Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Audronės Jarackaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens akcinės bendrovės DNB lizingas ir ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Pinigų medis“ apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. birželio 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Pinigų medis“ ieškinį atsakovui bankrutuojančiai žemės ūkio bendrovei ,,Miežaičiai“ dėl sutarties pripažinimo pagrindine žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi, tretieji asmenys akcinė bendrovė DNB lizingas ir P. K..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, trečiojo asmens apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo

Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ieškovas kvestionuoja net keliais absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindais, įtvirtintais CPK 329 straipsnio 2 dalies 4, 6 ir 7 punktuose. Nuo šių ieškovo apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo priklauso bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos. Tik pripažinus, kad procesas pirmosios instancijos teisme buvo teisėtas, teisėjų kolegija turėtų pagrindą patikrinti apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl ginčo esmės teisėtumą pagal apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nustačius absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, būtų pagrindas konstatuoti tinkamo proceso byloje nebuvimą, dėl to teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 1 p.).

Dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo

CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas yra tuomet, kai sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). Ieškovas nurodo, kad šios bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas dėl taikos sutarties galiojimo, tačiau teismas visą procesą apsiribojo ieškinio teisėtumo ir pagrįstumo analize. Taigi vietoj taikos sutarties galiojimo teismas nagrinėjo preliminariosios ir pagrindinės sutarčių skirtumus, taip pažeisdamas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą.

Pagal kasacinio teismo praktiką absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu laikomas tik visiškas motyvų nebuvimas; nepakankamas sprendimo (nutarties) motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008). Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su ieškovo apeliacinio skundo argumentais, kad teismo sprendimas yra be motyvų. Teismas sprendime konstatavo, kad 2010 m. lapkričio 26 d. šalių sudaryta sutartis negali būti pripažinta pagrindine sutartimi, kadangi neatitinka pagrindinei sutarčiai keliamų reikalavimų – nebuvo sumokėta visa kaina už žemės sklypus bei turtas nebuvo perduotas ieškovui valdyti ir naudotis. Motyvuojamosios teismo sprendimo dalies dalyje „Dėl reikalavimo laikytis imperatyvių teisės normų ir galimo jų pažeidimo“ konstatuota, kad ieškovo ieškinio reikalavimai negalėtų būti tenkinami dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms bei viešajam interesui, nes ginčo sklypai areštuoti ir jų perleidimas prieštarautų imperatyvioms teisės normoms, draudžiančioms perleisti nuosavybės teisę į areštuotą turtą. Atkreiptinas dėmesys, kad teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties sąlygos savo galutiniu rezultatu prilygsta ieškinio tenkinimui, kadangi pagal taikos sutarties sąlygas ginčo dalykas – žemės sklypai – pereina ieškovo nuosavybėn jam sumokant žemės sklypų kainą, todėl minėtoje teismo sprendimo dalyje išdėstyti motyvai taip pat pagrindžia ir taikos sutarties neteisėtumą – prieštaravimą imperatyvioms įstatymo normoms. Taigi sprendimą ir jame išdėstytas išvadas teismas motyvavo, todėl negalima konstatuoti CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo egzistavimo. Nors sprendime teismas tiesiogiai ir nepasisakė dėl taikos sutarties neteisėtumo, tačiau teismo sprendimo motyvai leidžia daryti tokią išvadą. Minėta, kad nepakankamas sprendimo motyvavimas, nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, kadangi šis netikslumas gali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme, todėl šioje nutartyje teisėjų kolegija pasisakys dėl taikos sutarties tvirtinimo galimumo ar negalimumo ir užpildys pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų neišsamumą.

Dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtinto absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo

Apeliantas teigia, kad ši byla negalėjo būti nagrinėjama, o turėjo būti sustabdyta ir perduota kitam teismui. Tokio ieškovo prašymo teismas netenkino, todėl, pasak apelianto, pažeidė CPK 163 straipsnio 5 punktą, o tai laikytina absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu, įtvirtintu CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punkte. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktą absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas atvejis, kai buvo pažeistos bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisyklės. Aiškinant šią teisės normą nagrinėjamos bylos kontekste konstatuotina, kad pagal ją pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą būtų tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, jog bendrosios kompetencijos teismas, pažeisdamas bylų rūšinio teismingumo taisyklės, išnagrinėjo administraciniam teismui teismingą ginčą. Tokia aplinkybė šioje byloje nenustatyta, todėl apeliantas nepagrįstai nurodo CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktą, kaip absoliutų pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindą.

Pagal CPK 163 straipsnio 5 punktą teismas privalo sustabdyti bylą, kai iki nutarties skirti nagrinėti bylą, kurioje atsakovui pareikšti turtiniai reikalavimai, teismo posėdyje priėmimo paaiškėja, kad jam iškelta bankroto byla. CPK 166 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad CPK 163 straipsnio 5 punkte numatytais atvejais sustabdyta byla perduodama bankroto bylą iškėlusiam teismui, o šis ją atnaujina ir prideda prie bankroto bylos. Teismas sprendė, kad šios bylos sustabdymas iki bus išnagrinėta bankroto byla nepagrįstai užvilkintų bylos nagrinėjimą. Taip pat pažymėjo, kad pagal CPK 163 straipsnį byla sustabdoma ir ji ne prijungiama, bet pridedama prie bankroto bylos tik tuo atveju, kai apie tai paaiškėja iki paskyrimo bylą nagrinėti teismo posėdyje, todėl sprendė, kad nagrinėjama byla negali būti pridėta prie bankroto bylos. Su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija sutinka. Pažymi, kad CPK 163 straipsnio 5 punkto ir 166 straipsnio 2 dalies tikslas yra sudaryti galimybę bankroto bylą iškėlusiam teismui žinoti apie visus atsakovui pareikštus turtinius reikalavimus. Atsižvelgdama į tai, kad bankroto byla atsakovui yra iškelta tame pačiame teisme, kaip ir nagrinėjama byla, bei šias bylas nagrinėjo tas pats teisėjas, teisėjų kolegija sprendžia, kad minėtose normose įtvirtintas informavimo apie atsakovui pareikštus turtinius reikalavimus tikslas yra pasiektas. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pagrindas panaikinti sprendimą dėl procesinės teisės normų pažeidimo arba netinkamo jų pritaikymo yra tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 str. 1 d.). Nurodytų procesinės teisės normų pirmosios instancijos teismas nepažeidė ir bylos išnagrinėjimas Šiaulių apygardos teisme nepridėjus jos prie šiame teisme nagrinėjamos atsakovo bankroto bylos neturėjo įtakos ginčo teisingam išsprendimui.

Dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtinto absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo

Ieškovas teismo sprendimo negaliojimą grindžia ir CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtintu absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus ir bylos negalima išskirti šio Kodekso 327 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Šiems argumentams pagrįsti apeliantas nurodo, kad teismas nepasisakė dėl trečiojo asmens AB DNB lizingas 86 631,67 Lt reikalavimo atsakovui, taip sudarydamas galimybę trečiajam asmeniui šią sumą iš atsakovo išsireikalauti du kartus. Tokie apelianto samprotavimai yra nepagrįsti. Šios bylos nagrinėjimo dalykas nėra trečiojo asmens AB DNB lizingas reikalavimas atsakovui, todėl teismas neturėjo pareigos nagrinėti šio reikalavimo pagrįstumo. Be to, AB DNB lizingas reikalavimas teismo patvirtintas atsakovo bankroto byloje, todėl nekyla abejonių dėl šio reikalavimo pagrįstumo. Taigi negalima konstatuoti CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtinto absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo.

Nenustačiusi CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija nagrinėja apeliacinių skundų teisinį ir faktinį pagrindą.

Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 2010 m. lapkričio 26 d. sudarė sutartį dėl žemės sklypų pirkimo-pardavimo, kuria atsakovas įsipareigojo parduoti ieškovui 184,54 ha žemės sklypus už 3 200 Lt žemės sklypų ha (civilinė byla Nr. 2-6591-262/2011 8-12 b. l.). Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas šią sutartį pripažinti pagrindine žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartimi. Byloje šalys sudarė taikos sutartį, kurią Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutartimi patvirtino ir civilinę bylą nutraukė (civilinė byla Nr. 2-6591-262/2011 42-44 b. l.). Taikos sutartimi šalys susitarė, kad atsakovas perduoda ieškovui nuosavybėn atsakovui priklausantį turtą - 184,54 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypus už 590 528 Lt; taikos sutartį šalys laikė turto priėmimo-perdavimo ieškovui aktu; įsiteisėjusią teismo nutartį dėl taikos sutarties patvirtinimo laikė pagrindu ieškovui nuosavybės teisių į turtą įregistravimui Nekilnojamojo turto registre; šalys susitarė, kad turto perleidimo 590 528 Lt kainos dalis - 58 135 Lt, ieškovo sumokėti iki šios sutarties pasirašymo, o likusią nesumokėtą kainos dalį – 532 393 Lt, ieškovas įsipareigojo sumokėti tokia tvarka: 300 000 Lt iki 2012 m. sausio 1 d.; 232 393 Lt iki 2013 m. sausio 1 d. (civilinė byla Nr. 2-6591-262/2011 43-44 b. l.). Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarties pagrindu Nekilnojamojo turto registre taikos sutartimi ieškovui perleistų žemės sklypų nuosavybės teisė ieškovui buvo įregistruota 2012 m. sausio 17-18 d. (1 t., 136-137, 138-139, 140-141, 142-143, 144-145, 146-147, 148-149, 150-151, 152-153, 154-155, 156-157, 158, 159-160 b. l.). AB DNB Lizingas ir ŽŪB „Miežaičiai“ buvo sudarę lizingo sutartis, kurios dėl netinkamų atsakovo įsipareigojimų vykdymo buvo nutrauktos (1 t., 6 b. l.).

AB DNB Lizingas pateikė apylinkės teismui pareiškimą dėl teismo įsakymo išieškoti skolą iš skolininko ŽŪB „Miežaičiai“ išdavimo ir prašė teismo pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones (1 t., 7-8 b. l.). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 15 d. nutartimi prašymą tenkino ir areštavo atsakovui priklausanti 86 631,67 Lt vertės turtą (1 t., 9 b. l.). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 15 d. išdavė teismo įsakymą, kuriuo AB DNB Lizingo pareiškimas buvo tenkinas visiškai (1 t., 10 b. l.). Teismo įsakymui įsiteisėjus, AB DNB Lizingas kreipėsi dėl vykdymo į antstolę V. Š.. 2010 m. birželio 3 d. pranešimu antstolė atsiuntė turto arešto aktą, kuriuo buvo areštuoti atsakovui priklausantys nekilnojamieji daiktai, tarp jų ir šalių taikos sutartimi ieškovui perleisti žemės sklypai (1 t., 11, 12-15 b. l.).

AB DNB lizingas ir UAB „Baltic Agro“ kreipėsi į teismą dėl proceso Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartimi užbaigtoje civilinėje byloje 2-6591-262/2011 pagal ieškovo UAB ,,Pinigų medis“ ieškinį atsakovui ŽŪB ,,Miežaičiai“ dėl sutarties pripažinimo pagrindine žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartimi atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytu pagrindu (1 t., 1-5, 56-60 b. l.). Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartimi procesas šioje civilinėje byloje buvo atnaujintas (1 t., 70-73 b. l.), o 2012 m. birželio 12 d. nutartimi byla perduota nagrinėti Šiaulių apygardos teismui (1 t., 110 b. l.). Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 15 d. nutartimi į bylą trečiaisiais asmenimis įtraukti BŽŪB „Miežaičiai“ bankroto administratorius UAB „Valeksa“, atsakovo BŽŪB „Miežaičiai“ kreditoriai AB DNB lizingas ir P. K. (2 t., 2-3 b. l.). Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs atnaujintą bylą, 2013 m. birželio 12 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.

Dėl proceso atnaujinimo pagrįstumo

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartimi procesas byloje buvo atnaujintas CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu – teismui sprendimu nusprendus dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų materialiųjų teisių ar pareigų. Teismas nustatė, kad taikos sutarties tvirtinimo metu atsakovo žemės sklypai buvo areštuoti, pareiškėjai turėjo teisę nukreipti jiems teismų sprendimais priteistų sumų išieškojimą į jų reikalavimų užtikrinimui areštuotą atsakovo turtą, kuris teismo nutartimi patvirtintos sutarties pagrindu atiteko ieškovui. Taigi teismas konstatavo, kad pareiškėjai AB DNB lizingas ir UAB „Baltic Agro“ turėjo tam tikrų teisių į ginčo objektą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai, nebūdami įtraukti į bylos nagrinėjimą, negalėjo pateikti argumentų bei prieštaravimų dėl pareikšto ieškinio ir sudaromos taikos sutarties, taip pat nustatė, kad pareiškėjai nepraleido įstatymo nustatyto termino prašymams dėl proceso atnaujinimo pareikšti, prašymai pagrįsti CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktu, todėl procesą byloje atnaujino.

Procesas CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu atnaujinamas tuomet, kai sprendimu teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų materialiųjų teisių ar pareigų. Ieškovo įsitikinimu, šioje byloje procesas atnaujintas nepagrįstai, nesant CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintų sąlygų. Teisėjų kolegija su šiais ieškovo argumentais nesutinka. Byloje procesas atnaujintas, nes nagrinėjant bylą buvo pažeistas vienas pagrindinių sąžiningo teismo proceso principų – teisė būti išklausytam (audiatur et altera pars). Atnaujinus bylą šiuo pagrindu, teismo procesas turi būti pakartotas tam, kad anksčiau į bylos nagrinėjimą neįtrauktas asmuo galėtų pasinaudoti visomis savo procesinėmis teisėmis nuo pat bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pradžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2006). Kasacinio teismo išaiškinta, jog pagrindas pripažinti, kad sprendime teismas pasisakė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisių ar pareigų, yra tada, kai: 1) sprendime tiesiogiai pasisakyta dėl pareiškėjo teisių ar jo pareigų, teismo sprendimas sukuria teisių ar pareigų arba tokiu teismo sprendimu teisės ar įstatymo saugomi interesai pažeisti (CPK 365 straipsnio 1 dalis); 2) teismui įvertinus neįtraukto asmens pateiktus įrodymus, bus panaikintos ar pakeistos teismo nustatytos teisės ir pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2009). Pareiškėjai AB DNB lizingas ir UAB „Baltic Agro“ įrodė, kad turėjo tam tikrų teisių į ginčo objektą. Taikos sutarties tvirtinimo metu galiojo atsakovo turto areštas, kuris buvo pritaikytas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 15 d. nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. L2-21638-599/2009 pagal trečiojo asmens AB DNB lizingas pareiškimą dėl skolos priteisimo iš atsakovo bei antstolio 2010 m. birželio 3 d. turto arešto aktą, vykdant Vilniaus misto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 15 d. įsakymą (1 t., 9, 10, 11, 12-15 b. l.). Nuo turto arešto įregistravimo viešame turto arešto aktų registre momento kreditorius, kurio naudai pritaikytas turto areštas, įgyja turtinį interesą į areštuotą turtą, kuris realizuotinas kreditoriui nukreipiant jam palankaus teismo sprendimo patenkinimą į jo naudai areštuotą turtą CPK nustatyta tvarka. Pasikeitus žemės sklypų savininkui, pareiškėjai neteko teismų sprendimais priteistų sumų užtikrinimo. Pareiškėjai neturi galimybių ginti savo pažeistų teisių ir teisėtų interesų kitais teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės būdais – naudotis instancine teismų sistema, kadangi nebuvo įtraukti į bylos nagrinėjimą, todėl proceso atnaujinimas yra vienintelė jų galimybė ginti savo teises ir teisėtus interesus. Taigi teismas pagrįstai konstatavo, jog tokiu teismo sprendimu buvo pažeistos pareiškėjų teisės ir įstatymo saugomi interesai. Šie argumentai paneigia apelianto teiginius, kad procesas byloje buvo atnaujintas nepagrįstai, kad AB DNB lizingas neįrodė CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtinto proceso atnaujinimo pagrindo.

Dėl teismo patvirtintos taikos sutarties (ne) teisėtumo

Pagal CPK 370 straipsnio 4 dalį atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad atnaujinus procesą teismas turi pasisakyti dėl visų pareiškėjo (pareiškėjų) nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų ir juos analizuoti atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, nes tik tokiu būdu galima nustatyti, ar pareiškėjo nurodyti proceso atnaujinimo pagrindai iš tikrųjų leidžia abejoti byloje priimto ir įsiteisėjusio sprendimo (nutarties) teisėtumu ir pagrįstumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2006). Tai reiškia, kad po nutarties dėl proceso atnaujinimo priėmimo vykstančio proceso metu pirmiausia turi būti išnagrinėta, ar pasitvirtino tos aplinkybės, kurios sudarė pagrindą priimti nutartį atnaujinti procesą byloje. Šiuo atveju bylos procesas buvo atnaujintas CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktų – teismui nusprendus dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, todėl nagrinėjant atnaujintą civilinę bylą, laikantis proceso atnaujinimo pagrindų, reikia patikrinti, ar Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 27 d. nutartis, kuria patvirtinta šalių taikos sutartis, pažeidžia neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teises ir įstatymų saugomus interesus.

AB DNB lizingas teigia, jog taikos sutartis pažeidžia jo teises ir interesus, ne jis turi turtinį suinteresuotumą taikos sutarties objektu. Pagal CPK 42 straipsnio 2 dalį teismas netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu tie veiksmai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Taikos sutarties tvirtinimo metu galiojo atsakovo turto areštas, kuris buvo pritaikytas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 15 d. nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. L2-21638-599/2009 pagal trečiojo asmens AB DNB lizingas pareiškimą dėl kolos priteisimo iš atsakovo bei antstolio 2010 m. birželio 3 d. turto arešto aktą, vykdant Vilniaus misto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 15 d. įsakymą (1 t., 9, 10, 11, 12-15 b. l.). Be to, taikos sutarties sudarymo metu disponavimas atsakovui nuosavybės teise priklausančiais žemės sklypais, kurie taikos sutartimi perleisti ieškovui, buvo apribotas ir kitose bylose teismų priimtų procesinių sprendimų pagrindu bei antstolių turto arešto aktais. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas. Nuo turto arešto įregistravimo viešame turto arešto aktų registre momento kreditorius, kurio naudai pritaikytas turto areštas, įgyja turtinį interesą į areštuotą turtą, kuris realizuotinas kreditoriui nukreipiant jam palankaus teismo sprendimo patenkinimą į jo naudai areštuotą turtą CPK nustatyta tvarka. Pagal CPK 675 straipsnio 1 dalį skolininko turto areštas yra priverstinis nuosavybės teisės į skolininko turtą arba šios teisės atskirų sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas uždraudimas ar apribojimas. Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje apibrėžta turto arešto samprata – įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą arba atskirų jos sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas apribojimas siekiant užtikrinti įrodymus, civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, taip pat baudų ir nesumokėtų įmokų išieškojimą, kreditorių reikalavimų patenkinimą, kitų reikalavimų ir įsipareigojimų įvykdymą. Iš pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pobūdžio matyti, kad atsakovui buvo uždrausta disponuoti areštuotais žemės sklypais. CPK 18 straipsnyje nurodyta, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taip pat yra privaloma vykdyti (CPK 18 str.). Pagal Turto arešto aktų registro įstatymo 6 straipsnio 1 dalį turto arešto aktų registre registruojami teismų, antstolių, prokurorų, Valstybinės mokesčių inspekcijos, kitų valstybės institucijų ir pareigūnų turto arešto aktai, kuriais įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka laikinai priverstinai apribojamos teisės į Lietuvos Respublikoje esantį turtą, jį areštuojant. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, taikos sutarties sudarymo metu visiems ieškovui taikos sutartimi perleistiems žemės sklypams buvo taikytas areštas ir disponavimas šiuo turtu atsakovui buvo apribotas. Taigi atsakovui nuosavybės teise priklausantis turtas buvo perleistas ieškovui galiojant teismo nustatytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, tokiu būdu pažeistas CPK 18 straipsnyje įtvirtintas imperatyvas, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kadangi taikos sutarties sąlygos pažeidžia teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo draudimą atsakovui disponuoti turtu ir CPK 18 straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas be pagrindo patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį, kuri dėl nurodytų priežasčių yra niekinė ir negalioja ab initio (CK 1.78 str. 5 d., 1.95 str. 1 d.). Šios aplinkybės patvirtina trečiųjų asmenų dėstomus argumentus dėl jų teisių pažeidimo, kadangi jų naudai areštuotas turtas buvo perleistas kitam asmeniui ir jie neteko galimybės priverstinio vykdymo procese nukreipti išieškojimą į jų naudai areštuotą atsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą. Nutarties priėmimo metu ginčo dalykas buvo tiesiogiai susijęs su trečiojo asmens interesais. Taigi AB DNB lizingas pareiškime nurodyti proceso atnaujinimo pagrindai patvirtina nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, neteisėtumą ir nepagrįstumą. Šiuo atveju svarbu įvertinti, kad bylos baigtis buvo nulemta šalių sudarytos taikos sutarties, todėl ieškinio reikalavimai nebuvo nagrinėti. Atnaujinus bylos procesą, teismas pagrįstai sprendė dėl pareiktų ieškinio reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo. CPK 371 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismui sprendimą (nutartį) pakeitus ar priėmus naują sprendimą (nutartį), ankstesni teismų sprendimai (nutartys) netenka teisinės galios. Ieškinį atmetus, ankstesne teismo nutartimi patvirtinta taikos sutartimi netenka galios. Be to, jos negaliojimą sąlygoja ir prieštaravimas imperatyvioms įstatymo nuostatoms.

Dėl ieškinio nepagrįstumo

Ieškiniu ieškovas prašė pripažinti 2010 m. lapkričio 26 d. šalių sudarytą sutartį pagrinde. Ieškovas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad teismas be pagrindo analizavo preliminariosios ir pagrindinės sutarties panašumus. Sprendžiant dėl konkrečios civilinių santykių dalyvių valia sudarytos sutarties esmės ir teisinės reikšmės, svarbiausias šaltinis yra sutarties turinys. Būtent pagal konkrečios sutarties turinį galima nuspręsti - pripažinti šią sutartį preliminariąja sutartimi ar kvalifikuoti joje įtvirtintą susitarimą kaip pagrindinę sutartį. Pagal CK 6.165 straipsnyje įtvirtintą preliminariosios sutarties sampratą (šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį), iš šios sutarties kylančios prievolės dalykas yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sudaryti pagrindinę sutartį. Tuo tarpu pagrindinėje sutartyje prievolės dalykas yra veiksmai, kurie arba patys turi vertybės reikšmę, arba veiksmai, kuriais objektas – vertybė – yra perduodamas kitai šaliai. Pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, kad šalių sudaryta sutartis negali būti pripažinta pagrindine pirkimo-pardavimo sutartimi, kadangi neatitinka pagrindinei sutarčiai būdingų bruožų. Spręsdamas ieškinio pagrįstumo klausimą teismas pažymėjo, kad norint konstatuoti, kad sudaryta sutartis buvo pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis, ieškovas turi įrodyti pirkimo-pardavimo sutarčiai būdingus bruožus, t. y. ne tik sutarties įvykdymą t. y. visos kainos sumokėjimą, bet ir daikto perdavimo faktą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šių sąlygų ieškovas neįrodė. Teismas padarė teisingą išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog po 2010 m. lapkričio 26 d. sutarties pasirašymo žemės sklypai ieškovui buvo perduoti ir jis juos valdė kaip savo. Priešingai, teismo posėdžio metu atsakovo atstovas nurodė, kad žeme naudojosi atsakovas, ją dirbo, gavo pelną. Teismas pagrįstai sprendė, kad nedidelės kainos dalies (58 135 Lt iš 590 528 Lt) sumokėjimas negali būti laikomas atsiskaitymu pagal sutartį. Aplinkybė, jog vykdydamas teismo patvirtintą taikos sutartį ieškovas sumokėjo didelę sumą už žemės sklypus, nedaro įtakos šio ginčo išsprendimui. Taikos sutartis pripažinta prieštaraujančia imperatyvioms įstatymo nuostatoms, o jos įvykdymo atgręžimas sprendžiamas CPK 373 straipsnyje nustatyta tvarka. Taigi nepagrįsti ieškovo argumentai, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, t. y. vertino tik jų dalį ir neatsižvelgė į įrodymų visumą.

Teismas pagrįstai vertino šalių valią preliminariosios sutarties sudarymo metu, todėl nepagrįsti apelianto argumentai, kad šalių valia dėl žemės sklypų perleidimo yra patvirtina šalių veiksmais vykdant taikos sutartį. Teismas konstatavo, jog taikos sutartis negalėjo būti patvirtinta, kadangi prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, todėl sprendžiant dėl preliminariosios sutarties pripažinimo pagrindine pirkimo-pardavimo sutartimi vertinti šalių valią taikos sutarties vykdymo metu nėra jokio pagrindo. Ieškiniu ieškovas siekė preliminariąją sutartį pripažinti pagrindine, todėl teismas sprendė dėl pirkimo-pardavimo sandoriui būdingų bruožų ginčo sutarties sudarymo metu. Taigi nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas privalėjo vertinti faktines aplinkybes, buvusias taikos sutarties sudarymo ar jos vykdymo metu.

Dėl teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties įvykdymo atgręžimo

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad išsprendęs civilinę bylą negali išspręsti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarties įvykdymo atgręžimo, nes atsakovui iškelta bankroto byla, kurioje visi klausimai turi būti sprendžiami Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Trečiasis asmuo AB DNB lizingas su tokia teismo išvada nesutinka, apeliaciniu skundu prašo išspręsti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarties įvykdymo atgręžimo klausimą.

Pagal CPK 373 straipsnį panaikinus arba pakeitus sprendimą ar nutartį, jeigu jie jau buvo įvykdyti ar pradėti vykdyti, vienos iš šalių prašymu teismas įpareigoja ginčo šalis grąžinti tai, ką jos yra gavusios sprendimą vykdydamos. Taigi įstatymo leidėjas įtvirtino taisyklę, kad esant būtinybei teismo nutarties įvykdymo atgręžimo klausimas yra išsprendžiamas galutiniu teismo procesiniu sprendimu, priimtu civilinėje byloje dėl proceso atnaujinimo (CPK 371 str., 373 str.). Nėra pagrindo sutikti su teismo išvada, kad išsprendus civilinę bylą teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties įvykdymo atgręžimo klausimo išsprendimas nėra galimas dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo. Aplinkybė, kad atsakovui iškelta bankroto byla, nesudaro pagrindo netaikyti sprendimo įvykdymo atgręžimo instituto. Įmonių bankroto įstatymas reglamentuoja įmonių bankroto procesą, jame nėra nustatyta kokia nors speciali sprendimo atgręžimo vykdymo tvarka. Taigi sprendimo įvykdymo atgręžimas vykdomas toje pačioje byloje, kurioje buvo atnaujintas procesas. Tokiu būdu užtikrinamas civilinio proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principo įgyvendinimas ir išvengiama naujo proceso dėl procesinio sprendimo įvykdymo atgręžimo. Atnaujinto proceso byloje teismui priėmus naują sprendimą, ankstesnis teismo procesinis sprendimas netenka galios pagal įstatymą (CPK 371 str. 3 d.), todėl bankrutuojančio atsakovo kreditoriui prašant privalo būti išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties įvykdymo atgręžimo klausimas. Be to, restitucijos taikymą numato ir CK 1.80 straipsnio 2 dalis, kurioje reglamentuota, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Restitucijos taikymo pagrindą ir būdus reglamentuoja Civilinio kodekso šeštosios knygos I dalies X skyrius. Teismo nutartimi patvirtintą taikos sutartį pripažinus prieštaraujančia imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir dėl to negaliojančia ab initio privalo būti taikoma restitucija. Išdėstyti argumentai lemia teismo išvados, kad išnagrinėtoje byloje negalima išspręsti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarties įvykdymo atgręžimo, nepagrįstumą ir šios teismo sprendimo dalies panaikinimą dėl netinkamo procesinės teisės normos pritaikymo ir dėl taikytinos materialiosios teisės normos netaikymo, lėmusių nepagrįstą sprendimo įvykdymo atgręžimo neišsprendimą išnagrinėtoje byloje (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutartimi patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį ir civilinę bylą nutraukė. Taikos sutartimi ieškovas UAB „Pinigų medis“ ir atsakovas ŽŪB „Miežaičiai“ susitarė ieškovo nuosavybėn už 590 528 Lt perduoti atsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą – 184,54 ha bendro ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypus: unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); taikos sutartį šalys laikė turto priėmimo-perdavimo ieškovui aktu; įsiteisėjusią teismo nutartį dėl taikos sutarties patvirtinimo laikė pagrindu ieškovui nuosavybės teisių į turtą įregistravimui Nekilnojamojo turto registre; šalys susitarė, kad turto perleidimo 590 528 Lt kainos dalis - 58 135 Lt, ieškovo yra sumokėti iki šios sutarties pasirašymo, o likusią nesumokėtą kainos dalį – 532 393 Lt, ieškovas įsipareigojo sumokėti tokia tvarka: 300 000 Lt iki 2012 m. sausio 1 d.; 232 393 Lt iki 2013 m. sausio 1 d. Minėtos teismo nutarties pagrindu nurodytų žemės sklypų nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos ieškovui. Taikant restituciją byloje turi būti sprendžiamas klausimas dėl žemės sklypų grąžinimo atsakovo nuosavybėn bei atsakovui ieškovo sumokėtų sumų grąžinimo. Bylos šalių teigimu, ginčo žemės sklypus atsakovas įsigijo iš valstybės išsimokėtinai, tačiau tai patvirtinančių tiesioginių rašytinių įrodymų byloje nėra. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovas pervedė atsakovui 58 135 Lt, t. y. 10 procentų pradinio įnašo pagal valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį dalį (2 t., 126 b. l.). Ginčo sutarties 3.2.1 punktu šią sumą šalys įskaitė kaip atsakovo skolą ieškovui pagal paskolos sutartį (c.b. Nr. 2-6591-262/2011 10 b. l.). Ieškovo pateiktos mokėjimo nurodymų kopijos liudija, kad po taikos sutarties patvirtinimo ieškovas Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos už atsakovą ŽŪB „Miežaičiai“ yra iš viso sumokėjęs 358 233,39 Lt (2 t., 127-132 b. l.), kurie kartu su įskaitytais 58 135 Lt sudaro 416 368,39 Lt. Pagal taikos sutarties sąlygas ieškovas atsakovui turėjo sumokėti 532 393 Lt. Šalys teigė, kad taikos sutarties sąlygas ieškovas įvykdė ir pagal ją su atsakovu visiškai atsiskaitė, tačiau byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti apie visos sumos sumokėjimą, todėl šios aplinkybės turėtų būti ištirtos ir įvertintos. Aplinkybė, kad ieškovas už atsakovą Nacionalinei žemės tarnybai mokėjo žemės sklypų kainą, nesuteikia pagrindo netaikyti sprendimo įvykdymo atgręžimo, kadangi CK 6.50 straipsnio 1 dalis nedraudžia trečiajam asmeniui už skolininką įvykdyti prievolę. Trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Nustačius, kad ieškovas už atsakovą valstybei sumokėjo žemės sklypų kainą, taikant restituciją ieškovui iš atsakovo priteista suma turės būti pagrindu ieškovo kreditorinio reikalavimo atsakovo bankroto byloje tvirtinimui. Byloje nėra dalies dokumentų, patvirtinančių ieškovo atsiskaitymą su atsakovu pagal taikos sutartį ar atsiskaitymą su valstybe už atsakovui nuosavybės teise priklausančius taikos sutartimi ieškovui perleistus žemės sklypus. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino, nors atnaujinto proceso byloje priėmęs naują sprendimą privalėjo spręsti ankstesnės teismo nutarties įvykdymo atgręžimo klausimą.

Pagal teismui prieinamus Nekilnojamojo turto registro duomenimis (CPK 179 str. 3 d.) teisėjų kolegija nustatė, kad taikos sutarties pagrindu gautus žemės sklypus ieškovas pirkimo-pardavimo sutartimis perleido UAB „Biomasės Centras“ ir tik vienas iš taikos sutartimi įgytų sklypų, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šiuo metu ieškovui priklauso nuosavybės teise. UAB „Biomasės Centras“ dalį įgytų žemės sklypų perleido kitam asmeniui. Tokiu atveju taikos sutarties įvykdymo atgręžimas turės įtakos dabartinių žemės sklypų savininkų materialiosioms teisėms ir pareigoms, todėl turėtų būti sprendžiama dėl šių asmenų įtraukimo į bylos nagrinėjimą. Apeliacinės instancijos teismas negali įtraukti naujo asmens dalyvauti byloje trečiojo asmens teisėmis, nes tokio klausimo išsprendimas priklauso pirmosios instancijos teismo kompetencijai. Konstatavus, kad taikos sutartis negalėjo būti tvirtinama dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir yra niekinė, bei nustačius, kad šios sutarties pagrindu įgytus žemės sklypus ieškovas pardavė, yra pagrindas išvadai apie nuosavybės teise nepriklausančio turto perleidimą (CK 6.307 str.) ir dėl to teisėje galiojančio principo, jog niekas negali perduoti kitam daugiau teisių, negu pats turi (nemo plus juris ad alium transferre potest quam in se haberet), pažeidimą. Šios aplinkybės sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismui ex officio spręsti dėl ieškovo sudarytų ginčo žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandorių (ne)teisėtumo bei jo teisinių padarinių. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas žemės sklypus UAB „Biomasės centras“ perleido jau esant atnaujintam bylos, kurioje patvirtinta ieškovo ir atsakovo taikos sutartis, procesui, todėl tokie ieškovo veiksmai turi būti įvertinti sąžiningumo aspektu.

Dėl nurodytų netirtų ir neįvertintų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio, reikalautinų įrodymų gavimo galimybių yra pagrindas išvadai, kad byla dėl teismo nutarties įvykdymo atgręžimo apeliacinės instancijos teisme būtų nagrinėjama visa apimtimi naujais aspektais. Nors apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti ir fakto klausimus, tačiau atsižvelgiant į būtinumą į bylos nagrinėjimą įtraukti trečiuosius asmenis, darytina išvada, kad teismo procesinio sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimo išspręsti apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės. Taigi sprendžiant restitucijos klausimą turi būti aiškinamos ir svarstomos bylos faktinės ir teisinės aplinkybės šiuo aspektu, o po jų esminio ištyrimo ir įvertinimo užtikrinta apeliacijos teisė, todėl teisėjų kolegija sprendžia esant pagrindą panaikintą trečiojo asmens apeliaciniu skundu skundžiamą sprendimo dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.). Byloje egzistuojantis viešasis interesas, kurį lemia atsakovo bankrotas bei faktas, kad ginčo žemės sklypus atsakovas įsigijo iš valstybės išsimokėtinai, ir atsiskaitymo už žemės sklypus faktinės aplinkybės suponuoja būtinumą nustatyti, ar atsakovas (pats ar per ieškovą) yra visiškai atsiskaitęs su valstybe už išsimokėtinai nupirktus ginčo žemės sklypus. Šių aplinkybių nustatymui reikalautina informacijos iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliantas AB DNB lizingas pateikė prašymą atlyginti apeliacinės instancijos teisme patirtas 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidas, kurį turės spręsti pirmosios instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs teismo procesinio sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2013 m. birželio 12 d. sprendimo dalį, kuria neišspręstas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties įvykdymo atgręžimo klausimas, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.