- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-23
- Bylos Nr.
- 2S-115-163/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-38-3-00256-2010-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alona Romanovienė
- Skolininkas
- V. V.
- Pareiškėjas
- A. B.
- Suinteresuotas asmuo
- V. V., R. V.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alona Romanovienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuoto asmens skolininko V. V. ir pareiškėjo A. B. atskiruosius skundus dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2013-09-27 nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. pareiškimą dėl skolininko turto dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, suinteresuoti asmenys V. V., R. V., antstolė E. M.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas A. B. kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti skolininko V. V. turto dalį bendroje nuosavybėje taip, kad būtų galima išieškoti iš šio skolininko turto: žemės sklypo, gyvenamojo namo ir jo priklausinių, esančių adresu (duomenys neskelbtini), bei pastato – mechaninių dirbtuvių, esančių (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad antstolė jo naudai vykdo išieškojimą iš skolininko V. V. dėl 55 066 Lt skolos pagal vykdomąjį dokumentą Nr. 2-1-884/2013. Antstolė areštavo turtą, įregistruotą V. V. vardu, kuris įgytas santuokos metu bendrosios jungtinės nuosavybės teise su R. V..
Žemesnės instancijos teismas
Skuodo rajono apylinkės teismas 2013-09-27 nutartimi pareiškėjo prašymą tenkino, nustatė, kad skolininkui V. V. nuosavybės teise priklauso ½ dalis šio turto: žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – daržinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitų statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), bei pastato – mechaninių dirbtuvių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šį turtą paliko bendraturčiams V. V. ir R. V. bendrai naudotis. Nurodė, kad išieškotojas, nepraleidęs antstolės nustatyto termino, kreipėsi į teismą dėl skolininko turto dalies nustatymo. Teismas konstatavo, kad prašomas atidalyti gyvenamasis namas su priklausiniais, mechaninės dirbtuvės yra bendroji jungtine sutuoktinių V. V. ir R. V. nuosavybė. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neprašė nustatyti realiąją turto dalį, nepateikė siūlymo dėl turto naudojimosi tvarkos nustatymo, antstolis nepateikė jokio siūlymo, skolininkas taip pat nepasiūlė atidalijimo ar naudojimosi tvarkos, o kadangi šios kategorijos bylose galiojantys rungimosi ir dispozityvumo principai lemia, jog teismas ex officio nėra aktyvus ir bylą nagrinėja vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir pateiktus įrodymus, todėl vadovaudamasis CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, nustatė skolininko turto idealiąją dalį bendrojoje nuosavybėje, kuri atitinka ½ turto dalį, visą turtą palikdamas bendrai naudotis. Taip pat pažymėjo, kad vadovaujantis teismų praktika, idealiosios dalies bendrame turte nustatymas yra pakankamas, kad būtų galima iš jo išieškoti.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas A. B. prašo panaikinti Skuodo rajono apylinkės teismo 2013-09-27 nutartį ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad teismas netinkamai taikė procesines teisės normas, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą nutartį. CPK 443 straipsnio 8 dalis įpareigoja teismą nagrinėjant pareiškimą ypatingąja teisena būti aktyvų. Teismas iš esmės neišsprendė prašymo, o tik patvirtino įstatyme įtvirtiną sutuoktinių lygių turto dalių prezumpciją, o turtą padalijo taip, kad realus išieškojimas yra negalimas.
Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo (skolininkas) V. V. prašo panaikinti Skuodo rajono apylinkės teismo 2013-09-27 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo prašymą atmesti. Nurodo, kad vykdomojoje byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog skola negalėjo būti išieškota iš jo piniginių lėšų, turtinių teisių, vertybinių popierių, darbo užmokesčio arba kilnojamojo turto. Pareiškėjas nepagrįstai iš karto pareiškė prašymą antstolei išieškojimą pradėti iš nekilnojamojo turto. Teismas išnagrinėjo pareiškėjo prašymą dėl turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo, nedalyvaujant suinteresuotam asmeniui R. V., kuri tuo metu prižiūrėjo sergantį vaiką, be to, teismas nesuteikė jam teisės pateikti siūlymo dėl naudojimosi tvarkos. Mano, kad antstolės padėjėja nepagrįstai areštavo daugiau jo turto nei išieškotina suma. Teismas nepagrįstai nenustatė naudojimosi priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi tvarkos. Be to, pareiškėjas dėl turto dalies nustatymo į teismą kreipėsi praleidęs antstolės nurodytą terminą, todėl jo prašymas turėjo būti atmestas.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo antstolė E. M. pateikė atsiliepimą į atskiruosius skundus, prašo teismo išspręsti ginčą ir nustatyti skolininko dalį taip, kad būtų galima iš jo faktiškai išieškoti, bei atkurti taiką tarp proceso šalių. Nurodo, kad vykdymo metu buvo areštuotos skolininko sąskaitos, tačiau antstolei buvo pervesta tik 32,80 Lt. Skolininko darbdaviui išsiuntė patvarkymą dėl išskaičiavimo iš skolininko darbo užmokesčio, tačiau jokių lėšų skolininko darbdavys nepervedė.
Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į skolininko atskirąjį skundą, prašo jį atmesti. Nurodo, kad jei skolininkas mano, jog antstolis pažeidė jo teises vykdymo procese, tai galėjo skųsti antstolio veiksmus. Kadangi jis nenurodė antstolei, iš kokio turto reikia išieškoti skolą, todėl pats antstolis nustato, iš kokio turto ir pajamų išieškoti.
Motyvuojamoji dalis
Atskirieji skundai atmestini.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Todėl atskirojo skundo nagrinėjimas reiškia tik pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimą, atsižvelgiant į sprendimo priėmimo metu byloje buvusius duomenis ir nustatytas aplinkybes (CPK 320, 338 str.). Šios bylos apeliacijos dalyką sudaro Skuodo rajono apylinkės teismo 2013-09-27 nutarties, kuria teismas nustatė skolininko turto dalį, esančią bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje su sutuoktine, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Bylos duomenims, antstolė E. M. vykdo Skuodo rajono apylinkės teismo 2013-06-03 išduotą vykdomąjį raštą dėl 55 066 Lt skolos ir palūkanų išieškojimo iš skolininko V. V. išieškotojo A. B. naudai. Antstolė vykdymo proceso metu turto arešto aktu areštavo skolininko turtą, kuris įgytas santuokos su R. V. metu, o kadangi bendraturčių dalys nenustatytos, todėl remdamasi CPK 667 straipsnio pagrindu pasiūlė išieškotojui kreiptis į teismą dėl skolininko turto, kuris yra bendra jo ir sutuoktinės R. V. nuosavybė, dalies nustatymo.
Vykdymo proceso normose įtvirtinta, kad išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į jų asmeninį turtą, į jų dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat į jų dalį jungtinėje nuosavybėje (CPK 666 str. 1 d.). Tais atvejais, kai išieškojimas pagal skolininko prievolę turi būti vykdomas nukreipiant išieškojimą į jo asmeninį turtą, būtina nustatyti skolininko turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje CPK 667 str. nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-10-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2005). CPK 667 str. 1 d. nurodyta, kad jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenims, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrą turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko dalies, esančios bendra su kitas asmenimis nuosavybe, nustatymo.
Žemesnės instancijos teismas
Atmestinas apelianto V. V. argumentas, kad antstolė skolą galėjo išieškoti iš jo darbo užmokesčio bei kitų piniginių lėšų, turtinių teisių, vertybinių popierių arba kilnojamojo turto, o ne nukreipti išieškojimą iš karto į bendrą jungtine nuosavybe priklausantį turtą. Pažymėtina, kad skolininkas, turėdamas galimybę sumokėti išieškotojui skolą ir siekdamas, kad išieškojimas nebūtų nukreiptas į jam priklausantį nekilnojamąjį turtą, turi teisę pasinaudoti CPK 663 str. 1 d. numatyta galimybe pateikti antstoliui įrodymus, kad išieškomą sumą galima išieškoti per 6 mėn. darant išskaitas iš skolininko darbo užmokesčio, pensijos, stipendijos ar kitų pajamų. Antstolė E. M. patvirtino, kad vykdymo metu buvo areštuotos skolininko banko sąskaitos, tačiau antstolei buvo pervesta tik 32,80 Lt pinigų suma, skolininko darbovietei buvo išsiųstas patvarkymas dėl išieškojimo iš skolininko darbo užmokesčio, tačiau jokių pervedimų nebuvo atlikta. Įvertinus nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad skolininkas nesiekė kuo greičiau įvykdyti teismo sprendimą, kad išieškojimas nebūtų nukreiptas į jam priklausantį nekilnojamąjį turtą, todėl konstatuotina, kad antstolė, remdamasi CPK 667 straipsniu, teisėtai ir pagrįstai pasiūlė išieškotojui kreiptis į teismą dėl skolininko turto, esančio bendra su kitais asmenimis nuosavybe, dalies nustatymo.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto A. B. argumentais, kad teismas nustatęs, kad sutuoktinių bendro turto: žemės sklypo, gyvenamojo namo ir jo priklausinių, esančių adresu (duomenys neskelbtini), bei pastato – mechaninių dirbtuvių, esančių (duomenys neskelbtini), dalys yra lygios, o skolininko turto bendrojoje nuosavybėje ideali dalis yra ½, iš esmės neišsprendė prašymo dėl skolininko turto dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, nes pagal teismo nustatytą skolininko turto dalį realus išieškojimas yra negalimas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šios kategorijos bylose yra suformavęs praktiką, kad CPK 667 straipsnio pagrindu teismas gali nustatyti bendrosios nuosavybės bendraturčių idealiąsias bei (ar) realiąsias dalis ir jos turi būti nustatytos taip, kad būtų įmanoma išieškoti, nes priešingu atveju teismo sprendimo įvykdymas taptų negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-01-11 nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. P. prašymą dėl skolininko turto dalies nustatymo; byla Nr. 3K-3-23/2006). Toks išieškojimas galimas esant nustatytai tiek idealiajai, tiek realiajai daliai, nes CPK normos neįpareigoja būtinai nustatyti realiosios skolininkui priklausančio turto bendroje nuosavybėje dalies. Pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiasis Teismo praktiką, varžytynių dalykas gali būti ne tik suformuota ir individualiai apibrėžta daikto dalis (šiuo atveju žemės sklypo, gyvenamojo namo bei pastato dalis), bet ir teisė į jį (idealioji dalis) (CK 1.112 str., 6.306 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-09-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2006, 2007-12-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-542/2007). Taigi teismų praktikoje pripažįstama, kad pirkimo–pardavimo sutarties dalykas gali būti taip pat ir turtinės teisės, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad skolininko idealiosios dalies bendrame turte nustatymas yra pakankamas, kad būtų galima iš jo išieškoti.
Kai skolininko, kaip bendrosios dalinės nuosavybės dalyvio, dalis yra žinoma, priverstinio vykdymo metu naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi tvarka pagal CPK 667 str. 2 d. neprivalo būti nustatoma. Pažymėtina, kad šia nuostata nėra apribojama bendraturčių teisė bendru susitarimu nustatyti naudojimosi daikto konkrečiomis dalimis tvarką (CK 4.81 str. 1 d.), nesusitarus – įgyvendinti šią teisę teismine tvarka (CK 4.75 str. 1 d.). Be to, įstatyme įtvirtinta galimybė ir pačiam kreditoriui ginčo teisena reikalauti atidalyti skolininko dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės taip, kad iš jos būtų galima išieškoti (CK 4.80 str. 3 d.), nors nustatyti naudojimosi tvarką visų pirma turi būti suinteresuotas pats skolininkas – tą padarius, atsiranda galimybė jam priklausančią turto dalį realizuoti už aukštesnę kainą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-12-05 nutartis, civilinės bylos Nr. 3K-3-542/2007). Atsižvelgiant į tokius kasacinio teismo išaiškinimus, darytina išvada, kad naudojimosi tvarkos nustatymas gali būti atliekamas vėliau, jeigu tam kiltų poreikis, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pareigos, nustačius skolininko idealiąją dalį bendrojoje sutuoktinių nuosavybėje, nustatyti ir naudojimosi skolininkui priklausančio nekilnojamojo turto dalimi tvarką. Pažymėtina, kad tiek išieškotojas, tiek skolininkas siekdami turto dalį parduoti už aukštesnę kainą, turi teisę tartis su bendrosios nuosavybės dalyviais dėl naudojimosi daiktu tvarkos nustatymo arba kreiptis dėl šios teisės įgyvendinimo į teismą ginčo teisenos tvarka.
Apeliantas V. V. skundžiamos nutarties neteisėtumą grindžia dar viena aplinkybe, kad teismas išnagrinėjo pareiškėjo prašymą dėl turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo, teismo posėdyje nedalyvaujant suinteresuotam asmeniui R. V.. Išaiškintina, kad pagal CPK 593 str. ir 667 str. nuostatas pareiškimas dėl skolininko dalies nustatymo yra nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas būtinas. CPK 593 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad suinteresuotų asmenų neatvykimas į žodinį pareiškimo nagrinėjimą nekliudo jį išnagrinėti iš esmės. Bylos duomenimis, suinteresuoti asmenys V. V. ir R. V. atsiliepimų į pareiškimą per teismo nustatytą terminą nepateikė. Pirmosios instancijos teismas 2013-08-30 nutartimi nusprendė pareiškėjo pareiškimą nagrinėti žodinio proceso tvarka, paskyrė teismo posėdį, informavo pareiškėją ir suinteresuotus asmenis. R. V. į 2013-09-06 teismo posėdį neatvyko, jos atstovas pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, teismas 2013-09-06 protokoline nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą, tačiau suinteresuotas asmuo R. V. į 2013-09-26 teismo posėdį taip pat neatvyko, bet vėl pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą. Įvertinęs šias aplinkybės apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad suinteresuotas asmuo R. V. nepasinaudojo jai suteikta teise dalyvauti teismo posėdyje. Be to, pažymėtina tai, kad, pagal CPK 246 straipsnį, liga, atostogos, šalies atstovo užimtumas kitose bylose, kitoks užimtumas savaime nėra svarbi priežastis, pateisinanti neatvykimą į teismo posėdį. Pažymėtina, kad suinteresuotas asmuo R. V. negalėdama dalyvauti teismo posėdyje galėjo savo nuomonę ir argumentus pateikti teismui raštu. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad suinteresuoto asmens neatvykimas į teismo posėdį nekliudė teismui išnagrinėti bylą iš esmės ir suinteresuoto asmens procesinės teisės nebuvo pažeistos. Atmestinas apelianto V. V. argumentas, kad jam nebuvo suteikta teisė pateikti siūlymą dėl turto dalies naudojimo, apeliantas dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, todėl visus argumentus bei siūlymus dėl skolininko turto dalies nustatymo, naudojimo galėjo pateikti teismo posėdžio metu, taip pat juos galėjo pateikti raštu. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad suinteresuotų asmenų teisės būti išklausytiems principai nebuvo pažeisti (CPK 17 str., 42 str. 1 d.).
Kiti atskirųjų skundų argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines ir materialines teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią atskirųjų skundų argumentais keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336–339 straipsniais, teismas
nutaria:
Skuodo rajono apylinkės teismo 2013-09-26 nutartį palikti nepakeistą.