Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-191-777/2024

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-02-22
Bylos Nr.: e2A-191-777/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-06-3-05180-2022-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Jolanta Gailevičienė
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Ametija“
Ieškovas: Šiaulių miesto savivaldybės administracijos

Kategorijos

2.6.1.4Prievolių vykdymas
2.6.16.8Žemės nuoma
3.2.4.11Įrodymų vertinimas
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2A-191-777/2024Teisminio proceso Nr. 2-06-3-05180-2022-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.4; 2.6.16.8; 3.2.4.11; 3.3.1.18.1 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. vasario 22 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolanta Gailevičienė

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ametija“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. spalio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Šiaulių miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ametija“ dėl skolos už valstybinės žemės nuomą priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 4 743,13 Eur skolą už valstybinės žemės nuomą už 2021 metus ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, jog:

2.1. Atsakovė 2021 m. balandžio 19 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 1367 pagrindu įsigijo pastatus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), kurie stovi ant valstybinės žemės ir bendrai užima 0,5638 ha (užstatytas plotas), 3,7953 ha dydžio valstybinės žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovei, nuosavybės teise valdant nekilnojamąjį turtą, kuris stovi ant valstybinės žemės, kilo prievolė mokėti nuomos mokestį už valstybinės žemės nuomą, tačiau atsakovė nuomos mokesčio už valstybinės žemės nuomą už 2021 metus nesumokėjo.

2.2. Nuomos mokesčio už valstybinę žemę apskaičiavimo, mokėjimo ir apskaitos taisyklių 24 punkte nustatyta, kad nuomos mokestis už žemę, išnuomojamą (išnuomotą) ne aukciono būdu, apskaičiuojamas metams, žemės sklypo vertę padauginus iš mokesčio tarifo. Pagal VĮ Registrų centro pateikiamus duomenis valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo programoje „MASIS“ žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), dalies (užstatyto ploto) vertė 2021 m. buvo 555 324 Eur. Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2016 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. T-278 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifų nustatymo“ (toliau – sprendimas T-278) 1.3 papunktyje nustatytas 4 proc. mokesčio tarifas valstybinės žemės naudotojams, kurie nėra sudarę žemės sklypų nuomos sutarčių.

2.3. Atsakovė su Nacionaline žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos (toliau – NŽT) nėra sudariusi valstybinės žemės nuomos sutarties. Dėl to atsakovei buvo taikytas 4 proc. mokesčio tarifas ir už laikotarpį nuo 2021 m. gegužės 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. ir buvo apskaičiuotas 4 500,13 Eur mokestis už valstybinės žemės sklypo dalies (0,5638 ha) naudojimą. Pažymėjo, kad nuomos mokesčio už valstybinę žemę apskaičiavimo, mokėjimo ir apskaitos taisyklių 35 punktas nustato, jog laiku nesumokėjus valstybinės žemės nuomos mokesčio, už kiekvieną pavėluotą dieną nuo lapkričio 16 d. skaičiuojami 0,03 proc. dydžio delspinigiai nuo nesumokėto mokesčio sumos 180 d. Ieškovė atsakovei siuntė du raginimus sumokėti mokestį už valstybinės žemės naudojimą 2021 metais, įspėjo atsakovę, kad, jei ši nesumokės valstybinės žemės nuomos mokesčio, jai bus pradėti skaičiuoti delspinigiai. Tačiau atsakovė mokestinės prievolės iki šiol neįvykdė, todėl atsakovė turi mokėti 0,03 proc. dydžio delspinigius už laikotarpį nuo 2021 m. lapkričio 16 d. iki 2022 m. gegužės 14 d. (180 dienų). Delspinigiai skaičiuojami nuo nesumokėtos 4 500,13 Eur sumos ir sudaro 243 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Klaipėdos apylinkės teismas 2023 m. spalio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – priteisė ieškovei iš atsakovės 4 743,13 Eur skolos už valstybinės žemės nuomą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo teismo priteistos 4 743,13 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. sausio 19 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Taip pat priteisė iš atsakovės 107 Eur žyminio mokesčio į valstybės biudžetą.

4. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai:

4.1. Nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl atsakovės pareigos mokėti mokestį už valstybinės žemės naudojimą, taip pat ginčo iš esmės dėl skolos bei delspinigių aritmetinio skaičiavimo pagrįstumo (dydžio), tačiau atsakovė nesutinka su jai pritaikytu sprendime T-278 nustatytu 4 procentų dydžio nuomos mokesčio tarifu, nurodydama, kad jai turi būti taikomas lengvatinis 0,81 procento dydžio tarifas.

4.2. Nurodė, kad atsakovė neginčija aplinkybės, jog ji nėra sudariusi valstybinės žemės nuomos sutarties, taip pat neginčija paties ieškovės patvirtintuose teisės aktuose nustatyto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo metodo ir pritaikytos žemės sklypo vertės. Taip pat nurodė, kad neginčijama aplinkybė, jog atsakovei nuo 2021 m. gegužės 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. nuosavybės teise priklausė statiniai, esantys valstybinės žemės sklype, o tai patvirtina, kad atsakovė pagal aptartą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką privalo mokėti žemės nuomos mokestį, nepriklausomai nuo to, kad nuomos sutarties nesudarė galbūt dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių. Atkreipė dėmesį, kad nors atsakovė nesutinka su jai pritaikytu sprendime T-278 nustatytu 4 procentų dydžio nuomos mokesčio tarifu, teigdama, kad jai turi būti taikomas lengvatinis 0,81 procento dydžio tarifas, tačiau pabrėžė, jog atsakovės minimas 0,81 procento dydžio nuomos mokesčio tarifas pagal sprendimo T-278 1.2 papunktį yra taikomas tik tiems asmenimis, kurie sudarė valstybinės žemės nuomos sutartis po 2009 m. sausio 1 d. Darė išvadą, kad atsakovė siekia, jog teismas iš esmės atsakovei taikytų tokį patį teisinį režimą kaip ir valstybinės žemės nuomos sutartis po 2009 m. sausio 1 d. sudariusiems asmenimis, nors atsakovė faktiškai nėra sudariusi nuomos sutarties. Konstatavo, kad toks atsakovės reikalavimas yra nepagrįstas.

4.3. Teigia, jog nors atsakovė į bylą teiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad dėl Nacionalinės žemės tarnybos atsisakymo su atsakove sudaryti žemės nuomos sutartį yra užvesta ne viena byla, tačiau, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, šią dieną įstatymų nustatyta tvarka nėra nuginčytas pagrindas, kad atsakovei negalėtų būti taikomas 4 procentų žemės nuomos mokesčio tarifas. Darė išvadą, jog nesant byloje kitų tai paneigiančių duomenų bei įrodymų, laikytina, kad ieškovė tinkamai apskaičiavo žemės mokestį vadovaudamasi šiuo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, o atsakovės nurodyti argumentai, jog ieškovė netinkamai taikė atsakovei valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifą, kurio pagrindu nepagrįstai buvo apskaičiuotas žymiai didesnis nuomos mokestis, atmestini kaip nepagrįsti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. spalio 20 d. sprendimą – sumažinti ieškovei iš atsakovės priteisiamos sumos dydį nuo 4 743,13 Eur iki 911,28 Eur. Apeliaciniu skundu nurodė, kad teismas veikė pernelyg pasyviai ir neįvertino susiklosčiusios situacijos. Teigia, jog nors atsakovė ir nėra sudariusi žemės sklypo nuomos sutarties, tačiau tai nebuvo sudaryta išskirtinai dėl ieškovės ir trečiojo asmens NŽT Šiaulių skyriaus veiksmų. Pažymėjo, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog apeliantė aktyviai siekė ir siekia sudaryti žemės sklypo, kuriame yra apeliantei priklausantys pastatai, nuomos sutartį, todėl mano, kad apeliantei neturėtų kilti pareiga mokėti žemės nuomos mokestį pagal padidintą tarifą. Laiko, kad jei NŽT Šiaulių skyrius su atsakove būtų sudaręs žemės nuomos sutartį, atsakovei būtų taikytas ne 4 procentų mokesčio tarifas, o 0,81 procento tarifas, tai atsakovės mokėtinas žemės nuomos mokestis už tą patį laikotarpį nuo 2021 m. gegužės 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. sudarytų 911,28 Eur (113,91 Eur x 8 = 911,28 Eur), t. y. beveik 5 kartus mažesnę sumą. Atsakovės nuomone, ieškovė nepagrįstai reikalavo, kad atsakovė sumokėtų didesnio dydžio nuomos mokestį nei turėtų sumokėti, todėl laikė, kad ieškovės reikalavimas atmestinas.

Atsiliepimas

6. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, o Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

7. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

7.1. Nurodo, jog nors ir atsakovė nesutinka su jai pritaikytu sprendime T-278 nustatytu 4 procentų dydžio nuomos mokesčio tarifu, teigdama, kad jai turi būti taikomas lengvatinis 0,81 procento dydžio tarifas, toks jo reikalavimas negalėtų būti tenkinamas, nes atsakovės minimas 0,81 procento dydžio nuomos mokesčio tarifas pagal sprendimo T-278 1.2 papunktį gali būti taikomas tik tiems asmenimis, kurie sudarė valstybinės žemės nuomos sutartis po 2009 m. sausio 1 d. Darė išvadą, kad atsakovo pateiktas reikalavimas teismui, kuriuo yra prašoma taikyti tokį patį teisinį režimą, kaip ir valstybinės žemės nuomos sutartis po 2009 m. sausio 1 d. sudariusiems asmenimis, nors atsakovas faktiškai nėra sudaręs nuomos sutarties, yra neteisėtas ir nepagrįstas.

7.2. Pažymėjo, kad atsakovė neginčijo aplinkybės, jog nėra sudariusi valstybinės žemės nuomos sutarties, kaip ir neginčijo ieškovės patvirtintose teisės aktuose nustatyto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo metodo teisėtumo pagrįstumo, nustatytos žemės sklypo vertės. Pažymėjo, kad atsakovė sutiko tiek su anksčiau nurodyto teisinio reglamentavimo nuostatomis, tiek ir su žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo metodu, todėl mano, jog, vertinant faktą, kad atsakovei nuo 2021 m. gegužės 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. nuosavybės teise priklausė statiniai, esantys valstybinės žemės sklype, anksčiau nurodyto teisinio reguliavimo kontekste darytina išvada, kad atsakovė pagal aptartą teisinį reglamentavimą ir susiformavusią teismų praktiką privalo mokėti žemės nuomos mokestį, nepriklausomai nuo to, kad nuomos sutarties nesudarė galbūt dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių.

Žemesnės instancijos teismas

7.3. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime konstatavo, jog į bylą nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kad įstatymų nustatyta tvarka būtu nuginčytas pagrindas, nustatantis pareigą atsakovei mokėti nustatytą žemės nuomos mokestį ir kad jai negalėtų būti taikomas 4 procentų žemės nuomos mokesčio tarifas. Teigia, jog pati atsakovė šios aplinkybės nepaneigė. Ieškovės nuomone, vien faktinė aplinkybė, jog teisme šiuo metu yra nagrinėjamas ginčas dėl žemės nuomos sutarties sudarymo / nesudarymo, negali būti laikoma teisėtu pagrindu tenkinti atsakovo prašymą ir taikyti jam 0,81 procento dydžio nuomos mokesčio tarifą, nes šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas labai aiškiai ir nedviprasmiškai nustato, kam ir kaip yra apskaičiuojami žemės nuomos mokesčiai.

Atsiliepimas

8. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, prašo atsakovės apeliacinio skundo netenkinti ir Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. spalio 20 d. sprendimą palikti galioti. Nurodė, kad teismas tinkamai įvertino esamą faktinę situaciją, sąlygas, dėl ko atsakovei buvo apskaičiuotas tokio dydžio ieškinyje prašomas priteisti nuomos mokestis, o Šiaulių miesto savivaldybės administracija tinkamai apskaičiavo žemės mokestį, vadovaudamasi šiuo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, ir byloje nėra pateikta kitų dokumentų, įrodymų, kurie paneigtų ieškinio pagrįstumą. Darė išvadą, kad atsakovės apeliaciniame skunde pateikti motyvai, jog dėl neteisėtai pritaikyto valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifo nepagrįstai buvo apskaičiuotas žymiai didesnis nuomos mokestis, nepagrįsti, ir neįrodo, kad ieškovės apskaičiuotas nuomos mokestis galėtų būti neteisingas atsakovės atžvilgiu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

10. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, tai, kad ieškovė, atsakovė ir jų atsakovai dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o apeliantė bylos nagrinėti žodinio proceso tvarka neprašo, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

11. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkinti ieškovės reikalavimai dėl skolos už valstybinės žemės nuomą bei palūkanų priteisimo teisėtumo ir pagrįstumo.

12. Akcentuotina, jog Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (revisio prioris instantiae). Pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas neperžengdamas apeliacinio skundo ribų patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

13. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad atsakovė 2021 m. balandžio 9 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 1367 pagrindu įgijo nuosavybės teisę į statinius: sporto salę ir laisvalaikio centrą, esančius adresu (duomenys neskelbtini), kurie stovi ant valstybinės žemės ir kurie kartu bendrai užima 0,5638 ha (užstatytas plotas), 3,7953 ha dydžio valstybinės žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini). Taip pat nustatyta, kad už 2021 metus atsakovei buvo apskaičiuotas 4 500,13 Eur valstybinės žemės nuomos mokestis. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų sudariusi valstybinės žemės nuomos sutartį dėl valstybinio žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), sudarymo.

14. Akcentuotina, kad valstybinės žemės savininkė yra Lietuvos valstybė, valstybine žeme gali būti disponuojama ją perleidžiant nuosavybėn neatlygintinai, parduodant, išnuomojant ar perduodant neatlygintinai naudotis, sudarant sandorius dėl žemės servitutų CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybinės žemės sklypo socialinė paskirtis yra ta, kad žemė būtų naudojama pagal nustatytą pagrindinę tikslinę jos naudojimo paskirtį ir teiktų visuomeninę naudą. Žemės santykiai turi būti tvarkomi atsižvelgiant į įstatymuose įtvirtintus žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teisių apsaugos, būtinybės žemę naudoti pagal pagrindinę tikslinę paskirtį ir kitus principus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2009).

15. Pagal Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 dalį, žemės naudotojas – tai žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, užsienio organizacija, juridinio asmens ar užsienio organizacijos filialas, kurie naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu.

16. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus už žemę, perduotą naudotis panaudai. Šią įstatymo nuostatą įgyvendina Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimas Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“, kurio 1 punkte atkartojama minėta įstatymo nuostata, o 3 punkte įtvirtinta, kad savivaldybės, kurios teritorijoje yra naudojami valstybinės žemės sklypai, taryba nustato konkretų žemės nuomos mokesčio tarifą ir apie tai informuoja valstybinės žemės sklypų naudotojus.

17. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies taikymo, savo praktikoje nuosekliai pripažįsta, kad prievolė mokėti žemės nuomos mokestį už naudojimąsi valstybine žeme kyla ne tik iš valstybinės žemės nuomos sutarties, bet ir iš įstatymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-333/2012; 2016 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-611/2016 18 punktą; 2017 m. kovo 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-378/2017 28 punktą). Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad faktinis žemės naudotojas negali įgyti daugiau privilegijų negu asmuo, su kuriuo yra sudaryta žemės sklypo nuomos sutartis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2009; 2016 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-611/2016 18 punktą).

18. Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad teisė naudotis valstybine žeme reikalinga pastatams ir statiniams eksploatuoti, taip pat teisė teisės aktuose nustatyta tvarka ją nuomoti ar pirkti yra įstatyme įtvirtinta teisė (CK XXIX skyrius, Žemės įstatymas, kiti specialieji įstatymai) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-611/2016 13 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Asmuo valstybine žeme, reikalinga teisėtai pastatytiems pastatams ir statiniams eksploatuoti, nesant sudarytos valstybinės žemės nuomos sutarties, naudojasi kaip valstybinės žemės naudotojas. Tokiu atveju valstybinės žemės naudotojas turi teisinį pagrindą naudoti valstybinę žemę ir jis atitinka Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-49-1075/2018 27 punktą).

19. Be to, kasacinis teismas yra suformulavęs teisės aiškinimo taisyklę, kad Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis aiškintina kaip nustatanti pareigą valstybinės žemės nuomos mokestį mokėti ne tik tiems valstybinės žemės naudotojams, kurie naudoja tik teisės aktų nustatyta tvarka suformuotą ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotą valstybinės žemės sklypą, bet ir kitiems valstybinės žemės naudotojams, kurie naudoja valstybinę žemę teisiniu pagrindu, už faktinį naudojimąsi valstybei priklausančia žeme, išskyrus neatlygintinį suteikimą naudotis – panaudą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-49-1075/2018 31 punktą). Aplinkybė, jog atsakovo pastatams tinkamai eksploatuoti reikalingas valstybinės žemės sklypas nebuvo suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, neturi įtakos atsakovo, kaip valstybinės žemės naudotojo, pareigai mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį ir šios pareigos nepaneigia (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-313/2018 31 punktą). Nepaisant to, jog nebaigti statyti pastatai neeksploatuojami pagal jų tikslinę paskirtį, tai nepaneigia naudotojo pareigos mokėti nuomos mokestį už jam priklausančiais statiniais užimtą žemę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-378/2017 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Taigi sprendžiant klausimą dėl pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį neturi reikšmės aplinkybė, ar valstybinėje žemėje esantys pastatai ar statiniai yra (ar nėra) faktiškai eksploatuojami pagal jų tikslinę paskirtį.

20. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra ginčo dėl atsakovės pareigos mokėti mokestį už valstybinės žemės naudojimą, taip pat ginčo dėl skolos bei delspinigių aritmetinio apskaičiavimo pagrįstumo (dydžio), tačiau atsakovė nesutinka su jai pritaikytu sprendime T-278 nustatytu 4 proc. dydžio nuomos mokesčio tarifu, nurodydama, kad jai turi būti taikomas lengvatinis 0,81 procento dydžio tarifas. Nurodytas aplinkybes patvirtina ir tai, kad atsakovė apeliaciniu skundu šių aplinkybių neginčija, tačiau teigia, kad teismas veikė pernelyg pasyviai ir neįvertino susiklosčiusios situacijos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliaciniu skundu iš esmės siekiama pakeisti ieškovės skaičiuojamą nuomos mokesčio tarifą vadovaujantis vien tik teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, o ne imperatyviomis teisės normomis, tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais.

21. Nagrinėjant tokio pobūdžio ginčą, pabrėžtina, kad valstybinės žemės naudojimo, valdymo bei disponavimo teisiniams santykiams yra taikomas specialusis teisinis reglamentavimas, kurį lemia ir su viešuoju interesu susijęs santykių objektas – valstybinė žemė. Šio teisinio reglamentavimo pobūdis yra imperatyvus; taip užtikrinama valstybinės žemės socialinė paskirtis – teikti visuomeninę naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916/2021).

22. Valstybinės žemės, nuomojamos ne aukciono būdu, nuomos mokesčio dydis nustatomas teisės aktų nustatyta tvarka (CK 6.552 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.552 straipsnio 2 dalies nuostata yra imperatyvi, o tai reiškia, kad nuomos mokesčio dydis nustatomas teisės aktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-270/2009). Taigi valstybinės žemės nuomos sutarties šalys privalo nuomos mokestį nustatyti ir apskaičiuoti laikydamosi teisės aktuose įtvirtintos tvarkos ir nei bendru sutarimu, nei vienvaldiškai negali nuo jos nukrypti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-469/2020).

23. Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 12 dalį, Vyriausybė nustato be aukciono išnuomotos valstybinės žemės nuomos mokesčio dydžio nustatymo ir mokėjimo tvarką. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio ir žemės nuomos mokesčio priedo už valstybinę žemę“ nustatyta, kad nuomojant valstybinę žemę be aukciono, nuomos mokesčio tarifas metams negali būti mažesnis kaip 0,1 procento ir didesnis kaip 4 procentai žemės vertės, apskaičiuotos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ nustatyta tvarka (1.3 papunktis); Konkretų nuomos mokesčio už valstybinę žemę, išnuomotą be aukciono, tarifą nustato savivaldybės, kurios teritorijoje yra nuomojama valstybinė žemė, taryba, apie tai informuojamas valstybinės žemės nuomotojas (1.4 papunktis).

24. Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2016 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. T-278 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifų nustatymo“ buvo nustatyta, kad 4,0 procentų žemės vertės, apskaičiuotos pagal einamųjų metų sausio 1 dieną taikytus žemės verčių žemėlapius, nuomos mokesčio tarifas taikomas valstybinės žemės naudotojams, kurie nėra sudarę žemės sklypų nuomos sutarčių (1.3 papunktis). Tuo tarpu 0,81 procento žemės vertės, apskaičiuotos pagal einamųjų metų sausio 1 dieną taikytus žemės verčių žemėlapius, žemės nuomos mokesčio tarifas taikomas valstybinės žemės sklypams, kai valstybinės žemės nuomos sutartys sudarytos po 2009 m. sausio 1 d., ir asmenims, kuriems valstybinės žemės nuomotojas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka perskaičiuoja iki 2008 m. gruodžio 31 d. sudarytų valstybinės žemės nuomos sutarčių pagrindu išnuomotų žemės sklypų vertę (1.2 papunktis).

25. Atsakovė nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniu skundu neginčijo aplinkybės, kad nėra sudariusi valstybinės žemės nuomos sutarties, todėl įvertinus nurodytą teisinį reglamentavimą konstatuotina, jog atsakovė, kaip valstybinės žemės naudotoja, kuri nėra sudariusi valstybinės žemės nuomos sutarties, privalėjo mokėti ieškovės nustatytą valstybinės žemės nuomos mokestį, kuris nagrinėjamu atveju sudarė 4 procentus žemės vertės, apskaičiuotos pagal einamųjų metų sausio 1 dieną taikytus žemės verčių žemėlapius. Toks įpareigojimas atsakovei nustatytas šioje nutartyje nurodytomis Civilinio kodekso, žemės įstatymo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų nuostatomis, kurios yra imperatyvaus pobūdžio ir yra privalomos tiek ieškovei, tiek ir atsakovei. Be to, nei norminiuose teisės aktuose, nei poįstatyminiuose teisės aktuose nėra numatyta išimčių, kurių pagrindu Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2016 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. T-278 nustatyti nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifai atsakovei nebūtų taikomi.

26. Dar daugiau, atkreiptinas dėmesys, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2016 m. birželio 30 d. sprendimas, kuriuo buvo nustatyti nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifai, yra ne tik kad galiojantis, bet jo atsakovė net neginčija. Apeliaciniu skundu iš esmės yra teigiama, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad valstybinės žemės nuomos sutartis nebuvo sudaryta išskirtinai dėl ieškovės ir trečiojo asmens NŽT Šiaulių skyriaus veiksmų, tačiau tokių apeliantės argumentų nepatvirtina jokie byloje esantys objektyvūs įrodymai. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO esančių duomenų nustatyta, kad regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) ,,Biorent“ ir UAB ,,Ametija“ skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir kitų reikalavimų, byloje sprendžiami klausimai, susiję su NŽT Šiaulių skyriaus 2023 m. sausio 13 d. sprendimu dėl prašymo išnuomoti kitos paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2023 m. rugsėjo 18 d. sprendimu (bylos Nr. eI3-6203-621/2023) pareiškėjų skundą atmetė, tačiau minimas sprendimas šios nutarties priėmimo dieną nėra įsiteisėjęs, kadangi buvo apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad apeliantė neįrodė aplinkybių, jog valstybinės žemės nuomos sutartis nebuvo sudaryta išskirtinai dėl ieškovės ir trečiojo asmens NŽT Šiaulių skyriaus veiksmų, o tokie apeliacinio skundo argumentai vertintini tik kaip apeliantės gynybinė pozicija. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliacinės instancijos teismas nevertina aplinkybių, ar pagrįstai su atsakove buvo atsisakyta sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį, kadangi tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, jog valstybinės žemės nuomos sutartis nebuvo sudaryta išskirtinai dėl ieškovės ir trečiojo asmens NŽT Šiaulių skyriaus veiksmų, atmestini kaip nepagrįsti.

27. Įvertinęs visus apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

28. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė byloje pateiktus įrodymus, juos tinkamai įvertino, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėja Jolanta Gailevičienė