- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-06-06
- Bylos Nr.
- 2A-645-601/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-34-3-00643-2021-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas, Marius Bartninkas, Evaldas Burzdikas
- Ieškovas
- V. Ž.
- Atsakovas
- E. M.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Egidijaus Tamašausko,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. Ž. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2YT-184-1060/2022 pagal ieškovo V. Ž. ieškinį atsakovei E. M. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir sandorių nuginčijimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, M. A., R. A., B. O. A., I. A., R. A., J. I., A. O., R. T., D. Ž., G. Ž..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas V. Ž. 2021 m. rugsėjo 22 d. kreipėsi į Alytaus apylinkės teismą ir, patikslinęs reikalavimus, prašė: (i) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po senelio V. A., mirusio 1989 m. (duomenys neskelbtini) mirties, palikimą priėmė jo sutuoktinė A. A., mirusi 1990 m. (duomenys neskelbtini) pradėdama jį faktiškai valdyti; (ii) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po senelės A. A., mirusios 1990 m. (duomenys neskelbtini) mirties, palikimą priėmė jos dukra O. Ž., mirusi 2006 metais, pradėdama jį faktiškai valdyti; (iii) pripažinti negaliojančiu 1990 m. (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo E. M. po motinos A. A. mirties paveldėjo turtą; (iv) pripažinti negaliojančiu 2008 m. balandžio 21 d. Valstybinės žemės sklypo perdavimo ir priėmimo aktą Nr. 7ŽR-152; (v) įpareigoti valstybės įmonę Registrų centrą pašalinti tikrovės neatitinkančius duomenis; (vi) pagal Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 3180 priteisti žemės sklypą teisėtiems paveldėtojams pagal įstatymą.
Šalies argumentai
2. Ieškovas nurodė, kad 1989 m. (duomenys neskelbtini) mirė ieškovo senelis V. A., gyvenęs (duomenys neskelbtini) Prienų r. 1990 m. (duomenys neskelbtini) mirė ieškovo senelė A. A., po senelio V. A. mirties likusi gyventi (duomenys neskelbtini) Prienų r. V. A. ir A. A. turėjo šešis vaikus: E. M., O. Ž. (ieškovo motiną), mirusią 2006 metais, J. A., mirusį 2018 metais, P. A., mirusį 1995 metais, J. A., mirusį 2011 metais, V. A., mirusį 1995 metais. E. M. po motinos A. A. mirties paveldėjo iki tol žinomą A. A. turėtą turtą pagal 1990 m. (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės liudijimą. Ališauskų dukra O. Ž., mirusi 2006 metais, turėjo du vaikus: G. Ž. ir V. Ž., kurie yra jos įpėdiniai ir priėmė jos palikimą. Pastarajam 2020 m. tapo žinoma, kad senelio V. A. paveldėjimo byla nebuvo užvesta, o senelė A. A. po senelio mirties toliau liko gyventi tame pačiame turte, perėmė asmeninius senelio daiktus ir tame turte gyveno iki pat savo mirties, o šiai mirus dalį asmeninių senelio ir jos daiktų, tame tarpe ir knygas bei dokumentus, o taip pat atitinkamai ir turtines teises pagal dokumentus, perėmė ieškovo motina O. Ž., o po jos mirties knygos ir seni dokumentai atiteko jam kaip paveldimo turto dalis, ir ieškovas tik tuomet sužinojo apie dar buvusias senelio V. A. turtines teises (turtą). Ieškovo įsitikinimu, šios faktinės aplinkybės sudaro prielaidas spręsti apie tai, kad senelio turtas (turtinės teisės) senelės, o vėliau ieškovo mamos, buvo paveldėtas tą turtą faktiškai valdant. Ir, nors pagal 1990 m. (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) visą A. A. turtą priėmė E. M., šiuo atveju turi būti laikoma, kad senelės A. A. palikimą priėmė du įpėdiniai (vienas faktiniu valdymu, kitas – pateikęs pareiškimą notarui). Juolab, kad atsakovė E. M., 1990 m. (duomenys neskelbtini) rašydama pareiškimą Birštono notarinei kontorai dėl paveldėjimo liudijimo išdavimo, suklaidino notarę, nurodydama, kad kitų įpėdinių nėra, nors nebuvo gauta brolių, seserų raštiško atsisakymo nuo palikimo. Tuo tarpu žemės sklypo perdavimo aktas turi būti nuginčytas, nes žemė turėjo būti grąžinta visiems paveldėtojams, atsakovė neturėjo jos išsipirkti (žemės sklypas valstybei niekada nepriklausė). Ieškovo nuomone, senaties termino jis nepraleido, nes apie pažeistas teises sužinojo tik, kai 2020 m. balandžio mėn. rado dokumentus ir kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą. Tačiau, jeigu teismas manytų, kad terminas praleistas, prašė jį atnaujinti, nes mano, jog jo teisės pažeistos.
Atsiliepimas
3. Atsakovė E. M. prašė ieškinio reikalavimus atmesti, taikyti ieškinio senaties institutą ir pripažinti, kad ieškinio senatis praleista be svarbių priežasčių. Paaiškino, kad O. Ž. nuo pat palikimo atsiradimo dienos išreiškė savo poziciją E. M. nurodydama, kad jai jokio mamos palikimo nereikia, nesikreips dėl paveldėjimo ir liepė atsakovei tvarkytis paveldėjimą. Atsakovės sesuo O. Ž. gerai žinojo ir suprato apie paveldėjimo procesą ir niekas netrukdė jai atlikti paveldėjimui būtinus veiksmus, bet ji to nenorėjo. Atsakovė gyveno kartu su mama ir gerai žino visas aplinkybes apie turtą bei dokumentus. Jokių mamos daiktų, dokumentų, knygų po jos mirties per šešis mėnesius O. Ž. nėra paėmusi. Atsakovė bendravo su giminėmis, dažnai susitikdavo ir kalbėdavo telefonu, tame tarpe ir su byloje įtrauktais trečiaisiais asmenims. Niekas nepageidavo paveldėti jokio tėvų ar senelių turto. Visiems giminaičiams, taip pat ir ieškovui bei tretiesiems asmenims buvo žinoma, kad atsakovė 2008 m. pavasarį nusipirko iš valstybės prie namų esantį 0,60 ha žemės sklypą ir niekada jokių priekaištų ir pretenzijų nereiškė. Todėl, praėjus daugiau nei 10 metų nuo sandorio sudarymo ir nuo to, kai ieškovas ir kiti sužinojo apie jį, turėtų būti taikomas ieškinio senaties terminas ir šioje dalyje ieškinys atmestas. Atsakovė taip pat pažymėjo, jog nėra jokios galimybės pateikti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nes terminai praleisti daugiau nei 20 metų, juolab, kad ieškovas nėra pateikęs dokumentų, kurie patvirtintų, jog jo nurodytos žemės buvo nacionalizuotos ar nusavintos. Priešingai, senelių Ališauskų valdytas prie namų esantis žemės sklypas buvo valstybės, kol jo iš valstybės 2008 m. neišpirko atsakovė. Taigi, žemė A. A. mirties metu net nebuvo palikimas, kuris galėtų būti pavedėjimo objektas, todėl nei ieškovo mama, nei V. Ž. neturi reikalavimo teisės ginčyti 2008 m. balandžio 21 d. sudarytą valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovas nenurodė aplinkybių, kodėl šis sandoris neteisėtas, neatitinka įstatymų reikalavimų, ką pažeidė atsakovė, Nacionalinė žemės tarnyba ar notarė, kuo pažeisti ieškovo interesai ir teisės.
4. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, M. A., R. A., B. O. A., I. A., R. A., J. I., A. O., R. T., D. Ž., G. Ž. su ieškinio reikalavimais sutiko.
5. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė sprendimą byloje priimti teismo nuožiūra visapusiškai įvertinus bylos aplinkybes. Pažymėjo, kad, Nacionalinės žemės tarnybos vertinimu, vien tik prašomų nustatyti juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymas ieškovui V. Ž. nesukels pageidaujamų teisinių pasekmių, kadangi pastatai ir namų valdos žemės sklypas, esantys (duomenys neskelbtini), Prienų r. sav., nuosavybės teise teisėtai priklauso E. M..
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Alytaus apylinkės teismas skundžiamu 2022 m. lapkričio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė ir parskirstė bylinėjimosi išlaidas, t. y. iš ieškovo V. Ž. priteisė 600 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti atsakovei E. M., 519 Eur žyminio mokesčio bei 269,77 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
7. Teismas atmetė visus ieškovo reikalavimus dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, konstatavęs, kad ieškovo mama O. Ž. nuo A. A. palikimo atsiradimo dienos 1990 m. iki jos mirties 2006 m., turėdama realią galimybę kreiptis į teismą dėl palikimo priėmimo faktiškai pradėjus turtą valdyti ir paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo, nepareiškė noro ir valios priimti palikimą. Juolab, kaip nustatė teismas, tarp įpėdinių buvo susitarimas, jog su tėvais gyvenusi atsakovė E. M. paveldėtų turtą. O tai, kad tam tikri daiktai galėjo būti perduoti kaip atsiminimas O. Ž. ir dėl jų ginčo tarp įpėdinių nebuvo, nelaikytina palikimo priėmimu, nes šių daiktų galimas paėmimas po A. A. mirties nelėmė tolimesnių O. Ž., kaip palikimą priėmusio asmens, veiksmų, kurie patvirtintų palikimo priėmimą, t. y. rūpinimąsi palikimu, jo tvarkymą, priežiūrą, naudojimąsi – O. Ž. nevykdė paveldėto turto savininko (bendraturčio) pareigų ir neįgyvendino teisių į tą turtą. Anot teismo, E. M. ranka įrašytas tekstas į pareiškimą dėl palikimo priėmimo akivaizdžiai atitiko visos pirmosios eilės įpėdinių susitarimą.
8. Teismas, nenustatęs juridinę reikšmę turinčių faktų, dėl kurių turėtų būti pripažinti sandoriai negaliojančiais, reikalavimus dėl paveldėjimo teisės liudijimo ir valstybinės žemės sklypo priėmimo–perdavimo akto nuginčijimo, taip pat atmetė kaip nepagrįstus. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad E. M., 1990 m. paveldėjusi pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) Prienų r., 2008 m. taip pat įsigijo žemės sklypą, ant kurio yra pastatai. Todėl ieškovo siekis, jog būtų atkurtos nuosavybės teisės į jo senelio V. A. iki nacionalizacijos valdytą turtą negali būti tenkinamas (atsakovė E. M. įsigijo iš valstybės žemės sklypą, esantį po statiniais, bet ne atkūrė nuosavybės teises).
9. Teismas, nustatęs, kad ieškovo V. Ž. motinos O. Ž. teisės nebuvo pažeistos ir ieškinio senaties eiga neprasidėjo, sprendė, jog nėra pagrindo nagrinėti klausimą dėl ieškinio senaties taikymo ieškinio reikalavimų pagrįstumui įvertinti.
10. Teismas, išnagrinėjęs bylą, atsižvelgdamas į tai, kad bylos rezultatas yra palankus atsakovei, kuri prašė priteisti 600 Eur, šiai sumai neviršijant maksimalaus priteistino užmokesčio už vieno atitinkamo procesinio dokumento parengimą ir vieną teisinių paslaugų teikimo valandą dydžio, šį prašymą tenkino pilna apimtimi. Teismas taip pat priteisė iš ieškovo nesumokėtą 519 Eur dydžio žyminio mokesčio dalį už reikalavimą dėl 2008 m. balandžio 21 d. Valstybinės žemės sklypo perdavimo ir priėmimo akto Nr. 7ŽR-152 pripažinimo negaliojančiu. Be to, teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje buvo patirta 269,77 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, įvertinęs, kad jos yra didesnės už nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, šias išlaidas taip pat priteisė iš bylą pralaimėjusios šalies.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Apeliaciniame skunde ieškovas V. Ž. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą patenkinant ieškinio reikalavimus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
11.1. Pirmosios instancijos teismas itin didelę reikšmę suteikė liudytojų parodymams, visiškai ignoruodamas ieškovo pateiktus įrodymus apie tai, kad senelio V. A. turtas (turtinės teisės) mano senelės, o vėliau motinos, buvo paveldėtas tą turtą faktiškai valdant;
11.2. Nepaisant to, kad pagal 1990 m. (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), visą A. A. turtą priėmė E. M., atsižvelgiant į tai, kad po senelių mirties dalį asmeninių daiktų (tarp jų knygas ir dokumentus) perėmė O. Ž., juos pas save laikė, rūpinosi laidotuvėmis, prižiūrėjo kapus, turi būti laikoma, kad senelės A. A. palikimą priėmė du įpėdiniai (O. Ž. – faktiniu valdymu, E. M. – pateikusi pareiškimą notarui);
11.3. Pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio ribų, pasisakydamas dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo, dėl T. L. turto, dėl rastų senelio dokumentų;
11.4. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl termino atnaujinimo priežasčių;
11.5. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovė E. M. senelių turtą įgijo neteisėtai, apgaulės būdu, nuslėpusi faktą, kad yra ir daugiau senelių turto paveldėtojų;
11.6. Pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo byloje žyminį mokestį, neatsižvelgdamas į Nacionalinės žemės tarnybos 2022 m. rugsėjo 28 d. rašte Nr. 10PD-60-(14.10.138 E) nurodytą žemės sklypo vertę (80,33 Lt);
11.7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė išlaidas už procesinių dokumentų įteikimą, nors pats teismas savo iniciatyva į bylą įtraukė daug ieškovo giminaičių bei Nacionalinę žemės tarnybą, o taip pat reikalavosi įrodymų iš archyvų, nors tokius įrodymus jau buvo pateikęs pats ieškovas.
Atsiliepimas
12. Atsiliepime atsakovė E. M. apeliacinės instancijos teismo prašo palikti nepakeistą Alytaus apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 4 d. sprendimą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodė šiuos argumentus:
Šalies argumentai
12.1. Ieškovas prašė nustatyti juridinės reikšmės turinčius faktus dėl turto paveldėjimo, tačiau nei jis, nei jo mama negalėjo paveldėti žemės, nes palikimo atsiradimo metu nebuvo tokio paveldimo turto, t. y. atsakovė žemės sklypą įsigijo pirkimo–pardavimo būdu 2008 metais.
12.2. Ieškovas pripažįsta ir neginčija atsakovės teisės pirkti valstybinę žemę bei sudarytos valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties, todėl nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo pripažinti negaliojančiu perdavimo–priėmimo aktą, kadangi žemės perdavimo priėmimo aktas nėra savarankiškas sandoris, o yra neatskiriama pirkimo–pardavimo sandorio dalis;
12.3. Ieškovo tariamai rasti dokumentai nepatvirtina, kad jo seneliai iki nacionalizacijos buvo įgiję nuosavybę į žemės sklypą, pastatus. Kaip teisingai nurodė teismas, nuosavybės teise asmenys privalėjo valdyti nekilnojamąjį turtą iki 1940 m. liepos 22 d. ir turtas turėjo būti nacionalizuotas ar kitaip nusavintas. Šiuo, gi, atveju 1947 m. vasario 1 d. pavedimo aktas negali būti laikomas nuosavybės teises patvirtinančiu dokumentu, nes jis sudarytas po 1940 m. liepos 22 d. Juolab, kad atsakovė yra įsitikinusi, jog tėvai nebuvo nusipirkę žemės iš T. L. ir negali įvykti joks nuosavybės teisių atkūrimo procesas;
12.4. Ieškovas tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžio metu pripažino, kad visai giminei visada buvo žinoma, jog visą turtą paveldėjo atsakovė, todėl šiuo atveju yra praleisti terminai ginčyti paveldėjimo teises, palikimo priėmimą, 1990 m. paveldėjimo teisės liudijimą ir įrodinėti faktinį palikimo priėmimą. Juolab, kad ir pati O. Ž., būdama labai artima su atsakove, žinodama visas aplinkybes apie tai, kad sesuo paveldėjo turtą, nesikreipė nei į notarų biurą, nei į teismą dėl palikimo priėmimo ar atsakovės teisių užginčijimo;
12.5. Ieškovo ginčijamas paveldėjimo teisės liudijimas buvo išduotas teisėtai, laikantis tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų.
Atsiliepimas
13. Atsiliepimų tretieji asmenys nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
15. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas byloje nėra.
Faktinės bylos aplinkybės
16. Nustatyta, kad V. A., mirė 1989 m. (duomenys neskelbtini), o jo žmona A. A. mirė 1990 m. (duomenys neskelbtini) Po A. A. mirties tik jos dukra atsakovė E. M., kuri gyveno kartu su mama, kreipėsi per 6 mėnesių terminą į notarą dėl paveldėjimo liudijimo išdavimo. Kiti A. A. vaikai dėl palikimo priėmimo į notarą nesikreipė. 1990 m. (duomenys neskelbtini) buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, kuriuo atsakovė paveldėjo savo mamos turtą - medinį gyvenamąjį namą su priklausiniais. Apelianto (ieškovo) mama O. Ž. (A. A. dukra) mirė 2006 m. (duomenys neskelbtini).
17. 2008 m. balandžio 21 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartimi (notarinio registro Nr. 3180) atsakovei buvo parduotas 0,60 ha namų valdos žemės sklypas, esantis po atsakovei priklausančiu paveldėtu gyvenamuoju namu su priklausiniais.
18. 2021 m. rugsėjo 22 d. apeliantas kreipėsi į teismą dėl termino atnaujinimo palikimui priimti, ieškinys po trūkumų šalinimo buvo priimtas 2022 m. sausio 5 d. (t. 1, b. l. 1-6, 152).
Dėl ginčo esmės
19. Apeliantas siekia, kad būtų pripažinta, jog po A. A. mirties, jos palikimą priėmė ne tik atsakovė (pateikdama pareiškimą notarui), bet ir apelianto mama (atsakovės sesuo) O. Ž. (faktiškai pradėdama paveldimą turtą valdyti).
20. Pirmosios instancijos teismas apelianto ieškinį atmetė, motyvuodamas iš esmės tuo, kad apelianto mama O. Ž. nepareiškė noro ir valios priimti palikimą, t. y. jo nepriėmė.
21. Ginčo esmė – ar apelianto mama O. Ž., po A. A. mirties (1990 m. (duomenys neskelbtini) per 6 mėnesių laikotarpį faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti, t. y. tokiu būdu priėmė palikimą. Pažymėtina, kad tik nustačius šį juridinę reikšmę turintį faktą, gali būti sprendžiama dėl išduoto paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu.
22. Apeliantas savo nesutikimą su teismo sprendimu motyvuoja tuo, kad teismas netinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir esančius įrodymus.
23. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir tinkamai motyvavo teismo sprendimą bei nepažeidė šiose bylose nusistovėjusios teisminės praktikos, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundų argumentus, juos papildo.
24. Palikimo atsiradimo metu galiojusio 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 587 straipsnyje nustatyta, jog laikoma, kad įpėdinis priėmė palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti, arba, kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą, o šie veiksmai turi būti atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Pagal 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK 5.50 straipsnio 2, 3 dalis paveldėtojai atsiradusį palikimą gali priimti jį faktiškai pradėję valdyti, ar padavę pareiškimą notarui dėl palikimo priėmimo, o šie veiksmai turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Taigi, tiek palikimo atsiradimo metu, tiek vėlesnis CK reglamentavimas numatė palikimo priėmimo būdą – faktiškai pradėjus paveldimą turtą valdyti.
25. Tam, kad įpėdinis įgytų palikimą, jis turi jį priimti (1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalis). Palikimo priėmimo faktas nustatomas, kai įpėdinis nėra ir nebuvo padavęs palikimo atsiradimo vietos notarų biurui pareiškimo dėl palikimo priėmimo, bet faktiškai pradėjo palikimą valdyti (1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalis).
26. 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusiame CK 5.51 straipsnyje reglamentuotas palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius, kreipėsi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą ir paskirti palikimo administratorių ir pan.). Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą. Pažymėtina, kad šioje teisės normoje nurodytas pavyzdinis sąrašas aplinkybių, kurios patvirtina faktinį palikimo priėmimą. Nors ši teisės norma nebuvo įtvirtinta 1964 m. CK, kuris galiojo palikimo atsiradimo (priėmimo) momentu (1990 m.), tačiau ji atitinka tiek tuo metu galiojusią, tiek šiuo metu galiojančią teisminę praktiką, sprendžiant ginčus dėl palikimo priėmimo, faktiškai pradėjus turtą valdyti, todėl aktuali ir nagrinėjamu atveju.
27. Pagal kasacinio teismo praktiką pagrindinis kriterijus, pagal kurį sprendžiama, priėmė asmuo palikimą, pradėdamas faktiškai valdyti paveldimą turtą, ar ne, yra įpėdinio elgesys dėl paveldimo turto, t. y. ar įpėdinis elgėsi kaip paveldimo turto savininkas (bendraturtis), ar kaip asmuo, neturintis teisių į palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2006).
28. Faktinis palikimo valdymas turi atitikti tam tikrus požymius, kad įpėdinį būtų galima pripažinti priėmusiu palikimą. Paveldimo turto valdymas reiškia daikto turėjimą savo žinioje, kuris suteikia įpėdiniui galimybę daryti tiesioginį poveikį daiktui. Kasacinio teismo praktika bylose dėl turinčio juridinę reikšmę palikimo priėmimo fakto nustatymo yra gausi ir nuosekliai išplėtota. Faktinis palikimo priėmimas reiškia, kad įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais parodo, jog jis siekia įgyti palikėjo turtą nuosavybės teise. Ar šie veiksmai atlikti, sprendžiama iš: 1) veiksmų fakto ir 2) veiksmų pobūdžio. Veiksmų faktas reiškia, kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti faktiškai – įpėdinis perima mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti. Šiuo atveju nereikalaujama, kad įpėdinio atlikti faktinio palikimo priėmimo veiksmai būtų teisiškai įforminti, t. y. įpėdiniui nebūtina kreiptis į notarą su pareiškimu dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, į teismą dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo arba į kitas valstybės institucijas. Veiksmų pobūdis – tai įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku, t. y. tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2007). Aktyviems įpėdinio veiksmams, atitinkantiems palikimo priėmimą faktiniu valdymu, taip pat priskiriamas palikimą sudarančių daiktų saugojimas, jų tinkamos būklės palaikymas, pagerinimas, daiktų perkėlimas į kitą vietą, jų naudojimas kaip nuosavų tam tikroje veikloje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-340-378/2020).
29. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008). Jeigu asmuo turi tik netiesioginių įrodymų, kurių įrodomoji galia yra mažesnė negu tiesioginių, tai teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priimantis teismas sprendžia, ar tokio pobūdžio įrodymai yra pakankami. Vien netiesioginiai įrodymai atskirais atvejais gali būti pakankamas pagrindas nustatyti šį faktą, o dėl to teismas nusprendžia atsižvelgdamas į pateiktų netiesioginių įrodymų visumą pagal konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-695/2018, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-340-378/2020).
30. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008). Šios nuostatos taikomos ir civilinėse bylose dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad palikimas priimtas pradėjus faktiškai valdyti turtą, nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-340-378/2020).
31. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto reikalavimą dėl palikimo priėmimo, faktiškai pradėjus turtą valdyti, fakto nustatymo, nes apeliantas nepateikė įrodymų jokių įrodymų (apart savo paaiškinimų), jog jo mama O. Ž. priėmė palikimą. Pažymėtina, kad atsakovė nurodė, kad mirus mamai (A. A.), visi vaikai susitarė, jog mamos turtas atiteks būtent jai, kuri visuomet ir gyveno su mama. Šį susitarimą iš esmės patvirtina įpėdinių veiksmai (neveikimas) po mamos mirties, t. y.: 1) atsakovė kreipėsi į notarą dėl palikimo priėmimo, 2) apelianto mama O. Ž. ir kiti įpėdiniai nesikreipė į notarą dėl palikimo priėmimo, 3) apelianto mama O. Ž. iki savo mirties, t. y. 16 metų nereiškė jokių pretenzijų atsakovei dėl priimto palikimo, 4) kiti įpėdiniai taip pat nereiškė (-ia) jokių pretenzijų atsakovei dėl jos priimto palikimo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti tokia įpėdinių valia, nes būtent atsakovė gyveno su mirusiąja mama ir liko ten gyventi po mamos mirties, kai tuo tarpu kiti įpėdiniai gyveno atskirai (apelianto mama O. Ž. gyveno atskirai Kaune nuo 1964 m.), o palikimą sudarė tik senas gyvenamasis namas su priklausiniais. Byloje nėra jokių duomenų, kad apelianto mama O. Ž. būtų reiškusi valią priimti palikimą po mamos mirties, nėra jokių duomenų, kad ji paėmė kokius nors mamos daiktus po mamos mirties. Apelianto tvirtinimas, kad po senelės mirties liko daug turto, kad senelio knygos atiteko jo mamai O. Ž., nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Netgi pats apeliantas, neva radęs senelio knygas pas savo mamą, daro tik prielaidą, jog jos buvo gautos iš A. A. kaip palikimas. Taigi byloje nustatytos aplinkybės ir esantys įrodymai leidžia daryti išvadą, kad apelianto mama O. Ž. nepriėmė palikimo, faktiškai pradėdama turtą valdyti.
32. Apelianto argumentai susiję su mirusiosios laidotuvėmis, kapo priežiūra, nėra reikšmingos sprendžiant palikimo priėmimo klausimą, nes tai nėra susiję su mirusiosios turto paėmimu ir valdymu.
33. Nepagrįstu laikytinas apelianto argumentas, kad atsakovės pateiktame pareiškime notarei, nurodant, jog kitų įpėdinių nėra, buvo panaudota apgaulė. Pirmiausia pažymėtina, kad, kaip jau nustatyta, tikėtina, jog įpėdiniai buvo susitarę, kad A. A. turtą paveldės viena atsakovė. Antra, nei įstatymas, nei teisminė praktika neįpareigoja įpėdinio nurodyti pareiškime kitus įpėdinius ir juo labiau tai neužkerta kelio kitiems įpėdiniams kreiptis pareiškimu į notarą dėl palikimo priėmimo. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad palikimas, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus (pvz., CK 5.62 straipsnio 1 dalis), priimamas laisva valia, vienu iš įstatyme nurodytų būdų. Įpėdinis, priimdamas palikimą, neprivalo savo veiksmų derinti su kitais asmenimis – kitais įpėdiniais, kreditoriais, testamento vykdytoju ir pan. Taigi, nagrinėjamu atveju materialinį teisinį interesą – įgyvendinti teisę paveldėti ir tokiu būdu įgyti palikimą, turi pareiškėjai, kurių prerogatyva pasirinkti palikimo priėmimo būdą. Teisė laisva valia apsispręsti dėl palikimo priėmimo būdo yra viena iš įpėdinių interesų apsaugos garantijų pagal įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2011).
34. Nepagrįstu laikytinas apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš apelianto 519 Eur žyminį mokestį už reikalavimą dėl 2008 m. balandžio 21 d. Valstybinės žemės sklypo perdavimo ir priėmimo akto Nr. 7ŽR-152 pripažinimo negaliojančiu. Savo nesutikimą grindžia tuo, kad Nacionalinės žemės tarnybos 2022 m. rugsėjo 28 d. rašte Nr. 10PD-60-(14.10.138 E) nurodyta žemės sklypo vertė – 80,33 Lt. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis apelianto reiškiamas reikalavimas yra turtinio pobūdžio reikalavimas, todėl pagrįstai žyminis mokestis paskaičiuotas ir priteistas pagal turto rinkos vertę (CPK 85 straipsnis 1 dalis 11 punktas), kuri pagal VĮ Registrų centro duomenis yra 17 294 Eur. Apeliantas nepagrįstai remiasi Nacionalinės žemės tarnybos atsiliepime (t. 3, b. l. 135) nurodytu faktu, kad už žemės sklypą 1992 m. rugpjūčio 11 d. sumokėta 80,33 Lt, t. y. 8033 investiciniai čekiai, nes tai nėra žemės sklypo rinkos vertė ginčo dienai. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog ginčas dėl šio žyminio mokesčio mokėjimo (jo dydžio) jau yra išspręstas 2023 m. (duomenys neskelbtini) Kauno apygardos teismo nutartimi, kurioje šis reikalavimas pripažintas turtiniu ir apeliantas įpareigotas už jį sumokėti 519 Eur žyminį mokestį teikiant apeliacinį skundą.
35. Nepagrįstais laikytini apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė valstybei iš apelianto 269,77 Eur už procesinių dokumentų įteikimą. Savo nesutikimą apeliantas grindžia tuo, kad teismas nesant būtinumui į bylos nagrinėjimą įtraukė trečiuosius asmenis (apelianto giminaičius). Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas spręsdamas ginčą turi pareigą į bylos nagrinėjimą įtraukti asmenis, kurių teisėms ir pareigoms gali turėti įtakos bylos išsprendimas (CPK 47 straipsnio 1 dalis, 443 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismui nusprendus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir turi būti panaikinamas esant absoliučiam sprendimo negaliojimo pagrindui (CPK 329 straipsnio 2 dalis 2 punktas). Apeliantas byloje pareiškė reikalavimus dėl palikimo priėmimo faktų nustatymo ir sandorių nuginčijimo, t. y. reikalavimus, kurie susiję su palikimo priėmimu ir jo paskirstymu įpėdiniams. Taigi, esant ginčui dėl palikimo, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai įtraukė į bylos nagrinėjimą potencialius įpėdinius, kurie taip pat, kai ir apeliantas, turi teisę (turėjo teisę) ginčyti palikimo priėmimą ir gauti palikimo dalį. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimą valstybei reglamentuoja CPK 96 straipsnis, kurio 2 dalyje numatyta, kad ieškinį atmetus, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas. Nagrinėjamu atveju bylinėjimosi išlaidas (269,77 Eur) sudaro išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Byloje nėra ginčo, kad tokios išlaidos byloje buvo patirtos. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistos pagrįstai.
Dėl procesinės bylos baigties
36. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi reikšmės teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl išsamiau dėl jų nepasisakoma. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-687-330/2019).
37. Apibendrinant kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti šio sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
38. Apeliacinį skundą atmetus, iš apelianto priteistinos atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, t. y. 500 Eur už advokatės suteiktas teisines paslaugas - atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (CPK 93 straipsnis).
39. Taip pat iš apelianto valstybei priteistinos 46,25 Eur bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 96 straipsnis).
40. Byloje nustatyta, kad apeliantas pagal jo reiškiamus reikalavimus yra sumokėjęs daugiau žyminio mokesčio, negu numato įstatymai, t. y. apeliantas yra sumokėjęs 994 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (mokėjimo nurodymai Nr. 148 – 15 Eur, Nr. 152 – 195 Eur, Nr. 188 – 784 Eur), kai turėjo būti sumokėta 799 Eur, todėl jam grąžintina 195 Eur (2022 m. lapkričio 24 d. mokėjimo nurodymas Nr. 152) (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti Alytaus apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 4 d. sprendimą nepakeistą.
Priteisti atsakovei E. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš ieškovo V. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti valstybei iš ieškovo V. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 46,25 Eur (keturiasdešimt šešis eurus 25 ct) bylinėjimosi išlaidų (Valstybei priteista bylinėjimosi išlaidų suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662, mokėjimo paskirtis – išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu).
Grąžinti ieškovui V. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 195 Eur (vieną šimtą devyniasdešimt penkis eurus) sumokėtą (2022 m. lapkričio 24 d. mokėjimo nurodymas Nr. 152) žyminį mokestį.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.