Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo A. G. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys S. G., Vilniaus miesto 36-ojo Notaro biuro notarė J. D.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu papildomai pažymėjo, jog pareiškėjo materialinė padėtis sunki, pareiškėjas yra išlaikomas valstybės. Dėl turimų sveikatos problemų pareiškėjas negali savarankiškai susirasti darbo, o gaunamų pajamų nepakanka pareiškėjo būtiniausiems poreikiams patenkinti. Prašė pareiškėjo pareiškimą tenkinti.

Suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto 36-ojo Notaro biuro notarei J. D. apie teismo posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai. Iki teismo posėdžio pradžios gautas suinteresuoto asmens notarės J. D. prašymas bylą nagrinėjant suinteresuotam asmeniui notarei J. D. nedalyvaujant. Byla nagrinėjama suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto 36-ojo Notaro biuro notarei J. D. nedalyvaujant.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. sausio 13 d. sprendimu pareiškėjo A. G. pareiškimą atmetė. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 20 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 13 d. sprendimas panaikintas ir bylą perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas yra V. G. ir A. P. sūnus (b. l. 4-5). Pareiškėjo tėvas V. G. mirė 2016 m. gegužės 20 d. (b. l. 3). Gyventojų registro tarnybos duomenimis, pareiškėjas gyvena (duomenys neskelbtini), yra nevedęs, vaikų neturi (b. l. 5). 2016 m. rugpjūčio 19 d. pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus miesto 36-ojo notaro biuro notarę J. D. dėl privalomosios palikimo dalies nustatymo (b. l. 6). Remiantis 2006 m. sausio 27 d. Specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio nustatymo pažyma, pareiškėjui nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis nuo 2006 m. sausio 27 d. iki 2040 m. balandžio 3 d. (b. l. 7). Iš byloje pateiktos 2006 m. sausio 27 d. Darbingumo pažymos Nr. 0057516 matyti, jog pareiškėjas yra nedarbingas, netekęs 90 proc. darbingumo (b. l. 8). Pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2016 m. rugpjūčio 19 d. pažymą Nr. 9579, pareiškėjui kaip neįgaliajam, remiantis Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymu ir 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu, nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. liepos 1 d. paskirta po 210,00 Eur šalpos pensijos, nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d. po 216,00 Eur šalpos pensijos, nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2042 m. lapkričio 1 d. – po 224,00 Eur šalpos pensijos (b. l. 9). Remiantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2016 m. rugpjūčio 19 d. pažyma Nr. 9580, pareiškėjui Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymo ir 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo pagrindu, nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. liepos 1 d. po 105,00 Eur priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos, nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d. – po 108,00 Eur, nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2042 m. lapkričio 1 d. – po 112,00 Eur (b. l. 10). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2016 m. liepos 28 d. duomenimis, pareiškėjo nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus, esančius Lietuvos Respublikos teritorijoje, neįregistruotos (b. l. 11). Iš byloje esančio 2018 m. sausio 16 d. Administracinių nusižengimų registro išrašo matyti, kad pareiškėjui už 2015 m. rugsėjo 2 d. už padarytą administracinį teisės pažeidimą (įsigijimą cigarečių, nepaženklintą banderolėmis) buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, Šalčininkų rajono apylinkės teismo nutarimu paskirta nuobauda (b. l. 77-78). 2016 m. liepos 29 d. Medicinos dokumentų išrašo duomenimis, pareiškėjui diagnozuota simptominė epilepsija, dažni daliniai kompleksiniai su antrine generalizacija priepuoliai, abiejų akių įgimta glaukoma, dešinės akies trumparegystė su astigmatizmu, kairės akies subatrofija, pareiškėjas serga nuo vaikystės, yra aklas, jam reikalinga pagalba apsitarnavimui, pareiškėjui konstatuota kaktinių skilčių atrofija (b. l. 80-81). Pareiškėjas buvo teistas. 2018 m. sausio 23 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį duomenimis, pareiškėjas 1994 m. gegužės 16 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl vagystės, jam paskirta 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, 1996 m. spalio 17 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu dėl vagystės padarymo, jam paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė su turto konfiskavimu, 1998 m. vasario 18 d. vadovaujantis Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 1540 „Dėl malonės suteikimo“ laisvės atėmimo bausmė buvo sumažinta vieneriais metais, 1999 m. spalio 19 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu dėl vagystės, paskirta subendrinta 1 metų ir 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmė su turto konfiskavimu, 2000 m. vasario 14 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi, remiantis Lietuvos Respublikos 2000 m. balandžio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1619 „Dėl amnestijos akto“ 1 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pareiškėjas buvo atleistas nuo bausmės (b. l. 26, 87-89). Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro išrašo duomenimis, pareiškėjas nuosavybėje transporto priemonių neturi (b. l. 93). Sodros duomenimis, pareiškėjas nedirba (b. l. 100).

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, pareiškėjo tėvui V. G. nuosavybės teise priklausė pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) bei 1/2 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (b. l. 103-106). Taip pat, remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, pareiškėjo motinai A. P. nuosavybės teise priklauso 10000/49600 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini),1/6 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), butas (duomenys neskelbtini) ir statiniai (duomenys neskelbtini) (b. l. 108-112). V. G. 2005 m. birželio 10 d. surašė testamentą S. G. naudai (b. l. 113-14).

Testamento laisvės principas leidžia palikėjui savo nuožiūra priimti sprendimą dėl palikimą sudarančio turto – palikti jį bet kuriems civilinės teisės subjektams, paskirstyti dalimis, susieti paveldėjimo teisę su kokios nors prievolės įvykdymu ar apskritai nepriimti jokio sprendimo palikimo klausimu. Šis principas gali būti ribojamas tik įstatyme nustatytais atvejais. Vienas iš tokių atvejų įtvirtintas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.20 straipsnio 1 dalyje, kai palikėjas artimiausius šeimos narius, kuriems būtina parama, be adekvačios priežasties nušalina nuo palikimo, valstybė turi įsikišti į paveldėjimo santykius ir apginti tokius šeimos narius, suteikdama jiems teisę į privalomąją palikimo dalį. CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palikėjo vaikai, sutuoktinis, tėvai, kuriems palikėjo mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, turi teisę į privalomąją palikimo dalį ir šios dalies dydį. Šios įstatymo nuostatos taikytinos tik tuo atveju, kai paveldima pagal testamentą. Taigi įstatymų leidėjas, įtvirtindamas teisę į privalomąją palikimo dalį, atitinkama apimtimi apribojo testamento laisvės principo veikimą. Įstatymų leidėjo nustatyta, kad teisę į privalomąją palikimą dalį turi tik CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatyti asmenys, kuriems palikėjo mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, o testatorius šiems asmenims neskyrė turto arba skyrė mažiau negu pusę tos dalies, kuri tektų paveldint pagal įstatymą. Pažymėtina, kad ši teisė nesiejama su mirusiojo teiktu išlaikymu, todėl kadangi teisė į privalomąją palikimo dalį nesiejama su mirusiojo teiktu išlaikymu, tai viena ši aplinkybė taip pat nėra reikšminga sprendžiant klausimą dėl tokios teisės įgijimo.

Išlaikymo reikalingumas nustatomas taikant bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo imperatyvus (CK 1.5 straipsnis), taip pat proporcingumo principą (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), pagal kurį teisės negali būti ribojamos labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti. Kasacinio teismo praktikoje gana išsamiai aptarti išlaikymo reikalingumui konstatuoti būtini kriterijai: klausimas dėl išlaikymo reikalingumo spręstinas teismui įvertinus visas palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens gautas pajamas, galimybes jų gauti, turėtą turtą ir turtines teises, taip pat tokio asmens konkrečius poreikius, sudarančius būtinų gyvenimo reikmių visumą.

Klausimas dėl išlaikymo reikalingumo gali būti teigiamai išspręstas tik teismui įvertinus visą palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens turtinę padėtį ir konstatavus, kad jis savo pajamomis ir jam priklausančiu turtu neturi galimybės patenkinti būtinų savo poreikių. Tuo tikslu teismas turi nustatyti: a) kokį turtą, įskaitant nekilnojamąjį ir kilnojamąjį, asmuo, pretenduojantis į privalomąją palikimo dalį palikimo atsiradimo dieną valdė nuosavybės teise; ar gyveno (gyvena) testatoriui priklausančiose gyvenamosiose patalpose; kur deklaravo savo gyvenamąją vietą; ar turi kitą gyvenamąją vietą; b) kokias pajamas toks asmuo gavo palikimo atsiradimo dieną ir kokias galimybes turėjo gauti didesnes pajamas, ar jis išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms ir konkretiems tokio asmens poreikiams; c) kokia asmens sveikatos būklė, jo socialinis statusas, susiję su teisėmis gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą. Pažymėtina, jog asmens nedarbingumas yra reikšmingas sprendžiant dėl įpėdinio atitikties CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatytam subjektiškumo kriterijui, bet įrodinėjimo dalykas negali būti apribojamas vien šiuo faktu, todėl būtina įrodyti minėtas aplinkybes, kad palikėjo mirties dieną nedarbingas įpėdinis neturėjo pakankamai turto ir pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms patenkinti, todėl jam buvo reikalingas palikėjo išlaikymas. Konstatavus, kad asmuo palikimo atsiradimo metu buvo atitinkamos būklės, kai jam reikalinga parama, reikia įvertinti ir tai, kad tokioje situacijoje jis įgyja ir teisę į paramą. Teismai, vertindami išlaikymo reikalingumą pareiškėjui palikimo atsiradimo metu, turi įvertinti, ar jis išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-173/2009; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. T. v. S. T., bylos Nr. 3K-3-183/2009; 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. I. K., bylos Nr. 3K-3-106/2013).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjo tėvo V. G. mirties dieną (t. y. 2016 m. gegužės 20 d.) pareiškėjo gaunamas pajamas sudarė 224,00 Eur dydžio šalpos pensija ir 112,00 Eur dydžio tikslinė kompensacija, palikimo atsiradimo metu pareiškėjas buvo nedarbingas (pareiškėjo darbingumą sudarė 10 proc.), nuosavybės teise pareiškėjas neturėjo nekilnojamojo turto. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, jei byloje paaiškėja aplinkybės, jog išlaikymo reikalingumą įrodinėjantis asmuo pats kaltais veiksmais sukūrė savo sunkią materialinę padėtį (piktnaudžiaudamas alkoholiu, tyčia susižalojęs, iššvaistęs turėtą turtą ir pan.), teismas turi įvertinti šias aplinkybes ir spręsti, ar jos nesudaro pagrindo netenkinti prašymo nustatyti išlaikymo reikalingumo faktą, būtiną siekiant įgyti teisę į privalomą palikimo dalį. Būtinybė spręsti tokį klausimą kyla todėl, kad asmens, tik dėl savo sąmoningų kaltų veiksmų tapusio nepajėgaus apsirūpinti pragyventi būtinomis lėšomis, pretendavimas į palikimo privalomąją dalį neatitiktų proporcingumo, geros moralės, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.2, 1.5 straipsniai) ir CK 5.20 straipsnio 1 dalies paskirties – užtikrinti tų materialinės padėties požiūriu silpniausių šeimos narių, kurie tokioje padėtyje atsidūrė dėl objektyvių, nuo jų valios nepriklausančių priežasčių, teisių ir teisėtų interesų apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-173/2009; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. T. v. S. T., bylos Nr. 3K-3-183/2009; kt). Pažymėtina, jog byloje nėra pakankami duomenų, jog pareiškėjas pats kaltais veiksmais sukūrė savo sunkią materialinę padėtį. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Formuodamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikant CPK 176 ir 185 straipsnius praktiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. T. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Privati valda“ v. Ž. G., bylos Nr. 3K-3-18/2008).

Teismas siūlė šalims pateikti papildomus įrodymus į bylą (CPK 179 str.). Tačiau, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie konkrečius poreikius, sudarančius būtinų gyvenimo reikmių visumą. Vien liudytojos A. P. (pareiškėjo motinos) parodymai, kurie nėra konkretūs, nepakankami pareiškėjo poreikiams įrodyti (CPK 178 str.). Pažymėtina, jog pareiškėjo tėvo V. G. turėtas turtas (priestatas esantis (duomenys neskelbtini)) buvo vienintelis gyvenamasis būstas, žemės sklypas (duomenys neskelbtini), valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise, o pareiškėjo tėvo V. G. gaunamos pajamos (150,00 Eur nedarbingumo pašalpa) per mėnesį buvo ženkliai mažesnės nei pareiškėjo pajamos. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendžia, jog pareiškėjo gaunamos pajamos jo tėvo V. G. mirties dieną buvo pakankamos save išlaikyti. Kita vertus, pareiškėjo tėvas neturėjo finansinių galimybių teikti išlaikymą pareiškėjui. Vien faktas, jog pareiškėjas palikimo atsiradimo metu buvo neįgalus, o jo gaunamos pajamos nebuvo didelės, nesant duomenų apie pareiškėjo būtiniausius poreikius, nesudaro pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui palikimo atsiradimo metu buvo būtinas išlaikymas. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo pareiškimas atmestinas kaip neįrodytas.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškimą atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.