Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Jaliniauskas, sekretoriaujant Daivai Aliulienei,

neviešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje:

J. G. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), deklaruota gyv. Vieta - (duomenys neskelbtini), pensininkas, teistas 2015-07-16 pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalį 4 mėnesiams laisvės apribojimo bausme, bausmę atlikęs,

kaltinamas nusikalstama veika numatyta Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalyje

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. G. D. 2018 metų balandžio mėnesio – 2018 metų liepos 19d. laikotarpyje, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, namų, esančių (duomenys neskelbtini), kambaryje, pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusios J. R. gim. (duomenys neskelbtini) būkle, dėl ko ji negalėjo visiškai suprasti jos atžvilgiu atliekamų veiksmų pobūdžio ir reikšmės bei tiems veiksmams pasipriešinti, paguldęs nukentėjusiąją į lovą, prieš jos valią, tyčia ne mažiau kaip du kartus savo rankų pirštais liesdamas ir krapštydamas, dirgino jos lytinius organus, sėdmenis, bučiavo ir laižė mažametės lytinius organus bei sėdmenis, tokiu būdu tenkino savo lytinę aistrą su mažamete J. R., prieš jos valią, kitokio fizinio sąlyčio būdu t. y. seksualiai prievartavo mažametę J. R., dėl ko nukentėjusiajai nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas – kitos reakcijos į stiprų stresą (F43,8).

Motyvuojamoji dalis

Teisminio nagrinėjimo metu ištirti įrodymai patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes, kad J.G. D. seksualiai prievartavo mažametę J. R.. Tačiau ištirti duomenys leidžia daryti išvadą, jog įrodymai patvirtina tik tai, jog seksualinio prievartavimo veiksmai buvo atliekami ne devynis kartus, kaip nurodyta kaltinime, o ne mažiau kaip du kartus. Dėl šios priežasties ši faktinė veikos padarymo aplinkybė keistina, pakeičiant ją kita aplinkybe, kad kaltinamasis kaltinime nurodytus seksualinio prievartavimo veiksmus atliko ne mažiau kaip du kartus. Kadangi ši aplinkybė nekeičia esminių faktinių veikos padarymo aplinkybių ir (ar) veikos kvalifikavimo, o tik patikslina pareikštą kaltinimą, ši aplinkybė keistina ne BPK 256 straipsnio nustatyta tvarka, o tik pakeičiant vieną aplinkybę kita.

Pagal BK 150 str. 1 d., už seksualinį prievartavimą atsako tas, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Pagal BK 150 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas seksualiai prievartavo mažametį asmenį, t. y. tenkino lytinę aistrą su tokiu asmeniu prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, panaudojo fizinį smurtą ar grasino tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atėmė galimybę priešintis, ar pasinaudojo bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Tokios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai reiškiasi lytinės aistros tenkinimu prieš mažamečio asmens valią, esant bent vienam alternatyviam veikos padarymo būdui: 1) panaudojant fizinį smurtą, 2) grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, 3) kitaip atimant galimybę priešintis, 4) pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Be to, lytinė aistra gali būti tenkinama analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu.

Lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė daromų su juo veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba, tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva. Tačiau nagrinėjamoje byloje toks išskirtinis atvejis nenustatytas.

Šio nusikaltimo (seksualinio prievartavimo) sudėtis yra formali, jis yra baigtas nuo lytinės aistros tenkinimo pradžios, nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas patenkino lytinę aistrą, ar pajuto seksualinį pasitenkinimą arba malonumą, nes baudžiamoji atsakomybė už šią veiką kyla atlikus pavojingus veiksmus. Tokie faktai baudžiamosiose bylose dėl žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvės ir neliečiamumo pažeidimo privalomai nenustatinėjami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-315/2014).

BK 153 straipsnyje yra numatyta atsakomybė tam, kas tvirkino mažametį asmenį, t. y. atliko mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus. BK 153 straipsnyje numatyta nusikalstama veika kėsinamasi į mažamečio asmens seksualinį neliečiamumą, nepriklausomai nuo suaugusių asmenų požiūrio į atliekamus veiksmus, kai nustatyta, kad tokie veiksmai sukėlė per ankstyvą vaiko domėjimąsi lytiniais santykiais ir kitokius neigiamus padarinius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-625/2013). Tvirkinamieji veiksmai paprastai pasireiškia demonstruojant mažamečiui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, taip pat ir lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą mažamečio akivaizdoje ir pan. Tačiau tvirkinamieji veiksmai yra nesusiję su intervencija į lytinius organus ir lytinės aistros tenkinimu su tuo žmogumi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-649/2012). Teismų praktikoje laikoma, kad lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, intensyviai liečiant nukentėjusiojo lytinius organus ar priverčiant nukentėjusįjį liesti kaltininko lytinius organus, taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2009, 2K-50/2012, 2K-315/2014 ir kt.). Apie seksualinio prievartavimo požymių buvimą ar nebuvimą, esant kitokiam fiziniam sąlyčiui, galima spręsti atsižvelgiant į tokio fizinio sąlyčio panašumą į natūralų, analinį ir oralinį lytinį aktą; nukentėjusiojo savybes (pvz., tas pats fizinis sąlytis su vaiku ir suaugusiuoju gali turėti visiškai kitokį neigiamą poveikį ir kitaip vertinamas); į tai, kiek toks sąlytis objektyviai gali tenkinti žmogaus lytinę aistrą (pvz., sąlytis, kuriuo įmanoma vien tik pažeminti žmogų, neatitinka kitokio fizinio sąlyčio prasmės); į panaudotos prievartos intensyvumą (žiaurumas, įžūlumas, tyčiojimasis, brutalus žeminimas suteikia daugiau motyvacijos fizinį sąlytį vertinti kaip seksualinio prievartavimo požymį); į kitas aplinkybes (pvz., ar sąlytis buvo tik fragmentiškas, ar nuoseklus ir tikslingas, ar įvykio vieta buvo palanki lytinės aistros tenkinimui, koks buvo kaltininko ir nukentėjusiojo apsinuoginimo lygis ir pan.). Konstatuojant buvus kitokį fiziniam sąlyčiui, būdingam seksualiniam prievartavimui, be kita ko, būtina nustatyti tokio sąlyčio sąsajumą su lytinės aistros tenkinimu, taip pat įvertinti jį pagal pavojingumo kriterijų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-642/2007).

Pažymėtina, kad abi aptariamos nusikalstamos veikos (BK 150 straipsnio 4 dalis ir 153 straipsnis) padaromos veikiant tiesiogine tyčia. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių–psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202/2014).

BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytas lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu kitokio fizinio sąlyčio būdu panašus į BK 153 straipsnyje numatyto mažamečio tvirkinimo veiką tuo, kad abiem atvejais su tokiu asmeniu atliekami neteisėti seksualinio pobūdžio veiksmai, kurie gali pasireikšti panašia forma. Tačiau, atribojant lytinės aistros tenkinimą kitokio fizinio sąlyčio būdu nuo tvirkinamųjų veiksmų, turi būti įvertinamas su mažamečiu asmeniu atliekamų neteisėtų veiksmų seksualinis pobūdis ir jų intensyvumas. Be to, seksualinį prievartavimą pagal BK 150 straipsnį gali sudaryti ne bet koks fizinis sąlytis su nukentėjusiuoju, o tik toks, kuris: 1) geba tenkinti lytinę aistrą; 2) pagal savo poveikį ir neigiamus padarinius palyginamas su prievartine sueitimi, atlikta natūralia, analine arba oraline forma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-649/2012, 2K-252/2013, 2K-625/2013).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 153 str. nenumatyta nei fizinio smurto, nei grasinimų, nei kitokios prievartos panaudojimo prieš mažametį. Mažamečio asmens tvirkinimas gali būti padaromas įvairiomis formomis, pavyzdžiui, demonstruojant mažamečiui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, prašant glostyti kaltininko lytinius organus, taip pat ir lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą mažamečio akivaizdoje ir pan. Pagal BK 153 str. kvalifikuojami ir tokie atvejai, kai lytiškai santykiaujama ar lytinė aistra tenkinama su mažamečiu jam sutinkant, ir teismas, įvertinęs to asmens psichinę ir seksualinę brandą, padaro išvadą, kad sutikimas yra sąmoningas ir duotas suvokiant su juo daromų veiksmų pobūdį ir esmę.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 30 d. kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-392-489/2016 konstatavo, jog lytinis santykiavimas pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle yra tada, kai toks veiksmas įvyksta nenaudojant jokių išorinių veiksmų nukentėjusiojo valiai palaužti ar pasipriešinimui įveikti. Suaugusio asmens lytinis santykiavimas su mažamečiu, neturinčiu keturiolikos metų, asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis, duodamas sutikimą tokiems santykiams, pagal savo išsivystymą suvokė daromų su juo veiksmų esmę. Šiuo atveju būtina nustatyti ir kaltininko suvokimą, kad jis lytiškai santykiauja su mažamečiu prieš jo valią, pasinaudojęs bejėgiška nukentėjusiojo būkle, nes šis dėl savo amžiaus nesupranta su juo daromų veiksmų esmės ir kaltininkas nori tokių lytinių santykių. Tokiu atveju teismas turi įvertinti mažamečio nukentėjusiojo fizinę, dvasinę ir socialinę brandą ir spręsti, ar jo sutikimas yra sąmoningas ir duotas suvokiant su juo daromų veiksmų pobūdį ir esmę. Tokio pobūdžio bylose teismas apie tokį mažamečio asmens sugebėjimą teisingai suprasti daromų su juo veiksmų esmę turi spręsti vadovaudamasis specialiomis žiniomis, paprastai gauta psichiatrine–psichologine ekspertize ir vertindamas kitas reikšmingas bylos aplinkybes.

Šioje Aukščiausiojo teismo nutartyje padarytos išvados turi esminės reikšmės ir kvalifikuojant kaltininko veiksmus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, todėl teismas į jas atsižvelgia kvalifikuodamas J. G. D. veiksmus.

Nagrinėjamoje byloje iš paties kaltinamojo bei mažametės nukentėjusiosios parodymų, specialistų išvados matyti, kad nukentėjusioji negalėjo teisingai suprasti daromų su ja veiksmų esmės, pagal psichinę ir seksualinę brandą nesuvokė su ja atliekamų veiksmų pobūdžio, nedavė sutikimo kaltinamojo veiksmams, o priešingai, stengėsi jų išvengti(muistėsi, stengėsi ištrūkti). Gi kaltinamasis suvokė, jog seksualiai prievartauja mažametę, kuriai tik 7 metai, kadangi mergaitė augo ir gyveno jo šeimoje. J.G. D. seksualinio prievartavimo veiksmai nebuvo vienkartinis veiksmas, jie buvo kartojami, be to, buvo nukreipti ne į mažamečio asmens tvirkinimą (siekiant sužadinti pastarojo lytinę aistrą ar pasitenkinimą), bet į paties kaltininko lytinės aistros tenkinimą, laižant nieko apie tokius veiksmus nesuvokiančios mažametės lytinius organus, sėdmenų sritį ir pan., ir taip siekiant pačiam lytiškai pasitenkinti. Inkriminuotu nusikaltimu kėsintasi į seksualinį neliečiamumą itin pažeidžiamo asmens – mažamečio vaiko, kuris buvo paliktas, patikėtas kaltininkui bei mažametės vyresniam broliui prižiūrėti, kuris labai pasitikėjo J.G. D. kaip savo šeimos nariu, laikė ir vadino jį seneliu. Nusikaltimo padarymo vieta – nukentėjusiosios mamos bei močiutės (kaip ir paties kaltininko) gyvenamoji vieta – kaltinamajm buvo labai palanki lytinės aistros tenkinimui, juo buvo labai pasitikima. Vaikas buvo paliktas jo priežiūrai, kas sudarė sąlygas netrukdomai tenkinti lytinę aistrą. Nors ir nėra duomenų apie įvykusią (pasireiškusią) J. G. D. ejakuliaciją, tačiau nėra abejonių dėl to, jog toks fizinis sąlytis su mažamete buvo vykdomas siekiant vienintelio tikslo – seksualinio pasitenkinimo. Fizinis kontaktas (sąlytis), buvo pakankamai intensyvus ir pakankamas (užtektinas), kad būtų pasiektas kaltinamojo turėtas tikslas –patenkinti savo lytinę aistrą su mažamete. Jis nebuvo tik fragmentiškas, vieną kartą įvykęs veiksmas, o pasikartojanti ir tikslingas veikimas, kuris nepasikartojo ir ateityje tik dėl to, kad nusikalstama veika buvo išaiškinta . Nėra objektyvaus pagrindo netikėti mažamete nukentėjusiąja, kad seksualinio prievartavimo veiksmas buvo nevienkartinis, kadangi mergaitė nurodė detaliai ne tik kaltinamojo veiksmus, bet ir vietą, kur tai vyko (teigė, kad tai vyko senelio kambaryje, močiutės kambaryje), ką pripažino ir J. G. D., nors ši aplinkybė ir neturi lemiamos reikšmės kaltininko veiksmų kvalifikacijai. Mažametė detaliai apibūdino tik du seksualinio prievartavimo atvejus, o apie kitus tik užsiminė, sakydama, jog tai galėjo būti 9 kartai (lengdama rankų pirštus), tačiau detaliai atpasakoti kitus tokio pobūdžio veiksmus, vietą, laiką, aplinkybes, ji negalėjo. Dėl šios priežasties pripažintina, jog kiti 7 kartai nėra įrodyti kokiais tai tiksliais ir neginčijamai duomenimis.

Ištirti duomenys leidžia daryti išvadą, kad J. G. D. veiksmai buvo susijęs su mažametės pasipriešinimo pašalinimu – pastarajai nors ir ne intensyviai, bet savotiškai priešinantis (spurdant, siekiant taip išsivaduoti ir pasišalinti). J. D. D., kaip pats pripažino, jai neleido pasišalinti, laikė, suėmęs rankomis už klubų. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, paminėti kaltinime kaltininko tyčiniai veiksmai, pagal savo poveikį, gali būti prilyginami ir natūralia forma atliktai lytinei sueičiai, todėl vertintini kaip lytinės aistros tenkinimas, kuris pagal savo pobūdį ir pavojingumą, pripažintinas fiziniu sąlyčiu, būdingu seksualiniam prievartavimui, o ne mažametės tvirkinimui. Dėl aptartų priežasčių teismas J. G. D. veiksmus vertina kaip mažamečio asmens seksualinį prievartavimą, padarytą kitokio fizinio sąlyčio būdu, o ne tvirkinimą ar seksualinį priekabiavimą.

Teismas, įvertinęs visas aptartas aplinkybes, daro išvadą, jog J. G. D. veiksmai tyrimo metu tinkamai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį ir už juos jam skirtina bausmė numatyta šio įstatymo sankcijoje.

Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis), svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamą veiką, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotą ir teisingą bausmę. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai.

Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė.

Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį.

Teismas kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo pripažintam asmeniui skiria tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Išeiti už baudžiamojo įstatymo ribų ir paskirti kaltininkui švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę teismas gali tik išimtiniais atvejais, kurie numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje. BK 62 straipsnio taikymas siejamas su konkrečiomis straipsnyje nurodytomis aplinkybėmis, kurios šioje baudžiamojoje byloje nenustatytos. BK 54 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo bausmių skyrimo procese taikymo galimybė: tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015).

Tačiau bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą, aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-252/2014, 2K-447/2014, 2K-361/2014, 2K-P-89/2014 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad, viena vertus, taikant kaltininkui baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemones, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę ir jos resocializacijos poreikius. Kita vertus, valstybė taiko kraštutinę griežčiausią laisvės atėmimo bausmę ir parenka tam tikrą jos trukmę tik tada, kai tokia priemonė yra proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, atsižvelgdama taip pat ir į kaltininko asmenybę, ir tikrai, kai tai yra būtina, o kitos teisinės priemonės yra aiškiai nepakankamos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-536/2014, 2K-204-942/2015).

Teismas, skirdamas bausmę J. G. D., atsižvelgia į BK 41 straipsnio nuostatas apie bausmės paskirtį ir visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Teismas nenustatė kaltinamojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, todėl skirdamas bausmę atsižvelgia į J. G. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybę – kad jis savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailisi padaręs kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką (BK 59 str. 1 d. 2 p.), kad nėra nustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, J. G. D. yra garbaus amžiaus, pensininkas. Kadangi padaryta nusikalstama veika priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 6 p.), bausmės už tokį nusikaltimą vykdymo atidėjimo galimybės įstatymas (BK 75 str.) nenumato. Skirti kaltinamajam švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę vadovaujantis BK 62 str., nėra galimybės, nes nenustatyta visų būtinų nei šio BK straipsnio 1 dalyje, nei 2 dalyje numatytų aplinkybių ir sąlygų. Tuo tarpu skirti švelnesnę bausmę taikant BK 54 str. 3 d. nuostatas, taip pat nėra pagrindo, nes nėra nustatyta jokių išimtinių nei padarytos nusikalstamos veikos, nei nuteistojo asmenybę apibūdinančių aplinkybių. Teismo įsitikinimu, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas J. G. D. neprieštarauja teisingumo principui, kadangi buvo padarytas tyčinis labai sunkus nusikaltimas, šis nusikaltimas nenutrūko rengimosi ar pasikėsinimo stadijose, o buvo baigtas. Neabejotina, kad šis nusikaltimas padarė nukentėjusiajai didelę žalą, o nusikaltimo padariniai dar ir ateityje turės neigiamos įtakos nukentėjusios asmenybės formavimuisi.

BK 150 str. 4 d. sankcija numato labai griežtą ir tik vienintelės rūšies bausmę – laisvės atėmimą nuo 3 iki 13 metų. Įvertinęs visas aptartas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, teismas daro išvadą, kad J. G. D. gali būti skiriama mažiausia sankcijoje numatyta bausmė t. y. 3 metų laisvės atėmimas, kuri savo dydžiu atitinka tiek jo padarytą nusikalstamą veiką, tiek ir nuteistojo asmenybę, o savo dydžiu nėra aiškiai per švelni.

Pagal BPK 109 str. asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla.

Šioje byloje mažametės nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą R. Š. pareiškė civilinį ieškinį, kuriame prašė priteisti iš kaltinamojo 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, kadangi, atstovės teigimu, jos dukrelė dėl padarytos nusikalstamos veikos patyrė didelę žalą, jaučiasi labai prislėgta, ją kamuoja nerimas, nemiga, ji J. ne kartą vežė psichologo konsultacijai.

Byloje pareikštas 5000 eurų civilinis ieškinys nukentėjusiosios patirtai neturtinei žalai atlyginti yra pagrįstas ir tenkintinas, nėra aiškiai per didelis, ką pripažįsta ir pats kaltinamasis, sutikdamas atlyginti neturtinę žalą. Kad kaltinamojo veiksmai nukentėjusiajai sukėlė pasekmes (baimę, išgyvenimus), nukentėjusiajai nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas – kitos reakcijos į stiprų stresą, patvirtino tiek jos įstatyminė atstovė, tiek ir ekspertai, konstatavę nukentėjusiajai nesunkų sveikatos sutrikdymą. Neabejotinai, kaltinamojo veiksmai turės neigiamos įtakos nukentėjusiajai ir ateityje, todėl pareikštas civilinis ieškinys yra tenkintinas pilna apimtimi.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297 straipsniu, 301-308 straipsniais, teisėjas

nusprendė:

J. G. D. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalyje ir paskirti jam 3(trijų) metų laisvės atėmimobausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo jo faktinio sulaikymo pagal įsiteisėjusį teismo nuosprendį dienos.

Į paskirtą bausmę įskaityti sulaikyme išbūtą laiką nuo 2018-07-19 iki 2018-07-20 t. y. 2 dienas (2 t. 107-108, 116 b.l.) bei laikotarpį nuo 2018-11-30 iki 2018-12-28, išbūtą VTPT Utenos ekspertiniame skyriuje, atliekant stacionarinę teismo psichiatrinę ekspertizę pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo 2018-11-19 nutartį (2 t. 36-37, 46-49 b.l.)

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistą 2018-07-20 nutarimu paskirtą kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti.(2 t.118- 119 b.l.), o nuosprendžiui įsiteisėjus ir nuteistąjam pradėjus vykdyti bausmę, šią kardomąją priemonę panaikinti.

Priteisti iš J. G. D. nukentėjusiajai J. R. gim. 2011-02-19 5000 Eur (penkis tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, J. R. apklausos vaizdo įrašą, įrašytą kompaktiniame diske (1 vnt.), perduotą teismui kartu su byla, gražinti Kauno apygardos prokuratūrai.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos Apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą