Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.6.1; 1.2.14.7.1; 1.2.19.4.2; 2.1.2.11; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.6; 2.1.14 (S)

2022 m. rugsėjo 9 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Justo Namavičiaus ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Rimo Juodžio apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. išteisinta dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalyje, BK 184 straipsnio 1 dalyje ir BK 228 straipsnio 2 dalyje nustatytų nusikaltimų padarymo, konstatavus, jog nebuvo padarytos veikos, turinčios nusikaltimų požymių.

A. M. turtui – automobiliui Toyota Auris, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), taikomą laikiną nuosavybės teisės apribojimą nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. M. buvo kaltinama padariusi BK 183 straipsnio 1 dalyje, BK 184 straipsnio 1 dalyje ir BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus, dėl to, kad ji:

1.1. būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – eidama L., į. k. (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir L.), direktoriaus pavaduotojos, laikinai atliekančios direktoriaus funkcijas, pareigas, pagal (duomenys neskelbtini) departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir D.) generalinio direktoriaus 2018 m. liepos 24 d. įsakymą dėl L. direktoriaus funkcijų atlikimo Nr. P-64 būdama įgaliota atlikti L. direktoriaus funkcijas bei pagal 2017 m. rugsėjo 28 d. D. generalinio direktoriaus įsakymu Nr. V-788 patvirtintus L. nuostatus turėdama įgaliojimus patikėjimo teise disponuoti L. turtu, laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 30 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d., (duomenys neskelbtini), pažeisdama Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. įstatymo Nr. VIII-1316 redakcija) 16 straipsnio 1 dalies 1 ir 3–5 punktų, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (1997 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. VIII-371 redakcija) (toliau – ir VPIDVTĮ) 3 straipsnio 1 dalies 1–4 punktų bei 11 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatymo (2017 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XIII-198 redakcija) 9, 10 ir 12 straipsnių, D. generalinio direktoriaus 2017 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. V-788 patvirtintų L. nuostatų 18.9. punkto, D. generalinio direktoriaus 2011 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. V-325 patvirtinto L. direktoriaus ((duomenys neskelbtini)) pareigybės aprašymo 5.4. ir 5.9. papunkčių, L. direktoriaus 2018 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. V-1 patvirtinto L. direktoriaus pavaduotojo pareigybės aprašymo 10.4. papunkčio ir L. direktoriaus 2018 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. V-17 patvirtinto L. darbuotojų atlyginimų apskaičiavimo ir darbo apmokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Darbo apmokėjimo tvarkos aprašas) 12 ir 13 punktų reikalavimus piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdama turtinės naudos sau ir savo seseriai D. B., t. y. eidama itin svarbias pareigas, darančias didžiausią įtaką šio juridinio asmens autoritetui ir pasitikėjimui juo, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, daugiau kaip 9 mėnesius veikė priešingai L. interesams pasisavindama bei iššvaistydama jai patikėtą svetimą L. priklausantį turtą, sumenkino valstybės tarnybos ir L. autoritetą, sudarė įspūdį apie joje dirbančių valstybės tarnautojų nevaržomą savivalę ir nepotizmą, demonstravo nuostatą nesilaikyti įstatymų ir kitų teisės aktų, dėl ko didelės turtinės ir neturtinės žalos patyrė L. ir valstybė, o būtent:

1.2. A. M. 2018 m. spalio 30 d. (duomenys neskelbtini) priėmė L. direktoriaus įsakymą Nr. P-135, kuriuo neteisėtai pasididino pastoviosios atlyginimo dalies koeficientą nuo 8,1 iki 10,5 bei tokiu būdu nuo 2018 m. gruodžio 21 d. iki 2020 m. kovo 9 d. pasisavino jai patikėtą svetimą L. priklausantį 3 654,08 Eur dydžio turtą;

1.3. tęsdama nusikalstamus veiksmus, ji 2018 m. gruodžio 3 d. (duomenys neskelbtini) priėmė L. direktoriaus įsakymą Nr. P-148, kuriuo savo seseriai, (duomenys neskelbtini) specialistei D. B., neteisėtai skyrė 30 proc. pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio priemoką už papildomą darbo krūvį nuo 2018 m. gruodžio 3 d. iki 2019 m. sausio 31 d., ir tokiu būdu nuo 2018 m. gruodžio 21 d. iki 2019 m. vasario 7 d. iššvaistė jai patikėtą svetimą L. priklausantį 451,12 Eur dydžio turtą;

1.4. tęsdama nusikalstamus veiksmus, ji 2018 m. gruodžio 12 d. (duomenys neskelbtini) priėmė L. direktoriaus įsakymą Nr. P-154, kuriuo neteisėtai sau paskyrė 1 350,00 Eur dydžio, o savo seseriai, (duomenys neskelbtini) specialistei D. B. – 900,00 Eur dydžio vienkartinius priedus. Tokiu būdu ji (A. M.) 2018 m. gruodžio 28 d. pasisavino jai patikėtą svetimą L. priklausantį 1 026 Eur dydžio turtą bei iššvaistė jai patikėtą svetimą L. priklausantį 684,00 Eur dydžio turtą (atskaičius privalomus mokėti mokesčius);

1.5. tęsdama nusikalstamus veiksmus, ji 2018 m. gruodžio 31 d. (duomenys neskelbtini) priėmė L. direktoriaus įsakymą Nr. P-159, kuriuo sau neteisėtai skyrė 20 proc. dydžio priemoką už teisinių funkcijų atlikimą nuo 2019 m. vasario 3 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., ir tokiu būdu nuo 2019 m. vasario 22 d. iki 2019 m. gruodžio 30 d. pasisavino jai patikėtą svetimą L. priklausantį 2 318,75 Eur dydžio turtą;

1.6. tęsdama nusikalstamus veiksmus ji 2019 m. vasario 1 d. (duomenys neskelbtini) priėmė L. direktoriaus įsakymą Nr. P-13, kuriuo savo seseriai, (duomenys neskelbtini) specialistei D. B., neteisėtai nustatė 20 proc. dydžio kintamąją atlyginimo dalį, ir tokiu būdu nuo 2019 m. vasario 22 d. iki 2020 m. vasario 7 d. iššvaistė jai patikėtą svetimą L. priklausantį 2 018,05 Eur dydžio turtą;

1.7. tęsdama nusikalstamus veiksmus, ji 2019 m. gegužės 20 d. (duomenys neskelbtini) priėmė L. direktoriaus įsakymą Nr. P-49, kuriuo savo seseriai, (duomenys neskelbtini) specialistei D. B., neteisėtai skyrė 30 proc. dydžio pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio priemoką už papildomą darbo krūvį (už R. B. pavadavimą jos atostogų metu) nuo 2019 m. gegužės 20 d. iki 2019 m. gegužės 24 d., ir tokiu būdu 2019 m. birželio 7 d. iššvaistė jai patikėtą svetimą L. priklausantį 52,96 Eur dydžio turtą;

1.8. Tokiu būdu A. M. buvo kaltinama, jog nuo 2018 m. gruodžio 21 d. iki 2020 m. kovo 9 d. (duomenys neskelbtini) pasisavino jai patikėtą svetimą L. priklausantį turtą, į jos banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) iš L. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai išmokant darbo užmokesčio ir priemokų dalį, sudarančią 6 998,83 Eur sumą, bei laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 21 d. iki 2019 m. vasario 7 d. (duomenys neskelbtini) iššvaistė jai patikėtą svetimą L. priklausantį, turtą, į jos sesers D. B. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) iš L. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai išmokant darbo užmokesčio ir priemokų dalį, sudarančią 3 206,13 Eur sumą, dėl ko didelės turtinės – 16 057,46 Eur dydžio (su privalomais mokėti mokesčiais) ir neturtinės žalos patyrė L. bei valstybė.

2. Skundžiamu nuosprendžiu dėl minėtų nusikaltimų padarymo A. M. išteisinta, konstatavus, kad jos veikoje nėra šių nusikaltimų sudėties požymių. Dėl kaltinimų A. M. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir BK 184 straipsnio 1 dalį, teismas konstatavo, kad byloje nėra surinkta patikimų įrodymų, kad darbo teisiniai santykiai dėl tyčinių A. M. veiksmų transformavosi į baudžiamuosius ir kad jos tyčinis elgesys apsunkino žalą patyrusio asmens galimybes apginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Teismas nurodė, kad A. M. turi turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, inkriminuojamų veiksmų pastaroji niekaip nemaskavo, o padarytą žalą valstybei galima apskaičiuoti vadovaujantis byloje esančiais dokumentais. Dėl kaltinimų A. M. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį teismas konstatavo, jog negalima daryti kategoriškos išvados apie kaltinamosios veikimą tyčia. Nepaisant to, jog A. M. priimti įsakymai, kurių pagrindu iš valstybės biudžeto buvo mokamas didesnis atlygis už darbą, prieštarauja teisės aktų reikalavimams, negalima vienareikšmiškai konstatuoti, kad kaltinime nurodyto dydžio turtinė žala yra reali valstybei padaryta žala. Teismas sutiko su aplinkybe, kad A. M. priėmus neteisėtus įsakymus jai ir jos seseriai buvo mokamas didesnis darbo užmokestis, tačiau pažymėjo, kad darbo užmokestis buvo keliamas ne tik joms, bet ir kitiems didesniu krūviu dirbusiems L. darbuotojams. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog L. reputacijai ar valstybės tarnybos autoritetui A. M. veiksmais buvo iš tiesų pakenkta ir kad dėl to buvo sutrikdytas L. darbas. Atsižvelgdamas į visa tai, teismas konstatavo, kad A. M. veiksmais padaryta žala negali būti vertinama kaip didelė turtinė ar neturtinė žala, todėl nėra pagrindo jos baudžiamajai atsakomybei kilti. Anot teismo, išteisintosios elgesys galėtų būti vertinamas kaip drausminis pažeidimas, o pažeisti interesai gali būti ginami civilinio proceso tvarka.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

3. Prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 28 d. nuosprendį dėl A. M. išteisinimo bei priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo A. M. pripažinti kalta pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir paskirti 200 MGL baudą; pripažinti kalta pagal BK 184 straipsnio 1 dalį ir paskirti 150 MGL baudą; pripažinti kalta pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir paskirti 2 metų laisvės apribojimo bausmę. Prokuroras, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, prašo minėtas bausmes subendrinti bausmių apėmimo būdu ir A. M. paskirti galutinę subendrintą 2 metų laisvės apribojimo bausmę, pastarąją įpareigojant per bausmės atlikimo laiką neatlygintinai išdirbti 150 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis bei atlyginti nusikaltimais padarytą turtinę žalą. Vadovaudamasis BK 68² straipsniu, prokuroras taip pat prašo A. M. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – teisės eiti vadovaujančias pareigas (duomenys neskelbtini) atėmimą 5 metams. Taip pat skundu, vadovaujantis BK 72 straipsniu, prašoma iš A. M. konfiskuoti 6 998,83 Eur, kaip nusikalstamos veikos rezultatą, bei iki šio turto konfiskavimo įvykdymo dienos palikti galioti laikiną nuosavybės teisės apribojimą į A. M. priklausantį turtą.

3.1. Prokuroro teigimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą bei pagrįstas bylos aplinkybių neatitinkančiomis išvadomis, todėl keistinas. Anot prokuroro, priešingai nei konstatavo apygardos teismas, byloje pakankama įrodymų, kuriais vadovaujantis galima teigti, kad A. M. padarė jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, suprato, jog priimdama kaltinime nurodytus įsakymus, kurie buvo iš esmės naudingi jai ir jos seseriai D. B., pažeidžia teisės aktų nuostatas ir veikia priešingai valstybės tarnybos interesams, dėl ko buvo pasisavintas ir iššvaistytas turtas, padaryta reali didelė žala ir A. M. veiksmai peržengė drausminės (tarnybinės) atsakomybės ribas.

3.2. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad A. M. galėjo nesuvokti, jog priimdama inkriminuojamus įsakymus pažeidžia teisės aktų nuostatas. Anot prokuroro, bylos duomenys leidžia konstatuoti, kad išteisintoji suprato savo veiksmų neteisėtumą ir veikė tyčia.

3.2.1. Anot prokuroro, A. M. 2018 m. spalio 30 d. įsakymą dėl pastoviosios dalies atlyginimo koeficiento pasididinimo priėmė nesulaukusi D. atsakymo į jos pateiktą prašymą dėl galimybės šį koeficientą padidinti. Be to, prokuroro teigimu, net ir sulaukusi D. atsakymo, iš kurio buvo galima aiškiai suprasti, kad koeficientas negali būti padidintas, A. M. nesiėmė veiksmų priimtą įsakymą pakeisti ar jį panaikinti. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ir civilinėje byloje Nr. 2A-2379-912/2021 Vilniaus apygardos teismas konstatavo, jog A. M. suprato, kad vienu metu laikinai eidama L. direktoriaus pareigas ir būdama L. direktoriaus pavaduotoja, negavusi įstaigos dalininko – D. sutikimo, negalėjo pasididinti direktoriaus pavaduotojos pareiginės algos koeficiento. Anot prokuroro, tai reiškia, kad kitoje byloje buvo aiškiai konstatuota, kad A. M. suprato, jog jos veiksmai pasididinant minėtą koeficientą yra neteisėti. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl A. M. kaltės padarius jai inkriminuojamus nusikaltimus nevertino šių civilinio proceso tvarka nustatytų nagrinėjamai bylai reikšmingų aplinkybių.

3.2.2. Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. M. turėjo pagrindo manyti, kad jos pasiskirta 20 procentų dydžio priemoka už atliekamas teisines funkcijas (2018 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. P-159) yra teisėta ir jai priklauso, nes ji buvo paskirta ankstesnio L. direktoriaus E. Š.. Anot prokuroro, E. Š. šią priemoką A. M. paskyrė terminuotam laikotarpiui, veikdamas kaip L. direktorius ir pagal įstaigos nuostatus. Pasibaigus šios priemokos paskyrimo terminui, A. M. laikinai ėjo L. direktoriaus pareigas ir dėl tolimesnės priemokos skyrimo turėjo kreiptis į D., tačiau to nepadarė. Taigi akivaizdu, kad ir po neteisėto pastoviosios atlyginimo dalies koeficiento padidinimo, A. M., nesilaikydama teisės aktų reikalavimų, savavališkai, nesikreipusi į D., papildomai pasiskyrė sau vienkartinį priedą bei priemoką už papildomai atliekamas teisininko funkcijas.

3.2.3. Anot prokuroro, A. M. priimamais įsakymais turtinės naudos siekė ne tik sau, bet ir savo seseriai D. B. Nors A. M. teigė, kad 2019 m. vasario 1 d. įsakymu 20 procentų kintamąją atlyginimo dalį savo seseriai paskyrė už gerus veiklos rezultatus, išteisintosios sesuo tuo metu L. dar nebuvo išdirbusi pusės metų, nuo kada galėjo būti atliktas kasmetinis jos veiklos vertinimas ir sprendžiamas jos kintamosios atlyginimo dalies didinimo klausimas. Apelianto teigimu, tai byloja, kad A. M. elgėsi sistemingai, nes neteisėtai pasididinusi atlyginimą sau, ji vėliau siekė neteisėtos naudos ir savo seseriai. Skunde nurodoma, kad tiek nagrinėjamoje byloje, tiek jau minėtoje civilinėje byloje buvo konstatuota, kad A. M. tokiu būdu šiurkščiai pažeidė VPIDVTĮ nuostatas bei supainiojo viešus ir privačius interesus. Anot apelianto, iš byloje esančių duomenų akivaizdu, kad a) A. M. vadovaujamoje įstaigoje jos sesuo buvo priimta dirbti išteisintosios iniciatyva; b) A. M. sesers atžvilgiu priiminėdavo sprendimus dėl jos atlyginimo dydžio, premijų jai skyrimo, nors tai nėra suderinama su VPIDVTĮ nuostatomis; c) apie tai, kad jos vadovaujamoje įstaigoje dirba jos sesuo, A. M. nepranešė D. bei šiuo aspektu nepatikslino ir nepateikė privačių interesų deklaracijos, iki į ją šiuo klausimu kreipėsi D. Pasak apelianto, A. M. į direktoriaus pavaduotojo pareigas buvo priimta įvertinus tai, kad ji turi teisinių žinių. Taigi išteisintosios teiginiai, jog ji galimai nežinojo, nesuprato ar nespėjo pateikti privačių interesų deklaracijos, kad ji nežinojo, jog darbuotojo vertinimas negali būti atliekamas nepraėjus pusei metų nuo jo įdarbinimo įstaigoje pradžios ir kad ji nežinojo negalinti sau ir savo seseriai didinti atlyginimo bei skirti įvairių priedų, vertintini kritiškai kaip jos gynybinė versija.

3.2.4. Pasak prokuroro, byloje tinkamai nebuvo įvertinti ir kiti duomenys, leidžiantys spręsti apie A. M. tyčią ir jos veiksmų kryptingumą. Liudytojos S. K., L. V. ir L. V. patvirtino sakiusios A. M., kad pastaroji negali savarankiškai sau pasididinti atlyginimo, tačiau ji atsakydavo, kad viskas yra gerai; liudytojoms susidarė įspūdis, kad A. M. elgiasi L. kaip namuose, turi nusistačiusi savas taisykles, o įstaigos vidaus ir kiti teisės aktai bei jų normos jai negalioja. Skunde pažymima, kad A. M. buvo priešiškai nusiteikusi ir auditorės A. G. bei jos atliekamo audito atžvilgiu – auditorė buvo išprašyta iš L. bei jai nebuvo pateikti dokumentai, kurie buvo svarbūs vertinant įstaigos veiklą bei sprendžiant dėl to, ar joje nebuvo daromi pažeidimai. Apelianto teigimu, šių aplinkybių teismas nevertino, nors jos atskleidžia A. M. elgesį bei jos tyčios kryptingumą visą jos vadovavimo įstaigai laikotarpį.

3.2.5. Apibendrindamas prokuroras teigia, kad A. M. kaltę – tyčią pasisavinti ir iššvaistyti L. priklausančias lėšas bei padaryti žalą piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi, įrodo jos veiksmų kryptingumas bei sistemiškumas: savavališkas įsakymų priėmimas, suvokiant ir žinant, kad jie yra neteisėti, jų nepanaikinimas, nepaisymas kitų įstaigos darbuotojų nuomonės, jog jos elgesys prieštarauja teisės aktams, priešiškas jos elgesys darbuotojų ir auditorės atžvilgiu. Pasak prokuroro, vertinant A. M. elgesį bei jos veiksmus visų bylos aplinkybių kontekste, o ne selektyviai, matyti, kad jos veiksmuose yra jai inkriminuotų nusikaltimų sudėties subjektyvusis požymis – kaltė, kuri pasireiškė tyčia.

3.3. Prokuroro įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nevertino ir A. M. inkriminuoto BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo kvalifikuojančio požymio – siekio gauti asmeninės naudos sau ir kitiems asmenims. A. M. priimti įsakymai yra susiję su ja arba jos seserimi D. B., o jais visais buvo sprendžiami darbo užmokesčio, priedų ir premijų skyrimo klausimai. Todėl A. M. laikinai vykdydama L. direktoriaus funkcijas ir priimdama neteisėtus įsakymus siekė naudos sau ir savo seseriai, o gauti pinigai buvo naudojami asmeninėms reikmėms. Pasak apelianto, šios aplinkybės leidžia teigti, jog išteisintoji piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdama asmeninės naudos ir jos veiksmai atitinka BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius.

3.4. Prokuroras apeliaciniu skundu nesutinka ir su teismo išvada, konstatuojant, kad nors A. M. priimdama nurodytus įsakymus veikė neteisėtai, jos veiksmais nebuvo padaryta didelė žala valstybei ir todėl jos veiksmuose nėra jai inkriminuotų nusikaltimų požymių, o pažeistos L. teisės gali būti ginamos civilinio proceso tvarka.

3.4.1. Pirmiausia, apeliantas teigia, kad A. M. veiksmais padaryta žala yra reali bei tiksliai, objektyviai ir aiškiai apskaičiuota Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) Vilniaus apygardos ūkinės finansinės veiklos tyrimo 2020 m. balandžio 29 d. specialisto išvada Nr. 04/10-2-2-4583 „Dėl L. ūkinės finansinės veiklos“. Be to, apelianto teigimu, A. M. neturi pakankamai turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą vykdant civilinio proceso tvarka priimtą teismo sprendimą. Vienintelis A. M. turimas turtas yra automobilis, kurio vertė žymiai mažesnė nei padaryta turtinė žala valstybei; kito turto ji neturi. Taigi teismo išvada, jog L. galėtų apginti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka, nes kaltinamoji turi turto, yra nepagrįstos. Pasak apelianto, nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo pareikštas civilinis ieškinys dėl A. M. padarytos turtinės žalos, ši aplinkybė nepaneigia pačios turtinės žalos padarymo – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog bylose dėl turto iššvaistymo žalai konstatuoti neturi įtakos tai, kad nebuvo pareikštas civilinis ieškinys jai atlyginti.

3.4.2. Prokuroro teigimu, padarytai žalai konstatuoti įtakos neturi ir teismo išvados, jog inkriminuojamu laikotarpiu atlyginimai buvo didinami ne tik A. M. ir jos seseriai, bet ir kitiems L. darbuotojams. A. M. kitiems darbuotojams, išskyrus savo seserį, galėjo skirti premijas bei priedus, tačiau neturėjo teisės spręsti klausimų, susijusių su jos darbo užmokesčiu, nes tokia galimybė nebuvo numatyta aktualiuose teisės aktuose. Taigi visiškai nepagrįsta laikytina išvada, jog kitiems L. darbuotojams pakėlus darbo užmokestį, A. M. jį galėjo kelti ir sau, o tokie jos veiksmai mažina jos padarytos veikos pavojingumą ir nesukelia realios žalos įstaigai. Be to, apeliantas pažymi, kad įsakymas, kuriuo A. M. pasididino atlyginimą, buvo panaikintas grįžus ankstesniam įstaigos direktoriui, o kiti įsakymai, kuriais buvo padidintas darbo užmokestis kitiems įstaigos darbuotojams, neteko prasmės, nes dauguma jų L. (dabar L.) jau nebedirba.

3.4.3. Pasak apelianto, išteisintosios padarytos žalos konstatavimui įtakos neturi ir teismo išvados, kad pastaroji priešingai valstybės interesams veikė trumpą laiką, per kurį priėmė šešis neteisėtus įsakymus. Apeliantas pabrėžia, kad A. M. veiksmai tęsėsi 9 mėnesius, o per šį laikotarpį pastaroji visus minėtus įsakymus priėmė siekdama asmeninės finansinės naudos sau ir savo artimajam giminaičiui, o šie įsakymai nėra suderinami su L. veikla bei yra visiškai jam nenaudingi. Be to, dėl šių įsakymų priėmimo buvo sukeltas viešų ir privačių interesų konfliktas. Taigi, apelianto įsitikinimu, minėtais šešiais įsakymais bei kitais A. M. per minėtą laikotarpį atliktais veiksmais buvo sukelta pakankamai didelė žala L.

3.4.4. Padarytos žalos kontekste, apeliantas pabrėžia ir tai, kad L. darbuotojai negalėdami toleruoti A. M. elgesio pradėjo jai reikšti pretenzijas, skųstis D. arba tiesiog pateikė prašymus dėl atleidimo iš darbo. Prokuroro įsitikinimu, šios aplinkybės leidžia teigti, kad darbuotojai galimai nusivylė ir susidarė neigiamą įspūdį apie L. bei jos vadovus, todėl negalima sutikti su išvada, kad šio juridinio asmens reputacijai nebuvo pakenkta.

3.4.5. Atsižvelgdamas į tai, kas minėta šio sprendimo 3.3.–3.4.4. pastraipose prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. M. neteisėtais veiksmais nebuvo padaryta reali turtinė ir neturtinė žala L. bei valstybei, yra nepagrįsta. Anot prokuroro, tokios išvados padarytos įvertintus tik pačios A. M. parodymus, visiškai neatsižvelgiant į byloje apklaustų liudytojų parodymus.

3.5. Apibendrindamas visa tai, prokuroras teigia, kad A. M. veiksmuose yra visi jai inkriminuotų nusikaltimų sudėties požymiai. Priešingai nei konstatavo teismas, A. M. neteisėtais veiksmais buvo padaryta reali turtinė ir neturtinė žala L. interesams bei savo veiksmų pavojingumu peržengtos civilinių teisinių santykių ribos.

4. Atsiliepimu į apeliacinį skundą išteisintosios A. M. gynėjas advokatas R. Mikulskas prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 28 d. nuosprendį be pakeitimų. Be to, gynėjas prašo A. M. priteisti viso baudžiamojo proceso metu jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

4.1. Gynėjo teigimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisingas – jame buvo tinkamai išanalizuoti visi bylos duomenys bei teisingai nustatytos visos A. M. išteisinimą lėmusios bylos faktinės aplinkybes. Anot gynėjo, kaltinimas A. M. buvo itin formalus, o jo ginamoji pagrįstai teigė, kad jos atlikti veiksmai pagal pavojingumą negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Atsiliepime į apeliacinį skundą, vadovaudamasis esminių baudžiamojo proceso principų ir baudžiamosios teisės, kaip paskutinės priemonės (lot. ultima ratio), samprata, apeliantas teigia, kad šioje situacijoje, įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, baudžiamosios atsakomybės taikymas A. M. būtų akivaizdžiai neteisingas ir teisiškai nepagrįstas. Vien tik tai, kad asmuo nevykdė ar netinkamai vykdė iš sutarties ar darbo teisinių santykių kylančias pareigas savaime nereiškia, kad jis savo veiksmais padarė veiką, turinčią nusikaltimų požymių. Prokuroro apeliacinio skundo argumentai dėl A. M. kaltės padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas yra formalūs, abstraktūs, samprotaujamojo pobūdžio ir nepagrįsti jokiais įrodymais, taip, kaip numato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio nuostatos. Gynėjo teigimu, šiuo atveju prokuroras dėl asmens kaltumo padarė klaidingas išvadas, kurias grindžia bendro ir hipotetinio pobūdžio teiginiais bei vienpusišku dalies įrodymų vertinimu, nevertinant byloje surinktų įrodymų visumos.

4.2. Išteisintosios gynėjo teigimu, A. M. neturėjo tyčios neteisėtai pasisavinti ar iššvaistyti jai patikėtą svetimą turtą, kadangi minėtų įsakymų priėmimo metu manė, jog elgiasi teisėtai. Dėl įsakymų priėmimo A. M. aktyviai konsultavosi su tuometine laikinąja D. generaline direktore K. T., L. buhalterija ir Valstybine darbo inspekcija. Šioje byloje susiklostė neįprasta situacija, kai A. M., būdama L. darbuotoja, tuo pat metu veikė ir kaip darbdavys. Gynėjo teigimu, A. M. laikinai L. direktoriaus pareigas ėjo sudėtingu įstaigos reorganizacijos laikotarpiu, kuriuo visiems įstaigos darbuotojams buvo padidėjęs darbo krūvis. Dėl šios priežasties, o ir atsižvelgiant į tai, kad A. M. tuo metu ėjo dvejas pačias svarbiausias pareigas įstaigoje bei papildomai vykdė teisininko funkcijas, pastaroji turėjo pagrindą manyti, kad jai, ir toliau atliekant papildomas funkcijas, turi būti mokama priemoka. Anot gynėjo, A. M. pagrįstai manė, jog priimdama aktualius įsakymus, jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidžia, inkriminuojamas veikas atliko siekdama teisingai atlyginti sau ir įstaigos darbuotojams už gerai atliktą darbą, be kita ko, ir už didesnį darbo krūvį. Byloje yra duomenų, kurie akivaizdžiai patvirtina, kad A. M. ir jos sesers D. B., kaip ir kitų L. darbuotojų, darbo krūvis buvo didesnis nei įprasta. Atsiliepime pabrėžiama ir tai, kad tokius priedus gavo visi L. darbuotojai, o ne tik A. M. ir D. B.

4.3. Išteisintosios A. M. gynėjas nesutinka su prokuroro teiginiu, jog jo ginamoji veikė tyčia.

4.3.1. Pirmiausia, vadovaudamasis A. M. parodymais, gynėjas teigia, kad pastaroji galėjo nesuvokti, kad priimdama minėtus įsakymus, pažeidžia teisės aktų reikalavimus. Tokią poziciją gynyba grindžia ir aplinkybe, kad A. M. pasididinto algos koeficiento teisėtumo klausimas buvo sprendžiamas net kelių instancijų teismuose, taigi negalima konstatuoti, kad pastaroji turėjo neabejotinai suprasti, jog veikia neteisėtai. Anot gynėjo, A. M. parodymai byloje nebuvo paneigti. Prokuroro samprotavimai ir išvedžiojimai negali būti laikomi jos kaltės įrodymu – turi būti pateikti neginčijami duomenys, įrodantys jos kaltumą, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Akivaizdu, kad minėtoje situacijoje buvo susiklostę išimtinai civiliniai teisiniai santykiai, kurie buvo išspręsti civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Antai, nagrinėtoje civilinėje byloje buvo kilęs ginčas dėl to ar A. M., laikinai einančiai L. direktoriaus funkcijas ir tuo pačiu einančiai direktoriaus pavaduotojos pareigas, jos, kaip pavaduotojos, pareiginės algos koeficientą galėjo pakeisti tik L. savininko teises įgyvendinančios institucijos D. vadovas, kadangi jokia teisės norma to tiesiogiai nenumato.

4.3.2. Atsiliepime į apeliacinį skundą teigiama ir tai, kad jokiuose teisės aktuose nėra numatyta ir aiškiai reglamentuota, jog A. M., laikinai eidama L. direktoriaus funkcijas, negalėjo padidinti pastoviosios atlyginimo dalies koeficiento sau, kaip L. direktoriaus pavaduotojai. Liudytojas L. T. teisme aiškiai nurodė, kad vadovas pavaduotojui gali skirti priedus bei, jog nežino teisės akto, kuris tai draustų; liudytojas E. Š. teisme nurodė, kad įstaigos vadovams priedus skiria tik įstaigos steigėjas, o įstaigos pavaduotojai priedus skiria įstaigos vadovas; liudytoja R. B. teisme nurodė, kad A. M., skirdama premijas ir priedus, visuomet tarėsi su D. Atsižvelgdamas į tai, išteisintosios gynėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog A. M. turėjo pagrindą manyti, kad jos pasiskirta priemoka už papildomai vykdomas teisininko funkcijas yra teisėta ir jai priklauso.

4.3.3. Gynėjo įsitikinimu, prokuroras apeliaciniame skunde nepagrįstai vadovaujasi liudytojų S. K., A. G., L. V. ir L. V. parodymais kaip neva patvirtinančiais A. M. tyčią ir jos kryptingumą. Anot gynėjo, visų šių liudytojų parodymai nesutampa tarpusavyje, yra fragmentiški ir nenuoseklūs. Be to, gynėjo teigimu, prokuroras preziumuoja A. M. kaltę, nes vadovaujasi liudytojų, kurios yra suinteresuotos bylos baigtimi, parodymais. Antai, dauguma minėtų liudytojų praeityje buvo atleistos iš darbo A. M. iniciatyva, todėl jų parodymai jos atžvilgiu negali būti laikomi objektyviais ir nešališkais. Antai, liudytojos S. K. parodymai buvo raštu derinti su (duomenys neskelbtini) pareigūnu E. I.; šie parodymai nėra informatyvūs ir yra susiję su asmeninėmis ambicijomis ir bandymu tokiu būdu aiškintis tarpusavio santykius su A. M. Be to, ir liudytojos E. L. parodymai buvo emocingi, ji pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, todėl juos buvo privalu patikrinti. Gynėjo teigimu, tai padaryta nebuvo, nes valstybiniam kaltinimui tai būtų nenaudinga. Minėtų liudytojų parodymų kontekste, išteisintosios gynėjas pažymi ir tai, kad liudytoja R. B. nurodė, kad A. M. visus klausimus derindavo su D. vadovybe, o ir liudytoja A. G. patvirtino, kad A. M. rengė raštą dėl pastoviosios atlyginimo dalies koeficiento didinimo sau kaip vadovei, tačiau gavo neigiamą atsakymą, o dėl A. M., kaip L. direktoriaus pavaduotojos, pastoviosios atlyginimo dalies koeficiento didinimo, ji turėjo teisę priimti tokį įsakymą ir jai nereikėjo steigėjo pritarimo.

4.3.4. Gynėjas taip pat pažymi, kad 2018 m. spalio 30 d. įsakymu algos koeficientas buvo pagrįstai padidintas septyniems darbuotojams, tačiau sprendimas dėl jo padidinimo buvo panaikintas tik A. M. atžvilgiu, dėl to, jog ji nevykdė pareigų, kurių niekada neprisiėmė (vienasmenio valdymo organo) bei nesilaikė procedūros, kuri nebuvo aiškiai reglamentuota (savininko teises įgyvendinančios institucijos sutikimo gavimas). Tiek viešojo, tiek privataus juridinio asmens vadovo darbo užmokesčio nustatymui yra reikalingas juridinio asmens savininko teises įgyvendinančio subjekto sutikimas arba sprendimas, tačiau joks teisės aktas nenumato, kad toks sutikimas ar sprendimas yra reikalingas nustatant darbo užmokestį kitiems darbuotojams, taigi ir direktoriaus pavaduotojai. Anot gynėjo, šiuo atveju nėra nustatyti aiškūs procedūriniai reikalavimai, todėl iš darbuotojo negali būti reikalaujama juos „teisingai numanyti“. Už nepakankamą procedūrų reglamentavimą atsakomybė turi tekti tokias procedūras turėjusiam nustatyti subjektui, o iš darbuotojo negali būti reikalaujama laikytis procedūrų, kurios nėra numatytos. Dėl savininko teises įgyvendinančios institucijos netinkamo pareigų atlikimo (aiškios tvarkos nenustatymo) neigiamos pasekmės kilo darbuotojai, t. y. A. M., bylą nagrinėjant civiline tvarka, tačiau už tai jokiu būdu negali būti taikomos baudžiamojo poveikio priemonės. Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, išteisintosios gynėjas teigia, kad nei Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų apmokėjimo įstatyme nei Darbo apmokėjimo tvarkos apraše eksplicitiškai nebuvo numatyta pareiga A. M. gauti savininko teisės įgyvendinančios institucijos sutikimą, tačiau būtent dėl šio sutikimo nebuvimo A. M. priimtas įsakymas buvo pripažintas neteisėtu ir panaikintas. Kitaip tariant, A. M. veiksmai buvo įvertinti kaip pažeidžiantys pareigą, kuri tiesiogiai nei įstatyme, nei L. vidaus dokumentuose nebuvo numatyta.

4.3.5. Anot gynėjo, vien tai, kad L., siekdama sutaupyti lėšų, nepaskyrė jokio asmens eiti direktoriaus pareigų ir niekam nemokėjo direktoriaus atlyginimo, negali būti pagrindu A. M. pripažinti buvus vienasmeniu valdymo organu, ir atitinkamai už išimtinai vadovui galiojančių pareigų nesilaikymą, jos atžvilgiu taikyti baudžiamojo poveikio priemones. Nepaisant to, kad A. M. L. direktoriaus funkcijas vykdė nesant paskirto direktoriaus, o ne laikinai jo nesant, jai ne kartą aiškiai ir nedviprasmiškai, be to ir raštu, buvo nurodyta, jog ji nėra laikoma juridinio asmens vadove, o atlieka tik savo nuolatines direktoriaus pavaduotojos funkcijas, iš kurių viena – laikinai vykdyti direktoriaus pareigas, kol jo nėra. Vien tai, kad D. nepaskyrė jokio asmens eiti L. direktoriaus pareigų, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog A. M. šiuo laikotarpiu buvo L. vadovė, juo labiau, kad jai niekada nebuvo siūlyta vadovauti L. ir nebuvo išreikštas jos pačios sutikimas būti vadove.

4.3.6. Gynėjas, nesutikdamas su prokuroro pozicija, kad jo ginamoji veikė tyčia, pabrėžia ir tai, kad liudytojai A. G. atliekant L. auditą, A. M. nebuvo suteikta jokia galimybė pasiaiškinti, susipažinti su atlikto audito išvadomis bei teikti skundą dėl nesutikimo su jomis. Tokios teisės jo ginamajai nebuvo užtikrintos, o pati L. nepateikė jokio paaiškinimo dėl atlikto audito išvadų.

4.4. Gynėjo teigimu, nors skundžiamu nuosprendžiu buvo konstatuota, kad byloje nėra objektyvių A. M. tyčią patvirtinančių įrodymų, prokuroras formaliai ir abstrakčiai teigia, kad A. M. priimdama neteisėtus įsakymus siekė naudos sau bei savo seseriai, o gauti pinigai buvo naudojami asmeninėms reikmėms, kas byloja, kad A. M. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi.

4.4.1. Atsiliepime į skundą, vadovaujantis kasacinio teismo praktika dėl BK 228 straipsnio nuostatų taikymo, nurodoma, kad prokuroras siekdamas įrodyti, jog A. M. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir savo veiksmais realizavo BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, netinkamai taiko baudžiamąjį įstatymą. Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, A. M. gynėjas teigia, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatytas būtinasis BK 228 straipsnyje numatytų nusikaltimų sudėties požymis – tyčinė kaltė, todėl A. M. veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal minėtą BK straipsnį. Anot gynėjo, apeliaciniame skunde prokuroras nenurodė, kaip tiksliai pasireiškė kaltinamosios tyčia, kokie konkretūs A. M. atlikti veiksmai leidžia daryti išvadą, jog ji tyčia piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, suvokė savo veiksmų neteisėtumą ir norėjo taip veikti bei savo tyčiniais veiksmais pažeidė teisės aktus. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad prokuroras bylos nagrinėjimo teisme metu net nenurodė kokie konkretūs A. M. veiksmai, teisės aktų ginamų interesų pažeidimas ir kitos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad A. M. veikė tyčia. Valstybinis kaltintojas nepateikė ir teisinių argumentų, kuriais vadovaudamasis A. M. veiksmus kvalifikavo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, o tik teoriniu aspektu išdėstė šio baudžiamojo įstatymo nuostatas ir apsiribojo atskirų teiginių citavimu bei formaliu teismų praktikos pateikimu.

4.4.2. Anot gynėjo, bylos duomenys leidžia daryti visiškai priešingą išvadą – jog A. M. nesiekė pažeisti teisės aktų reikalavimų ir sukelti neigiamų pasekmių valstybei. VPIDVTĮ imperatyviai nėra numatyta, jog pažeidus draudimą vengti viešų ir privačių interesų konflikto, konkretus asmens atliktas veiksmas (priimtas dokumentas) yra laikomas negaliojančiu ir užtraukiančiu baudžiamąją atsakomybę. Priešingai, VPIDVTĮ 23 straipsnyje už tokių įstatymo reikalavimų pažeidimą yra numatyta tik drausminė atsakomybė. Taigi VPIDVTĮ nuostatų pažeidimas laikytinas tik procedūriniu pažeidimu, o toks pažeidimas konkretų teisės aktą leidžia pripažinti negaliojančiu tik išimtiniais įstatyme numatytais atvejais. Juo labiau tokie procedūriniai pažeidimai, turint omenyje, kad Darbo apmokėjimo tvarkos apraše eksplicitiškai nebuvo numatyta A. M. pareiga gauti L. savininko teises įgyvendinančios institucijos sutikimą priimant 2018 m. spalio 30 įsakymą, negali būti laikomi tokiais pavojingais, kad nulemtų baudžiamosios atsakomybės kilimą. Išteisintosios veiksmai galėtų būti vertinami kaip drausminis pažeidimas, o juo pažeisti interesai gali būti ginami civilinio proceso tvarka.

4.4.3. Išteisintosios gynėjas nepagrįstais laiko ir prokuroro argumentus dėl neva A. M. veiksmais padarytos turtinės žalos. Anot gynėjo, išteisintajai darbo užmokestis buvo išmokėtas už realiai atliktą darbą bei vykdytas darbines pareigas, todėl tariama žala ir jos apskaičiavimas yra visiškai nepagrįsti; be to, konkrečiai net nėra nurodoma, kaip šis žalos dydis buvo apskaičiuotas. Todėl, išteisintosios gynėjo vertinimu, šiuo klausimu yra daromos tik prielaidos, o prokuroras dirbtinai didina žalos dydį. Gynėjas pritaria ir pirmosios instancijos teismo išvadai, kad įmonės lėšų sumokėjimas už realiai atliktas tikslines paslaugas, nors ir pažeidžiant teisės aktuose nustatytą tvarką, savaime nereiškia didelės turtinės žalos. Gynėjo įsitikinimu, prokuroro teiginys, kad A. M. neturi turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas civilinio proceso tvarka, neturi jokios teisinės reikšmės. Pasak gynėjo, jei būtų padaryta reali žala, L. steigėjas arba vėlesnis L. direktorius E. Š. jau turėjo galimybę kreiptis į draudimo bendrovę dėl žalos atlyginimo, tačiau to taip ir nepadarė. Taigi laikytina, jog pažeistos L. teisės gali būti ginamos civilinio proceso tvarka. Atsiliepime į skundą pabrėžiama ir tai, kad atlyginimas buvo didinamas ne tik A. M. ir jos seseriai, bet ir kitiems L. darbuotojams. Vėliau nebuvo imtasi jokių priemonių siekiant panaikinti šiuos įsakymus ar sumažinti asmenims paskirtus darbo užmokesčius. A. M. priėmė šešis neteisėtus įsakymus, priešingai valstybės interesams veikė trumpą laiko tarpą, dėl jos veiksmų L. darbas nebuvo sutrikdytas ir nebuvo pažeista jo reputacija, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog šioje situacijoje buvo padaryta neturtinė ir reali turtinė žala.

4.5. Apibendrindamas tai, kas minėta išteisintosios gynėjas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje visos abejonės ir kilę neaiškumai buvo pagrįstai įvertinti A. M. naudai ir skundžiamu nuosprendžiu ji buvo išteisinta teisėtai ir pagrįstai.

4.6. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. kovo 19 d. nutarimu ir BPK 106 straipsnio 3 dalimi, gynėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą taipogi prašo išteisintajai A. M. priteisti visas bylinėjimosi išlaidas, kurias pastaroji patyrė ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teisme.

5. Teismo posėdyje išteisintosios A. M. gynėjas prašė atmesti prokuroro apeliacinį skundą. Prokurorė prašė paduotą apeliacinį skundą tenkinti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.

6. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, pirmosios instancijos teismo išvadas ir apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, betarpiškai ir nuodugniai ištyrė bei įvertino byloje surinktus įrodymus, įvertino juos tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, o išteisinamajame nuosprendyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 3 dalyje, pateikė išsamiai motyvuotą bylos faktinių aplinkybių įvertinimą bei visiškai pagrįstai konstatavo, kad A. M. nepadarė veikų, turinčių BK 183 straipsnio 1 dalyje, BK 184 straipsnio 1 dalyje ir BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų požymių.

7. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje byloje kaltinimas neįrodė išteisintosios A. M. tyčios pasisavinti ir iššvaistyti svetimą L. ir valstybei priklausiusį turtą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apygardos teismas visiškai pagrįstai konstatavo ir tai, kad galimai dėl A. M. veiksmų žalą patyręs subjektas gali savo pažeistas teises apginti civilinių teisinių priemonių pagalba. Visiškai pritartina ir pirmosios instancijos teismo išvadai, kad kaltinimas neįrodė A. M. tyčios piktnaudžiauti siekiant asmeninės naudos ir išteisintosios veiksmais padarytos didelės turtinės ir neturtinės žalos valstybei bei L. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į prokuroro apeliacinio skundo argumentus, įvertino visus byloje esančius duomenis bei sprendžia, jog minėtos pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos ir teisėtos.

8. Teismų praktikoje pripažįstama, jog tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013).

9. Vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, esminis įrodymų vertinimui keliamas reikalavimas yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams indukuoti į šį procesą visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187-677/2015).

10. Įvertinusi pateiktą bylos medžiagą, teisėjų kolegija, pirmiausia, pažymi, jog nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas buvo aktyvus, kruopščiai, detaliai ir nuodugniai aiškinosi bylos aplinkybes. Apeliaciniame skunde prokuroras neprašo įrodymų tirti iš naujo ir jokie nauji duomenys jame nėra nurodomi. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavusi prokurorė taipogi nepateikė jokių naujų ir teismui nežinomų duomenų bei neprašė nieko naujai ar pakartotinai tirti. Taigi kaltinimas iš esmės neįžvelgė jokių neišnaudotų BPK numatytų priemonių išteisintosios A. M. kaltei nagrinėjamoje byloje pagrįsti. Apeliaciniu skundu iš esmės prašoma kitaip vertinti tuos pačius duomenis, kurie jau buvo įvertinti pirmosios instancijos teisme.

11. Tokios pozicijos kontekste apeliacinės instancijos teismas pabrėžia teismų praktikoje keliamus aukštus kokybinius reikalavimus įrodymams baudžiamajame procese, kuriais turi būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį įrodymais, kurių įrodomojo turinio patikimumas kelia abejonių. Toks draudimas yra įtvirtintas ir tarptautinėje baudžiamojoje jurisprudencijoje. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009) ir nacionalinėje teismų praktikoje yra ne kartą pabrėžta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-606-697/2015).

12. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad A. M., kaip laikinos L. direktorės, priimti šeši įsakymai, susiję su darbo užmokesčio didinimu ir priedų bei priemokų skyrimu jai ir L. dirbusiai jos seseriai D. B. (detaliau žr. šio teismo sprendimo 1.2–1.7 pastraipas), buvo neteisėti. Visgi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, prokuroro skunde minimi bylos duomenys ir aplinkybės nekeičia išvados, jog A. M. padarytoje veikoje nėra dalies būtinųjų jai inkriminuojamų nusikaltimų sudėties požymių, t. y. jog byloje negalima konstatuoti jos veikimo tyčia siekiant pasisavinti ir iššvaistyti turtą bei daryti išvados, jog jos veiksmai priimant neteisėtus įsakymus, kurių pagrindu jai ir jos seseriai buvo išmokėtos piniginės sumos, sukėlė didelę turtinę ir (ar) neturtinę žalą valstybei bei L.

Dėl BK 183 straipsnio 1 dalies, BK 184 straipsnio 1 dalies ir BK 228 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo

13. Prokuroras nesutinka su teismo išvada, kad A. M. galėjo nesuvokti, jog priimdama inkriminuojamus įsakymus pažeidžia teisės aktų nuostatas. Anot prokuroro, bylos duomenys leidžia konstatuoti, kad išteisintoji suprato savo veiksmų neteisėtumą ir veikė tyčia bei tyčiniais veiksmais pasisavino, o savo sesers naudai dar ir iššvaistė valstybei ir L. priklausantį turtą. Prokuroro teigimu, A. M. tyčią dėl svetimo turto pasisavinimo ir iššvaistymo įrodo jos veiksmų kryptingumas bei sistemiškumas; savavališkas įsakymų priėmimas, suvokiant ir žinant, kad jie yra neteisėti, taip pat minėtų įsakymų nepanaikinimas; nepaisymas kitų įstaigos darbuotojų nuomonės, jog jos elgesys prieštarauja teisės aktams; priešiškas jos elgesys darbuotojų ir auditorės atžvilgiu; jos turimo teisinio išsilavinimo faktas; siekis minėtais įsakymais gauti asmeninės finansinės naudos sau bei seseriai ir pan.

14. Įvertinusi apeliacinio skundo argumentus ir nagrinėjamoje byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija sutinka su prokuroro pozicija, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog A. M. galėjo nesuvokti, kad priimdama inkriminuojamus įsakymus pažeidžia teisės aktų nuostatas. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, išteisintoji suprato, jog inkriminuojamus įsakymus priima nesilaikydama teisės aktų reikalavimų.

14.1. Išteisintosios suvokimą, kad inkriminuojamus įsakymus ji, kaip laikinoji L. direktorė, priėmė pažeisdama teisės aktų reikalavimus, pirmiausia, patvirtina duomenys apie jos turimą teisinį išsilavinimą ir žinias teisės srityje, o konkrečiai tai, kad a) A. M. yra įgijusi teisės magistro kvalifikacinį laipsnį (t. 4, b. l. 56); b) liudytoja S. L. nurodė, jog A. M. yra baigusi teisės mokslus ir labai kišdavosi į L. Teisės (duomenys neskelbtini) skyriaus veiklą (t. 3, b. l. 101–103; t. 14, b. l. 65–66); c) A. M. ankstesnio L. direktoriaus E. Š. įsakymu buvo paskirta priemoka už teisinių funkcijų L. atlikimą (t. 1, b. l. 80; t. 14, b. l. 125); d) iš byloje užfiksuotų telefoninių pokalbių matyti, jog išteisintoji turi teisinių žinių ir save įvardija kaip teisininkę (žr. t. 8, b. l. 37, 47, 50, 66); f) A. M. Teisės (duomenys neskelbtini) skyriaus vadovui D. S. siuntė laišką, kuriame išvardijo dirbant L. atliktas teisinių žinių reikalaujančias užduotis (t. 11, b. l. 139). Šios aplinkybės ir faktai suponuoja, jog išteisintoji, kuri iki tapdama laikinąja L. direktore dirbo ir tuometinio L. direktoriaus E. Š. pavaduotoja, pagal išsilavinimą ir turimą darbo patirtį suvokė, kad jos priimami įsakymai, susiję su atlygio didinimu bei priemokų ir priedų išmokėjimu sau ir seseriai D. B., prieštarauja teisės aktų, be kita ko, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, reikalavimams ir L. nuostatams.

14.2. A. M. žinojimą, jog ji negalėjo savarankiškai pasididinti algos koeficiento, nusistatyti priedų ir priemokų prie algos, atskleidžia ir jos bendravimas su L. steigėjo D. įgaliotais asmenimis. A. M. 2018 m. spalio 25 d. raštu kreipėsi į laikinąją D. generalinę direktorę K. T. Be informacijos apie planuojamus didinti L. darbuotojų atlyginimus, išteisintoji, atsižvelgdama į padidėjusį darbų mastą bei su tuo susijusią didelę jos atsakomybę, K. T. prašė sudaryti galimybę ir jai nustatyti didesnį pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientą (t. 1, b. l. 77–78; t. 10, b. l. 30). 2018 m. lapkričio 6 d. raštu D. nurodė, kad pareiginės algos pastoviąją dalį nustato tik L. direktoriui, o išteisintoji atlieka ne tik nuolatines L. direktoriaus pavaduotojo funkcijas, bet ir laikinai vykdo šios įstaigos direktoriaus funkcijas, tačiau tokių papildomų funkcijų vykdymas negali būti laikomas jos perkėlimu iš direktoriaus pavaduotojo į direktoriaus pareigas. Visgi D., suprasdami, kad už papildomų funkcijų, nenustatytų pareigybės aprašyme, vykdymą galėtų būti pagrindas A. M. skirti priemoką, nustačius tam poreikį, pasiūlė jai pateikti motyvuotą rašytinį prašymą dėl priemokos skyrimo (t. 1, b. l. 50). Tačiau A. M. 2018 m. spalio 30 d. priėmė įsakymą Nr. P-135, kuriuo, be kita ko, pasididino pastoviosios dalies darbo užmokesčio koeficientą (t. 1, b. l. 81). Taigi pati A. M. kreipėsi į D. dėl galimybės padidinti jos darbo užmokestį, o tai suponuoja jos suvokimą, kad ji pati tokių veiksmų atlikti negalėjo. Akivaizdu ir tai, jog A. M. algos koeficientą pasididino nesulaukusi D. atsakymo į prašymą tai padaryti, o tokio įsakymo neatšaukė ir sužinojusi apie neigiamą D. atsakymą. Visa tai rodo, kad A. M. priimdama tiek 2018 m. spalio 30 d. įsakymą, tiek vėlesnius įsakymus, kuriais skyrė sau įvairias priemokas bei priedus prie algos, suprato pažeidžianti teisės aktų nuostatas, net jei tokias nuostatas laikė formaliomis.

14.3. Tokią išvadą patvirtina ir prokuroro skunde nurodyti liudytojų S. K. ir L. V. parodymai apie tai, kad jos įspėjo A. M., jog ji negali didintis algos sau ir skirti algos priedų D. B., jos priėmimo į darbą metu. Teisinį išsilavinimą turinti liudytoja S. K., tvirtindama, kad A. M. savavališkai pasididino sau algą, nurodė jos klausiusi ar taip daryti galima, į ką išteisintoji tiesiog numojo ranka. Liudytoja nurodė klausiusi A. M. ar ji gali D. B. didinti kintamosios algos koeficientą, į ką išteisintoji atsakė, kad viskas yra gerai, nors, S. K. žiniomis, asmenims jų darbo pradžioje nebuvo galima skirti algos koeficiento priedo (t. 1, b. l. 125–127; t. 14, b. l. 99–102). L. buhalterė liudytoja L. V. apie A. M. pasididintą algos koeficientą bei pastovaus ir vienkartinio priedo D. B. išmokėjimą, ją tik įdarbinus, nurodė ne kartą A. M. sakiusi, kad galioja biudžetinių įstaigų darbo apmokėjimo įstatymas ir prašė, kad ji jo laikytųsi. Tačiau išteisintoji atsakydavo, kad viskas gerai ir ji viską žino (t. 2, b. l. 62–64; t. 14, b. l. 106–108). Atsiliepime į apeliacinį skundą išteisintosios gynėjas teigia, kad šių liudytojų parodymais negalima tikėti dėl jų suinteresuotumo bylos baigtimi ir konfliktiškų santykių su A. M. Visgi byloje nėra duomenų, kad liudytoja L. V. konfliktavo su A. M., o šios liudytojos parodymai iš esmės atitinka ir liudytojos S. K. parodymus bei yra pakankami konstatuoti, jog A. M. buvo įspėta dėl priimtų įsakymų galimo neteisėtumo, tačiau, būdama teisininkė ir turėdama specialių žinių, nesiėmė jokių priemonių šiems įsakymams panaikinti, nors akivaizdžiai suvokė pažeidžianti numatytą atlyginimų ir priedų skyrimo tvarką.

14.4. Bylos duomenys neleidžia abejoti ir tuo, kad A. M. suvokė, jog veikia neteisėtai ir padidindama algos koeficientą, skirdama įvairius priedus bei priemokas L. dirbusiai seseriai D. B. Iš liudytojos S. K. parodymų ir juos patvirtinančių bylos dokumentų matyti, kad išteisintosios sesuo į L. buvo priimta dirbti A. M. atostogų laikotarpiu; kad prieš išeidama atostogauti A. M. pavedė S. K. įdarbinti D. B.; kad būtent S. K., veikdama kaip laikina L. direktorė, priėmė D. B. į darbą (žr. t. 1, b. l. 125–127; t. 14, b. l. 99–102; t. 4, b. l. 94; t. 5, b. l. 197–204). Prokuroras pagrįstai akcentuoja ir aplinkybę, kad A. M. iki pat D. kreipimosi į ją, nedeklaravo ryšių su seserimi D. B. ir nenusišalino nuo klausimų, susijusių su priedų ir priemokų jai skyrimu. Nors darbo sutartis su D. B. buvo sudaryta dar 2018 m. lapkričio 26 d., A. M. ryšį su seserimi deklaravo tik 2019 m. gegužės 23 d. (t. 5, b. l. 184–185; t. 6, b. l. 6). Be to, išteisintoji privačių interesų deklaracijoje nepagrįstai nurodė, kad jos sesuo yra įstaigos darbuotojas, kuris jai tiesiogiai nepavaldus, nes turi tarpinį vadovą ir jų tarpusavio ryšys neturi jokios įtakos sprendimų priėmimui. Iš bylos duomenų akivaizdu, kad A. M., kaip laikina L. direktorė, ne vienąkart skyrė priedus ir priemokas savo seseriai, todėl teigti, kad tarp jų nebuvo tam tikro pavaldumo, yra nepagrįsta.

15. Taigi, atsižvelgdama į tai, kas minėta, teisėjų kolegija pritaria apelianto argumentams, kad A. M., kaip laikina L. direktorė, priimdama minėtus įsakymus suvokė, jog pažeidžia teisės aktų reikalavimus. Visgi net ir pripažinus, kad A. M. priimdama minėtus įsakymus veikė tyčia, jokiu būdu negalima konstatuoti, jog ji veikė tyčia ir siekdama pasisavinti bei iššvaistyti L. bei valstybei priklausantį turtą.

16. Teismų praktikoje pripažįstama, kad turto pasisavinimas (BK 183 straipsnis) – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar buvusio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai. Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas, neteisėtai disponuodamas šiuo turtu ar šį turtą paimdamas, siekia turtą paversti savo nuosavu turtu, taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, Nr. 2K-19-697/2015, Nr. 2K-300-697/2019, Nr. 2K-254-895/2020, Nr. 2K-113-697/2022 ir kt.). Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad turto iššvaistymas (BK 184 straipsnis) – tai kaltininkui patikėto ar savo žinioje esančio svetimo turto neteisėtas, neatlygintinas perleidimas padarant žalos turto savininkui arba teisėtam valdytojui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-168/2013, Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K-369-303/2017). Tyčinė kaltė iššvaistant turtą konstatuojama, jeigu neteisėtas ir neatlygintinas turto perleidimas tretiesiems asmenims bei žalos turto savininkui sukėlimas buvo padarytas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Turto iššvaistymas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jeigu kaltininkas supranta, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą tretiesiems asmenims, numato, jog savininkas ar teisėtas turto valdytojas šio turto neteks, ir to nori, o esant netiesioginei tyčiai – suvokia daromos veikos pavojingą pobūdį, numato, kad dėl jos gali kilti turtinė žala, ir nors jos atsiradimo nenori, tačiau sąmoningai leidžia jai kilti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, Nr. 2K-325-895/2018 ir kt.)

17. Vadovaudamasi minėta kasacinio teismo praktika bei toliau nurodomais bylos duomenimis ir nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad prokuroras pagrindė tik neteisėtus A. M. veiksmus priimant įsakymus, tačiau nepaneigė esminės pirmosios instancijos teismo išvados, kad A. M. neturėjo tyčios šių įsakymų pagrindu neteisėtai bei neatlygintinai pasisavinti ar iššvaistyti jai patikėto turto. Net ir šio teismo sprendimo 14.1.–14.4. pastraipose nurodyti argumentai, atskleidžiantys A. M. suvokimą apie jos priimamų įsakymų neteisėtumą, neleidžia suabejoti tokios teismo pozicijos pagrįstumu.

17.1. Pirmiausia, teisėjų kolegija pažymi, jog didelis skaičius byloje apklaustų liudytojų nurodė, jog A. M. laikino vadovavimo L. metu vyko reorganizacija, buvo daug iššūkių, kurie lėmė, kad daugumai L. darbuotojų buvo padidėjęs darbo krūvis. Natūralu, jog didesnis darbo krūvis lemia poreikį darbuotojams mokėti proporcingai didesnį atlygį už darbą nei įprastas, siekiant jiems teisingai atlyginti. Tokių argumentų kontekste pažymėtina, kad inkriminuojamų veikų padarymo metu didžiajai daliai L. darbuotojų išties buvo mokami algos priedai. Pavyzdžiui, A. M. 2019 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. P-13 kintamoji atlyginimo dalis buvo nustatyta ne tik jai ir jos seseriai, bet ir daugybei kitų L. (duomenys neskelbtini) skyriaus darbuotojų (t. 1, b. l. 86). Be to, iki A. M. ir po jos L. direktoriaus pareigas ėjęs liudytojas E. Š. nurodė, kad apjungus įstaigas reorganizacijos būdu, padidėjo darbo krūvis vadovui – pragariškai didelis krūvis buvo paties sujungimo proceso metu, kada steigėjas nurodė kokias specialybes reikia išbraukti, kad su žmonėmis reikės kalbėti apie jų atleidimą, buvo konfliktų. Be to, E. Š. teigimu, A. M. seseriai nustatytas darbo užmokestis nuo kitų asmenų labai nesiskyrė (t. 14, b. l. 126). Taigi akivaizdu, kad nagrinėjamų įvykių metu L. darbuotojai dirbo didesniu darbo krūviu ir dėl šių priežasčių ne vienam iš jų buvo mokami priedai, o ir išteisintosios seseriai paskirtas algos priedas nebuvo išskirtinio dydžio. Teisėjų kolegijos vertinimu, A. M. ir D. B., kaip L. darbuotojos, tokioje situacijoje taipogi galėjo tikėtis teisingo atlygio už sunkiu įstaigai laikotarpiu patiriamą didesnį darbo krūvį, todėl negalima daryti išvados, kad išteisintosios priimtais įsakymais buvo siekiama neteisėtos ir neatlygintinos turtinės naudos L. ir valstybės sąskaita. Taigi, teisėjų kolegija negali atmesti pozicijos, kad tokiais sprendimais buvo siekta teisingai atlyginti už atliktą darbą, o toks tyčios turinys ir ginčas dėl atlygio pagrįstumo ir teisingumo, nesudaro inkriminuojamų nusikalstamų veikų dalyko.

17.2. Tokių išvadų kontekste pabrėžtina, kad D. 2019 m. vasario 7 d. įsakymu Nr. P-22 A. M. vieneriems metams buvo nustatytas keturiasdešimties procentų dydžio pareiginės algos kintamosios dalies dydis (t. 1, b. l. 93), o taip pat, jog po jos kreipimosi į D. dėl didesnio pareiginės algos pastoviosios dalies koeficiento, D. siūlė A. M. teikti motyvuotą prašymą dėl priemokos skyrimo (t. 1, b. l. 50). Šios aplinkybės taipogi patvirtina įvykių metu egzistavusį realų poreikį L. darbuotojams mokėti didesnį atlygį, be kita ko, suprantant ir laikino L. vadovo patiriamą darbo krūvį ir jam tenkančius iššūkius. Lygiai taip pat niekaip negalima paneigti išvados, jog A. M., vienu metu eidama L. direktorės ir jos pavaduotojos pareigas, toliau vykdė ir teisines funkcijas, apie ką buvo pasisakyta ankstesnėje šio sprendime dalyje. Kadangi byloje nėra paneigta aplinkybė, jog išteisintoji tokias funkcijas atliko, niekaip nepaneigiamas ir natūralus A. M. noras ir toliau gauti priedą, kuris jai buvo mokamas dar L. direktoriumi esant E. Š. Taigi šioje situacijoje negalima kategoriškai paneigti gynybos pozicijos, kad A. M. turėjo teisę pretenduoti į didesnę algą ir jos priedus.

17.3. A. M. tyčios pasisavinti ir iššvaistyti lėšas neleidžia konstatuoti ir kitos aplinkybės. Antai, nagrinėjamoje byloje M. (toliau – ir M.) ruošėsi pareikšti civilinį ieškinį (t. 3, b. l. 144-147), tačiau to taip ir nepadarė. M. atstovas teisme teigė, kad ieškinį reikš civilinio proceso tvarka, nurodydamas, kad „iki šios dienos nepateikėme civilinio ieškinio, nes nėra tiksliai nustatyta padaryta žala, todėl sunku būtų surašyti ieškinį. Manau, geriausia būtų nagrinėti ieškinį civilinio proceso tvarka“ (t. 13, b. l. 93). Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro pozicija, kad vien tai, jog galimai nukentėjęs asmuo nepareiškė ieškinio baudžiamajame procese nereiškia, kad žala apskritai nebuvo padaryta. Tačiau aplinkybė, kad byloje yra pateikta FNTT Vilniaus apygardos ūkinės finansinės veiklos tyrimo 2020 m. balandžio 29 d. specialisto išvada Nr. 04/10-2-2-4583 „Dėl L. ūkinės finansinės veiklos“, kurioje yra apskaičiuotos aktualiu laikotarpiu L. išteisintajai ir D. B. išmokėtos sumos (t. 9, b. l. 14–78), tik dar labiau sustiprina teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą, kad byloje nėra pagrįsta išteisintosios tyčia neteisėtai ir neatlygintinai įgyti L. ir valstybės lėšas, t. y. neįrodytas išteisintosios siekis sau ir seseriai išmokėti objektyviai neužtarnautą atlygį.

17.4. Svarbu pažymėti ir tai, kad, net ir paaiškėjus apie galimai A. M. priimtus neteisėtus įsakymus, L. niekada nesumažino atlyginimo jos seseriai D. B., jos iš darbo neatleido bei piniginių lėšų nebandė išsiieškoti; nors A. M. vėliau buvo sumažintas jos nusistatytas algos koeficientas, ją atleidžiant (ar jau atleidus) iš darbo, L. iš jos jokių piniginių sumų nebandė išsiieškoti; taip pat L. nekėlė klausimų ir dėl kitiems L. darbuotojams pagal inkriminuojamus įsakymus išmokėtų lėšų. Nors prokuroras šią aplinkybę ir jos reikšmę bylai siekia minimizuoti, ji visgi rodo, kad kompetentingos valstybės institucijos negali aiškiai ir nedviprasmiškai įvertinti išteisintosios veiksmais padarytos žalos dydžio ir tai natūralu, turint omenyje A. M. lūkesčius į teisingą atlygį už jos faktiškai atliktą papildomą darbą jos laikinai vadovaujamos įstaigos reorganizacijos metu.

17.5. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, A. M. tyčios iššvaistyti ir pasisavinti L. turtą niekaip nepatvirtina ir išteisintosios priešiškas elgesys L. darbuotojų ir auditorės atžvilgiu. Byloje yra duomenų apie tai, kad išteisintoji konfliktavo su dalimi L. darbuotojų bei jog iš L. patalpų išprašė auditorę liudytoją A. G. Tačiau vien santykių su darbuotojais ir auditore pobūdis jokiu būdu neįrodo A. M. tyčios ir niekaip nepatvirtina jos siekio priimtais įsakymais pasisavinti ir iššvaistyti L. lėšas.

18. Taigi, turėdama omenyje į tai, kas minėta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, lygiai taip pat kaip ir pirmosios instancijos teismas, neįžvelgia A. M. atliktuose veiksmuose tyčios pasisavinti ir iššvaistyti svetimą L. bei valstybei priklausantį turtą. Kitaip tariant, nors A. M. priėmė žinomai teisės aktų reikalavimų neatitinkančius įsakymus, nėra pagrindo kategoriškai išvadai, jog šiais įsakymais ji siekė pasisavinti ir iššvaistyti lėšas.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje objektyviai nėra paneigta ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad žalą patyręs asmuo, šiuo atveju galimai L. (dabar L.) ir (ar) M., savo pažeistas teises galėtų apginti civilinių teisinių priemonių pagalba.

20. Pagal teismų praktiką, patikėto ar kaltininko žinion perduoto turto tvarkymo sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra padaroma žalos arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123/2007, Nr. 2K-7-388/2007, Nr. 2K-508-976/2015, Nr. 2K-46-699/2018). Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, neperspektyvus, pavyzdžiui, be teisėsaugos pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens arba asmenų, kuriems turtas buvo perleistas; kaltininkas tyčia tapo nemokus, aktyviais veiksmais vengė (pavyzdžiui, slapstėsi), trukdė atlyginti žalą arba kitaip teisės atkūrimą padarė neperspektyvų; sąmoningai nevykdė įpareigojimų, atsiradusių patikėjus ar perdavus jo žinion turtą; nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą; dėl dokumentų klastojimo, operacijų su turtu nefiksavimo ar kitų veikų apsunkino turto disponavimo proceso nustatymą; sudarė akivaizdžiai su turto savininko interesais nesutampančius, ekonomiškai nepagrįstus sandorius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-285/2013, Nr. 2K-7-388/2007, Nr. 2K-46-699/2018, Nr. 2K-10-648/2022 ir kt.).

21. Atsižvelgdama į minėtą kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija negali sutikti su prokuroro skunde dėstoma pozicija, jog A. M. neturi pakankamai turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, ir dėl to galimai žalą patyręs asmuo negali apginti savo pažeistų teisių civilinio proceso tvarka. Nagrinėjamoje byloje A. M. atžvilgiu yra taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į jai priklausantį automobilį, be to, A. M., nors ir teigia turinti sveikatos problemų, yra jauno ir darbingo amžiaus, todėl žalą galėtų dengti ir iš darbo užmokesčio. Valstybinis kaltintojas, akcentuodamas neva vienintelį išteisintosios turtą – automobilį, nevertino realios išteisintosios finansinės ir turtinės padėties bei galimybių per tam tikrą laiką atlyginti reikalaujamą, kiek didesnę nei 16 000 Eur dydžio sumą, nors byloje yra duomenys apie išteisintosios A. M. disponuojamas ir minėtos sumos kontekste pakankamai ženklias lėšas panaudotas teisinėms paslaugoms ginantis nuo pareikštų kaltinimų. Labai svarbu pažymėti ir tai, kad A. M. dalyvauja baudžiamajame procese ir nuo teisėsaugos institucijų niekada nesislapstė; kad, vadovaujantis 2020 m. balandžio 29 d. specialisto išvada, yra aiškios inkriminuojamu laikotarpiu L. dirbusioms išteisintajai ir jos seseriai išmokėtos piniginės sumos; kad byloje nėra duomenų apie tai, jog išteisintoji aktyviais veiksmais sudarė situaciją siekiant išvengti galimai padarytos žalos atlyginimo; kad negalima kategoriškai teigti, jog išteisintosios priimti įsakymai akivaizdžiai nesutapo su L. interesais ir buvo jam ekonomiškai nenaudingi.

22. Be to, teisėjų kolegija, vertindama prokuroro argumentus apie teismo išvadų nepagrįstumą dėl galimybių pažeistus interesus ginti civilinių teisinių priemonių pagalba konstatuoja ir tai, kad baudžiamosios atsakomybės už turtinių nusikalstamų veikų padarymą taikymo negali nulemti asmens turtinė padėtis. Vien tai, kad asmens turtinė padėtis prasta, nesant jokių aplinkybių apie jo siekį išvengti žalos atlyginimo (plačiau apie tokias aplinkybes nurodyta šio sprendimo 21 pastraipoje), negali sudaryti pagrindo tokio asmens baudžiamajam persekiojimui. Priešingu atveju būtų formuojama teisinėje valstybėje negalima praktika, kai tokioje pačioje situacijoje esantys ir tokius pačius veiksmus atlikę, bet skirtingos turtinės padėties asmenys būtų vertinami skirtingai ir baudžiamojon atsakomybėn būtų traukiami tik nepasiturintys asmenys.

23. Taigi, atsižvelgdama į minėtus argumentus teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamoje byloje nėra surinkta patikimų įrodymų, kad teisiniai santykiai dėl tyčinių A. M. veiksmų transformavosi į baudžiamuosius ir kad jos tyčinis elgesys apsunkino žalą patyrusio asmens galimybes apginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Turint omenyje tai, kas minėta šioje teismo sprendimo dalyje, konstatuotina, jog A. M. veikoje nėra nustatyti visi būtinieji BK 183 straipsnio 1 dalyje ir BK 184 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sudėties požymiai, todėl ji teisėtai ir pagrįstai išteisinta dėl šių nusikaltimų padarymo.

24. Pagal byloje pareikštą kaltinimą ir prokuroro apeliacinio skundo argumentus, išteisintoji atlikdama jai inkriminuotus veiksmus, susijusius su jau minėtų šešių įsakymų pagrindu išmokėtomis lėšomis, kartu piktnaudžiavo tarnyba ir tuo pačiu padarė nusikaltimą, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje negalima daryti kategoriškos išvados apie kaltinamosios veikimą tyčia ir apie tai, kad kaltinime nurodyto dydžio turtinė žala yra reali valstybei padaryta žala bei, jog byloje nėra duomenų, jog L. reputacijai ar valstybės tarnybos autoritetui A. M. veiksmais buvo iš tiesų pakenkta ir kad dėl to buvo sutrikdytas L. darbas. Prokuroras teigia, jog bylos duomenimis įrodyta tiek išteisintosios tyčia, tiek jos veiksmais L. ir valstybei padaryta didelė turtinė ir neturtinė žala.

25. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje neįrodyta A. M. tyčia piktnaudžiauti siekiant asmeninės naudos. Ankstesnėje šio teismo sprendimo dalyje jau buvo aptarti argumentai ir duomenys paneigiantys išteisintosios tyčią iššvaistyti ir pasisavinti turtą. Šios teismo išvados yra aktualios ir inkriminuojamo piktnaudžiavimo kontekste, nes tarp inkriminuotų turtinių nusikaltimų ir nusikaltimo valstybės tarnybai esantis betarpiškas ryšys, lemia ne tik tyčios iššvaistyti ir pasisavinti turtą, bet ir tyčios piktnaudžiauti nebuvimą. Todėl, turėdama omenyje jau aptartus argumentus apie A. M. tyčios padaryti turtines nusikalstamas veikas nebuvimą, teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo ir tikslingumo šių argumentų kartoti bei teismo išvadą apie tyčios piktnaudžiauti nebuvimą pripažįsta teisėta ir pagrįsta.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje neįrodyta ir išteisintosios veiksmais L. ir valstybei padaryta didelė turtinė ir neturtinė žala.

26.1. Prokuroro teigimu, kaltinime A. M. inkriminuota didelė turtinė žala yra reali bei tiksliai objektyviai ir aiškiai apskaičiuota 2020 m. balandžio 29 d. specialisto išvada. Visgi, teisėjų kolegija pažymi, jog minėtoje specialisto išvadoje (t. 9, b. l. 14–78) yra apskaičiuotos tik išteisintajai ir jos seseriai per aktualų laikotarpį L. išmokėtos piniginės sumos, o ne nustatytas padarytos turtinės žalos dydis. Specialistė V. G. teisiamajame posėdyje patvirtino, jog minėtoje išvadoje nėra teiginių apie padarytą žalą, nes jai tokie klausimai nebuvo suformuluoti – jos užduotis buvo apskaičiuoti darbo užmokestį (t. 14, b. l. 137–138). Taigi prokuroro teiginys apie specialisto išvada įrodytą L. padarytą didelę turtinę žalą yra akivaizdžiai nepagrįstas.

26.2. Panašiai vertintini ir prokuroro argumentai, kad išteisintoji turėjo teisę didinti algą kitiems darbuotojams, bet ne sau ir seseriai bei kad priedų mokėjimo kitiems L. darbuotojams faktas negali sumažinti A. M. padarytos veikos pavojingumo ir eliminuoti tariamai padarytos didelės turtinės žalos. Teisėjų kolegija jau minėjo, kad vien aplinkybė, jog A. M. įsakymai padidinant algą sau ir seseriai buvo priimti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nesudaro pagrindo kategoriškai teigti, kad pats šiais įsakymais siekiamas tikslas buvo neteisėtas ir akivaizdžiai nesuderinamas su L. veikla ir jai nenaudingas. Negalint paneigti, jog išteisintoji ir jos sesuo inkriminuojamu laiku, kaip ir kiti L. darbuotojai, dirbo padidintu krūviu, konstatuotina, jog pastarosios galėjo tikėtis didesnio atlyginimo už papildomą L. naudai atliktą darbą.

26.3. Prokuroras, įrodinėdamas A. M. veiksmais padarytą didelę turtinę žalą, akcentuoja ir aplinkybę, kad A. M. nusistatytas algos koeficientas vėliau buvo sumažintas, o kiti įsakymai, kuriais alga buvo padidinta kitiems L. darbuotojams, neteko prasmės, nes dauguma jų L. jau nebedirba. Šiame kontekste pažymėtina, kad algos koeficientas A. M. buvo sumažintas jau po to, kai į darbą grįžo ankstesnis L. direktorius, taigi natūralu, kad išteisintajai vienu metu nebeinant direktoriaus ir jo pavaduotojos pareigų, jos algos koeficientas turėjo mažėti. Antra, A. M. seseriai algos koeficientas apskritai niekada nebuvo sumažintas, tokie veiksmai nebuvo atlikti ir kitų L. darbuotojų, kuriems koeficientas A. M. įsakymais buvo padidintas ir kurių dalis vis dar dirba L., atžvilgiu. Taigi akivaizdu, kad L. įgalioti asmenys patys nėra tikri dėl minėtų sumų išmokėjimo nepagrįstumo (tai atspindi ir nenuosekli M. pozicija dėl reikštino civilinio ieškinio bei L. direktoriaus E. Š. parodymai apie nežinojimą ar šiuo atveju buvo padaryta žala). Tokių aplinkybių kontekste vien faktas, kad A. M., po E. Š. sugrąžinimo į L. direktoriaus pareigas, buvo sumažintas algos koeficientas, neleidžia spręsti dėl išteisintosios veiksmais padarytos ne bet kokios, o išimtinai didelės turtinės žalos, kokią nustatyti būtina inkriminuojant BK 228 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas.

27. Nepasitvirtinusių prokuroro argumentų įrodinėjant A. M. veiksmais padarytą didelę turtinę žalą kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į išteisintajai pareikšto kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ydingumą.

28. A. M. kaltinama tuo, jog nuo 2018 m. gruodžio 21 d. iki 2020 m. kovo 9 d. pasisavino jai patikėtą svetimą L. priklausantį turtą, į jos banko sąskaitą iš L. banko sąskaitos neteisėtai išmokant darbo užmokesčio ir priemokų dalį, sudarančią 6 998,83 Eur sumą, bei laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 21 d. iki 2019 m. vasario 7 d. iššvaistė jai patikėtą svetimą L. priklausantį, turtą, į jos sesers D. B. banko sąskaitą iš L. banko sąskaitos neteisėtai išmokant darbo užmokesčio ir priemokų dalį, sudarančią 3 206,13 Eur sumą, dėl ko didelės turtinės – 16 057,46 Eur dydžio (su privalomais mokėti mokesčiais) ir neturtinės žalos patyrė L. bei valstybė (detaliau žr. šio sprendimo 1.-1.8. pastraipas). Taigi į išteisintajai inkriminuojamą didelę turtinę žalą nagrinėjamoje byloje buvo įskaičiuotos ir piniginės sumos, kurių ji ir jos sesuo realiai negavo, t. y. mokesčiai, kurių išteisintoji nepasisavino ir neiššvaistė ir kurie galiausiai buvo sumokėti tai pačiai valstybei. Pažymėtina, jog nagrinėjamai bylai aktualiu metu 1 MGL buvo lygus 50 Eur, o didelė turtinė žala siejama su 250 MGL (12 500 Eur) dydį viršijančia suma. Taigi, akivaizdu, kad išteisintajai byloje inkriminuojama turtinė žala, t. y. 16 057,46 Eur, savo dydžiu tik nežymiai viršijo 250 MGL sumą. Be to, iš kaltinimo matyti, kad iš 16 057,46 Eur sumos atėmus privalomus sumokėti mokesčius, 12 500 Eur (250 MGL) suma nebesusidaro. Antai, pagal kaltinimą, A. M. pasisavino 6 998,83 Eur bei iššvaistė 3 206,13 Eur, o šios išteisintosios ir jos sesers įgytos sumos kartu sudaro tik 10 204,96 Eur.

29. Taigi, atsižvelgiant į visa tai, kas minėta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada dėl negalimumo pripažinti, jog A. M. veiksmais buvo padaryta didelė turtinė žala L., yra teisėta ir pagrįsta. Prokuroras apeliaciniame skunde nenurodė jokių naujų ir teismui nežinomų duomenų, kurie turėtų įtakos minėtos išvados teisėtumui ir pagrįstumui.

30. Kaip jau minėta išteisintajai buvo inkriminuotas ne tik jau aptartos turtinės žalos padarymas. Prokuroro įsitikinimu, A. M. inkriminuojamu laiku priimti įsakymai nulėmė ir didelę neturtinę žalą L. bei valstybei. Visgi su tokia pozicija teisėjų kolegija taip pat negali sutikti.

31. Teismų praktikoje, taikant BK 228 straipsnį, didelės žalos požymis iš tiesų gali būti konstatuojamas nustačius ne tik turtinio, bet ir kitokio pobūdžio žalą, dėl kurios nukenčia valstybės, Europos Sąjungos, tarptautinės viešosios organizacijos, juridinio ar fizinio asmens turtinė padėtis arba (ir) padaromas neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Kitokio pobūdžio žala – fizinė, moralinė, organizacinė ar kito neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms – asmens sveikatai, garbei, orumui, juridinio asmens reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan. Didelės žalos požymis yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju, taikant BK 228 straipsnį, nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, t. y. į kilusios žalos pobūdį, pažeistų interesų teisinės apsaugos ypatybes, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, padarytos veikos neigiamą poveikį institucijos, kurioje dirba kaltininkas, reputacijai, valstybės autoritetui ir pan. Taigi didelės žalos požymis, žymintis didesnį piktnaudžiavimo pavojingumą ir nustatantis takoskyrą tarp baudžiamosios ir drausminės ar administracinės atsakomybės, turi būti pagrįstas byloje esančių duomenų visumos vertinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-161/2012, Nr. 2K-316/2013, Nr. 2K-100/2014, Nr. 2K-186-628/2022). Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo arba piktnaudžiaujant tarnyba dar ir dėl kitos nusikalstamos veikos padarymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-608-139/2015, Nr. 2K-7-64-139/2016, Nr. 2K-186-628/2022).

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi visą bylos medžiagą, be kita ko, ir daugybės byloje apklaustų liudytojų parodymus, negali konstatuoti, kad A. M. priimti neteisėti įsakymai, taip kaip nurodyta išteisintajai inkriminuotame kaltinime, sumenkino valstybės tarnybos ir L. autoritetą, sudarė įspūdį apie joje dirbančių valstybės tarnautojų nevaržomą savivalę ir nepotizmą, demonstravo nuostatą nesilaikyti įstatymų ir kitų teisės aktų, tokiu mastu, jog tai galėtų būti laikoma didele neturtine žala. Jau minėta, kad išteisintoji, nepaisant jos priimtų neteisėtų įsakymų, atliko papildomas darbines funkcijas ir veikė tos pačios L. bei valstybės naudai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nemaža dalis byloje apklaustų tuometinių L. darbuotojų nurodė, kad A. M. vadovavimo laikotarpiu, be kita ko, buvo daug naujovių bei jos veiklą vertino pakankamai pozityviai. Iš byloje esančių duomenų negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad dėl minėtų išteisintosios veiksmų kilo didelis ažiotažas ir pasipiktinimas visuomenėje, buvo aiškiai sumenkinta L. reputacija, padaryta žala valstybės tarnybai ir pan. Taigi, net ir turėdama omenyje bylos duomenis, kurie leidžia konstatuoti, jog A. M. veikė nepaisydama viešų ir privačių interesų konfliktų, neskaidriai ir neteisėtai, teisėjų kolegija negali konstatuoti, kad neteisėtais įsakymais išteisintoji sukėlė būtent didelę neturtinę žalą. Tokios teisėjų kolegijos išvados nekeičia ir prokuroro akcentuojama aplinkybė, kad A. M. galimai neteisėtu būdu veikė 9 mėnesius, nes, kaip jau ne kartą minėta, negalima kategoriškai konstatuoti, kad jai ir jos seseriai išmokėtos piniginės lėšos buvo nepagrįstos atlyginimo už faktiškai atliktą darbą poreikiu.

33. Prokuroras A. M. veiksmais padarytą didelę neturtinę žalą L. ir valstybei grindžia ir aplinkybėmis, kad atskiri L. darbuotojai negalėdami toleruoti išteisintosios elgesio pradėjo jai reikšti pretenzijas, skųstis D. arba tiesiog priimdavo sprendimą teikti prašymą dėl atleidimo iš darbo. Prokuroro įsitikinimu, šios aplinkybės leidžia teigti, kad darbuotojai galimai nusivylė ir susidarė neigiamą įspūdį apie L. bei jos vadovus, todėl negalima sutikti su išvada, kad šio juridinio asmens reputacijai nebuvo pakenkta. Tokių prokuroro argumentų kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad A. M. piktnaudžiavimas tarnyba nagrinėjamoje byloje yra siejamas tik su jos veiksmais priimant šešis neteisėtus įsakymus, kuriais, be kita ko, jai ir jos seseriai buvo padidinta alga, išmokėti algos priedai ir priemokos. Taigi, pagal kaltinimą, A. M. inkriminuojama didelė neturtinė žala padaryta piktnaudžiaujant tarnyba yra taipogi siejama tik su jos priimtais neteisėtais įsakymais. Turėdama omenyje tai ir įvertinusi byloje apklaustų liudytojų parodymus ir kitus bylos duomenis, teisėjų kolegija pabrėžia, kad L. darbuotojų atleidimą iš darbo nulėmė ne inkriminuojamų įsakymų priėmimas. Antai, iš bylos duomenų matyti, kad asmenys teikė prašymus atleisti iš darbo, be kita ko, dėl su A. M. kilusių konfliktų, dėl jų atžvilgiu inicijuotų patikrinimų ir jog tam įtakos inkriminuoti įsakymai neturėjo. Priešingai nei nurodyta kaltinime, daliai L. darbuotojų, kurie teigia išėję iš darbo dėl A. M. elgesio, minėtais išteisintosios įsakymais taip pat buvo didinama alga, mokami priedai ir jie dėl to neturėjo jokių pretenzijų. Taigi galima daryti išvadą, kad prokuroras A. M. veiksmais padarytą didelę neturtinę žalą nepagrįstai grindžia aplinkybėmis, kurios yra už kaltinimo ribų. Teisėjų kolegijos vertinimu, prokuroro akcentuojami padariniai galėjo kilti ne dėl inkriminuojamų neteisėtų įsakymų priėmimo, o dėl kitų aplinkybių, kurios nesudaro nagrinėjamoje byloje išteisintajai inkriminuojamo piktnaudžiavimo nusikaltimo turinio.

34. Taigi apibendrindama visa tai, kas minėta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra įrodyti ir būtinieji BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas išteisinti A. M. dėl šio nusikaltimo padarymo yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

35. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ir apeliacinės instancijos teisme išteisintosios A. M. gynėjas prašė iš valstybės A. M. priteisti proceso išlaidas už išteisintajai suteiktas teisines paslaugas (viso 3 912 Eur, kuriuos sudarė 2 662 Eur dydžio išlaidos už išteisintosios gynybą ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme; bei 1 250 Eur dydžio išlaidos už jos gynybą apeliacinės instancijos teisme). Šios išlaidos pagrįstos 2021 m. kovo 12 d. mokėjimo nurodymu ir 2022 m. gegužės 3 d. pinigų priėmimo kvitu (t. 15, b. l. 61–62).

36. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2021 m. kovo 19 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹ straipsnio, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio atitikties Konstitucijai“ konstatavo, kad esamu reguliavimu yra sudarytos prielaidos atsirasti situacijai, kai, nesant galimybės atlyginti būtinas ir pagrįstas išlaidas advokatui net ir išteisinus asmenį, tas asmuo negali realiai ir veiksmingai ginti savo pažeistų teisių naudodamasis advokato pagalba. Taigi tokiu teisiniu reguliavimu nepagrįstai pasunkintas asmens konstitucinės teisės į teisminę gynybą, taip pat teisės turėti advokatą įgyvendinimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo, kad BPK 106 straipsnis (su 2020 m. birželio 26 d. pakeitimu) tiek, kiek pagal jį asmeniui, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nėra atlyginamos būtinos ir pagrįstos išlaidos advokatui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Vadovaujantis minėtu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu, BPK 106 straipsnis nuo 2022 m. gegužės 1 d. buvo papildytas 3 dalimi, kurioje numatyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Šiuo teismo sprendimu pripažinta, kad pirmosios instancijos teismo A. M. atžvilgiu priimtas išteisinamasis nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas. Taigi nagrinėjamoje byloje gali būti sprendžiamas išteisintosios šio proceso metu turėtų išlaidų advokato paslaugoms atlyginti klausimas.

37. Pagal kasacinio teismo praktiką, dėl advokato darbo apmokėjimo turi būti sprendžiama ir tais atvejais, kai asmuo yra išteisinamas dėl jam pareikštų kaltinimų – teismas, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, jos apimtį ir kitas svarbias aplinkybes, gali sumažinti išteisintajam atlygintinų proceso išlaidų dydį, pateikdamas tokio sprendimo motyvaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-216-628/2021, Nr. 2K-43-387/2022). Proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, Nr. 2K-152-303/2017, Nr. 2K-247-976/2018, Nr. 2K-313-489/2019 ir Nr. 2K-43-387/2022). Pagal naujausią kasacinio teismo praktiką, teismas, spręsdamas dėl tokio pobūdžio išlaidų atlyginimo, privalo įvertinti tokių išlaidų būtinumą ir pagrįstumą, be kita ko, atsižvelgdamas į proceso stadiją, kurioje yra sprendžiama dėl tokių išlaidų atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2022 m. balandžio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-387/2022).

38. Kaip jau minėta, išteisintosios gynėjas apeliacinės instancijos teismo prašo atlyginti ne tik apeliacinio proceso metu patirtas proceso išlaidas, bet ir kompensuoti tas išlaidas, kurias išteisintoji patyrė už jos gynybą ankstesnėse proceso stadijose. Sprendžiamo klausimo kontekste apeliacinės teismas atkreipia dėmesį ir į vienoje iš naujausių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutarčių suformuluotą praktiką: „sprendžiant dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo, svarbu ne tik jų būtinumo ir pagrįstumo kriterijus, bet ir tai, kurioje proceso stadijoje jos buvo patirtos. CPK (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas – teisėjų kolegijos pastaba) 98 straipsnio nuostatos tai sieja su prašymo dėl atitinkamų išlaidų atlyginimo priteisimo pateikimo momentu. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatą, nurodoma, jog prašymą dėl išlaidų atlyginimo ir atitinkamus įrodymus šalys gali pateikti bet kuriuo proceso metu, iš karto dėl visų išlaidų ar dalimis, svarbu, kad kiekvienos instancijos teisme tai būtų padaryta iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Toks reglamentavimas nustatytas siekiant užtikrinti proceso operatyvumą bei koncentruotumą ir pašalinti galimybę piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-248/2016, 20 pastraipa; 2022 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-1075/2022, 75 pastraipa). Nuteistojo V. G. gynėjas advokatas tokių išlaidų atlyginimo paprašė tik kasaciniame teisme, nors tokias procesines galimybes turėjo ir anksčiau. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nuteistojo gynėjas neprašė teismo spręsti klausimo dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo, nors jau buvo priimtas minėtas Konstitucinio Teismo 2021 m. kovo 19 d. nutarimas. Teisėjų kolegija <...> konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti nuteistojo V. G. gynėjo advokato prašymą priteisti atlyginti turėtas atstovavimo ir kitas išlaidas, patirtas ikiteisminio tyrimo metu, bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, nes toks prašymas pateiktas pavėluotai.“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2022 m. balandžio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-387/2022, 40-41 pastraipos).

39. Atsižvelgdama į minėtą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir kasacinio teismo praktiką, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje taikytinas CPK nuostatas bei į gynėjo pateikto prašymo turinį ir jo pareiškimo laiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia konstatuoja, jog išteisintosios A. M. gynėjo prašymas dėl pirmosios instancijos teisme bei ikiteisminio tyrimo metu patirtų atstovavimo išlaidų priteisimo yra pavėluotas. Nei A. M., nei jos gynėjas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neprašė spręsti klausimo dėl šioje proceso stadijoje patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo (tai nebuvo padaryta ir baigiamųjų kalbų pirmosios instancijos teisme metu 2022 m. kovo 17 d.), nors tuo metu jau buvo priimtas minėtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. kovo 19 d. nutarimas ir gynyba turėjo procesines galimybes tai padaryti. Taigi teisėjų kolegija, neįžvelgia jokio pagrindo nukrypti nuo šio sprendimo 38 pastraipoje aptartos kasacinio teismo praktikos ir atmeta išteisintosios gynėjo prašymą dalyje dėl 2 662 Eur dydžio išlaidų priteisimo.

40. Vadovaudamasis aktualia teismų praktika, apeliacinės instancijos teismas visiškai kitaip sprendžia dėl apeliacinės instancijos procese A. M. patirtų proceso išlaidų advokato paslaugoms atlyginimo, nes prašymas šiuo klausimu buvo pareikštas laiku ir yra objektyviai pagrįstas.

41. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje atsižvelgia į apeliacinio skundo išnagrinėjimo rezultatą (prokuroro apeliacinis skundas atmestas), bylos nagrinėjimo žodiniame procese trukmę (byla apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta per vieną teismo posėdį vykusį nuotoliniu būdu), išteisintosios gynėjo advokato darbo laiko sąnaudas, bylos sudėtingumą ir apimtį. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis buvo ginčijamas tik prokuroro, taigi apeliacinis procesas nagrinėjamoje byloje vyko išimtinai valstybės iniciatyva, ir tiesiogiai nulėmė išteisintosios gynėjo pasiruošimą bylos nagrinėjimui apeliacinės instancijos teisme bei išteisintosios patirtas procesines išlaidas šioje proceso stadijoje (išteisintoji su bylos medžiaga atvyko susipažinti ir į apeliacinės instancijos teismą). Šių motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad prašoma atlyginti 1 250 Eur proceso išlaidų suma už suteiktas teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme nėra aiškiai neproporcinga ir neteisinga. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtas proceso išlaidų dydis nėra aiškiai per didelis ir vertinant jį Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1R-184 patvirtintose rekomendacijose „Dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktos paslaugoms apmokėti nustatymo“ numatytų atlygintinų išlaidų rekomenduojamų maksimalių dydžių kontekste, juolab, jog išteisintoji patyrė ir aiškiai didesnes išlaidas už jos atstovavimą ankstesnėse proceso stadijose.

42. Vadovaujantis 2022 m. balandžio 27 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 429, patvirtinto „Prašymų atlyginti išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo suteiktas paslaugas baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose nagrinėjimo tvarkos aprašo“ 2.1 papunkčiu, prašymus dėl priteistų išlaidų atlyginimo nagrinėja ir išlaidas atlygina Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, todėl šios išlaidos priteistinos iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi BPK 106 straipsnio 3 dalimi bei 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Rimo Juodžio apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros išteisintajai A. M. 1 250 Eur už patirtas proceso išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme.