Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2-733-910/2023

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-08-31
Bylos Nr.: e2-733-910/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00633-2023-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Laima Ribokaitė
Atsakovas: biudžetinės įstaigos Viešųjų pirkimų tarnybos
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Novian Systems“

Kategorijos

3.1.18.1.1Pagrindai taikyti laikinąsias apsaugos priemones

Civilinė byla Nr. e2-733-910/2023Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00633-2023-4Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1.1. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. rugpjūčio 31 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Ribokaitė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės biudžetinės įstaigos Viešųjų pirkimų tarnybos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 7 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Novian Systems“ ieškinį atsakovei biudžetinei įstaigai Viešųjų pirkimų tarnybai dėl viešojo pirkimo sutarties pakeitimo ir sankcijų panaikinimo, trečiasis asmuo – uStudioLLC,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Novian Systems“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama:

1) pripažinti negaliojančiais ir panaikinti atsakovės biudžetinės įstaigos Viešųjų pirkimų tarnybos (toliau – Viešųjų pirkimų tarnyba) 2023 m. kovo 2 d. rašte nurodytą sprendimą skaičiuoti ieškovei 0,02 proc. dydžio delspinigius pagal ieškovės ir trečiojo asmens, kaip jungtinės veiklos partnerių, bei atsakovės 2021 m. gegužės 26 d. sudarytą Centrinės viešųjų pirkimų informacinės sistemos (toliau – CVP IS) modernizavimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 11F-18 (toliau – Sutartis), 2023 m. balandžio 5 d. ir 2023 m. gegužės 11 d. raštais pateiktas delspinigių apskaičiavimo pažymas arba sumažinti atsakovės skaičiuojamų delspinigių dydį;

2) pakeisti Sutarties sąlygas: a) pakeisti Sutarties 7.1 papunktį ir išdėstyti jį taip: Kūrimo paslaugos (fiksuotos kainos kainodara) – 10 851 054 Eur su PVM (dešimt milijonų aštuoni šimtai penkiasdešimt vienas tūkstantis penkiasdešimt keturi eurai), įskaitant PVM, kaina be PVM – 8 967 813,22 Eur (aštuoni milijonai devyni šimtai šešiasdešimt septyni tūkstančiai aštuoni šimtai trylika eurų ir 22 ct), PVM sudaro 1 883 240,78 Eur (vienas milijonas aštuoni šimtai aštuoniasdešimt trys tūkstančiai du šimtai keturiasdešimt eurų ir 78 ct); b) pratęsti Sutarties 7.1, 45.1 papunkčiuose nurodytų Kūrimo paslaugų suteikimo terminą iki 2024 m. gruodžio 31 d.; c) pratęsti Paslaugų teikimo reglamento 9.2 papunktyje „Darbų vykdymo planas“ nustatytus: penktojo prieaugio terminą devynių mėnesių laikotarpiui, t. y. iki 2024 m. sausio 2 d.; šeštojo prieaugio terminą aštuonių mėnesių laikotarpiui, t. y. iki 2024 m. rugpjūčio 2 d.; bandomosios eksploatacijos terminą, numatant jo pradžią – 2024 m. rugpjūčio 2 d., o pabaigą – 2024 m. gruodžio 31 d.

2. Ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovei: pasinaudoti Sutarties vykdymo užtikrinimu – 2021 m. birželio 2 d. Sutarties sąlygų įvykdymo garantija Nr. VB3/21/GR2013; priimti sprendimą dėl vienašalio Sutarties nutraukimo dėl esminio Sutarties pažeidimo; skaičiuoti delspinigius 2023 m. kovo 2 d. rašto pagrindu.

3. Nurodė, kad ieškinys – prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrįstas. Sutarties 38 punktas nustato, kad tuo atveju, jeigu paslaugų teikėjas padaro esminį Sutarties pažeidimą, paslaugos gavėjas turi teisę pasinaudoti Sutarties vykdymo užtikrinimu. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė 2023 m. kovo 2 d. raštu jau įspėjo, jog pradės skaičiuoti delspinigius, jeigu ieškovė iki Sutartyje nustatyto termino neįvykdys atitinkamų sutartinių įsipareigojimų, tai, kad pagal Sutartį aplinkybė, jog ieškovė du kartus nepasieks prieaugiuose (projekto etapuose) nustatytų rezultatų, suteikia teisę atsakovei vienašališkai nutraukti Sutartį, tikėtina, kad atsakovė pasinaudos nurodyta teise, taip pat Sutarties įvykdymo užtikrinimo priemone – banko garantija. Pažymėjo, kad tokiu atveju ieškovė taptų skolinga bankui, padidėtų palūkanų norma, dėl to ieškovė netektų galimybių gauti garantijų prievolių su kitais klientais užtikrinimui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. birželio 7 d. nutartimi ieškovės prašymą patenkino iš dalies – uždraudė atsakovei priimti sprendimą dėl vienašališko Sutarties nutraukimo dėl esminio jos pažeidimo; kitą prašymo dalį atmetė.

5. Nurodė ieškinyje išdėstytas aplinkybes, kad Sutarties vykdymo metu paaiškėjo, jog pagal Sutartį suteiktinų kūrimo paslaugų apimtys yra gerokai išaugusios, nei buvo nustatytos pasiūlymo pateikimo metu, be to, atsirado esminių aplinkybių, kurios pakeitė sutartinių prievolių pusiausvyrą – padidėjo Sutarties vykdymo apimtys, darbo laikas, įvykdymo kaina. Taip pat atsirado nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybės, kurių nė viena iš šalių negalėjo kontroliuoti – dėl 2022 m. vasario 24 d. Rusijos karinės invazijos į Ukrainą nuolat dingdavo elektra, interneto ryšys, trečiojo asmens – Ukrainos įmonės uStudio LLC – darbuotojai privalėjo slėptis nuo perspėjimų apie oro atakas, būdavo iškviečiami atlikti karinių pareigų. Dėl nurodytų priežasčių ieškovė su partnere negali būti laikomos atsakingomis už atitinkamų sutartinių įsipareigojimų terminų pažeidimą, atsakovė negali skaičiuoti delspinigių už netinkamą sutartinių prievolių vykdymą, o paslaugų teikimas turėtų būti atidėtas iki ieškinyje nurodytų terminų, taip pat pakeičiant Sutarties kainą bei atitinkamas nuostatas.

6. Teismas nusprendė neturįs pagrindo manyti ieškinį esant preliminariai nepagrįstą.

7. Pasisakydamas dėl kitos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 144 straipsnyje nustatytos būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui – egzistavimo, teismas pažymėjo, kad pareikštu ieškiniu ieškovė siekia užkirsti kelią Sutartyje nustatytų sankcijų taikymui bei Sutarties nutraukimui dėl esminio jos pažeidimo. Nurodė, kad šioje civilinio proceso stadijoje neuždraudus atsakovei priimti sprendimo dėl vienašališko Sutarties nutraukimo, ieškinio reikalavimų patenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas taptų neįmanomas ir ieškovės inicijuotas teismo procesas, tikėtina, netektų prasmės. Dėl to teismas konstatavo esant pagrindą užtikrinti esamą padėtį, uždraudžiant ieškovei nutraukti Sutartį dėl esminio jos pažeidimo.

8. Teismas taip pat nurodė šioje proceso stadijoje neturintis duomenų, kad pritaikytina laikinoji apsaugos priemonė neproporcingai pažeistų atsakovės, kaip perkančiosios organizacijos, teises ar galėtų padaryti jai žalą. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad galutinis paslaugų teikimo terminas nėra pasibaigęs, ieškovė Sutartį vyko ir toliau ketiną tai daryti.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9. Atsakovė atskirajame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 7 d. nutartį ir ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Ginčas byloje yra kilęs dėl viešojo pirkimo būdu sudarytos Sutarties vykdymo. Taigi byloje yra viešasis interesas, į kurį teismas privalėjo atsižvelgti, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo klausimą. Viešųjų pirkimų svarba yra neabejotina ir visuotinai pripažįstama teismų praktikoje. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) imperatyviosios normos tiekėją ir perkančiąją organizaciją saisto ir po pirkimo sutarties sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-378/2020).

9.2. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė neproporcingai nepažeis atsakovės, kaip perkančiosios organizacijos, teisių bei nepadarys jai žalos. Modernizuotos Centrinės viešųjų pirkimų informacinės sistemos „Saulė IS“ (toliau – Sistema) projektas (toliau – Projektas) yra finansuojamas Europos Sąjungos (toliau – ES) paramos ir ES paramos bendrojo finansavimo lėšomis. Projekto įgyvendinimas yra numatytas ES 2014-2020 m. finansinėje perspektyvoje. Dėl šios priežasties Projekto finansavimui ir jo įgyvendinimui yra svarbu laikytis Europos Komisijos (toliau – EK) nustatytų maksimalių terminų lėšoms įsisavinti.

9.3. Vykdant Sistemos modernizavimo viešąjį pirkimą, šis maksimalus terminas buvo nustatytas Projektų administravimo ir finansavimo taisyklėse (toliau – PAFT) ir negalėjo būti vėlesnis nei 2023 m. rugpjūčio 31 d., tačiau šiuo metu yra priimtas PAFT pakeitimas, kuris privalėjo būti suderintas su EK, ir terminas nustatytas 2023 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgiant į ES biudžeto formavimo reglamentavimą, terminas negali būti daugiau pratęsiamas, net jeigu valstybė narė to prašytų. Taigi, jeigu Projektas nebus įgyvendintas iki 2023 m. gruodžio 31 d., jis bus netinkamas finansuoti iš ES paramos lėšų, visas patirtas išlaidas atsakovė turės padengti iš savo lėšų, o iki šio termino panaudotas lėšas turės grąžinti į ES biudžetą.

9.4. Šiuo metu likusi neišmokėta suma ieškovei pagal Sutartį sudaro daugiau nei 80 proc. atsakovės metinio biudžeto, o papildomų lėšų gavimas yra negalimas dėl biudžeto planavimo proceso reglamentavimo. Biudžeto formavimo procesas kitiems metams yra vykdomas iki einamųjų metų gegužės 1 d., t. y. šis terminas jau yra praėjęs. Dėl šios priežasties atsakovė susidariusias 2 394 465,44 Eur išlaidas (likusi ieškovei neišmokėta prieaugių kaina) turės padengti iš valstybės biudžeto lėšų, tačiau jų poreikis 2024 m. metams nėra patvirtintas, todėl tokių įsipareigojimų vykdymas nėra galimas.

9.5. Atsakovė, įvertinusi visas rizikas bei siekdama apsaugoti viešąjį interesą ir valstybės biudžetą nuo tokio pobūdžio išlaidų, Sutartyje nustatė, kad Sutarties neįvykdymas iki maksimalaus nustatyto PAFT termino yra esminis pažeidimas. Neturint galimybės taikyti Sutartyje nustatytų netesybų ir negalint nutraukti Sutarties net ir tuo atveju, jeigu ieškovė padarytų esminį pažeidimą, kyla rizika, kad atsakovė negalės vykdyti įsipareigojimų ir neturės jokių finansinių svertų susidariusiai situacijai suvaldyti.

9.6. Skundžiama nutartis iš esmės sukuria situaciją, kai perkančioji organizacija yra verčiama toleruoti esminius sutarties pažeidimus. Tokie neigiami padariniai iš esmės tampa aktualūs ir ieškovės konkurentams, nes aptariama laikinąja apsaugos priemone de facto (iš tikrųjų) pratęsiamas Sutarties galiojimo terminas, kuris tinkamai buvo išviešintas ir lėmė tiekėjų apsisprendimą dalyvauti viešajame pirkime.

9.7. Pritaikyta laikinąja apsaugos priemone pažeistas proporcingumo principas. Visų pirma, teismas iš esmės už atsakovę nusprendė, kokį konkretų teisių gynybos būdą ji ketina pasirinkti. Taip teismas neišlaikė balanso tarp ieškovės ir atsakovės teisėtų interesų užtikrinimo bei prioritetą nepagrįstai suteikė vienai ginčo šaliai – ieškovei. Be to, teismas iš esmės prevenciškai nusprendė dėl reikalavimų, kurių pati ieškovė dar net nepareiškė.

9.8. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, jeigu viešojo pirkimo būdu sudarytoje sutartyje aiškiai apibrėžtas esminis sutarties pažeidimas, sudarantis pagrindą perkančiajai organizacijai vienašališkai nutraukti sutartį, ir perkančioji organizacija nustato tokio esminio sutarties pažeidimo sąlygas, prioritetas favor contractus (sutarties naudai) principui negali būti teikiamas ir perkančiajai organizacijai kyla pareiga nutraukti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2021).

9.9. Tokia pozicija koreliuoja su kasacinio teismo išaiškinimais, kad viešojo pirkimo sutarties pakeitimas vertintinas ne tik pagal VPĮ 89 straipsnio nuostatas, bet ir viešųjų pirkimų principų kontekste, todėl neatmestinos situacijos, kai šalys de facto (faktiškai) nesusitaria dėl teisių ir pareigų pakeitimo, t. y. formaliai nesudaro sandorio, bet tai per se (savaime) nereiškia, kad jų bendri veiksmai de jure (teisiškai) nereikš viešųjų pirkimų principų pažeidimo ir negalės būti prilyginti viešojo pirkimo sutarties pakeitimui; tokia situacija gali susiklostyti net ir esant vienašaliams kontrahento veiksmams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-162-378/2022).

9.10. Skundžiama nutartimi teismas uždraudė atsakovei vienašališkai nutraukti Sutartį dėl bet kokio esminio jos pažeidimo. Pagal Sutartį esminiu jos pažeidimu laikomi atvejai susiję ne vien su Sutarties terminų pažeidimui, bet ir su kitų sutartinių prievolių netinkamu vykdymu (Sutarties 27.6, 27.12, 65 punktai).

9.11. CK 6.212 straipsnio 4 dalis veikia kaip interesų balanso garantas šaliai, kuri negauna tinkamo sutarties įvykdymo dėl kitai šaliai egzistuojančių force majeure (nenugalima jėga) aplinkybių. Teismų praktikoje tokia teisė vertinama kaip taikytina tuomet, kai nenugalimos jėgos aplinkybių nulemtas sutarties nevykdymas ar tinkamas įvykdymas perauga į esminį sutarties pažeidimą, tai ir būtų įvykę šalių sudarytos Sutarties atveju, jeigu ieškovės atžvilgiu iš tiesų egzistuotų nenugalima jėga. Todėl, nepriklausomai nuo to, pripažins teismas ieškovės atžvilgiu egzistavus force majeure aplinkybes ar ne, skundžiama nutartimi pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė bet kuriuo atveju jau dabar neproporcingai apriboja tiek iš Sutarties, tiek iš įstatymo atsakovei kylančias teises.

9.12. Byloje susidaro situacija, kad, teismui uždraudus atsakovei nutraukti Sutartį dėl esminio pažeidimo bet kokiais pagrindais, patenkinamas ir ieškinio materialusis reikalavimas pratęsti Sutartyje bei paslaugų teikimo reglamente nustatytus terminus. Pagal teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus, teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios gali sutapti su ieškinyje pareikštais reikalavimais, tik tam tikrais išimtinais atvejais, pavyzdžiui, pareiškus prevencinį ieškinį, kai tokių priemonių taikymas yra susijęs su negalimumu kitokiu būdu užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-293-790/2022).

9.13. Palikus galioti laikinąją apsaugos priemonę, automatiškai pratęsiami ir Sutartyje bei paslaugų teikimo reglamente nustatyti paslaugų teikimo terminai, kurie jau baigėsi ar baigsis bylą nagrinėjant teisme. Taigi kartu yra patenkinamas ir ieškovės materialusis ieškinio reikalavimas. Tampa nesvarbu, kokia bus bylos procesinė baigtis. Jeigu teismas atmes ieškovės ieškinį, ji turės galimybę vėluodama tęsti sutartinių įsipareigojimų vykdymą dar pusantrų metų. Jeigu teismas ieškovės argumentus pripažins pagrįstais, poreikis keisti Sutarties terminą praras prasmę, nes, labai tikėtina, kad byla bus nagrinėjama iki 2024 m. antrosios pusės. Taigi dėl Sutarties termino pratęsimo ieškovė gauna savo reikalavimų patenkinimą ne teisiškai įvertinus jos argumentus, bet teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones.

9.14. Apeliacinio teismo praktikoje pažymima, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutas nėra skirtas galimų teisminių ginčų prevencijai ar išvengimui (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-376-370/2023; 2021 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1240-464/2021).

9.15. Atsakovė nėra priėmusi sprendimo nutraukti Sutartį dėl esminio jos pažeidimo. Atitinkamai ieškovė neginčija vienašalio sprendimo nutraukti Sutartį, nes toks neegzistuoja. Tuo tarpu skundžiama nutartimi atsakovei uždrausta priimti sprendimą dėl Sutarties nutraukimo dėl esminio pažeidimo. Nagrinėjamu atveju susidaro situacija, kai sprendžiamas kitas, hipotetinis ginčas dėl Sutarties nutraukimo teisėtumo. Tačiau laikinųjų apsaugos priemonių institutas nėra skirtas kitų galimų teisminių ginčų prevencijai ar išvengimui.

9.16. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad panašiuose į nagrinėjamą ginčuose iš pradžių turi būti sprendžiama dėl galimybės pakeisti sutartį, o vėliau – dėl jos nutraukimo teisėtumo. Vis dėl to tokią teismo veiklą ir ieškovo pareikštų reikalavimų nagrinėjimo prioritetiškumą lemia būtent pareikšti reikalavimai dėl esmės, o ne dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Taigi nagrinėjamu atveju, kai nėra priimto atsakovės reikalavimo nutraukti Sutartį, ir ieškovei jo neapskundus, teismas netiesiogiai dėl to pasisakė, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones.

9.17. Skundžiama nutartimi pažeidžiama šalių interesų pusiausvyra ir tuo aspektu, kad atsakovei apribojama galimybė spręsti dėl sutartinių santykių tęsimo, nėra galimybės kaip galima greičiau sureguliuoti susidariusią situaciją. Be to, pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė neskatina ir pačios ieškovės kuo greičiau, laikantis Sutartyje nustatytų terminų ir kokybių parametrų, įvykdyti sutartinius įsipareigojimus.

9.18. Ieškinys nėra prima facie pagrįstas, tai patvirtina viešųjų pirkimų reguliavimas ir jį aiškinanti teismų praktika. Ieškovė siekia teismo sprendimu pakeisti tiek Sutarties vertę, tiek jos terminą. Pastarasis reikalavimas prieštarauja ne tik atsakovės, bet ir visos visuomenės interesui kuo greičiau turėti naująją viešųjų pirkimų informacinę sistemą. Tuo tarpu reikalavimas padidinti Sutarties vertę apie 240 proc. akivaizdžiai prieštarauja VPĮ 89 straipsnio 1 daliai, kuri nustato, kad viešojo pirkimo sutarties pakeitimo vertė negali viršyti 50 proc. sutarties vertės.

9.19. Rebus sic stantibus (pasikeitusios aplinkybės) institutas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.204 straipsnis), kuriuo grindžiamas ieškinys, šioje byloje negali būti taikomas, nes aktualios specialiosios VPĮ nuostatos. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad viešojo pirkimo sutarčių keitimui netaikytinos CK 6.204 straipsnio nuostatos, nes tokiems ieškovų reikalavimams taikytinos išsamios VPĮ 89 straipsnio nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-378/2020).

9.20. Ieškovės pozicija dėl trikdžių vykdyti sutartį – tiek dėl force majeure, tiek dėl rebus sic stantibus pagrindų – yra prieštaringa ir dviprasmiška. Jeigu iš tiesų būtų susidariusi nenugalimos jėgos situacija ir jos egzistavimo metu tarp šios situacijos ir ieškovės negalėjimo vykdyti sutartinius įsipareigojimus egzistuotų tiesioginis priežastinis ryšys, prarastų prasmę poreikis vertinti pasikeitusią Sutarties šalių padėtį ir jų tarpusavio teisių bei pareigų pusiausvyrą. Ir atvirkščiai – esmingai pasikeitusių aplinkybių situacija, dėl kurios tik vienai iš sutarties šalių pasunkėja jos vykdymas, eliminuoja negalimumo apskritai ją vykdyti atvejį.

9.21. Naujausioje praktikoje kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad nors force majeure ir rebus sic stantibus institutai yra giminingi, jie yra savarankiški teisių gynimo būdai, kurie gali būti teismo taikomi esant pareikštam šalies reikalavimui. CK 6.204 straipsnio taikymas pašalina galimybę pasitelkti CK 6.212 straipsnio gynybos būdus, t. y. ta pati šalis negali remtis tuo pačiu atveju ir rebus sic stantibus, ir force majeure teisių gynimo būdais, nes šie teisių gynimo būdai nenaudojami kartu, jie nėra vienas kitą papildantys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-684/2023).

Atsiliepimas

10. Ieškovė UAB „Novian Systems“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 7 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Atsakovė, teikdama atskirąjį skundą, visiškai ignoruoja aplinkybę, kad vienas iš ieškinio reikalavimų yra pripažinti negaliojančiu ir panaikinti 2023 m. kovo 2 d. rašte nurodytą sprendimą dėl netesybų taikymo. Būtent šiame sprendime konstatuota, kad, ieškovei du kartus nepasiekus Sutartyje nustatytų tarpinių rezultatų, bus taikomas vienašalis Sutarties nutraukimas. Patenkinus ieškinį ir panaikinus nurodytą atsakovės sprendimą, savaime neteks pagrindo skundo argumentas, kad ieškovė neva padarė esminį Sutarties pažeidimą. Akivaizdu, kad tuo atveju, jeigu atsakovė antrą kartą konstatuotų, jog ieškovė vėluoja suteikti paslaugas, ji galėtų remtis esminiu Sutarties pažeidimu ir vienašališkai nutraukti Sutartį. Tačiau byloje esant ginčui dėl nurodyto atsakovės sprendimo, atsakovė negali teigti, kad jai kilo pareiga nutraukti Sutartį.

10.2. Šalys dėl VPĮ bei kitų teisės aktų, tarp jų – ir CK, taikymo galės pasisakyti bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Šiame etape atsakovė nepateikė jokių argumentų, iš kurių būtų galima daryti neabejotiną išvadą, kad ieškinys negalėtų būti patenkintas.

10.3. Atsakovė nieko nepasisako dėl ieškinio reikalavimo pakeisti paslaugų suteikimo terminus, kad prašoma pripažinti negaliojančiu pirmiau nurodytą sprendimą dėl netesybų taikymo. Tai savaime patvirtina, kad atsakovė neprieštarauja, jog ieškinys nurodytoje dalyje yra prima facie pagrįstas – taigi, egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

10.4. Cituodama kasacinio teismo praktiką, atsakovė nenurodė, kad teismas būtų uždraudęs taikyti CK 6.204 straipsnį viešojo pirkimo sutarčių atžvilgiu. Atsakovės įvardytoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nepaneigė galimybės taikyti nurodytą institutą.

10.5. Atsakovė skunde ignoravo aplinkybę, kad ieškovė rebus sic stantibus ir force majeure institutus taiko remdamasi skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis: rebus sic stantibus taikytinas dėl to, kad Sutarties vykdymo metu, detalizuojant techninės specifikacijos reikalavimus, paaiškėjo gerokai didesnė paslaugų teikimo apimtis, o force majeure taikytinas dėl to, kad prasidėjo karas Ukrainoje.

10.6. Pagal kasacinio teismo praktiką šiuolaikinėje doktrinoje force majeure yra suprantamas labai plačiai, t. y. ne tik apimantis atvejus, kai teoriškai sutarties vykdymas yra įmanomas, tačiau praktinis jo įgyvendinimas tampa sudėtingas ir ekonomiškai neefektyvus (D. Ambrasienė ir kiti. Lyginamoji sutarčių teisė: Lietuva europiniame kontekste. Vilnius: Justitia, 2013, p. 311). Galimos faktinės situacijos, kai tam tikros aplinkybės atitiks tiek nenugalimą jėgą, tiek esminį sutarties vykdymo suvaržymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-684/2023).

10.7. Ieškinys yra grindžiamas išsamiais argumentais bei įrodymais, todėl preliminariu vertinimu egzistuoja tikimybė, kad ieškinys gali būti patenkintas, tai sudaro vieną iš pagrindų taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

10.8. Atsakovė nepagrindžia, kokį ryšį teismo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė turi su paslaugų suteikimo maksimaliu terminu. Be to, atsakovės skunde nurodyti teiginiai dėl maksimalaus paslaugų suteikimo termino nėra pagrįsti jokiais įrodymais.

10.9. Teismas nepritaikė tokių laikinųjų apsaugos priemonių, kurios darytų įtaką Sutarties galiojimo terminui. Sutarties 45 punktas nustato, kad Sutartis įsigalioja nuo tinkamo Sutarties įvykdymo užtikrinimo pateikimo ir galioja iki 2028 m. lapkričio 1 d. Byloje nėra ginčo dėl Sutarties galiojimo termino, ieškovė neprašė taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, kurios būtų susijusios su Sutarties galiojimo termino pakeitimu.

10.10. Skundžiamoje nutartyje teismas aiškiai nurodė, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neturi įtakos atsakovės teisei skaičiuoti delspinigius.

Šalies argumentai

10.11. Priešingai nei atskirajame skunde nurodo atsakovė, teismas skundžiama nutartimi neįpareigojo atsakovės naudoti vienokius ar kitokius teisių gynimo būdus. Teismas tik laikinai uždraudė naudotis vienu iš teisių gynimo būdų, tačiau nenurodė, kokius kitus teisių gynimo būdus atsakovė gali ar turi naudoti.

10.12. Jeigu atsakovės netenkina teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės apimtis, ji gali teismui pateikti atitinkamą prašymą ją pakeisti ir uždrausti nutraukti Sutartį tik 31 punkto pagrindu. Jeigu apeliacinės instancijos teismas nustatytų, kad buvo pritaikyta pernelyg plati laikinoji apsaugos priemonė ir spręstų esant pagrindą ją pakeisti, prašytina palikti galioti draudimą atsakovei nutraukti Sutartį dėl esminio pažeidimo Sutarties 31 punkto pagrindu.

10.13. Pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė nesutampa su ieškinio dalyku. Ieškiniu iš esmės yra prašoma pakeisti Sutartį, o teismas, taikydamas laikinąją apsaugos priemonę, tik uždraudė atsakovei nutraukti Sutartį dėl esminio pažeidimo. Poreikis keisti Sutarties terminą nepraras prasmės, nes, teismui nusprendus pakeisti Sutarties sąlygas ir atitinkamai paslaugų suteikimo terminus, atitinkami turėtų būti peržiūrėti atsakovės sprendimai dėl sankcijų taikymo. Jeigu, įvertinus teismo pakeistus paslaugų suteikimo terminus, ieškovė vis tiek vėluotų suteikti paslaugas, atsakovė turėtų teisę atitinkamu laikotarpiu skaičiuoti netesybas. Kitaip tariant, nuo teismo sprendimo priklausys, vėlavo ieškovė suteikti paslaugas ar ne, o jei vėlavo – kiek tai truko.

10.14. Teismo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė neįpareigoja šalių tęsti sutartinius santykius visą bylos nagrinėjimo laikotarpį. Teismas neuždraudė atsakovei sustabdyti Sutarties vykdymo ir analogiškas paslaugas įsigyti iš kito asmens. Dėl to teismas, pritaikęs laikinąją apsaugos priemonę, atsižvelgė ir įvertino proporcingumo principą bei surado tinkamą šalių teisių ir pareigų balansą.

10.15. Ieškovė yra suinteresuota kuo greitesniu ir operatyvesniu paslaugų suteikimu, kuris sumažins riziką dėl galimų delspinigių skaičiavimo.

10.16. Priešingai nei teigia atsakovė, teismas, pritaikęs laikinąją apsaugos priemonę, nesprendė jokių hipotetinių ginčų. Skundžiama nutartimi teismas laikinai užtikrino padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą bei status quo (pradinė padėtis) išsaugojimą.

10.17. Atskirojo skundo argumentas, kad ieškovė yra padariusi esminį Sutarties pažeidimą, tėra tik nepagrįsta ir subjektyvi atsakovės nuomonė. Pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė nepažeidžia atsakovės teisių, nes po bylos išnagrinėjimo, ieškinio atmetimo atveju, atsakovė turėtų teisę priimti jai reikalingus sprendimus, pavyzdžiui, dėl esminio Sutarties pažeidimo, t. y. neprarastų savo teisių gynimo būdų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

12. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria patenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis tinkamai taikė proceso teisės normas, kuriomis reglamentuojamas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimas.

Dėl apskųstos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo

13. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir užtikrinti teismo sprendimo privalomumą.

14. Konkrečioje byloje prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės, visų pirma, turi būti susijusios su toje byloje pareikštais reikalavimais ir skirtos būtent šiems reikalavimams užtikrinti, kitaip objektyviai neatsiranda prielaidų sprendimo neįvykdymo rizikai konstatuoti. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje, pažymint, kad teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios gali užtikrinti būsimo toje byloje, dėl joje kilusio ginčo priimto teismo sprendimo, jeigu reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą. Tai reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas užtikrinti tik tų reikalavimų, kurie buvo pareikšti byloje, įvykdymą, ir negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, apsaugodamas tik galimus ar būsimus reikalavimus, kurie byloje nepareikšti (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1718-943/2016).

15. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas apskųstą procesinį sprendimą iš esmės pagrindė abiejų privalomųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų egzistavimu (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Dėl to pripažino pagrįstu ieškovės prašymą užtikrinti jos ieškinio reikalavimus, tačiau, vadovaudamasis proporcingumo principu, nurodytą prašymą patenkino iš dalies – uždraudė atsakovei nutraukti Sutartį dėl esminio jos pažeidimo, tuo tarpu prašymą uždrausti skaičiuoti delspinigius pagal Sutartį bei pasinaudoti Sutarties įvykdymo užtikrinimu atmetė.

16. Apeliantė (atsakovė) atskirajame skunde įrodinėja, kad šiuo atveju nėra nė vienos iš CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatytų ieškinio užtikrinimo priemonių taikymo sąlygų, be to, teismo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė pažeidžia proporcingumo principą bei yra nesuderinama su VPĮ įtvirtintu reguliavimu.

17. Apeliacinės instancijos teismas pirmiausiai vertina, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nusprendė dėl bendrųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimo (CPK 144 straipsnio 1 dalis), nes, nesant bent vienos iš jų, atskirojo skundo argumentų dėl viešojo intereso, proporcingumo principo pažeidimo vertinimas netektų prasmės.

18. Pirmosios instancijos teismas, trumpai išdėstęs ieškinio faktines aplinkybes, įvardijęs ieškinio reikalavimus, padarė išvadą, kad šioje civilinio proceso stadijoje nėra pagrindo manyti, jog ieškinys yra aiškiai nepagrįstas. Apeliantė su tokia teismo pozicija nesutinka. Nurodo, kad teismas neįvertino, jog Sutartis buvo sudaryta viešojo pirkimo būdu, o teismų praktikoje pasisakyta, jog viešojo pirkimo sutarties esminio pažeidimo atveju prioritetas favor contractus principui negali būti teikiamas, kad rebus sic stantibus institutas (CK 6.204 straipsnis), kuriuo grindžiamas ieškinys šioje byloje, negali būti taikomas, kad ieškovė negali vienu metu naudotis ir force majeure, ir rebus sic stantibus institutų suteikiamomis teisinėmis gynybos priemonėmis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė pagrįstai kvestionuoja teismo išvadą dėl ieškinio reikalavimų prima facie pagrįstumo.

19. Spręsdamas, ar yra pirmoji CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, teismas preliminariai įvertina ieškinio reikalavimą, pateiktus įrodymus ir įsitikina, ar ieškovui palankus teismo sprendimas galėtų būti priimtas. Preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės ar joje pateiktų įrodymų įvertinimo ieškinio reikalavimų pagrįstumo kontekste. Preliminarus vertinimas taip pat neturi ir prejudicinės galios, nes ieškinio pagrįstumas įvertinamas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pabaigoje, priimant procesinį sprendimą dėl ginčo esmės.

20. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad prima facie ieškinio vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirenka neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą, arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2018 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-780-180/2018).

21. Iš ieškinyje nurodytų aplinkybių matyti, kad ieškovė, veikdama kartu su jungtinės veiklos partnere uStudio LLC, su atsakove, šios vykdyto viešojo pirkimo CVP IS modernizavimo ir diegimo paslaugoms įsigyti pagrindu, 2021 m. gegužės 26 d. sudarė Sutartį, kuria jungtinės veiklos partnerės (toliau – paslaugos teikėja) įsipareigojo suteikti atsakovei CVP IS kūrimo, diegimo ir garantinės priežiūros, taip pat sistemos priežiūros (palaikymo) paslaugas. Sutarties vykdymo metu paslaugos teikėja turėjo atlikti detalią pirkimo techninės specifikacijos reikalavimų bei perkančiosios organizacijos poreikių analizę, kurią atliekant paaiškėjo, kad iš esmės padidėja Sutarties vykdymo apimtys, darbo laikas bei įvykdymo kaina. Be to, vykdant Sutartį, taip pat atsirado nenugalimos jėgos aplinkybės – 2022 m. vasario 24 d. prasidėjo Rusijos ginkluotojų pajėgų karinė invazija į Ukrainą, dėl to uSutdioLLC – Ukrainoje, Kyjivo mieste, įsikūrusi ir veikianti bendrovė – dėl sutrikusio elektros, interneto ryšio tiekimo, taip pat įspėjimų apie oro atakas negalėjo vykdyti veiklos arba ją vykdė ribotai, tai nulėmė ir sutartinių įsipareigojimų apeliantei netinkamą vykdymą. Ieškovė ieškinyje nurodo, kad ginčo atveju egzistuoja visos teismų praktikoje suformuotos force majeure instituto taikymo sąlygos, todėl, remdamasi šiuo institutu, grindžia savo reikalavimą pripažinti negaliojančiu atsakovės sprendimą dėl sutartinės atsakomybės taikymo – skaičiuoti paslaugų teikėjai delspinigius už praleistą atitinkamų paslaugų įvykdymo terminą arba sumažinti atsakovės skaičiuojamus delspinigius. Be to, ieškovė įrodinėja, kad šalių sutartiniams santykiams taikytinas ir rebus sic stantibus institutas, kurio pagrindu ieškinyje prašo atkurti šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą – pakeisti Sutarties sąlygas, pratęsiant paslaugų pagal Sutartį suteikimo terminus bei padidinant atitinkamų paslaugų suteikimo kainą.

22. Apeliacinės instancijos teismas, nevertindamas ieškinyje nurodytų konkrečių faktinių aplinkybių dėl nurodytų teisinių institutų egzistavimo pagrįstumo, daro išvadą, kad šiuo atveju ieškovė pasirinko neleistiną savo teisių gynimo būdą, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo išvadai dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo (CPK 144 straipsnio 1 dalis).

23. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant nurodytus institutus, pažymėta, kad, nepaisant to, jog savo prigimtimi rebus sic stantibus ir force majeure institutai yra giminingi, iš esmės CK 6.204 straipsnio taikymas pašalina galimybę pasitelkti CK 6.212 straipsnio gynybos būdus, t. y. ta pati šalis negali remtis tuo pačiu atveju ir rebus sic stantibus, ir force majeure teisių gynimo būdais, nes šie teisių gynimo būdai nenaudojami kartu, jie nėra vienas kitą papildantys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-313/2022 34 punktas; 2023 m. vasario 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-684/2023 51 punktas).

24. Toks kasacinio teismo aiškinimas pagrįstas funkciniu šių dviejų teisinių gynybos būdų atribojimu. Tai reiškia, kad turi būti vertinamas ne tik sutarties vykdymo neįmanomumo laipsnis, bet ir sutarties šalių interesai. Taikant aptariamus institutus, yra siekiama skirtingų tikslų ir jie sukelia nevienodus teisinius padarinius.

25. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nenugalima jėga gali būti dvejopo pobūdžio: nuolatinė ir laikina. Tuo atveju, kai nenugalima jėga yra nuolatinio pobūdžio, sutartinės prievolės pasibaigia CK 6.127 straipsnio 1 dalies pagrindu. Jeigu nenugalima jėga yra laikina, tai sutartinės prievolės pačios savaime nepasibaigia, o sutarties šalis, besiginanti šiomis aplinkybėmis, atleidžiama nuo atsakomybės tik tokiam laikotarpiui, kuris yra protingas atsižvelgiant į tos aplinkybės įtaką sutarties įvykdymui (CK 6.212 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad laikinojo force majeure atveju šalis, besiginanti šiomis aplinkybėmis, yra laikinai atleidžiama ne tik nuo sutartinės atsakomybės, bet ir nuo sutarties vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-313/2022).

26. Taikant CK 6.204 straipsnyje įtvirtintą rebus sic stantibus institutą, visų pirma yra siekiama inicijuoti derybas dėl sutarties pakeitimo. Tokiu atveju kita šalis turi pareigą dalyvauti derybose. Tai yra viena iš sutarties šalių bendradarbiavimo pareigos (CK 6.200 straipsnio 2 dalis) išraiškos formų. Tik nepavykus rasti konsensuso derybose, šalys gali kreiptis į teismą su prašymu pakeisti sutartį, kad būtų atkurta tarpusavio sutartinių įsipareigojimų pusiausvyra (žr. ten pat).

27. Taigi nenugalimos jėgos instituto taikymas, sustabdant prievolių vykdymą ir kartu atleidžiant nuo jų vykdymo, visą neigiamą padarinių naštą perkelia vienai iš sutarties šalių, tuo tarpu sutarties sąlygų pakeitimas, siekiant atkurti sutartinių prievolių balansą, proporcingai ją paskirsto sutarties šalims. Būtent dėl skirtingų aptariamų institutų taikymo sukeliamų teisinių padarinių, kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad, pritaikius nenugalimos jėgos institutą, iš esmės neįmanomas toks sprendimas, kuris leistų atkurti šalių iš sutarties kylančių ekonominių interesų pusiausvyrą, t. y. neįmanomas toks sprendimas, kuriuo būtų atsižvelgiama į abiejų sutarties šalių pagrįstus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-684/2023 47 punktas). Nors šis ir kiti pirmiau nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai pateikti kitokių faktinių aplinkybių kontekste (nurodytose bylose nagrinėti force majeure ir rebus sic stantibus institutų taikymo klausimai, sprendžiant dėl komercinių bei negyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių vykdymo Lietuvos Respublikoje įvesto karantino sąlygomis), tai nepaneigia galimybės remtis atitinkamais bendro pobūdžio kasacinio teismo išaiškinimais dėl šių institutų taikymo sąlygų, jų atribojimo.

28. Nagrinėjamu atveju jau nurodyta, ieškovė siekia force majeure instituto pagrindu būti atleista nuo sutartinės atsakomybės taikymo, jai nesilaikant Sutartyje nustatytų atitinkamų darbų atlikimo terminų, dėl to prašo panaikinti apeliantės sprendimą dėl delspinigių skaičiavimo arba delspinigius sumažinti (pirmasis ieškinio reikalavimas). Atykreiptinas dėmesys į tai, kad 2023 m. gegužės 31 d. rašte apeliantei dėl atleidimo nuo civilinės atsakomybės bei Sutarties pakeitimo paslaugų teikėja, be to, kad prašė netaikyti jai sutartinės atsakomybės, nurodė ir tai, jog jos sutartinių įsipareigojimų vykdymas turėtų būti atidėtas 9,5 mėn. terminui dėl 2022 m. kovo – 2023 m. balandžio mėn. vykusių force majeure aplinkybių, su galimybe pratęsti sutartinių įsipareigojimų vykdymą papildomam laikotarpiui, atsižvelgiant į tai, kiek oro antskrydžių Kyjivo regione bus vykdoma nuo 2023 m. gegužės mėnesio (ieškinio priedas Nr. 21). Be pirmiau nurodyto ieškinio reikalavimo, ieškovė, remdamasi rebus sic stantibus institutu ir motyvuodama pasikeitusiomis aplinkybėmis dėl darbų pagal Sutartį atlikimo apimties, laiko bei jų įvykdymo kainos, reikalauja atkurti šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą: pakeisti Sutarties sąlygas – 8, 9 mėn. arba daugiau nei metams pratęsti atitinkamų darbų atlikimo terminus bei nuo 3 617 018,20 Eur iki 10 851 054 Eur padidinti kūrimo paslaugos kainą (antrasis ieškinio reikalavimas). Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė iš esmės tam pačiam laikotarpiui siekia ne tik atleidimo nuo sutartinės atsakomybės, bet ir sudaryti susitarimą dėl įvardytų Sutarties sąlygų pakeitimo, tačiau tokie jos reikalavimai, atsižvelgiant į šioje nutartyje išdėstytus motyvus, abu kartu negalėtų būti tenkinami.

29. Pirmiau pacituotoje kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad tiek force majeure, tiek rebus sic stantibus, kaip savigynos būdais, turi būti naudojamasi sąžiningai, t. y. siekiant eliminuoti sutarties vykdymo suvaržymo naštą. Taikant šiuos savigynos būdus, neturi būti pažeista sutarties šalių tarpusavio interesų pusiausvyra. Juo labiau nenugalima jėga negali būti naudojama kaip pretekstas nepagrįstai sustabdyti sutarties vykdymą ar būti atleistam nuo sutartinės atsakomybės. Dėl to teismai, vertindami šių savigynos būdų pagrįstumą, kai ginčijamas jų taikymo teisėtumas teisme, turi atsižvelgti į minėtas aplinkybes ir konkrečioje situacijoje įvertinti, kurio iš šių būdų taikymas yra adekvatus kiekvienu konkrečiu atveju.

30. Remdamasis ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis, kartu su ieškiniu pateiktais įrodymais bei pirmiau pacituotais kasacinio teismo išaiškinimais, apeliacinės instancijos teismas preliminariai įvertina, kad ieškovė pareikštu ieškiniu siekia iškreipti Sutarties šalių interesų pusiausvyrą, todėl šioje civilinio proceso stadijoje nėra pagrindo manyti, jog galėtų būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas, patenkinant abu pareikštus reikalavimus. Taigi, preliminariai įvertinus abiejų ieškinio reikalavimo patenkinimo galimybę, konstatuotina, kad tokia neegzistuoja, todėl ieškinys laikytinas preliminariai nepagrįstu. Kai nėra vienos iš CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatytų kumuliatyvių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, šių priemonių taikymas nėra galimas.

31. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad palankiu ieškovei teismo sprendimu galėtų būti pripažįstamas ir ieškinio reikalavimų patenkinimas iš dalies, išvadai dėl preliminaraus ieškinio nepagrįstumo nebūtų pagrindo. Preliminarus ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių bei jas pagrindžiančių duomenų vertinimas patvirtina, kad vienas iš pirmiau nurodytų dviejų ieškinio reikalavimų galėtų būti tenkinamas, todėl toliau nagrinėtina, ar tuo atveju, jeigu būtų patenkintas vienas iš ieškinio reikalavimų, yra antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui (CPK 144 straipsnio 1 dalis).

32. Nagrinėjamu atveju ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias jos ieškinio reikalavimų užtikrinimo priemones – draudimą skaičiuoti delspinigius bei inicijuoti Sutarties nutraukimą dėl esminio jos pažeidimo – grėsmę jai palankaus teismo sprendimo įvykdymui motyvavo tuo, kad, nepritaikius ieškinyje nurodyto pobūdžio laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovė (apeliantė) turėtų teisę vienašališkai nutraukti Sutartį ir pasinaudoti Sutarties įvykdymo užtikrinimo garantija. Ieškovė nurodė, kad garantijos panaudojimas sukeltų jai didelių finansinių nuostolių – skolą bankui, palūkanų normos padidėjimą, klientų sumažėjimą ir pan. Pažymėjo, kad, nepritaikius prašomo pobūdžio laikinųjų apsaugos priemonių, jai palankaus teismo sprendimo įvykdymas taps neįmanomas, nes apeliantė nutrauks Sutartį ir pasinaudos jos įvykdymo užtikrinimu, tokiu atveju ieškinio reikalavimas dėl Sutarties sąlygų pakeitimo taps beprasmis.

33. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės reikalavimai gali būti vertinami kaip preliminariai pagrįsti tik tuo atveju, jeigu būtų patenkinamas tik vienas iš jų, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad ieškovės nurodyta grėsmė jai palankaus teismo sprendimo, kuriuo būtų patenkintas pirmasis jos ieškinio reikalavimas, įvykdymui nekyla.

34. Jau nurodyta, kad pirmuoju ieškinio reikalavimu, grindžiamu force majeure institutu, ieškovė prašo panaikinti atsakovės (apeliantės) sprendimą skaičiuoti delspinigius už praleistą terminą įvykdyti sutartinius įsipareigojimus arba sumažinti apskaičiuotų delspinigių dydį. Ieškinyje pati ieškovė pripažįsta, kad nurodytas atsakovės sprendimas, kurį prašoma panaikinti, savaime nesudaro pagrindo atsakovei inicijuoti vienašališką Sutarties nutraukimą dėl esminio jos pažeidimo. Sutarties 31 punktas nustato, kad paslaugų teikėjai du kartus nepasiekus prieaugiuose (projekto etapuose) nustatytų rezultatų pagal Paslaugų teikimo reglamente nustatytus darbų atlikimo grafiko terminus arba daugiau kaip tris mėnesius vėluojant teikti paslaugas pagal Paslaugų teikimo reglamente nustatytus darbų atlikimo grafiko terminus, laikoma, kad ji padarė esminį Sutarties pažeidimą. Nors ieškovė nurodė, kad 6 prieaugyje numatytos veiklos turi būti įgyvendintos iki 2023 m. birželio 2 d., t. y. atitinkamų paslaugų nesuteikimas iki nurodyto termino sudarytų pagrindą vertinti, jog paslaugų teikėja antrą kartą nepasiekė priegaugiuose (projekto etapuose) nustatytų rezultatų pagal nustatytus darbų atlikimo grafiko terminus, apskųstos teismo nutarties priėmimo metu byloje nebuvo duomenų, patvirtinančių egzistuojantį pagrindą atsakovei vienašališkai nutraukti Sutartį dėl esminio jos pažeidimo. Taigi, nesant duomenų, kad paslaugų teikėja du kartus iš esmės pažeidė Sutartį, tai, jog palankaus ieškovei teismo sprendimo priėmimo atveju būtų panaikintas atsakovės sprendimas skaičiuoti delspinigius paslaugų teikėjai, savaime neužtikrintų galimybės vienašališkai nutraukti Sutartį dėl esminio jos pažeidimo panaikinimo – apskųstos nutarties priėmimo metu neegzistavo atsakovės teisė į vienašališką Sutarties nutraukimą.

35. Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo išvadai, kad laikinąja apsaugos priemone – uždraudimu atsakovei (apeliantei) priimti sprendimą dėl vienašališko Sutarties nutraukimo dėl esminio jos pažeidimo – yra eliminuojama ieškovei palankaus teismo sprendimo, patenkinus pirmąjį ieškinio reikalavimą, įvykdymo ir (ar) jo pasunkėjimo grėsmė. Tokia grėsmė aptartu atveju neegzistavo, todėl ir taikyti nurodytą laikinąją apsaugos priemonę pirmajam ieškinio reikalavimui užtikrinti nebuvo pagrindo (CPK 144 straipsnio 1 dalis).

36. Dėl nurodytos aplinkybės, kad apskųstos nutarties priėmimo metu neegzistavo atsakovės (apeliantės) teisė vienašališkai nutraukti Sutartį dėl esminio jos pažeidimo, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, jog būtų grėsmė ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, patenkinus tik antrąjį ieškinio reikalavimą. Šiuo reikalavimu ieškovė siekia pakeisti Sutarties atitinkamas sąlygas, tačiau, byloje nesant duomenų, patvirtinančių, kad atsakovė (apeliantė) įgijo nurodytą teisę bei ketina ja pasinaudoti, šioje civilinio proceso stadijoje nebuvo pagrindo išvadai, jog ieškovei palankaus teismo sprendimo, kuriuo būtų patenkintas antrasis ieškinio reikalavimas, atveju įvykdymui kiltų grėsmė. Tokios grėsmės nustatymas remiantis vien prielaidomis, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo sąlygų bei pažeidžia proporcingumą principą.

Dėl procesinės bylos baigties

37. Apibendrinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apskųstą nutartį, tinkamai nenustatė ieškovės prašomo pobūdžio laikinosioms apsaugoms priemonėms taikyti būtinų sąlygų buvimo (preliminaraus abiejų ieškinio reikalavimų pagrįstumo bei grėsmės ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, jei būtų tenkinamas tik vienas iš ieškinio reikalavimų), todėl apskųsta nutarties dalis, kuria iš dalies patenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta. Remdamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria atsakovei (apeliantei) uždrausta priimti sprendimą dėl Sutarties nutraukimo dėl esminio jos pažeidimo, ir klausimą išsprendžia iš esmės – ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmeta (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 7 d. nutarties dalį, kuria pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – uždrausta atsakovei biudžetinei įstaigai Viešųjų pirkimų tarnybai priimti sprendimą dėl vienašališko ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Novian Systems“ ir trečiojo asmens uStudioLLC bei atsakovės biudžetinės įstaigos Viešųjų pirkimų tarnybos sudarytos Centrinės viešųjų pirkimų informacinės sistemos modernizavimo paslaugų teikimo sutarties Nr. 11F-18 nutraukimo dėl esminio pažeidimo, panaikinti ir šį klausimą išspręsti iš esmės.

Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Novian Systems“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti.

TeisėjaLaima Ribokaitė