- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-21
- Bylos Nr.
- 2S-2280-823/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-21303-2014-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Goda Ambrasaitė-Balynienė
- Atsakovas
- UAB „Magera“, G. M.
- Ieškovas
- UAB „DSP Plius“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Magera“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „DSP Plius“ ieškinį atsakovams G. M. ir UAB „Magera“ dėl žalos, padarytos nesąžiningos konkurencijos veiksmais, atlyginimo ir nesąžiningos konkurencijos veiksmų uždraudimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ginčas byloje kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „DSP Plius“ kreipėsi į teismą ieškiniu, kurį vėliau patikslinęs prašė priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Magera” ir G. M. ieškovo UAB „DSP Plius” naudai 58 803,48 Lt nuostolių, padarytų nesąžiningos konkurencijos veiksmais, atlyginimo ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Patikslintu ieškiniu ieškovas taip pat prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovams priklausantį turtą ir lėšas, esančias pas jas ar trečiuosius asmenis. Nurodė, kad 58 803,48 Lt reikalavimo suma atsakovui UAB „Magera”, įvertinus jo turtinę padėtį, laikytina didele. Ieškovo ieškinio argumentai bei kartu su ieškiniu pateikti įrodymai sudaro preliminarų pagrindą manyti, jog reikalavimas galėtų būti tenkinamas. Šioje byloje nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas, nes atsakovai vengia įvykdyti prievolę, be to, sužinoję apie ieškinį, gali imtis nesąžiningų veiksmų.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies – patikslinto ieškinio reikalavimo ribose (58 803,48 Lt sumai) areštavo atsakovui UAB „Magera“ priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, lėšas, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis; leido atsakovui UAB „Magera“ iš visų jos turimų bankuose ir (ar) kitų kredito įstaigose sąskaitų atlikti privalomus mokėjimus valstybei bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ir atlikti atsiskaitymus, susijusius su darbo užmokesčio atsakovo UAB „Magera“ darbuotojams mokėjimu.
Teismas nurodė, kad, susipažinus su į bylą pateiktais atsakovo UAB „Magera“ 2013, 2014 m. balansais, pelno (nuostolių) ataskaitomis, darytina išvada, kad skolos suma – 58 803,48 Lt , vertintina kaip didelė, todėl sprendė, jog yra pagrindas manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas pažymėjo, kad prašydamas taikyti areštą atsakovės, t. y. G. M. turtui ir lėšoms, ieškovas nenurodė ir nepagrindė aplinkybių apie šios atsakovės turtinę padėtį – nepateikė duomenų apie registruotiną ir nekilnojamąjį turtą, turimas ir gaunamas lėšas. Teismas sprendė, kad šioje proceso stadijoje nėra pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių atsakovės G. M. turtui ir lėšoms, nes teismas negali įvertinti ieškinio reikalavimo pastarosios atsakovės turtinės padėties aspektu.
Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Magera“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutartį arba leisti atsakovui atsiskaityti už prekes su tiekėjais. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1) Pirmosios instancijos teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovui UAB „Magera“ daro nepataisomai didelę žalą, pažeidžia jo teises, kadangi neleidžia dalyvauti civilinėje apyvartoje. Atsakovas UAB „Magera“ yra tik smulkaus verslo įmonė, todėl banko sąskaitose esančių lėšų areštavimas ieškinio sumai užtikrinti reiškia iš esmės visų įmonės lėšų areštavimą. Iš į nagrinėjamą bylą UAB „Magera“ pateiktų finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad atsakovas vykdo veiklą ir gauna nuolatines pajamas. Areštavus visas lėšas ir visą turtą, bendrovė neturėtų galimybės atsiskaityti su tiekėjais, kurie dėl įsiskolinimų nebetiektų prekių, kuriomis UAB „Magera“ prekiauja. Tai reikštų visišką atsakovo ūkinės – komercinės veiklos paralyžavimą. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atsakovui tampa neįmanoma normaliai vykdyti veiklą ir dėl to atsakovas privalės ją stabdyti, o dėl bendrovės veiklos sustabdymo bendrovei neišvengiamai kils rimti sunkumai, kurie gali privesti prie įmonės bankroto.
2) Šiuo metu atsakovas neturi turto, iš kurio jis galėtų įvykdyti ieškovo pareikštus reikalavimus. Turto nebuvimo faktą patvirtina ir teismui pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai. Jeigu atsakovo finansinė padėtis nepasikeis iki būsimo teismo sprendimo, tai, net ir pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būsimo teismo sprendimo įvykdymas bus neįmanomas. Dėl šios priežasties laikinųjų apsaugos priemonių – atsakovo UAB „Magera“ banko sąskaitų areštas, kai atsakovas neturi turto, neturės galimybės tą turtą sukaupti, nustatymas prieštarauja pačiam laikinųjų apsaugos priemonių tikslui.
3) Pritaikytomis laikinosiomis apsaugoms priemonėmis nustatyti turtiniai apribojimai traktuotini kaip proporcingumo ir protingumo principų pažeidimas, nes jie pažeidžia stabilaus ūkio subjekto galimybę veikti.
Šalies argumentai
4) Pirmosios instancijos teismas ieškovui pateikus pradinį ieškinį, prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė kaip nepagrįstą, o laikinąsias apsaugos priemones nutarė pritaikyti tik gavęs patikslintą ieškinį. Patikslintas ieškinys nebuvo papildytas jokiomis naujomis aplinkybėmis, patikslinta tik ieškinio suma, todėl visiškai nėra aišku, kokiu naujų aplinkybių pagrindu teismas nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė byloje nesant jokių konkrečių įrodymų, teisinių argumentų ar net prielaidų, pagrindžiančių, kad būsimas teismo sprendimas gali būti neįvykdytas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas UAB „DSP Plius“ prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1) Ieškiniu reiškiamų reikalavimų dydis, preliminariai vertinant jų pagrįstumą, yra aiškiai pagrįstas byloje esančiais įrodymais, todėl ir pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių apimtis yra proporcinga reiškiamiems reikalavimams.
2) Atskirajame skunde atsakovas pateikia teismui tik bendrojo pobūdžio pasvarstymus, tačiau nepateikia jokių įrodymų, kad būsimo teismo sprendimo vykdymas bus įmanomas byloje panaikinus laikinąsias apsaugos priemones. Priešingai, pats atsakovas teismui nurodo, kad šiuo metu neturi turto, iš kurio galėtų vykdyti ieškovo pareikštus reikalavimus. Solidari atsakovė G. M., remiantis duomenimis iš Nekilnojamojo turto registro, turi tik vieną nekilnojamojo turto objektą – žemės sklypą, esantį adresu Trakų r. sav. Aukštadvario sen. Aukštadvario mstl., kurio vertė tik 3 710 Lt ir kuris jai priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise kartu su sutuoktiniu, todėl akivaizdu, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šio ginčo atveju yra pagrįstas ir teisėtas bei nepažeidžia ekonomiškumo ir proporcingumo principų.
Šalies argumentai
2) Pats atsakovas atskirajame skunde nurodo, kad neturi pakankamai turto būsimam teismo sprendimui įvykdyti, jeigu šis būtų palankus ieškovui. Todėl akivaizdu, kad grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui lieka nepaneigta. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad atsakovo (skolininko) turtinės padėties įrodinėjimo našta negali būti perkeliama išimtinai ieškovui. Priešingai, būtent atsakovas, siekdamas įrodyti savo mokumą, taigi išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus. Atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kad jie yra mokūs ir galės įvykdyti ieškovui palankų teismo sprendimą, tuo tarpu ieškovas pateikė akivaizdžius įrodymus, kad atsakovų turtinė padėtis bloga, dėl ko ieškovui palankus teismo sprendimas būtų neįvykdytas.
3) Teismas atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagal pradinį ieškinį dėl to, kad ieškovas nepateikė duomenų apie atsakovų turtinę padėtį. Tokiais pačiais motyvais teismas skundžiama nutartimi atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės G. M. atžvilgiu. Tačiau, nors padavus pradinį ieškinį teismui nebuvo žinoma atsakovo UAB „Magera“ turtinė padėtis, pateikus patikslintą ieškinį, byloje įrodymų užtikrinimo tvarka jau buvo surinkti minėti duomenys: atsakovo finansinės atskaitomybės dokumentai bei kiti finansiniai dokumentai, leidžiantys spręsti apie UAB „Magera“ turtinę padėtį. Todėl priežastis, dėl kurios anksčiau buvo atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, išnyko.
Atsiliepimas
Atsakovė G. M. atsiliepimu į atsakovo UAB „Magera“ atskirąjį skundą prašo atsakovo atskirąjį skundą tenkinti visiškai. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1) Teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės užkerta visas galimybes atsakovui UAB „Magera“ dalyvauti civilinėje apyvartoje. Atsakovo banko sąskaitoms pritaikyto arešto apimtis viršija visas atsakovo turimas lėšas: areštuota suma – 58 803,48 Lt tuo tarpu laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo metu atsakovas banko sąskaitose tokios sumos net neturėjo. Tai reiškia, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones yra areštuotos absoliučiai visos atsakovo turimos lėšos. Įmonei gauti įplaukų galimybių nėra, kadangi atsakovas negali atsiskaityti su tiekėjais, iš kurių užsakinėja prekes, kurias vėliau parduoda savo užsakovams. Negalėdamas įsigyti ir parduoti prekių, atsakovas negali vykdyti jokios ūkinės – komercinės veiklos.
2) Atsakovo UAB „Magera“ sąskaitų areštavimas taip pat reiškia sąlygų nemokumo būsenai sudarymą. Nors atsakovui yra palikta galimybė atsiskaityti su valstybe ir darbuotojais, tačiau neatsižvelgta į tai, kad šie darbuotojai neturi jokios galimybės dirbti. Apribojus galimybę atsiskaityti su prekių tiekėjais, įmonės darbuotojai negali vykdyti pardavimų, kadangi neturi ką parduoti užsakovams. Vien tik darbo užmokesčio ir mokesčių valstybei mokėjimas reiškia, kad bus eikvojamos sąskaitoje likusios lėšos, nevykdant jokių veiksmų įplaukoms gauti. Todėl atsakovui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ne užtikrintų, o tik pasunkintų galimo teismo sprendimo įvykdymą. Kaip pagrįstai nurodoma atskirajame skunde, nesant galimybės atsiskaityti su tiekėjais, bus pasiektas priešingas rezultatas nei buvo siekta laikinųjų apsaugos priemonių taikymu.
3) Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas turėjo bent preliminariai nustatyti, ar yra tikimybė, jog pagal pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus gali būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, kurio įvykdymas gali pasunkėti, nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 ir 338 straipsnius apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnis). Preliminaraus ieškinio pagrįstumo vertinimo, atliekamo teismui taikant laikinąsias apsaugos priemones negalima sutapatinti su ieškovo reikalavimų vertinimu, atliekamu teismui išnagrinėjus bylą iš esmės. Atmesti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl ieškinio reikalavimų prima facie nepagrįstumo teismas gali tik tuo atveju, jei ieškovo reikalavimo tenkinimo negalimumas yra akivaizdus jau pradinio jo pateikimo momentu, t.y. kai reiškiamas reikalavimas yra absurdiškas, tokio reikalavimo įgyvendinimas negalimas pagal teisės normų reikalavimus ir pan. Kartu pažymėtina, kad nenurodymas teismo nutartyje apie tai, jog teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, kad teismas tokio vertinimo neatliko. Jei teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones ir nurodo, kad jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, vadinasi, teismui nekilo abejonių dėl to, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo tikimybė egzistuoja. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju nėra akivaizdžių aplinkybių, leidžiančių šioje bylos nagrinėjimo stadijoje daryti išvadą, kad ieškovo reiškiamas reikalavimas teismo negali būti patenkintas, t.y. pareikštas ieškinys nėra prima facie nepagrįstas.
Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, kad ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima. Teismų praktikoje aplinkybė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, paprastai preziumuojama tais atvejais, kai yra kilęs ginčas dėl didelės pinigų sumos priteisimo, nes didelė ieškinio suma gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (žr. pvz.: Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-307/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-271/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-782/2007 ir kt.). Taikant nurodytą prezumpciją, teismo turi būti vertinama, ar konkreti suma laikytina didele konkrečiam atsakovui, atsižvelgiant į jo teisinį statusą, turtinę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju aplinkybę, kad ieškinio reikalavimų suma atsakovui laikytina didele, patvirtina ne tik į bylą pateikti įrodymai apie atsakovo turtinę padėtį, tačiau minėtą aplinkybę pripažįsta ir pats atsakovas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas byloje nėra paneigtas.
Esminiai apelianto argumentai susiję su ekonomiškumo ir proporcingumo principų pažeidimu teismui taikius laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas per se sąlygoja suvaržymų vienai iš ginčo šalių nustatymą, todėl vien ta aplinkybė, kad dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių yra apsunkinta atsakovo veikla, nėra pakankama spręsti, kad laikinosios apsaugos priemonės byloje pritaikytos neteisėtai. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad laikinosios apsaugos priemonės nesuvaržytų nei vienos iš proceso šalių teisių daugiau, nei būtina jų taikymu siekiamam tikslui įgyvendinti. Šioje byloje tenkinus ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir areštavus atsakovo UAB „Magera“ turtą, atsakovo teisės nebuvo suvaržytos daugiau nei būtina ieškiniu pareikštiems reikalavimams užtikrinti. Pažymėtina, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra ieškovo teisių gynimo būdas, kuris nagrinėjamu atveju taikytas ieškovo reikalavimu, jo rizika, ir yra ieškovo palaikomas, todėl neturi reikšmės atsakovų argumentai, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paties ieškovo padėtis galimai jam palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju gali pablogėti.
Ekonomiškumo principas glaudžiai siejasi su proporcingumo principu. Šio principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kiekvienu atveju turi atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas. Pažymėtina, kad įstatymas taip pat numato tam tikrus atsakovo interesų gynimo būdus. Įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 146 straipsnio 2 dalis). Be to, vadovaujantis CPK 146 straipsnio 1 dalimi, ieškovas gali pateikti prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo bylą nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui. Iš apelianto taip pat neatimama teisė kreiptis į pirmosios instancijos teismą dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, ar jų netaikymo, įmokant reikalaujamą sumą į teismo sąskaitą, pateikus įkeitimą ar laidavimą (CPK 148 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į byloje pareikšto reikalavimo (nesąžininga konkurencija padarytos žalos atlyginimas) ir teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pobūdį, tai, kad byloje nustatytas ir atskiruoju skundu nepaneigtas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas, nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones buvo nusižengta proporcingumo principo reikalavimams.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nutartis priimta nepažeidžiant proceso teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Remiantis atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti ginčijamą nutartį nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu ir 339 straipsniu, teismas
nutaria
Atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.