Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovei G. B. dėl avanso priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdyje ieškovas ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, jog šalys yra pažįstamos ilgą laiką, ieškovas ir anksčiau iš atsakovės pirko nekilnojamojo turto (žemės sklypus). Nurodė, jog sužinojęs, kad atsakovė turi kitą sklypo pirkėją, suprato, jog šalių santykiai nutrūko. Papildomai nurodė, jog raginimų iš atsakovės sudaryti pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį negavo, buvo išvykęs. Atsakovė žinojo, jog ieškovas dažnai išvyksta.

Teismo posėdyje ieškovo atstovas ieškinį palaikė jame nurodytais pagrindais ir motyvais. Atkreipė dėmesį, jog 2017 m. vasario mėn. tarp šalių sudaryta sutartis buvo pasibaigusi, kai šalys sudarė 2017 m. birželio 16 d. sutartį. Nurodė, jog ši sutartis pasibaigė, tačiau šalys terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti pratęsė. Atsakovė gavo avansą, tačiau nesudarius pagrindinės sutarties, viso jo ieškovui negrąžino. Papildomai pažymėjo, jog nuostoliai – pinginė žalos išraiška, ji turi būti įrodinėjama. Atsakovė pasiliko 3 000 Eur avansą, tačiau žalos dydžio nepagrindė. Nuostoliai dėl žemės nuomos mokesčio mokėjimo neįrodinėjami. Šalių sudarytoje sutartyje nėra aptartos sąlygos dėl netesybų. Preliminarioji sutartis nesukuria piniginės priemonės. Mano, kad ieškovo reikalavimas pagrįstas. Prašė ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad tarp ieškovo ir atsakovės 2017 m. birželio 16 d. buvo sudaryta sutartis (toliau ir – Sutartis) (el. b., 1 failas, b. l. 13-16, priedo zip. laikmena), kuria atsakovė G. B. (būsimas pardavėjas) įsipareigojo ieškovui A. G. (būsimas pirkėjas) parduoti žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau ir – Sklypas) už 50 000 Eur kainą (Sutarties 1 punktas). Šalys Sutartyje susitarė dėl 10 000 Eur avanso – 5 000 Eur būsimas pirkėjas sumokėjo iki Sutarties pasirašymo, kitus 5 000 Eur ieškovas įsipareigojo sumokėti iki 2017 m. birželio 16 d. (Sutarties 2 punktas). Šalys įsipareigojo pagrindinę sutartį sudaryti iki 2017 m. spalio 15 d. (Sutarties 3.1. punktas). 2017 m. spalio 30 d. ieškovas ir atsakovė sudarė susitarimą, kuriuo susitarė pakeisti Sutarties 3.1 punktą ir įsipareigojo pagrindinę sutartį dėl Sklypo pirkimo – pardavimo sudaryti iki 2018 m. gegužės 20 d. bei papildyti Sutartį 2.4 punktu, pagal kurį būsimas pirkėjas kas mėnesį į būsimo pardavėjo nurodytą sąskaitą įsipareigoja sumokėti 40 000 Eur, t. y. po 5 000 Eur kas mėnesį, pradedant nuo 2017 m. spalio 31 d. (el. b., 1 failas, b. l. 31, atsiliepimo priedo zip. laikmena).

Iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog 2017 m. vasario 20 d. AB DNB mokėjimo nurodymu ieškovas atsakovei už Sklypą pervedė 5 000 Eur, 2017 m. birželio 30 d. AB DNB mokėjimo nurodymu pervedė 2 500 Eur, 2017 m. rugpjūčio 10 d. AB DNB mokėjimo nurodymu pervedė 2 500 Eur, 2017 m. lapkričio 10 d. Luminor mokėjimo nurodymu pervedė 5 000 Eur ir 2018 m. vasario 3 d. Luminor mokėjimo nurodymu sumokėjo 3 000 Eur (el. b., 1 failas, b. l. 16, ieškinio priedų zip. laikmena).

Bylos duomenimis (2020 m. rugpjūčio 12 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas, 2019 m. sausio 8 d. pirkimo – pardavimo sutartis), Sklypas nuosavybės teise priklausė atsakovei G. B.. 2019 m. sausio 8 d. 2019 m. sausio 8 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu Sklypas perleistas (parduotas) tretiesiems asmenims (el. b., 1 failas, b. l. 31, ieškinio priedų zip. laikmena; 61-62, dokumento priedo zip. laikmena).

Šalys (atsakovė) byloje pateikė duomenis, jog 2017 m. vasario 7 d. tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta sutartis, kuria atsakovė įsipareigojo parduoti ieškovui Sklypą už 50 000 Eur (sutarties 1 punktas); šalys įsipareigojo pagrindinę Sklypo pirkimo – pardavimo sutartį sudaryti iki 2017 m. gegužės 15 d. (sutarties 3.1 punktas) (el. b., 1 failas, b. l. 31, atsiliepimo priedų zip. laikmena).

Dėl ieškinio reikalavimų

Civilinio kodekso (toliau ir – CK) 6.165 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad preliminarioji sutartis yra šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Pagal kasacinio teismo praktiką preliminarioji sutartis – tai ikisutartinių santykių stadijoje sudaromas organizacinio pobūdžio susitarimas dėl kitos sutarties sudarymo ateityje; tai nėra susitarimas dėl konkrečių veiksmų (turinčių tam tikrą vertę savaime arba tokių, kuriais perduodama tam tikra vertybė) atlikimo; vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų yra tas, kad jos negalima reikalauti įvykdyti natūra, tačiau jos pažeidimo (nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį) atveju kaltoji šalis privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2008; 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2010; kt.). Taigi preliminariosios sutarties objektas yra ne turtas, veiksmų rezultatas ar pan., dėl kurių įgijimo susitaria sutarties šalys, bet kitos sutarties sudarymas ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2011; 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73-687/2016 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga nustatyta, jog ieškovas ir atsakovė 2017 m. vasario 7 d. sudarė sutartį dėl Sklypo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, tačiau iki šioje sutartyje nurodyto termino šalys pagrindinės sutarties nesudarė. Ieškovas ir atsakovė 2017 m. birželio 16 d. sudarė Sutartį, kuria atsakovė įsipareigojo parduoti, o ieškovas įsigyti Sklypą, bei numatė, kad pagrindinė sutartis bus sudaryta iki 2017 m. spalio 15 d. Šalys pagrindinės sutarties sudarymo terminą pratęsė iki 2018 m. gegužės 20 d. Bylos medžiaga nustatyta, jog pagrindinė Sklypo pirkimo – pardavimo sutartis Sutartyje nustatytu ir šalių pratęstu terminu, t. y. iki 2018 m. gegužės 20 d., sudaryta nebuvo.

Tarp šalių nėra ginčo dėl aplinkybės, jog pagal Sutartį ieškovas atsakovei sumokėjo 18 000 Eur už Sklypą, o šalims nesudarius pagrindinės Sklypo pirkimo – pardavimo sutarties, atsakovė grąžino ieškovui 15 000 Eur (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 183 straipsnis, 185 straipsnis, 187 straipsnis). Ieškovas reiškia reikalavimą dėl negrąžintos avanso dalies, t. y. 3 000 Eur, priteisimo, nurodė, jog savo įsipareigojimus ieškovas įvykdė, sumokėjo avansą pagal Sutartį, tačiau atsakovė prievolės pagal Sutartį neįvykdė, nes pardavė žemės sklypą kitam pirkėjui. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, nurodė, jog ieškovas neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų, negrąžintus 3 000 Eur laiko savo patirtais nuostoliais dėl ieškovo neįvykdytų sutartinių įsipareigojimų.

Taigi nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl preliminariosios sutarties vykdymo bei sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo pasekmių (atsakomybės) taikymo, avanso grąžinimo.

Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, esant šalių sutartiniams santykiams, sprendžiant iš jų kylančius ginčus, turi būti taikoma šalių sutartis, kiek ji neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, o jeigu šalys konkrečiu klausimu nesudarė susitarimo, tai taikomos įstatymo nuostatos. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-262/2010; 2015 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-271-415/2015). Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, jog šalių sudaryta Sutartis ar atskiros jos dalys prieštarautų imperatyvioms teisės aktų nuostatoms ar bendriesiems teisės principams, todėl sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą turi būti vadovaujamasi šalių sudarytos Sutarties nuostatomis.

Minėta, jog Sutartyje (su jos pakeitimais) šalys susitarė dėl avanso mokėjimo. Ieškovas atsakovei už Sklypą sumokėjo 18 000 Eur, o atsakovė šias lėšas gavo (CPK 185 straipsnis).

Avansas yra mokėjimas, kuris atliekamas būsimų mokėjimų vykdant pagrindinę sutartį sąskaita. Pagal CK 6.309 straipsnio 2 dalį pinigų sumos sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu). Jis vykdo mokėjimo paskirtį, bet šia paskirtimi gali būti naudojamasi, jeigu ateityje atsiranda mokėjimo prievolė. Jeigu ateityje mokėjimo prievolė neatsiranda, nes, pvz., pagrindinė sutartis nesudaroma, tai nėra pagrindo sumokėtą avansą naudoti pagal mokėjimo paskirtį. Tai savaime nereiškia, kad avansu sumokėti pinigai turi būti grąžinti. Reikia įvertinti, ar avansu sumokėti pinigai nebuvo šalių susitarimu ar kitu pagrindu numatyti panaudoti pagal kitą paskirtį, pvz., kaip netesybos prievolės įvykdymui užtikrinti. Nuostatos dėl avanso mokėjimo gali būti įtrauktos į preliminariąją sutartį, todėl kad ji susijusi su būsimu pagrindinės sutarties sudarymu ateityje, o pagal pagrindinę sutartį gali būti vykdomi mokėjimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-695/2018; 2020 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-378/2020). Avansą arba preliminariosios sutarties įvykdymui užtikrinti pinigų sumą sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti grąžinti juos visais atvejais, išskyrus tuos, kai iš preliminariosios sutarties turinio galima daryti išvadą apie šios sutarties šalių susitarimą dėl atsakomybės už šioje sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma. Tokią sankciją sutartyje nustačius, reikalavimas grąžinti tokias pinigų sumas negali būti tenkinamas ta apimtimi, kiek jis įskaitomas priešpriešiniu vienarūšiu reikalavimu taikyti netesybas (CK 6.130 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2015 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-22-219/2015).

Nagrinėjamu atveju šalys nei Sutartyje, nei susitarime, kuriuo pratęstas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti ir susitarta dėl mokėjimų, klausimo dėl netesybų neaptarė, dėl kitos nei mokėjimo ir atsiskaitymo funkciją atliekančios sumokėtų pinigų (avanso) paskirties nesitarė. Sprendžiant ieškinio (ne)pagrįstumo klausimą į nurodytas aplinkybes atsižvelgtina.

Kadangi šalys Sutartyje jos nevykdymo ar netinkamo vykdymo klausimų neaptarė, taikytinos įstatymo nuostatos. Pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog neįvykdžius preliminariosios sutarties, t. y. nesudarius pagrindinės sutarties, atsakomybė nuostolių atlyginimo forma gali kilti tik tuo atveju, jeigu atsisakyta sudaryti pagrindinę sutartį nepagrįstai, ir ši atsakomybė gali būti taikoma tai šaliai, kuri kalta dėl atsisakymo ją sudaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje V. Š. v. A. N. ir kt., bylos Nr. 3K-P-382/2006). Taigi, kad būtų nustatytas civilinės atsakomybės faktinis pagrindas pagal preliminariąją sutartį, būtina konstatuoti juridiškai reikšmingus faktus: sutarties šalies nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį faktą ir dėl to kitos šalies patirtų nuostolių faktą (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2012). Be to, siekiant nuostolių atlyginimo CK 6.165 straipsnio 4 dalies pagrindu, būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, kaltę, nuostolius (CK 6.245 – 6.249 straipsnis). Nesant šių sąlygų negali būti taikoma nei sutartinė, nei deliktinė civilinė atsakomybė. Būtinybę nustatyti šias sąlygas, taikant civilinę atsakomybę, daugelį kartų yra konstatavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Sutarties nevykdymo teisiniai padariniai – sutartinė civilinė atsakomybė – kyla, kai neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 3 dalis). Viena iš sąlygų, suteikiančių pagrindą konstatuoti sutarties šalies pareigą atsakyti už neįvykdytą ar netinkamai įvykdytą sutartį, yra sandorio šalies kaltė (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Taigi sutartyje nustatyti jos pažeidimo (neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo) padariniai kyla dėl tokio pažeidimo kalta pripažintai sandorio šaliai (atskirais atvejais – ir abiem sandorio šalims). Sprendžiant, kiek kuri sutarties šalis yra atsakinga už sutarties nevykdymą, turi būti vertinama ne tik tai, kokias tarpusavio teises ir pareigas pagal pasiektą susitarimą ir taikytiną teisinį reguliavimą sutartis sukuria jos šalims, bet ir jų elgesys vykdant sutartį, sutarties vykdymo principų, įtvirtintų CK 6.200 straipsnyje (bendradarbiavimo, kooperavimosi, ekonomiškumo ir kt.), laikymasis bei kitos reikšmingos aplinkybės. Įstatymas įpareigoja kiekvieną sutarties šalį ne tik sąžiningai, tinkamai vykdyti prievoles, bet ir atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau, bendradarbiauti su kita šalimi (CK 6.38 straipsnis, 6.200 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pareigą bendradarbiauti ir savo teises įgyvendinti sąžiningai turi abi sutarties šalys, todėl jos abi turi veikti aktyviai ir atlikti protingumo kriterijų atitinkančius veiksmus, esančius tinkamo šalių bendradarbiavimo prielaida. Be to, nagrinėjant preliminariosios sutarties šalies kaltės dėl pagrindinės sutarties nesudarymo klausimą aktualūs ir teismo turi būti vertinami šalių veiksmai (neveikimas) laikotarpiu iki termino, kada turėjo būti sudaryta pagrindinė sutartis. Po šio termino atlikti veiksmai nekeičia sandorio šalių kaltės kvalifikavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213-701/2015).

Remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu bei kasacinio teismo praktika, kritiškai vertintini ieškovo argumentai, jog jis Sutartį įvykdė, nes sumokėjo avansą (CPK 183 straipsnis, 185 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog avanso sumokėjimas negarantuoja pagrindinės sutarties sudarymo ir nesudaro pagrindo spręsti, jog preliminarioji sutartis įvykdyta. Tačiau avanso nesumokėjimas nebūtina aplinkybė kaip pagrindas spręsti dėl atsakomybės už pagrindinės sutarties nesudarymą. Minėta, preliminarioji sutartis yra organizacinio pobūdžio susitarimas dėl kitos sutarties sudarymo ateityje. Preliminariosios sutarties įvykdymas reiškia, kad turi būti sudaryta pagrindinė sutartis. Šiuo atveju preliminarios sutarties tikslas – ateityje sudaryti pagrindinę sutartį, nebuvo pasiektas, nes pagrindinė sutartis sudaryta nebuvo, nepaisant to, kad dalis mokėjimų pagal Sutartį buvo atlikta (CPK 185 straipsnis, 183 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju byloje nustatytos aplinkybės bei pateikti įrodymai nesuponuoja išvadų, jog pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl vienos sutarties šalies (ieškovo ar atsakovės) kaltės (CPK 185 straipsnis). Bylos medžiaga (dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimai, rašytiniai įrodymai) sudaro pagrindą spręsti, jog pagrindinė Sklypo pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl abiejų Sutarties šalių nepakankamo bendradarbiavimo, pasyvaus elgesio vykdant Sutartį (CK 183 straipsnis, 185 straipsnis). Nors byloje atsakovė pateikė duomenis, jog rengė ir ieškovui siuntė pranešimus dėl Sutarties nevykdymo (netinkamo vykdymo), byloje taip pat pateikti duomenys, jog ieškovui šie pranešimai nebuvo įteikti. Teismo posėdyje ieškovas paaiškino, jog sužinojęs, kad atsakovė turi kitą pirkėją Sklypui pirkti, kuris sutinka sumokėti didesnę kainą, suprato, kad šalių sutartiniai santykiai baigėsi, tvirtino, jog kvietimo atvykti į notaro biurą sudaryti pagrindinę sutartį negavo. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog ieškovas paskutinį mokėjimą atsakovei atliko 2018 m. vasario 3 d., sumokėjo 3 000 Eur, kai šalys 2017 m. spalio 30 d. susitarime numatė įmokas po 5 000 Eur. Atsakovė pranešimą ieškovui parengė tik praėjus daugiau nei mėnesiui (2018 m. balandžio 10 d.) nuo paskutinio mokėjimo, anksčiau pretenzijų ieškovui nereiškė (tokių duomenų byloje nėra) nors pagal šalių sudarytą susitarimą mokėjimų turėjo būti atlikta ir daugiau. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai apie nepakankamą šalių bendradarbiavimą vykdant Sutartį (CPK 185 straipsnis). Nepakankamas ikisutartinių santykių šalių (ar šalies) rūpestingumas savaime negali būti prilygintas šalies nesąžiningumui, todėl visumos byloje nustatytų aplinkybių kontekste darytina išvada, jog byloje nėra nustatytos sąlygos, sudarančios pagrindą spręsti, jog Sutartis nebuvo įvykdyta dėl vienos šalies kaltės. Tokiu būdu nenustatytos CK 6.165 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos sąlygos (CPK 185 straipsnis).

Pažymėtina, jog paprastai dėl preliminariojoje sutartyje nustatytos pagrindinės sutarties nesudarymo nukentėjusioji šalis gali ginti tikrumo, o ne lūkesčio interesą apimančius nuostolius, t. y. jos nuostoliai apima dalyvavimo ikisutartiniuose santykiuose ir pasirengimui sudaryti pagrindinę sutartį realiai patirtas išlaidas. Būtent tokie teisiniai šalių lūkesčiai ginami preliminariosios sutarties atveju. Taip apibrėžiamas ir preliminariosios sutarties sukuriamas teisinis tikrumas, nes šalys žino, kad nebus verčiamos sudaryti pagrindinės sutarties (CK 6.165 straipsnio 5 dalis), ir žino galimų nuostolių atlyginimo ribas (CK 6.165 straipsnio 4 dalis). Todėl CK 6.165 straipsnio 5 dalis nustato bendrąją taisyklę, apibrėžiančią preliminariosios sutarties šalių teisėtus lūkesčius ir teisinį tikrumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-403/2021). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog preliminariąja sutartimi nesukuriama piniginė prievolė (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. sausio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2013), todėl kritiškai vertintini atsakovės atsiliepime pateikti nuostolių skaičiavimo principai (CPK 183 straipsnis, 185 straipsnis). Atsakovė atsiliepime nurodė, jog ieškovas sutartinių įsipareigojimų nevykdė nuo 2017 m. gegužės 15 d. (terminas, kada turėjo būti sudaryta pagrindinė sutartis) ir atsakovei sumokėta 50 000 Eur iki pranešimo dėl sutarties pasibaigimo (2018 m. spalio 23 d.), skaičiuojant CK 6.210 straipsnyje nustatytą palūkanų dydį nuo 50 000 Eur negautų pajamų susidaro 3 541,66 Eur atsakovės patirti nuostoliai. Atkreiptinas dėmesys, jog pagrindinė sutartis iki 2017 m. gegužės 15 d. turėjo būti sudaryta pagal 2017 m. vasario 7 d. sutartį (preliminarią), kuri Sutarties sudarymo dieną jau buvo pasibaigusi. Šioje byloje reikalavimai dėl 2017 m. vasario 7 d. sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo, nuostolių atlyginimo, nei ieškovo, nei atsakovės pareikšti nebuvo, todėl 2017 m. vasario 7 d. sutarties (ne)vykdymo teisinės pasekmės nėra šitos bylos dalykas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 4 punktas, 143 straipsnis). CK 6.210 straipsnyje yra įtvirtintos termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimo teisinės pasekmės (pareiga skolininkui mokėti palūkanas už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą), todėl Sutartimi nesukūrus piniginės prievolės, neturėtų būti taikomos (CPK 185 straipsnis). Atsakovė kitų duomenų ar įrodymų apie patirtus nuostolius nepateikė (CPK 178 straipsnis). Kita vertus, byloje atsakovės reikalavimai dėl nuostolių atlyginimo pareikšti nebuvo, todėl klausimas dėl nuostolių atlyginimo nepatenka į nagrinėjamos civilinės bylos ribas, todėl detaliau neanalizuojamas (CPK 13 straipsnis, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 4 punktas, 143 straipsnis).

Pagal CK 6.165 straipsnio 5 dalį jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia. Pagal kasacinio teismo praktiką tuo atveju, kai preliminarioji sutartis neįgyvendinama ir pagrindinė sutartis nesudaroma, pardavėjas netenka teisinio pagrindo disponuoti jam perduotais pinigais ir jie turi būti grąžinami arba priteisiami ieškovui kaip be teisinio pagrindo įgytas turtas (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2011; 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73-687/2016 ir kt.). Nagrinėjamu atveju įvertinus byloje pateiktus įrodymus, dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus, nustatyta, jog pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl abiejų šalių nepakankamo bendradarbiavimo, CK 6.200 straipsnyje įtvirtintų pareigų vykdymo. Byloje nėra nustatytos CK 6.165 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos sąlygos civilinei atsakomybei taikyti, šalys Sutartyje klausimo dėl avansu sumokėtų lėšų naudojimo prievolės įvykdymui užtikrinti netesybų forma neaptarė, todėl visumos byloje nustatytų aplinkybių kontekste pripažintina, jo ieškovo reikalavimas dėl avanso priteisimo yra pagrįstas (CK 1.5 straipsnis, 6.165 straipsnio 5 dalis, 6.237 straipsnis, CPK 183 straipsnis, 185 straipsnis).

Dėl bylos baigties

Atsižvelgiant į byloje pateiktus įrodymus, šalių paaiškinimus bei byloje nustatytas aplinkybes, visumos byloje esančių įrodymų pagrindu spręstina, kad ieškovas įrodė ieškinio reikalavimų pagrįstumą, todėl vadovaujantis CPK 185 straipsniu, atsižvelgiant į bylos medžiagą, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijus, ieškinys tenkintinas, ieškovui iš atsakovės priteistina 3 000 Eur pagal Sutartį sumokėto avanso suma.

Dėl procesinių palūkanų

CK 6.37 straipsnio 2 dalis numato, jog skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo įvykdymo. Skolininko prievolė mokėti palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo momento iki teismo sprendimo įvykdymo atsiranda iš įstatymo. Šios procesinės palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti skaičiuojamos visais atvejais, kai pareikštas reikalavimas jas priteisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2008). Pažymėtina, kad teismas, gavęs kreditoriaus prašymą priteisti procesines palūkanas, nesant šalių susitarimo dėl kitokio jų skaičiavimo ar atsisakymo, neturi nustatinėti kokių nors aplinkybių, reikšmingų tokiam prašymui tenkinti. Taigi procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas. Be to, kreditoriaus reikalavimas turi būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222-611/2015).

Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Atsižvelgiant į galiojantį reglamentavimą, kasacinio teismo praktiką, procesinę bylos baigtį, ieškovo prašymas dėl procesinių palūkanų priteisimo tenkintinas, ieškovui iš atsakovės priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. birželio 30 d. – teismo įsakymo priėmimo data) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis 1 dalis).

Byloje pateikti įrodymai, jog ieškovas už ieškinio pareiškimą sumokėjo 67,50 Eur žyminį mokestį, patyrė 1 100 Eur išlaidas teisinei (advokato) pagalbai apmokėti.

Atsakovė byloje pateikė duomenis apie patirtas 1 200 Eur išlaidas teisinei (advokato padėjėjo) pagalbai apmokėti.

Teismui tenkinus ieškinį, ieškovui iš atsakovės priteistinos rašytiniais įrodymais pagrįstos bylinėjimosi išlaidos 1 167,50 Eur sumai (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis, 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260, 263-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

tenkinti ieškinį.

Priteisti iš atsakovės G. B. 3 000 Eur (trijų tūkstančių eurų) skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. birželio 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 167,50 Eur (vieno tūkstančio vieno šimto šešiasdešimt septynių eurų 50 ct) bylinėjimosi išlaidas ieškovui A. G..

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.