Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-176-464/2021

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-03-16
Bylos Nr.: e2A-176-464/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-47-3-01048-2019-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vilija Mikuckienė, Dalia Kačinskienė, Vytautas Zelianka
Ieškovas: R. S. L., G. V. L.
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei „Entafarma“, notarei Snieguolei Kaplerienei
Trečiasis asmuo: AIG Europe Limited
Advokatai: Laura Augytė-Kamarauskienė

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-176-464/2021Teisminio proceso Nr. 2-47-3-01048-2019-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.6; 2.1.2.4.2.7; 2.1.3.3.1; 2.6.1.2 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. kovo 16 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Mikuckienės ir Vytauto Zeliankos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų R. S. L. ir G. V. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2572-852/2020 pagal ieškovų R. S. L. ir G. V. L. ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Entafarma“ ir notarei Snieguolei Kaplerienei dėl vekselio pripažinimo nesudarytu ir vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys AIG Europe Limited (Finland branch) ir antstolis Vaidas Drungilas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai R. S. L. ir G. V. L. 2019 m. rugpjūčio 23 d. kreipėsi į Telšių apylinkės teismą su ieškiniu, prašydami pripažinti nesudarytu 2010 m. lapkričio 23 d. ieškovų atsakovei UAB „Entafarma“ išduotą paprastąjį vekselį, taip pat pripažinti negaliojančiu Vilniaus 37-tojo notarų biuro notarės S. Kaplerienės 2011 m. sausio 3 d. išduotą paprastojo vekselio vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. SK-02).

2. Ieškinyje nurodė, kad atsakovė UAB „Entafarma“ tiekė IĮ „R. L. vaistinė“ vaistus. Vaistinės skolai 2010 m. lapkričio 1 d. išaugus iki 178 178,80 Lt, atsakovė pareikalavo iš įmonės savininko, ieškovo R. S. L., pasirašyti 178 000 Lt sumos vekselį, kitu atveju prekių nebetieks. Ieškovai R. S. L. ir G. V. L., kaip laiduotoja, 2010 m. lapkričio 23 d. pasirašė vekselį, kurį atsakovė UAB „Entafarma“ 2011 m. sausio 3 d. pateikė notarei, o notarės išduotą vykdomąjį įrašą – antstoliui. Antstolis 2011 m. sausio 26 d. areštavo visą turtą ir sąskaitas. Pasak ieškovų, per 2011 metus nepavykus surasti pastatui pirkėjo, 2012 m. spalio mėnesį jį už skolas buvo siūloma perimti atskovei UAB „Entafarma“. Tačiau atsakovė atsakyti delsė, skolos vis augo, todėl 2013 m. kovą ieškovai buvo priversti paskelbti vaistinės bankrotą. Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-734-154/2013, IĮ „R. L. vaistinė“ iškelta bankroto byla, o 2015 m. gegužės 25 d. bankrutavusi įmonė išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Telšių apylinkės teismo 2019 m. gegužės 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2FB-1792-971/2019, bankroto byla buvo iškelta ir G. V. L. bei R. S. L..

3. Ieškovų teigimu, pasirašydami ginčijamą vekselį jie nežinojo, kokias teisines pasekmes jis sukels, suklydo dėl jo esmės bei padarinių. Pinigų iš atsakovės pagal šį vekselį jie faktiškai negavo, o paskolos sutartis pripažįstama sudaryta tik nuo daiktų ar pinigų perdavimo momento (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 2 dalis). Atsakovė UAB „Entafarma“ piktnaudžiauja vekselio teisiniais ypatumais (prievolės abstraktumu), nepagrįstai jį vertindama kaip savarankišką ieškovo (fizinio asmens) skolą ir vykdydama šios skolos išieškojimą, nors ne tik paskolos, bet ir jokių kitų sandorių, kurių pagrindu galėtų atsirasti ieškovo savarankiška prievolė sumokėti atsakovei 178 000 Lt, šalys nebuvo sudariusios. Tarp ieškovo turėtos vaistinės ir atsakovės buvo susiklostę ilgalaikiai draugiški verslo santykiai, ieškovas pasitikėjo ilgamečiu verslo partneriu ir vekselį išrašė dėl apgaulės bei suklydimo (CK 1.90, 1.91 straipsniai), atsakovei (vekselio gavėjai) veikiant nesąžiningai ir ieškovų nenaudai. Mano, kad vekselio pasirašymo bei G. V. L. laidavimo atsakovė reikalavo kaip papildomos vaistinės prievolių užtikrinimo priemonės, šiai negalint atsiskaityti už prekes, nors pagal įstatymus vekselis negali būti vertinamas kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas. Šis vertybinis popierius atlieka kitokias funkcijas, iš kurių pagrindinė – atsiskaitymo. Atsakovei pareikalavus vekselio pasirašymo kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo būdo, tokia vekselio paskirtis pažeidžia ieškovų teises ir interesus, taigi vekselis panaikintinas dar ir CK 1.80 straipsnio pagrindu.

Žemesnės instancijos teismas

4. Telšių apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nutartimi ši civilinė byla buvo perduota nagrinėti pagal teismingumą Vilniaus apygardos teismui. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugsėjo 20 d. nutartimi bylą grąžino nagrinėti Telšių apylinkės teismui, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-62-790/2020 Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 20 d. nutartis panaikinta ir byla perduota toliau nagrinėti šiam teismui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. liepos 3 d. sprendimu ieškovų R. S. L. ir G. V. L. ieškinį atmetė.

6. Teismas nustatė, kad ieškovas R. S. L. 2010 m. lapkričio 23 d. išdavė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo besąlygiškai įsipareigojo 2010 m. gruodžio 23 d. sumokėti atsakovei UAB „Entafarma“ sumą, sudarančią 178 000 Lt (51 552,36 Eur). Vekselyje už vekselio davėją laidavo ieškovė G. V. L.. Ieškovo išduotas paprastasis neprotestuotinas vekselis buvo realizuotas kaip vertybinis popierius įstatymo nustatyta tvarka. Šio vekselio pagrindu notarė S. Kaplerienė 2011 m. sausio 3 d. išdavė vykdomąjį įrašą, kuriuo reikalaujama solidariai iš skolininko ir laiduotojos išieškoti kreditorei per vekselio apmokėjimo terminą nesumokėtą vekselio sumą.

7. Teismas visų pirma pažymėjo, kad ieškovai, prašydami vekselį pripažinti nesudarytu, remiasi tuo, jog šis buvo išduotas paskolos sutarties, pagal kurią paskolos dalykas jiems neperduotas, pagrindu. Teismas pripažino neįrodytais tokius ieškovų argumentus, kad ginčijamas vekselis buvo išduotas būtent paskolos sutarties pagrindu, todėl, atitinkamai, nesutiko ir su jų pozicija, jog, neatsiradus paskolos santykiams, laikomas nesudarytu ir pats vekselis. Iš ieškinyje dėstomų faktinių aplinkybių teismas sprendė, kad (1) atsakovė UAB „Entafarma“ tiekė prekes ieškovo IĮ „R. L. vaistinė“, (2) vekselio išdavimo metu iš tiekimo teisinių santykių atsiradusi individualios įmonės skola buvo reali ir tikra, (3) vekselio išdavimo pagrindu tapo būtent šios iš prekių tiekimo atsiradusios skolos perkėlimas ieškovui, bet ne paskolos santykiai, juolab kad ieškovai konkrečiai nepaaiškino, kodėl atsakovė jiems turėjo perduoti pinigus. Ieškovo teiginius, kad taip jis būtų atsiskaitęs su atsakove už savo individualios įmonės skolą, teismas įvertino kaip neprotingus ir nerealius. Ieškovams neįrodžius, kad vekselis buvo išduotas neegzistuojančios prievolės pagrindu, teismas nenustatė ir pagrindo pripažinti šį vekselį nesudarytu.

8. Taip pat teismas atmetė ir ieškovų argumentus, kad vekseliu buvo užtikrintas R. S. L. individualios įmonės prievolės vykdymas, o atsakovė piktnaudžiavo tokia padėtimi, realiai vykdydama skolos išieškojimą iš dviejų skolininkų. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovė UAB „Entafarma“ realiai išsiieškojo skolą iš IĮ „R. L. vaistinė“ ir papildomai reikalauja tos pačios skolos iš vekselio davėjo. Ir nors individualios įmonės bankroto byloje buvo patvirtintas kreditorės UAB „Entafarma“ reikalavimas, tai savaime nereiškia, kad skola buvo išieškota. Priešingai, Šiaulių apygardos teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendime dėl IĮ „R. L. vaistinė“ pabaigos (civilinė byla Nr. B2-203-569/2015) konstatuota, kad likęs nepadengtas kreditorės UAB „Entafarma“ reikalavimas yra 55 723,38 Eur.

9. Teismas pritarė atsakovės pozicijai dėl faktinio šalių elgesio, kuris patvirtina vekseliu realizuotą jų susitarimą dėl įmonės skolos perkėlimo jos savininkui. Tokio susitarimo buvimu, teismo vertinimu, leidžia įsitikinti ir labai trumpas vekselio apmokėjimo terminas (vienas mėnuo), nors šalims buvo žinoma apie ribotas ieškovų galimybes sumokėti skolą per tokį trumpą laikotarpį. Taigi, iš esmės vekseliu buvo siekiama pradėti išieškojimą iš ieškovo ir tuo pačiu susilaikyti nuo išieškojimo iš jo individualios įmonės. Vykdomasis įrašas nedelsiant, t. y. 2011 m. sausio 4 d., buvo pateiktas antstoliui V. Drungilui priverstiniam vykdymui, tuo pat metu atsakovei prašant antstolio susilaikyti nuo individualios įmonės turto areštų. Šalys byloje taip pat neginčijo ir tokios aplinkybės, kad ir po vekselio pasirašymo atsakovė UAB „Entafarma“ toliau tiekė prekes ieškovo individualiai įmonei ir kad įmonės veikla nebuvo suvaržyta dėl buvusio jos įsiskolinimo.

10. Remdamasis sprendime cituojama kasacinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad vekselio išdavimo pagrindu pripažįstant įvykusį skolos perkėlimą (novaciją pagal CK 6.141 straipsnio 1 dalį), laikytina, jog ieškovo įsipareigojimų vykdymo neįtakoja jo individualios įmonės bankrotas, kadangi fizinio asmens prievolės savaime dėl jo individualios įmonės bankroto nepasibaigia; teismui patvirtinus kreditoriaus reikalavimą individualios įmonės bankroto byloje, kai reikalavimas yra kilęs iš sandorio, sudaryto ne su įmone, o su įmonės savininku kaip fiziniu asmeniu, bei negavus šio reikalavimo patenkinimo, įmonės savininko prievolės išlieka. Teismas konstatavo, kad ir nagrinėjamos bylos atveju išieškojimo vykdymas pagal vekselį bei jo pagrindu išduotą vykdomąjį įrašą įstatymams neprieštarauja.

11. Pasisakydamas dėl vekselio sudarymo galimai suklydus, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovai savo suklydimo esmės aiškiai neapibrėžia, o suklydimo aplinkybes bei priežastis aiškina prieštaringai. Teismas nesutiko su ieškovais, kad jie vekselio išdavimo metu galėjo tikėtis, jog UAB „Entafarma“ jiems perduos vekselyje nurodytą pinigų sumą, t. y. paskolins pinigus. Patys ieškovai neginčijo, kad individuali įmonė, t. y. neribotos atsakomybės juridinis asmuo, už kurio skolas atsako jos savininkas, jau buvo skolinga atsakovei UAB „Entafarma“ vekselyje nurodytą sumą, todėl ieškovai dėl prievolės dalyko negalėjo suklysti. Nors ieškovai teigia suklydę ir dėl to, kad jie galvojo, jog atsakovė nesieks išieškoti skolos du kartus, teismas tokių argumentų taip pat nevertino kaip suklydimo dėl faktų, buvusių sandorio sudarymo metu. Šiame kontekste teismas aktualia pripažino dar ir tokią aplinkybę, kad ieškovai savo teisių negynė beveik 9 metus, todėl nesutiko su ieškovais, jog sandorio aplinkybės jiems buvo neaiškios ir dėl jo sudarymo jie klydo.

12. Kaip nepagrįstus teismas atmetė ir tokius argumentus, kad vekselis buvo pasirašytas dėl atsakovės UAB „Entafarama“ ieškovams daromo ekonominio spaudimo bei grasinimų iškelti individualiai įmonei bankroto bylą. Įmonei nevykdant sutartinių įsipareigojimų kreditorė turėjo teisę kreiptis dėl skolos išieškojimo, be to, pats įmonės savininkas, esant įmonės nemokumui, turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto. Todėl nurodyti atsakovės ketinimai dėl skolos išsiieškojimo nėra realus grasinimas ar ekonominis spaudimas, dėl kurio sandoris galėtų būti pripažintas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu. Įvertinęs dar ir tai, kad individualios įmonės savininkas pagal įstatymą atsako už jam priklausančios įmonės skolas, teismas konstatavo, jog ieškovo išduotas vekselis nesukūrė naujos aiškiai neproporcingos ar neprotingos prievolės. Kitokio neteisėto ar neleistino atsakovo spaudimo teismas nenustatė, juolab kad IĮ „R. L. vaistinė“ turėjo ir kitų kreditorių, o dėl bankroto įmonei iškėlimo 2013 m. kovo 12 d. į teismą kreipėsi pats įmonės savininkas.

13. Kadangi ieškovai savarankiškų pagrindų, dėl kurių turėtų būti panaikintas vykdomasis įrašas, nenurodė, šį reikalavimą pareikšdami kaip išvestinį iš pagrindinio reikalavimo dėl vekselio pripažinimo nesudarytu, o jo teismas netenkino, atitinkamai, buvo atmestas ir išvestinis ieškinio reikalavimas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

14. Ieškovai G. V. L. ir R. S. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 3 d. sprendimą ir ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Skundžiamas teismo sprendimas yra šališkas, grindžiamas tik atsakovo atstovo paaiškinimais, o teismo išvados prieštarauja byloje surinktiems įrodymams.

14.2. Priešingai nei sprendė teismas, susitarimas dėl skolos perkėlimo nebuvo realizuotas, nes: 1) atsakovė vaistinei panaikino nuolaidas, vaistus tiekė nereguliariai, įmonės veikla buvo visiškai suvaržyta, taigi galima teigti, kad atsakovė privedė ieškovo individualią įmonę prie bankroto; 2) atsakovė pradėjo išieškojimą pagal vekselį ir nors vėliau išieškojimą sustabdė, tačiau iškėlus vaistinei bankroto bylą buvo dvi skolos – vaistinės pagal finansinės atskaitomybės dokumentus ir ieškovų pagal vekselį, o tai patvirtina, kad skola perkelta nebuvo; 3) bankroto byla vaistinei buvo iškelta dėl skolos atsakovei – UAB „Entafarma“ buvo pagrindinė kreditorė, skola jai buvo didesnė nei nurodyta vekselyje; 4) buvo iškelta ne fizinio asmens, o individualios įmonės bankroto byla.

14.3. Teismo išvada, kad vekselio išdavimo pagrindu pripažįstamas skolos perkėlimas – novacija, prieštarauja faktinėms aplinkybėms, bylos medžiagoje pateiktiems įrodymams ir CK 6.141 straipsniui: 1) prievolės pagal vekselį reikalavimo dalykas ir įvykdymo būdas iš esmės nesiskiria; 2) BIĮ „R. L. vaistinė“ nebuvo atleista nuo prievolės vykdymo; 3) be atsakovo atstovo paaiškinimų, kuris nedalyvavo vekselio pasirašymo metu, bylos medžiagoje nėra jokių užuominų apie novaciją.

14.4. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019, suformuota taisykle, vekselis laikytinas paprastu rašytiniu įrodymu, todėl, esant ginčui dėl vekselio įvykdymo, turėjo būti taikomos CK 6.70 straipsnio 2 dalies ir 6.875 straipsnio 3 dalies normos.

14.5. Byla nepagrįstai perduota nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 12 straipsnio 3 dalimi ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 3 straipsnio 7 dalimi, byla pagal analogiją privalėjo būti nagrinėjama bankroto bylą nagrinėjančiame teisme.

Atsiliepimas

15. Atsakovė UAB „Entafarma“ atsiliepime į ieškovų G. V. L. ir R. S. L. apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

15.1. Šios bylos teismingumo klausimas buvo išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 30 d. priimta nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-62-790/2020. Aplinkybe dėl teismingumo ieškovai nesirėmė bylą nagrinėjant teisme, todėl šia aplinkybe negali grįsti apeliacinio skundo (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Be to, FABĮ 12 straipsnio 3 dalis negali būti aiškinama plečiamai ir nenumato galimybės nagrinėti bankrutuojančių fizinių asmenų pareikštų ieškinių fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjančiame teisme.

15.2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtos civilinės bylos Nr. e3K-7-100-469/2019 faktinės aplinkybės visiškai skiriasi nuo šios bylos faktinių aplinkybių, nes minėtoje byloje kasacinis teismas sprendė dėl teisės normų, reglamentuojančių vekselio, nerealizuoto Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nustatyta tvarka (toliau – ĮPVĮ), teisinę reikšmę ir iš tokio vekselio kildinamų reikalavimų tenkinimo, aiškinimo bei taikymo; dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl šių teisės klausimų suvienodinimo; dėl įrodinėjimo taisyklių, kai ĮPVĮ nustatytas nerealizuoto vekselio pagrindu reiškiamas reikalavimas kildinamas iš paskolos teisinių santykių, aiškinimo ir taikymo. Nagrinėjamoje byloje vekselis buvo realizuotas, pateiktas vykdyti antstoliui ĮPVĮ nustatyta tvarka, o vekselio pagrindu notarės išduotas vykdomasis įrašas buvo pateiktas vykdyti antstoliui, kuris eilę metų vykdė išieškojimą iš ieškovų turto.

15.3. Bylos medžiaga ir pačių ieškovų elgesys po vekselio pasirašymo patvirtina, kad ieškovai ir atsakovė 2010 m. lapkričio mėnesį susitarė, jog: 1) R. S. L. perims vaistinės įsipareigojimus atsakovei; 2) už R. S. L. įsipareigojimų vykdymą atsakovei laiduos G. V. L.; 3) atsakovė toliau tieks prekes vaistinei; 4) ieškovams priklausantis nekilnojamasis turtas bus areštuotas atsakovės naudai, o ieškovai stengsis laisvu pardavimu realizuoti jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą ir, jį pardavę, atsiskaityti su visais savo kreditoriais, įskaitant atsakovę. Taigi, vekseliu buvo įtvirtinta asmeninė R. S. L. prievolė atsakovei. Priešingai nei tvirtina ieškovai, teismo padaryta išvada apie įvykusią novaciją yra pagrįsta ne tik atsakovės atstovo paaiškinimais, bet ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais, kurie patvirtina atsakovės ir apeliantų susitarimo dėl novacijos faktą.

15.4. Teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovė, išieškojusi skolą iš vaistinės, jos sumokėjimo reikalauja dar ir iš ieškovų. Šiaulių apygardos teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendime dėl vaistinės pabaigos yra konstatuota, kad likęs nepadengtas atsakovės reikalavimas yra 55 723,38 Eur. Todėl nepriklausomai nuo to, ar, ieškovams išdavus vekselį, įvyko novacija, ieškovai turi pareigą įvykdyti piniginę prievolę atsakovei, kuri nėra įvykdyta ir nėra pasibaigusi.

16. Trečiasis asmuo AIG Europe Limited (Finland branch) atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

16.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovų ieškinio dalį dėl vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiu atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą, juolab kad ieškovai vykdomąjį įrašą prašė pripažinti negaliojančiu tik kaip galimai netesėto vekselio teisinę pasekmę, jokių savarankiškų vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiu pagrindų savo ieškinyje nenurodę. Todėl šios skundžiamo teismo sprendimo dalies nėra pagrindo nei keisti, nei naikinti.

16.2. Dėl kitos sprendimo dalies, t. y. dėl ieškovų reikalavimo paprastąjį neprotestuotiną vekselį pripažinti nesudarytu / negaliojančiu, draudikas palieka spręsti apeliacinės instancijos teismui, kartu pareikšdamas, kad neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendime padarytų išvadų teisingumu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacijos ribų

17. Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia ieškinio faktinis pagrindas ir dalykas. Atitinkamai apeliacine tvarka nagrinėjamos ribas apibrėžia apeliacinio skundo turinys ir įstatyme tiesiogiai įtvirtinta apeliacinės instancijos teismo pareiga patikrinti, ar nėra absoliučių teismo sprendimų pagrindų (CPK 320 straipsnis).

18. Šioje byloje pirmosios instancijos teisme buvo keliamas klausimas dėl vekselio pripažinimo nesudarytu (pagrindinis reikalavimas) ir jo pagrindu išduoto vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiu (išvestinis reikalavimas). Apeliantai vekselio pasirašymą (išdavimą) grindė atsakovės UAB „Entafarma“ darytu ekonominiu spaudimu ir grasinimu kreiptis į teismą dėl bankroto bylos IĮ „R. L. vaistinė“ iškėlimo (CK 1.91 straipsnis), esminiu suklydimu, nesupratus vekselio išdavimo teisinių pasekmių (CK 1.90 straipsnis), bei CK 6.875 straipsnio 3 dalies nuostatomis, įrodinėdami vekselio nesudarymą neperdavus paskolos dalyko, t. y. jo išdavimą neegzistuojančios prievolės pagrindu.

19. Pirmosios instancijos teismas apeliantų ieškinį atmetė nenustatęs nei pagrindo pripažinti ginčijamą vekselį negaliojančiu pagal ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir teisės normas, nei pagrindo pripažinti šį vekselį nesudarytu. Kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų, apeliantai jame kelia netinkamai išspręsto bylos teismingumo ir byloje esančių įrodymų netinkamo įvertinimo klausimus, pirmosios instancijos teismui pripažinus, kad apeliantų prievolė atsakovei išduoto vekselio pagrindu šioje byloje nebuvo paneigta. Teisėjų kolegija dėl tokių apeliacinio skundo argumentų ir pasisako.

Dėl bylos teismingumo

20. Apeliaciniame skunde apeliantai tvirtina, kad, vadovaujantis FABĮ 12 straipsnio 3 dalimi ir CPK 3 straipsnio 7 dalimi, byla pagal analogiją privalėjo būti nagrinėjama bankroto bylą nagrinėjančiame teisme.

21. Kaip teisingai pažymima ir atsakovės UAB „Entafarma“ atsiliepime į apeliacinį skundą, šio konkretaus ginčo teismingumo klausimas jau yra išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-62-790/2020, kuri buvo priimta išnagrinėjus atsakovės UAB „Entafarma“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 20 d. nutarties šią civilinę bylą perduoti nagrinėti Telšių apylinkės teismui.

22. CPK 18 straipsnyje yra įtvirtintas įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo privalomumo principas, reiškiantis, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybės institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo momento (CPK 279 straipsnio 1 dalis, 331 straipsnio 6 dalis, 338 straipsnis).

23. Vadinasi, tiek minėtas procesinio teismo sprendimo privalomumo principas, tiek ir CPK 35 straipsnio 1 dalies nuostatos lemia, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 30 d. nutartyje pateikti išaiškinimai dėl šio ginčo nagrinėjimo konkrečiame teisme yra privalomi ir apeliantams, ir patiems teismams. Be to, įstatymų leidėjo valia, įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bylos perdavimo nagrinėti konkrečiam teismui, toje byloje priimti teismų sprendimai ir nutartys negali būti naikinami tuo pagrindu, kad teismas išnagrinėjo bylą pažeisdamas teismingumo taisykles (CPK 35 straipsnio 2 dalis). Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl bylos išnagrinėjimo ne tame teisme, kuris turėjo šį ginčą nagrinėti, viena vertus, nėra pagrįsti, kita vertus, ir teisiškai neaktualūs.

Dėl apeliantų asmeninės prievolės atsakovei atsiradimo

24. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad vekselio išdavimu įvyko įmonės skolos jiems perkėlimas (novacija) (CK 6.115, 6.141 straipsniai), teigdami, kad susitarimas su atsakove dėl vaistinės skolos jiems perkėlimo nebuvo realizuotas, nes BIĮ „R. L. vaistinė“ faktiškai nebuvo atleista nuo jos prievolės atsakovei vykdymo – egzistavo dvi skolos (vaistinės pagal finansinės atskaitomybės dokumentus ir jų pagal vekselį). Taip pat tvirtina, kad jokių duomenų (įrodymų) apie įvykusią novaciją, išskyrus atsakovės atstovo paaiškinimus, byloje nėra. Teisėjų kolegija ir su tokiais apeliantų argumentais negali sutikti.

25. Prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis vykdytų savo pareigą (CK 6.1 straipsnis). Prievolės atsiranda ne tik iš sandorių, bet ir iš kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2 straipsnis). Neabejotina, kad prievolės gali atsirasti ir iš vekselio. CK 1.105 straipsnyje vekselis apibrėžiamas kaip vertybinis popierius – dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui.

26. ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vekselis – vertybinis popierius, kuris išrašomas šio įstatymo nustatyta tvarka ir kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam. Vekselis gali būti įsakomasis arba paprastasis. Nurodyto straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad paprastasis vekselis – tai vekselis, kurio davėjas be sąlygų įsipareigoja vekselio turėtojui sumokėti vekselyje įrašytą sumą. Taigi, paprastojo vekselio išrašymas yra abstraktus vienašalis sandoris, įtvirtinantis besąlygišką vekselio davėjo mokėjimo pareigą, kuri yra vekselio turėtojo reikalavimo teisės atsiradimo teisinis pagrindas.

27. Kasacinio teismo praktikoje aiškinama, kad vekselio teisinės savybės lemia universalų šio vertybinio popieriaus naudojimą civilinėje apyvartoje: jis gali būti išduodamas vekselio davėjo piniginei skolai vekselio gavėjui patvirtinti (įforminti), piniginei skolai padengti (grąžinti, apmokėti), taip pat prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymui užtikrinti, suteikiant kreditoriui papildomą garantiją dėl to, kad skola jam bus grąžinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014; 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-219/2015; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433-378/2015; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-507-684/2018).

28. Kreditoriaus veiksmai, kuriais jis siekia teisėtomis priemonėmis apsaugoti savo interesus ar apsiginti nuo teisių pažeidimo, teisėti iš sutarties kylantys reikalavimai bei sutartyje numatyti jų nevykdymo padariniai, tokie kaip siūlymas skolininkui suteikti papildomas prievolės įvykdymo garantijas, kreipimasis į teismą dėl prievolės vykdymo, negali būti vertinami kaip ekonominis spaudimas ar realus grasinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2011; 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2012; 2014 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014).

29. Taigi vekselių, kaip prievolių užtikrinimo priemonės, naudojimas, priešingai nei savo procesiniuose dokumentuose tvirtina apeliantai, pats savaime neprieštarauja įstatymui, o kreditoriaus reikalavimas pateikti būtinas jo interesus užtikrinančias bei verslo riziką minimalizuojančias užtikrinimo priemones, antraip (tokių nepateikus) atsisakyti finansuoti įsiskolinusios įmonės veiklą ir be išankstino apmokėjimo jai neteikti prekių, negali būti vertinamas kaip nesąžiningas kreditoriaus veikimas. Todėl ir tokie apeliantų procesinių dokumentų teiginiai, kad pagal ginčijamą vekselį jų asmeninei prievolei už vaistinės skolas atsirasti objektyviai negalėjo būti jokio kito teisėto pagrindo, išskyrus paskolos sutartį, kuri šiuo konkrečiu atveju nebuvo sudaryta, nes atsakovė neperdavė jiems paskolos dalyko, aiškiai stokoja pagrįstumo.

30. Kaip yra nustatyta byloje, apeliantas R. S. L. buvo BIĮ „R. L. vaistinė“ savininkas, apeliantė G. V. L. – šios vaistinės direktorė. Individualią įmonę su atsakove UAB „Entafarma“ siejo prekių pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai pagal šalių sudarytą 2010 m. vasario 1 d. prekių pardavimo kreditan sutartį Nr. V-201002-61 (sutarties terminas iki 2011 m. sausio 31 d., su automatiniu pratęsimu, jeigu nė viena iš šalių neinformuoja kitos apie norą nepratęsti sutarties, sutarties 9.1 punktas). Apeliantai savo ieškinyje nurodė, kad 2010 m. lapkričio 1 d. su UAB „Entafarma“ suderinta BIĮ „R. L. vaistinė“ skola už pateiktas prekes pasiekė 178 178,80 Lt (51 604,15 Eur). Apeliantas R. S. L. asmeniškai 2010 m. lapkričio 23 d. atsakovei UAB „Entafarma“ išdavė paprastąjį vekselį, kuriuo besąlygiškai įsipareigojo 2010 m. gruodžio 23 d. (t. y. po mėnesio) sumokėti 178 000 Lt (51 552,36 Eur). Šiame vekselyje kaip laiduotoja pasirašė ir apeliantė G. V. L..

31. Taigi, ginčijamo vekselio išrašymo dieną individuali įmonė jau buvo skolinga atsakovei 178 000 Lt sumą. Ieškinyje nurodoma, kad atsakovė garantavo, jog vekselio išrašymas tebus formalumas, pinigus ji perves vaistinės skolai padengti, o skolingi liks ieškovai. Atsižvelgiant į tai, kad pati vaistinė neturėjo jokio nekilnojamojo turto, visas apeliantų vekselio išdavimo metu turėtas nekilnojamas turtas buvo įkeistas pačių apeliantų kreditoriams AB SEB bankui ir kredito unijai „Germanto lobis“, apeliantai dirbo vaistinėje ir gavo tik su darbo santykiais susijusias pajamas, akivaizdu, kad per vieną mėnesį apeliantai nebūtų turėję galimybių sumokėti atsakovei vekselyje nurodytą sumą. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismui, kad atsakovei, kaip verslininkei, nebuvo jokio ekonomine logika pagrįsto tikslo skolinti apeliantams sumą, kurios dydis atitiko jau buvusią vaistinės skolą, vadinasi, ir paskolos suteikimas negalėjo tapti ginčijamo vekselio išdavimo pagrindu.

32. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo sutikti su apeliantais, kad šalių susitarimas dėl apeliantų asmeninio įsipareigojimo už įmonės skolas, prisiimant asmeninę pareigą atlyginti vekselio pasirašymo momentu susidariusių skolą už vaistus, nebuvo sudarytas ir / arba faktiškai nebuvo įgyvendintas. Priešingai, vekselio išdavimo faktas yra nustatytas, o apeliantai suprato, ką jie ir patys nurodė savo ieškinyje, kad vaistinės skolos po vekselio išdavimo nelieka, o atsakovei skolingi pagal vekselį tampa apeliantai. Taip pat apeliantai neneigia, kad ir po vekselio išdavimo atsakovė toliau tiekė vaistinei prekes, už jas vaistinė pagal galimybes atsiskaitydavo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tarp BIĮ „R. L. vaistinė“ ir atsakovės UAB „Entafarma“ 2012 m. vasario 1 d. buvo sudaryta nauja prekių pardavimo kreditan sutartis Nr. V-2012-038, kurios sąlygos (su nežymiais pasikeitimais) iš esmės analogiškos buvusios sutarties sąlygoms (pavyzdžiui, vietoje minimalios 400 Lt be PVM užsakymo kainos susitarta dėl 500 Lt be PVM kainos, taip pat vietoje 0,05 proc. delspinigių susitarta dėl mažesnio delspinigių tarifo taikymo – 0,04 proc., numatyta, kad delspinigiai mokami tik atsakovei to pareikalavus; sutarties 6.2 punktas).

33. Pirmosios instancijos teismas kvalifikavo šalių teisinius santykius, kylančius iš vekselio, kaip susitarimą dėl novacijos, kai abiejų šalių valia buvo sukurta nauja apeliantų prievolė (įvyko novacija). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai tokios pirmosios instancijos teismo išvados nepaneigia. CK 6.115 straipsnyje nustatyta, kad trečiasis asmuo gali pagal sutartį su kreditoriumi perimti skolininko pareigas ir teises. Pagal šią normą skola perkeliama kreditoriui sudarius sutartį su trečiuoju asmeniu – naujuoju skolininku, kuris perima skolininko skolą, o kreditorių ir pradinį skolininką siejanti prievolė baigiasi. Skolos perkėlimui (lot. cessio debitis) skolininko sutikimo nereikia, išskyrus sutarties ar įstatymo nustatytas išimtis. Toks skolos perkėlimo būdas kartu yra ir novacija (CK 6.141 straipsnis), t. y. esamos prievolės pasibaigimas dėl naujos prievolės sukūrimo, o nauja prievolė, esant novacijai, gali reikšti ir skolininko pakeitimą nauju. Tokiu atveju pradinė prievolė išlieka, tik prievolės pasyvioji šalis – skolininkas – pakeičiama kitu asmeniu, skolą pagal prievolę perkeliant trečiajam asmeniui – naujajam skolininkui. Skolos perkėlimo iniciatyva gali kilti tiek iš skolininko, tiek iš kreditoriaus, tiek iš trečiojo asmens (CK 6.50, 6.116 straipsniai), tačiau jos perkėlimas galimas tik esant kreditoriaus sutikimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2011).

34. Nagrinėjamu atveju susitarimo dėl apeliantų besąlyginio įsipareigojimo atsakovei sudarymą ir tokios sutarties (susitarimo) realizavimą patvirtina ne tik išduotas vekselis, bet ir atsakovės atlikti teisiniai veiksmai, suėjus jo apmokėjimo terminui, taip pat jos veiksmai apelianto individualios įmonės bankroto procese.

35. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pagal vekselį 2011 m. sausio 3 d. buvo išduotas vykdomasis įrašas, kurio pagrindu antstolio V. Drungilo kontoroje užvesta vykdomoji byla Nr. 0047/11/00051 dėl skolos ir palūkanų iš apeliantų išieškojimo. Antstoliui adresuoto 2011 m. sausio 14 d. elektroninio laiško turinys patvirtina, kad atsakovė UAB „Entafarma“ prašė antstolio: (1) areštuoti tik fiziniams asmenims, t. y. R. S. L. ir G. V. L. priklausantį nekilnojamąjį turtą (nesvarbu, kad jis yra įkeistas hipotekos kreditoriui); (2) jokiu būdu neareštuoti minėtų fizinių asmenų atsiskaitomųjų sąskaitų; (3) nepradėti išieškojimo dėl 5 proc. metinių palūkanų, kol nebus išieškota pagrindinė skola; (4) antstoliui priklausantį užmokestį už vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje išieškoti vėliau, kai bus realizuotas turtas arba kitu būdu bus pabaigtas priverstinis skolos išieškojimas; (5) bet kokiu su skolininkų turtinių teisių apribojimu susijusiu klausimu pasitarti su išieškotoja arba jos atstovu. Iš antstolio V. Drungilo 2019 m. rugsėjo 6 d. parengtos pažymos matyti, kad antstolis areštavo tik apeliantams priklausantį ir kitiems asmenims jau įkeistą nekilnojamąjį turtą, o apeliantų banko sąskaitose esančios lėšos areštuotos nebuvo. Išieškotojos prašymu buvo taikytas vykdymo veiksmų atidėjimas iki 2013 m. balandžio 10 d., ir tik gavus prašymą vykdymo veiksmus atnaujinti pritaikytas areštas skolininkų sąskaitoms. Tačiau 2013 m. balandžio 14 d. vėl gautas išieškotojos prašymas vykdymo veiksmus atidėti bei panaikinti skolininkų sąskaitoms taikytus areštus, šios prašymas patenkintas, areštai panaikinti.

36. Iš atsakovės su pirmosios instancijos teismui su rašytiniais paaiškinimais pateiktų įrodymų – elektroninio susirašinėjimo, vykusio dar iki bankroto bylos vaistinei iškėlimo (2012 m. rugpjūčio 28 d., 2012 m. rugpjūčio 29 d., 2012 m. lapkričio 8 d., 2012 m. lapkričio 30 d., 2013 m. sausio 21 d.), taip pat nustatyta, kad apeliantas R. S. L. siekė parduoti turtą ir atsiskaityti su visais savo kreditoriais. Buvo parduodamos apeliantams nuosavybės teise priklausančios ir kredito unijai „Germanto lobis“ įkeistos 374,39 kv. m. komercinės prekybinės paskirties patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), apeliantas R. S. L. taip pat siūlė atsakovei perimti šias patalpas už kainą, padengiančią vaistinės skolą UAB „Entafarma“ bei jo įsipareigojimus kredito unijai už įkeistą turtą.

37. Kaip buvo minėta pirmiau, Šiaulių apygardos teismas 2013 m. kovo 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-734-154/2013 IĮ „R. L. vaistinė“ iškėlė bankroto bylą. Šio teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartimi bankroto byloje buvo patvirtintas ir UAB „Entafarma“ 198 794,71 Lt (174 408,58 Lt skola ir 24 386,13 Lt delspinigiai) kreditorinis reikalavimas. Kaip matyti iš individualios įmonės bankroto administratorei UAB „Vorulis“ adresuoto atsakovės 2013 m. balandžio 18 d. prašymo įtraukti ją į vaistinės kreditorių sąrašą, atsakovė šiame prašyme aiškiai nurodė, kad jai 198 794,71 Lt sumą yra skolingas vaistinės savininkas R. S. L. (bet ne bankrutavusi įmonė), šią skolą patvirtina 2010 m. lapkričio 23 d. vekselis ir jo pagrindu 2011 m. sausio 3 d. padarytas vykdomasis įrašas, pagal kurį antstolio V. Drungilo kontoroje yra užvesta vykdomoji byla. Būtent tokio turinio prašymo į įmonės bankroto bylą pateikimas taip pat teikia pagrindą nesutikti su apeliantų apeliacinio skundo argumentais, kad susitarimas dėl vaistinės skolos jiems perkėlimo nebuvo nei sudarytas, nei faktiškai įgyvendintas.

38. Dar daugiau, 2013 m. rugpjūčio 6 d. atsakovės ir apeliantės G. V. L., kuri į vaistinės bankroto bylą buvo įtraukta bendraatsakove, sudaryto susitarimo, pagal kurį apeliantė įsipareigojo atsisakyti savo 39 340 Lt kreditorinio reikalavimo civilinėje byloje Nr. B2-734-154/2013, o atsakovė įsipareigojo nereikšti apeliantei jokių pretenzijų, kylančių dėl 2012 m. balandžio 11 d., 2012 m. balandžio 17 d., 2012 m. gegužės 28 d., 2013 m. vasario 7 d. ir 2013 m. vasario 14 d. iš vaistinės kasos apeliantei atliktų mokėjimų 152 600 Lt sumai teisėtumo ir pagrįstumo, preambulės (A) dalyje taip pat yra aiškiai nurodoma, kad apeliantė G. V. L. 2010 m. lapkričio 23 d. paprastuoju vekseliu laidavo būtent už apelianto R. S. L. 178 000 Lt prievolę atsakovei, kitaip tariant, laidavo ne už vaistinės skolą.

39. Šiaulių apygardos teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. B2-203-569/2015 pripažinta, kad bankrutavusi IĮ „R. L. vaistinė“ pasibaigė, o jos bankroto byloje patvirtintas, tačiau nepatenkintas kreditorinis reikalavimas atsakovei UAB „Entafarma“ sudaro 55 723,38 Eur sumą (48 660,67 Eur kreditorinis reikalavimas be delspinigių ir 7 062,71 Eur delspinigiai).

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma, atsižvelgiant ir į tai, kad patys apeliantai iš vekselio jiems atsiradusios prievolės itin ilgą laiką (net 9 metus) neginčijo, o ją ėmė neigti tik tada, kai atsakovė negavo savo reikalavimų įmonės savininkui bei jo laiduotojai patenkinimo įmonės bankroto byloje, teikia pagrindą pritarti atsakovės ir pirmosios instancijos teismo pozicijai dėl ginčijamu vekseliu įtvirtinto šalių susitarimo tikslo – šiuo vekseliu šalys siekė perkelti vaistinės skolą jos savininkui. Sutiktina ir su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad vekselio išdavimas buvo žymiai platesnių bylos šalių susitarimų rezultatas. Šalių veiksmai iki vekselio išdavimo ir po to pakankamai aiškiai patvirtina šalių valią, t. y. pradinės skolininkės (BIĮ „R. L. vaistinė“) pakeitimą naujais skolininkais.

41. Šiame kontekste pažymėtina, kad net ir pripažinus, jog novacija neįvyko, tai visgi nepaneigtų apeliantų asmeninės prievolės atsakovei buvimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-395-611/2017, priimtoje sprendžiant šios bylos apeliantams kito jų kreditoriaus – AB SEB banko – pareikštą reikalavimą dėl skolos priteisimo, negrąžinus visos skolos skolininkui priklausančios individualios įmonės bankroto proceso metu (nepakakus individualios įmonės turto skolai grąžinti) ir individualią įmonę dėl bankroto likvidavus, jau yra pasisakyta, kad tokioje situacijoje įmonės savininko skola nepasibaigia. CK 6.128 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai juridinis asmuo (kreditorius arba skolininkas) likviduojamas, prievolė baigiasi, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys. Nei CK, nei ĮBĮ, nei kituose įstatymuose nėra nustatyta, kad pasibaigia individualios įmonės savininko prievolės, kurias jis asmeniškai prisiėmė, po jo įmonės likvidavimo dėl bankroto. Individualios įmonės likvidavimas dėl bankroto nereiškia ir nėra prilyginamas įmonės savininko bankrotui ir jo prievolių dėl bankroto pasibaigimui. Individualios įmonės savininko – fizinio asmens – prievolės, kurias jis prisiėmė kaip fizinis asmuo, bankroto procedūrų būdu pasibaigia FABĮ nustatyta tvarka, pagal kurią iškeliama bankroto byla nemokiam fiziniam asmeniui, atsiskaitoma su jo kreditoriais, atliekamos kitos fizinio asmens bankroto byloje procedūros ir tik tuomet fizinio asmens prievolės pasibaigia dėl bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-395-611/2017).

42. Apibendrinant argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas šį ginčą išsprendė teisingai, nepažeisdamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Kitokio skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo vertinimo nesuponuoja ir apeliantų apeliacinio skundo argumentai dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019, pateiktų išaiškinimų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nagrinėdamas bylas teismas aiškina ir taiko teisės normas ne a priori (iš anksto; nepatikrinus faktų), bet konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir siedamas šias su taikytina teisės norma. Todėl konkrečioje byloje suformuluotos taisyklės ir išaiškinimai precedentinę reikšmę turi tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas aukštesnės instancijos teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2006; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009).

43. Apeliantų nurodomos kasacinio teismo bylos Nr. e3K-7-100-469/2019 faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šios bylos faktinių aplinkybių. Nurodytoje kasacinio teismo nagrinėtoje byloje buvo sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių vekselio, nerealizuoto ĮPVĮ nustatyta tvarka, teisinę reikšmę ir iš jo kildinamų reikalavimų tenkinimą, aiškinimo ir taikymo bei kasacinio teismo praktikos dėl šių teisės klausimų suvienodinimo, taip pat dėl įrodinėjimo taisyklių, kai ĮPVĮ nustatytas nerealizuoto vekselio pagrindu reiškiamas reikalavimas kildinamas iš paskolos teisinių santykių, aiškinimo ir taikymo. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje vekselis buvo realizuotas ĮVPĮ nustatyta tvarka, jo pagrindu išduotas vykdomasis įrašas, pagal šį įrašą pradėtas priverstinis išieškojimas.

44. Atmestini kaip nepagrįsti (vien subjektyvia apeliantų nuomone grindžiami) ir apeliacinio skundo argumentai, kad skundžiamą teismo sprendimą priėmė šališkas teismas. Vien to, kad šalių ginčo išnagrinėjimo rezultatas netenkina apeliantų (yra jiems nepalankus), nenurodžius jokių konkrečių teismo šališkumą pagrindžiančių aplinkybių, nepakanka tokiam faktui konstatuoti. Priešingai nei teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, įvertino abiejų šalių argumentus ir įrodymus dėl vekselio išdavimo aplinkybių bei šio sandorio tikslų, padarydamas išvadą, kad atsakovės pozicija yra labiau tikėtina, negu apeliantų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

45. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Iš teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijusių byloje dalyvaujančių asmenų duomenis apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas pateikė tik trečiasis asmuo „AIG Europe Limited“, nurodydamas, kad patyrė 690 Eur bylinėjimosi išlaidas. Tai patvirtina advokatų profesinės bendrijos „Lexem“ 2021 m. sausio 25 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra Serija LEX Nr. 10617 ir trečiojo asmens „AIG Europe Limited“ pagal šią sąskaitą faktūrą 2021 m. sausio 29 d. atliktas mokėjimo pavedimas. Nors prašyme suteiktų paslaugų pobūdis įvardijamas abstrakčiai (pranešimų administravimas), tačiau byloje neginčijamai nustatyta, kad šios advokatų profesinės bendrijos advokatė Laura Augytė-Kamarauskienė trečiojo asmens vardu parengė ir pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, taigi teisinių paslaugų suteikimo faktas ir pobūdis nustatytas.

46. Vadovaujantis Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių (toliau – Rekomendacijos), 7 ir 8.11 punktais, trečiojo asmens prašomos priteisti 690 Eur bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nurodyto maksimalaus galimo priteisti dydžio (1 891,24 Eur), todėl šios faktiškai patirtos išlaidos iš apeliantų priteistinos trečiajam asmeniui lygiomis dalimis.

47. Kaip nurodyta pirmiau, Telšių apylinkės teismas 2019 m. gegužės 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2FB-1792-971/2019 apeliantams R. S. L. ir G. V. L. iškėlė bankroto bylą. Taigi, nors apeliantų apeliacinis skundas atmetamas, atsižvelgus į tai, kad šiuo metu apeliantai yra bankrutuojantys fiziniai asmenys, žyminis mokestis valstybei iš apeliantų nepriteisiamas (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų R. S. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir G. V. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui AIG Europe Limited (Finland branch) (juridinio asmens kodas FI24885827) 690 Eur (šešis šimtus devyniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Dalia KačinskienėVilija MikuckienėVytautas Zelianka