Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų N. P. ir E. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų N. P. ir E. G. prašymus patvirtinti kreditorinius reikalavimus BUAB „MV TRADING“ bankroto byloje ir BUAB „MV TRADING“ priešieškinį pareiškėjams N. P. ir E. G. dėl susitarimų pripažinimo negaliojančiais, dalyvaujantis byloje kreditorius Nordea Bank. Finland Plc, veikiantis per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 1 d., 2013 m. vasario 22 d., 2013 m. gegužės 23 d., 2013 m. rugsėjo 3 d., 2014 m. sausio 27 d. nutartimis patvirtino UAB ,,MV TRADING“ kreditorių sąrašą ir jų finansinius reikalavimus, tarp jų ir įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrintą kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc veikiančio per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių (toliau – ir Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius) finansinį reikalavimą 3 022 583,99 Lt sumai.

UAB ,,MV TRADING“ akcininko UAB „Mevasta“ buvę akcininkai bei valdybos nariai E. G. ir N. P. bankrutuojančios UAB „MV TRADING“ bankroto administratoriui UAB „Karaliaučiaus grupė“ pateikė 2 340 527 Lt ir atitinkamai 1 205 725 Lt dydžio kreditorinius reikalavimus BUAB „MV TRADING“ ir prašė įtraukti šiuos reikalavimus į BUAB „MV TRADING“ kreditorių sąrašą bei pateikti juos teismui tvirtinti. Nurodė, kad 2008 m. vasario 27 d. pareiškėjas E. G. sudarė su UAB „MV TRADING“ susitarimą dėl atlygintino laidavimo ir tarpusavio atsiskaitymo, kuriuo įmonė neatšaukiamai ir besąlygiškai įsipareigojo mokėti pareiškėjui, kaip įmonės prievolių kreditoriui Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui laiduotojui, metinį atlyginimą, lygų 5 proc. prievolės, už kurią laiduotojas prisiėmė asmeninę atsakomybę, sumos, tačiau ne mažesnį kaip 90 750 Lt per metus. Šalys susitarė, kad laiduotojui pareikalavus, atlyginimą visą iš karto ar dalimis skolininkas privalo sumokėti net nepasibaigus 2008 m. vasario 27 d. laidavimo sutarčiai Nr. LOS 08/02/29 arba jei kreditorius Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius pareiškia reikalavimus E. G., pastarasis įgyja teisę pareikšti atitinkamo dydžio finansinį reikalavimą UAB „MV TRADING“ bankroto byloje, neatsižvelgiant į tai, ar yra įvykęs faktinis išieškojimas iš E. G. turto. Pareiškėjo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad kreditorius Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius (toliau – bankas) pareiškė laiduotojui E. G. 1 879 215,70 Lt dydžio reikalavimą, E. G. turi teisę reikšti tokį patį reikalavimą BUAB „MV TRADING“ ir papildomai 461 312 Lt dydžio reikalavimą, susidariusį už 5 metų ir 1 mėnesio laidavimo laikotarpiu atlyginimą. Pareiškėjas N. P. nurodė, kad sudarė analogišką susitarimą su UAB „MV TRADING“, pagal kurį UAB „MV TRADING“ įsipareigojo N. P., kaip laiduotojui, mokėti metinį atlyginimą, lygų 5 proc. prievolės, už kurią laiduotojas prisiėmė asmeninę atsakomybę, sumos, tačiau ne mažesnį nei 46 750 Lt per metus. Kreditorius Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius pareiškė N. P. 968 080,80 Lt dydžio reikalavimą, todėl, pareiškėjo teigimu, pastarasis turi teisę reikšti tokį patį reikalavimą BUAB „MV TRADING“. Pagal susitarimo nuostatas bankrutavusi įmonė papildomai turi sumokėti 237 645 Lt atlyginimą už 5 metų ir 1 mėnesio laidavimo laikotarpį.

BUAB „MV TRADING“ bankroto administratorius UAB „Karaliaučiaus grupė“ prašė E. G. ir N. P. pareikštų kreditorinių reikalavimų į kreditorinių reikalavimų sąrašą neįtraukti, nes minėti susitarimai, kurių originalų pareiškėjai pateikti negali ir kurių originalų neperdavė bankroto administratoriui, surašyti atgaline data. Nurodė, kad pareiškėjai yra su BUAB „MV TRADING“ susiję asmenys, reikalavimus prašė patvirtinti dėl to, kad vėliau turėtų svarią įtaką bankrutuojančios bendrovės kreditorių susirinkimuose. Be to, pareiškėjai prašymus dėl kreditorinių reikalavimų patvirtinimo BUAB „MV TRADING“ bankroto byloje pateikė praleidę terminus ir nenurodė svarbių termino praleidimo priežasčių.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad 2008 m. vasario 27 d. susitarimai dėl atlygintino laidavimo ir tarpusavio atsiskaitymo pažeidė banko interesus, be to, jog tiek UAB „MV TRADING“, tiek apeliantai privalėjo informuoti banką dėl susitarimų sudarymo ir jį sudaryti esant banko sutikimui.Susitarimų sudarymą pagrindžia ir faktinės aplinkybės, kurios leidžia teigti, kad kreditoriai turėjo visiškai ekonomine logika pagrįstą ir teisėtą interesą gauti atlyginimą už bendrovės nemokumo rizikos prisiėmimą. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie paneigtų susitarimų sudarymą.Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino CK nuostatas, pripažindamas, kad susitarimų 1.5 punkto nuostatos prieštarauja CK 6.83 straipsnio 3 daliai.Apeliantų teigimu, jie savo reikalavimus pateikė tik vieną kartą, tuo tarpu bankas kreditavimo sutarties sumą atitinkantį reikalavimą pareiškė tiek bendrovės bankroto byloje, tiek bendrąja ginčo teisena. Be to, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino, kad analogiško reikalavimo bankroto byloje patvirtinimas yra sąlygotas susitarimų.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjų sudaryti su UAB „MV TRADING“ susitarimai dėl atlygintino laidavimo ir tarpusavio atsiskaitymo pažeidė banko interesus, todėl tiek ieškovas, tiek apeliantai privalėjo informuoti banką dėl susitarimo sudarymo ir jį sudaryti esant banko sutikimui.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog minėti susitarimai yra sudaryti atgaline data. Apeliantai nepagrindė susitarimo tikrumo ir jų sudarymo laiko realumo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino CK nuostatas, pripažindamas, kad susitarimų 1.5 punkto nuostatos prieštarauja CK 6.83 straipsnio 3 daliai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str. 2-3 d., 338 str.).

Byloje sprendžiamas klausimas, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino 2008 m. vasario 27 d. susitarimus dėl atlygintino laidavimo ir tarpusavio atsiskaitymo negaliojančiais ir pareiškėjų prašymus įtraukti juos į bankrutavusios UAB „MV TRADING“ kreditorinių reikalavimų sąrašą atmetė.

Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nutartį jos teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, konstatuoja, kad nėra pagrindo teisėtą ir pagrįstą teismo nutartį pakeisti arba panaikinti. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai nustatė faktines aplinkybes, turinčias teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, skundžiama nutartis yra motyvuota, atitinkanti suformuotą teismų praktiką. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalies ir 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Bylos medžiaga patvirtina, kad nuo 2007 m. lapkričio 23 d. iki 2009 m. rugpjūčio 13 d. vienintelis UAB „MV TRADING“ akcininkas buvo UAB „Mevasta“, o UAB „Mevasta“ akcininkais buvo E. G. ir N. P.. 2008 m. vasario 27 d. tarp Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus ir UAB „MV TRADING“ buvo sudaryta banko sąskaitos kredito sutartis Nr. OS 08/02/18, pagal kurią UAB „MV TRADING“ suteikta 2 750 000 Lt ovedrafto suma UAB „Mevasta“ banko suteiktos kredito sutarties refinansavimui, o po to kredito gavėjo apyvartinėms lėšoms papildyti ir pagrindinėms įmonės reikmėms patenkinti iki 2009 m. vasario 27 d. Pagal šios banko sąskaitos kredito sutarties 1 priedo nuostatas dėl prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių buvo susitarta, kad bankui yra priimtinas ir priimtinos vertės kilnojamasis ir/ar nekilnojamasis turtas ir/ar teisės, priklausantis (-tys) UAB „MV TRADING“, ir/ar kitiems asmenims (UAB „Mevasta“, UAB „MV Retail“), jei bankas sutinka, kurį (-iuos) kredito gavėjas įsipareigoja pirminiu įkeitimu arba paskesniu įkeitimu (jei bankas sutinka) įkeisti banko naudai bankui priimtinomis sąlygomis. Be to, prievolės įvykdymo užtikrinimui N. P. 2008 m. vasario 27 d. su Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriumi sudarė laidavimo sutartį, kuria sutarė kaip solidarus UAB „MV TRADING“ skolininkas atsakyti bankui už skolos negrąžinimą 935 000 Lt skolos apimtyje. Prievolės įvykdymo užtikrinimui E. G. 2008 m. vasario 27 d. su Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriumi sudarė laidavimo sutartį, kuria sutarė kaip solidarus skolininkas atsakyti bankui už skolos negrąžinimą 1 815 000 Lt skolos apimtyje. 2008 m. vasario 27 d. pareiškėjas E. G. sudarė su UAB „MV TRADING“ susitarimą dėl atlygintino laidavimo ir tarpusavio atsiskaitymo, kuriuo įmonė neatšaukiamai ir besąlygiškai įsipareigojo mokėti pareiškėjui, kaip įmonės prievolių kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus laiduotojui metinį atlyginimą, lygų 5 proc. prievolės, už kurią laiduotojas prisiėmė asmeninę atsakomybę, sumos, tačiau ne mažesnį kaip 90 750 Lt per metus. Šalys 1.3. -1.5. punktais susitarė, kad laiduotojui pareikalavus, atlyginimą visą iš karto ar dalimis skolininkas privalo sumokėti net nepasibaigus 2008 m. vasario 27 d. laidavimo sutarčiai Nr. LOS 08/02/29 arba jei kreditorius Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius pareiškia reikalavimus E. G., pastarasis įgyja teisę pareikšti atitinkamo dydžio finansinį reikalavimą UAB „MV TRADING“, neatsižvelgiant į tai, ar yra įvykęs faktinis išieškojimas iš E. G. turto. Pareiškėjas N. P. sudarė analogišką susitarimą su UAB „MV TRADING“, pagal kurį UAB „MV TRADING“ įsipareigojo kaip laiduotojui mokėti metinį atlyginimą, lygų 5 proc. prievolės, už kurią laiduotojas prisiėmė asmeninę atsakomybę, sumos, tačiau ne mažesnį nei 46 750 Lt per metus. Šalys 1.3. -1.5. punktais susitarė, kad laiduotojui pareikalavus, atlyginimą visą iš karto ar dalimis skolininkas privalo sumokėti net nepasibaigus 2008 m. vasario 27 d. laidavimo sutarčiai Nr. LOS 08/02/30 arba jei kreditorius Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius pareiškia reikalavimus N. P., pastarasis įgyja teisę pareikšti atitinkamo dydžio finansinį reikalavimą UAB „MV TRADING“, neatsižvelgiant į tai, ar yra įvykęs faktinis išieškojimas iš N. P. turto. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 27 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB ,,MV TRADING“, įmonės administratoriumi paskyrė UAB ,,Karaliaučiaus grupė“, 2013 m. vasario 1 d. nutartimi patvirtino bankrutuojančios UAB „MV TRADING“ kreditorių sąrašą ir jų finansinius reikalavimus, tarp jų įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrintą kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus 3 022 583,99 Lt kreditorinį reikalavimą. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, kreditorius Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu civilinėje byloje Nr. 2-2559-104/2013 atsakovams N. P. ir E. G., prašydamas priteisti iš atsakovo N. P. 843 364,23 Lt negrąžinto kredito dalies, 124 716,59 Lt palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo; iš atsakovo E. G. 1 637 118,80 Lt negrąžinto kredito dalies, 242 096,90 Lt palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo. UAB „MV TRADING“ akcininko UAB „Mevasta“ buvę akcininkai bei valdybos nariai E. G. ir N. P. pateikė BUAB „MV TRADING“ bankroto administratoriui kreditorinius reikalavimus, kurie susideda iš dviejų pagrindų: tuo pagrindu, kad pagal laidavimo sutartį su Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriumi jiems pareikšti ieškiniai teisme dėl skolos priteisimo, kurios neatlygino BUAB „MV TRADING“, ir pagrindu, kad pagal susitarimą su UAB „MV TRADING“ už laidavimo sutartis jie turėjo gauti atlyginimą. BUAB „MV TRADING“ bankroto administratorius nesutiko su pareiškėjų kreditoriniais reikalavimais, BUAB „MV TRADING“ pareiškė priešieškinį E. G. ir N. P. dėl 2008 m. vasario 27 d. susitarimų pripažinimo negaliojančiais.

Byloje sprendžiamas ginčas, kilęs dėl pareiškėjų E. G. 2 340 527 Lt finansinio reikalavimo ir N. P. 1 205 725 Lt finansinio reikalavimo, pareikštų UAB „MV TRADING“ bankroto byloje, pagrįstumo ir susitarimų, iš kurių buvo kildinami pareiškėjų finansiniai reikalavimai, pripažinimo negaliojančiais CK 1.80 straipsnio, 1.82 straipsnio ir 6.66 straipsnio pagrindais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ĮBĮ bei CPK normas dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo, yra konstatavęs, kad kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti taip pat lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, bet turi įtakos ir patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai. Dėl to reikalavimo patikrinimo stadija, einanti prieš jo patvirtinimą, yra reikšminga ne tik kreditoriaus reikalavimą reiškiančiajam, bet ir kitiems kreditoriams, ir yra būtina kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo sąlyga. Pirminį kreditoriaus pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankrutuojančios įmonės administratorius pagal kreditoriaus bei įmonės pateiktus apskaitos dokumentus, ir reikalavimus arba teikia tvirtinti teismui, arba juos ginčija teisme. Nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos dėl konkrečių kreditorių reikalavimų, juos dar kartą tikrina teismas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011).

Teisėjų kolegija pažymi, kad bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, nes pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus.

Nagrinėjamoje byloje, visų pirma, kilo ginčas dėl kreditoriaus teisių pažeidimo, kaip vienos iš actio Pauliana taikymo sąlygų.

Apeliantai atskirąjį skundą grindžia argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad 2008 m. vasario 27 d. susitarimai dėl atlygintino laidavimo ir tarpusavio atsiskaitymo pažeidė banko teises ir interesus, kad tiek UAB „MV TRADING“, tiek pareiškėjai privalėjo informuoti banką dėl susitarimų sudarymo ir jį sudaryti esant banko sutikimui. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliantų teiginiais ir pažymi, kad teismui sprendžiant dėl sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas.

Bylos duomenys patvirtina, kad UAB „MV TRADING“ ir pareiškėjai susitarė, kad laidavimas taps atlygintinu, kad bendrovei nemokumo atveju ar bankui pareiškus turtinio pobūdžio reikalavimą pareiškėjams (laiduotojams), pareiškėjai nuo tokio reikalavimo pareiškimo jiems momento įgyja teisę pareikšti atitinkamo dydžio kreditorinius reikalavimus UAB „MV TRADING“, neatsižvelgiant į tai ar yra įvykęs faktinis išieškojimas iš pareiškėjų turto (susitarimų 1.5 p.), o susitarimų 1.1 punkte numatyta, kad atlygio dydis lygus sumoms, kurias pagal laidavimo sutartis iš pareiškėjų gali pareikalauti bankas. Taigi, ginčo atveju sudarant pareiškėjams susitarimus dėl atlygintino laidavimo ir tarpusavio atsiskaitymo su UAB „MV TRADING“, pastaroji prisiėmė papildomus įsipareigojimus, kurie akivaizdžiai sumažino bendrovės galimybes atsiskaityti su kreditoriais, pažeidė juridinio asmens tikslą gauti pelno, nes sudarė akivaizdžiai nenaudingą sandorį, be to, tokios susitarimų sąlygos paneigia laidavimo instituto paskirtį. Kaip matyti iš į bylą pateiktų 2008 m. vasario 27 d. tarp UAB „MV TRADING“ ir pareiškėjų E. G., N. P. sudarytų susitarimų dėl atlygintino laidavimo ir tarpusavio atsiskaitymo 1.5 punkto, pareiškėjai susitarimais dėl atlygintino laidavimo siekė apsisaugoti nuo skolos išieškojimo iš asmeninio jų turto bendrovės nemokumo atveju. Šią aplinkybę patvirtino ir pareiškėjai, teigdami, kad jeigu pareiškėjai į bendrovę įgytų reikalavimo teisę tik pirma patenkinus banko kreditorinius reikalavimus, būtų tikėtinas priverstinis išieškojimas iš pareiškėjų asmeninio turto. Tuo tarpu pareiškėjams reikalavimo teisę į bendrovę įgijus nuo banko reikalavimų pareiškimo momento, pareiškėjai pirmiausia galėtų banko reikalavimus patenkinti pasinaudodami savo reikalavimo teise į bendrovę ir tik tuomet banko reikalavimus tenkinti iš savo asmeninio turto. Be to, pažymėtina, kad susitarimų pagrindu UAB „MV TRADING“ tapo pareiškėjų skolininku, nors pastarieji, kaip laiduotojai, nėra įvykdę bent dalies UAB „MV TRADING“ prievolių, o UAB „MV TRADING“ prisiėmė prievoles negavusi jokios naudos. Dėl nurodyto teisėjų kolegija sprendžia, kad minėtų susitarimų pagrindu UAB „MV TRADING“ nepagrįstai ir nesant privalomumo prisiėmė įsipareigojimų ir tokiu būdu padidino kreditorių ir skolų apimtį, sumažindamas galimybę kitiems kreditoriams, įskaitant ir banką, patenkinti savo reikalavimus į UAB „MV TRADING“. Bylos duomenys patvirtina, kad 2008 m. vasario 27 d. tarp UAB „MV TRADING“ ir pareiškėjų E. G., N. P. sudaryti susitarimai dėl atlygintino laidavimo ir tarpusavio atsiskaitymo pažeidžia banko ir kitų kreditorių teises ir interesus, o apeliantai šių aplinkybių nepaneigė (CPK 178 str.). Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos aplinkybės patvirtina ir minėtų susitarimų negaliojimą CK 1.82 straipsnio pagrindu, kadangi sandoriai, sudaryti prieštaraujant juridinio asmens veiklos tikslams yra pripažintini negaliojančiais.

Teisėjų kolegija nustačiusi, kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad UAB „MV TRADING“ akcininkės UAB „Mevasta“ akcininkai E. G. ir N. P. yra susiję tarpusavyje asmenys, sprendžia, kad pareiškėjai, žinodami minėtų įmonių finansines padėtis, taip pat aplinkybes, kad jiems gali kilti atsakomybė prieš banką pagal su banku sudarytas laidavimo sutartis, susitarė su bendrove ir sudarė minėtus susitarimus, siekdami išvengti ir/ar apriboti savo pačių atsakomybę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog laiduotojo prievolė kreditoriui laiduojant už skolininką yra asmeninio pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2010; 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2013). Skirtingai, negu daiktinių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų atveju, laidavimas dėl jo asmeninio pobūdžio sieja kreditorių su įsipareigojimą patenkinti laidavimu užtikrintą reikalavimą prisiėmusiu subjektu (laiduotoju), bet ne konkrečiu turtu, o kreditoriaus reikalavimas skolininkui gali būti patenkinamas iš viso laiduotojo turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011).

Pagal bylos duomenis ir nustatytas bylos aplinkybes darytina išvada, kad pareiškėjai, sudarydami minėtus susitarimus, turėjo domėtis, ar susitarimų sudarymas nepažeis banko teisių ir interesų, o šiuo tikslu, žinodami, kad UAB „MV TRADING“ yra sudaręs su Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriumi banko sąskaitos kredito sutartį, kad šios prievolės įvykdymas užtikrintas pareiškėjų laidavimu, apie atlygintiną laidavimą turėjo informuoti banką, nes susitarimų sudarymo metu Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius buvo pagrindinis ir vienas iš didžiausių bendrovės kreditorių, tačiau pareiškėjai elgėsi nesąžiningai ir sudarė minėtus susitarimus nesuderinę su banku. Pažymėtina, kad iš laidavimo atsirandanti prievolė yra priklausoma nuo juo užtikrinamos pagrindinės prievolės ir tai yra jo, kaip akcesorinės prievolės, pagrindinis požymis. Akcesorinei prievolei būdinga, kad ji priklauso nuo pagrindinės prievolės.

Atmestini kaip nepagrįsti apeliantų atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino, jog susitarimai yra sudaryti atgaline data ir jog susitarimų sudarymą pagrindžia byloje esančios susitarimų kopijos.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai įvertino, kad labiau tikėtina, jog susitarimai dėl atlygintino laidavimo ir tarpusavio atsiskaitymo sudaryti atgaline data. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausias Teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008;2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2013; kt.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė minėtų įrodymų vertinimo taisyklių, priimdamas skundžiamą nutartį nagrinėjo šalis siejusius 2008 m. vasario 27 d. susitarimus dėl atlygintino laidavimo ir tarpusavio atsiskaitymo, vertino jų sudarymo ir kitas aplinkybes, pareiškėjų pateiktas siekiant įrodyti susitarimų realumą. Kaip matyti iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų, pareiškėjai savo kreditorinius reikalavimus grindžia minėtų susitarimų kopijomis. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu UAB „MV TRADING“ ir bankui iškėlus abejones dėl sudarytų susitarimų sudarymo laiko ir jo tikrumo pareiškėjams buvo pasiūlyta pateikti į bylą susitarimų originalus, tačiau pareiškėjai jų nepateikė, nes kaip teigė patys pareiškėjai, susitarimų originalų jie neturi. Teisėjų kolegija pažymi, kad jokių kitų įrodymų apie susitarimų tikrumą ir jų sudarymo laiko realumą apeliantai nepateikė (CPK 12 str., 178 str.). Akcentuotina, kad UAB „MV TRADING“ pirmuosius mokėjimus pagal pateiktas susitarimų kopijas laiduotojams turėjo atlikti 2009 m. vasario 27 d., t.y. tuomet, kai paaiškėjo, kad UAB „MV TRADING“ neatsiskaitė su banku, neatlikus mokėjimų, mokėjimams skirtinos sumos turėjo būti nurodytos buhalterinėje apskaitoje ir pareiškėjai turėjo būti įtraukti į kreditorių sąrašą, kuriems mokėjimo terminai yra suėję. 2012 m. balandžio 16 d. sudarytas UAB „MV TRADING“ kreditorių sąrašas, kuriems mokėjimų terminai yra suėję, patvirtina, kad pareiškėjų tame sąraše nėra. Be to, ginčijamų susitarimų realumo faktą paneigia ir tai, kad pareiškėjų pateikti susitarimai dėl laidavimo atlyginimo nepatvirtinti UAB „MV TRADING“ antspaudu, neregistruoti UAB „MV TRADING“ įmonės finansiniuose dokumentuose ir neperduoti BUAB „MV TRADING“ bankroto administratoriui. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinęs įrodymų visetą bei nustatęs, kad nustatytų faktų bei aplinkybių, leidžiančių teigti, kad pareiškėjai pagrindė susitarimų tikrumą ir jų sudarymo laiko realumą, nėra, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog susitarimų 1.5 sąlygos buvo pritaikytos UAB „MV TRADING“ nemokumo atvejui, o tai patvirtina BUAB „MV TRADING“ bankroto administratoriaus paaiškinimus, kad susitarimai sudaryti atgaline data siekiant, kad laiduotojai būtų įtraukti į BUAB „MV TRADING“ kreditorių sąrašą, nepateikus susitarimo originalų ir neturint galimybės juos ištirti specialistų pagalba, pripažintini negaliojančiais.

Apeliantai atskirąjį skundą taip pat grindžia argumentu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino CK nuostatas, pripažindamas, jog minėtų susitarimų 1.5 punkto sąlygos prieštarauja CK 6.83 straipsnio 3 daliai. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliantų argumentais ir pažymi, kad sisteminė CK 6.83 straipsnio 1 ir 3 dalių normų analizė ir aiškinimas reiškia, kad laiduotojas į pagrindinį skolininką įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę tik tuomet, kai patenkinamas reikalavimas pagrindiniam kreditoriui ir įvykdžiusiam prievolę laiduotojui pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę (CK 6.83 str. 1 d.). Kai laiduotojas įvykdo prievolę, kreditorius privalo perduoti jam reikalavimą skolininkui patvirtinančius dokumentus, taip pat šį reikalavimą užtikrinančias teises (CK 6.83 str. 4 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad pastarasis teisinis reglamentavimas yra skirtas tam, kad už skolininką prievolę įvykdęs laiduotojas subrogacijos pagrindu galėtų perimti ir įgyvendinti kreditoriaus teises į skolininką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjai E. G. ir N. P. būtų įvykdę prievolę už pagrindinį skolininką BUAB „MV TRADING“ ir kad jie būtų perėmę kreditoriaus teises į skolininką ir būtų realiai patyrę nuostolių, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad susitarimų 1.5 punkto nuostata dėl laiduotojų įtraukimo į kreditorinių reikalavimų sąrašą bankui pareiškus reikalavimus laiduotojams ir nesulaukus skolos iš laiduotojų išieškojimo, prieštarauja CK 6.83 straipsnio 3 dalies nuostatoms bei laidavimo instituto paskirčiai.

Apeliantai taip pat teigia, kad jie savo reikalavimus pateikė tik vieną kartą, tuo tarpu bankas kreditavimo sutarties sumą atitinkantį reikalavimą pareiškė tiek bendrovės bankroto byloje, tiek bendrąja ginčo teisenos tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino, kad analogiško reikalavimo bankroto byloje patvirtinimas yra sąlygotas susitarimų. Su tokiais argumentais sutikti nėra pagrindo.

Pagal CK 6.81 straipsnio 1 dalį skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Taigi, laidavimo teisiniai santykiai grindžiami įstatyme nustatyta solidariosios skolininkų pareigos prezumpcija, kuri yra bendrosios taisyklės, kad, esant skolininkų daugetui, jų prievolė yra dalinė, išimtis (CK 6.5 str. 6.6 str. 1 d.). Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjai, sudarydami su Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriumi laidavimo sutartis, įsipareigojo UAB „MV TRADING“ pažeidus laidavimais užtikrintą prievolę, atsakyti bankui kartu su bendrove.

Pažymėtina, kad laiduotojo solidarioji atsakomybė (CK 6.81 str. 1 d.) lemia, kad kreditorius gali iš karto reikšti savo reikalavimą laiduotojui ir savaime neturi pareigos jo reikšti pagrindinio skolininko bankroto byloje. Bankrutuojant skolininkui, kreditoriui išlieka tiek teisė pareikšti savo reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje, tiek iš solidariosios laiduotojo pareigos (CK 6.6 str. 4 d., 6.81 str. 1 d.) išplaukianti teisė atskiroje civilinėje byloje pareikšti savo reikalavimą laiduotojui, tiek abiem kartu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis ir motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius įkeitimu užtikrinto kreditorinio reikalavimo patvirtinimas UAB „MV TRADING“ bankroto byloje ir ieškinio pareiškimas laiduotojams dėl skolos priteisimo, nereiškia dvigubo prievolės įvykdymo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei pažymi, kad kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų atskirai nepasisako.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjų N. P. ir E. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutarties, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino materialinės ir proceso teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, todėl skundžiama teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.