigas; jis užsiėmė darbuotojų įdarbinimu, trečiasis asmuo buvo davęs nurodymą V. S. atidėti mokėjimus iki to momento, kol viskas susitvarkys, kad viskas būtų pagal valstybės įstatymus. Pripažino, kad gerai pažinojo atsakovą, apie įmonę nieko konkretaus paaiškinti negalėjo, neprisiminė net jos pavadinimo, adreso, pripažino, kad veiklos iš esmės pats neorganizavo, vėliau paliko ją likimo valiai.

Liudytoja E. J. teismo posėdžio metu parodė, kad ji dirbo UAB (duomenys neskelbtini), tvarkiusioje bendrovės dokumentaciją. Jai yra žinoma, kad įmonę pardavė trečiajam asmeniui O. I., kurį ji matė vieną kartą. V. S. paprašė surašyti dokumentų perdavimo aktą, išrašyti iš įmonės kasos pajamų orderį, pinigų ji nemačiusi. Neatsimena, ar tuo metu įmonė turėjo skolų. Jų įmonė neturėjo nieko bendra su pinigais, pavedimų neatlikinėjo.

Perdavus dokumentus trečiajam asmeniui, jis juos nusinešė į mašiną. Ji suvedinėjo pirminius dokumentus. Inventorizacija įmonėje nei prieš priėmimą-perdavimą, nei po jo nebuvo atliekama. Bendrovėje atskaitingas asmuo ir kasininkas buvo tas pats žmogus; nežino, kodėl pinigai neatsirado kasoje. Iki kol buvo perduoti dokumentai, ji tvarkė apskaitą, atgaline tvarka dokumentų nerašė.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas (Civilinio proceso kodekso 268-270 str.).

Byloje sprendžiamas ginčas dėl bendrovės buvusio de jure vadovo, o po akcijų perleidimo likusio faktiniu vadovu atsakomybės už bendrovei padarytą žalą, dėl ko bendrovė bankrutavo.

Byloje nustatyta, kad atsakovas V. S. UAB „Alruvesta“ vadovu buvo paskirtas 2017-10-02, o atšauktas (formaliai) iš užimamų pareigų – 2019-04-04. Nuo 2019-04-04 UAB „Alruvesta“ vadovu de jure buvo paskirtas Ukrainos Respublikos pilietybę turintis trečiasis asmuo O. I., tačiau faktiniu (realiu) vadovu toliau iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Alruvesta“ Panevėžio apygardos teismo 2020 m. sausio 13 d. nutartimi faktiškai išliko V. S., nes de jure vadovas O. I. akcijų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dieną 2019-04-04 išdavė atsakovui įgaliojimą, suteikiantį jam teisę vykdyti veiklą įmonės vardu, atstovauti ir pasirašyti visus dokumentus, susijusius su UAB Alruvesta“ visose įstaigose, o pats išvyko į Ukrainą ir apie bendrovės reikalus informaciją gaudavo iš atsakovo V. S.. Kad būtų atvykęs bendrovės reikalais daugiau kartų, nenustatyta.

Po akcijų pardavimo ir paskyrimo vadovu O. I., bendrovė Alruvesta iš esmės veiklą nutraukė, atleido darbuotojus, nebeteikė finansinių ataskaitų, nemokėjo mokesčių į valstybės/savivaldybės biudžetą. Atsakovas V. S. po to nutraukė sutartis su darbuotojais, užbaigė prisiimtų sutarčių vykdymą ir atsiskaitė su atskirais kreditoriais. Bendrovės paskutinės vykdytos sutartys buvo sudarytos su UAB (duomenys neskelbtini) kurioje dirbo atsakovas V. S.. Buhalterija nebebuvo tvarkoma.

Kadangi bendrovės dokumentai administratoriui po bankroto bylos iškėlimo UAB „Alruvesta“ neperduoti, nenustatyta konkreti bendrovės veikla po 2019-04-04, jos pajamos ir išlaidos, turto likimas. Atsakovas V. S. prieš pat bendrovės akcijų pardavimą iki 2018 m. gruodžio mėn. iš banko sąskaitos per 13 kartų išsigrynino po 3000 Eur, nors dar nebuvo pateisinęs anksčiau atsiskaitytinai gautų lėšų. Kodėl pinigus išgrynino, paaiškinti negalėjo.

Iš V. S. ir O. I. paaiškinimų bei kitų bylos įrodymų neginčijamai nustatyta, kad nagrinėjamu atveju V. S., siekdamas nuslėpti bendrovės veiklos rezultatus ir išvengti atsakomybės už bendrovės netinkamai panaudotas lėšas, susitarė su O. I. dėl bendrovės akcijų ( dalinė akcininkė V. D.- atsakovo buvusi sutuoktinė) pardavimo jam, neva turto ir dokumentų perdavimo naujam akcininkui, net jų neva išvežimo į Ukrainą, kad jie nebūtų išreikalauti bendrovės bankroto atveju.

Šiuo atveju vykdant susitarimą aktyvus buvo pats atsakovas V. S., jis susirado O. I., kuris nuolatinai gyveno ir gyvena Ukrainoje, jis paruošė dokumentus, reikalaingus akcijų pardavimui, kreipėsi į notarą. Vėliau, turėdamas įgaliojimą, kurio galiojimas baigėsi 2020-12-31, formino kitus jam naudingus dokumentus. Taigi šiomis aplinkybėmis nustatyta, kad atsakovas su trečiuoju asmeniu veikė bendrai susitarę ir vykdydami šį susitarimą, savo veiksmais padarė žalą bendrovei „Alruvesta“, nes taip bendrovė neteko savo apskaitytų lėšų ir turto, nebeturėjo lėšų veiklai vykdyti, dėl ko tapo nemoki. Teismas šias išvadas daro vertindamas tai, kad O. I. po akcijų perleidimo ir dokumentų perėmimo, dokumentus ir pinigus, kurių apie 116 tūkstančių eurų, nurodo išvežęs į Ukrainą, nors V. S. išdavė įgaliojimą veikti bendrovės vardu, nežino, ar jam paliko veiklos vykdymui lėšų, kiek paliko, daugiau į Lietuvą nebuvo atvykęs.

Kad jis iš bendrovės kasos sau tuos V. S. perduotus pinigus išsimokėjo kasos išlaidų orderiu, nes tvirtina, kad gavo grynais, duomenų nėra. Nėra pakankamai duomenų, be V. S. ir O. I. paaiškinimų teismui, kad O. I. faktiškai gavo , o V. S. įnešė į bendrovės kasą bendrovės pinigus, nes teismo posėdžio metu negalėjo nurodyti konkretaus jų kiekio, kur šie pinigai panaudoti, netvirtino, kad buvo naudojami UAB Alruvesta veikloje, aiškino, kad buvo vežami į Ukrainą nedeklaruojant jų išvežimo.

O. I. paaiškinimus teismui davė rezervuotai, negalėjo net nurodyti įmonės Alruvesta pavadinimo, adreso, darbuotojų, nurodė, kad dokumentai buvo pildomi lietuvių kalba, kurios jis nemoka, kad jam buvo verčiama į rusų kalbą žodžiu. Atsakydamas į klausimus, siūlė apie konkrečias bendrovę apibūdinančias aplinkybes klausti V. S..

Ieškinys šioje byloje pareikštas tik atsakovui V. S.. Ieškovė nurodo, kad iki 2018-12-31 atsakovui V. S. buvo išmokėta kaip atskaitingam asmeniui 116 700 Eur suma, kuri daugiau kaip du kartus viršijo UAB „Alruvesta“ įsipareigojimus kreditoriams (44 532,38 Eur), tačiau ši pinigų suma nebuvo grąžinta ieškovei ir/ar nebuvo panaudota atsiskaitymui su jos kreditoriais. Ieškovės teigimu, minėta suma panaudota atsakovo V. S. ar kitų trečiųjų asmenų interesais, nesuderinamais su UAB „Alruvesta“ ir jos kreditorių interesais.

Atsakovas V. S. nepripažino, kad kasoje buvo dar 24 426,19 Eur grynųjų.

Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai buhalteriją tvarkiusi R. G. 2019-06-04 paaiškinimu nurodė, kad nepateikė 2019 m. balandžio mėnesio pajamų ir išlaidų orderių, nes juos atidavė įgaliotam asmeniui V. S., kad „mums pristatytų su direktoriaus parašu“. Vadinasi, 2019-04-04 A. I. 2019-04-04 kasos pajamų orderio kvito, kuris pateiktas VMI, nebuvo pasirašęs.

Taigi šiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis galima daryti prielaidą, kad akcijų ir bendrovės valdymo perleidimo sandoris buvo apgaulingas. Kadangi atsakovas ir trečiasis asmuo tai ginčija, o ieškovas savarankiško reikalavimo dėl sandorio nuginčijimo nepareiškė, todėl pagal nustatytas aplinkybes turėtų atsakyti ir atsakovas V. S., ir trečiasis asmuo O. I., nes akivaizdu, kad jie veikė bendrai siekdami, kad V. S. išvengtų materialinės atsakomybės.

Aplinkybė, jog be formalaus vadovo bendrovėje veikia faktinis vadovas, nepašalina oficialiai bendrovėje paskirto vadovo atsakomybės už netinkamą jam įstatymo nustatytų pareigų vykdymą, nes šiuo atveju abu vadovai pažeidė pareigas bendrovei. Nustatyta, kad žala bendrovei padaryta dėl abiejų vadovų veiksmų, suderintų (subjektyvus bendrininkavimas) ar savarankiškų, bet sukėlusių bendrą žalą (objektyvus bendrininkavimas).

Ex officio teismas niekinio sandorio ar akto teisines pasekmes taiko tik tuomet, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį ar aktą niekiniu yra akivaizdus. Bylos nagrinėjimo teisme, įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo ribas nulemia ieškinio pagrindas ir dalykas. Todėl tuo atveju, kai bendrovės perleidimo sandoris nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma. Jeigu teismas, nesant šalies ieškinio reikalavimo pripažinti sandorį ar aktą negaliojančiu, imtųsi savo iniciatyva nagrinėti ir spręsti sandorio ar akto, kuris nėra akivaizdžiai niekinis, negaliojimo klausimą, tirti su tuo susijusius įrodymus, būtų pažeidžiami civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-313/2021, 36 punktas).

Bendrovės vadovas atsako ne dėl bet kokio jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau padaryto tik dėl jo didelės kaltės, t. y. dėl tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar dėl didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas. Paprastas vadovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindas atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei pagal CK 6.263 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014; 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-232-701/2020, 38 punktas). .

LAT laikosi pozicijos, kad ieškovas, įrodinėdamas teisinį priežastinį ryšį, privalo įrodyti, jog atsakovas, priimdamas ginčo sprendimą, galėjo numatyti būsimą žalą. Įmonės vadovas teisiškai būtų atsakingas už įmonės vadovo pareigų nevykdymą ir turėtų atsakyti už padarytą žalą įrodžius, kad sandorių, iš kurių ieškovas kildina padarytą žalą, sudarymu iš anksto būtų žinoma, kad dėl jų atsiras įmonės žala, tačiau to nepaisydamas vadovas vis dėlto sudarytų tokius sandorius (LAT 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2013). Nagrinėjamu atveju po akcijų perleidimo buvo siekiama nuslėpti bendrovės lėšų netinkamą panaudojimą ir išvengti už tai atsakomybės. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų bendrovė prarado lėšas, dėl ko bankrutavo.

Remiantis CK 2.87 straipsnio 7 dalimi, juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad juridinio asmens valdymo organo nariai turi fiduciarines pareigas juridiniam asmeniui, t. y. pareigas veikti išimtinai juridinio asmens interesais (CK 2.87 straipsnis), ir šių pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia valdymo organo nario atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-470-969/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Pažymėtina, kad nurodyta teisės norma nustato bendrovės valdymo organų narių atsakomybę bendrovei, o ne jos kreditoriui už šiame straipsnyje nustatytų fiduciarinių pareigų bendrovei nevykdymą ar netinkamą vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-969/2015; 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470-969/2015; kt).

Pagal kasacinio teismo praktiką, kai fiduciarines pareigas įmonei pažeidžia tiek de jure vadovas, tiek faktinis vadovas, ir dėl jų bendrų veiksmų kyla žala, jiems taikytina solidarioji civilinė atsakomybė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-331-695/2015), kadangi, jei bendrovei vadovauja faktinis vadovas, esant paskirtam de jure vadovui, įstatymuose nustatytų valdymo organų narių pareigų privalo laikytis abu įmonės vadovai. Todėl nepagrįstais pripažintini atsakovo V. S. argumentai, kad, pripažinus kitą asmenį de jure vadovu, jam, kaip de fakto vadovui, nebetaikomos vadovui įstatyme nustatytos pareigos, todėl ir atsakomybė neturėtų būti taikoma.

Pagal CK 6.6 straipsnio 1 dalį solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Šio straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. CK 6.279 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai.

Todėl sprendžiant dėl atsakovo atsakomybės rūšies, teismas vertina, kad atsakovo V. S. ir trečiojo asmens veiksmai ( V. S. atsiskaitytinai gautų pinigų formalus pajamavimas kasoje ) buvo būtina žalos atlyginimo bendrovei išvengimo sąlyga. Jei teisinis priežastinis ryšys nustatytas tarp abiejų vadovų bendrų veiksmų ir žalingo sandorio, atsakovams taikytina solidarioji atsakomybė pagal CK 6.279 straipsnio 1 dalį ir 6.6 straipsnio 3 dalį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014).

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad solidarioji atsakomybė taikoma, kai pagal neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdį nustatomas bendrininkavimas siaurąja prasme (bendrininkavimas plačiąja prasme apima visus skolininkų daugeto atvejus, įskaitant ir dalinės atsakomybės). Bendrininkavimo atvejai siaurąja prasme skirstomi į subjektyvųjį ir objektyvųjį bendrininkavimą. Subjektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai keli pažeidėjai veikia bendrai, t. y. turėdami bendrą ketinimą sukelti žalą. Objektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai žala atsiranda tik dėl kelių atskirų, pavienių priežasčių sąveikos, t. y. keli pažeidėjai veikia atskirai neturėdami ketinimo sukelti žalą, vienas apie kito neteisėtus veiksmus dažniausiai nežinodami, tačiau žala atsiranda tik dėl to, kad kiekvieno jų veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-665-969/2015).

Pagal byloje nustatytas aplinkybes atsakovas ir trečiasis asmuo, nuslėpdami iš bendrovės atsiskaitytinai gautas lėšas veikė turėdami bendrą ketinimą, kad atsakovas V. S. išvengtų atsakomybės. Kadangi lėšas atsiskaitytinai tiesiogiai gavo atsakovas V. S., jų perdavimas į bendrovės kasą ir tuo pačiu trečiajam asmeniui O. I. akivaizdžiai yra apgaulingas, tariamas sandoris, nes į kasą pinigai realiai nebuvo įnešti, todėl vargiai ar jie buvo perduoti O. I., nors jis tai ir pripažįsta, nes yra duomenų, kad buvo elgiamasi apgaulingai. Trečiasis asmuo teismo posėdžio metu nurodė, kad jis negali tų pinigų grąžinti, nes jų nebeturi.

Kadangi ieškinys pareikštas tik atsakovui V. S., todėl ieškiniu prašoma 116 700 Eur suma priteistina iš atsakovo V. S., nes jis su trečiuoju asmeniu O. I. veikė iš esmės jo interesais. Ieškovas neprašė trečiojo asmens patraukti bendraatsakovu, nes akivaizdu, kad iš trečiojo asmens priteistų sumų išieškojimas pagal bylos aplinkybes komplikuotas.

116 700 Eur suma pilnai padengia kreditorių reikalavimus ir bankroto administravimo išlaidas, todėl papildomai prašoma 24 426,19 Eur suma nebepriteisiama. Patenkinus kreditorių reikalavimus ir sumokėjus administravimo išlaidas, nuo to likusias sumas tektų grąžinti bendrovės akcininkui. Be to, bendrovės dokumentai po 2019-04-04 nebebuvo tvarkomi, nebuvo perduoti administratoriui, nėra pakankamai duomenų, kad ši 24 426,19 Eur suma pasisavinta, nes po to, nors ir nėra įrodymų, bet nustatyta, kad buvo atsiskaitoma su bendrovės 8 darbuotojais, kitais asmenimis, ką nurodo ir ieškovas, ir atsakovas V. S..

Kadangi ieškinys tenkinamas, ieškovui atlyginamos bylinėjimosi išlaidos proporcingai patenkintų reikalavimų sumai (CPK 93 str.). 83 procentai bylinėjimosi išlaidų sudaro 573 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 268-270 str., teismas

nusprendžia:

ieškovės BUAB „Alruvesta“ ieškinį atsakovui V. S. dėl žalos atlyginimo tenkinti.

Priteisti iš atsakovo V. S., a.k(duomenys neskelbtini) 116 700 Eur žalos atlyginimo bankrutavusiai UAB Alruvesta , juridinio asmens kodas 304398437, ir 573 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo V. S. 1850 Eur žyminio mokesčio į valstybės biudžetą, jį sumokant į (duomenys neskelbtini).

Laikinąsias apsaugos priemones atsakovui V. S., taikytas Panevėžio apygardos teismo 2021 m. sausio 6 d. nutartimi, jei ji pateikta antstoliui ir yra galiojanti, palikti galioti iki sprendimo įvykdymo.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant Panevėžio apygardos teisme.