Klaipėdos apygardos teismo nutartis, 1A-82-795/2022

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-06-09
Bylos Nr.: 1A-82-795/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-21752-2020-4
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Dalia Kursevičienė, Eduardas Maškevičius, Kristina Kakurinė
Nuteistasis: A. P., (duomenys neskelbtini)
Advokatai: Irmantas Balčiūnas

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-82-795/2022Proceso Nr. 1-01-1-21752-2020-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.2; 1.1.9.2; 1.1.9.7; 1.1.9.8; 1.1.10.1; 1.2.22.1.1; 2.4.6.1; 2.4.7 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. birželio 9 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Kakurinės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kursevičienės ir Eduardo Maškevičius,

sekretoriaujant Aušrai Čybienei,dalyvaujant prokurorei Vilijai Žukauskienei,nuteistajam A. P. ir jo gynėjui advokatui Irmantui Balčiūnui,

teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. ir (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros (duomenys neskelbtini) N. M. apeliacinius skundus dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2021 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 253 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 50 (penkiasdešimties) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 5 dalies 8 punktu, bausmės vykdymas A. P. atidėtas 6 (šešiems) mėnesiams, uždraudžiant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį išvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Į bausmės laiką įskaitytas A. P. laikino sulaikymo nuo 2020 m. birželio 5 d. iki 2020 m. birželio 7 d. laikas – 2 dienos.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuotas A. P. priklausantis automobilis „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini).

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. P. nuteistas už tai, kad, neturėdamas leidimo įgijo, laikė, nešiojo, gabeno šaunamąjį ginklą ir šaudmenis: 2020 m. birželio 3 d., apie 15 val., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) kaime, vietinės reikšmės kelio griovyje, rado šaunamąjį ginklą – pramoninės gamybos (duomenys neskelbtini) kalibro (duomenys neskelbtini) šautuvą „(duomenys neskelbtini)“, bei šaudmenis – 3 vnt. pramoninės gamybos (duomenys neskelbtini) kalibro (duomenys neskelbtini) įskėlimo (duomenys neskelbtini) šovinių, ir nuo to momento jis neteisėtai, neturėdamas leidimo, disponavo šiuo šaunamuoju ginklu bei šaudmenimis, t. y., pasiėmęs rastą šaunamąjį ginklą bei šaudmenis, taip įgydamas juos, parsinešė į jam priklausantį automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir su šiuo automobiliu pargabeno neteisėtai įgytą šaunamąjį ginklą bei šaudmenis į daugiabučio namo kiemą, esantį (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kur minėtame automobilyje laikė šį neteisėtai įgytą šaunamąjį ginklą bei šaudmenis. 2020 m. birželio 4 d., antroje dienos pusėje, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, su automobiliu „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), atgabeno minėtą šaunamąjį ginklą bei šaudmenis prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). 2020 m. birželio 4 d., maždaug nuo 21 val. iki 23 val., tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, A. P., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, automobiliu „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamu M. A., neteisėtai gabeno šaunamąjį ginklą „(duomenys neskelbtini)“ bei 3 vnt. pramoninės gamybos (duomenys neskelbtini) kalibro (duomenys neskelbtini) įskėlimo (duomenys neskelbtini) šovinių (duomenys neskelbtini) rajono teritorijoje, tiksliau vietos nenustatytos, bei per tą laiką 2 vnt. minėtų šovinių iššovė iš neteisėtai gabenamo šaunamojo ginklo. 2020 m. birželio 4 d., apie 23 val., (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, kelyje (duomenys neskelbtini), A. P., siekdamas išvengti atsakomybės už neteisėtą disponavimą šaunamuoju ginklu bei šaudmeniu, šį šaunamąjį ginklą su užtaisytu pramoninės gamybos (duomenys neskelbtini) kalibro (duomenys neskelbtini) įskėlimo (duomenys neskelbtini) šoviniu išmetė iš važiuojančio automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Minėtas šaunamasis ginklas su pramoninės gamybos (duomenys neskelbtini) kalibro (duomenys neskelbtini) įskėlimo (duomenys neskelbtini) šoviniu netrukus buvo surastas (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) kaime, kelio (duomenys neskelbtini) griovyje ir 2020 m. birželio 5 d. 0.45 val. paimtas policijos pareigūnų.

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo argumentai

2. Nuteistasis A. P. apeliaciniu skundu prašo: 1) Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2021 m. gruodžio 7 d. nuosprendį panaikinti ir grąžinti baudžiamąją bylą prokurorui ikiteisminio tyrimo papildymui, arba 2) Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2021 m. gruodžio 7 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – A. P. išteisinti, kadangi nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas A. P. kaltės klausimą ir šautuvą „(duomenys neskelbtini)“ priskirdamas prie šaunamojo ginklo pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatas, išimtinai vadovavosi (duomenys neskelbtini) centro 2021 m. vasario 15 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Tačiau, kuo remdamasis ekspertas L. N. darė tokias išvadas, objektyvių duomenų nepateikė. Ekspertas, atlikdamas pateikto šautuvo tyrimą ir darydamas išvadą, kad, esant trūkstamoms dalims, pateiktas šautuvas būtų tinkamas šaudyti, tai darė pagal savo asmenines ir subjektyvias prielaidas, kadangi nėra aišku, ar sudėjus trūkstamas dalis, pateiktas šautuvas tikrai būtų tinkamas šaudymui. Vien eksperto formalūs ir deklaratyvūs teiginiai bei prielaidos nepagrindžia išvadų apie šautuvo tinkamumą naudoti. Taigi nėra jokio teisinio pagrindo sutikti, kad, sudėjus trūkstamas šautuvo dalis, šautuvas „(duomenys neskelbtini)“ atitiktų Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme įtvirtintą šaunamojo ginklo sąvoką. Specialistas J. B. išvadoje nepateikė aiškaus atsakymo, kada būtent buvo šauta iš pateikto šautuvo. Byloje nustatyta, kad šautuvas „(duomenys neskelbtini)“ rastas 2020 m. birželio 3 d., apie 15 val., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) kaime, vietinės reikšmės kelio griovyje, o 2020 m. birželio 5 d. 0.45 val. paimtas policijos pareigūnų. Tokiu būdu iš (duomenys neskelbtini) policijos (duomenys neskelbtini) centro (duomenys neskelbtini) specialisto išvados nėra aišku, ar iš pateikto šautuvo buvo šauta dar iki jį randant A. P., ar 2020 m. birželio 4 d, kai neva A. P. išmetė šautuvą iš važiuojančio automobilio „(duomenys neskelbtini)“. Toliau apeliaciniame skunde yra išsamiai aptariami liudytojų teikti parodymai ir paaiškinimai.

2.2. Byloje nustatyta, kad policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą, rastą ginklą supakavo, jo neardė, o byloje nebuvo paneigta, kad tokiuose miškų plotuose galėjo būti šaudoma kitų nenustatytų asmenų. Apklaustas ekspertas L. N. nurodė, kad trūkstamos šautuvo dalys (uokso dangtelis su taikikliu, išmestukas, skiltuvas) nėra sujungtos tarpusavyje ir nesudaro vientiso mechanizmo, todėl nuimti šias šautuvo dalis kartu vienu metu negalima. Byloje nebuvo objektyviai nustatyta, kad A. P. turėtų patirtį ginklų ardyme ir būtent šautuvo „(duomenys neskelbtini)“, juolab, kaip matyti iš liudytojų, medžiojusių tuo metu miške, parodymų, vejantis automobilį, kelias buvo žvyruotas ir duobėtas, o automobilis, kurį vairavo M. A., buvo pavytas labai greitai, per 2 minutes. Taigi su eksperto L. N. teiginiais, jog, norint atsukti šautuvo varžtus ir turint įrankį, patyręs žmogus tai gali padaryti per 1 minutę, sutinkama iš dalies, t. y. tik tokiu atveju, jei šautuvas ardomas normaliomis sąlygomis, bet nevažiuojančiame duobėtu ir žvyruotu keliu automobilyje. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu nustatyta, kad automobilyje jokių daiktų, panašių į atsuktuvą, nebuvo rasta, M. A. vairuojamas automobilis važiavo žvyruotu ir duobėtu keliu, liudytojų R. V. ir R. P. pavytas buvo greitai, todėl A. P. neturėjo jokios objektyvios galimybės atsukti šautuvo du varžtus, išimti dalis ir atgal susukti du varžtus, t. y. surinkti šautuvą „(duomenys neskelbtini)“. Šios aplinkybės paneigia faktą, kad A. P. šaudė ar galėjo šaudyti iš važiuojančio automobilio miške.

2.3. Bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme buvo keliamas klausimas ir dėl automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), apžiūros, taip pat J. D. priklausančių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), apžiūros, nes nebuvo imtasi veiksmų sulyginti dviejų šovinio tūtelių, rastų automobilyje „(duomenys neskelbtini)“ ir J. D. priklausančiame pastate, kurios buvo iššautos iš šautuvo „(duomenys neskelbtini)“. Juolab, kaip paaiškėjo bylos nagrinėjimo metu, kad, A. P. dalyvaujant pirminėje automobilio apžiūroje, jokių šovinių tūtelių nebuvo rasta, kurios kažkokiu būdu rastos, jau nesant paties A. P., kas sąlygojo išvadą, kad 2020 m. birželio 5 d. daiktų apžiūros protokolai galėjo būti perrašinėjami, siekiant pakeisti jų turinį. Tiek I. Š., tiek V. G. vienu metu 2020 m. birželio 5 d. pildyti daiktų apžiūrų protokolai, kai viena yra dalyvaujantis, o kita apžiūrintis asmuo, ir jų turinys kelia abejonių. Teismui nagrinėjant bylą, nors to prašė gynyba, nebuvo apžiūrėtas pats šautuvas „(duomenys neskelbtini)“ ir nesiimta veiksmų įsitikinti, ar objektyviai įmanoma buvo šautuvą „(duomenys neskelbtini)“ išardyti per 1 minutę, kaip teigė ekspertas L. N. Pirmosios instancijos teismas visiškai netinkamai baigiamajame akte interpretavo R. V. paaiškinimus, nes, R. V. 2021 m. birželio 16 d. teismo posėdžio metu atsakant į gynybos klausimą, ar tikrai matė šūvį iš automobilio, jis nurodė, kad nematė, o tikslindamas atsakymą į teisėjo klausimą, nurodė, kad tuo momentu, kai nuaidėjo šūvis, nežiūrėjo į automobilį, į jį pažiūrėjo po kokių 2 sekundžių. Taigi teismas nuosprendyje padarė klaidingą išvadą, kad R. V. matė šūvį. A. P. neneigė, kad važiavo automobiliu miško keliais. Kita vertus, byloje nėra objektyvių duomenų, išskyrus liudytojų subjektyvius paaiškinimus, kad automobilis nuo bokštelių, kuriuose sėdėjo medžiotojai, buvo nutolęs apie 500 metrų atstumu. Byloje nenustatyta, kokiu atstumu ir kurioje vietoje medžiotojų, sėdėjusių bokšteliuose, atžvilgiu važiavo automobilis, iš kurio neva buvo šaudoma. Tuo tarpu M. A. parodymai nepatvirtina, kad buvo šaudoma iš važiuojančio automobilio.

2.4. Iki A. P. laikinojo sulaikymo 2020 m. birželio 5 d., jis prieš dieną, t. y. 2020 m. birželio 4 d., šaudė iš šiuo metu mirusiam J. D. priklausančio (duomenys neskelbtini) kalibro ginklo prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Gynyba į bylą teikė duomenis iš (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato apie atsisakymą teikti informaciją, susijusią su J. D. vardu registruotais ginklais, ir prašė teismo išreikalauti reikalingus duomenis, tačiau teismas prašymą atmetė, kas apsunkino galimybę paneigti ar objektyviai įsitikinti, kad (duomenys neskelbtini) policijos (duomenys neskelbtini) centro (duomenys neskelbtini) specialisto išvadoje nurodytų, ant tirti pateikto tampono su nuoplova nuo šautuvo „(duomenys neskelbtini)“ nuleistuko rastų žmogaus biologinių pėdsakų genotipas sutampa su A. P. genotipu, t. y., kad šūvio pėdsako dalelės ant A. P. rankų ir kaktos negalėjo atsirasti 2020 m. birželio 4 d., šaudant iš šiuo metu jau mirusiam J. D. priklaususio (duomenys neskelbtini) kalibro ginklo. Be to, teismas netyrė ir nevertino, ar šūvio pėdsakai, rasti ant A. P. ir V. Z., negalėjo sutapti ir su J. D. priklausiusio (duomenys neskelbtini) kalibro ginklo šūvio pėdsakais, ar 2020 m. birželio 5 d., apžiūrint automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), rastos dvi šovinių tūtelės nesutampa su šovinių tūtelėmis, rastomis J. D. priklausančiame (duomenys neskelbtini) pastate. Nors pirmosios instancijos teismas baigiamajame akte nurodė, kad A. P. versiją, jog šaudė iš J. D. priklausančio ginklo, iškėlė tik duodamas parodymus teisme, todėl šios versijos nėra galimybės patikrinti, nes J. D. yra miręs, tačiau teismas nesiėmė pareigos aiškintis, kokius ginklus turėjo J. D. ir ar apskritai jų turėjo. Priešingai nei nurodė teismas baigiamajame akte, aplinkybės, susijusios su šūvio pėdsakų atsiradimu ant A. P. kūno ir drabužių, yra svarbios, nes jų pagrindu teismas darė išvadą, kad būtent A. P. šaudė iš važiuojančio automobilio.

2.5. Vien aplinkybės, kad ant A. P. rankų ir kaktos buvo daug šūvio pėdsakų dalelių, vienodų su šūvio pėdsakais ant šautuvo „(duomenys neskelbtini)“, ant pateiktų tirti A. P. marškinėlių, kelnių ir šlepečių buvo pavienių šūvio pėdsakų dalelių, vienodų su šūvio pėdsakais ant šautuvo „(duomenys neskelbtini)“, neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad A. P. šovė iš šautuvo „(duomenys neskelbtini)“, nes, kaip nurodė ir pats A. P., sėdint automobilyje ir šaunant pro važiuojančio ar stovinčio automobilio langą, abejotina, ar šūvio pėdsakai liktų ant kelnių ir šlepečių, labiau tikėtina, kad nurodyti šūvio pėdsakai liktų eilę kartų nepertraukiamai šaudant. Kita vertus, kyla pagrįstų abejonių dėl ant V. Z. aptiktų pavienių šūvio pėdsakų dalelių, vienodų su šūvio pėdsakais ant šautuvo „(duomenys neskelbtini)“, nes byloje nėra jokių duomenų, kad V. Z. būtų šaudęs iš šautuvo „(duomenys neskelbtini)“, be to, abejotina, kad, šaudant iš važiuojančio automobilio, pavienio šūvio pėdsakai atsirastų ant asmens, kuris sėdėjo už A. P. Anksčiau nurodytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nesiekė ištirti visų reikšmingų bylos duomenų, neatskleidė A. P. inkriminuojamo nusikaltimo tyčios turinio.

2.6. Nurodyti pirmosios instancijos teismo veiksmai, susiję tiek su A. P. gynybos prašymais, tiek su paties A. P. išdėstytomis faktinėmis įvykio aplinkybėmis ir iškeltais klausimais bylos nagrinėjimo metu, sudaro prielaidas spręsti dėl teismo šališkumo. A. P. 2021 m. birželio 15 d. kreipėsi į teismą dėl kaltinamojo akto, nes kaltinamasis aktas jam nebuvo įteiktas. Teisėjas tą pačią dieną, telefonu susisiekęs su A. P., išreiškė pretenzijas bei nepasitenkinimą, kokiu pagrindu kaltinamasis reikalauja kaltinamojo akto ir nurodinėja teismo posėdžių sekretorei, ką ji turi daryti. 2021 m. birželio 16 d, pradėjus nagrinėti baudžiamąją bylą, teisėjas, spręsdamas dėl tolimesnių procesinių veiksmų, susijusių su liudytojų kvietimu į kitą teismo posėdį, netaktiškai reiškė subjektyvią nuostatą, ką tie liudytojai pasakys, taip duodamas aiškiai suprasti, jog turėjo susiformavęs iš ankstinę nuostatą apie baudžiamosios bylos baigtį. Be to, 2021 m. rugsėjo 23 d., tęsiant baudžiamosios bylos nagrinėjimą nuotoliniu būdu, buvo apklausiamas liudytojas M. A., iš kurio teisėjas siekė išgirsti parodymus, kokių pats tikėjosi, be to, teisėjas išsakė grasinamojo turinio pastabas liudytojui M. A. dėl atsakomybės taikymo už melagingų parodymų davimą, liudytojui duodant paaiškinimus, jį pertraukinėjo, su ironija uždavinėjo klausimus. Išklausius policijos pareigūnų parodymus, A. P. gynėjas teikė prašymus, susijusius su papildomų procesinių veiksmų atlikimu, tačiau teisėjas dėl subjektyvių priežasčių juos atmetė. Gynėjui išreiškus poziciją dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, teisėjas pakeltu tonu nurodė „negąsdinkit, nedarykite teismui spaudimo“. Toks teisėjo elgesys rodo, kad byla buvo nagrinėjama tendencingai, nesiekiant nustatyti objektyvių bylos aplinkybių, buvo tikslingai trukdoma gintis nuo pareikšto kaltinimo. Nurodytas aplinkybes dėl teisėjo šališkumo pagrindžia faktas, jog, aprašant nuosprendyje BK 253 straipsnio 1 dalies turinį, taikoma Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės 2019 m. sausio 11 d. įstatymo Nr. XIII-1914 negaliojanti redakcija, galiojusi nuo 2019 m. gegužės 14 d. iki 2019 m. rugsėjo 1 d. Pažymėta, kad pirmosios instancijos teismas baigiamajame akte netinkamai taikė ir turto konfiskavimo institutą, tik formaliai aprašydamas BK 72 straipsnį, todėl nepagrįstai buvo konfiskuotas automobilis „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini).

2.7. BK 37 straipsnis, nustačius šio straipsnio taikymui būtinas sąlygas, gali būti taikomas nepriklausomai nuo to, koks BK skyrius numato baudžiamąją atsakomybę už veikos padarymą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl A. P. kaltės, turėjo pagrindą svarstyti BK 37 straipsnio taikymo galimybę. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad A. P., laikydamas (duomenys neskelbtini) kalibro (duomenys neskelbtini) šautuvą „(duomenys neskelbtini)“ bei šaudmenis – 3 vnt. pramoninės gamybos (duomenys neskelbtini) kalibro (duomenys neskelbtini) įskėlimo (duomenys neskelbtini) šovinius, kėlė tokį pavojų visuomenės saugumui, kokį paprastai kelia apysunkio nusikaltimo padarymas. Netgi įvertinus baudžiamosios bylos aplinkybes, jog, pasikeitus įstatymo nuostatoms, laikomas ginklas ir šaudmenys buvo priskirti (duomenys neskelbtini) kategorijai, pažymėta, jog paties laikyto ginklo savybės nepasižymi itin dideliu pavojingumu, be to, A. P. nuo įsigijimo jo nenaudojo. Taigi apeliaciniame skunde padaryta išvada, kad A. P. veikos teisinis vertinimas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, kaip apysunkio nusikaltimo, už kurio padarymą baudžiama areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų, neatitinka konstitucinių teisingumo, proporcingumo, teisingumo vykdymo tik teisme principų, todėl teismas visiškai nepagrįstai nusprendė, kad nėra teisinio pagrindo taikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo institutą.

3. (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros (duomenys neskelbtini) N. M. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2021 m. gruodžio 7 d. nuosprendį: A. P. paskirti arešto bausmės atidėjimo laikotarpiu intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, nustatant nuteistojo buvimo vietą jo namuose nuo 22 val. iki 6 val. Taip pat paskirti baudžiamojo poveikio priemones – 20 MGL (1 000 Eur) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per 2 mėnesius, bei uždraudimą naudotis specialia teise – teise laikyti ir nešiotis ginklą – 2 metams.

3.1. Nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Teismas, atidėdamas arešto bausmės vykdymą, tam laikui nepagrįstai neskyrė A. P. intensyvios priežiūros. Pagal BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas privalo, atidėdamas arešto bausmės vykdymą, per visą atidėjimo laikotarpį paskirti intensyvią priežiūrą (Klaipėdos apygardos teismo 2021 gruodžio 2 d. nutartis apeliacinėje byloje Nr. 1A-242-360/2021). Tai imperatyviai numato ir Probacijos įstatymo 28 straipsnio 2 dalis, kurioje nurodyta, kad probuojamųjų, kuriems arešto bausmės vykdymas atidėtas, intensyvi priežiūra vykdoma visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką. Be to, teismas nuosprendyje visiškai nepasisakė dėl A. P. skirtinų baudžiamojo poveikio priemonių – įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą bei uždraudimo naudotis specialia teise, t. y. teise laikyti ir nešiotis ginklą.

Atsiliepimas

4. Nuteistasis A. P. atsiliepimu prašo atmesti (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros (duomenys neskelbtini) N. M. apeliacinį skundą.

4.1. Vien tai, kad, pasak (duomenys neskelbtini), A. P. padarė apysunkį nusikaltimą, susijusį su netesėtu šaunamojo ginklo ir šaudmenų įgijimu, laikymu, nešiojimu ir gabenimu, nesudarė jokio teisinio pagrindo taikyti arešto bausmę, nes A. P. nėra teistas, turi (duomenys neskelbtini) išsilavinimą, iki bylos nagrinėjimo teisme dirbo (duomenys neskelbtini), yra (duomenys neskelbtini), turi (duomenys neskelbtini). Taigi (duomenys neskelbtini) argumentai, kad vien dėl veikos priskyrimo apysunkių nusikaltimų kategorijai, skyrus arešto bausmę, turėjo būti skirta intensyvi priežiūra per visą arešto bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį, neatitinka bausmės tikslų bei paskirties, nes A. P. asmenybė nėra charakterizuojama neigiamai, nenustatyta, kad jis yra linkęs į nusikalstamų veikų darymą.

4.2. Jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstu, kad A. P. veika, numatyta BK 253 straipsnio 1 dalyje, inkriminuota pagrįstai, tai būtina įvertinti, jog šaunamasis ginklas nebuvo tinkamas šaudymui ir nekėlė pavojaus visuomenės saugumui, t. y. paties ginklo savybės nepasižymėjo itin dideliu pavojingumu, be to, rastas ginklas – tai (duomenys neskelbtini) kalibro (duomenys neskelbtini) šautuvas, (duomenys neskelbtini) galios, todėl A. P. skirtina bausmė neturėtų būti susijusi su areštu.

Žemesnės instancijos teismas

5. Teismo posėdžio baigiamųjų kalbų metu gynėjas nurodė, jog A. P. kaltė nėra įrodyta, nes bylos aplinkybės nėra nustatytos tinkamai, be to, yra nesutapimų ir kaltinamajame akte. Nenustatyta, kaip gali būti du šūviai ir iš kur atsirado trečias šovinys, buvo padaryta daug procesinių pažeidimų. Nesant pakankamai duomenų A. P. kaltei įrodyti, jis turi būti išteisintas. Prokurorė nurodė, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė surinktus įrodymus ir tinkamai juos įvertino. A. P. veika pagrįstai buvo kvalifikuota pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, paskirta teisinga ir motyvuota bausmė. Prašė tenkinti prokuratūros apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros (duomenys neskelbtini) N. M. ir nuteistojo A. P. apeliaciniai skundai atmestini, o Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2021 m. gruodžio 7 d. nuosprendis paliktinas galioti nepakeistas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

6.1. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

6.2. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

6.3. Apeliaciniuose skunduose nagrinėjamu atveju yra keliami nuteistojo A. P. kaltės ir įrodymų vertinimo klausimai. Būtent šiuos klausimus, o taip pat ir paskirtos bausmės pagrįstumą bei proporcingumą ir atitikimą įstatymui aptaria apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje.

1. Dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir A. P. nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį pagrįstumo

7. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2007, 2K-439/2011, 2K-26-689/2018). Duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo prerogatyva. Teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas.

8. Apeliaciniame skunde iš esmės teigiama, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, padarė klaidų dėl jų pakankamumo bei patikimumo, neišdėstė teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo, nuosprendį grindė prielaidomis, t. y. padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis turi būti grindžiamas ne prielaidomis, o patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados, o kaltinimui prieštaraujantys duomenys turi būti paneigti. Kai iš skirtingų byloje pateiktų duomenų gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti ir atsakyti į klausimą, kuriais duomenimis vadovautis, o kuriuos atmesti. Nagrinėjamu atveju nebuvo padarytos esminės įrodymų tyrimo klaidos, kurios reikštų esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą.

9. Kolegija pažymi, kad procesas apeliacinės instancijos teisme yra tokia baudžiamojo proceso stadija, kurioje teismas, paisydamas apelianto pateikto apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmosios instancijos teismo priimto neįsiteisėjusio nuosprendžio (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą, patikrina, ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. Skirtingai nei nurodoma nuteistojo apeliaciniame skunde, tai, kad A. P., neturėdamas leidimo, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno šaunamąjį ginklą – pramoninės gamybos (duomenys neskelbtini) kalibro (duomenys neskelbtini) šautuvą „(duomenys neskelbtini)“, ir šaudmenis – 3 vnt. pramoninės gamybos (duomenys neskelbtini) kalibro (duomenys neskelbtini) įskėlimo (duomenys neskelbtini) šovinius, yra neabejotinai įrodyta bylos duomenų visuma. Pagal BK 253 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas. Kiekviena iš šių alternatyvių veikų atitinka iš esmės savarankišką nusikaltimo sudėtį. Taigi, BK 253 straipsnio 1 dalies dispoziciją sudaro nurodytų nusikalstamų veikų sudėčių visuma ir bet kurios iš jų padarymas gali būti pakankamas pagrindas kaltininką bausti pagal BK 253 straipsnio 1 dalį. Šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl nusikaltimas yra baigtas nuo šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų gaminimo, įgijimo, laikymo, nešiojimo, gabenimo pradžios momento arba jų realizavimo.

10. Ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas nustato Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas (toliau – ir Įstatymas). Pagal A. P. inkriminuojamos nusikalstamos veikos metu galiojusio Įstatymo (2019 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-2273 redakcija, galiojusi nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d.) 2 straipsnio 65 punktą, šaunamasis ginklas – ginklas, iš kurio sprogstamųjų medžiagų degimo produktų slėgio jėga per vamzdį paleidžiamos kulkos, sviediniai arba kenksmingosios, dirginančiosios ar kitos dujinės veikliosios medžiagos mechaniškai, termiškai, chemiškai ar kitaip taikiniui per atstumą paveikti arba duodamas garso ar šviesos signalas. Šaunamaisiais ginklais šiame įstatyme laikomos ir pagrindinės šaunamųjų ginklų dalys. Minimo straipsnio 66 punkte apibrėžta, kad šaunamojo ginklo dalis – šaunamojo ginklo sudėtinis elementas, būtinas tam, kad šaunamasis ginklas veiktų, įskaitant pistoleto (revolverio) rėmą, jo ir pagrindinių šaunamojo ginklo dalių pusgaminius. Vamzdis, rėmas, uoksas, įskaitant viršutinį ir apatinį uoksus, būgnelis, spyna (užraktas), spynos (užrakto) rėmas, šovinio lizdas (kai jis yra atskira dalis) ir į šaunamojo ginklo vamzdį įdedamas įdėklas (mažesnio kalibro vamzdis) priskiriami prie pagrindinių šaunamojo ginklo dalių. Įstatymo 2 straipsnio 67 punkte nustatyta, kad šovinys – šaudmuo, susidedantis iš tūtos ar tūtelės su kapsule, sviedžiamojo užtaiso, sviedinio. Įstatymo 2 straipsnio 48 punkte nustatyta, kad nešaunamasis ginklas – ginklas, kuriuo taikinys paveikiamas nenaudojant sprogstamųjų medžiagų degimo produktų slėgio jėgos. Prie nešaunamųjų ginklų priskiriami ir visiškai netinkami naudoti ginklai. Įstatymo 2 straipsnio 76 punkte nustatyta, kad visiškai netinkamas naudoti ginklas – nešaunamasis ginklas, kuris gaunamas perdirbant ar paveikiant šaunamąjį ginklą arba pakeičiant šaunamojo ginklo savybes taip, kad visos jo pagrindinės dalys yra negrįžtamai sugadintos ar sugedusios ir jų neįmanoma atkurti, sutaisyti, išimti, pakeisti kitomis, kad jis vėl taptų tinkamas naudoti pagal paskirtį.

11. Nuteistasis A. P. kaltės dėl jam inkriminuotos veikos nepripažino. Jis neginčijo aplinkybių, kad 2020 m. birželio 3 d., apie 15 val., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) kaime, vietinės reikšmės kelio griovyje rado kaltinime nurodytą šaunamąjį ginklą su jame buvusiu vienu šoviniu, kad jį parsinešė į jam priklausantį automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir šiuo automobiliu rastą ginklą su jame buvusiu šoviniu parsigabeno į daugiabučio namo kiemą, esantį (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir šiame automobilyje laikė. Nuteistasis taip pat neneigė, kad 2020 m. birželio 4 d., antroje dienos pusėje, su šiuo automobiliu atgabeno rastą šaunamąjį ginklą su jame buvusiu šoviniu prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir tą pačią dieną, maždaug nuo 21 val. iki 23 val., automobiliu „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamu M. A., šaunamąjį ginklą su jame buvusiu šoviniu gabeno (duomenys neskelbtini) rajono teritorijoje, o pamatęs, kad jų automobilį stabdo, galbūt medžiotojai, šaunamąjį ginklą su jame buvusiu šoviniu išmetė iš važiuojančio automobilio. A. P. kategoriškai neigė radęs kitus du šovinius, t. y. – kaltinimo aplinkybę, kad rado ne vieną, o tris šovinius, taip pat neigė kaltinimo aplinkybę, kad 2 vnt. šovinių iššovė (t. 5, b. l. 160-166). Kadangi A. P. kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, nepripažino, toliau nutartyje aptartini duomenys, kurie išsamiausiai atskleidžia faktines aplinkybes, aktualias vertinant A. P. atliktus veiksmus:

11.1. Liudytojas R. V. parodė, kad tą vakarą medžiojo, sėdėjo bokštelyje. Buvo geras oras, giedra. Apie 11 val. vakaro pastebėjo įtartiną automobilį. Jis pravažiavo 400-500 m atstumu. Tai buvo „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) spalvos automobilis. Su „(duomenys neskelbtini)“ markės žiūronu matėsi automobilio numeriai. Matė vairuotoją, kas daugiau buvo automobilyje, nematė, nes jo langai „niaukti“. Kad sklistų muzika iš automobilio, negirdėjo. Automobilis nuvažiavo už (duomenys neskelbtini) į lankas. Besėdėdamas išgirdo šūvį, jis buvo negarsus – tuo metu regėjimo lauke automobilio nebuvo. Kadangi niekas daugiau iš kolegų nemedžiojo, tai kilo įtarimas, kad gali brakonieriauti. Su kolega R. P. nusprendė nuvažiuoti patikrinti, kas ten yra. Bevažiuojant paskambino tėtis, jis sėdėjo kitoje lankoje, ir pasakė, kad ties juo iš mašinos buvo paleistas šūvis. Tarp jo bokštelio ir šūvio vietos buvo apie 700-800 m. Tėtis sėdėjo apie 1 km atstumu nuo jo: iki pirmojo šūvio atstumas buvo apie 1,5 km, o iki antrojo šūvio – apie 500 m. R. P. sėdėjo toliau, jis negirdėjo nė vieno šūvio. Jie bandė pasivyti tą mašiną ir pažiūrėti. R. V. vairavo automobilį, kai važiavo iš paskos automobiliui „(duomenys neskelbtini)“. Kai jį pamatė, jis nuvažiavo dar apie 1 km, truko apie 2 minutes, kol jį pasivijo. Nuo to momento, kai išgirdo šūvį, iki automobilio sustabdymo truko apie 15 min. Tikrai iš to automobilio buvo šauta, kitų automobilių nebuvo. Sužeisto ar nušauto žvėries nerado. Juos aplenkė (duomenys neskelbtini) kaime ant (duomenys neskelbtini) kelio. Pastebėjo, kad automobilio langai nuleisti, ir tai sukėlė įtarimą, jog gali būti brakonieriai. Vejantis automobilį, važiavo žvyrkeliu, kilo dulkės, buvo sunku įžiūrėti, ar ką išmetė iš automobilio. Normalus žmogus važiuodamas žvyrkeliu neatidarinėja langų. R. V. sustabdžius automobilį, jie sustojo. Automobilyje, kurį vijosi, buvo trys asmenys. Už vairo sėdėjo aukštas pusiau plikas asmuo, keleivio pusėje turbūt užsienietis, nes kalbėjo (duomenys neskelbtini), o gale kitas žmogus – ar sėdėjusysis gale yra teismo salėje, liudytojui buvo sunku pasakyti, nes su kauke. Jie buvo apsirengę ne kaip medžiotojai, paprastais rūbais. Paprašė, kad leistų apžiūrėti automobilį. Bendravimas su tais asmenimis buvo pozityvus. Paklausė, ką čia daro, kodėl šovė. Jie neprisipažino, kad šaudė, sakė, jog parvažiuoja iš (duomenys neskelbtini), bet akivaizdžiai melavo, nes jie parvažiavo nuo (duomenys neskelbtini) kaimo. Nieko įtartino nerado, tai juos paleido. Tada R. V. pagalvojo, kad reikia paieškoti ginklo, gal išmetė. Maždaug 10-15 m atstumu rado ginklą, taip vadinamą „(duomenys neskelbtini)“, jo nelietė ir iškvietė policiją. Važiuojant automobiliu, gal įmanoma kažką išardyti, jei gerai pažįsti ginklą, tačiau R. V. neprofesionalas ir nežino, ar važiuojant galima atsukti varžtą. Policijos pareigūnai patikrino ginklą – jis buvo užtaisytas, į vamzdį įvarytas šovinys. Ginklas buvo su uokso dangteliu, su taikikliu, išmestuku ir skiltuvu, tačiau be apkabos (t. 5, b. l. 104-105). Šie liudytojo parodymai patvirtina, jog matė važiuojantį „(duomenys neskelbtini)“ markės automobilį, girdėjo šaudant, todėl nutarė pastarąjį automobilį pasivyti, patvirtino, jog transporto priemonės langai buvo atidaryti. Be to, jau paleidus ekipažą, kurį vijosi, miško kelyje rado išmestą ginklą. Šių aplinkybių negalima laikyti atsitiktinėmis, jos sujungia įvykius į nuoseklią grandinę. Iš šio liudytojo parodymų matyti, kad šūvį paleido būtent A. P. ekipažas, nes daugiau kitų automobilių tuo metu nurodytoje vietoje nebuvo, be to, praėjo per trumpas laiko tarpas nuo šūvio iki to momento, kol R. V. ekipažas pasivijo „(duomenys neskelbtini)“ automobilį, todėl natūralu, kad jokio kito automobilio keleiviai kaltinime aptartų veiksmų nurodytoje vietoje atlikti negalėjo, o ir nebūtų spėję. Be to, šio liudytojo parodymus patvirtina ir kiti liudytojai.

11.2. Liudytojas Ro. V. parodė, kad medžiotoju yra (duomenys neskelbtini) metų. Tą vakarą medžiojo. Prieš 11 val. vakaro paskambino sūnus ir pasakė, kad įtartina mašina nuvažiavo ir buvo girdėti šūvis. Pasakė „šokit į mašiną, važiuokit žiūrėti“. Pradėjo rinktis daiktus ir pamatė, kad nuo (duomenys neskelbtini) žvyruotu keliu parvažiuoja (duomenys neskelbtini), jis važiavo be šviesų. Pažiūrėjo per žiūronus, tai buvo „(duomenys neskelbtini)“ automobilis, (duomenys neskelbtini) spalvos. Važiavo labai lėtai, 20-30 km/h greičiu. Buvo praėję nuo 5 iki 10 minučių nuo to momento, kai paskambino sūnus. Privažiavo tiesiai keliu ir prieš nosį buvo šūvis – (duomenys neskelbtini) kalibro (šautuvo) šūvis. Jis tuo metu buvo apie 500 m atstumu, vaizdą matė visiškai, šūvis buvo iš važiuojančio automobilio. Šūvio nuaidėjimo metu ginklo nematė, tuo metu į automobilį nežiūrėjo. Neatkreipė dėmesio, ar langai buvo atidaryti, taip pat nematė, kiek asmenų buvo automobilyje. Jie gal šovė į stirną – liudytojo pusėje buvo stirna, bet jiems gana toli. Mano, kad jie jo negalėjo matyti, po šūvio „(duomenys neskelbtini)“ automobilis nuvažiavo. Tą vakarą tuo keliuku nepravažiavo nė viena mašina, nebuvo pėsčiųjų ar važiuojančių dviračiu. Paskambino sūnui, pasakė, kad skubėtų, nes reikia stabdyti „(duomenys neskelbtini)“ automobilį. Paskambino taip pat būrelio vadovui ir jis spėjo atvažiuoti. Tą automobilį sustabdė sūnus, R. P. ir K. M. (duomenys neskelbtini), ant (duomenys neskelbtini) kelio. Nuo jo automobilis buvo nuvažiavęs apie 2-3 km. Sustabdyme liudytojas nedalyvavo, laukė, kol jį paims, gal už valandos atsirado toje vietoje. Sūnus R. V. ir R. P. rado ginklą – tai buvo (duomenys neskelbtini) kalibro „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini). Nežino, kaip jis išsiardo, – liudytojo nuomone, neitų išardyti ginklo važiuojant tuo keliu. Apžiūrėjo su policijos pareigūnais tą ginklą, trūkstamų dalių nebuvo. Policijos pareigūnas, imdamas ginklą, vos nepaleido šūvio, nes šovinys buvo vamzdyje. Ginklas buvo pilnos komplektacijos, paruoštas šaudyti, jis buvo vientisas, jokių detalių nesimėtė (t. 5, b. l. 105-106). Šis liudytojas taip pat patvirtino, jog matė pravažiuojantį „(duomenys neskelbtini)“ markės automobilį, ne tik girdėjo, bet ir matė vieną iššautą šūvį, be to, jis patvirtino ir sūnaus jau nurodytą aplinkybę, kad tuo metu pro aptariamą vietą jokios kitos transporto priemonės nepravažiavo, t. y. nebuvo kitų asmenų, kurie galėtų paleisti šūvį ir išmesti kelyje ginklą. Taigi akivaizdu, jog R. V. ir jo tėvo parodymai tarpusavyje dėl esminių aplinkybių sutapo.

11.3. Liudytojas R. P. parodė, kad į medžioklę atvažiavo trise: jis, R. V. ir Ro. V. Išsidėstė palei vieną kelią bokšteliuose per kelis kilometrus. Besėdint bokštelyje, į vakarą, paskambino R. V. ir pasakė, kad kažkas šaudo, sakė „reikia važiuoti žiūrėti“. Šūvių liudytojas negirdėjo. R. V. privažiavo prie jo su mašina ir juodu nuvažiavo į tą vietą, kur girdėjo šūvius. Bevažiuodami pamatė mašinos žibintus, nuo to momento automobilis visą laiką buvo jų matymo lauke. Ta mašina važiavo lėtai, jie vijosi žvyrkeliu, kelias buvo duobėtas. Jiems tą automobilį prisivijus, jie važiavo su šviesiomis, padidino greitį, galbūt (jie) tada išmetė šautuvą, po to sustabdė savo automobilį. R. P. ir R. V. nuėjo prie jų automobilio ir paklausė, kas vyksta. Jie buvo trise, vienas asmuo iš galo buvo išlipęs. Jie atidarė automobilio duris, bagažinę. Liudytojas sakė „medžiojate“, jie atsakė „ne, mes važiuojame iš (duomenys neskelbtini)“. Vis dėlto jie atvažiavo ne iš (duomenys neskelbtini), nes ne ta kryptimi važiavo. R. P. su R. V. apžiūrėjo automobilį, jei būtų turėję pistoletą, tai jį būtų galėję paslėpti. Paskui jie nuvažiavo, o R. V. važiavo parsivežti tėvo, R. P. pasiliko prie kelio. Kai R. V. atsivežė tėvą, visi ieškojo šautuvo. Praėjo kanalus ir šautuvą rado R. P. su R. V., maždaug 10-50 m atstumu nuo mašinos sustabdymo vietos. Ginklo išmetimo momento nematė, nes buvo dulkės, kurias kėlė važiuojantis automobilis. Iškvietė policijos pareigūnus, bet ginklo patys nelietė. Šautuvas buvo užtaisytas, policininkas dar pasakė, kad būtų iššovęs, jei neatsargiai būtų paėmęs (t. 5, b. l. 106-107). Nors pastarasis liudytojas šūvio momento nematė ir negirdėjo, tačiau patvirtino aplinkybes, susijusias su automobilio „(duomenys neskelbtini)“ vijimusi, kad ginklo automobilyje nebuvo, tačiau iškart po to jis buvo rastas kelyje ir buvo užtaisytas, t. y. paruoštas šaudyti. Ne mažiau svarbi ir ta aplinkybė, jog liudytojas patvirtino, kad „(duomenys neskelbtini)“ negalėjo važiuoti iš (duomenys neskelbtini), kaip šio automobilio keleiviai buvo nurodę, kadangi važiavo ne ta kryptimi.

11.4. Liudytojas K. M. parodė, kad medžioja nuo (duomenys neskelbtini) metų, per tą laiką nėra pagavęs brakonierių. Gavo pranešimą į telefoną, kad vyrai medžioja ir išgirdo šūvį, matė mašiną. Pasakė „pasekite tą mašiną“, taip pat pasakė, kad atvažiuos. Važiuojant jam vėl paskambino ir pasakė, kad prieš bokštelį pravažiavo (duomenys neskelbtini) ir paleido dar vieną šūvį. Kai pasuko link (duomenys neskelbtini), sutiko kylantį iš pakalnės (duomenys neskelbtini). Važiavo link V., kai pamatė, kad važiuoja Ro. V. sūnus su R. P. Liudytojas pasakė, kad matė automobilį, nusuko link (duomenys neskelbtini) kelio. Jie nuvažiavo paskui tą automobilį, o liudytojas jiems iš paskos. Mašina pasuko link (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) kelią, padidino greitį, jie vijosi. Pravažiavus miškelį, pirmoji mašina (kurią persekiojo) leido lenkti antrajai mašinai. Automobilyje buvo trys asmenys, liudytojas jų neįsižiūrėjo. Priėjo, paklausė ką daro, jie sakė „grįžtam iš (duomenys neskelbtini), iš šventės“. Paprašė parodyti bagažinę, nes buvo girdimi šūviai. Gale sėdėjęs asmuo geranoriškai išlipo, atidarė bagažinę, ji buvo tuščia, tik toks kūjis ar plaktukas. Pažiūrėjo į saloną, ant sėdynės buvo tuščia alaus tara. Jei būtų gilzės ant žemės, liudytojas būtų matęs. Tada juos paleido važiuoti, o patys ieškojo šautuvo. R. V. su R. P. jį rado 10-15 m atstumu nuo automobilio sustabdymo vietos. Ginklas buvo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kalibro. Paskambino į (duomenys neskelbtini), atvažiavę pareigūnai nupaveikslavo šautuvą, jis buvo užtaisytas (t. 5, b. l. 107-108). Šis liudytojas taip pat nematė ir negirdėjo šūvių, bet į nurodytą vietą atvažiavo tik todėl, kad apie buvusius šūvius jį informavo. Išsamiai aptaręs „(duomenys neskelbtini)“ automobilio persekiojimą, liudytojas patvirtino, kad minėto automobilio keleiviai melagingai nurodė savo važiavimo tikslą ir kryptį, iš pradžių jie bandė pasprukti ir tik nepavykus sustabdė transporto priemonę, taigi liudytojas nepaneigė šautuvo išmetimo pro važiuojančio automobilio langą. K. M. taip pat patvirtino, jog ginklas buvo rastas visai netoli „(duomenys neskelbtini)“ automobilio sustabdymo vietos ir jis buvo užtaisytas.

11.5. Liudytojas M. A., buvęs įtariamasis, teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jam telefonu skambino (tą vakarą) A. P. ir V. Z., prašė, jog pavežtų, kalbėjo apie kažkokią (duomenys neskelbtini), kurią neva planuoja pirkti. Išjungė telefoną, bet jie atvyko ir vis tiek prašė pavežti. A. P. ir V. Z. buvo išgėrę, bet sąmoningi. Važiuojant abu vyrai gėrė alų, ties (duomenys neskelbtini) sankryža jie paprašė sustoti, nes užsimanė atlikti gamtinius reikalus. Grįžus pamatė, kad A. P. krapšto kažką, pertraukinėjo, buvo panašu į ginklą. Jokio pokalbio apie šautuvą automobilyje nebuvo, nežino, iš kur jis atsirado. Pradėjus važiuoti link (duomenys neskelbtini), pamatė važiuojančią mašiną ir juos sustabdė. Nejautė, kad medžiotojai jį vijosi, kelias buvo tiesus, važiavo su šviesomis, apie 70 km/h greičiu – negali pasakyti, kiek laiko truko nuo to momento, kai pamatė iš paskos atvažiuojantį automobilį iki jo sustojimo. A. P., kai sustabdė medžiotojai, jau šautuvo neturėjo. Šūvių nebuvo, jei būtų buvę šūviai, liudytojas būtų girdėjęs. Galinių durelių langas buvo atviras, buvo duslus garsas, bet, ar tai šūvis, nežino. Atsuktuvo automobilyje nematė, tik A. P. kažką krapštinėjo, o ką – nežino. Kai medžiotojai nuvažiavo, liudytojas A. P. paklausė, kur šautuvas, A. P. pasakė, kad išmetė. Vėliau liudytojas savo keleivius parvežė į „L.“ (duomenys neskelbtini) ir išvažiavo namo. Kitą dieną pats atvažiavo į (duomenys neskelbtini), ten buvo policijos pareigūnai ir jis pasakė tyrėjai, kad vairavo automobilį. (duomenys neskelbtini) yra J. D., jį pažinojo. J. D. ginklų turėjo, buvo medžiotojas, tačiau, būnant pas J. D. (duomenys neskelbtini), niekada nešaudė iš jokių ginklų. Liudytojas patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai yra teisingi, prašė vadovautis pirminiais jo parodymais (t. 5, b. l. 127-128). Ikiteisminio tyrimo metu įtariamasis M. A. parodė, kad A. P. turėjo ginklą, automobilyje „(duomenys neskelbtini)“ laikė jį ant kelių, atsuktuvu krapštė kažkokias detales ir vėliau ginklą išmetė (t. 3, b. l. 109-110). Savo parodymus M. A. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 3, b. l. 115-116). Nors matyti, jog M. A. savo parodymuose yra šiek tiek netikslus ir dvejojantis, tačiau, tiek duodamas parodymus kaip įtariamasis, tiek duodamas parodymus kaip liudytojas teisme, jis patvirtino, kad A. P. turėjo ginklą ir juo iššovė. Be to, ikiteisminio tyrimo metu M. A. patvirtino, jog A. P. ginklą išmetė per važiuojančio automobilio langą, todėl sustabdžius medžiotojams ginklo nebeturėjo. Taigi matyti, jog M. A. patvirtina būtent tas aplinkybes, kurias nuteistasis A. P. kategoriškai neigė, t. y., jog įvykio metu būtent A. P. iššovė iš ginklo, sėdėdamas automobilyje „(duomenys neskelbtini)“, o vėliau tą ginklą išmetė pro automobilio langą – šią aplinkybę apie ginklo išmetimą M. A. paklaustas patvirtino pats A. P.

11.6. Ikiteisminio tyrimo metu kaltinimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, buvo pareikštas ir (duomenys neskelbtini) piliečiui V. Z. Apklausiamas įtariamuoju 2020 m. birželio 5 d. V. Z. parodė, kad po to, kai buvo atleistas iš darbo UAB „T.“, gyveno adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) esančiame vagonėlyje. 2020 m. birželio 4 d. savo automobiliu atvyko A. P., su kuriuo vartojo alkoholinius gėrimus, o vakare A. P. sugalvojo vykti medžioti, paaiškino, kad automobilyje turi šautuvą. Keletą kartų skambino pažįstamam M. A. ir kvietė jo automobiliu nuvežti į medžioklę, o šiam galiausiai atvykus, apie 21.30 val. išvyko ir važinėjosi po rajono „šunkelius“, A. P. žvalgėsi pro atvirą langą, kur rasti žvėrių. Jau beveik sutemus, pamatė stirną, į kurią A. P., nuo automobilio grindų pasiėmęs šautuvą, šovė. Po maždaug 20-30 minučių A. P. vėl šovė, nematė, į ką. Po kiek laiko, jau važiuojant link (duomenys neskelbtini), juos sustabdė medžiotojai, kažko teiravosi, apžiūrėjo automobilį, po to leido važiuoti. Jam A. P. pasakė, kad, prieš sustojant automobiliui, suspėjo į griovį išmesti šautuvą (t. 3, b. l. 168-170). 2021 m. vasario 2 d. prokuroro nutarimu V. Z. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas (t. 4, b. l. 12-18). Tuo pačiu nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas ir liudytoju šioje baudžiamojoje byloje apklaustam M. A. Nors šie parodymai iš esmės atitinka anksčiau aptartus liudytojų parodymus, tačiau pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad V. Z. šioje byloje nebuvo apklaustas kaip liudytojas nei ikiteisminio tyrimo, nei teisiamojo posėdžio metu, pagrįstai nutarė jo parodymais, duotais kaip įtariamojo, nesivadovauti ir nelaikyti jų įrodymu.

11.7. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme liudytojais apklausti medžiotojai R. V. ir Ro. V. parodė, kad girdėjo, o Ro. V. – ir kad matė, jog šūviai buvo paleisti iš pravažiuojančio „(duomenys neskelbtini)“ markės (duomenys neskelbtini) spalvos automobilio. Šie liudytojai patvirtino, kad matė ir šio automobilio valstybinius numerius. Įvertinus aplinkybę, kad nuo bokštelių, kuriuose sėdėjo medžiotojai, iki pravažiuojančio automobilio buvo apie 500 m atstumas, taip pat aplinkybę, kad pravažiuojantį automobilį jie stebėjo per žiūronus, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonės, kad pro medžiotojus pravažiavo būtent M. A. vairuojamas automobilis. Liudytojas M. A. parodė, kad ties (duomenys neskelbtini) sankryža matė, jog A. P. krapšto kažką, pertraukinėjo, buvo panašu į ginklą. Šūvių nebuvo, jei būtų buvę šūviai, būtų girdėjęs. Galinių durelių langas buvo atviras, buvo duslus garsas, bet, ar tai šūvis, nežino. Važinėjo su įjungta muzika, garsaus grojimo nebuvo. Apklausiamas įtariamuoju jis parodė, kad, prie sankryžos link (duomenys neskelbtini) sustojus ir A. P. bei V. Z. atlikus gamtinius reikalus, jie grįžo, tada išgirdo, kad A. P. kažką barškina, atsisukęs pamatė, jog jis pertraukinėja šautuvo spyną, šautuvą laikė ant kelių. M. A. tikrai negirdėjo šūvio, tik girdėjo kažkokį stipresnį trakštelėjimą šautuvo spynos, o gal tai ir buvo šūvis, kadangi garsiai grojo muzika automobilyje, galėjo ir negirdėti (t. 3, b. l. 109-112). Analogiškus parodymus jis davė ir ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas liudytoju (t. 4, b. l. 42-45).

11.8. Aptarti parodymai patvirtina, kad nuteistasis 2020 m. birželio 4 d. vakare iš kaltinime nurodyto ginklo iššovė du šūvius. Tokią išvadą teismui leidžia daryti nuoseklūs liudytojų R. V. ir Ro. V. parodymai, kad girdėjo, o Ro. V. – ir kad matė antrojo šūvio momentą iš pravažiuojančio automobilio „(duomenys neskelbtini)“. Liudytojas R. V. parodė, kad tą vakarą tuo keliuku nepravažiavo nė viena mašina, nebuvo pėsčiųjų ar važiuojančių dviračiu. Liudytojas Ro. V. taip pat parodė, kad tą vakarą šiuo keliu joks kitas automobilis nepravažiavo. Iš esmės visi teisme apklausti liudytojais medžiotojai parodė, kad atvejis, kai jų medžioklės plotuose šaudė ne medžiotojai, pirmas jų medžioklės praktikoje, nors liudytojas K. M. parodė, kad medžioja nuo (duomenys neskelbtini) metų. Įvertinant aplinkybę, kad į šūvius medžiotojai reagavo labai operatyviai, nedelsiant pradėjo M. A. vairuojamą automobilį persekioti, o (duomenys neskelbtini) K. M. į gautą telefono skambutį apie galimą brakonieriavimą sureagavo nedelsiant išvykdamas iš savo namų, nors tą vakarą medžioklėje ir nedalyvavo, darytina išvada, kad pašalinių asmenų šaudymo atvejai jų medžioklės plotuose iš tikrųjų reti. Taigi apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog nesama jokio pagrindo netikėti medžiotojų, liudytojais apklaustų R. V., Ro. V., taip pat K. M., R. P. parodymais, nes nėra duomenų, kad jie turėtų priežastį nepagrįstai nurodyti A. P. nenaudingas aplinkybes. Liudytojas M. A. parodė, kad jis matė, kaip A. P. kažką krapštė, pertraukinėjo, girdėjo dulsų garsą, bet, ar tai šūvis, nežino. Nors A. P. teisme kategoriškai neigė šaudęs iš rasto ginklo, apklausiamas įtariamuoju, jis parodė, kad 2020 m. birželio 4 d. vakare iššovė per atvirą dešinės pusės galinių durelių langą į orą, šovimo vietą parodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pažymėjo, jog šaudymas nėra nusikaltimo, numatyto BK 253 straipsnyje, objektyviosios pusės alternatyvus veiksmas, taigi šios aplinkybės konstatavimas įtakos, skiriant A. P. bausmę, neturėjo.

12. Kitų liudytojų parodymai buvo itin detaliai aptarti ir įvertinti pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje, todėl šioje nutartyje jų aprašymas nebekartojamas. Minėtų liudytojų parodymai turi būti vertinami kartu su kitais bylos medžiagoje esančiais duomenimis ir jais turi būti remiamasi, tik jeigu jie su kitais objektyviais duomenimis sudaro loginę neprieštaringą grandinę. Taigi toliau aptartini bylos medžiagoje užfiksuoti objektyvūs duomenys, labiausiai susiję su A. P. pareikštu kaltinimu:

12.1. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo nustatyta, kad 2020 m. birželio 5 d., nuo 0.45 val. iki 1 val., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) k., kelio (duomenys neskelbtini) griovyje, atlikus apžiūrą, buvo surastas ir paimtas šautuvas „(duomenys neskelbtini)“ su užtaisytu šoviniu (t. 1, b. l. 20-27).

12.2. Iš (duomenys neskelbtini) policijos (duomenys neskelbtini) centro (duomenys neskelbtini) specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad ant tirti pateikto tampono su nuoplova nuo šautuvo „(duomenys neskelbtini)“ nuleistuko, paimta 2020 m. birželio 5 d., atliekant šautuvo apžiūrą, rastų žmogaus biologinių pėdsakų genotipas sutampa su A. P. genotipu. Tyrimo metu M. A. ir V. Z. biologinių pėdsakų nerasta (t. 1, b. l. 131-136).

12.3. (duomenys neskelbtini) centro (duomenys neskelbtini) specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad: ant pateiktų tirti lipdukų su mikrodalelėmis nuo A. P. rankų ir kaktos yra daug šūvio pėdsakų dalelių, vienodų su šūvio pėdsakais ant šautuvo „(duomenys neskelbtini)“; ant pateiktų tirti A. P. marškinėlių, kelnių ir šlepečių yra pavienių šūvio pėdsakų dalelių, vienodų su šūvio pėdsakais ant šautuvo „(duomenys neskelbtini)“; ant pateiktų tirti lipdukų su mikrodalelėmis nuo V. Z. aptiktos pavienės šūvio pėdsakų dalelės, vienodos su šūvio pėdsakais ant šautuvo „(duomenys neskelbtini)“; ant pateiktų tirti lipdukų su mikrodalelėmis nuo M. A. rankų ir galvos šūvio pėdsakų nerasta; ant M. A. marškinėlių, kelnių ir šlepečių šūvio pėdsakų neaptikta (t. 1, b. l. 117-119).

12.4. (duomenys neskelbtini) policijos (duomenys neskelbtini) centro (duomenys neskelbtini) specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 80-88) bei atlikus pakartotinį balistinį tyrimą (duomenys neskelbtini) centro specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 101-106) nustatyta, kad tirti pateiktas šautuvas – pramoninės gamybos (duomenys neskelbtini) mm (duomenys neskelbtini) kalibro (duomenys neskelbtini) šautuvas „(duomenys neskelbtini)“ yra šaunamasis ginklas, be identifikacinio numerio, skirtas šaudyti pramoninės gamybos (duomenys neskelbtini) mm (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) įskėlimo šoviniais (duomenys neskelbtini). Šautuve nėra uokso dangtelio su taikikliu, išmestuko, skiltuvo, todėl šautuvas šaudyti netinkamas, tačiau esant trūkstamoms dalims, pateiktas šautuvas būtų tinkamas šaudyti. Uokso dangteliui su taikikliu, skiltuvui nuimti nuo šautuvo reikalingas atsuktuvas ar kitas tinkamas daiktas, išmestukui nuimti įrankis nereikalingas. Iš tirti pateikto šautuvo, po jo paskutinio valymo, buvo iššauta. Tirti pateiktas šovinys pramoninės gamybos (duomenys neskelbtini) mm kalibro (duomenys neskelbtini) įskėlimo (duomenys neskelbtini) šovinys yra šaudmuo, tinkamas šaudyti. Tirti pateiktas šautuvas neskirtas šaudyti (duomenys neskelbtini) mm (duomenys neskelbtini) kalibro (duomenys neskelbtini) įskėlimo šoviniais (duomenys neskelbtini), kuris pateiktas tirti, tačiau į šio šautuvo šovinio lizdą priverstinai, naudojant jėgą, galima patalpinti (duomenys neskelbtini) mm (duomenys neskelbtini) kalibro (duomenys neskelbtini) įskėlimo šovinį (duomenys neskelbtini) ir iššauti.

12.5. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas ekspertas L. N. paaiškino, kad ginklas tyrimui buvo pristatytas supakuotas kartotinėje dėžėje, tūtelė – popieriniame voke, abi pakuotės buvo supakuotos tinkamai, jos nebuvo pažeistos, ant pakuočių buvo antspaudai ir parašai. Šautuvas buvo tirtas anksčiau, jis tai darė antras. Šautuvas buvo pristatytas vientisas ir surinktas, šovinio jis netyrė. Vidinių detalių nebuvimas, esant uždėtam uokso dangčiui, vizualiai nesimato. Norint nuimti dangtelį, varžtus reikia atsukti ir išimti, dangtelis pakeliamas į viršų ir atidaromas, tada matosi vidinės detalės. Atsukti (varžtus) galima su plokščiu įrankiu, atsuktuvu ar panašiu įrankiu. Jei šautuvas aprūdijęs, būtų sunku atsukti, bet šiuo atveju jis rūdžių nematė. Norint atsukti varžtus, turint įrankį, patyręs žmogus tai gali padaryti per 1 min. Norint išimti skeltuvą, pirmiausia reikia nuimti dangtelį, atidaryti šautuvą, atsukti vieną varžtą apačioje ir po to šautuvo vamzdis ištraukiamas į priekį, išimamas užraktas ir iš jo galima išimti spyną. Laiko trukmė priklauso nuo žmogaus patirties, apie 1-2 min. Šautuve nesant paminėto (apatinio) varžto, jei jo vamzdis nebus pajudintas iš vietos, iš jo galima iššauti. Ekspertas paaiškino, kad įstatyti, įdėti šovinį į vamzdį galima pirštais, panaudojant kažkokį plokščią daiktą arba panaudojus ginklo užraktą. Nesant šovinio nukreipiančio lovelio, būna sutrikęs automatinis šaudymas, tokiu atveju kitas šovinys nebus paduotas. Pagrindinės šautuvo dalys: vamzdis, spyna (užraktas), spynos (užrakto) rėmas – jos visos buvo tirtame šautuve. Šūvio pėdsakų buvimas ant žmogaus rankų, veido ir drabužių byloja, kad ne taip seniai žmogus atliko šūvį. Tos dalelės laikosi, iš bendros praktikos žino, kol nusiplauni rankas – tada jų nebelieka (t. 5, b. l. 127).

12.6. Aptartos specialisto išvados patvirtina, kad ginklas, kurį rado ir kuriuo disponavo A. P., yra (duomenys neskelbtini) šaunamasis ginklas, priskiriamas (duomenys neskelbtini) kategorijos ginklams, o jame buvęs pramoninės gamybos (duomenys neskelbtini) mm kalibro (duomenys neskelbtini) įskėlimo (duomenys neskelbtini) šovinys yra šaudmuo, tinkamas šaudyti. A. P. neturėjo leidimo šios kategorijos ginklui ir šaudmenims (leidimas išduotas A. P. laikyti ginklus savigynai (t. 2 b. l. 71-73)), todėl jam kyla atsakomybė dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Minimo nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškė keletu alternatyvių veiksmų: neteisėtu šaunamojo ginklo ir šaudmenų įgijimu – A. P. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad juos rado 2020 m. birželio 3 d., apie 15 val., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) k., esančiame griovyje. Šaunamojo ginklo ir šaudmenų suradimas (t. y. įgijimas) tampa neteisėtu tada, kai jie įstatymo nustatyta tvarka nepateikiami arba kai apie juos nepranešama policijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343/2004). Duomenų, kad A. P. tai būtų padaręs, byloje nėra. A. P. teisme parodė, kad, kai rado ginklą, nekvietė policijos, galvojo pats jiems užvežti, bet grįžęs pamiršo tai padaryti; neteisėtu šaunamojo ginklo ir šaudmenų laikymu – nuteistasis rastą ginklą ir šovinius paslėpė po savo automobilio galinėmis sėdynėmis ir ten laikė nuo radimo momento iki kitos dienos vakaro; neteisėtu šaunamojo ginklo ir šaudmenų nešiojimu – nuteistasis rastą šaunamąjį ginklą ir šovinius apžiūrėjo, bandė iššauti, po to juos parsinešė į savo automobilį. Kitos dienos vakare kelyje (duomenys neskelbtini), kaip parodė nuteistasis, automobiliui sustojus, vėl pasiėmė ginklą, dar pertraukė kelis kartus į žemę. M. A. pradėjus važiuoti, norėjo šovinį iškrapštyti, pažiūrėti, gal gilzę išims, o sustabdžius medžiotojams, iš mašinos tą ginklą numetė į žolę; neteisėtu šaunamojo ginklo ir šaudmenų gabenimu – nuteistasis šaunamąjį ginklą ir šovinius iš radimo vietos savo automobiliu „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kaip nurodė teisme, parsigabeno pas J. D., adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), po to vakare grįžo į savo namus, adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kitą dieną vėl savo automobiliu, kuriame buvo šautuvas ir šaudmenys, nuvyko pas J. D., o vakare iš ten išvyko ir juos gabeno po (duomenys neskelbtini) rajoną iki momento, kol, stabdomas medžiotojų, ginklą ir likusį šaudmenį išmetė. A. P. nusikaltimo objektyviosios pusės veiksmus realizavo tiesiogine tyčia – jis suprato, kad neteisėtai, neturėdamas leidimo, įgijo, laikė, nešiojo ir gabeno šaunamąjį ginklą ir šaudmenis ir norėjo taip veikti. Tokią išvadą, kuriai apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė, įvertinęs aplinkybes, kad A. P. yra veiksnus, turi (duomenys neskelbtini) išsilavinimą, (duomenys neskelbtini) dirbo (duomenys neskelbtini) metus, taip pat ir (duomenys neskelbtini) – nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) m.

12.7. Specialisto išvados patvirtina, kad tokios būklės, kokios šautuvas buvo pateiktas tirti, jis netinkamas šaudyti, kadangi neturi skiltuvo ((duomenys neskelbtini) policijos (duomenys neskelbtini) centro (duomenys neskelbtini) specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) 6 punktas); pateiktas šautuvas yra netvarkingas (šautuvo uokso dangtelio su taikikliu, išmestuko, skiltuvo, skiltuvo fiksatoriaus, skiltuvo spyruoklės, šovinį nukreipiančio lovelio nėra, šovinių kreiptuvas remontuotas, papildomai jį sutvirtinant metaline plokštele, užrakto rankenėlės priekinė dalis nulūžusi) ir tokios būklės šaudyti netinkamas. Esant trūkstamoms dalims, pateiktas šautuvas būtų tinkamas šaudyti ((duomenys neskelbtini) centro 2021 m. vasario 15 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) 4 ir 5 punktai). Akivaizdu, kad ekspertai vertino tirti pateikto šautuvo būklę, t. y. įvertino, kokios būklės tirti patektas šautuvas ir šaudmuo buvo būtent ekspertizių atlikimo metu. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodoma, jog neaišku, kuo remdamasis ekspertas L. N. padarė išvadą, priskirdamas šautuvą „(duomenys neskelbtini)“ prie šaunamojo ginklo, taip pat, kuo remdamasis padarė išvadą, jog, esant trūkstamoms dalims, pateiktas šautuvas būtų tinkamas šaudyti. Visų pirma, pažymėtina, jog tokie apeliacinio skundo teiginiai yra deklaratyvūs ir reiškiami, ne siekiant įrodyti savo nekaltumą, o įnešti nepagrįstų abejonių dėl eksperto kompetencijos. Ekspertu gali būti skiriamas asmuo, turintis reikiamų specialių žinių ir įrašytas į Lietuvos Respublikos ekspertų sąrašą (BPK 84 straipsnio 1 dalis), todėl nesama pagrindo abejoti eksperto L. N. kompetencija ir jo pateiktos specialisto išvados teisingumu. Specialisto išvadoje pateikti duomenys tikrai negali būti vertinami kaip asmeninės ir subjektyvios prielaidos, nes, visų pirma, ekspertas neturi asmeninio suinteresuotumo bylos baigtimi, o, antra, savo išvadas jis pateikia, vadovaudamasis galiojančiais Lietuvos Respublikos teisės aktais ir jo, kaip specialių žinių ir įgūdžių turinčio asmens, atliktu tyrimu, kurio objektyvumu abejoti nagrinėjamu atveju nesama jokio pagrindo.

12.8. Nuteistojo apeliaciniame skunde yra keliamos abejonės dėl ant A. P. rastų šūvio pėdsakų ir jų atsiradimo aplinkybių bei tikslaus momento. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas ekspertas J. M. nurodė, kad šūvio pėdsakai sklinda į priekį per vamzdį, tačiau dalis iš jų per užraktą sklinda atgal. Tos dalelės nusėda, visų pirma, ant šaudžiusio asmens rankų, veido, darbužių. Užduotyje buvo nurodyta, kad asmuo šaudė per langą, todėl daug kas priklauso nuo to, kiek jis buvo išsikišęs per langą, koks kiekis dalelių įskriejo į automobilio vidų. Ant ginklo taip pat lieka šūvio pėdsakų, jis yra užterštas ir vėliau jį liečiant tos dalelės gali persinešti nuo ginklo ant drabužių, automobilio apvalkalo ir kitų daiktų. Jei tų dalelių buvo rasta ant A. P. veido, tai yra didelė tikimybė, kad jis ir laikė ginklą šūvio metu, nes tų šūvio pėdsakų ant jo veido ir ant rankų buvo daug. Palyginus su kitais asmenimis, ten buvo tik pavienės dalelės, o ant vieno žmogaus visai nebuvo. Ant to ginklo buvo rasta tų pačių dalelių kaip ir ant A. P., tokios pat sudėties. Jeigu būtų kitokia sudėtis, tai galima būtų teigti, kad ne nuo šio ginklo, tačiau šiuo atveju taip teigti negalima. Ant priekinės keleivio sėdynės sėdinčiam asmeniui šaudant per langą iš važiuojančio automobilio, dalelės gali atsirasti ant galinės sėdynės sėdinčio asmens. Jos gali atsirasti ne tik šūvio metu, bet ir vėliau kontaktuojant su šūvio pėdsakais užterštais objektais. Ant V. Z. buvo aptiktos tik pavienės dalelės, jos galėjo atsirasti kaip atsitiktinis kontaktas arba būnant šalia šaudančio asmens. Mechanizmo, kaip dalelės pateko ant šlepečių ir rūbų, nustatyti negalima – dalis galėjo patekti šūvio metu, o galėjo ir truputį vėliau, kontaktuojant su šūvio pėdsakais užterštais objektais. Šūvio pėdsakų išlikimo laikas ant veido ir rankų – tai valandų klausimas. Tarp šūvio ir šūvio pėdsakų paėmimo nuo rankų ir veido praėjo ne daugiau kaip keletas valandų. Jei tai būtų 1-2-3 dienos, tai labai tikėtina, kad tų šūvio pėdsakų nebūtų likę, nes žmogus vaikšto, plauna rankas, tos dalelės išnyksta nuo rankų gana greitai. Labai priklauso nuo žmogaus aktyvumo, prakaitavimo, veiklos, kitų faktorių. Mažai tikėtina, kad galima būtų rasti tokią dalelę jau po dienos ar po dviejų (t. 6, b. l. 44). Taigi akivaizdu, jog šie eksperto parodymai patvirtina, kad šūvio pėdsakai, skirtingai negu nurodoma nuteistojo apeliaciniame skunde, ant A. P. galėjo likti tik šaudymo metu įvykio dieną, o ne anksčiau.

12.9. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai kaip gynybinę poziciją vertino nuteistojo teiginius, kad šūvio pėdsakai ant jo kūno ir drabužių atsirado dėl to, kad 2020 m. birželio 4 d., apie 11-12 val., jis, būdamas pas J. D., šaudė jam priklausančiu (duomenys neskelbtini) kalibro šautuvu. A. P. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad po to, kai nepavyko J. D. sandoris su atvykusiu asmeniu dėl ginklo pardavimo, paprašė J. D. leisti iššauti iš to ginklo. Tai ten ant tokio pylimo J. D. gal apie kelis kartus iššovė, paskui atvažiavo G. P., jis dar gal vieną kartą iššovė ir A. P. gal dešimt šovinių iššovė iš senos laidos „(duomenys neskelbtini)“. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, kad A. P. šią versiją iškėlė, tik duodamas parodymus teisme, po to, kai parodymus davė visi liudytojai. Byloje nustatyta, kad asmuo, kurį nuteistasis nurodo kaip šautuvo, iš kurio šaudęs, savininką – J. D., yra miręs, todėl iš esmės realiai patikrinti šios nuteistojo versijos nėra galimybės. Pažymėtina, kad aptartoje specialisto išvadoje nustatyta, kad ant V. Z. marškinėlių, kelnių ir šlepečių yra pavienių šūvio pėdsakų dalelių, vienodų su šūvio pėdsakais ant šautuvo „(duomenys neskelbtini)“, tačiau jo nuteistasis kaip asmens, šaudžiusio iš J. D. priklausiusio šautuvo, nenurodė. Minėta, kad (duomenys neskelbtini) centro 2021 m. vasario 15 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad į pateikto šautuvo šovinio lizdą priverstinai, naudojant jėgą, galima patalpinti (duomenys neskelbtini) mm (duomenys neskelbtini) kalibro (duomenys neskelbtini) įskėlimo šovinį (duomenys neskelbtini), ir, esant trūkstamoms dalims, iššauti, todėl apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad 2020 m. birželio 4 d. vakare šovinį į lizdą nuteistasis A. P. patalpino naudodamas jėgą ir tokiu būdu galėjo šaudyti. Apeliaciniame skunde teigiama, jog nebuvo imtasi visų įmanomų veiksmų, kad būtų paneigta nuteistojo A. P. iškelta versija, jog šūvio pėdsakai ant jo galėjo likti šaudant J. D. (duomenys neskelbtini). Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas tokią nuteistojo versiją laiko paskutiniu deklaratyviu bandymu sukelti abejonių dėl jo veiksmų vertinimo ir įvykio aplinkybių nustatymo, kas iš esmės prilygsta siekiui visais įmanomais būdais išvengti atsakomybės. Ne visos keliamos versijos, ypač tos, kurios neturi loginio pagrindo ir yra iškeliamos paskutinėje proceso stadijoje, privalo būti tikrinamos visais BPK numatytais proceso veiksmais. Tam, kad versiją būtų galima tikrinti, ji turi būti logiška, pagrįsta ir realiai įmanoma, galų gale, tam turi būti naudojami tinkami ištekliai, o ne vien vilkinamas procesas, nors jau žinoma ir kitais proceso veiksmais nustatyta, kad šūvio pėdsakai ant nuteistojo A. P. atsirado būtent kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija 2022 m. gegužės 5 d. posėdžio metu pasisakė, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas ir turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas. Ekspertas J. M. aiškiai nurodė, kiek laiko išlieka šūvio dalelės, todėl kito asmens turimų ginklų tyrimas išeitų iš nuosprendžio patikros ir prokuratūros suformuluoto kaltinimo ribų, juolab, kad žmogus yra miręs ir ginklų, jei juos ir turėjo, likimo klausimas pagal Ginklų kontrolės įstatymą yra neaiškus, nes jie turi būti paimami.

12.10. Bylos nagrinėjimo metu buvo keliamas klausimas dėl automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), apžiūros ir J. D. priklausančių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), apžiūros. Nuteistasis A. P. nurodė ir apeliaciniame skunde, kad, jam dalyvaujant pirminėje automobilio apžiūroje, jokių šovinių tūtelių nebuvo rasta. Automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), apžiūros metu rasta tūtelė, kitas šautuvas (ne „(duomenys neskelbtini)“) ir ginklo dėklas (t. 1, b. l. 58-59). (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), apžiūros metu rastas šovinių konteineris (dėtuvė), šovinių dėžutė ir tūtelės (t. 1, b. l. 152-153). Taigi akivaizdu, jog nuteistojo tvirtinimas, kad pirminės automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), apžiūros metu, vykusios 2020 m. birželio 5 d., nebuvo rasta tūtelių, yra nepagrįstas, kaip ir teiginys, kad 2020 m. birželio 5 d. daiktų apžiūros protokolai galėjo būti perrašinėjami, siekiant pakeisti jų turinį. Bylos medžiagoje nesama jokių šį teiginį patvirtinančių duomenų, o, kaip jau minėta anksčiau, nuteistasis A. P. bando įrodyti savo nekaltumą, siekdamas sumenkinti visus bylos medžiagoje esančius duomenis, tai darydamas deklaratyviai, be jokių savo teiginius patvirtinančių duomenų ir menkindamas visų įrodymų reikšmingumą, vien remdamasis savo subjektyvia nuomone ir pateikdamas nerealias (neįmanomas patikrinti) versijas. Nesant neginčijamų įrodymų, jog ginklą netinkamu šaudyti padarė būtent A. P., pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo pašalino aplinkybes „nuo šautuvo „(duomenys neskelbtini)“ nuėmė uokso dangtelį su taikikliu, išmestuką ir skiltuvą, taip padarydamas minėtą šaunamąjį ginklą netinkamą šaudyti“ ir „minėtas nuo šaunamojo ginklo nuimtas detales“. Kadangi apeliaciniame skunde nėra ginčijamas minėtų faktinių aplinkybių pašalinimas iš kaltinimo, apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su A. P. galimybe išardyti šautuvą „(duomenys neskelbtini)“ per itin trumpą laiką važiuojant automobiliu žvyruotu keliu. Momento, nuo kurio ginklas tapo netinkamas šaudyti, byloje esančiais duomenimis nustatyti nėra galimybės, tačiau veikos kvalifikavimui ši aplinkybė reikšmės neturi, pirmosios instancijos teismui nustačius, kad A. P. neteisėtai įgijo šaunamąjį ginklą ir šaudmenis, juos neteisėtai laikė, nešiojo, gabeno, kad šis ginklas per visą nuteistojo disponavimo juo laikotarpį buvo tinkamas naudoti, ką įrodo šaudymo iš jo faktas, kad jis turi visas pagrindines jo dalis, kad tirti pateiktas šaudmuo yra tinkamas šaudyti, o ekspertams pateiktas ginklas, vadovaujantis aptartomis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatomis, negali būti pripažintas visiškai netinkamu naudotis ginklu. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo, vadovaudamasis in dubio pro reo principu, pašalino aplinkybę „siekiant (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio nariams sulaikyti neteisėtai jų medžioklės plotuose medžiojantį A. P.“, kadangi nuteistojo apeliaciniame skunde dėl šios aplinkybės pašalinimo klausimas nekeliamas, apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako.

13. Nuteistojo A. P. apeliaciniame skunde keliamas pirmosios instancijos teismo šališkumo klausimas. Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi pagal BPK normų sistemos nustatytas ribas, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kai derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti, laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

13.1. Pagal BPK 44 straipsnio 5 dalį kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teismas gali būti laikomas šališku tada, kai egzistuoja BPK 58 straipsnyje išvardyti pagrindai. Nešališkumo principas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-49/2014, 2K-145-139/2015, 2K-452-788/2016, 2K-244-495/2019) reiškia, kad tiriant ir nagrinėjant baudžiamąją bylą su proceso šalimis būtų elgiamasi vienodai, kad procesą vykdantys subjektai – ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas ir teismas – nebūtų suinteresuoti vienai iš šalių priimti palankaus sprendimo ar kitaip nesudarytų prielaidų suabejoti jų veiklos objektyvumu. Teismo šališkumas gali būti susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Vertinant teisėjo objektyvaus nešališkumo klausimą, svarbios ir kitos baudžiamosios bylos aplinkybės – teisėjo pozicija vertinant įrodymus byloje, prašymų nagrinėjimas teisme, naujo sprendimo (nuosprendžio ar nutarties) priėmimas ir pan. Pagal EŽTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją teismo nešališkumas tikrinamas subjektyviuoju ir objektyviuoju aspektais.

13.2. Bylos nagrinėjimui teisme vadovauja teisiamojo posėdžio pirmininkas. <...> Teisėjas, kuris bylą nagrinėja vienas, turi visas teisiamojo posėdžio pirmininko teises ir pareigas (BPK 241 straipsnio 1 dalis). Teisiamojo posėdžio pirmininkas imasi visų įstatymų numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės. Jis šalina iš nagrinėjimo teisme visa, kas nesusiję su byla ir kas nepagrįstai užtęsia bylos nagrinėjimą (BPK 241 straipsnio 2 dalis). Šios baudžiamojo proceso nuostatos akivaizdžiai ir be abejonių atskleidžia, kad procesui teisme vadovauja teisėjas. Taigi aplinkybės, jog A. P. yra nepatenkintas teisėjo priimtais sprendimais, atsisakymu atlikti tam tikrus procesinius veiksmus, gynybos prašymų netenkinimu, jo vertinimu tokie teisėjo veiksmai pažeidžia jo konstitucines teises, nors konkrečių tai pagrindžiančių argumentų nepateikia, nelaikytinos šališkumo įrodymu. Aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismo argumentai neįtikina nuteistojo, o priimtas nuosprendis jam yra nepalankus, savaime neįrodo pirmosios instancijos teismą buvus šališką A. P. atžvilgiu. A. P. ir jo gynėjas gali pateikti savo motyvus ir versijas bei pasiūlymus, kokie sprendimai jo nuomone turėtų būti priimami ir kokie veiksmai turėtų būti atliekami proceso metu, tačiau tai niekaip neįpareigoja teismo.

13.3. Pažymėtina, kad teismo nešališkumo neįrodo ir klaidingos įstatymo redakcijos nurodymas nuosprendyje. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu, nurodė 2019 m. sausio 11 d. įstatymo Nr. XIII-1914 redakciją, galiojusią nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 1 d., nors pagal nusikalstamos veikos padarymo laiką, turėjo vadovautis 2019 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-2273 redakcija, galiojusia nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d. Vis dėlto tai nelaikytina išankstiniu pirmosios instancijos teismo nusistatymu prieš A. P. ar tendencingumu, o tik rašytiniu apsirikimu, kurį apeliacinės instancijos teismas nutarties motyvuojamojoje dalyje ištaisė, be to, nors pirmosios instancijos teismas pasivadovavo klaidinga Įstatymo redakcija, tačiau turinio prasme pateikti sąvokų apibrėžimai niekuo nesiskiria nuo nagrinėjamu atveju aktualioje redakcijoje nurodytų (nebent minimalūs gramatiniai ir stilistiniai pakeitimai, neturintys įtakos atliktų veiksmų vertinimui). Be to, papildomai atkreiptinas dėmesys, jog A. P. suformuluotame kaltinime konkrečios Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatos, kurių pažeidimas sudarytų BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, nėra nurodytos. Taigi nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas sprendimą, nebuvo objektyvus.

14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus dėl A. P. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyto reikalavimo išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes. Papildomai pažymėtina, kad nuteistasis A. P. savo prašymo grąžinti baudžiamąją bylą prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti niekaip nemotyvavo. Teismų praktikoje byla grąžinama prokurorui tik išimtiniais atvejais, tuo labiau, kad apeliacinės instancijos teismas ir pats gali reikiama apimtimi atlikti įrodymų tyrimą. Vis dėlto, kaip jau minėta, įrodinėjimo procesas negali būti begalinis ir tęsiamas, tik siekiant duomenis patvirtinti visais įmanomais BPK numatytais būdais, nors tai jokių naujų aplinkybių nustatyti nepadėtų. Skundžiamame teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių, susijusių su A. P. inkriminuota nusikalstama veika, nekelia abejonių jų tikrumu ir tikslumu. Baudžiamojo proceso paskirtis yra tinkamas įstatymo pritaikymas, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 2 straipsnį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jei jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir jei jo veika atitinka BK specialiosios dalies straipsnyje nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad, remiantis surinktų, teisme ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos analize, darytina išvada, jog šioje byloje įrodyta, kad A. P. padarė nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, t. y. neturėdamas leidimo, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno šaunamąjį ginklą ir šaudmenis.

2. Dėl A. P. paskirtos bausmės ir taikytinų baudžiamojo poveikio priemonių

15. Nuteistasis A. P. apeliaciniame skunde tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jam netaikė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo instituto. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. P., atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, įvertino padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą – padarytas vienas tyčinis (tiesiogine tyčia) apysunkis nusikaltimas, veika baigta, taip pat atsižvelgė į tai, kad nenustatyta atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.

15.1. BK 37 straipsnyje nustatyta: „Padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme.“ Nusikaltimas mažareikšmiu yra pripažįstamas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas padaro išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nurodyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo sudėtis straipsnio dispozicijoje nenustatyta. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2008, 2K-427/2010, 2K-500/2010, 2K-7-109/2013, 2K-153-942/2016, 2K-186-689/2020).

15.2. Baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis. Teismų praktikoje būta atvejų, kai nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu atleidžiami ir asmenys, padarę BK 253 straipsnyje numatytas veikas, tačiau paprastai tai būna atvejai, kai randami šoviniai ar jie laikomi seifuose. Vienok, net už šaudmenų laikymą asmenys neretai neatleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu, jei veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai nesudaro pagrindo taikyti minimą teisės normą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-109/2013). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nuteistasis įgijo, laikė, nešiojo ir gabeno ne tik šovinius, bet ir ginklą, beveik visą disponavimo laiką juos laikė automobilyje, kurį nakčiai paliko prie namų, o kitą dieną, nuvykęs adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kur lankėsi daug asmenų, vėlgi jį laikė automobilyje, tuo metu netgi vartojo alkoholinius gėrimus, todėl akivaizdu, kad A. P. budrumas, saugant neteisėtai laikomus ginklą ir šaudmenis, buvo sumažėjęs. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, laikytina, kad sunkesnių padarinių ir didesnės žalos nagrinėjamu atveju nekilo tik laimingo atsitiktinumo dėka, o ne dėl atitinkamai rūpestingo ir apdairaus A. P. elgesio. Pastarasis teisiamajame parodė, kad jis planavo rastus ginklą ir šaudmenis pristatyti į policijos įstaigą, tačiau pamiršo tai padaryti, kas taip pat liudija, kad A. P. jų saugojimu nesirūpino. Aptartos aplinkybės, įvertinant nusikaltimo dalyką, suponuoja išvadą, kad nuteistojo veika kėlė realų pavojų visuomenės saugumui. Dėl aptartų priežasčių apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad nėra teisinės galimybės atleisti nuteistąjį A. P. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu.

16. Prokuratūros apeliaciniu skundu prašoma A. P. arešto bausmės atidėjimo laikotarpiu paskirti intensyvią priežiūrą ir taikyti baudžiamojo poveikio priemones – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą ir uždraudimą naudotis specialia teise.

16.1. Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų ir paskirti jam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Nuteistojo buvimo vietą ir laiką nustato teismas. Kartu su intensyvia priežiūra teismas gali paskirti nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio BK IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) BK 75 straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas pareigas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai pažymėjo, jog pagal formuojamą teismų praktiką dėl naujos redakcijos BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatų (Šiaulių apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. e1S-100-616/2021) tiek BK 75 straipsnio 1 dalies, tiek 48 straipsnio 3 dalies nuostatos neįpareigoja teismo kiekvienu atveju skiriant laisvės apribojimo bausmę ar atidedant arešto bausmės vykdymą skirti ir intensyvią priežiūrą – kontrolę elektroninėmis stebėjimo priemonėmis. Taigi, atidedant arešto bausmės vykdymą, kartu skirti ir intensyvią priežiūrą – kontrolę elektroninėmis stebėjimo priemonėmis – yra neprivaloma. Tai paliekama teismo diskrecijai. Pažymėtina ir tai, kad pagal savo pobūdį ir esmę nuo 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojusios BK nuostatos dėl intensyvios priežiūros nustatymo prilygintinos kardomajai priemonei – namų areštui – ar kitai kardomajai priemonei – intensyviai priežiūrai, paliekant teismui nuspręsti, kiek griežtai apriboti asmens judėjimą, kad šiuo atveju būtų pasiekti bausmės tikslai. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu aplinkybių įvertinimu, kad A. P. kaltu pripažintas ne dėl smurtinio nusikaltimo padarymo, duomenų, jog jis būtų pažeidęs jam ikiteisminio tyrimo metu paskirtas kardomąsias priemones, nėra. Be to, teismų informacinės sistemos (duomenys neskelbtini) suformuotame išraše apie asmens darbovietę, gautame iš (duomenys neskelbtini) valdybos prie (duomenys neskelbtini) ministerijos, nurodyta, kad nuteistasis A. P. nuo 2022 m. vasario 24 d. dirba UAB „G.“ (duomenys neskelbtini), jo darbas yra susijęs su nuolatinėmis komandiruotėmis, todėl, paskyrus jam intensyvią priežiūrą, būtų pažeisti svarbiausi jo socialiniai ir ekonominiai santykiai: nuteistasis tikėtina prarastų galimybę dirbti bei aprūpinti save ir savo šeimą. Dėl aptartų priežasčių apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo A. P. paskirti intensyvią priežiūrą.

16.2. Nagrinėjamu atveju, atidėjus A. P. skirtinos laisvės atėmimo bausmės vykdymą 6 (šešiems) mėnesiams, jam buvo paskirta pareiga – neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, tačiau kitos baudžiamojo poveikio priemonės neskirtos. Pažymima, kad įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą paprastai siekiama užtikrinti smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimą, o nagrinėjamu atveju padarytas tyčinis nusikaltimas, susijęs su disponavimu ginklais ir šaudmenimis. Nors įstatymas nedraudžia įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą paskirti padarius ir kitokio pobūdžio nusikaltimus (ne tik smurtinius), tačiau visais atvejais būtina šios poveikio priemonės taikymą pagrįsti. Atkreiptinas dėmesys į kasacinio teismo praktiką, kurioje pažymima, kad įstatymas nenustato maksimalaus skaičiaus baudžiamojo poveikio priemonių, kurias, vadovaudamasis BK 67 straipsnio nuostatomis, gali skirti teismas, tačiau privalo atsižvelgti į jų tarpusavio suderinamumą bei proporcingumo principą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14-511/2018, 2K-81-676/2019 ir kt.). Pažymėtina, jog teisminio bylos nagrinėjimo metu A. P. buvo (duomenys neskelbtini), šiuo metu gauna (duomenys neskelbtini) darbo užmokestį, todėl prašomos (duomenys neskelbtini) baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas būtų nepagrįstas esamos situacijos aplinkybėmis ir susijęs su žymiais finansiniais suvaržymais. Manytina, kad nagrinėjamu atveju, A. P. nepadarius smurtinio pobūdžio nusikaltimo, finansinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonės – įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą – paskyrimas, ypač atsižvelgiant į aplinkybę, kad nagrinėjamu atveju dėl A. P. padaryto nusikaltimo nėra nukentėjusių asmenų, pažeistų proporcingumo principą.

16.3. Prokuratūros apeliaciniame skunde yra išdėstytas prašymas A. P. paskirti uždraudimą naudotis specialia teise – teise laikyti ir nešiotis ginklą – 2 (dvejiems) metams. BK 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų ir teise laikyti ir nešioti ginklus, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas neformuluojamas kaip imperatyvus. Vien aplinkybė, kad nusikalstama veika yra susijusi su specialiąja teise, negali būti ir nėra absoliutus pagrindas taikyti jam šią baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis šia teise. Paprastai ji skiriama, nustačius, kad kaltininkas nusikalstamą veiką padarė sistemingai ar šiurkščiai pažeisdamas šaunamojo ginklo ir šaudmenų laikymo taisykles. Įvertinusi padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą (padarytas apysunkis nusikaltimas, nesukėlęs neigiamų padarinių), atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, nuteistojo asmenybę: A. P. pirmąkart traukiamas baudžiamojon atsakomybėn (t. 5, b. l. 30), neturi galiojančių administracinių nuobaudų, susijusių su šaunamojo ginklo ir šaudmenų laikymo taisyklių pažeidimais (t. 5, b. l. 31-34), teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo nuteistajam uždrausti naudotis specialiąja teise – teise laikyti ir nešioti ginklus, nes tai būtų neproporcinga atliktiems neteisėtiems veiksmams. Papildomai atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad policija ar kitos įstatymų įgaliotos valstybės institucijos gali paimti ginklus, ginklų priedėlius, šaudmenis, jų dalis kai: 5) asmuo įstatymų nustatyta tvarka įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, nurodytą šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose. Atsiradus šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje, išskyrus 18 straipsnio 2 dalies 8 punktą, numatytoms sąlygoms, leidimas nešiotis ir leidimas laikyti ginklus panaikinamas (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Sprendimą panaikinti leidimo nešiotis ginklus ar leidimo laikyti ginklus galiojimą priima šį leidimą išdavusios policijos įstaigos vadovas ar jo įgaliotas asmuo (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 9 dalis). Tvarką, reglamentuojančią ginklų paėmimą, tinkamumo naudoti nustatymą ir tolesnį jų panaudojimą, nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 41 straipsnio 9 dalis). Atsižvelgiant į minėtas įstatymo nuostatas, sprendimą dėl ginklo paėmimo ir leidimo laikyti ir nešiotis ginklą panaikinimo gali priimti policijos įstaiga Vyriausybės nustatyta tvarka, įvertinusi 41 straipsnio 1 dalyje numatytus ginklo paėmimo iš jo savininko ar naudotojo pagrindus. Įvertinus visa tai, kas buvo aptarta anksčiau, darytina išvada, jog nesama pagrindo tenkinti prokuratūros apeliacinį skundą.

17. Nuteistasis A. P. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė BK 72 straipsnio nuostatas ir nemotyvuotai konfiskavo automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Vis dėlto atkreiptinas dėmesys, jog apeliaciniame skunde nėra nurodyti jokie argumentai, kodėl nuteistojo vertinimu nagrinėjamu atveju transporto priemonės konfiskavimas buvo pritaikytas nepagrįstai. Būtent BK 72 straipsnyje yra įtvirtinta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, tai yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas (BK 72 straipsnio 1–2 dalys). Kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais (BK 72 straipsnio 3 dalis). Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad A. P. daugumą nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių realizavo, naudodamasis jam priklausančiu automobiliu „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Jis rastus šautuvą ir šaudmenis šiame automobilyje laikė ir gabeno, iš šio automobilio neteisėtai įgytu ginklu šaudė, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad minimas automobilis laikytinas baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos įrankiu. Taigi matyti, jog, skirtingai nei nurodoma nuteistojo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas savo sprendimą pagrindė aktualiomis įstatymo nuostatomis ir motyvavo reikšmingais argumentais. Apeliacinės instancijos teismas dėl aptartų aplinkybių sutinka su išvada, jog automobilis „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), registruotas A. P. vardu (t. 5, b. l. 56), saugomas IĮ „J. (t. 4, b. l. 168)“, turi būti konfiskuojamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. P. ir (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros (duomenys neskelbtini) N. M. apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai Kristina KakurinėDalia KursevičienėEduardas Maškevičius