Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo T. O. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo T. O. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto iškėlimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra šio Kodekso 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

7. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas, nenustatė.

8. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 14 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto iškėlimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų

9. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kartu su atskiruoju skundu prašo teismo prie bylos prijungti papildomus įrodymus – 2024 m. lapkričio 29 d. pranešimus kreditoriams apie ketinimą kreiptis į teismą dėl fizinio asmens bankroto iškėlimo. Taip pat pareiškėjas 2025 m. birželio 5 d. pateikė prašymą prijungti įrodymus, kad pareiškėjo kreditoriams raštu buvo tris kartus pranešta apie pareiškėjo fizinio asmens bylos ketinamą iškėlimą.

10. Pažymėtina, jog naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

11. Pareiškėjas papildomais įrodymais – pranešimais kreditoriams – grindžia aplinkybę, jog tinkamai informavo kreditorius apie ketinimą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pranešimai, pateikti su atskiruoju skundu, jau buvo pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl jų pakartotinis pateikimas šiuo atveju laikytinas nereikšmingu ir pertekliniu. Pareiškėjo 2025 m. birželio 5 d. pateikti įrodymai buvo teikti kitose bylose, todėl nagrinėjant šį atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 14 d. nutarties yra neaktualūs, kadangi apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 14 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto iškėlimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, bet ne ankstesnės teismų nutartys. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti pareiškėjo pateiktus įrodymus.

Dėl fizinio asmens bankroto ir pažeistų teisių gynimo

12. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas T. O. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas iškelti jam fizinio asmens bankroto bylą.

13. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą, nurodydamas, kad nebuvo tinkamai įvykdyta FABĮ 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pareiga informuoti kreditorius apie kreipimąsi į teismą su pareiškimu, be kita ko teismas pažymėjo, jog daliai kreditorių pranešimai išsiųsti deklaruotu gyvenamosios vietos adresu, nors jų faktinė gyvenamoji vieta pareiškime nurodyta kita.

14. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nurodo, kad apie kreipimąsi į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo jis kreditorius informavo du kartus: pirmą kartą – 2024 m. lapkričio 30 d. išsiųsdamas pranešimus, antrą kartą – 2025 m. kovo 27 d., dar kartą išsiųsdamas tuos pačius, 2024 m. lapkričio 30 d. datuotus, pranešimus. Taigi, pareiškėjo vertinimu, jis tinkamai atliko pareigą informuoti kreditorius. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais pareiškėjo argumentais.

15. Pažymėtina, kad pareiškimai dėl bankroto bylų fiziniams asmenims iškėlimo yra nagrinėjami FABĮ nustatyta tvarka. FABĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinių asmenų bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. Pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktą teismas privalo atsisakyti priimti pareiškimą, jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. FABĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ketindamas pateikti pareiškimą iškelti bankroto bylą, fizinis asmuo, kurio būklė atitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodytąją, ne vėliau kaip prieš mėnesį iki pareiškimo iškelti bankroto bylą pateikimo teismui dienos apie tai raštu privalo pranešti visiems savo kreditoriams. Ši FABĮ nustatyta išankstinė ginčo sprendimo ne teisme tvarka yra imperatyvi. Paminėtos nuostatos aiškinimas leidžia teigti, jog tam, kad būtų pripažinta, jog išankstinė ginčo sprendimo ne teisme tvarka yra įvykdyta, yra privalomos dvi sąlygos: pirma, turi būti raštiškai pranešta kreditoriams apie ketinimą kreiptis į teismą ir, antra, kreditoriams turi būti pranešta ne vėliau kaip prieš mėnesį iki pareiškimo iškelti bankroto bylą pateikimo dienos.

16. Teismų praktikoje dėl FABĮ 4 straipsnio 2 dalies reikalavimo taikymo yra išaiškinta, jog pareiga informuoti kreditorius labai svarbi, nes jiems nesant informuotiems apie šį procesą būtų pažeistos jų galimybės ginti savo teises. Be to, teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, yra privalomai sustabdomas visas skolininko turto realizavimas, taip pat yra privalomai sustabdomi visi išieškojimai iš skolininko turto, įskaitant išieškojimus ne ginčo tvarka (FABĮ 5 straipsnio 6 dalis). Kartu FABĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodytas ir terminas, per kurį asmuo, turintis ketinimą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo į teismą, privalo tai padaryti. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškimo dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo priėmimas sukelia pasekmes kreditoriams, ypač vykdantiems priverstinį išieškojimą, asmuo, ketinantis kreiptis į teismą, turi tą padaryti ne bet kada, o FABĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodytu terminu.

17. Iš pareiškėjo pateiktų pranešimų kreditoriams nustatyta, kad pranešimai kreditoriams surašyti 2024 m. lapkričio 29 d. Tuo tarpu iš pateikto AB Lietuvos pašto kvito matyti, jog pareiškėjas šiuos pranešimus kreditoriams paštu išsiuntė tik 2025 m. kovo 27 d. Pareiškimas dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo teismui pateiktas 2025 m. balandžio 2 d., t. y. praėjus vos penkioms dienoms po pranešimų išsiuntimo. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nesilaikė FABĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatytos kreditorių informavimo tvarkos – akivaizdu, jog jis nesilaikė šioje normoje įtvirtinto vieno mėnesio termino iki kreipimosi į teismą.

18. Pareiškėjas tinkamą kreditorių informavimą grindžia tuo, kad pirminis pranešimas apie ketinimą kreiptis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo buvo išsiųstas 2024 m. lapkričio 30 d., todėl, jo teigimu, jis tinkamai laikėsi vieno mėnesio termino, nustatyto FABĮ 4 straipsnio 2 dalyje. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su šiuo apelianto argumentu neturi pagrindo sutikti.

19. Kaip jau minėta, byloje esantys duomenys patvirtina, kad pranešimai kreditoriams apie ketinimą kreiptis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo buvo surašyti 2024 m. lapkričio 29 d. Nors šioje byloje pareiškėjas nepateikė tiesioginių įrodymų, jog pranešimus, kaip teigia, išsiuntė būtent 2024 m. lapkričio 30 d., apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. kovo 10 d. nutartimi (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini)) pripažino pareiškėjo nurodytą aplinkybę – kad pirminiai pranešimai buvo išsiųsti būtent šią dieną. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėtoje byloje pareiškėjas su pakartotiniu pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo į teismą kreipėsi tik 2025 m. vasario 28 d. Taigi, kaip minimoje byloje konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškimas faktiškai pateiktas praėjus daugiau nei trims mėnesiams nuo pranešimų kreditoriams išsiuntimo dienos.

20. Šių nurodytų aplinkybių kontekste pažymėtina, jog nuo pranešimų kreditoriams išsiuntimo praėjus daugiau negu vienam mėnesiui, pareiškėjui siekiant tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjas prieš kreipdamasis į teismą, privalėjo pakartoti aptartų kreditorių informavimo procedūrą tam, kad ji atitiktų FABĮ 4 straipsnio 2 dalies reikalavimus ir tuo būtų užtikrintas pareiškėjo kreditorių lygiateisiškumas bei galimybės tinkamai ginti savo teises pareiškėjui pradėjus fizinio asmens bankroto procedūrą. Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikomasi taip pat ir naujausioje apygardos teismų formuojamoje horizontalioje praktikoje (Kauno apygardos teismo 2021 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-917-259/2021; Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-2586-779/2022 ir kt.).

21. Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškimo dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo priėmimas sukelia pasekmes kreditoriams, ypač vykdantiems priverstinį išieškojimą, asmuo, ketinantis kreiptis į teismą, turi tą padaryti FABĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodytu terminu. Šiam terminui pasibaigus ir negavus pranešimo iš teismo apie priimtą pareiškimą, kreditoriai pagrįstai tikisi, kad savo pažeistas teises galės apginti įprastais būdais iki gaus naują pranešimą dėl ketinimo kreiptis į teismą su pareiškimu iškelti fiziniam asmeniui bankroto bylą.

22. Taigi, nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad pareiškėjas pirmuosius pranešimus kreditoriams išsiuntė 2024 m. lapkričio 30 d., vertintina kaip teisiškai nereikšminga ir neaktuali sprendžiant naujai pareikšto pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. kovo 10 d. nutartimi konstatavo, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą praėjus daugiau nei trims mėnesiams nuo pranešimų išsiuntimo dienos, netinkamai įgyvendino FABĮ 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pareigą. Atsižvelgiant į tai bei formuojamą teismų praktiką, pareiškėjas privalėjo pradėti naują procedūrą, laikydamasis minėtos teisės normos reikalavimų, t. y. iš naujo išsiųsti kreditoriams atitinkamo turinio pranešimus, o praėjus vienam mėnesiui nuo jų įteikimo, kreiptis į teismą su nauju pareiškimu dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.

23. Kaip vieną iš atsisakymo priimti pareiškėjo pareiškimą argumentų, pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, jog daliai kreditorių pranešimai išsiųsti deklaruotu gyvenamosios vietos adresu, nors jų faktinė gyvenamoji vieta pareiškime nurodyta kita. Apeliantas nagrinėjamu atveju nenurodo jokių argumentų ar papildomų paaiškinimų dėl šių pirmosios instancijos teismo išvadų, todėl apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šiuo atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

24. Pirmosios instancijos teismo nustatyta, jog pareiškime dėl fizinio asmens bankroto iškėlimo A. B. gyvenamosios vietos adresas nurodytas (duomenys neskelbtini), tačiau kreditoriui siųstame pranešime nurodyta, kad jis išsiųstas kitu adresu – (duomenys neskelbtini); R. P. gyvenamosios adresas nurodytas (duomenys neskelbtini), o pranešime nurodyta, kad išsiųsta adresu – (duomenys neskelbtini); A. P. gyvenamosios vietos adresas nurodytas – (duomenys neskelbtini), o pranešime nurodyta, kad jis išsiųstas adresu – (duomenys neskelbtini); A. O. gyvenamosios vietos adresas nurodytas (duomenys neskelbtini), o pranešime nurodyta, kad siųstas adresu – (duomenys neskelbtini). Taigi matyti, kad dalies kreditorių pranešimai išsiųsti deklaruotu gyvenamosios vietos adresu, nors jų faktinė gyvenamoji vieta pareiškime nurodyta kita.

25. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra aišku, ar visi kreditoriai faktiškai gavo pranešimus ir ar jiems tapo žinoma apie pareiškėjo ketinimą kreiptis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Kaip jau buvo minėta, pareiga tinkamai informuoti kreditorius yra itin svarbi, nes kreditoriams apie šį procesą nežinant, būtų pažeistos jų teisės ir galimybės tinkamai jas ginti. Dėl šios priežasties šios pareigos vykdymas turi būti atliekamas tiksliai, laikantis nustatytos tvarkos, ir su deramu atidumu.

Dėl bylos procesinės baigties

26. Apibendrindamas tai, kas aukščiau nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto iškėlimo priėmimo tvarką. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 14 d. nutartį panaikinti ar pakeisti, todėl nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

27. Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.