Vilniaus apygardos teismo nutartis

Ieškovas UAB „DSP Plius“ kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės G. M. 19.176,07 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; uždrausti atsakovei pačiai ar per trečiuosius asmenis vykdyti sudarytas sutartis su UAB „DSP Plius“ klientais; įpareigoti atsakovę nesudarinėti naujų sutarčių ir neparduoti prekių UAB „DSP Plius“ klientams pagal prie ieškinio pridėtą sąrašą vienerius metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas su atsakove 2010 m. spalio 20 d. sudarė darbo sutartį, pagal kurią atsakovė pradėjo dirbti ieškovo pardavimų vadybininke. Atsakovė nuo 2012 m. kovo 1 d. pradėjo eiti ieškovo vyriausiosios pardavimų vadybininkės pareigas ir buvo supažindinta su šios pareigybės pareigine instrukcija. Vyriausiojo pardavimų vadybininko pareiginės instrukcijos 35.5 punkte nustatyta, kad vyriausiasis pardavimų vadybininkas atsako už komercinių paslapčių išsaugojimą. Šalys 2010 m. spalio 20 d. pasirašė priedą Nr. 1 prie darbo sutarties – susitarimą dėl komercinių paslapčių ir darbdavio ekonominių interesų saugojimo dirbant darbuotoju įmonėje ir pasibaigus darbo sutarčiai, kuriame nustatyta, kas yra ieškovo komercinė paslaptis. Ieškovas 2013 m. spalio 2 d. atleido atsakovę iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Ieškovo vadovė 2013 m. pabaigoje sužinojo, kad atsakovė važinėja pas ieškovo klientus ir siūlo tokias pat kaip ieškovo prekes įsigyti iš trečiojo asmens UAB „Magera“ už mažesnę kainą. UAB „Magera“ įregistruota Juridinių asmenų registre 2013 m. spalio 3 d., atsakovė buvo viena iš steigėjų, turinti 50 proc. UAB „Magera“ akcijų. Nurodyta bendrovė verčiasi ta pačia ūkine-komercine veikla ir veikia toje pačioje rinkoje kaip ir ieškovas (darbo drabužių siuvimas ir kt.). Ieškovo pagrindinė ūkinė komercinė veikla yra darbo drabužių gamyba ir prekyba, darbinės avalynės, darbinių pirštinių, saugos ženklų bei kitų asmeninių apsauginių priemonių, verslo dovanų, laisvalaikio prekių mažmeninė ir didmeninė prekyba, logotipų uždėjimas ant darbo rūbų. Ieškovas ir trečiasis asmuo veikia toje pačioje rinkoje ir yra konkurentės. Abiejų bendrovių interneto svetainės panašios. Atsakovė trečiajam asmeniui atskleidė ieškovo komercinę paslaptį apie ieškovo bendradarbiavimo su klientais sąlygas, jų užsakomų prekių poreikį, kiekius, sudėtis, aprašymus, savikainą, taip pat informaciją apie ieškovo tiekėjus. Atsakovė žinojo, kas yra ieškovo komercinė paslaptis, nes sudarinėdavo pirkimo-pardavimo sutartis su klientais, siūlė prekes potencialiems klientams, derino kainas, bendravo su tiekėjais, paimdavo užsakytas prekes, pasirašydavo sąskaitas. Apie užsakymų apimtis, prekių kiekius, svorį, siuntų dažnumą, prekių asortimentą konkretiems klientams ir kt. atsakovė žinojo iš ieškovo elektroninės kurjerių sistemos, kurioje yra visa ieškovo klientų duomenų bazė. Atsakovė perkėlė į UAB „Magera“ tą patį, kaip ir ieškovo verslo modelį. Be to, trečiasis asmuo naudoja prekių aprašymus, kuriuos sukūrė ieškovo darbuotoja. Trečiasis asmuo didžiąją dalį pardavimų vykdo ieškovo klientams. Atsakovės kaltės forma yra tyčia, nes ji įsiteigė konkuruojančią įmonę, atskleidė jai ieškovo konfidencialią informaciją apie bendravimo su klientais sąlygas, prekių savikainą, pardavimo ir platinimo sąlygas, ieškovo prekių aprašymus, savybes, komercinių pasiūlymų sąlygas. Ieškovo negautos pajamos turi būti skaičiuojamos už trejų metų terminą, t. y. visą ieškinio dėl žalos atlyginimo senaties terminą. Nors trečiasis asmuo šiuo metu nebevykdo jokios veiklos, bet ieškovo prarasti klientai nebegrįžo, o sumažėję ieškovo pardavimai neatsistatė. Dėl atsakovės veiksmų dalis ieškovo klientų iš viso nebeperka ieškovo prekių, dalis – perka, bet ženkliai mažesne apimtimi. Trečiasis asmuo įsipareigojo atlyginti 4.344,30 Eur nuostolių, todėl ieškovas iš atsakovės reikalauja 19.176,07 Eur nuostolių. Šiuo atveju būtina uždrausti atsakovei tęsti nesąžiningos konkurencijos veiksmus vienerius metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nes ieškovas jau patyrė žalos.Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovo įmonėje pradėjo dirbti 2010 m. spalio 20 d., buvo atleista iš darbo – 2013 m. spalio 2 d., bet faktiškai nustojo dirbti anksčiau, nes nuo 2012 m. liepos 2 d. išėjo kasmetinių atostogų, nuo 2012 m. liepos 16 d. – nėštumo ir vaiko gimdymo atostogų, nuo 2012 m. lapkričio 19 d. – vaiko priežiūros atostogų ir į darbą nebegrįžo. Dėl to atleidimo iš ieškovo darbovietės metu atsakovė faktiškai nebedirbo apie 1,5 metų, šiuo laikotarpiu nedisponavo ir negalėjo disponuoti ieškovo saugoma informacija. Su I. B. 2013 m. spalio 3 d. įsteigė UAB „Magera“. Šios įmonės veiklos pradžioje atsakovė buvo vaiko priežiūros atostogose ir tik augino kūdikį, todėl verslo plėtra užsiėmė UAB „Magera“ direktorė I. B.. Atsakovė padėjo atlikti techninio pobūdžio darbus – padėjo surasti patalpas, baldus, nupirko biuro reikmenis, taip pat padėjo išsiųsti didelį kiekį standartinio pobūdžio elektroninių laiškų. Atsakovė nesuderino verslo ir šeimos, todėl 2014 m. balandžio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė UAB „Magera“ akcijas A. P. ir liko dirbti UAB „Magera“ pardavimų vadove 1/2 etato. Ieškovas ir UAB „Magera“ užsiėmė panašia veikla, bet jos nevienintelės tos pačios rinkos dalyvės – darbo drabužių prekybos rinkoje yra apie 100 bendrovių. Nurodytų bendrovių prekių spektras skirtas konkretiems pirkėjams – įmonėms, užsiimančioms statybos ir kitais profesiniais darbais, todėl nesudėtinga perprasti ir suprasti užsakovus, kuriems galima pasiūlyti produkciją ir paslaugas. Informacija apie galimus klientus viešai randama interneto duomenų šaltiniuose. Tokiu pat būdu galima rasti ir tiekėjus, iš kurių trečiasis asmuo įsigydavo prekes ir jas parduodavo užsakovams. Trečiojo asmens elektroniniai laiškai tiekėjams išsiųsti ne konkretiems tiekėjų atstovams, bet bendraisiais elektroninio pašto adresais. Be to, nurodytus laiškus surašė ir siuntė trečiojo asmens direktorė I. B., laiškų turinys standartinis, juose vartojami bendro pobūdžio kreipiniai, nenaudoti konkretūs duomenys, kuriuos atsakovė gavo iš ieškovo. Dėl to atsakovė nepanaudojo ieškovo komercinės paslapties trečiajam asmeniui vykdant veiklą. Iki įsteigiant UAB „Magera“, atsakovė nedirbo ieškovo įmonėje 1,5 metų, todėl jos iš ieškovo įgytos žinios apie klientus paseno, tapo neaktualios, pasikeitė taip pat ir klientai, jų kontaktiniai duomenys, prekių kainos, atsakingi asmenys ir kt. UAB „Magera“ pradėjus veiklą, išanalizuota rinka, iš interneto šaltinių surinkti visi potencialūs klientai ir tiekėjai, visiems masiniu būdu išsiųsti elektroniniai laiškai, pranešta apie naują rinkos dalyvį ir supažindinta su UAB „Magera“ prekėmis. Atsakovė neturėjo ieškovo klientų sąrašų. Ieškovo ir trečiojo asmens veiklos paklausos rinka didelė – galimų klientų yra daugiau negu 10.000. Tai, kad sutapo keletas ieškovo buvusių ir trečiojo asmens klientų, nereiškia, jog atsakovė ir trečiasis asmuo pasinaudojo ieškovo saugoma informacija ar perviliojo klientus. Konkuruojančio subjekto įsteigimas savaime nėra neteisėta veikla. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad atsakovė panaudojo ieškovo komercinę paslaptį apie ieškovo klientus ir tiekėjus. Ieškovo bendrovėje vadybininkams niekada nebuvo prieinama informacija apie pardavimų mastą, visus klientus ir tiekėjus. Dirbant ieškovo darbovietėje, atsakovės tiesioginė pareiga buvo ieškoti naujų klientų internete. Atsakovė nežinojo informacijos apie ieškovo prekių tiekėjus. Informacija apie prekių kainas, sudėtį, ypatybes ir pan. negali būti laikoma ieškovo komercine paslaptimi, nes visa tai ieškovas yra paviešinęs interneto svetainėje „www.darbosaugospriemones.lt“. Ieškovo vadybininkai niekada nežinojo prekių savikainos. Prekių aprašymus ieškovas taip pat yra paskelbęs nurodytoje interneto svetainėje, todėl jie irgi nėra komercinė paslaptis. Ieškovo interneto svetainė neišsiskiria iš kitų konkurentų svetainių. Nemažai konkuruojančių bendrovių prekiauja tų pačių gamintojų prekėmis. Ieškovas turi 3.500 klientų, o trečiasis asmuo prekių pardavė 33 jos ir ieškovo bendriems klientams. Ši aplinkybė neįrodo nesąžiningos konkurencijos veiksmų. Trečiasis asmuo konkuravo ne konkrečiai su ieškovu, bet su visomis analogiška veikla užsiimančiomis bendrovėmis. Buvę ieškovo klientai pasirinko trečiąjį asmenį ne dėl mažesnių kainų, bet dėl kokybiškesnių prekių ir juos tenkinančio aptarnavimo, o kai kurios įmonės pačios ieškojo naujų tiekėjų ar konkrečių prekių internete, taip pat pasinaudojo kitų asmenų rekomendacijomis. Ieškovo atliktas žalos dydžio paskaičiavimas nepagrįstas, nes žala neteisingai paskaičiuota už trejų metų laikotarpį. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad patirs žalos ateityje. Paskutinį kartą trečiasis asmuo prekių pardavė paskutiniam ieškovo klientui UAB „Normantas“ 2014 m. birželio 19 d. Dėl to reikalavimas priteisti žalą už vėlesnį laikotarpį, nepagrįstas. Ieškovo atlikti žalos paskaičiavimai yra klaidingi, nes sumažėjusį pelną ieškovas paskaičiavo iš pardavimo kainos atėmęs ankstesnio laikotarpio bendrą kainą ir prekių savikainą, bet tai yra bendrasis pelnas. Iš bendro pelno neatskaičiuotos veiklos sąnaudos. Ieškovo negautos pajamos turėtų būti paskaičiuotos pagal grynojo pelno kriterijų, t. y. iš bendrojo pelno atėmus veiklos sąnaudas. Ieškovas neteisingai skaičiuoja sumažėjusį pelną taip pat ir dėl to, kad tokio pobūdžio bylose ieškovo pelno sumažėjimas skaičiuojamas pagal atsakovo nepagrįstai gautas pajamas, bet ne pagal ieškovo pardavimų sumažėjimą, nes atsakovės gautos pajamos iš perviliotų klientų laikomos nepagrįstu praturėjimu. Nepaisant to, kad įsteigtas trečiasis asmuo, ieškovas ir toliau parduoda prekes ginčo klientams. Dėl to ieškovo klientai nėra pervilioti. Nors ieškovas iš gautų pajamų atėmė prekių savikainą, bet nepateikė įrodymų apie tai, kokia tikroji prekių savikaina. Pačio ieškovo parengti pardavimų žurnaluose nurodyta informacija nepatikima. Pagal ieškovo 2014 metų pelno-nuostolių ataskaitą ieškovo sąnaudos buvo 815.174 Lt, pagal 2013 metų pelno–nuostolių ataskaitą – 666.852 Lt, t. y. 148.322 Lt mažesnės, todėl ieškovas nepagrįstai teigia, kad 2014 metais klientams išlaikyti išleido 42.957 Eur (148.322 Lt), t.y. kelis kartus daugiau negu gauta pardavimų iš ginčo klientų. Skaičiuodamas negautas pajamas už 2016 metus, ieškovas nepagrįstai jas prilygina 2015 metais negautoms pajamoms. Ieškovas neturi teisės reikalauti iš atsakovės jokių nuostolių, nes trečiasis asmuo įsipareigojo ieškovui atlyginti 4.344,30 Eur, o ši suma viršija ieškovo gautiną 855,89 Eur grynąjį pelną. Ieškovas neįrodė, kad jis vienintelis ieškinio lentelėje įvardytų bendrovių tiekėjas. Be to, ieškovas nepateikė duomenų apie tai, kad jis ir ankstesni klientai buvo sudarę ilgalaikes sutartis bei kad ieškovo pajamos buvo objektyviai prognozuojamos. Atsakovė taip pat nesutinka su ieškinio reikalavimu uždrausti atsakovei sudaryti ir vykdyti sutartis su ieškovo klientais vienerius metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, prevenciniu ieškiniu negali būti reikalaujama nutraukti teisėtų veiksmų, o be to toks reikalavimas neatitinka Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 4 dalyje nustatyto draudimo įmonės darbuotojui naudoti komercinę paslaptį iki vienerių metų po darbo sutarties nutraukimo. Ieškovas nepagrįstai reikalauja 6 procentų dydžio procesinių palūkanų, nes tokio dydžio palūkanos taikomos tik kai abi šalys verslininkai, o atsakovė yra fizinis asmuo.

Atsakovė G. M. apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes sąlygotas įrodinėjimo, įrodymų vertinimo taisyklių bei materialiosios teisės normų, reglamentuojančių deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų nustatymą, taikymo pažeidimų. Pagal Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 4 dalies nuostatą jau po vienerių metų laikotarpio nuo darbo santykių pasibaigimo, atsakovė įgytų teisę naudotis visa informacija apie ieškovo veiklą, jeigu tokia informacija jai ir būtų žinoma. Pirmosios instancijos teismas formaliai ir per siaurai aiškino atsakovės veiksmus, įsteigiant UAB „Magera“, ir veiksmus šios bendrovės veiklos vystymo pradžioje Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 4 dalies kontekste, nors turėjo atsižvelgti į aplinkybę, kad atsakovės darbo santykiai UAB „DSP Plius“ faktiškai buvo nutrūkę jau nuo 2012-07-02 ir dėl to įstatyme nurodomas vienerių metų terminas turėjo būti skaičiuojamas būtent nuo šio laikotarpio. Teismo išvada, kad UAB „Magera“ pasinaudojo ieškovo turimais klientais, jų poreikių žinojimu, yra visiškai nepagrįsta, neteisinga ir neįrodyta. Buvo naudojami bendri tiekėjų elektroninių laiškų adresai ir kreiptasi ne į konkrečius atsakingus asmenis. Nesąžiningos konkurencijos veiksmų negali patvirtinti ir aplinkybė, jog kai kurių UAB „Magera“ prekių kainos buvo žemesnės nei ieškovo. UAB „Magera“ konkuravo ne konkrečiai su UAB „DSP Plius“, tačiau su visomis analogiška veikla užsiimančiomis bendrovėmis, kurių didelė dalis prekiavo kur kas žemesnėmis kainomis nei trečiasis asmuo UAB „Magera“. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nevertino. Teismo išvada, kad UAB „Magera“ galbūt yra pasiūliusi (pardavusi) kam nors pigiau įsigyti prekes už galbūt žemesnes nei ieškovo kainas, savaime nereiškia nesąžiningų veiksmų atlikimo. Teismo išvada apie ieškovo informacijos perėmimą ir jos naudojimą UAB „Magera“ veikloje nepagrįsta, padaryta neįvertinus, kad į bylą buvo pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, jog kai kurie UAB „Magera“ klientai pasirinko UAB „Magera“ ne dėl žemesnių kainų, tačiau dėl kokybiškų prekių ir juos tenkinančio aptarnavimo. Teismas taip pat padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovo prekių aprašymai neindividualizuoti ir kad jie analogiški prekių tiekėjų pateikiamiems duomenims. Internetinėje svetainėje ieškovas yra sudėjęs kiekvienos prekės aprašymą, ir ši informacija yra visiems prieinama. Be to, ieškovas nėra vienintelis šių prekių pardavėjas rinkoje. Teismas, pasisakydamas dėl priežastinio ryšio, formaliai konstatavo, kad atsakovė trečiajam asmeniui atskleidė ieškovo komercinę paslaptį. Tačiau tam, kad būtų konstatuotas priežastinio ryšio buvimas ar nebuvimas, buvo būtina visapusiškai analizuoti asmens veiksmus ir bylos faktines aplinkybes. Atsakovės veiksmai šios bylos kontekste laikytini teisėtais, todėl nesant neteisėtos veikos ir nenustačius priežastinio ryšio ir kaltės, atsakovės atžvilgiu negalėjo būti taikoma civilinė atsakomybė. Ieškovo pozicija dėl patirtos žalos, jos rūšies ir dydžio bylos nagrinėjimo metu buvo prieštaringa, o tai leidžia daryti išvadą, kad pats ieškovas nežino, kokią gi žalą jis neva patyrė, taip pat rodo, kad tokia žala nėra reali. Ieškovas neįrodė, kad UAB „Magera“ buvo vienintelis ieškinio lentelėje įvardijamų bendrovių tiekėjas. Ieškovas byloje nepateikė duomenų apie tai, kad būtų turėjęs su savo ankstesniais klientais ilgalaikes sutartis, dėl ko pajamos būtų buvę objektyviai prognozuojamos. Į bylą pateikti bendrovių pardavimų žurnalai patvirtina, kad daugeliui tų pačių klientų tuo pačiu metu pardavinėjo abi bendrovės. Šie rašytiniai įrodymai paneigia ieškovo argumentus, susijusius su tariamu jo klientų perviliojimu. Ieškovo argumentai, kad jis patyrė didesnes sąnaudas siekdamas išlaikyti esamus klientus, nepagrįstas. Ieškovo pateiktoje 2016 m. vasario 29 d. pažymoje apie grynąjį pelną ieškovas pateikė jau naują jo patirtų sąnaudų skaičiavimo būdą ir pagal šį taikytą būdą naujai apskaičiuotas tariamas ieškovo sąnaudas, kurios vėl gi nebuvo pagrįstos jokiais įrodymais. Ieškovas patikslintame ieškinyje pripažino, jog trečiais asmuo UAB „Magera“ dėl vidinių susitarimų su ieškovu yra įsipareigojęs ieškovui atlyginti 15.000 Lt (4.344,30 Eur) sumą. Atsižvelgiant į tai, kad ši suma gerokai viršija pirmosios instancijos teismo apskaičiuotą neva ieškovo patirtą žalą, ir į tai, kad ši žala jam buvo (bus) atlyginta, iš atsakovės priteista 1.811,70 Eur suma traktuotina kaip ieškovo nepagrįstas praturėjimas atsakovės sąskaita.Ieškovas UAB „DSP Plius“ su atsakovės apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Nurodo, kad atsakovė su ieškovu 2010 m. spalio 20 d. pasirašyto susitarimo dėl komercinę paslaptį sudarančios informacijos neatskleidimo 4.3 punktas, kuriame numatyta, kad susitarimas galioja neribotai tiek darbuotojui tebesant darbo santykiuose su ieškovu, tiek jiems nutrūkus, laikytinas specialia norma Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 4 dalies atžvilgiu. Kadangi, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, draudimo naudoti komercinę paslaptį sudarančią informaciją apimtis laiko atžvilgiu taikytina įstatymuose ar sutartyje nesant nustatyto kitokio termino ir (ar) jo skaičiavimo, todėl Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 4 dalies taikymas šiuo atveju yra negalimas. Be to, Konkurencijos įstatymas aiškiai įvardija, kad vienerių metų terminas skaičiuojamas nuo darbo santykių pasibaigimo, todėl jokiu būdu negalima šio termino skaičiuoti nuo 2012 m. liepos 2 d., t. y. laikotarpiu, kai atsakovės darbo sutartis dar galiojo. Atsakovė nepagrįstai ginčija, jog informacija, kuria ji pasinaudojo, nėra slapta, yra viešai prieinama, todėl negali būti laikoma komercine paslaptimi. Aplinkybė, kad ieškovo klientų duomenys (adresai, pavadinimai ir kt.) prieinami viešai, nereiškia, jog dėl tokio duomenų prieinamumo galima viešai nustatyti, kad būtent šie ūkio subjektai yra ieškovo klientai. Komercinę vertę turi duomenys apie tai, kokių partnerių paslaugomis ir kokiomis sąlygomis toks ūkio subjektas naudojasi. Todėl, priešingai, nei apeliaciniame skunde teigia atsakovė, civilinei atsakomybei taikyti pakanka, kad neteisėti veiksmai būtų pakankamai prisidėję prie žalos atsiradimo arba sudarę sąlygas žalai atsirasti. Teismas sprendime iš esmės pasisakė, kad atsakovė nesielgė pakankamai atidžiai, rūpestingai, savo veiksmais sudarė sąlygas ieškovo žalai atsirasti. Atsakovės kaltė egzistuoja, yra įrodyta šioje byloje, nepaisant nustatytos kaltės formos. Tai patvirtina ir su trečiuoju asmeniu UAB „Magera“ taikos sutartyje konstatuotos aplinkybės, kad ieškovo komercinę paslaptį trečiajam asmeniui perdavė, atskleidė būtent atsakovė, taip pat nustatytos faktinės aplinkybės, kad atsakovė konkuruojantį ūkio subjektą įregistravo jau kitą dieną po darbo sutarties su ieškovu nutraukimo, šis subjektas užsiėmė tokia pačia veikla kaip ir ieškovas (prekyba darbo drabužiais, saugos priemonėmis), pirmaisiais veiklos metais UAB „Magera“ pajamos iš ieškovo klientų sudarė net 72 proc. visų pajamų, kitais metais – ne mažiau kaip 50 proc., pirkimus iš ieškovo tiekėjų trečiojo asmens vardu atliko atsakovė, su klientais bendravo, komercinius pasiūlymus trečiojo asmens vardu teikė taip pat atsakovė. Galutinai suformulavęs ieškinio dalyką ir pagrindą, ieškovas prašė priteisti žalą, kurią sudaro praradimai, smukus pardavimams, vykdytiems ginčo klientams, atsakovei įsteigus konkuruojantį ūkio subjektą, jam perdavus ieškovo komercines paslaptis ir pradėjus vykdyti prekybą ieškovo klientams per šį subjektą. Taigi ieškovo ieškinio dalyką sudaro negautos pajamos, o ne sąnaudos, kurias apeliaciniame skunde kvestionuoja kaip neva neįrodytas atsakovė. Šiuo atveju ieškovas neprivalo įrodyti, jog visi ginčo klientai buvo pilnai pervilioti ir nebepirko nė vienos prekės iš ieškovo. Ieškovas teigė ir įrodinėjo (ką pripažino ir teismas sprendimu), jog dėl neteisėtų atsakovės veiksmų, ieškovas negavo dalies pajamų, kurias būtų gavęs, jei atsakovė nebūtų atlikusi neteisėtų veiksmų. Ieškovas UAB „DSP Plius“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria buvo sumažinta ieškovo prašytų priteisti nuostolių suma, priteistos 5 proc. procesinės palūkanos, ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškovo UAB „DSP Plius ieškinį“ visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovė ieškovo komercinę paslaptį sudarančią informaciją atskleidė tyčia – ji suprato, jog atskleidžiami duomenys sudaro komercinę paslaptį, yra vertingi ir aktualūs, todėl teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovės kaltės forma yra neatsargumas. Nėra aišku, kodėl teismas, vertindamas laikotarpį, už kurį turėtų būti skaičiuojami ieškovo patirti nuostoliai, nurodė laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 27 d. iki 2014 m. lapkričio 27 d., nors kartu pasisakė, kad paskutinį pardavimą ieškovo klientui UAB „Magera“ atliko 2014 m. rugsėjo 24 d. Skundžiamame sprendime nemotyvuota, kodėl atskaitos taškas, iki kada skaičiuotini nuostoliai, yra būtent 2014 m. lapkričio 27 d. Teismas nurodė, jog ieškovas patikslintu ieškiniu pasirinko savo pažeistas teises ginti negautų pajamų forma, o ne UAB „Magera“ gautos naudos forma, tačiau vis tik vertino laikotarpį, per kurį UAB „Magera“ gavo pajamas iš ieškovo klientų, o ne laikotarpį, už kurį ieškovas būtų gavęs pajamas iš šių klientų, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Ieškovas pagrįstai tikėjosi gauti pajamas ne mažiau kaip trejus metus iš ginčo klientų, nes jis profesionaliai parduodavo kokybiškas prekes, klientai niekada nesiskundė, nebuvo jokių ekonominių nuosmukių ar kitų aplinkybių, kurios būtų galėjusios sutrukdyti gauti pajamas, vykdyti užsakymus, bet jų negavo dėl nesąžiningų ir neteisėtų atsakovės veiksmų. Ieškovo pajamos iš perviliotų klientų buvo stabilios, taip pat ieškovo pelnas kelis metus iš šių klientų buvo stabilus ir augo. Todėl jeigu nebūtų atsakovės neteisėtų veiksmų, atskleidžiant komercinę paslaptį, įmonės pelnas iš šių klientų kiekvienais metais būtų tik didėjęs. Teismas nepagrįstai atsisakė priteisti nuostolius už trejus metus. Ieškovas iš karto kreipėsi į teismą, kad savo pažeistas teises apgintų, nelaukdamas trejų metų, nors, tikėtina, būtų galėjęs prisiteisti kur kas didesnę nuostolių sumą. Teismas, ieškovo negautas pajamas skaičiuodamas pagal grynojo pelningumo koeficientą, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos bei nepagrįstai sumažino ieškovo patirtus praradimus dėl komercinės paslapties atskleidimo. Teismas nepagrįstai vertino tik 2014 metų ieškovo negautą pelną, o nevertino 2013 ir 2015 metų. Atsakovė laikytina verslininke, kadangi veikė kaip UAB „Magera“ akcininkė, inicijavo ir organizavo veiklą, kurioje buvo naudojama ieškovo komercinę paslaptį sudaranti informacija, todėl teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės 5 proc., o ne 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti ieškovo reikalavimus įpareigoti atsakovę nutraukti nesąžiningos konkurencijos veiksmus. Atsakovė, pasirašydama priedą prie 2010 m. spalio 20 d. darbo sutarties įsipareigojo saugoti ieškovo komercines paslaptis, kurias ji sužinojo dirbdama pas ieškovą, neribotą laiką, todėl Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 4 dalies taikymas šiuo atveju yra negalimas.Atsakovė G. M. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovo deklaratyvūs teiginiai, kad atsakovei, kaip buvusiai darbuotojai, buvo žinomos ieškovo komercinės paslaptys, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įkūrus panašią veiklą vykdantį juridinį asmenį, jos tyčia buvo atskleistos ir jomis buvo pasinaudota. Šiuo atveju atsakovės veiksmuose jokios kaltės (net ir neatsargumo forma) nėra. Ieškovo reikalavimas jo patirtą žalą skaičiuoti už trejų metų laikotarpį yra visiškai nepagrįstas. Apeliaciniame skunde pateikiami argumentai, kad jeigu atsakovė atlikusi neteisėtų veiksmų – nebūtų atskleidusi ieškovo komercinę paslaptį sudarančios informacijos, pasinaudojusi šia informacija, perviliojusi ieškovo klientus, ieškovas būtų tęsęs bendradarbiavimą su perviliotais klientais ne mažiau kaip trejus metus, yra tik hipotetinio pobūdžio, paremti tik tikimybe, samprotavimais. Ieškovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad apskritai patirs kokią nors žalą ateityje. Visiškai nepagrįsti bei neįrodyti ir ieškovo teiginiai, kad jo neva atsiradusi žala yra tęstinio pobūdžio. Ieškovas sumažėjusį pelną skaičiuoja už nurodytą kiekvieną laikotarpį, iš pardavimo kainos konkrečiam klientui atimdamas ankstesnio laikotarpio pardavimo bendrą kainą bei atimdamas prekių savikainą, tačiau iš gautų pajamų atėmus prekių savikainą yra apskaičiuojamas tik bendrasis pelnas (neatskaičius veikos sąnaudų), nors žala tokio pobūdžio bylose apskaičiuojama pagal grynojo pelno kriterijų, atsižvelgiant į visas, vykdant ūkinę komercinę veiklą, patiriamas sąnaudas, įskaitant ir veiklos sąnaudas. Be to, ieškovas klaidingai apskaičiuoja ir sumažėjusį bendrąjį pelną. Ar tai būtų bendrasis pelnas, ar grynasis pelnas, tokio pobūdžio bylose jų sumažėjimas apskaičiuojamas pagal atsakovo nepagrįstai gautas pajamas, o ne pagal ieškovo pardavimų sumažėjimą, kadangi atsakovo gautos pajamos iš perviliotų klientų yra laikomos nepagrįstu praturtėjimu. Ieškovo bylos nagrinėjimo metu pateikti pardavimų žurnalai patvirtina aplinkybę, kad nepaisant UAB „Magera“ įsteigimo, ieškovas ir toliau vykdė pardavimus ginčo klientams, kuriems taip pat pardavimus vykdė ir UAB „Magera“. Tai patvirtina, kad ginčo klientai nebuvo pervilioti ir kad ieškovo jokia dalykinė reputacija pažeista nebuvo. Atsižvelgiant į ieškovo apskaičiuoto grynojo pelno pagrindimą, akivaizdu, kad jis skaičiuojamas netinkamai, toks skaičiavimas visiškai neatitinka kasacinio teismo suformuotos praktikos, pagal kurią šios kategorijos bylose nuostoliai negautų pajamų forma skaičiuojami taikant grynojo pelno maržą. Ieškovas nepagrįstai nurodo, jog teismas turėjo priteisti 6 proc. dydžio procesines palūkanas. Atsakovė, nors ir buvo viena iš UAB „Magera“ steigėjų, tačiau bendrovės veiklos pradžioje verslo vystymu ir plėtra užsiėmė vien tik I. B.. Be to, 2014 m. balandžio 15 d. savo akcijas atsakovė pardavė, o nuo 2014 m. vasario 25 d. dirbo UAB „Magera“ 1/2 etato pardavimų vadovės pareigose. Atsakovė pati asmeniškai kaip akcininkė ir steigėja niekuomet nėra gavusi jokios finansinės naudos iš UAB „Magera“ vykdytos ūkinės komercinės veiklos. Ieškovo reikalavimas taikyti prevencinio ieškinio nuostatas į ateitį atsakovės veiksmams užtikrinti yra neteisėtas ir nepagrįstas. Apeliaciniame skunde ieškovas pateikia naują 2010 m. spalio 20 d. priedo prie darbo sutarties (susitarimo) 4.3. p. aiškinimą, teigdamas, kad atsakovė įsipareigojo saugoti ieškovo komercines paslaptis, kurias sužinojo dirbdama pas ieškovą, neribotą laiką, nors su šia aplinkybe susijusių argumentų ir paaiškinimų nei procesiniuose dokumentuose (ne kartą tikslintuose ieškiniuose), nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovas neteikė. Tokiu būdu apeliacinėje instancijoje ieškovas nepagrįstai keičia ieškinio pagrindą.Teismo posėdžio metu apeliantai ir jų atstovai palaikė kiekvienas savo pozicijas, kurias buvo išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose.