- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-06
- Bylos Nr.
- e2A-137-924/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-13-3-01083-2019-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bartninkas, Mindaugas Šimonis, Edvardas Paliokas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Mis bliss“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Milketa“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Edvardo Palioko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Mindaugo Šimonio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Mis bliss“ apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2019 m. spalio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4289-835/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Milketa“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Mis bliss“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Milketa“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Mis bliss“ 2 324,10 Eur skolą, 929,64 Eur palūkanas, 8 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (e. b. l. 31-34). Ieškovė nurodė, kad 2013 m. vasario 6 d. šalys sudarė sutartį Nr. 2013.02.06, pagal kurią ieškovė įsipareigojo teikti siuvimo paslaugas, o atsakovė už jas apmokėti sutartyje numatyta tvarka. Šios sutarties pagrindu nuo 2013 m. kovo 4 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. ieškovė už suteiktas paslaugas (darbužių pasiuvimą) išrašė šešias PVM sąskaitas faktūras 10 124,92 Eur sumai. Ieškovės suteiktų paslaugų kokybę kiekvieną kartą prieš išsivežant paruoštus gaminius tikrindavo atsakovės atsakingas asmuo – technologė J. S.. Tik J. S. patikrinus ieškovės paruoštus gaminius būdavo išrašomos PVM sąskaitos faktūros, kurias minėtas atsakovės atsakingas asmuo pasirašydavo, patvirtindamas suteiktų paslaugų kokybę. Atsakovė jokių pretenzijų dėl atlikto darbo nereiškė, tačiau pagal ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras su ieškove atsiskaitė tik iš dalies ir liko skolinga 2 324,10 Eur. Kadangi atsakovė gera valia skolos nesumokėjo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatomis, atsakovė privalo ieškovei mokėti 8 procentų dydžio metines palūkanas.
2. Atsakovė UAB „Mis bliss“ atsiliepimo į ieškinį nepateikė, jos atstovas teismo posėdyje su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovė nurodė, kad dėl ieškovės atlikto darbo pretenzijų neturi, tačiau suknelės pasiūtos iš atsakovės pateiktos brokuotos medžiagos, apie tai nepranešus atsakovei, kaip numatyta sutarties 3.4 ir 3.6 punktuose. Atsakovė nesutiko su paskaičiuotomis 929,64 Eur palūkanomis ir 8 procentų procesinių palūkanų dydžiu, nes, nors abi sutarties šalys yra verslininkai, tačiau nebuvo jokio šalių susitarimo dėl procesinių palūkanų priteisimo, todėl už termino praleidimą ieškovė turėtų teisę reikalauti 6 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Alytaus apylinkės teismas 2019 m. spalio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai; priteisė ieškovei UAB „Milketa“ iš atsakovės UAB „Mis bliss“ 2 324,10 Eur skolą, 929,64 Eur palūkanas, 8 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 3 253,74 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2019 m. balandžio 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 323,00 Eur bylinėjimosi išlaidas.
4. Teismas sprendė, kad ieškovės ieškinys yra įrodytas rašytiniais bylos dokumentais, byloje nėra ginčo, jog tarp šalių susiklostė rangos teisiniai santykiai. Ieškovė ir atsakovė 2013 m. vasario 6 d. sudarė sutartį, kurioje ieškovė įsipareigojo pagal atsakovės užsakymus teikti siuvimo paslaugas, o atsakovė įsipareigojo apmokėti už paslaugas sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. Sutarties pagrindu ieškovė atsakovei išrašė šešias PVM sąskaitas faktūras, pagal kurias atsakovė su ieškove atsiskaitė tik iš dalies ir liko skolinga 2 324,10 Eur. Teismas iš PVM sąskaitų faktūrų nustatė, kad ieškovė tinkamai bei laiku įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus – pasiuvo įvairių modelių drabužius pagal atsakovės užsakymus iš jos pateiktos medžiagos, perdavė šio darbo rezultatą atsakovei. Atsakovės atstovės, patikrinusios pasiūtų darbužių kiekį ir kokybę, juos priėmė ir pasirašė ieškovės pateiktas PVM sąskaitas faktūras, jokių priekaištų dėl drabužių pasiuvimo kokybės ieškovei nereiškė, t. y. nesinaudojo 2013 m. vasario 6 d. sutarties 3.13 punkte įtvirtinta teise reikšti pretenzijas dėl nekokybiško drabužių pasiuvimo.
5. Teismas nurodė, kad teismo posėdžio metu atsakovės atstovė skolos nepaneigė, o nesutikimą su ieškiniu įrodinėjo faktu, jog ieškovė nesilaikė sutarties 3.4 ir 3.6 punkto reikalavimų ir nepranešė atsakovei apie brokuotą medžiagą, bet iš jos pasiuvo brokuotus gaminius. Nors atsakovės atstovė pateikė 2013 m. kovo 27 d. UAB „Mis bliss“ darbuotojų pasirašytą aktą, kaip įrodymą apie patirtus 7 268,82 Lt nuostolius, tačiau įrodymų, patvirtinančių, kad surašant šį aktą dalyvavo ieškovė, kad ieškovė apie jį žinojo, kad aktas buvo įteiktas ieškovei, kad aktas oficialiai užregistruotas, kad nuostoliai apskaityti atsakovės buhalterijoje, kad atsakovė reiškė ieškovei pretenzijas ir vyko šalių bendravimas šiuo klausimu, nepateikė. Faktą, kad ieškovė su atsakove bendravo brokuotų medžiagų klausimu ir atsakovė jokių pretenzijų dėl patirtų nuostolių nereiškė bei buvo patenkinta pasiuvimu, patvirtina pateiktas šalių susirašinėjimas elektroniniu paštu.
6. Teismas nurodė, kad šalys yra ūkio subjektai, tarp kurių susiklostė rangos teisiniai santykiai, todėl remiantis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2010, 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2011) yra pagrindas ieškovės prašomoms palūkanoms taikyti Mokėjimų įstatymo 2 straipsnio 5 punkte nustatytą palūkanų dydį. Šalys nebuvo susitarę dėl palūkanų dydžio, Mokėjimų įstatyme nustatytos 8 procentų palūkanų mažinimui pagrindų nėra. Teismas sprendė, kad ieškovė pagrįstai prašo priteisti ir 8 procentų procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl kitokios palūkanų už pavėluotus mokėjimus normos, teismas, nustatęs, jog ginčo šalių sandoris atitinka Mokėjimų įstatymo nurodytus komercinių sandorių požymius, kai kreditorius to reikalauja, turėtų taikyti šio įstatymo nustatytas palūkanas, tarp jų ir nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2010).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
7. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Mis bliss“ prašo Alytaus apylinkės teismo 2019 m. spalio 11 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškovės UAB „Milketa“ ieškinį atmesti; priimti naujus įrodymus - PVM sąskaitą faktūrą Nr. BLI2570 ir Apyvartą nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 30 d.; priteisti žyminį mokestį ir apeliacinio skundo paruošimo 350 eurų išlaidas, pagal pateiktus dokumentus (e. b. l. 105-110). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Teismas teisingam bylos išnagrinėjimui turėjo nustatyti ar ginčo šalių elgesys atitinka joms įstatymo galią turinčiai 2013 m. vasario 6 d. sutarčiai Nr. 2013.02.06, tačiau to nepadarė, todėl konstatuotina, kad teismas neatskleidė bylos esmės.
7.2. Teismas neįvertino, kad pagal sutarties 3.3 punktą, vykdytojas (ieškovė) medžiagoje radęs broką, turėjo apie tai pranešti atsakovei, įforminti tai aktu, kurį turi pasirašyti taip pat ir užsakovas, ir iš netinkamos brokuotos medžiagos vykdytojas neturi siūti suknelių. Ieškovė sutarties 3.3 punkto neįvykdė, apie rastą medžiagos broką atsakovei nepranešė, akto nesurašė, bet, neturėdama atsakovės nurodymo, ėmė siūti sukneles ir pasiuvo niekalą. Taip ieškovė atėmė iš atsakovės galimybę atsiimti brokuotą medžiagą ir ją grąžinti medžiagos tiekėjui, kad pastarasis pakeistų ją į geros kokybės medžiagą.
7.3. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad ieškovė nepasielgė pagal sutarties 3.2, 3.3, 3.4 ir 3.6 punktų reikalavimus, juos pažeidė ir pasiuvo visiškai netinkamas pardavimui 161 sukneles, todėl laikytina, jog tai ji padarė savo nuožiūra ir savo rizika. Faktą, kad suknelės pasiūtos iš brokuotos medžiagos ieškovė pripažino pačios ieškovės pateiktoje teismui elektroninio pašto žinutėje ir tai nustatyta atsakovės 2013 m. kovo 27 d. aktu. Toks gaminys be jokio ekspertinio vertinimo pripažintinas nekokybišku ir nerealizuotinu. Tokiais savo veiksmais ieškovė padarė atsakovei 7 268,82 litų (2 105,25 eurų) nuostolį.
7.4. Teismui buvo pateiktas atsakovės kompetentingų specialistų sudarytas 2013 m. kovo 27 d. aktas apie 161 suknelės sugadinimą, tačiau teismas jo teisingai neįvertino. 161 brokuotos suknelės nebuvo grąžintos ieškovei, nes jos buvo tiesiog niekalas, kurių atsakovė niekaip negalėjo realizuoti. Šių suknelių realizuoti nebūtų galėjusi ir pati ieškovė, nes jos veikla yra tik rūbų pagal užsakymus siuvimas, be to, suknelės tiesiog niekalas. Todėl buvo išrašyta 2013 m. gegužės 29 d. debetinė sąskaita ieškovei ir nei ieškovė, nei atsakovė nėra viena kitai skolingos. Ieškovė atsakovei nereiškė pretenzijų 6 metus. Apeliantė teikia teismui PVM sąskaitą faktūrą Nr. BLI2570 ir Apyvartos nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 30 d. dokumentus, kurių neturėjo galimybės pateikti pirmosios instancijos teismui.
7.5. Teismas neišsiaiškino 161 suknelių susidariusio broko aplinkybių nuo pačios pradžios, t. y. neištyrė ieškovės veiksmų, tačiau vertino tik atsakovės veiksmus, kad atsakovė nesumokėjo ieškovei už brokuotų suknelių pasiuvimą. Teismas neįvertino, kad ieškovė medžiagą suknelėms siūti priėmė ir jas siūti pradėjo, kai to daryti negalėjo. Ieškovė pažeidė sutarties 3.3, 3.4 ir 3.6 punktų reikalavimus, tai buvo vienintelė ir pagrindinė priežastis, dėl kurios susidarė nuostoliai.
7.6. Teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymą ir su palūkanų normos taikymo susijusią teismų praktiką. Teismas 929,64 Eur palūkanų ir 8 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą 3 253,74 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisė neįvertinęs sutarties 3.3 ir 3.4 punktuose nustatytų ir ieškovės neįvykdytų pareigų, t. y. neįvertinęs Mokėjimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos 8 procentų palūkanų priskaičiavimo sąlygos.
Atsiliepimas
8. Ieškovė UAB „Milketa“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš apeliantės ieškovės naudai visas turėtas bylinėjimosi išlaidas (e. b. l. 119-127). Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
8.1. Apeliantė, nesutikdama su teismo sprendimu, apeliaciniame skunde pateikė savo deklaratyvią nuomonę, tačiau nepateikė jokių ją pagrindžiančių įrodymų. Be to, apeliaciniame skunde nurodomi sutarčių aiškinimo pagrindai, nors ginčo tarp šalių dėl sutarties sąlygų aiškinimo nebuvo.
8.2. Apeliantė nepaneigė, kad pagaminus užsakymą UAB „Milketa“ įmonėje gaminiai buvo tikrinami prieš juos išvežant, dalyvaujant abiejų įmonių atstovams ir nebuvo nenustatyta jokių priekaištų kokybei. Gaminius priėmė ir PVM sąskaitas faktūras pasirašė kvalifikuota atsakovės darbuotoja. Faktą, kad ieškovė su atsakove bendravo brokuotų medžiagų klausimu ir atsakovė jokių pretenzijų dėl patirtų nuostolių bei dėl pasiuvimo kokybės nereiškė, patvirtina pateiktas šalių susirašinėjimas elektroniniu paštu.
8.3. Apeliantė neįrodė, kad ieškovė nesilaikė sutarties 3.4 ir 3.6 punkto reikalavimų ir nepranešė atsakovei apie brokuotą medžiagą, bet iš jos pasiuvo brokuotus gaminius. 2013 m. kovo 27 d. atsakovės darbuotojų pasirašytas aktas sudarytas nedalyvaujant ieškovei, nebuvo jai įteiktas. Ieškovė atliko tik siuvimo paslaugas iš atsakovės pateikto audinio, kurį užsakė ir pirko pati atsakovė, o ieškovė negali žinoti dizainerių sumąstymų ir norų, koks tai turi būti audinys.
8.4. Apeliantė neįrodė, kad ieškovei buvo pristatytas netinkamos kokybės audinys, ko pasėkoje ieškovė turėtų įspėti apeliantę, taip pat nebuvo jokio pagrindo surašyti apeliantės nurodomo akto. Užsakymas buvo pradėtas vykdyti pagal apeliantės nurodymus, ką patvirtina apeliantės dalies sąskaitų apmokėjimas.
8.5. Apeliantė nepateikė jokių duomenų, kad būtų kam nors reiškusi pretenzijas dėl brokuoto audinio. Byloje nėra nei vieno įrodymo, kad audinys būtų brokuotas. O tai, kad apeliantė nereiškė niekam pretenzijų dėl nekokybiško audinio, tik patvirtina, kad audinys buvo geras. Be to, ieškovė, priešingai nei teigia apeliantė, sukneles būtų galėjusi realizuoti, kadangi suknelių pardavimas ieškovei nėra draudžiamas ir tam jokių specialių leidimų nereikia. Apeliantė neva netinkamas sukneles realizavo ir dėl to jų negalėjo grąžinti ieškovei.
8.6. Šalys yra ūkio subjektai, todėl remiantis teismo nustatytomis aplinkybėmis ir kasacinio teismo praktika, teismas teisingai konstatavo, kad yra pagrindas ieškovės prašomoms palūkanoms taikyti Mokėjimų įstatymo 2 straipsnio 5 punkte nustatytą palūkanų dydį. Šalys nebuvo susitarę dėl palūkanų dydžio, Mokėjimų įstatyme nustatytų 8 procentų palūkanų mažinimui pagrindų taip pat nebuvo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
10. Įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).
11. Apeliacijos dalykas - pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo tenkintas ieškovės ieškinys dėl skolos ir palūkanų priteisimo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
12. Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomus naujus įrodymus (UAB „Mis Bliss“ 2013 m. gegužės 29 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. BLI2570 dėl 2 102,64 Eur sumos, Klientų (UAB „Milketa“) apyvartos nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 30 d. ataskaitą, kuria grindžia tai, kad ši sąskaita buvo įtraukta į įmonės buhalterinę apskaitą), kuriuos prašo priimti į bylą.
13. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus, tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutarties Nr. e3K-3-237-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
14. Taigi, taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teismui teise. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovės pateikti nauji įrodymai, pagal jų sudarymo datą, galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Nepaisant to, nėra pagrindo teigti, kad pateikti nauji įrodymai, atsižvelgiant į jų kiekį ir apimtį, gali užvilkinti bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, ieškovė jų turinį žino, dėl jų galėjo pateikti argumentus atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą. Taip pat teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo išvadai, jog atsakovė piktnaudžiauja vėlesne įrodymų pateikimo teise, apeliantė siekia paneigti pirmosios instancijos teismo sprendime padarytas išvadas bei įrodyti apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes. Esant šioms aplinkybėms atsakovės pateikti nauji įrodymai priimami ir vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
Dėl skolos priteisimo
15. Byloje nustatyta, kad pagal 2013 m. rugpjūčio 6 d. sutartį tarp šalių susiklostė rangos teisiniai santykiai, kurių pagrindu ieškovė (vykdytoja) įsipareigojo pagal atsakovės (užsakovės) pateiktus užsakymus siūti įvairių modelių drabužius, atitinkančius užsakovo pateiktus pavyzdžius – etalonus ir pateiktą techninę dokumentaciją, perduoti šio darbo rezultatą užsakovei, o užsakovė atitinkamai įsipareigojo apmokėti už paslaugas šia sutartimi nustatyta tvarka ir terminais (Sutarties 1.1 punktas). Ieškovė šios sutarties pagrindu atsakovei atliko darbų už bendrą 10 124,92 Eur sumą, tačiau atsakovė pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras su ieškove atsiskaitė tik iš dalies bei liko skolinga 2 324,10 Eur, kuriuos ieškovė ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės.
16. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė tinkamai bei laiku įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus – pasiuvo įvairių modelių drabužius pagal atsakovės užsakymus iš jos pateiktos medžiagos, perdavė šio darbo rezultatą atsakovei, atsakovė darbus priėmė, todėl atsakovei kyla pareiga sumokėti už atliktus darbus. Apeliantės vertinimu, teismas neįvertino to, kad ieškovė pažeidė sutartį, nes neinformavo užsakovės apie pateiktą brokuotą audinį ir pasiuvo netinkamas pardavimui 161 sukneles, bei tokiais savo veiksmais padarė atsakovei 2 105,20 Eur (7 268,82 Lt) nuostolį. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais nesutinka.
17. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12 ir 178 straipsniai). Nagrinėjamu atveju, šalys privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo atsikirtimų pagrindu. Tuo tarpu teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2010-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; kt.).
18. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė įrodė savo reikalavimų pagrįstumą (CPK 178 straipsnis), todėl pagrįstai jai iš atsakovės priteisė 2 324,10 Eur skolą už pasiūtas sukneles (CK 6.38 straipsnis, 6.644 straipsnio 1 dalis). Šią išvadą patvirtina tai, kad atsakovė pripažino, jog ieškovės nurodomi darbai buvo atlikti, suknelės buvo perduotos užsakovei (atsakovei), kuri jas faktiškai priėmė ir jokių pretenzijų dėl jų pasiuvimo kokybės ieškovei iki bylos iškėlimo teisme nereiškė. Nors bylos nagrinėjimo metu atsakovė įrodinėjo, kad 161 suknelė buvo pasiūta iš ieškovei pateiktos brokuotos medžiagos, apie ką užsakovė nebuvo įspėta, tačiau šių aplinkybių neįrodė, be to, vien tai nebūtų pagrindas atleisti atsakovę nuo sutartinės civilinės atsakomybės taikymo.
19. Iš atsakovės į bylą pateikto 2013 m. kovo 27 d. elektroninio susirašinėjimo su ieškove (1 t., b. l. 87) matyti, kad šalys bendravo dėl iš brokuoto audinio pasiūtų suknelių, tačiau šis susirašinėjimas negali būti vertinamas kaip pareikšta pretenzija ieškovei dėl pasiuvimo kokybės, o juolab, kad 161 vnt. suknelių buvo pasiūta iš brokuoto audinio bei negali būti naudojamos/parduotos. Priešingai, atsakovės atstovė V. S. (dizainerė) šiame laiške nurodė, kad pasiuvimu yra patenkinta, ir jame tik paaiškina, jog jeigu pateikiamas labai brokuotas audinys, šį audinį geriau grąžinti. Nors iš šio susirašinėjimo galima spręsti, kad dalis suknelių galimai buvo pasiūta iš brokuoto audinio, tačiau šiuo laišku jokių pretenzijų ieškovei nėra reiškiama, nėra atsisakoma iš ieškovės priimti gaminius, nėra nurodoma, kad būtent dėl ieškovės neteisėtų veiksmų ji patyrė nuostolius. Atsakovė taip pat į bylą pateikė 2013 m. kovo 27 d. aktą, kuriuo jos darbuotojai užfiksavo, jog dalis suknelių buvo pasiūta iš brokuoto audinio (1 t., b. l. 89). Tačiau šiame akte užfiksuoti duomenys yra prieštaringi, nes vienur nurodoma, kad 100 vnt. suknelių (iš 192 vnt. ieškovės priimtų) pasiūta iš brokuoto audinio, kitur jau nurodoma, jog buvo sugadinta (matomi audinio pažeidimai, skylės, audinio spalvos pakitimai) 161 vnt. suknelių. Be to, šiame akte užfiksuoti duomenys yra vertintini kritiškai, nes šio patikrinimo metu ieškovė nedalyvavo bei byloje jokių duomenų, kad ji buvo informuota apie šį patikrinimą ar jo rezultatus, nėra (ieškovė šią aplinkybę neigė). Nors atsakovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus, t. y. UAB „Mis Bliss“ 2013 m. gegužės 29 d. debetinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. BLI2570, išrašytą UAB „Milketa“ dėl 2102,64 Eur sumos apmokėjimo, ir Klientų (UAB „Milketa“) apyvartos nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 30 d. ataskaitą, kuria grindžia aplinkybę, kad ši sąskaita buvo įtraukta į įmonės buhalterinę apskaitą, tačiau tai taip pat nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, jog ieškovė tinkamai įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus. Atsakovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovę informavo apie nustatytus trūkumus, patirtus nuostolius ar pasirašytos sutarties pažeidimus. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė po 2019 m. kovo 27 d. ir toliau su ieškove tęsė sutartinius rangos santykius, su ieškove už atliktus darbus dalimis atsiskaitinėjo (1 t., b. l. 45-50, 51-56). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė byloje neįrodė, kad ji nepasiekė sutartyje numatyto rezultato arba rezultatas yra su trūkumais, dėl kurių ieškovės pasiūtos 161 suknelės negalėjo būti naudojamos pagal jų paskirtį dėl užsakovo perduotų medžiagų trūkumų, apie kuriuos ji nebuvo informuota (CK 6.648 straipsnio 6 dalis), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovei kyla pareiga sumokėti už ieškovės atliktus darbus (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys ir į tą aplinkybę, kad atsakovės apeliaciniame skunde nurodomi nuostoliai 2 105,20 Eur (7 268,82 Lt) dėl sugadintų suknelių (2013 m. gegužės 29 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. BLI2570 nurodyta 2102,64 Eur suma) yra šiek tiek mažesni, nei ieškovės reikalaujama sumokėti 2 324,10 Eur suma, tačiau atsakovė nenurodė jokių aplinkybių dėl nesutikimo sumokėti ir šią skolos dalį.
Dėl palūkanų priteisimo
20. Palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai (CK 6.37 straipsnio 1 dalis). Nesant šalių rašytinio susitarimo mokėti palūkanas, palūkanos gali būti skaičiuojamos pagal įstatymą. Palūkanų skaičiavimą reglamentuoja tiek CK 6 knygos nuostatos, tiek specialusis įstatymas – Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymas. Kadangi atsakovė vėlavo įvykdyti savo piniginę prievolę – atsiskaityti už atliktus darbus, ieškovė pagrįstai reikalavo atitinkamos paskaičiuotos palūkanų sumos.
21. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad tarp šalių buvo sudaryta rangos sutartis, kuria jos nesusitarė dėl palūkanų mokėjimo. Teisėjų kolegija sutinka su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, kad tokia sutartis atitinka Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatyme įtvirtintą komercinės sutarties sąvoką, kadangi sutartis buvo sudaryta tarp ūkio subjektų dėl už atlyginimą teikiamų darbų (drabužių siuvimo). Pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo (toliau – Įstatymo) 1 straipsnio, 2 straipsnio 5 dalies, 3 straipsnio 2 dalies nuostatas, ieškovė turi teisę reikalauti iš atsakovės priteisti 8 procentų dydžio procesines metines palūkanas už pavėluotus mokėjimus. Tokį reikalavimą ieškovė yra pareiškusi ieškinyje. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad pagal minėto Įstatymo 2 straipsnio 5 dalį atsakovei taikytina 8 proc. pavėluoto mokėjimo metinių palūkanų norma, kuri sudaro 929,64 Eur ir yra priteista pagrįstai.
22. Skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgus į Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį bei 2 straipsnio 5 dalį, ieškovės reikalavimas priteisti procesines palūkanas pagal šį įstatymą laikytinas pagrįstu, todėl teismo sprendimas šioje dalyje paliekamas nepakeistas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.261 straipsnis).
23. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo sprendimo pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
Dėl procesinės bylos baigties
24. Apibendrindamas nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, nepažeidė materialiosios ir procesinės teisės normų, dėl ko priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti (ar pakeisti) apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl atsakovės apeliacinis skundas yra atmetamas, o Alytaus apylinkės teismo 2019 m. spalio 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
25. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus skundą, apeliantei neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).
26. Ieškovė pateikė duomenis dėl patirtų 484,00 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Ieškovės prašomos priteisti išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra pagrįstos, neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus tokių išlaidų dydžio, todėl jos priteistinos iš apeliantės.
Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Alytaus apylinkės teismo 2019 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Milketa“ iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Mis bliss“ 484,00 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.