- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-12
- Bylos Nr.
- e2A-228-866/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-19084-2019-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Pikelienė, Ramunė Mikonienė, Laima Ribokaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės “Rent2GO”
- Trečiasis asmuo
- S. K.
- Atsakovas
- akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Astos Pikelienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Laimos Ribokaitės, apeliacine tvarka rašytiniame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės “Rent2GO” apeliacinį skundą ir trečiojo asmens S. K. prisidėjimą prie apeliacinio skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 8 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rent2GO“ ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ dėl draudimo išmokos priteisimo ir nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų byloje akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“, S. K., A. D., uždaroji akcinė bendrovė „Vežimo korporacija“.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Rent2GO“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama:
1.1. atlyginti ieškovei iš atsakovės akcinės draudimo bendrovės (toliau – ADB) „Gjensidige“ (toliau – atsakovė) patirtą 7 840 Eur žalą už automobilio TOYOTA PRIUS (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo automobilis) sugadinimą eismo įvykio metu;
1.2. atlyginti ieškovei iš atsakovės 783,57 Eur (6 proc. dydžio) palūkanų sumą nuo neapmokėtos sumos;
1.3. atlyginti ieškovei iš atsakovės patirtų 11 070,00 Eur kito automobilio nuomos išlaidų;
1.4. priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, jog atsakovė pripažino eismo įvykį nedraudžiamuoju. Teigė, jog draudimo bendrovė nepateikė įrodymų, kad ji tinkamai atliko draudiko pareigą supažindinti ieškovę su draudimo sutarties sąlygomis.
3. Nurodė, jog ieškovės pagrindinis verslas yra pavėžėjo paslaugų teikimas, todėl laikotarpiu 2017 m. spalio 25 d. iki šios dienos dėl atsakovės aplaidumo ir neatidumo negalėjo tinkamai eksploatuoti ginčo automobilio, dėl ko privalėjo nuomotis kitą automobilį iš UAB „Gorinta” ir papildomai patyrė 11 070,00 EUR žalą dėl nuomos.
4. Teigė, jog ieškovė nebūtų patyrusi tokios žalos, jeigu atsakovė būtų tinkamai, operatyviai ir laiku išmokėjusi draudimo išmoką ieškovei ir automobilis būtų laiku sutvarkytas, dėl ko ieškovės darbuotojai galėtų tinkamai vykdyti pavežėjų veiklą.
5. Prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, jei, teismo vertinimu, terminas yra praleistas. Ieškovės teigimu, senaties terminas nėra praleistas, nes vyko ikiteisminis tyrimas ir ieškovė laukė ikiteisminio tyrimo pabaigos, bandė taikiai išspręsti klausimą bei laukė galutinio atsakovės sprendimo atsisakyti mokėti draudiminę išmoką. Ši aplinkybė yra pagrindas nuo jos faktinio atsiradimo skaičiuoti ieškinio senaties terminą arba jį atnaujinti.
Atsiliepimas
6. Atsakovė akcinė draudimo bendrovė „Gjensidige“ atsiliepimu su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
7. Atsakovė nurodė, jog ieškovė 2017 m. sausio 19 d su atsakove sudarė transporto priemonių draudimo sutartį Nr. GJELT Nr. 2377407, kuria apdraudė ginčo automobilį nuo įvairių rizikų. Neatsiejama šios draudimo sutarties dalimi yra Transporto priemonių draudimo taisyklės Nr. 049 (toliau – taisyklės).
8. Nurodė, jog 2017 m. vasario 6 d. ieškovė su atsakove sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. AYAS 01 10303329, kuria apdraudė ginčo automobilio valdytojų civilinę atsakomybę.
9. Teigė, jog ieškovė informavo atsakovę, jog 2017 m. rugsėjo 23 d. įvyko draudiminis eismo įvykis. Įvykis žalą reguliuojantiems atsakovės darbuotojams sukėlė įtarimų, kadangi S. K. vengė bendrauti su žalą administruojančiais atsakovės darbuotojais, todėl buvo atliktas detalesnis tyrimas.
10. Pažymėjo, jog 2017 m. rugsėjo 28 d. apklausiamas raštu A. D. iš esmės nurodė tas pačias aplinkybes (įvykio laikas 19:50, važiavo iš serviso (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini) gatvę, kito eismo įvykio dalyvio nepažįsta ir kt. Atsakydamas į klausimyno klausimus A. D. nurodė galimai klaidinančias aplinkybes.
11. Teigė, jog 2017 m. spalio 4 d. apklausiama raštu S. K. nurodė, kad į eismo įvykio vietą atvažiavo viena iš Kauno nuo Gariūnų pusės; su kitu eismo įvykio dalyviu nėra pažįstama; įvykus eismo įvykiui skambino vyrui; kitų į eismo įvykio vietą atvažiavusių automobilių ar atėjusių žmonių nematė.
12. Nurodė, jog atsakovės pateiktas vaizdo įrašas įrodo, jog ginčo eismo įvykis galėjo įvykti kitomis aplinkybėmis, nei nurodo ginčo įvykio dalyviai. 2017 m. spalio 20 d. ADB „Gjensidige" kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Teigė, jog 2017 m. lapkričio 14 d. atsakovė paprašė ieškovės ir R. V. pateikti telefono numerių skambučių išklotines. Išanalizavus išklotinių duomenis nebuvo rasta duomenų, kad S. K. skambino R. V.
13. Nurodė, jog šių duomenų pagrindu, 2017 m. lapkričio 20 d. atsakovė priėmė sprendimą 2017 m. rugsėjo 23 d. eismo įvykį pripažinti nedraudžiamuoju.
14. Atsakovės teigimu yra akivaizdu, jog tariamo eismo įvykio dalyviai slepia tikrąsias aplinkybes, o atsakovei bei ikiteisminio tyrimo metu teikė tikrovės neatitinkančią informaciją:
14.1. Eismo įvykio deklaracijoje ir apklausų metų nurodytas neteisingas įvykio laikas (19:50), nes 20:07 išvažiuojant UAB „Grafija“ darbuotojui jokio įvykio perėjoje nebuvo. Nuo 19:30 iki 20:00 vyko netrukdomas judėjimas (duomenys neskelbtini) gatve;
14.2. A. D. ir S. K. įvykyje nedalyvavo, nes į eismo įvykio vietą atvyko Nissan Murano automobiliu 20:09:27 ir galimai laukė kol įvyks „eismo įvykis“;
14.3. A. D., S. K. ir R. V. nurodytos aplinkybės susijusios su atvykimu į eismo įvykio vietą yra paneigtos objektyvių įrodymų;
14.4. A. D. su R. V. po eismo įvykio intensyviai bendravo susitikę bei telefonu nors atsakovei nurodė, to nedarę.
15. Atsakovės teigimu, įrodymų visetas, deklaruoto eismo įvykio dalyvių, su jais susijusių asmenų elgesys, bei parodymai leidžia teigti, jog įvykis buvo inscenizuotas, netikras, sukeltas tyčia, siekiant gauti draudimo išmoką, kas atitinka nedraudžiamojo įvykio apibrėžimą, todėl draudimo išmoka negali būti priteista.
16. Nurodė, jog nukentėjusiajam yra atlyginamos tik būtinos ir protingos išlaidos, kurios šiam buvo privalomos. Teigė, jog ieškovė nepagrindė automobilio nuomos poreikio, tad vien nuomos faktas nesuponuoja išvados, kad šios išlaidos buvo priverstinės ir būtinos. Ieškovės pateiktoje bendradarbiavimo sutartyje nėra kalbama apie automobilio nuomą, o sąskaitose faktūrose nėra nurodyta kokios konkrečiai sutarties pagrindu koks automobilis kokiam tikslui yra nuomojamas.
17. Dėl to, atsakovės vertinimu, šių išlaidų neįmanoma susieti su tariamu eismo įvykiu. Atsakovės 2017 m. lapkričio 20 d. atsisakymas mokėti draudimo išmoką niekaip nekliudė ieškovei įsigyti kitą analogišką ar remontuoti apgadintą ginčo automobilį, todėl apsispręsdama nuomoti kitą automobilį, jei taip buvo, ieškovė veikė savo rizika ir yra pati atsakinga už šių išlaidų atsiradimą.
18. Atsakovė prašė taikyti ieškinio senaties terminą, nes įstatymas numato sutrumpintą ieškinio senaties terminą draudimo teisiniuose santykiuose, o ieškinys, atsakovės vertinimu, pateiktas jį praleidus.
Atsiliepimas
19. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“ atsiliepime nurodė, jog iš esmės sutinka su atsakovės pozicija.
20. Nurodė, jog apie įvykį nebuvo informuota, išmokos nemokėjo, tyrimo neatliko, todėl negali pateikti jokių svarbių bylai duomenų.
21. Trečiasis asmuo nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų S. K. atsiliepimu su ieškiniu sutiko.
22. Nurodė, kad jai važiuojant (duomenys neskelbtini) gatve ir sustojus prie pėsčiųjų perėjos į jos automobilį atsitrenkė iš paskos važiavęs automobilis, kurį vairavo trečiasis asmuo A. D. Eismo įvykio dalyviai užpildė eismo įvykio deklaraciją ir pranešė draudimo bendrovei atsakovei.
23. Teigė, jog atsakovė neišmokėjo draudimo išmokos už trečiajam asmeniui padarytą žalą. Draudimo bendrovė nepagrįstai atsisakė išmokėti draudiminę išmoką motyvuodama tuo, jog eismo įvykio dalyvių parodymai netikslūs.
24. Nurodė, jog pagal atsakovės pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris buvo nutrauktas nenustačius nusikaltimo sudėties, t. y. nenustatytas eismo įvykio inscenizavimas siekiant gauti nepagrįstą draudiminę išmoką.
25. Nurodė, jog trečiojo asmens AB „Lietuvos draudimas“ teiginiai vertintini kaip bendras draudikų siekis išvengti draudiminių išmokų mokėjimo. Draudimo tikslas neleidžia bet kokio pažeidimo, neatsižvelgiant į jų reikšmę, laikyti pagrindu atsisakyti vykdyti prievoles, todėl ieškinys laikytinas pagrįstu, o smulkūs neatitikimai eismo įvykio dalyvių paaiškinimuose nėra reikšmingi.
26. Nurodė, jog su R. V. bendravo mobiliąja programėle, todėl galėjo būti neužfiksuoti duomenys telefono išklotinėse.
27. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų A. D. atsiliepimu su ieškiniu sutiko.
28. Nurodė, jog atsakovė pažeidė ieškovės teises neišmokėdama žalos atlyginimo. Teigė, jog ieškovė savo prievoles įvykdė tinkamai, todėl atsakovė nepagrįstai atsisako išmokėti draudimo išmoką.
29. Nurodė, jog atsakovė neįrodė, kad įvykis yra nedraudiminis ir ikiteisminis tyrimas parodė, jog nėra neteisėtų veiksmų siekiant inscenizuoti eismo įvykį ar pasisavinti draudimo išmoką.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
30. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. spalio 8 d. sprendimu ieškinio netenkino, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
31. Teismas sprendė, jog byloje nustatytų aplinkybių visuma, t. y.: 1) S. K. teiginiai, kad buvo Kaune, nors faktiškai nebuvo; 2) jog S. K. grįždama iš Kauno važiavo pro (duomenys neskelbtini) gatvę; 3) R. V. buvo nuo pietų iki vakaro pas pusbrolį (duomenys neskelbtini) gatvėje; 4) kad eismo įvykis įvyko kitu laiku nei nurodoma eismo įvykio deklaracijoje; 5) kad eismo įvykio dalyviai derino parodymus apie eismo įvykį; 6) kad siekė laikytis sutartų parodymų; 7) kad eismo įvykio dalyviai nedalyvavo eismo įvykyje; ir tai, 8) kad eismo įvykį sukėlė kiti asmenys bei kitos aplinkybės, leidžia daryti labiausiai tikėtiną išvadą, jog eismo įvykis įvyko kitomis aplinkybėmis, nei nurodo eismo įvykio dalyviai eismo įvykio deklaracijoje ir eismo įvykis sukeltas tyčia, todėl pagrįstai pripažintas nedraudžiamuoju.
32. Ieškovės reikalavimas dėl kito automobilio nuomos išlaidų ir palūkanų priteisimo laikytas išvestiniu, todėl atmetus pagrindinį reikalavimą, atmesti ir išvestiniai reikalavimai.
33. Teismas pažymėjo, jog atsakovei 2017 m. lapkričio 20 d. Pranešimu Nr. S04-690332 informavus ieškovę, jog eismo įvykį pripažįsta nedraudžiamuoju ir atsisakius išmokėti draudimo išmoką, ieškovė sužinojo apie galimą savo teisių pažeidimą, taigi ieškinio senaties terminas baigėsi 2018 m. lapkričio 20 d.
Žemesnės instancijos teismas
34. Teismas nustatė, jog ieškovė ieškinį pareiškė 2019 m. birželio 26 d., t. y. praleidusi ieškinio senaties terminą, todėl ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti.
35. Teismo vertinimu, ieškovės nurodomos aplinkybės, jog bandė tartis taikiai su atsakove, jog vyko ikiteisminis tyrimas, nėra pagrindas laikyti, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, nes ieškovė galėjo pateikti ieškinį ir esant jos nurodomoms aplinkybėms, aplinkybės yra subjektyvios, grindžiamos pačios ieškovės subjektyviu manymu.
36. Be to, pažymėjo, jog atsakovė minėtame pranešime aiškiai nurodė, jog nekeis priimto sprendimo, t. y. sprendimas dėl atsisakymo mokėti draudimo išmoką yra galutinis, todėl teismas sprendė, jog nėra teisinio pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį esmė
37. Apeliantė (ieškovė) uždaroji akcinė bendrovė „Rent2GO“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 8 d. sprendimą ir grąžinti klausimą nagrinėti iš naujo.
38. Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo prejudiciniais faktais, nustatytais kitoje, baudžiamojoje byloje, kurioje nebuvo pradėtas baudžiamasis procesas, kadangi specialistai nesurinko pakankamai įrodymų. Minėtos baudžiamosios bylos medžiagoje nurodyta, kad „tyrimo metu nebuvo gauta ir jokių duomenų, kad į eismo įvykį patekusius automobilius galėjo vairuoti kiti asmenys, šių aplinkybių nepaneigia ir vaizdo įrašas“. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas, ignoruodamas prejudicinius faktus (nenustačius sukčiavimo fakto), kurie nustatyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 14 d. byloje Nr. IBPS-V-561092 dėl nutraukto ikiteisminio tyrimo, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnio 2 punkto ir 279 straipsnio 4 dalies nuostatas ir nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos.
Šalies argumentai
39. Nurodo, jog atsakovė neįrodė aplinkybių, atleidžiančių ją nuo draudimo išmokos mokėjimo ar suteikiančių teisę sumažinti draudimo išmoką.
40. Teigia, jog teismas neįvertino visų bylos medžiagoje esančių aplinkybių, informacijos, ikiteisminio tyrimo medžiagos, vadovavosi vien deklaracijoje esančių duomenų neatitikimu ir vaizdo įrašu, kuriame neaiškus vaizdas ir informacija, tuo labiau ikiteisminio tyrimo institucijos išnagrinėjusios šią medžiagą jau pasisakė.
41. Pažymi, jog taisyklėse nurodyta, kad atsakovė kaip draudimo bendrovė gali atsisakyti išmokėti draudimo išmoką tik tuo atveju, jeigu žala padaryta tyčia arba teismas ar tardymo įstaiga nustato nusikaltimo požymius. Nagrinėjamu atveju, anot ieškovės, atsakovė kreipėsi į ikiteisminio tyrimo institucijas ir gavo atsakymą, kad nėra pakankamai įrodymų dėl nusikaltimo požymių ar tyčios, tačiau teismas ne tik atmesdamas prejudicinio fakto pagrindą byloje, bet ir taisyklių aiškinimą atliko savo tyrimą ir prieštaraudamas visiems teisės principams priėmė nepagrįstą, neteisėtą sprendimą.
42. Nurodo, jog eismo įvykio deklaracijoje šiek tiek buvo suklysta dėl eismo įvykio laiko, tačiau tai, ieškovės teigimu, nėra pakankamas pagrindas nemokėti draudimo išmokos.
43. Ieškovė nesutinka su teismo išvada, jog buvo praleista ieškinio senatis, nes kreipėsi į teismą su ieškiniu iš karto po to, kai buvo priimtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 14 d. sprendimas, byloje Nr. IBPS-V-561092 dėl nutraukto ikiteisminio tyrimo.
Atsiliepimas
44. Teigia, jog ieškinio senatis pradedama skaičiuoti 2019 m. gegužės 14 d., kadangi atsakovė nenustatė nusikalstamų veiksmų sudėties eismo įvykio dalyvių veikoje. Be to, pažymi, jog atsakovė 2019 m. liepos 22 d. atsiliepime į ieškinį net neprašė taikyti ieškinio senaties ir tai nebuvo akcentuojama su atsiliepimo į ieškinį reikalavimais.
45. Dėl trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų S. K. bylinėjimosi išlaidų, priteistų iš ieškovės, teigia, jog teismas savo iniciatyva į bylą įtraukė trečiąjį asmenį, todėl atsakomybė dėl proceso ir į bylą teismo iniciatyva įtraukto trečiojo asmens tenka būtent teismui.
46. Teigia, jog nebuvo tinkamai supažindinta su draudimo sutartimi, taisyklėmis, todėl ieškovės interesai turėjo būti ginami kaip vartotojo interesai.
47. Vertina, jog išvestiniai reikalavimai, kylantys iš pagrindinio reikalavimo – išmokėti draudimo išmoką, taip pat yra pagrįsti.
48. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų byloje S. K. prisidėjimu prie apeliacinio skundo nurodo, jog sutinka su ieškovės apeliaciniame skunde išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais.
49. Taip pat pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo baudžiamojoje byloje ir ikiteisminiame tyrime nustatytais prejudiciniais faktais.
Atsiliepimas
50. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ir S. K. prisidėjimą prie apeliacinio skundo atsakovė akcinė draudimo bendrovė „Gjensidige“ prašo apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
51. Atsakovė nurodo, jog ikiteisminio tyrimo baigtis nėra pagrindas keisti atsakovės sprendimą dėl įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju.
52. Nurodo, jog ieškovė painioja nedraudžiamąjį įvykį ir draudimo sutarties pažeidimą, kaip savarankišką pagrindą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba suteikiantį teisę ją mažinti. Taisyklėse nurodyti atvejai, kuriais vadovaudamasi atsakovė pripažino įvykį nedraudžiamuoju, anot atsakovės, nėra atvejai, kuriuos nustačius draudikas turėtų teisę mažinti ar nemokėti draudimo išmokos. Nurodo, jog jeigu įvykis draudimo sutartyje nurodomas kaip nedraudžiamasis, draudikui neatsiranda draudimo išmokos mokėjimo prievolė ab initio.
53. Teigia, jog ginčo atveju, eismo įvykis buvo inscenizuotas, sukeltas tyčia, jo dalyviai klaidino atsakovę, vengė atskleisti reikšmingą informaciją, tokius savo veiksmus derino tarpusavyje, siekė neteisėtai gauti draudimo išmoką. Nurodo, jog taisyklėse nurodyti pagrindai yra alternatyvūs pagrindai dėl įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju, todėl nustačius bent vieną iš jų, įvykis laikomas nedraudžiamuoju.
54. Pažymi, jog civilinę bylą nagrinėjantis teismas nevertina ginčo eismo įvykio dalyvių veiksmų baudžiamosios teisės požiūriu ir neatlieka kvalifikacijos baudžiamojo kodekso normų kontekste, o vertina į civilinę bylą pateiktus įrodymus, įskaitant ikiteisminio tyrimo duomenis pagal šiai bylai aktualias civilinės teisės normas.
Atsiliepimas
55. Nurodo, jog nagrinėjamo ginčo atveju, vaizdo įrašas buvo tik vienas iš įrodymų, kuriais buvo grindžiamas teismo sprendimas, eilė byloje esančių rašytinių įrodymų, kuriuos ieškovė vengia nurodyti, patvirtina, kad ginčo eismo įvykio dalyviai siekė klaidinti ir klaidino draudiką dėl tikrųjų eismo įvykio aplinkybių.
56. Teigia, jog byloje esančių įrodymų visuma – ikiteisminio tyrimo medžiaga, liudytojų parodymai, informacija iš mobiliojo ryšio operatorių, vaizdo įrašas ir kita, leidžia pagrįstai teigti, kad tikrąsias įvykio aplinkybes nuo draudiko buvo siekiama nuslėpti.
57. Anot atsakovės, ikiteisminis tyrimas jokia apimtimi neribojo ieškovės teisės kreiptis į teismą dėl draudimo išmokos priteisimo, kadangi civilinė byla ir ikiteisminis tyrimas yra du savarankiški procesai, todėl pasibaigęs ikiteisminis tyrimas nėra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senatį.
58. Teigia, kad ieškovė yra juridinis asmuo, verslininkas, draudimo sutarčių sudarymas iš esmės jam yra kasdienė veikla, todėl draudimo taisyklių nuostatos ieškovei neabejotinai buvo žinomos ir klausimų ar pastabų dėl jų ieškovė neturėjo. Taip pat atsakovės vertinimu, ieškovė negali būti laikoma vartotoju, nes nėra fizinis asmuo, savo vartojimo tikslais siekęs sudaryti sutartį.
59. Taip pat pažymi, kad ieškovės nurodomas patirtos žalos dydis yra neproporcingas ir nepagrįstas įrodymais.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
60. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso reglamentuojamam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri, be kitų aspektų (pvz., CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312 ir 314 straipsniai), pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šis ribotos apeliacijos aspektas įstatymo lygmeniu yra įtvirtintas CPK 320 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės peržengti šių bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, nebent egzistuoja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, apeliacinio nagrinėjimo pagrindas yra apeliacinio skundo argumentai, kuriais įrodinėjamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018).
61. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
62. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas eismo įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju ir draudimo išmokos neišmokėjimo pagrįstumo klausimas.
63. Apeliantė savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia aplinkybėmis, jog atliekant ikiteisminį tyrimą nebuvo nustatyti nusikalstamos veikos požymiai, ikiteisminis tyrimas nutrauktas, todėl eismo įvykis pripažintas nedraudiminiu nepagrįstai. Apeliuoja į tai, jog ieškinio senatis taip pat nepraleista, nes jos pradžios momentas yra ne ieškovės sužinojimo apie savo galimą teisių pažeidimą momentas, o ikiteisminio tyrimo nutraukimo momentas.
64. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; 2019 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019 40 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. gruodžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-701/2020 26 punktą).
65. Civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamo teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-248/2018 23 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. gruodžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-701/2020 26 punktą).
66. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė įrodinėjimo standartą civilinėje byloje, teismo nesaisto ikiteisminiame tyrime prieitos išvados baudžiamosios teisės kontekste kaip prejudiciniai faktai. Pažymėtina, jog įrodinėjimo standartas baudžiamojoje ir civilinėje byloje skiriasi, taigi, asmens veiksmai gali nesukelti teisinių padarinių baudžiamosios teisės prasme, tačiau gali sukelti tokius teisinius padarinius civilinės teisės prasme. Todėl sutiktina, jog pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir visapusiškai ištyręs nagrinėjamos bylos aplinkybes, ikiteisminio tyrimo medžiagą, vaizdo įrašą pagrįstai nustatė, jog civilinės teisės prasme labiau tikėtina aplinkybė, jog eismo įvykis įvyko kitomis aplinkybėmis, nei nurodo eismo įvykio dalyviai eismo įvykio deklaracijoje ir eismo įvykis sukeltas tyčia, todėl draudikė (atsakovė) pagrįstai pripažino eismo įvykį nedraudžiamuoju.
Dėl draudimo sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo sutarties
67. Ieškovė savo apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog ji draudimo teisiniuose santykiuose veikia kaip vartotoja bei nebuvo tinkamai supažindinta su draudimo sutarties sąlygomis.
68. Pažymėtina, jog pagal CK 6.228¹ straipsnio 1 dalį vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. CK nustatytais atvejais vartojimo sutartimis laikomos ir kitos verslininko ir vartotojo sudarytos sutartys. Vartotoju pripažįstamas fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartį, o verslininku pripažįstamas fizinis ar juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai (CK 6.228¹ straipsnio 2 ir 3 dalys).
69. Kasacinio teismo praktikoje, remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis savo verslo (plačiąja prasme) tikslais) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012; 2012 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2018 m. liepos 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018 29 punktą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-1075/2020, 19 punktą).
70. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, jog tarp ieškovės ir atsakovės sudaryta draudimo sutartis negali būti laikoma vartojimo sutartimi, visų pirma, ieškovei neatitinkant pirmojo vartojimo sutartis kvalifikuojančio požymio, t. y., sutarties sudarymo su fiziniu asmeniu. Ieškovė, būdama juridiniu asmeniu, bei užsiimdama pavežėjimo paslaugomis, kaip teisingai nurodo atsakovė, nuolat susiduria su panašaus pobūdžio sutartimis, be kita ko, draudimo santykiais, todėl toks ieškovės argumentas apie jos, kaip vartotojos suklaidinimą yra atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl ieškinio senaties
71. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės pareikšti ieškinį dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 1.125 straipsnio 7 dalį, sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams.
72. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad vienerių metų ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimas prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo, kada draudikas atsisako vykdyti sutartinę prievolę – išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam (trečiajam asmeniui) arba nepateikia jokio atsakymo į pretenziją per Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalyje nustatytą 30 dienų terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016, 48 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-281-1075/2020, 40 punktas).
73. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog atsakovei 2017 m. lapkričio 20 d. pranešimu Nr. S04-690332 informavus ieškovę, jog eismo įvykį pripažįsta nedraudžiamuoju ir atsisakius išmokėti draudimo išmoką, ieškovė sužinojo apie galimą savo teisių pažeidimą, taigi ieškinio senaties terminas baigėsi 2018 m. lapkričio 20 d. Žinodama apie savo teisių pažeidimą ieškovė turėjo kreiptis į teismą, siekdama apginti savo galimai pažeistus interesus, ikiteisminio tyrimo baigtis nagrinėjamu atveju, ieškovės pažeistų interesų kontekste neturėjo turėti įtakos. Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog ieškovė nenurodė svarbių priežasčių, kurios galėtų būti pagrindas ieškinio senaties terminą atnaujinti. Taigi, ieškinio senaties termino praleidimas yra ir savarankiškas pagrindas ieškovės ieškinio atmetimui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme
74. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį paskirstė bylinėjimosi išlaidas – priteisė trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų byloje ieškovės pusėje S. K. naudai 1200 Eur iš ieškovės. Apeliantė teigia, kad teismas savo iniciatyva į bylą įtraukė trečiąjį asmenį, todėl atsakomybė dėl proceso ir į bylą teismo iniciatyva įtraukto trečiojo asmens tenka būtent teismui. Tokie apeliantės argumentai stokoja teisinio pagrįstumo.
75. CPK 47 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, jog tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises (įskaitant teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą) ir procesines pareigas, išskyrus teisę pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti arba sumažinti ieškinio reikalavimus, atsisakyti ieškinio, pripažinti ieškinį arba sudaryti taikos sutartį. Taigi, CPK expressis verbis yra įtvirtinta trečiojo asmens teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
76. Trečiojo asmens teisė gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą expressis verbis įtvirtinta įstatymo, taigi jis turi teisę gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, iš asmens, kurio nenaudai išspręsta byla, nepaisant to, kad dalyvauti byloje trečiasis asmuo įtrauktas ne šalių, bet teismo iniciatyva. Bet, sprendžiant trečiojo asmens patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, esminę reikšmę turi tai, kurios iš šalių pusėje tas asmuo dalyvavo. Jeigu tos šalies, kurios nenaudai išspręsta byla, ir pralaimėjusi šalis, ir jos pusėje dalyvavęs asmuo neturi teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Šiuo atveju trečiasis asmuo K. dalyvavo ieškovės pusėje, atsiliepime sutiko su ieškiniu. Atmetus ieškinį, kurį pats trečiasis asmuo prašė tenkinti, nėra pagrindo trečiajam asmeniui priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš ieškovės, kurios pusėje trečiasis asmuo dalyvavo ir kurios poziciją palaikė.
77. Taigi, šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, panaikinant sprendimo dalį, kuria trečiajam asmeniui priteistos bylinėjimosi išlaidos.
Dėl procesinės bylos baigties
78. Įvertinus bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas iš esmės, panaikinant paskirstytą bylinėjimosi išlaidų dydį.
79. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme
80. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (93 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu, atsakovei nepateikus duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, šios išlaidos nepaskirstytinos.
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 8 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 8 d. sprendimo dalį „Priteisti trečiajam asmeniui S. K. (kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo UAB „Rent2GO“ (kodas 302696748) 1 200 EUR (vieną tūkstantį du šimtus euro) išlaidų, patirtų advokato pagalbai apmokėti.“