Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Ievos Gavelytės-Kalytienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos) ir Ramūno Keidūno,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. L. gynėjos advokatės Gretos Paskačimienės (toliau – ir apelianto gynėja) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 28 d. nuosprendžio, kuriuo D. L. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros .

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punktu, D. L. paskirtas įpareigojimas per laisvės apribojimo bausmės laiką sudalyvauti elgesio pataisos programoje.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunkčiu, į bausmę įskaitytas D. L. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2024 m. sausio 10 d. 02.30 val. iki 2024 m. sausio 10 d. 16.24 val. (viena diena), vieną laikiname sulaikyme išbūtą dieną prilyginant 3 laisvės apribojimo dienoms.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės M. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš D. L. jos naudai priteista 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus prašymas tenkintas ir iš D. L. valstybės naudai priteista 1 020,83 Eur už M. B. suteiktą antrinę teisinę pagalbą .

Taip pat nuosprendžiu išspręsti nuteistajam paskirtos kardomosios priemonės bei daikto, turinčio reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimai .

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. D. L. nuteistas už tai, kad jis 2024 m. sausio 10 d., apie 01.50 val., (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu, du kartus kumščiu sudavė savo artimam šeimos nariui – sugyventinei M. B., į veidą, tuo padarydamas pogleivio kraujosruvą dešinės akies obuolyje, poodinę kraujosruvą veide, ir įspyrė nukentėjusiajai, tuo padarydamas poodinę kraujosruvą pilve. Tokiais savo veiksmais D. L. padarė nukentėjusiajai M. B. nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nustatant baudžiamąją atsakomybę už nežymų sveikatos sutrikdymą, viena pagrindinių įrodinėtinų aplinkybių yra šios nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymis – kaltė, kuri gali pasireikšti tik kaltininko tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Taigi, nagrinėjamu atveju, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, turėjo būti ne tik nustatyta, kad ant nukentėjusiosios kūno yra kraujosrūvų, bet ir tai, ar šie sužalojimai, atitinkantys nežymaus sveikatos sutrikdymo požymius, buvo padaryti nuteistojo tyčia. Pažymima, jog baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta pareiga tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui teismo baigiamąjį aktą priimti tik išsamiai nustačius bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes kyla iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų. Jei teismas nusprendžia, kad nėra nustatytos visos reikšmingos bylai aplinkybės ar tos aplinkybės yra nustatytos netinkamai, apkaltinamasis ar išteisinamasis nuosprendis byloje negali būti priimamas ar paliekamas galioti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-54-628/2020).

6. Apibendrinant, apelianto gynėjos įsitikinimu, pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Šiuo atveju nebuvo pagrindo priimti apkaltinamąjį nuosprendį D. L. atžvilgiu, nenustačius nei vieno esminio BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymio – tyčios, nei vienareikšmiškai ir neginčijamai nustačius visas su įvykiu susijusias aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo D. L. gynėjos advokatės Gretos Paskačimienės apeliacinis skundas atmestinas

Dėl D. L. pripažinimo kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį

14. Teisėjų kolegija, patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus, jų visetą bei padarė pagrįstas išvadas, neprieštaraujančias byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms dėl D. L. padarytos nusikalstamos veikos ir jos apimties, ją tinkamai teisiškai įvertino. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu bei pagrįstai D. L. pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

16. Nuteistasis D. L. savo kaltės viso proceso metu nepripažino, teigė, kad, paėmęs nukentėjusiąją už rankų, paguldė į lovą, nurodė, jog galbūt sukdamasis alkūne užkliudė nukentėjusiosios galvą, kėlė versiją, kad nukentėjusioji pati susižalojo epilepsijos priepuolių metu. Teismų praktikoje nurodoma, kad vertinant nuteistojo parodymų patikimumą ir objektyvumą, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir taip siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, gali neatskleisti tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Todėl baudžiamosiose bylose svarbią reikšmę turi kitų asmenų parodymai, vaizdo įrašai, foto nuotraukos bei kita baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti/paneigianti asmens kaltę.

17. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusioji M. B. nenuosekliai aiškino įvykio aplinkybes, dėl ko jos parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, o D. L. išteisintas, tačiau su tokia išvada nėra pagrindo sutikti. Pirmosios instancijos teismui, vertinusiam nukentėjusiosios M. B. parodymus, dėl jų patikimumo abejonių nekilo. Su tokiu jų vertinimu sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. Šiame kontekste atkeiptinas dėmesys, kad vertinant asmens parodymus kaip patikimus, svarbu nustatyti, kad proceso metu parodymai apie esmines įvykio aplinkybes yra nekintantys, juos galima patikrinti BPK proceso veiksmais ir juos patvirtina kiti BPK nustatyta tvarka surinkti bylos duomenys (įrodymai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-83-648/2021).

18. Bylos duomenimis, nukentėjusioji M. B. į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams nurodė (užfiksuota pareigūno kūno kamera darytu vaizdo įrašu), kad ji išgirdo, kaip D. L. knarkia ir nuėjo jo paprašyti apsiversti ant šono ar pilvo, kad ji galėtų miegoti. Ji palietė gulintį D. L. ir jai staiga D. L. sudavė į dešinę akį, jai skaudėjo. Gal jis netyčia pataikė, ji pasakė, kad skauda, o jis atsakė, kad jos nemušė. Po to ji priėjo prie D. L. klausdama, kodėl jis taip daro, jį vėl palietė ir tada D. L. atsisėdo ir dar kartą jai sudavė į tą pačią akį ir spyrė, jai skaudėjo. Kaip matyti iš byloje esančio pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo, į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams nukentėjusioji M. B. iš karto nurodė, kad ji buvo miegamajame kartu su vaiku, o jos sugyventinis D. L. buvo svetainėje, nes miega atskirai. Nukentėjusioji išgirdo, kad D. L. pradėjo garsiai čiaudėti, todėl ji atėjo į svetainę ir paprašė jo, kad šis čiaudėtų tyliau, t. y. į ranką ar į pagalvę. Jis jai į tai atsakė kelis kartus „eik iš čia“, tuomet ji paprašė jo, kad šis apsiverstų ant kito šono. Jai stovint prie lovos, ant kurios gulėjo D. L., jis pusiau gulomis užsimojo ranka ir rankos kumščiu sudavė jai į veido sritį, o tiksliau į dešinės pusės akį. Nukentėjusioji pradėjo verkti ir sakyt „tu mane mušei‘, „aš kviesiu policiją“. Nukentėjusioji vėl priėjo arčiau lovos, ant kurios gulėjo D. L., ir pasakė jam „pažiūrėk ką padarei“, tuomet D. L. tapo dar agresyvesnis ir greitai atsistojęs iš lovos dar vieną kartą sudavė nukentėjusiajai į veido sritį, o tiksliau į dešinės pusės akį bei spyrė koja jai į dešinės pusės šoną, dėl šių D. L. veiksmų, nukentėjusioji pajuto fizinį skausmą (t. 1, b. l. 1-4). Ikiteisminio tyrimo metu 2024 m. vasario 9 d. nukentėjusioji M. B. parodė, kad laikosi pirmosios apklausos metu duotų parodymų, nurodė, jog po įvykio 2024 m. sausio 10 d. kreipėsi į Vilniaus teismo medicinos tarnybą pagal užduotį, kurią surašė policijos pareigūnai. Papildomai nurodė, kad apie 01.50 val. nukentėjusioji išgirdo, kad D. L. pradėjo knarkti, todėl nuėjusi į svetainę, kur jis miegojo, palietė jį ir paprašė, kad šis pasiverstų ant šono. Nežino, ar jis suvokdamas savo veiksmus, ar iš miegų sukosi ir kumščiu, kurios rankos, tiksliai atsakyti negali, trenkė jai į dešinę akį, po ko nukentėjusioji pargriuvo ir iš skausmo gulėdama ant grindų apsiverkė. D. L. pradėjo sakyti jai „nevaidink, neverk, aš tavęs nemušu“, po minutėlės nukentėjusioji priėjo prie jo ir pasakė „D., tu man trenkei į akį ir man skauda“, ir nukentėjusioji vėl palietė jį, o jis pašoko nuo sofos, kojos padu spyrė jai į dešinį klubą, nepamena, kuria koja. Po spyrio nukentėjusioji atsitrenkė į televizorių, D. L., paėmęs nukentėjusiajai už kaklo ir jį laikydamas, trenkė į dešinę akį, po ko nukentėjusioji vėl pargriuvo ant žemės. Atsistojusi nukentėjusioji nuėjo į tualetą ir apie 02.05 val. paskambino mamai, kuriai trumpai pasakė, kad D. L. trenkė jai į akį, o mama pasiūlė skambinti policijai. Po trumpo pokalbio su mama, nukentėjusioji skambino pagalbos numeriu 112 (t. 1, b. l. 50-53). Teisiamojo posėdžio metu apylinkės teisme apklausiama nukentėjusioji M. B. parodė, kad ji išgirdo, kaip D. čiaudi ir pagalvojo, kad negi vėl susirgs visi. Ji atėjo į virtuvę ir matė D. stovintį prie kriauklės. Ji jam pasiūlė užsidengti, kad nečiaudėtų ir pasiūlė pagalvę, kad užsidengtų nuo čiaudėjimo. Tada D. pasakė, kad eis atsigulti ir tuo metu jis atsigulė tiesiai ant nugaros. D. knarkdavo naktimis. Ji paprašė jo, kad šis atsigultų ant šono, nes nuo knarkimo ji visada atsibusdavo. Gavosi taip, kad D. neišgirdo ir ji pasakė, kad gali jam padėti ir palietė D. ties petimi, lyg norėdama jį šiek tiek perversti. D. staigiai sukosi ir trenkė dešiniu kumščiu jai į akį. Judesys buvo staigus. Ji krito tiesiai link televizoriaus. Pradėjo verkti ir sakyti, kad jai skauda. D. kažką jai pasakė – ar eiti gulti, ar eiti miegoti, turėdamas omenyje, kad ji eitų pas vaiką. Buvo jo žodžiai „neverk“. Jai toje akyje sužaižaravo, baisiai skaudėjo. Ji priėjo prie jo ir pasakė: „ką tu man padarei?“. Priėjo prie D. ir palietė jį, o jis vėl jai smogė. Gal D. susinervino, kad ji vėl jį palietė. Jis paėmė jai už kaklo, spyrė į dešinį klubą ir tada vėl smogė į tą pačią akį. Viskas vyko vienu metu. Ji negalėjo nustoti verkti. Ji pasakė, kad skambins policijai. Ji nubėgo į tualetą pasižiūrėti į save. Ji paskambino mamai, papasakojo, kas įvyko ir mama pasakė, kad ji skambintų policijai. Nukentėjusioji paskambino policijai. Policija atvyko labai greitai, gal per 5 minutes (2 t., b. l. 181-194).

19. Iš aptartų nukentėjusiosios M. B. parodymų matyti, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu ji nuosekliai parodė esmines įvykio aplinkybes, tai yra, kad priėjusi prie gulinčio D. L., jį palietė, prašydama apsiversti, tuomet jis, sukdamasis kumščiu sudavė jai į dešinę akį, dėl ko ji nukrito, o jai atsikėlus, vėl priėjus prie D. L. ir jo paklausus, kodėl jis taip pasielgė, šis dar kartą sudavė dešine ranka į tą pačią akį ir spyrė į pilvo sritį. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad dėl tam tikrų įvykio detalių nukentėjusiosios parodymai nebuvo visiškai nuoseklūs, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai nepaneigia jos parodymų patikimumo. Esminių neatitikimų ir (ar) prieštaravimų nukentėjusiosios parodymuose dėl patirto fizinio smurto nėra. Be to, nukentėjusios parodymus iš esmės patvirtina ir kiti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai.

20. Iš BIRT ataskaitų žiūryklės matyti, kad 2024 m. sausio 10 d., apie 02.06 val., bendruoju pagalbos numeriu skambino nukentėjusioji M. B.. Perklausius skambučio Bendrajam pagalbos centrui įrašą, nustatyta, jog kviečiama policija dėl to, kad namuose pranešėjos vyras smurtauja, yra kūdikis, greitosios medicinos pagalbos nereikia (t. 1, b. l. 30-35, 72-73). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas policijos pareigūnas Ž. A. (Ž. A.) nurodė, jog namuose buvo pranešėja M. B., kuri paaiškino, kad ji buvo miegamajame kambaryje su vaiku, o jos sugyventinis (D. L.) miegojo kitame kambaryje, atskirai. Nukentėjusioji paaiškino, kad sugyventiniui pradėjus čiaudėti, ji nuėjo pas jį į kambarį ir paprašė, kad tai darytų tyliau, o D. L. užsimojo ir jai trenkė kumščiu į dešinę akį, ji apsiverkė, pasakė, kad jai skauda ir kvies policiją, o jis tapo dar agresyvesnis ir sudavė dar kartą į dešinę akį ir iš karto spyrė jai į dešinės pusės šoną. Atlikinėjant M. B. apklausą, po jos dešine akimi matėsi paraudimas. Pareigūnams atvykus, D. L. miegojo, tačiau buvo linkęs bendrauti, savo kaltę neigė (t. 1, b. l. 68-71). Šiuos parodymus liudytojas patvirtino ir apklausiamas apylinkės teisme (2 t., b. l. 181-194). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklausta nukentėjusiosios mama R. B. nurodė, kad apie 02.05 val. sulaukė dukros M. B. skambučio, kurio metu dukra pasakė, kad D. L. trenkė jai į akį, į kurią akį, tuo metu nenurodė, taip pat nurodė, kad jai labai skauda. Savo dukrai pasiūlė skambinti į policiją, kad D. jos nesužalotų dar labiau. Skambučio metu fone girdėjo, kaip D. šaukė „policija, policija“. Pokalbio metu dukra neužsiminė apie spyrį į šoną. Atsikėlus ryte, jos dukra atsiuntė sužalotos akies nuotraukas į programėlę „Messenger“. Taip pat ryte kalbėjosi su dukra, kuri papasakojo apie visą įvykį. Pasakojo, kad D. buvo išėjęs pas draugus, nes norėjo išgerti, jam sugrįžus, jis miegojo svetainėje ir garsiai knarkė. M. paprašė, kad šis apsiverstų ir neknarktų, o po šių žodžių jis ją ir sumušė, trenkė į akį ir spyrė į šoną. 2024 m. sausio 15 d. vakare liudytoja važiavo pas dukrą į namus ir ji jai parodė savo sužalojimus, tiek dešinėje pusėje prie klubo, tiek dešinėje akyje matėsi sužalojimai (t. 1, b. l. 56-59). Šiuos parodymus liudytoja patvirtino ir apklausiama apylinkės teisme (2 t., b. l. 181-194). Minėtų liudytojų nurodytos aplinkybės iš esmės sutampa su nukentėjusiosios M. B. parodymais.

21. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog M. B. padarytų sužalojimų pobūdis atitinka nukentėjusiosios ir liudytojų nurodytą 2024 m. sausio 10 d. įvykio eigą bei byloje esančiose fotonuotraukose užfiksuotus sužalojimus (t. 1, 17, 40, 61). Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2024 m. sausio 16 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad rengiant išvadą M. B. buvo apžiūrėta 2024 m. sausio 16 d. Apžiūros metu nustatytos kraujosruvos: 1) dešinės akies vokuose, pereinanti į smilkinį ar žandą — 6x7 cm; 2) pilvo dešinėje pusėje 2 cm aukščiau dešinio klubakaulio priekinio viršutinio dyglio, lygiagrečiais klubakaulio skiauteriai — 8x4 cm. Taip pat nustatyta kraujosruva dešinės akies obuolyje, ties vidiniu akies kampu — 0,8x0,6 cm pogleivio kraujosruva. Specialisto išvadoje konstatuota, jog M. B. padaryta pogleivio kraujosruva dešinės akies obuolyje, poodinės kraujosruvos veide ir pilve, kietais bukais daiktais, ne mažiau kaip dviem trauminiais poveikiais, kurie būdingi smūgių sudavimui. Sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ir laiku, t. y. 2024 m. sausio 10 d. Sužalojimai visumoje ir atskirai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, jų padarymas sukėlė fizinį skausmą. Identifikuoti, kokiu daiktu buvo padaryti sužalojimai, negalima. Sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytomis aplinkybėmis, tiriamajai nustatyti sužalojimai nėra būdingi sužalojimams, padaromiems nugriuvus, nukritus. M. B. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti esant jai bet kokioje padėtyje, kai neuždengtos sužalotos sritys, galimai sudavus smūgius į veidą ir įspyrus į pilvą (t. 1, b. l. 78-79). Pasisakant dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su šios specialisto išvados abstraktumu bei reikšme D. L. kaltei nustatyti, pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą specialisto išvada neturi vienintelio ar svarbiausio įrodymo statuso, tai yra tik vienas iš baudžiamojoje byloje galimų įrodymų šaltinių. Nagrinėjamu atveju Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2024 m. sausio 16 d. specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) susiejus su kitų byloje surinktų įrodymų visuma (nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, fotonuotraukomis, policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašais ir kt.) yra pagrindas spręsti, kad nukentėjusioji patyrė kaltinime nurodytus D. L. smurtinius veiksmus ir dėl jų kilusias pasekmes (nežymų sveikatos sutrikdymą). Atsižvelgiant į tai, atmestina kaip nepagrįsta ir apelianto bei jo gynėjos versija, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti ištikta epilepsijos priepuolio.

22. Iš apeliacinio skundo argumentų, bylos duomenų matyti, kad nagrinėjamo įvykio metu nuteistojo D. L. ir nukentėjusiosios M. B. santykiai buvo įtempti, šeimoje buvo kalbama apie gyvenimą skyrium, nuteistojo D. L. išsikraustymą iš namų ir kt., tačiau vien dėl to nukentėjusiosios parodymai negali būti laikomi šališkais ir neteisingais. Pažymėtina, kad nors nuteistojo ir nukentėjusiosios įvykio versijos skiriasi, tačiau pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsiaiškinti tiek D. L., tiek M. B. parodymų teisingumą ir patikimumą, vertino juos byloje surinktų įrodymų visumos kontekste, ir, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pagrįstai nustatė, kad ne apelianto, o būtent nukentėjusiosios parodymus patvirtino bylos duomenų visetas.

23. Byloje surinktų duomenų visuma teisėjų kolegijai leidžia sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiajai M. B. nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas tyčiniais nuteistojo D. L. veiksmais. Nuteistasis, suduodama smūgius ranka nukentėjusiajai į ypatingai jautrią kūno dalį – galvą, taip pat spirdamas jai į pilvą be abejonės suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį, numatė, kad dėl tokio jo veikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai, ir jų norėjo. Tokie jo veiksmai, priežastiniu ryšiu susiję su kilusiais padariniais, vertintini kaip padaryti tiesiogine tyčia. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo ir panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 28 d. nuosprendį.

Dėl D. L. paskirtos bausmės

24. Apeliaciniu skundu dėl D. L. prašoma priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Todėl teisėjų kolegija patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą dėl nuteistajam paskirtos bausmės.

25. BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimu iki dviejų metų. Skundžiamu nuosprendžiu už nagrinėjamą nusikalstamą veiką D. L. skirta 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, paskiriant įpareigojimą per laisvės apribojimo bausmės laiką sudalyvauti elgesio pataisos programoje. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra būtent pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai bei paskyrė aiškiai per griežtą ir dėl to neteisingą bausmę.

26. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į D. L. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą ir baigtumą, kaltininko kaltės formą – padarė vieną baigtą, tyčinę nusikalstamą veiką, pavojingą žmogaus sveikatai, suduoti keli smūgiai, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai. Nuteistojo baudžiamąją atsakomybę lengvinančių bei jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nenustatė. Teismas įvertino ir tai, kad nuteistasis yra neteistas, per paskutinius penkerius metus nebuvo trauktas administracinėn atsakomybėn, jauno, darbingo amžiaus, dirbantis, duomenų apie jo psichiatrinį ir priklausomybės ligų gydymą byloje nėra. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, visa tai rodo, kad šis D. L. elgesys yra atsitiktinio pobūdžio, galimai nulemtas įtemptų santykių šeimoje. Teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamo nuosprendžio išvadas, neturi pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas, padaręs klaidų, skirdamas bausmę, parinkdamas jos rūšį bei dydį. Paskirta bausmė nelaikytina netinkama, per griežta, neproporcinga D. L. asmenybei ar padarytai nusikalstamai veikai .

Dėl civilinio ieškinio

27. Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. BPK 112 straipsnyje nustatyta, kad civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-21-942/2016). Sprendimą tenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-21-942/2016, 2K-7-50-1073/2019, 2K-158-303/2021, 2K-40-648/2024 ir kt.).

28. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: spręsdamas šį klausimą teismas atsižvelgia į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinti ir nukentėjusiojo, ir kaltojo asmens interesus, siekdamas proporcingos jų pusiausvyros. Be to, pažymėtina, kad neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje, be kita ko, yra išaiškinta, jog, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, reikėtų paisyti jau sukurtų teismo precedentų, kita vertus, dėl padarytos neturtinės žalos dydžių sveikatos sužalojimo atvejais visiškai suvienodinti teismų praktikos iš esmės neįmanoma, kiekvienu konkrečiu atveju jis nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias tos bylos aplinkybes, jų tarpusavio santykį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-419/2011, 2K-202-693/2015, 2K-300-222/2017, 2K-53-693/2018, 2K-105-222/2019).

29. Nukentėjusioji M. B. pareiškė byloje civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti jai iš kaltinamojo 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (t. 1, b. l. 158). Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji civilinį ieškinį palaikė civiliniame ieškinyje nurodytais argumentais (t. 1, b. l. 181-194). Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios pareikštą civilinį ieškinį dėl 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies ir priteisė nukentėjusiajai M. B. 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

30. Apeliaciniu skundu nuteistojo D. L. gynėjos advokatės Gretos Paskačimienės prašoma, išteisinus D. L., atmesti nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės M. B. civilinį ieškinį, kitų nesutikimo su civiliniu ieškiniu argumentų nenurodo. Teisėjų kolegijos vertinimu, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai klausimą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į ginamos vertybės specifiką, pagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, patvirtinančiomis jai padarytos žalos pasireiškimą, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, taip pat vadovavosi teisingumo bei protingumo principais ir priteista neturtinės žalos atlyginimo suma užtikrino protingą pusiausvyrą tarp realios kompensacijos už patirtą fizinį bei dvasinį skausmą ir žalą padariusio asmens interesų paisymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įvertino visas civilinio ieškinio išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir šioje dalyje priėmė teisingą sprendimą.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų pirmosios instancijos teisme

31. Apeliaciniu skundu nuteistojo D. L. gynėja advokatė Greta Paskačimienė nei apeliaciniame skunde, nei nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu neginčijo D. L. atlyginti priteistų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų už nukentėjusiajai M. B. suteiktą antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išsamiais argumentais dėl minėtų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, plačiau nepasisako.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme

32. Vilniaus apygardos teisme dėl patirtų išlaidų gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2025 m. spalio 16 d. patikslinta pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodoma, kad teikiant antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajai M. B. pagal 2025 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. ATS-2025-22884 valstybės naudai priteistina antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma sudaro 262,50 Eur.

33. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nukentėjusiajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Sprendžiant šį klausimą taip pat turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus buvo nagrinėjama byla ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-374/2012, 2K-520-303/2015, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016), ar prašoma priteisti suma yra reali, pagrįsta ir ne per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-548/2014, 2K-373-976/2018 ir kt.).

34. Nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas vyko žodinio proceso tvarka pagal nuteistojo D. L. gynėjos advokatės Gretos Paskačimienės apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas kaip nepagrįstas. Nukentėjusiojo dalyvavimas, pasitelkiant atstovą, apeliaciniame procese yra viena iš nukentėjusiojo savo teisių gynimo procese formų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, taip pat apeliacinio skundo apimtį ir turinį, išnagrinėjimo rezultatą, bylos sudėtingumą ir teismo posėdžio trukmę, neturi pagrindo nepripažinti, kad prašomos priteisti proceso išlaidos yra nepagrįstos ar neprotingos. Todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo tenkintinas ir iš nuteistojo D. L. valstybės naudai priteistinos antrinės teisinės pagalbos išlaidos, sudarančios 262,50 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

atmesti nuteistojo D. L. gynėjos advokatės Gretos Paskačimienės apeliacinį skundą.

Priteisti iš nuteistojo D. L. valstybės naudai 262,50 Eur proceso išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.